- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-03-22
- Bylos Nr.
- e2A-418-921/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-34-3-00624-2020-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Tomas Romeika, Jurgita Sujetienė, Rasa Urbanavičiūtė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Lardum“, V. K.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Romeikos, Jurgitos Sujetienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rasos Urbanavičiūtės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Lardum“ apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovams V. K. ir uždarajai akcinei bendrovei „Lardum“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, R. V..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų V. K. ir UAB „Lardum“ 4 414,39 Eur išmokėtą draudimo išmoką dėl nepranešimo apie draudimo rizikos padidėjimą; priteisti iš atsakovės UAB „Lardum“ 4 414,39 Eur išmokėtą draudimo išmoką dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos; priteisti ieškovei iš atsakovo V. K. 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti ieškovei iš atsakovės UAB „Lardum“ 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Ieškovė nurodė, kad 2019 m. kovo 11 d. Vokietijoje įvykusio eismo įvykio metu buvo apgadinta transporto priemonė „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykis įvyko dėl transporto priemonės „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir transporto priemonės) valdytojo kaltės. Transporto priemonės valdytojų civilinę atsakomybę apdraudė ieškovė, todėl ieškovei draudimo sutarties pagrindu atsirado pareiga išmokėti draudimo išmoką. Ieškovė atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą, išmokėdama nukentėjusiesiems asmenims 8 828,78 Eur dydžio draudimo išmoką. Atsakovo V. K. ir ieškovės sudarytos draudimo sutarties pagrindu šalys susitarė, kad draudimo rizika įvertinta, įmoka apskaičiuota atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonė nėra ir nebus naudojama sutarties 1.5.2 punkte nurodytomis sąlygomis: kad transporto priemonė nebus naudojama kelių eisme kitoje valstybėje, jeigu tos valstybės (arba Europos Sąjungos) teisės aktai nustato prievolę perregistruoti transporto priemonę toje valstybėje dėl naudojimo joje termino arba kitų aplinkybių (sutarties 1.5.2.2 punktas); transporto priemonės nevairuos asmuo, kurio amžius mažesnis nei 25 metai, nepriklausomai nuo jo vairavimo stažo, taip pat asmuo, kurio vairavimo stažas vairuoti sutartyje nurodytą transporto priemonę yra mažesnis nei 2 metai, nepriklausomai nuo jo amžiaus, pažymint, kad šis reikalavimas netaikomas draudimo sutartį sudariusiam draudėjui (sutarties 1.5.2.11 punktas). Ieškovė nurodė, kad eismo įvykio metu transporto priemonę valdęs asmuo neatitiko draudimo sutarties 1.5.2.11 punkto sąlygos. Apie tai, kad transporto priemonę valdys asmuo, kuris neatitinka draudimo sutarties 1.5.2.11 punkto reikalavimų, ieškovei atsakovai nepranešė, taip pat atsakovai ieškovei nepranešė ir apie tai, kad transporto priemonė bus naudojamas užsienio valstybėje 2 metus. Ieškovė, atsižvelgdama į tai, kad nei atsakovas V. K., nei atsakovė UAB „Lardum“ nepranešė jai apie draudimo rizikos padidėjimą, prašė priteisti iš atsakovų solidariai 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, t. y. 4 414,39 Eur. Be to, ieškovė, atsižvelgdama į tai, kad eismo įvykį sukėlė ir iš eismo įvykio vietos pasišalino atsakovės UAB „Lardum“ darbuotojas, prašė priteisti iš atsakovės UAB „Lardum“ likusią 50 procentų išmokėtą draudimo išmoką, t. y. 4 414,39 Eur.
Atsiliepimas
3. Atsakovas V. K. atsiliepimu su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad eismo įvykio metu transporto priemonę 2019 m. sausio 2 d. panaudos sutarties pagrindu valdė atsakovė UAB „Lardum“. Sudarant draudimo sutartį, ieškovė įvertino draudimo riziką ir nustatė 205,92 Eur draudimo įmoką. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad egzistavo sąlygos, galėjusios nulemti draudimo rizikos padidėjimą. Ieškovė neidentifikavo UAB „Lardum“ darbuotojo, pasišalinusio iš eismo įvykio, nepateikė įrodymų, kad minėtas darbuotojas neturi 2 metų vairavimo stažo arba yra jaunesnis nei 25 metų amžiaus. Kita vertus, atsakovui nėra aišku, kodėl jo atžvilgiu turi būti taikoma civilinė atsakomybė, kai jis transporto priemonę panaudos sutarties pagrindu buvo perdavęs valdyti kitam asmeniui – atsakovei UAB „Lardum“. Be to, ieškovė nenurodo teisės akto, kuris numatytų pareigą Vokietijoje naudojamą transporto priemonę perregistruoti minėtoje valstybėje. Atsakovo nuomone, jam minėta pareiga nekilo, dėl ko draudimo rizika taip pat nepadidėjo.
Šalies argumentai
4. Atsakovė UAB „Lardum“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad nesupranta, kodėl ji byloje patraukta kaip atsakovė. Atsakovė, sužinojusi apie eismo įvykį, atsakovui V. K. nurodė, kad transporto priemonę valdė jos darbuotojas R. V.. UAB „Lardum“ negalėjo žinoti apie eismo įvykį, nes ant transporto priemonės nesimatė jokių pažeidimų, o transporto priemonę valdęs R. V. apie įvykusį eismo įvykį jos neinformavo. Įmonė negali būti atsakinga už darbuotojų pažeistas kelių eismo taisykles. Ieškovė teismui pateikė klaidingą informaciją, kad transporto priemonė buvo naudojama 2 metus Vokietijoje. Ši transporto priemonė buvo kelis kartus naudojamas nuvežti darbuotojos iš Lietuvos į Vokietiją ir atgal. Pati ieškovė išdavė vadinamąją „žalią kortą“, kuri suteikia teisę transporto priemonei dalyvauti užsienio valstybėse. Ieškovė klaidina teismą, teigdama, kad eismo įvykio metu transporto priemonę valdęs asmuo neatitiko draudimo sutarties 1.5.2.11 punkto sąlygos. Pagal civilinės draudimo atsakomybės poliso nuostatas, transporto priemonės negali valdyti asmuo neturintis 2 metų vairavimo stažo ir jaunesni nei 25 metai, tačiau ieškovė apdraudė transporto priemonę šiuo draudimu, kai pats transporto priemonės valdytojas turėjo tik 1 metų stažą. Taigi, jau draudimo sutarties sudarymo metu pats draudėjas neatitiko 1.5.2.11 draudimo sutarties punkto. Ieškovė neįrodė, kad įvykio metu transporto priemonę valdė asmuo jaunesnis nei 25 metai ar neturintis 2 metų vairavimo stažo.
5. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, R. V. atsiliepimo nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Alytaus apylinkės teismas 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovei iš atsakovės UAB „Lardum“ 4 414,39 Eur išmokėtą draudimo išmoką ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (4 414,39 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. liepos 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą ieškinio dalį atmetė.
