Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-704/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-05-21
Bylos Nr.: 2A-704/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01840-2012-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Gasiūnienė, Nijolė Piškinaitė, Alė Bukavinienė
Atsakovas: E. P.
Ieškovas: D. B.

Kategorijos

43.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-704/2014Proceso Nr. 2-55-3-01840-2012-3Procesinio sprendimo kategorija: 43.2. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gegužės 21 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės E. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-237-881/2013 pagal ieškovo D. B. ieškinį atsakovei E. P. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės 160 000 Lt skolos, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir visas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2004 m. lapkričio 18 d. A. A. B. (finansuotojas) ir UAB ,,Sklypas“ (statytojas) sudarė buto (duomenys neskelbtini) statybos finansavimo sutartį Nr. 10-1-(4.24), pagal kurią finansuotojas sumokėjo 100 000 Lt. Tačiau pagal buto statybos finansavimo sutartį finansuotojas neįgijo nuosavybės teisės į butą, nes galimybė įsigyti butą nuosavybės teise buvo perleista atsakovei, kuri 2005 m. gruodžio 16 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį su statytoju. Nors pirkimo-pardavimo sutarties 3.1 punkte nurodyta, kad statytojas gavo iš atsakovės 100 000 Lt prieš pasirašant sutartį, tačiau šių pinigų atsakovė nesumokėjo statytojui, nes statytojas šiuos pinigus gavo iš finansuotojo. Pirkimo-pardavimo sutartyje nėra numatyta, kad atsakovė prievoles privalo įvykdyti asmeniškai; atsakovė nepateikė jokių prieštaravimų statytojui, kad trečiasis asmuo negalėtų įvykdyti prievolės pagal pirkimo-pardavimo sutartį, todėl finansuotojo prievolės įvykdymas už atsakovę yra tinkamas ir galiojantis, t. y. nepažeidžiantis imperatyviųjų įstatymo nuostatų. Tikrieji šalių ketinimai rodo, kad visos šalys žinojo ir suprato, jog finansuotojo sumokėtas 100 000 Lt avansas statytojui yra prievolės įvykdymas už atsakovę pagal pirkimo-pardavimo sutartį. Tokiu būdu finansuotojas įgijo į atsakovę regreso teisę, kurią 2012 m. gegužės 7 d. reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 2012/05/07 perleido ieškovui. Pirkimo-pardavimo sutarties 3.1 punkte nurodyta, kad statytojas 60 000 Lt gavo iš atsakovės pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo metu, tačiau šiuos pinigus statytojui už atsakovę sumokėjo ieškovas, o statytojas jam išdavė kasos pajamų orderį Nr. 0886498, todėl ieškovas, įvykdęs prievolę statytojui už atsakovę, regreso teise įgijo reikalavimo teisę į atsakovę.

