Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „K4 Group LT“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. vasario 4 d. nutarties, kuria uždarajai akcinei bendrovei „K4 Group LT“ iškelta bankroto byla, civilinėje byloje pagal pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „K4 Group LT“ dėl nemokumo (bankroto) bylos iškėlimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

10. Nagrinėjamu atveju atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovei iškelta bankroto byla. Taigi, atskirojo skundo nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusiomis faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis tinkamai taikė teisės normas, kuriomis reglamentuojamas nemokumo (bankroto) bylos iškėlimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo apeliacinės instancijos teisme

12. Lietuvos apeliaciniame teisme 2026 m. kovo 4 d. gautas apeliantės prašymas, kuriame ji prašo prie bylos pridėti jos su VMI 2026 m. vasario 5 d. sudarytą taikos sutartį dėl nepriemokos mokėjimo išdėstymo bei VMI prašymą patvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį.

13. Lietuvos apeliaciniame teisme 2026 m. kovo 9 d. gautas VMI prašymas, kuriuo prašoma patvirtinti VMI ir apeliantės 2026 m. vasario 5 d. sudarytą taikos sutartį bei panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir civilinę bylą nutraukti.

14. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai teikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktas).

15. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro ne tik teisės, bet ir fakto klausimai (CPK 320 straipsnio 1 dalis), todėl, įvertinęs byloje keliamus klausimus ir jiems išspręsti svarbias aplinkybes, atsižvelgęs į byloje esantį viešąjį interesą, apeliacinės instancijos teismas priima ir vertina atsakovės ir VMI pateiktus naujus įrodymus, kurie gali būti reikšmingi sprendžiant atsakovės (ne)gyvybingumo bei (ne)mokumo klausimus, atitinkamai ir nemokumo bylos (ne)iškėlimo klausimą. Su viena kitos teikiamais įrodymais šalys turėjo galimybę susipažinti, todėl naujų įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo bei nepažeis šalių teisių, be kita ko, lygiateisiškumo ir rungimosi principų (CPK 314 straipsnis).

Dėl taikos sutarties (ne)tvirtinimo

16. Minėta, kad apeliantė 2026 m. kovo 4 d. pateikė prašymą prie bylos pridėti jos su VMI 2026 m. vasario 5 d. sudarytą taikos sutartį dėl nepriemokos mokėjimo išdėstymo bei VMI prašymą patvirtinti taikos sutartį.

18. JANĮ 19 straipsnis 1 dalis numato, kad dėl pareiškimo teismui dėl nemokumo bylos iškėlimo priėmimo teismas priima nutartį; pareiškimo teismui dėl nemokumo bylos iškėlimo galima atsisakyti tol, kol teismo nutartis dėl nemokumo bylos iškėlimo dar nepriimta (2 dalis). JANĮ 22 straipsnio 3 dalis, be kita ko, nustato, kad teismas atsisako iškelti bankroto bylą, jeigu yra bent viena iš šių aplinkybių: 1) juridinis asmuo iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo patenkina kreditoriaus, kuris kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, reikalavimus; 2) juridinis asmuo nėra nemokus. JANĮ 78 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą šiais pagrindais: 1) visi kreditoriai atsisako savo reikalavimų; 2) juridinis asmuo atsiskaito su visais kreditoriais; 3) patvirtinama taikos sutartis; 4) iškeliama restruktūrizavimo byla.

19. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į bankroto bylose vyraujantį rungimosi ir dispozityvumo principus bei CPK įtvirtintą proceso dalyvių teisę sudaryti taikos sutartį bet kuriame civilinės bylos nagrinėjimo etape, pažymi, kad iki nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo šalys gali sudaryti taikos sutartį CPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka. Tačiau taikos sutarties sudarymas, kaip ir, pvz., kreditoriaus finansinio reikalavimo patenkinimas ar jo atsisakymas po pirmosios instancijos teismo nutarties dėl bankroto bylos priėmimo, savaime nesudaro pagrindo apeliacinės instancijos teismui naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti ar atsisakyti kelti bankroto bylą. Kiekvienu atveju privalu įvertinti, ar šios aplinkybės dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu iš esmės keičia įmonės nemokumo vertinimą ar net padeda atkurti įmonės mokumą. Priešingu atveju, bankroto bylos nutraukimas ar atsisakymas kelti bankroto bylą vien tuo pagrindu, kad įmonė po pirmosios instancijos teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo patenkino jos mokumo atkūrimui reikšmės neturintį reikalavimą ar kreditorius atsisakė šio reikalavimo, ar buvo sudaryta taikos sutartis, paneigtų apeliacinio proceso tikslą, pagal kurį apeliacija yra instancinė pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, taip pat neatitiktų viešojo intereso apsaugos įmonių bankroto procese reikalavimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1515-407/2020 30 punktas; 2022 m. birželio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-671-407/2022 40 punktas; 2023 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-833-407/2023; 2024 m. lapkričio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-906-910/2024 28 punktas; 2025 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-74-467/2025; 2025 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-277-467/2025).

20. Taigi, Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad atsisakymas kelti bankroto bylą patenkinus kreditoriaus finansinį reikalavimą, pastarajam atsisakius tokio prašymo, sudarius taikos sutartį po pirmosios instancijos teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo, galimas tik jei finansinio reikalavimo patenkinimas reikšmingai keičia bendrovės nemokumo vertinimą.

21. Remiantis nuoseklia Lietuvos apeliacinio teismo praktika, tuo atveju, kai priimama nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo, nors ši nutartis dar nėra įsiteisėjusi, pradeda veikti viešasis interesas, kuriuo siekiama pašalinti iš rinkos būtent realiai nemokias įmones, kuo efektyviau apginti kreditorių, taip pat ir paties skolininko interesus, užkertant kelią tolesniam tokios įmonės skolų didėjimui (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-124-407/2022 16 punktas). Viešojo intereso egzistavimą, inter alia (be kita ko), lemia tai, kad bankroto bylos iškėlimas skolininkui sukelia erga omnes (dėl visų, visiems) padarinius, įsiteisėjusia teismo nutartimi nustatytas įmonės nemokumo faktas sukelia teisinius padarinius ir įgyja prejudicinę galią net ir byloje nedalyvavusiems asmenims. Bankroto procesas yra kolektyvinis procesas, tačiau kreditoriai į bankroto bylos nagrinėjimą įstoja pareikštiniu būdu, tai reiškia, kad jie turi teisę, o ne pareigą pareikšti finansinį reikalavimą bankroto byloje. Taigi, taikos sutarties tvirtinimas, nepatikrinus bendrovės mokumo iš esmės, potencialiai gali pažeisti kitų kreditorių teises ir interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1198-407/2022 13 punktas).

22. Apeliacinės instancijos teismas aptariamu atveju atsižvelgęs į nurodytą teismų praktiką ir teisinį reguliavimą, taip pat įvertinęs, kad prašoma šalių patvirtinti taikos sutartis sudaryta po skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovei buvo iškelta bankroto byla, priėmimo, konstatuoja, jog dėl prašymo patvirtinti atsakovės ir VMI sudarytą taikos sutartį bus sprendžiama tik įvertinus atsakovės mokumą ir gyvybingumą, įsitikinus ar šalių sudaryta taikos sutartis turi esminę reikšmę juridinio asmens, kuriam inicijuotas bankroto bylos iškėlimas, mokumui ir gyvybingumui. Remiantis nurodyta teismų praktika, taikos sutarties sudarymas su VMI, inicijavusia bankroto bylos apeliantei iškėlimą, šioje bylos stadijoje savaime nėra pagrindas apeliacinės instancijos teismui panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria bendrovei nutarta iškelti bankroto bylą, ir bankroto bylą nutraukti.

Dėl bankroto bylos iškėlimo (ne)pagrįstumo

23. JANĮ 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bankroto byla keliama, jeigu juridinis asmuo yra nemokus ir jam nėra keliama restruktūrizavimo byla. Taigi juridinio asmens bankroto byla keliama, kai yra dvi sąlygos: 1) juridinis asmuo yra nemokus; 2) juridiniam asmeniui nėra keliama restruktūrizavimo byla.

24. Pagal JANĮ 2 straipsnio 7 dalį juridinio asmens nemokumas yra juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Taigi nemokumo būsenai konstatuoti yra būtinas bent vienas iš nurodytų elementų: 1) negalėjimas laiku įvykdyti turtinių prievolių; 2) juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-245-407/2021).

25. Aptarta JANĮ 2 straipsnio 7 dalies formuluotė rodo, kad, sprendžiant dėl bankroto bylos juridiniam asmeniui iškėlimo, būtina vertinti dvi alternatyvias sąlygas: 1) ar juridinis asmuo gali laiku vykdyti turtines prievoles (likvidumo testas); 2) ar juridinio asmens įsipareigojimai neviršija jo turto vertės (balanso testas). Likvidumo testas siejamas su skolininko negalėjimu įvykdyti prievolių, o balanso testas – su juridinio asmens turimo turto ir įsipareigojimų santykio vertinimu. Iš JANĮ projekto aiškinamojo rašto matyti, kad: 1) skolininko negalėjimas sumokėti skolų suprantamas kaip situacija, kai prievolių įvykdymo terminai suėję ir negalėjimas sumokėti skolų nėra laikinas; 2) taikant balanso testą turi būti nustatoma reali į balansą įrašyto turto vertė.

26. Sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą, kiekvienu atveju svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar juridinis asmuo iš tiesų yra nemokus ir nebegalės vykdyti veiklos, ar jis turi tik laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant juridinį asmenį kaip veikiantį rinkos dalyvį (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1128-381/2019). Bankroto proceso paskirtis ir tikslas yra ne tik pašalinti nemokų juridinį asmenį iš rinkos ir taip užtikrinti rinkos stabilumą bei skatinti ekonominį kilimą, bet ir, konstatavus juridinio asmens nemokumą, greičiau apsaugoti jo kreditorių ir paties juridinio asmens interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-680-241/2020).

27. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad juridinio asmens nemokumas sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą bei stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

28. JANĮ 20 straipsnyje reglamentuojamas pareiškimo teismui dėl nemokumo bylos iškėlimo nagrinėjimas. Taikant JANĮ 20 straipsnį, atsižvelgtina ir į iki JANĮ priėmimo formuotą teismų praktiką dėl teismo aktyvumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1112-241/2020). Pareiškimą nagrinėjantis teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar reikalinga pateikti papildomų įrodymų. Tačiau nemokumo procese teismas turi būti aktyvus ir užtikrinti viešojo intereso apsaugą bei prireikus pareikalauti papildomų duomenų ir juos rinkti savo iniciatyva (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1142-407/2020). Nepaisant to, teismo aktyvumas nemokumo procese nepašalina įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių taikymo ir proceso rungimosi principo įgyvendinimo: sprendžiant bankroto bylos iškėlimo juridiniam asmeniui klausimą, mokumo pagrindimo našta perkeliama juridiniam asmeniui, kuriam prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai, JANĮ 20 straipsnio 2 dalis). Dėl to būtent juridinis asmuo, kuriam inicijuojama bankroto byla, turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius jo pakankamą finansinę padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1342-585/2020).

29. Taigi nagrinėjamu atveju apeliantė, siekdama išvengti bankroto bylos iškėlimo, turi pateikti įrodymus, kad ji vykdo veiklą, ši veikla generuoja pajamas, bendrovė turto turi daugiau negu įsipareigojimų ir yra realių galimybių per protingą laiką atkurti mokumą, atsiskaityti su visais kreditoriais bei toliau laiku vykdyti prievoles (CPK 12, 178 straipsniai).

30. Nagrinėjamos bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas, priėmęs VMI pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, 2025 m. gruodžio 15 d. nutartimi, be kita ko, įpareigojo bendrovės vadovę per 5 darbo dienas nuo nutarties gavimo dienos pateikti teismui JANĮ 17 straipsnio 2 dalies 3–7 punktuose nurodytą informaciją. Atsakovės vadovei nurodytu terminu nepateikus teismo reikalaujamų duomenų, pirmosios instancijos teismas 2025 m. gruodžio 22 d. nutartimi pakartotinai įpareigojo atsakovės vadovę per 5 darbo dienas nuo nutarties gavimo dienos pateikti teismui JANĮ 17 straipsnio 2 dalies 3–7 punktuose nurodytą informaciją. Nors atsakovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme aktyviai teikė atsiliepimus, juose nurodydama argumentus apie bendrovės mokumą ir gyvybingumą, tačiau teismo reikalaujamų išsamių duomenų taip ir nepateikė.

31. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas sudarė visas galimybes atsakovei pateikti įrodymus, pagrindžiančius jos finansinę padėtį. JANĮ 20 straipsnio 2 dalis nustato būtent juridinio asmens vadovo pareigą pateikti JANĮ 17 straipsnio 2 dalies 3–7 punktuose nurodytą informaciją. Taigi apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jos realios ir aktualios finansinės padėties, nepagrįstai rėmėsi neaktualiais 2023 m. gruodžio 31 d. atsakovės finansinės atskaitomybės duomenimis, kuriuos pati apeliantė ir pateikė į bylą, atmetami kaip nepagrįsti.

32. Be to, galiojantis teisinis reglamentavimas suteikia galimybę proceso dalyviams reikšmingus įrodymus, kurių neturėjo galimybės įvertinti pirmosios instancijos teismas, pateikti apeliacinės instancijos teismui (CPK 314 straipsnis). Atsakovė (apeliantė) tokia galimybe nesinaudojo ir kartu su atskiruoju skundu taip pat nepateikė aktualių duomenų apie finansinę padėtį (balanso, pelno (nuostolių) ataskaitos ar pan.).

33. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsakovės nemokumą konstatavo remdamasis tuo, kad atsakovė laiku negali vykdyti turtinių prievolių ir turi ilgalaikių neįvykdytų įsipareigojimų, jos finansinė padėtis yra bloga – atsakovės didžiąją dalį turto sudaro trumpalaikis turtas (debitorių skolos), o kito turto, į kurį būtų galima nukreipti priverstinį išieškojimą, atsakovė neturi, byloje nėra duomenų, kad bendrovės finansiniai sunkumai yra laikini ir jos finansinė padėtis galėtų artimiausiu metu pagerėti.

35. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės nurodytos aplinkybės nepatvirtina bendrovės mokumo, dėl to nesudaro pagrindo vertinti jos finansinę būklę kitaip, negu įvertino pirmosios instancijos teismas. Byloje nustatyta faktinė situacija suteikia pagrindą nuspręsti, kad apeliantė atitinka pirmąją ir antrąją sąlygas, kurias nustačius tiek atskirai, tiek kartu, juridinis asmuo pripažintinas nemokiu ir tai sudaro pagrindą pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad bendrovė yra nemoki. Ši apeliacinės instancijos teismo pozicija pagrindžiama toliau nutartyje nurodytais argumentais.

36. Visų pirma, vertinant atsakovės nemokumą balanso testo (ar juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę) aspektu, atsižvelgtina į teismų praktiką, kurioje išaiškinta, kad, siekiant tinkamai įvertinti juridinio asmens turtinę padėtį, yra reikalingi išsamūs tokias aplinkybes atspindintys duomenys. Teismų praktikoje šiuo aspektu išaiškinta, kad tam, jog būtų nustatyta reali bendrovės turtinė padėtis, teismas juridinio asmens nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų finansinių įsipareigojimų kreditoriams dydį ir realią, o ne įrašytą balanse, bendrovės turimo turto vertę. Nors įmonės (ne)mokumą pirmiausia apsprendžia finansinės atskaitomybės dokumentai – balansas, pelno (nuostolio) ataskaita, tačiau įmonės balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-377-910/2022). Be to, atliekant mokumo situacijos analizę, svarbi ir finansinių rodiklių dinamika (kaip kinta finansinė padėtis, ar ji gerėja, ar blogėja) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-959-330/2016). Taigi tam, kad būtų nustatyta reali bendrovės turtinė padėtis, teismas juridinio asmens nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų finansinių įsipareigojimų kreditoriams dydį ir realią, o ne įrašytą balanse, bendrovės turimo turto vertę. Tai reiškia, kad į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti ir turi būti nustatyta tikroji jo vertė.

37. Iš byloje esančio atsakovės balanso už 2023 m. matyti, kad atsakovė turėjo turto už 502 248 Eur, iš kurio ilgalaikis turtas sudarė 17 320 Eur, trumpalaikis turtas – 484 077 Eur (332 284 Eur per vienerius metus gautinos sumos, 146 254 Eur atsargos, 5 539 Eur pinigai ir pinigų ekvivalentai), kai mokėtinos sumos bei įsipareigojimai siekė 456 289 Eur.

38. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog bendrovė disponuoja nurodyto dydžio ilgalaikiu turtu, kas konkrečiai sudaro nurodytą atsakovės ilgalaikį turtą. Taip pat byloje nėra duomenų, kad bendrovė disponuoja nurodyto dydžio atsargomis, kas konkrečiai sudaro įvardytas atsargas, nepateikta paaiškinimų (įrodymų) apie atsargų savikainas, likutines arba realizavimo vertes, todėl jų realumas, teismo vertinimu, yra abejotinas ir neįrodytas. Atsakovė nepateikė ir duomenų apie realią debitorinių skolų atgavimo sėkmę. Teismų praktikoje išaiškinta, kad debitorių įsiskolinimai – tai rizikinga trumpalaikio turto rūšis (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-466-798/2023). Preziumuotina, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1312-464/2015). Trumpalaikis turtas, kaip debitorių skolos, negali užtikrinti besąlygiško jo panaudojimo bendrovės įsipareigojimų mažinimui, kadangi šios lėšos yra trečiųjų asmenų disponavime ir jų grąžinimas priklauso nuo daugelio sąlygų, taigi, turtas šiai sumai turi būti eliminuotas iš bendros bendrovės turto masės (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-468-781/2020). Be to, pripažįstama, kad skolų susigrąžinimas iš debitorių visa apimtimi praktikoje apskritai nėra dažnas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1938/2014; 2015 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1473-407/2015). Tai reiškia, kad, vertindamas bendrovės galimo nemokumo būklę ir analizuodamas iš debitorių gautinas sumas, teismas privalo įvertinti skolinių prievolių įvykdymo galimybę, ir tik pripažinus tikėtino skolų išieškojimo realumą, tokios gautinos sumos gali būti įskaičiuojamos į bendrovės turimo turto masę (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-529-933/2023).

39. Kaip nurodyta nutarties 29 punkte, sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą, mokumo pagrindimo našta perkeliama bendrovei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą, todėl būtent ji turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius jos pakankamą finansinę padėtį. Apeliantės atskirajame skunde pateiktas vertinimas apie teismo nepaneigtą bendrovės debitorių skolų išsiieškojimo galimybę atmestinas kaip nesudarantis pagrindo apskųstą nutartį laikyti nepagrįsta ar neteisėta. Nors atsakovė skunde nurodo, kad jos debitorinės skolos yra realios, tačiau nepateikia tai pagrindžiančių įrodymų, taip pat nenurodo duomenų apie minėtų įsiskolinimų atsiradimo laiką, aplinkybes, nepateikia duomenų apie realias galimybes atgauti debitorių skolas. Dėl to, apeliantės nurodytas debitorių bendrovei įsiskolinimas nevertinamas kaip realiai bendrovės turimas turtas ir neįskaitomas į bendrovės turto vertę.

40. Apibendrinant pirmiau nurodytas aplinkybes, į bendrą turto masę neįtraukiant per vienerius metus gautinų sumų ir atsargų bei ilgalaikio turto, bendrovė realaus turto, kuriuo galėtų padengti finansinius įsipareigojimus, neturi. Būtent atsakovė turėjo įrodyti šiuo metu turinti tiek turto, kad jo pakaks atsiskaityti su turimais kreditoriais. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė aktualių įrodymų, kurie pagrįstų realų turto buvimo faktą šiuo metu, o ne 2023 m., apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog atsakovė neįrodė mokumo.

