Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijaus Kairevičiaus, Visvaldo Kazakiūno ir Ievos Navickaitės–Sakalauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. Z. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos spalva“ dėl sutarties pripažinimo niekine bei darbo užmokesčio ir netesybų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių šioje byloje apeliacine tvarka apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

12. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl paskolos sutarties sudarymo aplinkybių ir paskolos sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu.

Dėl byloje nustatytų aplinkybių

13. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovas ir UAB „Baltijos spalva“ 2017 m. gegužės 29 d. sudarė darbo sutartį, pagal kurią ieškovas nuo 2017 m. gegužės 29 d. iki 2019 m. birželio 7 d. dirbo spaudos operatoriumi. Darbuotojas M. Z. pradėjo dirbti nuo 2017 m. birželio 5 d. (I t., b. l. 1, 2, CBP-1534, priedas Nr. 7, Darbo sutarties su pakeitimu kopijos, 3 lapai).

14. Darbo sutartyje nustatytas darbo užmokestis – 380 Eur / mėn. Remiantis 2018 m. liepos 9 d. minėtos darbo sutarties pakeitimu, nuo 2018 m. liepos 10 d. UAB „Baltijos spalva“ įsipareigojo mokėti darbuotojui 500 Eur / mėn. darbo užmokestį. Darbo sutarties galiojimo laikotarpiu, tai yra nuo 2017 m. spalio 9 d. iki 2018 m. liepos 8 d., ieškovas atliko karo prievolę, todėl darbiniai santykiai anksčiau paminėtu laikotarpiu buvo sustabdyti.

15. Ieškovas nagrinėjamoje byloje ieškinį grindė tuo, kad atsakovė už laikotarpį nuo 2018 m. rugpjūčio mėn. iki 2018 m. gruodžio mėn. jam darbo užmokesčio nesumokėjo. Nurodė, kad 2019 m. sausio 21 d. šalys pasirašė paskolos sutartį, kurios pagrindu buvo pridengtas ieškovui neišmokėtas darbo užmokestis.

16. Į bylą pateikti atsakovės atstovo ir ieškovo pasirašyti pinigų išmokėjimo kvitai, kuriais atsakovė įrodinėja, kad išmokėjo ieškovui ginčijamą darbo užmokestį (atlyginimą) grynais pinigais už laikotarpį nuo 2018 m. rugpjūčio mėnesio iki 2018 m. gruodžio mėnesio (2018 m. rugsėjo 3 d. BS Nr. 1802, 429,50 Eur, išmokėta už 2018 rugpjūčio mėnesį; 2018 m. spalio 2 d. BS Nr. 1805, 429,50 Eur, – 2018 rugsėjo mėnesį; 2018 m. lapkričio 2 d. BS Nr. 1808, 429,50 Eur, – už 2018 spalio mėnesį; 2018 m. gruodžio 3 d. BS Nr. 1811, 429,50 Eur, – už 2018 lapkričio mėnesį; 2019 m. sausio 2 d. BS Nr. 1814, 425,00 Eur, – už 2018 gruodžio mėnesį) (DOK-47752). Atsakovas taip pat pateikė teismui buhalterinės apskaitos paslaugas teikiančios įmonės atstovo sudarytą ir pasirašytą mokėtino darbo užmokesčio priskaitymų ir išmokėjimų apyvartos žiniaraštį (DOK-47752, DOK-18836, DOK-105020, I t. b. l. 84), kitų įrodymų, patvirtinančių darbo užmokesčio išmokėjimą grynaisiais pinigais į bylą nėra pateikta.

17. Nustatyta, kad 2019 m. birželio 18 d. atsakovės direktorius pateikė elektroniniu paštu ieškovui pasirašyti 7 dokumentus, tame tarpe: 1) 2018 m. lapkričio 2 d. pinigų išmokėjimo kvitą Serija BS Nr. 1808, iš kurio matyti, kad išmokėta „alga 2018-10 429,50 Eur“, 2) 2018 m. gruodžio 3 d. pinigų išmokėjimo kvitą Serija BS Nr. 1811, iš kurio matyti, kad išmokėta „alga 2018-11 429,50 Eur“, 3) 2019 m. sausio 2 d. pinigų išmokėjimo kvitą Serija BS Nr. 1814, iš kurio matyti, kad išmokėta „alga 2018-12 425 Eur“ (galutinio ieškinio 15 punktas, DOK-188367, priedas Nr. 1, I t., b. l. 128-130, 144-148, DOK-105020, II t., b. l. 52,).

18. Pagal atsakovo pateiktus dokumentus (duomenis), 2020 m. liepos 2 d. į ieškovo sąskaitą gauta 1 221,08 Eur (CBP-1531, I t., b. l. 2, DOK-58584, I t., b. l. 44, 84). Iš 2021 m. vasario 3 d. tarpusavio skolų derinimo–užskaitymo akto matyti, kad atsakovė ir ieškovas surašė šį aktą, kuriame nurodyta, kad 2021 m. vasario 28 d. galutinis likutis sudaro 50 Eur atsakovės naudai (DOK-188367, I t., b. l. 123, 123, 184, 186, DOK-105020, II t., b. l. 51, 53).

Dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo ir bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo

19. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovas 2021 m. sausio 18 d. pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 2150 Eur paskolintų lėšų ir palūkanas. 2021 m. rugsėjo 17 d. ieškovas patikslintu ieškiniu prašė paskolos sutartį pripažinti apsimestiniu sandoriu (niekine sutartimi) ir priteisti neišmokėtą darbo užmokestį bei netesybas. 2022 m. vasario 17 d. patikslintu galutiniu ieškiniu ieškovas prašė: 1) 2019 m. sausio 21 d. paskolos sutartį 2150 Eur sumai, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovės įgalioto asmens P. K. pripažinti apsimestiniu sandoriu (niekine sutartimi), kuria buvo siekiama išspręsti ieškovui nesumokėto 2143 Eur darbo užmokesčio klausimą; 2) priteisti ieškovui iš atsakovo nesumokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2018 m. rugpjūčio mėn. iki 2018 m. gruodžio mėn., iš viso – 2143 Eur ir 850 Eur netesybas už pavėluotą atsiskaitymą.

20. Patikslintame galutiniame ieškinyje, dėstydamas faktines ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes, ieškovas nurodė, kad atsakovės direktoriaus P. K. prašymu 2019 m. sausio 21 d. šalys sudarė apsimestinę paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas neva paskolino 2150 Eur, t. y. faktiškai jam neišmokėto darbo užmokesčio sumą už laikotarpį nuo 2018 m. rugpjūčio mėn. iki 2018 m. gruodžio mėn., o atsakovė įsipareigojo ją grąžinti iki 2019 m. gruodžio 31 d.

21. Į bylą pateiktos 2019 m. sausio 21 d. Beprocentinės paskolos sutarties (toliau – ginčo paskolos sutartis, CBP-1534, priedas Nr. 1) 1 ir 2 punktuose įtvirtinta, kad šia sutartimi paskolos davėjas (M. Z.) perduoda paskolos gavėjui (UAB „Baltijos spalva“ įgaliotam asmeniui P. K.) 2 150 Eur, o paskolos gavėjas įsipareigoja tokią pačią pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui iki 2019 m. gruodžio 31 d.

22. Pirmosios instancijos teismas ginčijamą paskolos sutartį pripažino nesudaryta, sprendė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo būtinosios paskolos sandorio sąlygos – paskolos dalyko perdavimo, todėl ieškovo ieškinys dalyje dėl paskolos sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu atmestas kaip nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime nurodė, kad formaliąja prasme paskolos sutartis yra sudaryta, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente aiškiai nurodyta apie pinigų, kaip paskolos dalyko, perdavimą.

23. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra konstatavęs, kad bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatymo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, pavartota terminija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą, kt. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018 28 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

24. Taigi aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016, 31 punktas).

25. Atsiliepime į apeliacinį skundą teigiama, jog realiai pinigų ieškovas atsakovei neperdavė, t. y. iš esmės atsakovė neigia, jog tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo formuojamoje praktikoje yra pažymėjęs, kad paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 1 ir 3 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81-916/2017, 19 punktas).

26. Įrodinėdamas, jog realiai pinigų iš ieškovo negavo, atsakovės direktorius P. K. nurodė, kad atsakovei paskolos sutartis buvo reikalinga dėl apyvartinių lėšų trūkumo, bet ieškovas realiai pinigų neperdavė, todėl sutartis negaliojanti (2021 m. gruodžio 8 d. parengiamasis posėdis 3:19-16:09, 15:30-16:08, 2022 m. vasario 9 d. parengiamasis posėdis). Atsakovei paskolos sutartis buvo reikalinga dėl to, kad su ja vėluodavo atsiskaityti klientai, buvo sunkus laikotarpis (2022 m. balandžio 1 d. teismo posėdis, baigiamoji kalba, 14:05- 6:06). Taigi teismo posėdžių metu P. K. nurodė, kad paskolos sutartis nebuvo įvykdyta dėl to, jog jis kitokiu būdu išsprendė bendrovės finansines problemas, dėl ko nebebuvo poreikio skolintis pinigus. Nurodė, kad gautų pinigų nesimato apskaitos dokumentuose, tačiau šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas minėtus teiginius vertina kaip nepagrįstus ir neįrodytus (CPK 178 straipsnis).

27. Atitinkamai ieškovas, įrodinėdamas savo ieškinio reikalavimą, nurodė, kad ginčo paskolos sutartis buvo sudaryta siekiant pridengti dėl ieškovui neišmokėto darbo užmokesčio susidariusio 2150 Eur įsiskolinimo mokėjimą. Taigi, nors byloje buvo pareikštas reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl jo apsimestinumo, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino, ar byloje nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą ginčijamą paskolos sutartį pripažinti atitinkančia apsimestinio sandorio požymius. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamu atveju šalys skirtingai aiškino sandorio sudarymo aplinkybes, ketinimus ir tikslus, konstatuoja, kad tikrajai šalių valiai nustatyti buvo būtina rinkti ir vertinti įrodymus, siekiant nustatyti, ar šalių sudaryta paskolos sutartis gali būti pripažinta apsimestiniu sandoriu, ar ne.

28. Aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis, reikia įrodyti. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916/2018 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

29. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018 35 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

30. Nagrinėjamu atveju ieškovas, siekdamas pripažinti apsimestine ginčo paskolos sutartį, teikė įrodymus, pagrindžiančius faktines aplinkybes apie jam neišmokėtą darbo užmokestį bei priežastis dėl kurių minėtas darbo užmokestis realiai nebuvo sumokėtas.

31. Ieškovas pateikė 2020 m. sausio 29 d. elektroninį laišką, kuriame nurodyta, kad „2019 m. pradžioje, atsižvelgiant į neigiamas (minusines) pardavimų pajamas, bendru susitarimu buvo susitarta, kad nebus (iš)mokamas atlyginimas darbo sutarties pagrindu“. 2020 m. gegužės 15 d. susirašinėjimą „Messenger“ programėlėje, kuriame „buvo tariamasi dėl vėluojamo atlyginimo (iš)mokėjimo, atsižvelgiant į išankstinį susitarimą nuo 2019 m. sausio mėnesio ne(iš)mokėti su(si)mažinto atlyginimo“. 2020 m. gegužės 18 d. laišką, kuriame nurodyta „pateikti buhalterinius dokumentus už kiekvieną mėnesį nuo įdarbinimo pradžios dėl atlyginimo apskaičiavimo ir jo (iš)mokėjimo bei apie sumokėtus mokesčius nuo atlyginimo, taip pat prašyta pateikti skolos suderinimo aktą, siekiant suderinti atlyginimo (iš)mokėjimo terminą“ (DOK-31442, I t., b. l. 154, 161-163).

32. Ieškovas teigė, kad iš atsakovės atstovo pateikto apyvartos žiniaraščio matyti, kad paskutinis darbo užmokesčio išmokėjimas ieškovui 1221,08 Eur pavedimu padarytas 2020 m. liepos 2 d., t. y. praėjus daugiau kaip metams po darbo santykių nutrūkimo, kas neabejotinai liudija uždelstą bendrovės atsiskaitymą su darbuotoju ir darbo užmokesčio skolą jam. Taip pat nors iš 2021 m. vasario 3 d. tarpusavio skolų derinimo–užskaitymo akto matyti, kad atsakovė ir ieškovas surašė šį aktą, kuris įrodo, kad 2021 m. vasario 28 d. galutinis likutis sudaro 50 Eur atsakovės naudai, šis aktas šalių nepasirašytas.

33. Pažymėtina, kad CPK 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus, išskyrus šiame Kodekse numatytus atvejus. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos CPK 176–185 straipsniuose ir išplėtotos kasacinio teismo jurisprudencijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012; 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597-421/2015, ir kt.).

34. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktika aiškinant proceso teisės normas, kurios apibrėžia esmines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra, be kita ko, išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012; 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23 punktas). Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015).

35. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą. Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą spręsti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje (atsiliepime į ieškinį, priešieškinyje ar kitame procesiniame dokumente) nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018 37 punktą).

36. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo apeliacinio skundo argumentu, jog nagrinėjamu atveju priežastys, kodėl teismas nevertino ieškovo nurodytų faktinių aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų, nėra pagrįstos ir motyvuotos. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl didžiosios dalies bylai reikšmingų ieškovo galutiniame patikslintame ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių ir todėl neatskleidė ginčo esmės. Esant tokioms aplinkybėms, byla dėl visų ieškinio reikalavimų apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujai, vertinant argumentus ir įrodymus, kurių pirmosios instancijos teismas apskritai netyrė. Bylos nagrinėjimas tokia apimtimi apeliacinėje instancijoje neatitinka apeliacijos paskirties (patikrinti pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą) bei riboja šalių teisę į apeliaciją.

37. Apibendrinusi tai, kas buvo nurodyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 21 d. sprendimas neatitinka teismo sprendimui keliamo motyvavimo reikalavimo bei nėra pagrįstas visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos faktinių aplinkybių išnagrinėjimu ir įrodymų įvertinimu. Todėl negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

38. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija sprendžia, kad buvo padarytas esminis procesinės teisės normų pažeidimas, kuris apeliacinėje instancijoje negali būti ištaisytas, todėl skundžiamas sprendimas, kuriuo yra atmestas ieškinys, naikinamas ir byla grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

39. Apeliacinės instancijos teismui bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas nesprendžia bylinėjimosi išlaidų, šalių patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo klausimo. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliekamas spręsti pirmosios instancijos teismui, atsižvelgiant į galutinę bylos baigtį (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Ieškovo M. Z. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 21 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.