Atsakovė su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad kaip šalis nedalyvavo nei viename sandoryje, o reikalavimo perleidimo sutartis yra niekinė, nes asmuo negali perleisti reikalavimo, kurio jis neturi. 2004 m. lapkričio 18 d. buto statybos finansavimo sutartis ir 2004 m. lapkričio 30 d. mokėjimas yra trečiųjų asmenų sandoriai, nesukuriantys jokių teisių ir pareigų atsakovei. 2005 m. gruodžio 16 d. notaro patvirtintos pirkimo-pardavimo sutarties 3.1 punkte nurodyta, kad pardavėjas gavo iš pirkėjo 100 000 Lt, taigi atsakovė pati asmeniškai sumokėjo 100 000 Lt; notaro patvirtintoje sutartyje taip pat nurodyta, kad pardavėjas gavo iš pirkėjo 60 000 Lt. Sutartį atsakovės vardu sudarė ieškovas. Ieškovas į bylą pateikė UAB ,,Sklypas“ 2005 m. gruodžio 16 d. išduotą kasos pajamų orderio kvitą LAF Nr. 0886498, kuriame nurodyta, kad 60 000 Lt priimta iš E. P., už kurią pinigus perduoda D. B.. Dokumentą pasirašė pats ieškovas, t. y. patvirtino teiginį, kad pinigus pardavėjas gauna iš atsakovės. Nors ieškovas atliko pinigų perdavimo veiksmą, tačiau tai nesukuria jam nuosavybės teisės į šiuos pinigus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 15 d. sprendimu ieškovo D. B. ieškinį atsakovei E. P. tenkino; priteisė ieškovui D. B. iš atsakovės E. P. 160 000 Lt, 5 proc. metines procesines palūkanas už priteistą 160 000 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2012 m. rugpjūčio 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 500 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovės E. P. 3 700 Lt žyminio mokesčio bei 26,80 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, padarė išvadą, jog atsakovė CK 6.237 straipsnio 1 dalies pagrindu privalo grąžinti ieškovui 100 000 Lt, kuriuos sumokėjo ieškovo tėvas A. A. B. pagal buto statybos finansavimo sutartį, kadangi jai buvo perleista teisė įsigyti nuosavybėn butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio statybos pirminį finansavimą užtikrino ieškovo tėvas. Nors atsakovė tvirtina, jog ji nebuvo buto statybos finansavimo sutarties šalis, todėl neturi jokių pareigų nei finansuotojo, nei jo teisių perėmėjo, nei buto statytojo UAB ,,Sklypas“ atžvilgiu, tačiau nepateikė teismui jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad su buto statybos finansuotoju, sumokėjusiu pirmąją buto finansavimo statybos įmoką, t. y. 100 000 Lt, įsigydama nuosavybėn statomą butą, ji būtų atsiskaičiusi, ar, kad teisę į 100 000 Lt sumą ji iš A. A. B. būtų įgijusi kitu teisiniu pagrindu, pavyzdžiui, dovanojimo sutarties pagrindu ar pan., arba, kad A. A. B. jai neatlygintinai būtų perleidęs teisę įsigyti nuosavybėn statomą butą. Nors buto pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, kad 100 000 Lt pirkėja (E. P.) yra sumokėjusi, tačiau faktinės aplinkybės patvirtina, kad 100 000 Lt, kaip pirminį įnašą pagal buto statybos finansavimo sutartį, sumokėjo būtent buto statybos finansuotojas A. A. B., kuris reikalavimo teisę į minėtą sumą vėliau perleido ieškovui, todėl iš atsakovės priteistina 100 000 Lt skola, atsiradusi neatsiskaičius su pirminiu buto statybos finansuotoju.

