- Teismas
- Tauragės apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-08-19
- Bylos Nr.
- e2YT-3134-1148/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-43-3-01180-2021-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Michail Volčkov
- Pareiškėjas
- V. R.
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. R. pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priėmimo klausimą.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja ypatingosios teisenos tvarka prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pastatas - gyvenamas namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), yra asmeninė A. P. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuosavybė.
Pareiškėja nurodo, kad ji – mirusiojo V. R. sutuoktinė, jo įpėdinė pagal testamentą ir yra priėmusi pastarojo palikimą. Tuo tarpu, mirusysis V. R. yra mirusiosios A. P. R. sūnus ir įpėdinis pagal testamentą, priėmęs pastarosios palikimą.
Pareiškėja pažymi, kad mirusiosios A. P. R. palikimą, be kita ko, sudarė ir pastatas - gyvenamas namas, esantis (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), jo įgijimo pagrindas – 2016-02-12 Šilutės raj. apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Teigia, kad V. R. minėto namo nepaveldėjo (paveldėjimo teisės liudijimas išduotas nebuvo), nes namas nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre V. R. vardu, nes nenustatytas faktas, kad namas buvo asmeninė A.P. R. nuosavybė. Atitinkamai, dėl minėto namo paveldėjimo liudijimo negali gauti ir pareiškėja.
Pareiškėja nurodo, kad aplinkybę, jog gyvenamasis namas buvo asmeninė A.P. R. nuosavybė, patvirtina 2016-02-12 Šilutės raj. apylinkės teismo sprendimas, Šilutės raj. savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2021-05-06 pažyma.
Pareiškėja teigia, kad, nors A.P. R. buvo sudariusi santuoką su P. R., mirusiu (duomenys neskelbtini), ši aplinkybė yra nereikšminga nustatant, kad po tėvų mirties A.P. R. gyvenamąjį namą įgijo asmeninės nuosavybės teise. Teigia, kad A.P. R. tėvai nebuvo sudarę testamento, kuriame būtų nustatyta, kad gyvenamąjį namą paveldės A.P. R. kartu su sutuoktiniu, todėl, pareiškėjos teigimu, nagrinėjamu atveju netaikytina sutuoktinių turto bendrumo prezumpcija.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: teisės įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisės perdavimo kitiems asmenims, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-06-03 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-220-687/2016; 2015-07-03 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-451-686/2015). Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tokiu atveju civilinių teisinių santykių subjektai gali pasirinkti civilinių teisių gynimo būdą savo nuožiūra. Pasirinkdama konkretų civilinių teisių gynimo būdą, šalis tam tikra prasme rizikuoja, nes ne visada jos pasirinktas teisių gynimo būdas užtikrina efektyvią jos pažeistos teisės apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-03-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-378/2019; 2018-11-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-437-469/2018).
Nustatyta, kad pareiškėja (mirusio sutuoktinio išduoto testamento pagrindu) siekia paveldėti gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise registruotą (pareiškėjos mirusio sutuoktinio mamos) A. P. R. vardu. Nuosavybės teisės į minėtą gyvenamąjį namą A. P. R. Nekilnojamojo turto registre įregistruotos 2016-02-12 Šilutės raj. apylinkės teismo sprendimo pagrindu. Pareiškėjos teigimu, ji negali paveldėti minėto gyvenamojo namo dėl to, kad jis (namas) A. P. R. vardu nėra registruotas asmeninės nuosavybės teise. Bylos medžiaga patvirtina, kad A. P. R. mirė (duomenys neskelbtini), būdama santuokoje su P. R., mirusiu 2014 metais. Pareiškėjos teigimu, pastaroji aplinkybė yra nereikšminga nustatant, kad A.P. R. gyvenamąjį namą įgijo asmeninės nuosavybės teise. Pareiškėja įrodinėja namo asmeninėn nuosavybėn įgijimo aplinkybes. Be kita ko, pareiškėja, cituodama teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, neigia ir ginčija sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją.
Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinį faktą (CPK 444, 445 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015).
Bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimą reglamentuoja CPK XXVI skyriaus normos. Teismas ypatingosios teisenos tvarka kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, bet tik tokius, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis).
Taigi, civilinio proceso teisena dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo turi specialią paskirtį ir gali būti naudojama tik esant tam tikroms įstatyminėms prielaidoms. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 444, 445 straipsnių nuostatas juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę, t. y. nuo jų priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Šios įstatymo nuostatos yra imperatyviosios, todėl kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nepriklauso teismo kompetencijai. Teismas nustato juridinę reikšmę turintį faktą tik jeigu pareiškėjas neturi jį patvirtinančių dokumentų ir negali jų gauti kitokia tvarka. Jeigu yra dokumentai, patvirtinantys tą faktą, arba juos galima gauti ar prarastus atkurti kita tvarka, teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (nenagrinėtinas teisme), o priėmęs bylą nagrinėti, teismas turi ją nutraukti CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs taisyklę, kad įrodinėjimo dalykas civilinėse bylose yra materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu dalyvaujantiems asmenims atsiranda teisės ir pareigos, bei įrodomieji faktai, kurių pagrindu teismas sprendžia apie reikšmingų bylos aplinkybių egzistavimą. Kai faktai yra įrodomieji, bet ne juridiškai reikšmingi, jie nenustatinėjami CPK 444 straipsnyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2009; 2010-12-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010; 2015-06-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015; kt.)).
