Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-17-513/2021

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-02-11
Bylos Nr.: e2A-17-513/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-43-3-00487-2016-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Aušra Maškevičienė, Irma Čuchraj, Erika Misiūnienė
Suinteresuotas asmuo: J. J., Klaipėdos rajono savivaldybės administracija
Pareiškėjas: Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko

Kategorijos

3.2.8.1Bylos nutraukimas, kai byla nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka
3.4.5.2Bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimas
3.3.1.18.5Panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies), o bylą nutraukti arba pareiškimą palikti nenagrinėtą
3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. e2A-17-513/2021 Teisminio proceso Nr. 2-24-3-00978-2020-9Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.8.1; 3.4.5.2; 3.3.1.18.5; 3.3.1.20 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. vasario 11 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės ir Erikos Misiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens J. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko, pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys J. J. ir Klaipėdos rajono savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja Lietuvos Respublika, atstovaujama VĮ Turto banko, prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – turtas), yra valstybės nuosavybė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2. Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškimas patenkintas.

3. Teismas nurodė, kad pareiškėja, prašydama pripažinti valdymo nuosavybės teise faktą, siekia įrodyti, kad ginčo turtas yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, tačiau nėra jokių tai patvirtinančių dokumentų. Teismas pažymėjo, kad bylos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto dėl pastato valdymo nuosavybės teise nustatymo yra skirtos praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti. Teismas konstatavo, kad egzistuoja visos nurodytos privalomos prašomo juridinio fakto nustatymui reikalingos sąlygos ir nėra aplinkybių, kurių buvimas neleistų nustatyti šio juridinio fakto.

4. Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos Klaipėdos rajono valdybos 1993 m. vasario 26 d. potvarkiu Nr. 62-v Priekulės paukštininkystės valstybiniam ūkiui leista įteisinti 1916 m. statybos trijų butų gyvenamąjį namą su ūkio pastatais, esantį (duomenys neskelbtini). Teismas nurodė, jog Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai patvirtina, kad Priekulės paukštininkystės valstybiniam ūkiui nuo 1993 m. kovo 10 d. iki 2010 m. liepos 16 d. priklausė gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), name suformuoti trys atskiri nekilnojamojo turto objektai – butai. Priekulės paukštininkystės valstybinis ūkis 1993 m. kovo 16 d. išregistruotas. Turtas yra įregistruotas Nekilnojamo turto registre, tačiau nuosavybės teisės nėra įregistruotos. Bylos duomenys patvirtina, kad butas buvo suteiktas Priekulės paukštininkystės valstybinio ūkio darbuotojams suinteresuoto asmens J. J., kuri siekia išsipirkti butą, tėvams. Kiti du name esantys butai šiuo metu priklauso kitam fiziniam asmeniui, įgyti pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu pagal Lietuvos Respublikos 1991 m. gegužės 28 d. įstatymą Nr. I-1374.

5. Teismas nurodė, kad pagal CK 95 straipsnio redakciją, galiojusią iki 1994 m. gegužės 17 d., buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. Teismas nurodė, kad duomenų apie tai, jog butas būtų perduotas Klaipėdos rajono savivaldybei, nėra, butas nėra įtrauktas į statinių, kurie neturi savininkų, sąrašą ir savivaldybė nereiškia pretenzijų į šį butą. Valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka aptariamas nekilnojamasis turtas taip pat nebuvo perduotas ir privačių asmenų nuosavybėn, todėl teismas butą vertino kaip priklausantį valstybei nuosavybės teise turtą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

6. Suinteresuotas asmuo J. J. (apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

7. Nurodo, jog ne kartą kreipėsi į Klaipėdos rajono savivaldybės merą prašydama leisti išsipirkti butą, esantį (duomenys neskelbtini). Kadangi butas nepriklauso savivaldybei, meras kreipėsi į VĮ Turto banką prašydamas inicijuoti buto perdavimą Klaipėdos rajono savivaldybės nuosavybėn. Buvo sutarta, kad po to, kai butas bus pripažintas Lietuvos Respublikos nuosavybe, VĮ Turto bankas jį nedelsiant perduos Klaipėdos rajono savivaldybės nuosavybėn, todėl pirmosios instancijos teisme sutiko su pareiškimu. Tačiau vėliau sužinojo, kad VĮ Turto bankas nebeplanuoja buto perduoti Klaipėdos rajono savivaldybės nuosavybėn, o ketina jį parduoti atvirame aukcione, todėl ji gali likti be pastogės, nes butą gali įsigyti bet kas. Teigia, kad buvo suklaidinta ir nebūtų sutikusi su pareiškimu, jeigu nurodytas aplinkybes būtų žinojusi anksčiau.

8. Nurodo, kad namas, kuriame yra butas, pastatytas 1916 metais, tai reiškia, kad jis buvo privačios nuosavybės objektas. Tuo metu teritorija priklausė Rytų Prūsijai, o Priekulės paukštininkystės tarybinis (vėliau valstybinis) ūkis buvo įsteigtas tik 1945 metų pabaigoje. Aplinkybė, kad gyvenamojo namo savininkai po karo pasitraukė į Vokietiją, nereiškia, kad nuosavybės teisę į šį namą įgijo Paukštininkystės ūkis ar Lietuvos valstybė, nei Ūkis, nei valstybė jokių nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų neturėjo, todėl teismas negalėjo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto, kad butas yra valstybės nuosavybė.

Atsiliepimas

9. Pareiškėja Lietuvos Respublika, atstovaujama VĮ Turto banko, atsiliepimu Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimą prašo palikti nepakeistą, o suinteresuoto asmens apeliacinį skundą atmesti. Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir vertino byloje esančius įrodymus, iš kurių akivaizdu, kad 1993 m. vasario 26 d. Lietuvos Respublikos Klaipėdos rajono valdybos potvarkiu Nr. 62-v Priekulės paukštininkystės valstybiniam ūkiui leista įteisinti 1916 metų statybos trijų butų gyvenamąjį namą su ūkio pastatais (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai patvirtina, kad Priekulės paukštininkystės valstybinis ūkis minėtą pastatą, kuriame buvo suformuoti trys atskiri nekilnojamojo turto objektai, valdė patikėjimo teise. Namas yra įregistruotas Nekilnojamo turto registre ir jame esantys butai (duomenys neskelbtini) buvo įgyti pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu privačių fizinių asmenų pagal Butų privatizavimo įstatymą, o ginčo turtas buvo suteiktas suinteresuoto asmens tėvams kaip Priekulės paukštininkystės valstybinio ūkio darbuotojams ir nebuvo privatizuotas. Taigi, butas (duomenys neskelbtini) išliko viešąja nuosavybe.

10. Pagal 1964 m. CK 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d. pakeitimų, buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. 1964 m. Civilinio kodekso 97, 98 straipsniuose buvo įtvirtinta, kad valstybė yra vienintelė viso valstybinio turto savininkė. Tik atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, viešosios nuosavybės perleidimas privačion nuosavybėn vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, o savivaldybės nuosavybės teisė atsirasdavo teisės aktų (1994 m. gruodžio 20 d. įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“, įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 20 d. nutarimas Nr. 1251 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“) nustatyta tvarka perduodant savivaldybei valstybinės nuosavybės objektus. Duomenų apie tai, kad ginčo turtas būtų parduotas privatiems fiziniams asmenims ar perduotas Klaipėdos rajono savivaldybei, pateikta nebuvo, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą apie buto (duomenys neskelbtini) nuosavybės formą. Nurodo, kad neišlikus pirminiams turto dokumentams negalėjo atlikti jo patikslintos registracijos Nekilnojamojo turto registre, todėl kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pažymi, jog suinteresuotas asmuo J. J. 2015 metais inicijavo civilinę bylą prašydama pripažinti, kad įgijo nuosavybės teisę į butą įgyjamosios senaties būdu, tačiau pareiškimą atsiėmė, todėl valstybės nuosavybės teisė paneigta 2015 metais nebuvo ir suinteresuotas asmuo apie tai žino. Dėl to nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

12. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

13. Apeliaciniu skundu apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – turtas), yra valstybės nuosavybė. Pažymėtina, jog nors apeliantė pagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo nustatyti tokio juridinę reikšmę turinčio fakto, tačiau apeliantės argumentai nėra susiję su bylos dalyku ir šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingi, todėl plačiau nebus analizuojami. Apeliantės susitarimų su pareiškėja ar Klaipėdos rajono savivaldybės administracija buvimas ar nebuvimas nedaro įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui ir nėra susijęs su nagrinėjama byla.