Teismas taip pat sprendė, jog egzistuoja pagrindas, remiantis CK 6.237 straipsnio 1 dalimi, priteisti iš atsakovės ir 60 000 Lt skolą, kuriuos už ją buto pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo metu sumokėjo ieškovas. Nors pasirašant sutartį ieškovas, kaip tai numato CK 2.133 straipsnio 1 dalis, veikė atsakovės naudai, o 2005 m. gruodžio 16 d. kasos pajamų orderio kvite serija LAF Nr. 0886498 nurodyta, kad buto pardavėjas UAB ,,Slypas“ 60 000 Lt gavo iš E. P., už kurią pinigus perduoda D. B., tačiau teismas remdamasis tikimybių pusiausvyros principu, padarė išvadą, jog labiau tikėtina, kad pinigus už atsakovę sumokėjo asmeniškai ieškovas iš savo asmeninių lėšų, įvertinęs tarp šalių susiklosčiusius faktinius santykius: buto pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo metu ieškovas ir atsakovė buvo sugyventiniai; atsakovė neįrodė, kad ji nors ir gaudavo pakankamas pajamas (darbo užmokestis ~ 3 800 Lt per mėnesį), tačiau faktiškai būtų perdavusi 60 000 Lt ieškovui, kad šis už ją atsiskaitytų pagal pirkimo–pardavimo sutartį su pardavėju. Taip pat aplinkybę, kad pinigai priklausė asmeniškai ieškovui, patvirtina ir tai, kad ne pati atsakovė, o pagal jos įgaliojimą veikiantis ieškovas, dalyvavo pasirašant buto pirkimo–pardavimo sutartį pas notarą, pinigus buto pardavėjui taip pat perdavė ne pati atsakovė asmeniškai, o ieškovas, nors atsakovė, būdama banko darbuotoja, todėl suprasdama sudaromų sandorių svarbą, elgdamasi atidžiai ir rūpestingai, būdama tiesiogiai suinteresuota, pati turėjo dalyvauti sudarant sandorius. Taip pat teismas atsižvelgė, kad nepriklausomai nuo to, kas faktiškai sumokėjo 60 000 Lt, butą nuosavybėn įsigijo atsakovė, vadinasi naudą iš buto pirkimo–pardavimo sutarties gavo būtent atsakovė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Nepagrįsta teismo išvada, kad A. A. B. ketino ir apeliantė įsigijo tą patį butą, nes nesutampa A. A. B. finansuoto ir apeliantės įsigyto butų kainos ir plotai. Akivaizdžiai melaginga BUAB „Sklypas“ bankroto administratoriaus pažyma, kad už apeliantės butą (duomenys neskelbtini), 100 000 Lt sumokėjo A. A. B., nes tuo metu toks nekilnojamojo turto objektas neegzistavo. Be to, 2005 m. gruodžio 16 d. pirkimo–pardavimo sutartyje UAB „Sklypas“ patvirtino, kad yra vienintelis teisėtas savininkas, nėra įsiskolinimų kitiems asmenims. Net jeigu butas ir būtų tas pats, tai neturėtų jokios reikšmės, nes A. A. B. nereiškia į jį jokių pretenzijų ir tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku.Neteisinga teismo išvada dėl A. A. B. 100 000 Lt reikalavimo teisės perleidimo, nes byloje nėra nei vieno įrodymo, patvirtinančio, kad jis tokią reikalavimo teisę į atsakovę turėjo, todėl reikalavimo perleidimo sutarties dalykas neegzistuoja. A. A. B. galėjo turėti reikalavimo teisę į UAB „Sklypas“.Teismas, taikydamas atsakovei atsakomybę, turėjo nustatyti teisės pažeidimo sudėties buvimą.Bylos įrodymai patvirtina, kad UAB „Sklypas“ įgijo iš A. A. B. 100 000 Lt, tačiau nėra įrodymų, patvirtinančių, jog A. A. B. perdavė, o apeliantė perėmė reikalavimo teisę į UAB „Sklypas“. Konstatuodamas, kad apeliantė nepateikė 100 000 Lt mokėjimo, teismas taikė atvirkščias įrodinėjimo prezumpcijas, nes ieškovas turėjo pateikti įrodymus, kad atsakovė skolinga. Neteisingą įrodinėjimo naštos paskirstymą lėmė teismo šališkumas apeliantės atžvilgiu. Notarinė pirkimo-pardavimo sutartis nenuginčyta, joje patvirtinta, kad pinigus sumokėjo apeliantė. Neteisingi teismo argumentai dėl 60 000 Lt reikalavimo, nes ieškovas ir atsakovė nebuvo sugyventiniai, nebuvo registravę partnerystės, tačiau gyveno faktinį šeimos gyvenimą. Pats bendro gyvenimo faktas objektyviai negali nieko pasakyti apie asmenų turtinę būklę ar įsipareigojimus. Teismo argumentus dėl jos pareigos grąžinti 60 000 Lt apeliantė vertina kaip diskriminaciją ir šališkumą jos atžvilgiu. Pažymi, kad pateikė į bylą įrodymus, patvirtinančius jos galimybę tuo laikotarpiu disponuoti 60 000 Lt suma, - vien darbo užmokesčio gavo 93 354 Lt. Sandorių sudarymas per atstovus yra teisėtas sandorių sudarymo būdas, nors apeliantė neformalizavo raštu 60 000 Lt perdavimo ieškovui fakto, tačiau tai patvirtina kaso orderio kvitas LAF Nr. 0886498.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Objektyvūs įrodymai patvirtina, kad ieškovo tėvas yra atlikęs 100 000 Lt mokėjimą už butą; statant būstą galima ploto paklaida, adresas suteikiamas pastačius būstą, po registracijos, būsto kaina gali kisti priklausomai nuo naudotų medžiagų, rinkos pokyčių ir kt.; apeliantė nepateikė įrodymų, paneigiančių, jog avansinis mokėjimas nebuvo atliktas A. A. B.. Byloje nebuvo tvirtinama, kad finansuotojui atliekant mokėjimus butas jau egzistavo, to netvirtina ir bankroto administratoriaus pažyma, su kuria nepagrįstai nesutinka apeliantė.Objektyvūs įrodymai patvirtina, kad ieškovas yra atlikęs 60 000 Lt mokėjimą už butą, apeliantė neįrodo, jog būtų perdavusi pinigus ieškovui. Teismas tinkamai kvalifikavo teisinius santykius, pripažindamas ieškovo reikalavimo teisę į apeliantę. Prievolės esmė nereikalavo asmeninio jos įvykdymo, taip pat nebuvo apeliantės prieštaravimų prievolės įvykdymui.Teismas teisingai taikė CK 6.237 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes nepriteisus piniginių lėšų, apeliantė nepagrįstai praturtėtų. Nepagrįsti argumentai dėl teisės pažeidimo sudėties nustatymo, nes įrodinėjant pareigą grąžinti pinigines lėšas prievolės įvykdymo už trečiąjį asmenį pagrindu (CK6.50 str.) ar nepagrįsto praturtėjimo instituto pagrindu (CK 6.237 str.) nustatinėti sutarties pažeidimo nereikia. Nepriklausomai nuo teisinės kvalifikacijos įrodinėjamos piniginių lėšų gavimo aplinkybės ir pareiga, susijusi su piniginių lėšų grąžinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2011).Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tai, kad sutartis patvirtinta notaro, netrukdo aiškinti jos tikrojo turinio. Nėra pagrindo teigti, jog sutarties 3.1 punktas savaime įrodo, kad piniginės lėšos yra apeliantės.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Byloje nustatyta, kad ieškovas savo reikalavimus atsakovei grindžia tuo, jog atsakovė 2005 m. gruodžio 16 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo butą, už kurį sumokėtus 160 000 Lt privalo grąžinti, kadangi 100 000 Lt 2004 m. lapkričio 18 d. statybos finansavimo sutarties pagrindu statytojui yra sumokėjęs ieškovo tėvas (kurio reikalavimo teises perėmė ieškovas), 60 000 Lt yra sumokėjęs ieškovas, pasirašant pirkimo–pardavimo sutartį (CK 6.237 str. 1 d.). Apeliantės teigimu, 2005 m. gruodžio 16 d. notarinė pirkimo–pardavimo sutartis patvirtina pačią apeliantę sumokėjus 160 000 Lt, todėl ieškovo reikalavimas nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį tenkino, konstatavęs, kad byloje esančių įrodymų visetas patvirtina atsakovės pareigą CK 6.237 straipsnio 1 dalies pagrindu grąžinti gautas lėšas, nes apeliantė nepateikė įrodymų, kad šias lėšas pati būtų sumokėjusi statytojui. Nesutikimą su skundžiamu sprendimu apeliantė iš esmės argumentuoja netinkamu įrodinėjimo pareigos paskirstymu, teisės pažeidimo sudėties nenustatymu, teismo šališkumu ir apeliantės diskriminacija.

Turtas pripažįstamas įgytu be pagrindo tada, kai: 1) asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti; 2) turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu; 3) turtas įgyjamas tyčia arba dėl neatsargumo; 4) turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 str. 1, 2 d.). Taigi tam, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 str.), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir aptariamo civilinės teisės instituto pagrindu turto išreikalauti negalima. Tačiau jeigu turto įgijimo pagrindas buvo, o po turto įgijimo jis išnyko, tai tokiu atveju įgijusiam turtą asmeniui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą kaip įgytą be pagrindo. Be to, tam, kad atsirastų pareiga grąžinti turtą, jis turi būti asmens realiai gautas, o jo išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais (pvz., taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant kitus sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) nėra teisinio pagrindo arba tokius būdus taikant pažeistos asmens teisės būtų apgintos nevisiškai. Kai asmuo prašo teismo išreikalauti pas kitą asmenį esantį turtą, teismas visų pirma turi išspręsti materialinių teisinių santykių kvalifikavimo klausimą: nustatyti, kokiu pagrindu turtas atsakovo gautas ir iš ko kilo prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis tokiu pagrindu gauto turto išreikalavimo taisykles (restitucijos, be pagrindo gauto turto išreikalavimo ar kt. institutas) ginčo atveju turi būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-355/2009; 2013 m. liepos 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2013, kt.).

Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę, aplinkybę, kad atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo, turi įrodyti ieškovas (CPK 178 str.). Atsakovas turi teisę gintis nuo jam pareikšto ieškinio. Atsakovui pateikus atsikirtimus į ieškinį, taip įgyvendinami esminiai civilinio proceso principai – rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo (CPK 12, 17 str.). Teisme nagrinėjamo ginčo ribas nustato ne vien ieškovo ieškinyje nurodytas ieškinio pagrindas ir dalykas, bet ir atsakovo pateikiami argumentai, kuriais jis siekia paneigti jam pareikšto reikalavimo pagrįstumą. Įgyvendinant nuostatą, kad sprendžiant ginčą turi būti išklausyta ir kita proceso šalis (audiatur et altera pars), atsakovo reiškiami atsikirtimo į ieškinį argumentai gali būti tiek materialiojo teisinio pobūdžio atsikirtimai, t. y. atsakovo nurodomos faktinės aplinkybės, argumentai, paaiškinimai, kuriais siekiama paneigti ieškinio pagrįstumą, t. y. įrodyti, kad ieškovas neturi teisės į ieškinio patenkinimą, tiek procesinio teisinio pobūdžio (formalūs) atsikirtimai, kai atsakovo argumentais siekiama įrodyti, kad ieškovas neturėjo teisės pareikšti ieškinio (pvz., ginčas jau yra išspręstas, arba ginčas spręstinas ne teisme, bet arbitraže ir pan.). Atsikirtimus į ieškinį atsakovas privalo įrodyti (CPK 12, 178 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2011). Taigi teisme sprendžiant ieškovo pareikštą reikalavimą bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia abiejų proceso šalių pateikti tiek faktinio, tiek teisinio pobūdžio argumentai. Nuo atitinkamų šalių nurodytų aplinkybių įrodytinumo priklauso ginčo išnagrinėjimo teisme rezultatas.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2005 m. gruodžio 16 d. (38-43 b. l.) pirkimo–pardavimo sutarties 3.1 punkte nurodytą 100 000 Lt sumą pardavėjo gautą prieš pasirašant sutartį, sumokėjo ieškovo tėvas A. A. B. pagal 2004 m. lapkričio 18 d. buto statybos finansavimo sutartį (29-34, 35 b. l.). Apeliantės argumentai, jog A. A. B. ketino ir apeliantė įsigijo ne tą patį butą, nes nesutampa A. A. B. finansuoto ir apeliantės įsigyto butų kainos ir plotai, nepagrįsti, nes paneigiami buto statybos finansavimo sutarties nuostata dėl galimų buto ploto ir kainos pokyčių (sutarties 3.5 p.). Su apeliantės teiginiais apie BUAB „Sklypas“ bankroto administratoriaus pažymos akivaizdų melagingumą dėl to, kad pažymoje nurodyta, jog už apeliantės butą (duomenys neskelbtini), 100 000 Lt sumokėjo A. A. B., kai tuo metu toks nekilnojamojo turto objektas neegzistavo, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Pažymoje nėra teigiama, kad tuo metu apeliantei priklausantis butas egzistavo, ja patvirtinama, kad A. A. B. finansuotas ir apeliantės įsigytas butas yra tas pats butas. Pažymos duomenų teisingumo apeliantė nepaneigė jokiais argumentais ar įrodymais. Taip pat nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad pati būtų sumokėjusi 100 000 Lt sumą, deklaratyviai teigdama, kad šią aplinkybę patvirtina pirkimo–pardavimo sutarties 3.1 punktas. Esant nurodytiems įrodymams, vien tik aplinkybė, kad pirkimo–pardavimo sutartis patvirtinta notaro, nesudaro pagrindo išvadai, kad 100 000 Lt piniginės lėšos buvo apeliantės. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovė CK 6.237 straipsnio 1 dalies pagrindu privalo grąžinti ieškovui 100 000 Lt.

