Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjųDanguolės Martinavičienės, Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aldonos Tilindienės

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. A. apeliacinį skundądėl Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1166-896/2018 pagal minėto ieškovo ieškinį atsakovui A. M. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas exofficio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

12. Įvertinusi apeliaciniu skundu apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas, teisėjų kolegija iš esmės pasisakys tik dėl ginčijamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovo 66 612,60 Eur sumą, kurią ieškovas atsakovui pervedė bankiniais mokėjimų pavedimais, bei atitinkamai teisėjų kolegija nerevizuos ir pakartotinai nevertins teismo sprendimo dalies, kuria atmestas reikalavimas priteisti 7 240,50 Eur sumą, kurią ieškovas atsakovui perdavė grynaisiais pinigais.

Dėl jungtinės veiklos sutarties

13. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodė, jog priimdamas skundžiamą sprendimą teismas, netinkamai vertino faktines aplinkybes, susiklosčiusias tarp šalių, įrodymus vertino selektyviai, todėl nepagrįstai sprendė, kad tarp šalių susiklostė jungtinės veiklos, o ne paskolos teisiniai santykiai.

14. Bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teiktus argumentus, nenurodo jokių pirmosios instancijos teismo padarytų materialiosios ar proceso teisės normų taikymo klaidų. Nors apeliacinės instancijos teismo paskirtis tikrinti pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK301 straipsnio 1 dalis), tačiau tai nereiškia pakartotinio bylos nagrinėjimo. Įvertinus skundžiamo sprendimo turinį, akivaizdu, kad visos apelianto nurodomos aplinkybės, susijusios su atsakovui perduota pinigų suma, kurią siekiama prisiteisti, aptartos ir įvertintos pirmosios instancijos teismo sprendime.

15. Apeliantas, siekdamas įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą, teikia jo paties prielaidomis pagrįstus samprotavimus dėl jungtinės veiklos teisinių santykių kvalifikavimui būtinų požymių nustatymo, teismui pateiktos jungtinės veiklos sutarties teisinio vertinimo bei jos sąlygų turinio aiškinimo. Vertindama skundo argumentus, susijusius su tarp šalių susiklosčiusių faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad šalys neginčija, jog ieškovas atsakovui perdavė 66 612,60 Eur sumą. Ginčas byloje kilęs dėl nurodytos pinigų sumos perdavimo teisinio pagrindo, t. y. ar atsakovas pinigus gavo pagal paskolos sutartį, ar pagal jungtinės veiklos sutartį.

16. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Dėl to įstatyme detaliai nereglamentuojami jungtinės veiklos sutarties teisiniai santykiai, o konkrečios jungtinės veiklos sutarties turinio ir formos specifiką nulemia tikslas (veikla), kuriam ji yra sudaroma.

17. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialias vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-45-701/2019 27 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

18. Esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus ypač kai šalių pozicijos skiriasi (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartį ir joje nurodytą teismų praktiką).

19. Jungtinės veiklos (partnerystės) kaip asociacijos sutartis yra konsensualinė ir ji laikoma sudaryta nuo to momento, kai šalys susitaria dėl esminių sąlygų ir tą susitarimą išreiškia įstatymo reikalaujama forma. Kadangi teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai teisiniai santykiai, šalių tarpusavio susitarimas dėl jungtinės veiklos vykdymo yra būtinas, siekiant tam tikrus teisinius santykius identifikuoti kaip jungtinės veiklos. Šalys turi susitarti dėl siekiamo bendro dalyvių tikslo, jų įnašų ir dalies jungtinėje veikloje, partnerių bendrosios nuosavybės ir jos tvarkymo, bendrų reikalų organizavimo ir sprendimo, bendrų išlaidų ir nuostolių bei jų paskirstymo tarp šalių, partnerių atsakomybės pagal bendras prievoles, pelno paskirstymo ir partnerio dalies atidalijimo, jungtinės veiklos sutarties pabaigos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2019 m. sausio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-219/2019 25, 26 punktus).