7. Teismas nustatė, kad UAB „Lardum“ transporto priemonę Vokietijoje perdavė vairuoti R. V., kuris gimęs 1990 m. liepos 31 d. Eismo įvykio metu transporto priemonės valdytojas R. V. buvo 29 metų amžiaus. Ieškovė neįrodė aplinkybės, kad R. V. eismo įvykio metu neturėjo 2 metų vairavimo stažo. Atsižvelgiant į tai, teismas ieškovės reiškiamą ieškinio reikalavimą dėl sutarties 1.5.2.11 punkto pažeidimo atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nustatė ir tai, kad ieškovė nepateikė duomenų, jog transporto priemonė buvo daugiau nei 2 metus naudota Vokietijoje. Draudimo sutartis sudaryta 2019 m. sausio 2 d., o eismo įvykis įvyko po 2 mėnesių, t. y. 2019 m. kovo 11 d. Transporto priemonė buvo skirta atvežti į Vokietiją ir parvežti iš Vokietijos darbuotojus. Pagal ieškovės pateiktą Vokietijos teisinį reglamentavimą, nesant byloje priešingų duomenų, teismas sprendė, kad transporto priemonei buvo leidžiamas eismas, nes ji turėjo Europos Sąjungos valstybėje išduotą galiojantį registracijos liudijimą, nebuvo praėję daugiau kaip metai nuo Vokietijos sienos kirtimo. Taigi, teismas nenustatė ir sutarties 1.5.2.2 punkto pažeidimo. Teismas, atsižvelgdamas į tai, atmetė ieškovės ieškinio reikalavimą priteisti solidariai iš atsakovų V. K. ir UAB „Lardum“ 4 414,39 Eur išmokėtą draudimo išmoką dėl nepranešimo apie draudimo rizikos padidėjimą.
8. Spręsdamas dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos, teismas nustatė, kad atsakovė UAB „Lardum“ transporto priemonę Vokietijoje perdavė vairuoti R. V.. Sprendė, kad atsakovė UAB „Lardum“ kaip panaudos gavėja pagal 2019 m. sausio 2 d. panaudos sutarties 7 punktą įsipareigojo atsakyti už visą žalą padarytą tretiesiems asmenims. Eismo įvykio metu buvo apgadinta transporto priemonė „Ford Mondeo“ dėl atsakovės UAB „Lardum“ darbuotojo R. V., vairavusio transporto priemonę, kaltės. R. V. eismo įvykį sukėlė darbo metu, be to, iš eismo įvykio pasišalino. Ieškovė atlygino padarytą žalą, išmokėdama 8 828,78 Eur dydžio draudimo išmoką, todėl ji turi teisę reikalauti iš atsakovės UAB „Lardum“ atlyginti padarytą žalą. Teismas konstatavo, kad R. V. suvokė, jog sukėlė eismo įvykį. Atsakovė UAB „Lardum“ kaip darbdavys atsako už visą žalą, padarytą tretiesiems asmenims jos darbuotojo veiksmais, atliekant jam darbo funkcijas. Teismas, atsižvelgdamas į tai, ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės UAB „Lardum“ 4 414,39 Eur išmokėtą draudimo išmoką dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos tenkino. Be to, ieškovei iš atsakovės UAB „Lardum“ priteisė 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 4 414,39 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
9. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Lardum“ prašo atmesti ieškinį visiškai, išsiaiškinti, kodėl apklausti ne visi liudininkai. Apeliaciniame skunde nurodomi šie argumentai:
9.1. Teismo sprendimas nepagrįstas, jo išvados prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Teismas neišnagrinėjo visų reikšmingų bylos aplinkybių, nevertino rašytinių įrodymų, šalių žodinių paaiškinimų, o būtent: teismas nevertino Konstantino A. B. paaiškinimų, kad eismo įvykis padarytas ne darbo metu (19–20 val.) ir transporto priemonę savavališkai vairavo R. V.. Eismo įvykio metu R. V. nevykdė su darbu susijusių funkcijų, važiavo į parduotuvę, būdamas galimai neblaivus.
9.2. Nurodo, kad eismo įvykio protokole įvardinami trys liudininkai: Vokietijos pilietė W. M., Lietuvos pilietis M. J. ir Lietuvos pilietis R. V.. Prašo išsiaiškinti, kodėl minėti asmenys nebuvo apklausti bylos nagrinėjimo metu.
Atsiliepimas
10. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
10.1. Teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas. Tokio pobūdžio bylose teismas nėra aktyvus, todėl, jeigu atsakovė matė poreikį apklausti liudytojus, gauti įrodymus, turėjo pareikšti tokius prašymus, tačiau to nepadarė. Atsakovės prašymu apklaustas K. A. B., tai reiškia, kad atsakovei buvo žinomos jos teisės. Be to, atsakovė turėjo būti susipažinusi su bylos medžiaga, atitinkamai ir policijos pažyma, tačiau klausimą dėl pažymoje nurodytų asmenų apklausos kelia tik apeliaciniame skunde. Atsakovė liudytojo parodymais grindžia aplinkybę, kad eismo įvykis įvyko ne darbo metu, tačiau policijos pažyma patvirtina priešingas aplinkybes. Policijos pažymoje nurodytos eismo įvykio aplinkybės negali būti paneigtos liudytojo, kuris nedalyvavo eismo įvykyje, parodymais. Teismas pagrįstai kritiškai vertino šio liudytojo parodymus. Atsakovė neteikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų R. V. ar kitų darbuotojų darbo laiko apskaitos režimą. Liudytojas K. A. B. patvirtino, kad darbas būdavo nuo pirmadienio iki penktadienio. Šių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad eismo įvykis sukeltas darbo metu ir, tikėtina, atliekant darbines funkcijas. Be to, K. A. B. nurodė, kad eismo įvykis kilo R. V. nuvykus į parduotuvę ir įvažiavus į parduotuvės sieną. Tačiau iš policijos pažymos apie eismo įvykį tokių duomenų nėra. Ginčo eismo įvykis kilo transporto priemonės vairuotojui atsitrenkus į kitą transporto priemonę. Atsakovė į bylą neteikė jokių įrodymų, patvirtinančių jos nurodytas aplinkybes. Teismas vertino tuos įrodymus, kurie buvo surinkti ir padarė pagrįstas išvadas dėl atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
12. Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė ieškinį atsakovams V. K. ir UAB „Lardum“ dėl žalos atlyginimo (išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo). Pirmosios instancijos teismas sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovės UAB „Lardum“ 50 procentų, t. y. 4 414,39 Eur, išmokėtos draudimo išmokos. Pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu nustatė, kad atsakovės UAB „Lardum“ darbuotojas trečiasis asmuo R. V. darbo metu, vairuodamas transporto priemonę, sukėlė eismo įvykį iš kurio pasišalino. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, sprendė, kad ieškovė turi teisę reikalauti iš atsakovės UAB „Lardum“ grąžinti dalį eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims išmokėtos draudimo išmokos. Atsakovė UAB „Lardum“ su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria priteistas iš jos ieškovei 4 414,39 Eur žalos atlyginimas, nesutiko, pateikė apeliacinį skundą. Apeliaciniame skunde apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino tinkamai liudytojo K. A. B. parodymų, kad eismo įvykis buvo padarytas ne darbo metu (19–20 val.) ir tai, kad trečiasis asmuo R. V. transporto priemonę, kuria buvo sukeltas eismo įvykis, vairavo savavališkai.
13. Taigi, apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo dalies, kuria ieškovei priteistas iš atsakovės UAB „Lardum“ turtinės žalos atlyginimas (išmokėtos draudimo išmokos dalies grąžinimas), teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
14. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovės UAB „Lardum“ argumentais, nurodytais apeliaciniame teisme, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė, įvertino byloje esančius įrodymus, tame tarpe ir liudytojo K. A. B. parodymus.
15. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovas V. K. 2018 m. lapkričio 10 d. sudarė Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 01/513968132. Pagal minėtą draudimo sutartį, buvo apdrausta transporto priemonės „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurios savininkas yra atsakovas V. K., valdytojų civilinė atsakomybė. 2019 m. sausio 2 d. atsakovai V. K. ir UAB „Lardum“ pasirašė panaudos sutartį. Pagal panaudos sutartį, atsakovas V. K. perdavė neatlygintinai valdyti atsakovei UAB „Lardum“ transporto priemonę „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2019 m. sausio 4 d. darbo sutarties Nr. 95 pagrindu atsakovė UAB „Lardum“ plataus profilio statybininko pareigoms užimti įdarbino trečiąjį asmenį R. V.. Iš pateiktos informacijos apie įmonę UAB „Lardum“ nustatyta, kad įmonė užsiima pramoninių pastatų stogų ir fasadų montažu Vokietijoje. 2019 m. kovo 11 d. Vokietijoje įvykusio eismo įvykio metu buvo apgadinta transporto priemonė „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykis įvyko dėl trečiojo asmens R. V., vairavusio transporto priemonę „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės. Nustatyta, kad trečiasis asmuo R. V. iš eismo įvykio vietos pasišalino. Draudimo sutarties pagrindu ieškovė atlygino transporto priemonės „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo padarytą žalą, išmokėdama 8 828,78 Eur dydžio draudimo išmoką. Ieškovė, atsižvelgdama į tai, kad trečiasis asmuo R. V., vairavęs transporto priemonę, iš eismo įvykio pasišalino, kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Lardum“ 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, t. y. 4 414,39 Eur, grąžinimo.
16. Pagal nuosekliai plėtojamą kasacinio teismo praktiką Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau – TPVCAPDĮ) įtvirtintas reglamentavimas, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo bei patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma atlygino draudikas. Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015 ). Teismai kiekvienu atveju privalo detaliai išnagrinėti bylos aplinkybes ir jų pagrindu spręsti, ar šios išimtys gali būti taikomos. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš įvykio vietos.
17. Atsakovė UAB „Lardum“ tvirtina, kad ji neprivalo atlyginti ieškovei jos patirtą žalą, nes trečiasis asmuo R. V. žalą padarė ne darbo metu, savavališkai pasiėmęs transporto priemonę. Tai, atsakovės UAB „Lardum“ teigimu, patvirtina liudytojo Konstantino A. B. parodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino.
18. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta nutarties 15 punkte, eismo įvykio metu transporto priemonės „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) teisėta valdytoja buvo atsakovė UAB „Lardum“. Atsakovė UAB „Lardum“ transporto priemonę valdė panaudos sutarties pagrindu. Atsakovė UAB „Lardum“ eismo įvykio metu transporto priemonę „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo perdavusi savo darbuotojui, t. y. trečiajam asmeniui R. V.. Trečiasis asmuo R. V., vairuodamas transporto priemonę „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2019 m. kovo 11 d. padarė eismo įvykį iš kurio pasišalino. Byloje esančiame Grosefėno (Grossefehn) policijos skyriaus pranešime apie eismo įvykį (toliau – ir policijos pranešimas) nurodyta, kad eismo įvykis įvyko 2019 m. kovo 11 d., t. y. pirmadienį, 11 val. 10 min. Taigi, minėtoje policijos pažymoje yra užfiksuota, jog eismo įvykis įvyko darbo dienos metu, t. y. pirmadienį.
19. K. A. B., atsakovės UAB „Lardum“ darbuotojas, kuris buvo apklaustas kaip liudytojas 2021 m. lapkričio 9 d. teismo posėdžio metu, nurodė, kad jų darbo grafikas buvo nuo pirmadienio iki penktadienio. Darbo pradžios laikas priklausydavo nuo to, kiek atstumo iki jų darbo objekto, tekdavo važiuoti. Nurodė, kad R. V. įvykio dieną apie 19–20 val. sėdo už transporto priemonės vairo ir nuvažiavo į parduotuvę. Jam, iš kitų asmenų tapo žinoma, kad trečiasis asmuo R. V. padarė eismo įvykį, t. y. įvažiavo į parduotuvę, iš kurio pasišalino. Jis pats eismo įvykyje nedalyvavo, aplinkybes sužinojo iš kito asmens, kurio įvardinti negalėjo (2021 m. lapkričio 9 d. teismo posėdžio garso įrašas: 69 min. 50 sek. – 80 min. 35 sek. ).