Apeliantės teigimu, sandorių sudarymas per atstovus yra teisėtas sandorių sudarymo būdas, ir nors ji neformalizavo raštu 60 000 Lt perdavimo ieškovui fakto, tačiau tai patvirtina kasos orderio kvitas LAF Nr. 0886498. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pasirašant buto pirkimo–pardavimo sutartį ieškovas, kaip tai numato CK 2.133 straipsnio 1 dalis, veikė atsakovės naudai. Ginčas kilo dėl to, kieno pinigai buvo perduoti pardavėjui: ar apeliantės per atstovą, ar atstovo (ieškovo) už apeliantę. 2005 m. gruodžio 16 d. kasos pajamų orderio kvite serija LAF Nr. 0886498 nurodyta, kad buto pardavėjas UAB ,,Slypas“ 60 000 Lt gavo iš E. P., už kurią pinigus perduoda D. B. (46 b. l.). Išvadą, kad šią pinigų sumą ieškovas perdavė už apeliantę, teismas grindė įvertinęs tarp šalių susiklosčiusius faktinius santykius, kad buto pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo metu ieškovas ir atsakovė buvo sugyventiniai, kad atsakovė neįrodė faktinio 60 000 Lt perdavimo ieškovui. Nesutikimą su teismo išvada apeliantė grindžia deklaratyviais teiginiais apie įrodinėjimo pareigos netinkamą paskirstymą ir diskriminavimą, neteikdama argumentų ir įrodymų, liudijančių 60 000 Lt perdavimą ieškovui tam, kad šis įvykdytų mokėjimą už ją. Todėl teisėjų kolegija sprendžia apie teismo išvados, jog labiau tikėtina, kad pinigus už atsakovę sumokėjo asmeniškai ieškovas iš savo asmeninių lėšų, teisingumą ir pagrįstumą.

Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-89/2013; kt.). Teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Todėl vien pats faktas, kad yra priimamas kuriam nors byloje dalyvaujančiam asmeniui nepalankus sprendimas, dar nereiškia, kad byloje esantys įrodymai įvertinti netinkamai, neteisingai paskirstyta įrodinėjimo našta ar pan. Bylos duomenys ir skundžiamo sprendimo turinys nesudaro pagrindo spręsti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos įrodymų vertinimą ir įrodinėjimo naštos paskirstymą reglamentuojančios procesinės teisės normos, todėl atmestini kaip nepagrįsti apeliantės argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, įrodinėjimo naštos paskirstymo ir diskriminacijos.

Apeliantė teigia, kad teismas buvo šališkas, todėl netinkamai paskirstyta įrodinėjimo pareiga, taikyta diskriminacija apeliantės atžvilgiu. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais. Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių; teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių pagrindinė garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Šis išaiškinimas taip pat reiškia, kad turi būti šalinamos visos prielaidos, kurios gali kelti abejonių atskiro teisėjo ar visos kolegijos nešališkumu. CPK 64 straipsnyje nurodyta, kad teisėjas, teismo posėdžio sekretorius, ekspertas ir vertėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jų nešališkumo. CPK 65 straipsnyje išvardinti konkretūs atvejai, kuriems esant teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jam gali būti pareikštas nušalinimas. CPK 66 straipsnyje nurodyta, kad be CPK 65 straipsnyje numatytų pagrindų, teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jam gali būti pareikštas nušalinimas ir kitais atvejais, jeigu yra aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo. Apeliantė nereiškė nušalinimo bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusiai teisėjai; apeliaciniame skunde nenurodo konkrečių teismo šališkumą pagrindžiančių aplinkybių. Tai, kad buvo priimtas apeliantei nepalankus sprendimas teismo šališkumo neįrodo. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo daryti išvados dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo.

Į esminius apeliacinio skundo argumentus, turinčius teisinės reikšmės teisminio ginčo išsprendimui, atsakyta. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-52/2011; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo teisingai nustatytų bylos faktinių aplinkybių teisiniam įvertinimui. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, bei vadovaudamasi bylos duomenų visuma, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo sprendžiamam klausimui aktualios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisminės praktikos, todėl tenkindamas ieškinį priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo (CPK 263 str., 326 str. 1 d. 1 p.).

Bylą pralaimėjusiai apeliantei jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos Alė BukavinienėDanutė GasiūnienėNijolė Piškinaitė