Taip pat kasacinis teismas, aiškindamas CPK normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą bei formuodamas vieningą teismų praktiką taikant minėtą institutą yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai iškyla nuosavybės teisinius santykius reguliuojančių įstatymų aiškinimo ir taikymo klausimai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar asmuo turėjo nuosavybės teisę į turtą ir koks šios teisės turinys – juridinis faktas negali būti nustatinėjamas, tokie klausimai turi būti sprendžiami ieškinio teisenos tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-04-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2008; 2007-10-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2007).
Ypatingosios teisenos tvarka negali būti sprendžiama dėl turto nuosavybės rūšies (asmeninė ar bendroji jungtinė), todėl pareiškėja, siekdama įrodyti, kad gyvenamasis namas yra jos asmeninė, o ne bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (ką ji neigia ir atitinkamai įrodinėja), su atitinkamu reikalavimu turi kreiptis į teismą ginčo teisenos tvarka (žr., Vilniaus apygardos teismo 2020-04-16 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-1131-933/2020; 2020-01-14 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-73-855/2020).
Pažymėtina, kad pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą teismas nenustato juridinę reikšmę turinčių faktų, kuriems nustatyti įstatymai nustato kitokią tvarką ir sąlygas. Būtent materialinis teisinis reglamentavimas lemia tai, kad tam tikras faktas turi teisinę reikšmę, todėl svarbu aiškinti ir taikyti materialinės teisės normas. Kai asmuo siekia atitinkamos teisės pripažinimo, iš esmės suteikimo, o institucija, įstatymo įgaliota spręsti dėl tos teisės suteikimo asmeniui, priima jam nepalankų sprendimą būtent dėl tam tikrų teisiškai reikšmingų faktų neįrodytumo ir įstatymas nustato tokio sprendimo apskundimo tvarką bei sąlygas, tai tie teisiškai reikšmingi faktai teisme gali būti nustatomi ne kaip juridinę reikšmę turintys faktai atskiroje byloje CPK 444–448 straipsnių nustatyta tvarka, o kaip įrodomieji faktai (faktinės aplinkybės, sudarančios ieškinio arba kito procesinio dokumento pagrindą) byloje, kurioje asmuo ginčija (skundžia) jo netenkinantį įstatymo įgaliotos institucijos sprendimą. Priešingas aiškinimas būtų nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo, civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais. Asmuo, pasirinkdamas savo teisių gynimo būdą, privalo laikytis įstatymų reikalavimų (žr. Klaipėdos apygardos teismo 2021-02-11 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-17-513/2021, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2008; 2012 m. spalio 23 d. nutartį, civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2012).
Išdėstyto pagrindu konstatuotina, kad pareiškėja, siekdama įrodyti, kad gyvenamasis namas A.P. R. priklauso asmeninės nuosavybės teise, siekdama nuginčyti sutuoktinių bendro turto prezumpciją, turi teisę kreiptis į teismą ginčo teisenos tvarka, įrodinėdama ir ginčydama atitinkamas aplinkybes. Aplinkybė, jog A.P. R. sutuoktinis yra miręs, per se nereiškia, kad pareiškėjos reikalavimas gali būti nagrinėjamas išimtinai ypatingosios teisenos tvarka.
Tuo atveju, jei pareiškėja mano, kad gyvenamasis namas A.P. R. priklauso asmeninės nuosavybės teise 2016-02-12 Šilutės raj. apylinkės teismo sprendimo pagrindu, nors tokia aplinkybė minėtame sprendime aiškiai nenurodyta, ji turi teisę kreiptis į teismą dėl atitinkamo sprendimo, priimto minėtoje byloje, išaiškinimo.
Tuo atveju, jei pareiškėja mano, kad paveldėjimo teisės liudijimas į gyvenamąjį namą jai notaro neišduotas nepagrįstai, ji turi teisę skųsti atitinkamus notaro veiksmus.
Pažymėtina, kad byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėja bandė įregistruoti gyvenamąjį namą A.P. R. vardu pastarosios asmeninės nuosavybės teise VĮ Registrų centre ir tai padaryti jai nepavyko, kas, visgi, teigiamo rezultato atveju pareiškėjai leistų paveldėti minėtą namą, o neigiamo rezultato atveju – ginčyti minėtos institucijos atsisakymą.
Taigi, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, aplinkybė, kad pareiškėjos turimuose dokumentuose (teismo sprendime, Nekilnojo turto registro išraše) nėra atskirai pažymėta, kad gyvenamasis namas A.P. R. priklauso asmeninės nuosavybės teise, nereiškia, kad pareiškėja, ginčydama ir įrodinėdama sutuoktinių bendro turto prezumpcijos nebuvimą ir/ar asmeninės nuosavybės teisės į namą patvirtinimą 2016-02-12 Šilutės raj. apylinkės teismo sprendimu, neturi kitokio teisinio būdo, kaip tik kreipimąsi į teismą su reikalavimu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Aukščiau nustatytos ir įvertintos faktinės aplinkybės byloja priešingai.
Minėtų aplinkybių kontekste, atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, į pareiškėjos pareiškime nurodytas aplinkybes ir jos pareikšto reikalavimo turinį, į pateiktus įrodymus, teismas atsisako priimti pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Pareiškėjai grąžintinas jos 2021-08-16 sumokėtas 38 Eur žyminis mokestis (CPK 87 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 290 – 291 straipsniais,
Teismas nutaria:
atsisakyti priimti pareiškėjos V. R. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Nutarties patvirtintą kopiją išsiųsti pareiškėjai.
Grąžinti pareiškėjai V. R., 2021-08-16 mokėjimo nurodymu Nr. 50, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sumokėtą 38 Eur žyminį mokestį. Įpareigoti žyminį mokestį grąžinti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Nutartis atskiruoju skundu gali būti skundžiama per septynias kalendorines dienas nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos Klaipėdos apygardos teismui, skundą paduodant per Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmus.