Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės, Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. spalio 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1140-479/2009 pagal ieškovo „Swedbank“, akcinės bendrovės ieškinį atsakovui V. P. dėl skolos priteisimo bei atsakovo V. P. priešieškinį ieškovui „Swedbank“, akcinei bendrovei dėl laidavimo sutarties pakeitimo (tretieji asmenys: bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Neto“, uždaroji akcinė bendrovė „Selkos statyba“ – šiuo metu išregistruota likvidavus dėl bankroto).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl laiduotojo atsakomybės ypatumų ir prievolių užtikrinimo priemonių daugeto sąveikos

Teisėjų kolegija pažymi, jog apelianto keliamą teisės taikymo klausimą dėl pagrindinės prievolės užtikrinimo priemonių daugeto sąveikos yra analizavusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. lapkričio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010. Nurodytoje byloje išplėstinė teisėjų kolegija, aiškindama laidavimo ir hipotekos teisinį santykį bei laiduotojo prievolės ypatumus, pasisakė, kad CK normos laidavimą ir hipoteką, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus, reglamentuoja netapačiai, tačiau jų nesupriešina, neįtvirtina jų tarpusavio konkurencijos. Laiduotojo prievolė kreditoriui laiduojant už skolininką yra asmeninio pobūdžio. Jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis, tai, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 straipsnio 2 dalis). Priešingai – kreditorius turi teisę reikalauti, jog prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad yra nepagrįstas apelianto argumentas, jog pareiškus reikalavimą ir skolininkui pagal kredito sutartį, ir laiduotojams, reikalaujant tos pačios sumos, esą nepagrįstai išplečiamos laiduotojo atsakomybės ribos ir kreditoriui sudaromos galimybės nepagrįstai praturtėti. Kolegija atmeta kaip nepagrįstą ir tą apeliacinio skundo argumentą, kuriuo keliamas klausimas dėl tikslingumo sustabdyti nagrinėjamą bylą iki bus baigtas išieškojimas iš skolininko teisminio bankroto procese.

Visų pirma, pažymėtina, jog turimų reikalavimų pareiškimas (pvz., finansinio reikalavimo skolininko bankroto byloje pareiškimas ir reikalavimo dėl skolos priteisimo iš laiduotojo pareiškimas) dar nereiškia kreditoriaus reikalavimo patenkinimo. Pažymėtina ir tai, jog hipotekos kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas, kaip solidarusis bendraskolis, vykdytų turimą solidariąją prievolę, yra saistoma jam neįvykdyto skolinio įsipareigojimo dydžio ir nesaistoma kreditoriaus galimybės gauti reikalavimo (ar jo dalies) patenkinimą iš įkeisto daikto. Kai laiduotojas įvykdo prievolę, jam pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę (CK 6.83 straipsnio 1 dalis). Jeigu prievolė priverstinai vykdoma iš įkeisto turto, pagrindinių skolininkų ir laiduotojų, tai išieškojimo mastas gali ir turėtų būti kontroliuojamas vykdymo procese. Tokiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad apeliantas, nurodęs, jog yra pagrindas sustabdyti šios bylos nagrinėjimą iki skolininko bankroto proceso pabaigos, nepagrįstai laiduotojų prievoles susiejo su įkeisto turto pardavimo iš varžytynių momentu, taip iškreipdamas solidariosios prievolės sampratą bei sumenkindamas laidavimo institutą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, analizuodamas laidavimo sutarties esmę, išaiškino, kad kreditorius, pareiškęs ieškinį vienam bendraskoliui, nepraranda teisės pareikšti tokį pat ieškinį ir kitiems bendraskoliams. Bendraskolis, kuriam pareikštas ieškinys, neturi teisės reikalauti, kad prievolė būtų padalyta ar, kad kreditorius pirma pareikštų ieškinį kitam bendraskoliui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2006). Jeigu reikalavimas patenkinamas ir iš įkeisto turto, ir iš laiduotojo, tai taikytinos actio de in rem verso institutą (nepagrįstą praturtėjimą) reglamentuojančios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011).

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog nagrinėjamu atveju negalėjo būti konstatuotas pagrindinės prievolės pagal kredito sutartį nevykdymo (neįvykdymo) faktas, o bankroto bylos iškėlimo faktas esą nelėmė išieškojimo iš įkeisto turto apribojimų. Pasak apelianto, nenustačius pagrindinės prievolės nevykdymo fakto, kreditorius neturėjo pagrindo reikalauti, kad prievolę įvykdytų apeliantas (laiduotojas). Kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė ieškovas, vien bankroto bylos kredito gavėjui – trečiajam asmeniui UAB „Neto“ iškėlimo faktas yra pakankama aplinkybė, patvirtinanti, kad kredito gavėjas neįvykdė (nevykdo) prievolės pagal kredito sutartį. Pirmiausia pažymėtina, jog apeliantas, reikšdamas abejones ir objektyviais duomenimis nepagrįstas prielaidas, esą aptariamu atveju nėra konstatuotas pagrindinės prievolės neįvykdymo faktas, nepaneigė ieškovo teiginių dėl netinkamo pagrindinės prievolės vykdymo, kurį sąlygojo skolininko nemokumo būsena. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pagal galiojantį teisinį reguliavimą prievolės gali baigtis tinkamu įvykdymu ar kitais CK nustatytais pagrindais (CK 6.123-6.144 straipsniai). Bankroto bylos iškėlimas skolininkui pirmiausia reiškia jo negalėjimą atsiskaityti tiek su ieškovu, tiek su kitais kreditoriais. ĮBĮ 2 straipsnio 1 dalis bankrotą apibrėžia kaip nemokios įmonės būseną, kai įmonei teisme yra iškelta bankroto byla arba kreditoriai įmonėje vykdo bankroto procedūras ne teismo tvarka. ĮBĮ 16 straipsnyje nurodyta, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai yra laikomi pasibaigusiais nuo bankroto bylos iškėlimo. Analizuojant šį teisinį reguliavimą, neaktualiomis tampa aplinkybės (prielaidos) dėl tinkamo pagrindinės prievolės vykdymo, kadangi pats bankroto bylos iškėlimo faktas yra pagrindas konstatuoti, jog terminas skolininko prievolei pagal kredito sutartį baigėsi, ir fiksuoti susidariusio įsiskolinimo dydį. Kita vertus, nebuvo paneigtas ieškovo įrodytas tiek skolos egzistavimo, tiek skolininko prievolės nevykdymo faktas, kuriuos pagrindžia ir nagrinėjamos bylos, ir skolininko UAB „Neto“ bankroto bylos duomenys (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Ankstesnėje šios nutarties dalyje analizuodama laidavimo ir hipotekos sąveiką bei laidavimo, kaip šalutinės prievolės, esmę, teisėjų kolegija konstatavo, jog, esant solidariai atsakomybei, kreditorius (ieškovas) turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek skolininkas, tiek laiduotojai, tiek skolininkas ir laiduotojai kartu, taip pat reikalauti, kad tiek visi minėti subjektai prievolę įvykdytų dalimis, tiek visą prievolę įvykdytų tik vienas šių subjektų. Todėl nurodytų aplinkybių kontekste netenka teisinės prasmės vertinimas, ar skolininko nemokumo (bankroto) būsena trukdo išieškoti įsiskolinimą iš kreditoriui įkeisto turto. Apeliacinio teismo vertinimu, apelianto subjektyvūs ir galiojančiu teisiniu reguliavimu neparemti samprotavimai dėl tokių laidavimo prievolės ypatumų, kuomet, apelianto nuomone, labiau paisoma kreditoriaus interesų ir sudaromos sąlygos piktnaudžiauti, sprendžiamam klausimui nėra aktualūs ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo dėl laiduotojo atsakomybės. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog solidarioji skolininkų prievolė tarnauja kreditoriaus teisių apsaugai ir kartu varžo skolininkų teises (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog trečiajam asmeniui UAB „Neto“ neįvykdžius prievolių, prisiimtų pagal kredito sutartį, ieškovas turėjo teisę reikalauti prievolės įvykdymo iš atsakovo, nepriklausomai nuo to, ar bus įvykdyta ir kada bus įvykdyta prievolė iš pagrindinio skolininko turto, o ta aplinkybė, jog skolininko turto pardavimo procesas yra eigoje ir nėra žinoma, kokia dalimi iš šio turto bus padengtas įsiskolinimas, nekeičia aptartos solidariosios laidavimo prievolės esmės.