41. Kiti byloje esantys duomenys taip pat nesudaro pagrindo spręsti, kad bendrovės dabartinė finansinė padėtis yra gera, o jos patiriami sunkumai tik laikini. Nors iš byloje esančios Pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad bendrovė 2023 m. turėjo 16 530 Eur pelno, tačiau minėti duomenys yra retrospektyvūs ir atspindi ne esamą finansinę padėtį, o buvusią 2023 m. Juo labiau kad pati atsakovė pripažįsta, jog jos finansiniai sunkumai iš esmės kilo 2024 m., kai atsakovės pagrindinei partnerei Lenkijos bendrovei „Petecki Sp. z.o.o.“ buvo pradėtas restruktūrizavimo procesas. Be to, pati apeliantė nurodo ir viešų registrų duomenys tai patvirtina, kad apeliantė neturi nei nekilnojamojo, nei registruoto kilnojamojo turto.

42. Antra, vertinant atsakovės nemokumą likvidumo testo aspektu (juridinis asmuo (atsakovė) negali laiku vykdyti turtinių prievolių), matyti, kad atsakovės negalėjimas sumokėti skolų nėra laikinas. Nors iš atsakovės kartu su atskiruoju skundu pateiktų duomenų matyti, kad atsakovė siekia atsiskaityti su kreditoriais, sudarydama su jais, tarp jų ir su pareiškėja VMI, susitarimus dėl finansinių įsiskolinimų dengimo dalimis, tačiau tai nekeičia vertinimo, jog atsakovė yra nemoki ir nepajėgi padengti visus turimus finansinius įsiskolinimus kreditoriams bei generuoti lėšas toliau vykdomai veiklai. Atkreiptinas dėmesys, kad bendrovės finansinė padėtis jau 2023 m. nebuvo gera, tuo metu bendrovės įsipareigojimai viršijo jos turimo turto vertę. Be to, iš pareiškėjos pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ir atsiliepimo į atsakovės atskirąjį skundą matyti, kad bendrovė nevykdė 2025 m. kovo 27 d. su VMI sudarytos mokestinės paskolos sutarties Nr. (23.24-08) 327-20737 dėl 9 801,72 Eur mokestinės nepriemokos išdėstymo nuo 2025 m. vasario 13 d. iki 2026 m. sausio 25 d., mokėjimo pradžią atidedant iki 2025 m. balandžio 25 d. Be to, nors atsakovė atskirajame skunde akcentavo, kad įsiskolinimą VMI žymiai sumažino, tačiau, kaip nurodė VMI, bendrovė įsiskolinimą sumažino ne atliktomis įmokomis, o pateikusi pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją už 2025 m. gruodžio mėnesį su neigiama suma. Nors su prašymu patvirtinti taikos sutartį apeliantė pateikė 2026 m. vasario 27 d. lėšų pervedimo nurodymą Nr. 963 apie 1 308,12 Eur atsiskaitymą su VMI pagal šalių pasirašytą taikos sutartį, tačiau šis mokėjimas nekeičia situacijos dėl bendrovės nemokumo vertinimo. Pažymėtina, kad įvardytą mokėjimą už apeliantę atliko kitas juridinis asmuo.

43. Nors apeliantė nepateikė kreditorių sąrašo, tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad bendrovė yra skolinga ne tik pareiškėjai, bet ir kitiems kreditoriams. Antstolių informacinės sistemos 2026 m. kovo 17 d. duomenimis, jos atžvilgiu vykdomos net 24 vykdomosios bylos. Be to, apeliantė yra skolinga VSDFV biudžetui, kuriam įsiskolinimas 2026 m. kovo 17 d. duomenimis sudaro 2 504,45 Eur. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad apeliantei, kaip atsakovei, tiek 2024 m., tiek ir šiais metais yra (buvo) užvestos (išnagrinėtos) civilinės bylos dėl skolų priteisimo.

44. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodyti duomenys leidžia teigti, kad toks apeliantės skolinių įsipareigojimų nevykdymas nėra laikinas. Priešingai, minėtos aplinkybės patvirtina, kad bendrovė sistemingai nevykdo įsipareigojimų kreditoriams ilgą laiką ir jos patiriami finansiniai sunkumai nėra trumpalaikiai, nepaisant atsakovės pastangų vykdyti dalinius atsiskaitymus kreditoriams.

45. Trečia, pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą negali būti keliama bankroto byla bendrovei, kuri yra gyvybinga (JANĮ 21 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis). Juridinio asmens gyvybingumas yra juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo vykdo ūkinę komercinę veiklą, leisiančią jam vykdyti savo prievoles ateityje (JANĮ 2 straipsnio 6 dalis). Jau nurodyta, kad šiuo atveju apeliantė turi pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo poziciją (CPK 12, 178 straipsniai).

46. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, kad dėl gyvybingumo sąlygos nustatymo teismas turi vertinti reikšmingų faktinių aplinkybių visumą: kokios priežastys lėmė juridinio asmens nemokumo problemas, kokią ūkinę komercinę veiklą vykdo juridinis asmuo ir kokios yra šios veiklos perspektyvos, numatomos gauti pajamos (pelnas), ar jos leis ateityje įvykdyti skolinius įsipareigojimus kreditoriams, kiek darbuotojų dirba (darbuotojų skaičiaus kaita). Jei juridinis asmuo ūkinės komercinės veiklos nevykdo ar numatoma vykdyti ūkinė komercinė veikla akivaizdžiai neleis juridiniam asmeniui ateityje įvykdyti skolinius įsipareigojimus, tai kelia abejonių dėl juridinio asmens gyvybingumo. Vertinant gyvybingumą, taip pat reikia atsižvelgti ir į esminių juridinio asmens prievolinių įsipareigojimų vykdymą. Juridinio asmens restruktūrizavimo procesas negali paneigti juridinio asmens prievolių privalomumo. Sprendžiant dėl juridinio asmens gyvybingumo, visų pirma, reikšminga nustatyti, kaip juridinis asmuo vykdo (bent iš dalies) mokestines prievoles ir finansinius įsipareigojimus darbuotojams (moka darbo užmokestį). Jei juridinis asmuo akivaizdžiai nevykdo (negali vykdyti) mokestinių prievolių ir mokesčių administratorius nesuteikia pagalbos, kyla abejonės, ar toks juridinis asmuo gali būti laikomas gyvybingu (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1142-407/2020; 2022 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-806-407/2022; 2023 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-295-407/2023).

47. Byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovė aktyviai ir sėkmingai vykdo ūkinę komercinę veiklą, iš kurios gauna pajamas (pelną) ir dengia kreditorių įsiskolinimus. Minėta, kad nors iš byloje esančios Pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, jog bendrovė 2023 m. generavo 16 530 Eur pelno, tačiau minėti duomenys yra retrospektyvūs ir atspindi ne dabartinę bendrovės finansinę padėtį, o buvusią 2023 m. Sėkmingo bendrovės ūkinės komercinės veiklos vykdymo nepatvirtina ir apeliantės pirmosios instancijos teisme pateiktas jos banko sąskaitos išrašas nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2025 m. sausio 1 d. Atkreiptinas dėmesys, kad paskutinės bankinės operacijos šiame išraše fiksuotos dar 2024 m. rugpjūčio 6 d., kai išrašo teikimo laikotarpis siekia 2025 m. sausio 1 d. Nors apeliantė teigia, kad ji dalyvauja pirkimų konkursuose, kuriuos vykdo UAB „Autokausta“, UAB „Baltic Realty Investments“, UAB „NT Nevėžio projektai“, UAB „EKS projektai“, UAB „Megos grupė statyba“, ir iš šių pirkimų planuoja gauti užsakymų nuo 100 000 Eur iki 1 mln. Eur, tačiau byloje nenustatyta aplinkybių, kurios patvirtintų, jog konkretūs pirkimai yra atsakovės laimėti ir bendrovė gavo užsakymus, sudarė sutartis, laimėdama konkursuose. Be to, remiantis viešais VSDFV duomenimis, bendrovė neturi nė vieno darbuotojo.