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių rašytinių įrodymų visetas, bylą nagrinėjant žodiniuose teismo posėdžiuose šalių duoti paaiškinimai, suponuoja išvadą, jog ginčo šalys siekė vykdyti bei vykdė bendrą ūkinę komercinę veiklą, t. y. susitarė kurti privačius prekių ženklus, gaminti bei Afrikos rinkose parduoti maisto produktus ir alkoholinius gėrimus (2013 m. sausio 21 d. jungtinės veiklos sutarties, sudarytos tarp ieškovo V. A. ir atsakovo A. M. (toliau – ir jungtinės veiklos sutartis, sutartis) 1 punktas) ir tokią veiklą vykdė. Nors byloje nėra minimos sutarties originalo, tačiau atsakovo pateikti įrodymai (elektroninis susirašinėjimas dėl verslo plėtojimo Ganoje, ieškovo kelionių į Ganą dokumentai, nuotraukos, liudytojų paaiškinimai) patvirtina tarp šalių sudaryto susitarimo kurti bendrą veiklą nuoseklų vykdymą bei realumą. Jungtinės veiklos sutarties sudarymo realumą įrodo ir paties ieškovo teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai, t. y. apeliantas (ieškovas) pripažino, jog jo parašas šioje sutartyje atrodo labai tikrai, o pasirašyti šią sutartį galimai galėjo būdamas neblaivus.

21. Byloje esantys banko sąskaitos išrašai nuosekliai patvirtina, jog į atsakovo A. M. banko sąskaitą ieškovas pavedimus atliko po 2013 m. sausio 21 d. jungtinės veiklos sutarties pasirašymo, t. y. 2013 m. gegužės 16 d. (70 000 Lt), 2013 m. birželio 6 d. (50 000 Lt), 2013 m. spalio 16 d. (50 000 Lt), 2014 m. sausio 16 d. (60 000 Lt), ir iš viso pervedė atsakovui 66 612,60 Eur (230 000 Lt). Pagal analizuojamos jungtinės veiklos sutarties 2 ir 3 punktus abu verslo partneriai įsipareigojo įnešti 300 000 Lt dydžio piniginius įnašus, o pagal sutarties 5 punktą už bendro turto apskaitą, abiejų partnerių sutarimu atsakingu paskirtas atsakovas A. M.. Vertinamos jungtinės veiklos sutarties sąlygos bei šalių faktinis elgesys po šios sutarties sudarymo patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad tarp šalių buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis bei vykdyta komercinė ūkinė veikla, nukreipta į Afrikos rinkas.

22. Apeliaciniame skunde apeliantas (ieškovas) kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tuo aspektu, jog byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių aplinkybes, kad ieškovas ar atsakovas, kaip fiziniai asmenys, būtų sudarę sandorius bendrai veiklai vykdyti. Be to, jungtinės veiklos sutartyje numatyta, kad veikla bus vykdoma nekuriant juridinio asmens, o visi sandoriai dėl produktų pardavimo Afrikoje buvo sudaryti bendrovės BlueDiamondLtd, kurios vienintelis akcininkas yra atsakovas. Nurodytus skundo argumentus teisėjų kolegija vertina kritiškai, t. y. kaip nepaneigiančius ginčo šalių jungtinės veiklos vykdymo.