Dėl laiduotojo pareigos mokėti procesines palūkanas

Kaip matyti iš apskųsto sprendimo, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, iš atsakovo (apelianto) taip pat priteisė 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Apeliantas, nesutikdamas su teismo sprendimu, nurodė, jog palūkanų priteisimas nesuderinamas su CK 6.81, 6.82 straipsnių nuostatomis, prieštarauja įmonių bankroto procesą reguliuojančioms teisės normoms. Apelianto teigimu, iškėlus UAB „Neto“ bankroto bylą, skolininkui palūkanų skaičiavimas buvo nutrauktas, taigi jos negalėjo būti priteistos ir iš laiduotojo, kadangi laidavimo prievolė negali viršyti pagrindinės prievolės dydžio. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia apelianto pozicija.

Kasacinis teismas dėl skolininko pareigos mokėti procesines palūkanas yra išaiškinęs, kad pagrindas priteisti procesines palūkanas yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, jog jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Šioms palūkanoms taikomas CK 6.210 straipsnyje nustatytas atitinkamas dydis. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojosi kreditoriaus lėšomis, gavo iš to naudos, taip pažeidė kreditoriaus interesus ir privalo CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas, kurios vertinamos kaip minimalūs kreditoriaus nuostoliai. Šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, ar skolininko prievolė grąžinti priteistą sumą kilo iš laidavimo, kaip šalutinės prievolės. Jos skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir jų, kaip civilinės atsakomybės netesybų forma, mokėjimas kildintinas iš paties laiduotojo neteisėtų veiksmų – pinigų nesumokėjimo geruoju, esant jo galiojančiai papildomai prievolei grąžinti pinigus kreditoriui už kitą asmenį. Laiduotojui neįvykdžius prievolės už skolininką kreditoriui, atsiranda nauji prievoliniai teisiniai santykiai – sutartinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, kurie tęsiasi iki laiduotojas įvykdo prievolę už skolininką. Laiduotojui neįvykdžius prievolės, kreditorius įgyja naują teisę – teisę reikalauti procesinių palūkanų, o laiduotojas įgyja naują pareigą – pareigą sumokėti kreditoriui palūkanas, atsiradusias dėl prievolės neįvykdymo. Tokių palūkanų mokėjimas nėra pagrindinio skolininko prievolė, o civilinė atsakomybė procesinių palūkanų forma, laiduotojui taikoma dėl jo paties neteisėtų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Tokiame kontekste teisėjų kolegija daro išvadą, kad CK 6.76 straipsnio 2 dalies ir 6.87 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl laidavimo, kaip šalutinės prievolės, bei CK 6.87 straipsnio nuostatos dėl laiduotojo atsakomybės apimties ir turinio, šiuo atveju netaikytinos, todėl pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovo procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priėmė teisingą sprendimą.

Dėl priešieškinio reikalavimo pakeisti laidavimo sutarties sąlygą

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo priešieškinį, kuriuo šis prašė pakeisti laidavimo sutarties 7.1 punktą ir išdėstyti jį tokia redakcija: „7.1. Kadangi kredito gavėjo įsipareigojimų pagal kredito sutartį įvykdymas yra užtikrintas ir kitomis įvykdymo užtikrinimo priemonėmis (hipoteka, įkeitimu, garantija ir pan.) ir kredito gavėjas nevykdo ar netinkamai vyko visų ar dalies savo prievolių pagal kredito sutartį, bankas privalo realizuoti kelias prievolės įvykdymo užtikrinimo priemones tokiu eiliškumu: 1) pirma eile įstatymų nustatyta tvarka realizuojamos prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, suteiktos kredito gavėjo; 2) antra eile įstatymų nustatyta tvarka realizuojamos kitų trečiųjų asmenų suteiktos prievolės įvykdymo užtikrinimo priemones; 3) trečia eile realizuojamas laidavimas pagal šią sutartį“. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovas turėjo galimybes derėtis dėl laidavimo sutarties sąlygų, taip pat galėjo apskritai nepasirašyti sutarties. Su šia išvada nesutikdamas apeliantas nurodė, jog teismas neįvertino aplinkybės, kad atsisakymas pasirašyti laidavimo sutartį lemtų ieškovo atsisakymą suteikti kreditą trečiajam asmeniui. Priešieškinio tenkinimas, nustatant siūlomą prievolės užtikrinimo priemonių eiliškumą, pasak apelianto, sudarytų racionalias sąlygas patenkinti ieškovo reikalavimus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.