48. Taigi, nesant objektyvių duomenų, kad bendrovė šiuo metu vykdo veiklą, gauna pajamas, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, jog bendrovės finansiniai sunkumai nėra laikini ir jos finansinė padėtis artimiausiu metu nepagerės.

49. Pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje nurodyta, jog vien tai, kad bendrovė vykdo veiklą, nėra pagrindas konstatuoti, kad bendrovė yra gyvybinga (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-806-407/2022). Apeliantė turi įrodyti, kad atsakovės vykdoma veikla suteiks jai tikėtiną galimybę ateityje atsiskaityti su kreditoriais (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1723-241/2020 49 punktas).

50. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs skundžiamos nutarties turinį, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, ištyręs faktinius bylos duomenis, nusprendžia, kad apeliantė gyvybingumui ir veiklos vykdymui pagrįsti į bylą nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima daryti patikimą išvadą, jog ji faktiškai vykdo tokią ūkinę komercinę veiklą, kuri ateityje generuotų pajamas, kurių pakaktų tiek atsiskaitymui su visais kreditoriais, tiek ir apyvartinėms lėšoms tokiai veiklai vykdyti. Šiuo atveju, nėra abejonių, kad atsakovės finansinius sunkumus, kurie tęsiasi kurį tai laiką, galima laikyti pastoviais finansiniais sunkumais ir nėra požymių, jog šiuo metu atsakovės finansinė situacija pagerėtų. Atsakovė į bylą nepateikė objektyvių duomenų, kurie leistų teigti priešingai ir daryti kitokią išvadą dėl bendrovės gyvybingumo. Atsakovė nepateikė ir duomenų, pagrindžiančių galimą kokios tai veiklos tęstinumą.

51. Taigi, apeliantė nepagrindė tiek veiklos perspektyvų, kurios leistų konstatuoti, kad ji iš esmės gali laiku įvykdyti turtines prievoles ar, kad atsakovės negalėjimas įvykdyti pinigines prievoles (sumokėti skolas) yra laikinas (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantė yra nemoki. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo kitaip vertinti šios teismo išvados (CPK 185 straipsnis).

52. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje jau pažymėjo, kad taikos sutarties sudarymas savaime nėra pakankamas pagrindas apeliacinės instancijos teismui panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria bendrovei nutarta iškelti bankroto bylą (žr. šios nutarties 19–21 punktus). Nagrinėjamu atveju nustačius, kad apeliantė yra nemoki ir negyvybinga, VMI 2026 m. kovo 9 d. pateiktas prašymas patvirtinti jos ir apeliantės 2026 m. vasario 5 d. sudarytą taikos sutartį dėl 4 360,39 Eur nepriemokos mokėjimo išdėstymo, panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir nutraukti civilinę bylą, netenkinamas. Nurodytina, kad apeliantės ir VMI taikus susitarimas dėl 4 360,39 Eur nepriemokos mokėjimo išdėstymo nekeičia apeliacinės instancijos teismo vertinimo dėl apeliantės nemokumo ir negyvybingumo.

Dėl procesinės bylos baigties

53. Įvertinęs apskųstos nutarties turinį, atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, ištyręs bylos faktinius duomenis, ginčui aktualų teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė JANĮ normas, todėl pagrįstai iškėlė atsakovei bankroto bylą. Apeliantės atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista.

54. Atitinkamai, konstatavus apeliantės nemokumą ir negyvybingumą, VMI 2026 m. kovo 9 d. pateiktas prašymas patvirtinti jos ir apeliantės 2026 m. vasario 5 d. sudarytą taikos sutartį dėl nepriemokos mokėjimo išdėstymo, panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir nutraukti civilinę bylą, netenkinamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2026 m. vasario 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsisakyti patvirtinti pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „K4 Group LT“ 2026 m. vasario 5 d. sudarytą taikos sutartį.