20. CPK 197 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2005).
21. Atsižvelgiant į nutarties 20 punkte nurodytą kasacinio teismo praktiką, konstatuotina, kad policijos pažymoje nurodytos eismo įvykio aplinkybės (tai, kad eismo įvykis įvyko pirmadienį, darbo laiku) negali būti paneigtos liudytojo K. A. B., kuris net nedalyvavo eismo įvykyje, parodymais. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė UAB „Lardum“ pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad policijos pažymoje nurodytą eismo įvykio dieną ir laiką, t. y. 2019 m. kovo 11 d. 11 val. 10 min., trečiasis asmuo R. V. neturėjo vykdyti darbo funkcijų ir (ar) pareigų. Tokių įrodymų atsakovė UAB „Lardum“ nepateikė ir apeliaciniame procese. Be to, kaip teisingai pažymėjo ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, liudytojas K. A. B. teismo posėdžio metu parodė, kad eismo įvykio metu trečiasis asmuo R. V. įvažiavo į parduotuvę, tačiau šių aplinkybių policijos pažymoje nėra užfiksuota. Policijos pažymoje yra užfiksuota tai, kad eismo įvykio metu buvo apgadinta transporto priemonė „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Esant tokioms aplinkybėms, nėra aišku ar liudytojas K. A. B., duodamas parodymus 2021 m. lapkričio 9 d. teismo posėdžio metu, kalbėjo apie tą patį eismo įvykį, kuris yra užfiksuotas policijos pažymoje. Taigi, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, ką pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, kad eismo įvykį darbo metu sukėlė trečiasis asmuo R. V., kuris iš eismo įvykio pasišalino. Atsakovė UAB „Lardum“ kaip trečiojo asmens R. V. darbdavė atsako už žalą, padarytą jos darbuotojų veiksmais.
22. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, padarydamas iš esmės teisingą išvadą, kad atsakovė UAB „Lardum“ kaip trečiojo asmens R. V. darbdavė privalo atsakyti už jos darbuotojų padarytą žalą, nurodė netinkamą materialinės teisės normą, t. y. nagrinėjamu atveju taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.264 straipsnį, o ne CK 6.270 straipsnį.
23. Pažymėtina, kad ginčo atveju keliamas klausimas dėl draudimo išmokos grąžinimo už didesnio pavojaus šaltiniu padarytos žalos atlyginimą. Darbuotojo, vykdančio darbo funkcijas, veiksmais trečiajam asmeniui padarytos žalos atlyginimo atvejams yra būdingas ypatumas (lyginant su įprastais žalos atlyginimo atvejais), pasireiškiantis tuo aspektu, kad žalą trečiajam asmeniui privalo atlyginti ne pats darbuotojas, kurio neteisėtais veiksmais yra padaryta žala, o jo darbdavys, kurio nurodymą vykdė darbuotojas. Darbdavys, priklausomai nuo darbuotojo darbo funkcijų, kurias vykdant buvo padaryta žala, atsako dviem skirtingais pagrindais: bendraisiais atvejais – pagal CK 6.264 straipsnį kaip netiesioginės civilinės atsakomybės subjektas; specialiaisiais atvejais, jeigu žala yra didesnio pavojaus šaltinio naudojimo pasekmė, – pagal CK 6.270 straipsnį kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2007; 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-79/2008; 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-378/2016)). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, jeigu didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra darbdavys, tai už jo darbuotojo naudotu didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą turi atsakyti darbdavys kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, bet ne kaip samdantis darbuotojus asmuo, taigi žala atlyginama pagal CK 6.270 straipsnį, bet ne pagal CK 6.264 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2007).