23. Byloje esantys įrodymai bei lingvistinis jungtinės veiklos sutarties aiškinimas suponuoja išvadą, jog šia sutartimi nebuvo siekiama sukurti naują juridinį asmenį, tačiau tai savaime nereiškia, kad tokia veikla negalėjo būti vykdoma per kitą, ne šalių bendrai veiklai vykdyti sukurtą, juridinį asmenį, jeigu būtų nustatyti tam tikros veiklos vykdymo fiziniams asmenims ribojimai ir/ar sutarties šalys nuspręstų veiklą vykdyti per juridinį asmenį. Jungtinėje Karalystėje registruotos įmonės BlueDiamondLtd steigėjas ar faktinė priklausomybė nagrinėjamu atveju taip pat nepaneigia tiek paties ieškovo, tiek atsakovo siekio vykdyti komercinę veiklą Afrikos rinkose. Šią išvadą bei ieškovo atsakovui pervestų pinigų panaudojimą bendram verslui patvirtina ir tai, kad ieškovas 2013 m. gegužės 16 d. atsakovui pervedė 70 000 Lt, kuriuos atsakovas panaudojo atsiskaityti su AB „Kauno grūdai“ ir UAB „Algidus“ pagal sąskaitas už prekes, mokėdamas už BlueDiamondLtd. 2013 m. birželio 6 d. ieškovo pervestus 50 000 Lt atsakovas panaudojo atsiskaityti su JSC „Cargocaravan“ už BlueDiamondLtd, mokėdamas už pervežimo paslaugas. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog bendrovė BlueDiamondLtd buvo įsteigta 2013 m. vasario 7 d. atsakovo A. M. vardu, t. y. praėjus nedideliam laiko tarpui po to, kai ginčo šalys pasirašė jungtinės veiklos sutartį, o ieškovas elektroniniu paštu buvo informuotas apie įsteigtą bendrovę.

24. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog vien aplinkybė, kad buvo sukurtas elektroninio pašto adresas ieškovo vardu negali ir neįrodo bendros veiklos vykdymo, tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendimą, jog ginčo šalis siejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai priėmė vadovaudamasis byloje esančių įrodymų visuma, o ne atskiromis faktinėmis aplinkybėmis. Į bylą pateiktas elektroninis susirašinėjimas dėl verslo plėtojimo patvirtina ieškovo siekį dalyvauti jungtinėje veikloje (elektroniniu paštu buvo deramasi su kontrahentais dėl verslo sąlygų, derinamas prekės ženklo BlueDiamond dizainas, užsakomų prekių kiekis, etc.).

25. Papildomai teisėjų kolegija pažymi, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ieškovas keletą kartų asmeniškai keliavo į Ganą, o iki jungtinės veiklos pasirašymo ieškovui išduotoje kelionės į šią šalį vizoje nurodytas vizito tikslas – verslo susitikimas, todėl labiau tikėtina, jog ieškovas į Afriką vyko analizuoti verslo vystymo galimybių, o ne vien turistiniais tikslais (CPK 185 straipsnis).

26. Minėta, jog kai kyla ginčas dėl sandorio – tam tikros sutarties – rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar pan., teismas, spęsdamas šį ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Vertindama apelianto (ieškovo) argumentus, kuriais siekiama įrodyti tarp šalių susiklosčius paskolos teisinius santykius, teisėjų kolegija pažymi, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis).

27. Ginčo laikotarpiu galiojusios redakcijos CK 6.871 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti (CK 1.93 straipsnio 2 dalis).

28. Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl paskolos teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, pažymėta, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 21 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

29. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes pagrindu ir t. t. Dėl to, kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-422-687/2017 26 punktą).

30. Nors apeliantas (ieškovas) įrodinėja tarp šalių susiklosčius paskolos teisinius santykius, tačiau šią poziciją grindžia savo paties paaiškinimais, nepateikdamas šalių sudarytos rašytinės paskolos sutarties bei neįrodinėdamas vienos iš būtinųjų tokios sutarties sudarymo sąlygų – atsakovo įsipareigojimo grąžinti pinigus. Tokio pobūdžio bylose ieškovui tenka pareiga įrodyti, jog atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o atsakovui tenka pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą (CPK 178 straipsnis). Teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu apeliantas pripažino, jog nuolat pasirašinėjo daug sutarčių, tačiau šiuo konkrečiu atveju net negalintis prisiminti, ar buvo sudaryti vienas ar keli šalių susitarimai dėl paskolos. Teisėjų kolegijos vertinimu, abejonių dėl paskolos teisinių santykių susiformavimo tarp šalių kelia ir tai, jog apeliantas (ieškovas) būdamas tiek verslininkas, tiek vidutiniškai protingai bei atidus asmuo, siekdamas užtikrinti atsakovui perduodamos pakankamai didelės pinigų sumos grąžinimą, nereikalavo pasirašyti, nei paskolos sutarties, nei paskolos raštelio ar reikalavo kitokio prievolės užtikrinimo.

31. Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, jog atsakovas pateikė įrodymus, pagrindžiančius tarp šalių susiklosčius jungtinės veiklos teisinius santykius bei bendro verslo vystymą ir plėtojimą Afrikos rinkose, o siekiamas prisiteisti pinigų sumas ieškovas atsakovui pervedė kaip investicijas į bendrą verslą. Atitinkamai apeliantas (ieškovas) nepateikė įrodymų, leidžiančių pagrįstai spręsti, kad tarp šalių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimą pagrįstai atmetė.

Dėl liudytojų parodymų

32. Apelianto (ieškovo) įsitikinimu, šioje byloje apklaustų liudytojų parodymai turi būti vertinami kritiškai, kadangi tiek atsakovas, tiek liudytojai buvo suderinę poziciją dėl teisme duodamų paaiškinimų. Bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija, atmesdama šiuos skundo argumentus, pažymi, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-97-916/2018 32 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

33. Laisvo įrodymų vertinimo principo kontekste svarbu pažymėti, kad nagrinėjamu atveju byloje apklaustų liudytojų parodymai, pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą dėl ginčo esmės, nebuvo esminiai ir/ar lemiantys ginčo baigtį. Liudytojų parodymai turi būti vertinami, vadovaujantis įrodymų lygybės principu, įrodomąją vertę teismui nustatant pagal vidinį savo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nagrinėjamoje byloje liudytojų parodymai buvo įvertinti bendrame kitų byloje surinktų įrodymų kontekste. Skundžiamas teismo procesinis sprendimas priimtas išsamiai išanalizavus visus byloje esančius įrodymus (į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, fotonuotraukas, išklausius šalių paaiškinimus bei apklausus liudytojus). Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai apie iš anksto suderintą atsakovui palankią liudytojų parodymų poziciją paremti tik ieškovo subjektyviomis dvejonėmis bei nuogąstavimais. Be to, teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu apeliantas (ieškovas) nurodė, jog liudytoją A. S. puikiai pažįsta, palaiko su juo šiltus santykius, tačiau ir šis liudytojas teismo posėdžio metu patvirtino, kad ginčo šalys Afrikoje vykdė verslą, buvo lygiaverčiai partneriai, o ieškovas aktyviai dalyvavo versle. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų parodymai buvo nuoseklūs, neprieštaraujantys vieni kitiems bei byloje esantiems įrodymams, jie buvo įvertinti bendrame kitų byloje surinktų įrodymų kontekste.

34. CPK 192 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas nustato liudytojo asmens tapatybę, išaiškina liudytojo teises ir pareigas bei atsakomybę už priesaikos sulaužymą ir kitų liudytojo pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Byloje nėra duomenų apie tai, jog liudytojams būtų darytas neleistinas poveikis ar, kad jie būtų sulaužę liudytojo priesaiką, todėl nėra pagrindo liudytojų parodymus laikyti nepatikimais.

Dėl procesinės bylos baigties

35. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nustatyti jungtinę veiklą kvalifikuojantys teisiniai požymiai, todėl yra teisinis pagrindas spręsti, jog tarp šalių buvo sudaryta bei vykdoma jungtinės veiklos sutartis, o atsakovui ieškovo pervestos pinigų sumos buvo skirtos šiai veiklai plėtoti. Šios sumos nebuvo pervestos atsakovui paskolos teisinių santykių pagrindu, kaip teigia ieškovas, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

36. Teisėjų kolegijai atmetus apelianto(ieškovo) apeliacinį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme įgijoatsakovas, tačiau pastarasis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos apeliacinės instancijos teismui nepateikė patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl bylinėjimosi išlaidos tarp šalių nepaskirstomos (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys, 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

n u ta r i a:

Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 26 d. sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas priteisti 66 612,60 Eur, palikti nepakeistą.