14. Civilinio proceso teisena dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo turi specialią paskirtį ir gali būti naudojama tik esant tam tikroms įstatymų nustatytoms prielaidoms. Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti tik tada, kai yra tam tikrų aplinkybių visuma: 1) prašomas nustatyti faktas turi būti juridiškai reikšmingas, t. y. nuo šio fakto priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis); 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis), o tam, kad asmens asmeninės ar turtinės teisės atsirastų, pasikeistų ar pasibaigtų, reikalinga turėti ir pateikti atitinkamus faktus patvirtinančius dokumentus.

15. Pastato ar jo dalies valdymo nuosavybės teise faktas nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: 1) pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); 2) nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; 3) nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; 4) nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka; 5) šio juridinio fakto nustatymas nėra susijęs su vėlesniu ginčo dėl teisės į daiktą išsprendimu (tokiu atveju turi būti reiškiamas ieškinys dėl nuosavybės teisės pripažinimo į daiktą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408- 421/2010). Be to, Lietuvos Aukščiausias Teismas yra pažymėjęs, kad bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40S-421/2015). Taigi, teismas, nustatydamas juridinę reikšmę turintį faktą, nesukuria nuosavybės teisės, o tik ją patvirtina praradus tai įrodančius dokumentus. Teismui nustačius tokį juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjas yra laikomas daikto savininku ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, o nuo tada, kai daiktą tam tikru pagrindu įgijo praeityje, t. y. teismo sprendimu patvirtinama, kad pareiškėjas daiktą nuosavybės teise valdė visą laiką nuo tokios teisės atsiradimo pradžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010).

16. Pažymėtina, kad pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą teismas nenustato juridinę reikšmę turinčių faktų, kuriems nustatyti įstatymai nustato kitokią tvarką ir sąlygas. Būtent materialinis teisinis reglamentavimas lemia tai, kad tam tikras faktas turi teisinę reikšmę, todėl svarbu aiškinti ir taikyti materialinės teisės normas. Kai asmuo siekia atitinkamos teisės įgijimo, o institucija, įstatymo įgaliota spręsti dėl tos teisės suteikimo asmeniui, priima jam nepalankų sprendimą būtent dėl tam tikrų teisiškai reikšmingų faktų neįrodytumo ir įstatymas nustato tokio sprendimo apskundimo tvarką bei sąlygas, tai tie teisiškai reikšmingi faktai teisme gali būti nustatomi ne kaip juridinę reikšmę turintys faktai atskiroje byloje CPK 444–448 straipsnių nustatyta tvarka, o kaip įrodomieji faktai (faktinės aplinkybės, sudarančios ieškinio arba kito procesinio dokumento pagrindą) byloje, kurioje asmuo ginčija (skundžia) jo netenkinantį įstatymo įgaliotos institucijos sprendimą. Priešingas aiškinimas būtų nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo, civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais. Asmuo, pasirinkdamas savo teisių gynimo būdą, privalo laikytis įstatymų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2008; 2012 m. spalio 23 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2012).

17. Pastato valdymo nuosavybės teise juridinis faktas negali būti nustatomas, kai nėra nors vienos iš aukščiau nurodytų sąlygų, taip pat tais atvejais, kai iškyla nuosavybės teisinius santykius reguliuojančių įstatymų aiškinimo ir taikymo klausimai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar asmuo turėjo nuosavybės teisę į pastatus (jų dalį) ir koks šios teisės turinys. Tokie klausimai turi būti sprendžiami teismui nagrinėjant su pastatais susijusį teisminį ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-164/2007; 2007 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2007 ir kt.).

18. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Klaipėdos rajono valdybos 1993 m. vasario 26 d. potvarkiu Nr. 62-v neišlikus pirminiams dokumentams įteisintas ir Priekulės paukštininkystės valstybiniam ūkiui leista teisiškai registruoti 1916 m. statybos trijų butų gyvenamąjį namą su ūkio pastatais, esantį (duomenys neskelbtini). Iš pridėtos civilinės bylos Nr. 2-1283-867/2015 duomenų, t. y. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, nustatyta, kad registro įraše Nr. 50/132577 nurodyto Klaipėdos rajono valdybos 1993 m. vasario 26 d. potvarkio Nr. 62-v pagrindu į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), buvo įregistruota valstybės nuosavybė, valdoma Priekulės paukštininkystės valstybinio ūkio patikėjimo teise. Ūkis išregistruotas 1993 m. kovo 16 d. Nekilnojamojo turto registratoriaus 2010 m. liepos 16 d. sprendimu išregistruota valstybės nuosavybės teisė į pastatą. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad gyvenamasis namas nuosavybės teise priklausė Priekulės paukštininkystės valstybiniam ūkiui nuo 1993 m. kovo 10 d. iki 2010 m. liepos 16 d. Priešingai, Registro duomenys patvirtina, kad gyvenamasis namas buvo įregistruotas kaip valstybės nuosavybė, tačiau nuosavybės teisė išregistruota Registratoriaus 2010 m. liepos 16 d. sprendimo pagrindu. Pažymėtina, jog sprendimas į bylą nepateiktas, todėl nėra galimybės nustatyti, kokiu pagrindu išregistruota valstybės nuosavybės teisė į pastatą.

19. Registro išrašai taip pat patvirtina, kad nei valstybės, nei kitų asmenų nuosavybės teisė į butą, esantį nurodytame gyvenamajame name, t. y. (duomenys neskelbtini), įregistruota nebuvo. Valstybė, atstovaujama VĮ Turto banko, siekė įregistruoti nuosavybės teisę į butą, tačiau VĮ Registrų centro 2019 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. 22525609 VĮ Turto banko prašymas atmestas nurodžius, jog nėra duomenų ir dokumentų apie tai, kad minėtas pastatas ir butas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Nustatytų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju yra įstatymų įgaliotos institucijos atitinkamas sprendimas, kuris galėjo būti ginčytas teismine tvarka, tačiau to nebuvo nepadaryta, turėjo atsisakyti priimti pareiškėjos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nes pareiškėja savo galbūt pažeistas teises turėtų ginti kitais teisės aktuose nustatytais būdais, bet ne reikalaudama nustatyti prašomą juridinę reikšmę turintį faktą.

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju egzistuoja visos privalomos prašomo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui reikalingos sąlygos, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju būtent ir kilo teisės aktų taikymo ir išaiškinimo klausimai, pareiškėja nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste turėjo įrodinėti teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl buto priklausymo jai nuosavybės teise, t. y. pareiškėja turėjo reikšti ieškinį ginčo teisenos tvarka dėl nuosavybės teisės pripažinimo, o ne prašyti nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą.

21. Kaip minėta, pastato valdymo nuosavybės teise juridinis faktas negali būti nustatomas ir tada, kai šio juridinio fakto nustatymas yra susijęs su vėlesniu ginčo dėl teisės į daiktą išsprendimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad iš bylos faktinių aplinkybių ir apeliacinio skundo argumentų matyti, jog apeliantė siekia įgyti nuosavybės teisę į butą, tačiau šiai teisei realizuoti visų pirma turi būti nustatyta, kam šiuo metu nuosavybės teise priklauso butas. Kai iš paduodamo pareiškimo matyti, kad yra ginčas dėl teisės, toks prašymas ypatingąja teisena taip pat nenagrinėtinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2012).

22. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo turėjo atsisakyti priimti kaip nenagrinėtiną teisme, o pareiškimą priėmus – bylą nutraukti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2008). Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimas naikintinas ir civilinė byla nutrauktina (CPK 293 straipsnio 1 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

23. Suinteresuotam asmeniui J. J. teikta valstybės garantuojama teisinė pagalba, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyrius prašo išlaidų už suinteresuotam asmeniui teiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą atlyginimo. Pagal CPK 443 straipsnio 6 dalį ypatingosios teisenos bylose dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Be to, nagrinėjamu atveju net ir bylą nutraukus susiklostė situacija, kai pareiškėja yra valstybė, o garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos taip pat būtų priteisiamos valstybės biudžetui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokiai situacijai nėra teisinio pagrindo plačiau analizuoti šalių procesinį elgesį ir bylinėjimosi išlaidas nulėmusias priežastis pagal CPK 93 ir 94 straipsnių nuostatas. Bylinėjimosi išlaidos neskirstomos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir civilinę bylą nutraukti.

Teisėjos Irma ČuchrajAušra MaškevičienėErika Misiūnienė