24. CK 6.270 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju už padarytą žalą atsako asmuo ar asmenys, neteisėtai užvaldę didesnio pavojaus šaltinį. Jeigu dėl valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, tai šis ir didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo atsako solidariai. Atlyginęs žalą valdytojas įgyja regreso teisę reikalauti sumokėtų sumų iš neteisėtai didesnio pavojaus šaltinį užvaldžiusio asmens. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, jog trečiasis asmuo R. V. savavališkai pasiėmė transporto priemonę. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie atsakovės UAB „Lardum“ argumentai yra deklaratyvūs, niekuo nepagrįsti, teiginiai, todėl atmestini. Pažymėtina, kad atsakovė pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių savo teiginius, kad trečiasis asmuo R. V. savavališkai valdė transporto priemonę. Priešingai, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, pagrįstai nustatė, kad transporto priemonę trečiajam asmeniui R. V. vairuoti perdavė ne kas kitas, o būtent pati atsakovė UAB „Lardum“ vykdyti darbo funkcijas. Atsakovė įrodymų, patvirtinančių priešingas išvadas nepateikė nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui. Taigi, byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad atsakovės darbuotojas R. V. transporto priemonę, kuria padarė eismo įvykį, buvo užvaldęs netesėtai.
25. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytas pirmosios instancijos teismo padarytas pažeidimas, t. y. netinkamas materialinės teisės normos pritaikymas, nėra pagrindas naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, kuris buvo priimtas remiantis byloje esančių įrodymų visuma.
26. Atsakovė UAB „Lardum“ apeliaciniame skunde prašo išsiaiškinti, kodėl bylos nagrinėjimo metu nebuvo apklausti visi liudytojai, t. y. eismo įvykio protokole (policijos pažymoje) nurodyti trys asmenys.
27. Teisėjų kolegija atsakovei išaiškina, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Dispozityvumo principo turinys bendriausia prasme yra atskleistas CPK 13 straipsnyje (šis straipsnis nurodo, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis), o įrodinėjimo procese šis principas atsiskleidžia įvairiais aspektais, pavyzdžiui, kad pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad įrodinėjimas yra šalių pareigos dalykas, o šios pareigos vykdymas siejamas su tam tikros procesinės laisvės turėjimu.
28. Įrodymų rinkimas ir teikimas, kaip sudėtinės įrodinėjimo proceso dalys, – šalių pareigos dalykas (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Teismas neturi teisės savo iniciatyva rinkti įrodymus, nebent įstatymas atskirais (specialiais) atvejais suteikia teismui tokią teisę (CPK 178 straipsnio 2 dalis, 376 straipsnio 1 dalis, 414 straipsnio 1 dalis ir pan.).
29. Taigi, teisę pateikti teismui įrodymus, tame tarpe ir prašyti apklausti liudytojus, turi ginčo šalis. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovė UAB „Lardum“ bylos nagrinėjimo metu pateikė prašymą apklausti liudytoju K. A. B.. Atsakovės prašymas buvo patenkintas, minėtas asmuo kaip liudytojas buvo apklaustas 2021 m. lapkričio 9 d. teismo posėdžio metu. Atsakovė pirmosios instancijos teismui prašymų apklausti kitus asmenis kaip liudytojus, tame tarpe ir nurodytos policijos pažymoje, nepateikė. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pareigos savo iniciatyva rinkti įrodymus ir kviesti į teismo posėdį atsakovės apeliaciniame skunde nurodytus asmenis, neturėjo.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
30. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės tinkamam civilinės bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą (nutartį) nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ar apeliacinės instancijos teismui išsamiai pakartoti pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriems jis pritaria. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011).
Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
31. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškovės ieškinio reikalavimus iš dalies, tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo byloje pateiktus šalių argumentus, įrodymus, priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą. Apeliantės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo skundžiamą sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
32. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantei bylinėjimosi išlaidos turėtos apeliacinės instancijos teisme nepriteisiamos. Ieškovė prašė priteisti 35,04 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. CPK 98 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Nagrinėjamu atveju ieškovė, prašydama priteisti 35,04 Eur bylinėjimosi išlaidas, pateikė išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ją apmokėjo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė visų įrodymų, patvirtinančių turėtų bylinėjimosi išlaidų dydį. Atsižvelgiant į tai, ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Alytaus apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.