Kolegija, įvertinusi atsakovo (apelianto) argumentus dėl priešieškinio, pastebi, kad, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde atsakovas laikėsi nuoseklios pozicijos, jog keistina laidavimo sutarties sąlyga lemia esminę sutarties šalių nelygybę, suteikia ieškovui pranašumą, o atsakovas esą negalėjo daryti įtakos šios sutartinės sąlygos turiniui. Pažymėtina, jog CK 6.228 straipsnio 1 dalyje numatyta teisė šaliai atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos ar sąlygų, jeigu tai nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginus su kitos šalies prievole. Tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. Praktikoje tai turėtų būti tokia nelygi šalių padėtis, jog protingas ir apdairus žmogus tokiomis sąlygomis sutarties niekada nesudarytų. Tai turėtų būti esminė sutarties sąlyga. Esant esminei šalių teisių ir pareigų neatitikčiai, būtų nesąžininga ir neprotinga reikalauti vykdyti sutartį. Tokiu atveju šalis, kuri būtų nukentėjusioji, turi teisę pareikšti kitai šaliai, kad atsisako vykdyti tokią sutartį ar tam tikros jos sąlygos; tokios sutarties ar jos sąlygos galima atsisakyti vienašališkai, nesikreipiant į teismą. CK 6.228 straipsnio 2 dalis suteikia teisę nukentėjusiai šaliai teisę reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas, taigi nukentėjusi šalis turi pasirinkimą: pirma, ji gali iš viso atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos; antra, ji gali reikalauti pakeisti sutartį. Pavyzdžiui, nukentėjusi šalis, kuri pardavė vertingą daiktą, gaudama iš kitos šalies nepagrįstai mažą kainą, gali prašyti pakeisti kainą, kuri atitiktų rinkos vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2010). Taigi pagal minėtą teisinį reguliavimą, CK 6.228 straipsnyje nurodytų šalies teisių gynimo būdų taikymo pamatinė sąlyga – esminės šalių teisių ir pareigų neatitikties egzistavimas sudarant sutartį, nes vėlesnis šalių tarpusavio prievolių pasikeitimas teisiškai nereikšmingas. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto nurodytos aplinkybės neleidžia konstatuoti nei šalių nelygybės, nei ieškovo perdėto pranašumo, kuri esą suteikė ginčijama sutarties sąlyga. Kolegijos nuomone, tai, kad ieškovas savo veikloje naudojo standartizuotos formos sutartis, nesudaro pagrindo išvadai, jog apeliantas neturėjo galimybės derėtis dėl ginčo sutarties sąlygų turinio. Minėta, jog esminės šalių nelygybės sąvoka atspindi padėtį sutarties sudarymo metu, todėl priešieškinio argumentai dėl pasaulinės ekonominės krizės, sąlygojusios skolininko nemokumą, ar dėl dabartinės apelianto šeimos sunkios finansinės padėties, t. y. situacijos po sandorio sudarymo, sprendžiamam klausimui nėra teisiškai reikšmingi. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog analizuojamuose teisiniuose santykiuose apeliantas nėra nepatyręs vartotojas. Priešingai, sudarant sutartį jis buvo verslininkas, vienintelis UAB „Neto“ akcininkas ir direktorius nuo šios įmonės įsteigimo. Taigi svarbių, sudėtingų sandorių, be kita ko, analogiškų sutarčių su bankais ir kitais kontrahentais sudarymas, vertinamas kaip įprastų atsakovui funkcijų vykdymas. Todėl kolegija sprendžia, jog atsakovui neabejotinai turėjo būti suvokiama laidavimo asmeniniu turtu už įmonės prievoles esmė ir rizika. Poreikį sudaryti kredito sutartį lėmė apelianto siekis gauti pelno, kurį, apelianto nuomone, garantavo kredito sutarties sudarymo metu vystytas nekilnojamojo turto projektas. Byloje nėra duomenų, kad kredito sutarties sudarymo metu UAB „Neto“ turtinė padėtis būtų sudėtinga. Priešingai, įmonė vystė didelės vertės projektus, valdė nekilnojamojo turto objektus. Tiek skolininkas UAB „Neto“, tiek kreditorius, siekdami apipusės naudos (skolininkas – iš vystomo projekto, kreditorius – iš atlygio už skolinamas lėšas), iš esmės buvo lygiavertėje padėtyje. Todėl apelianto deklaruojama prielaida, esą banko primestomis sąlygomis nesudarius laidavimo sutarties, įmonė negautų finansavimo, kolegijos įsitikinimu, yra nepagrįsta. Apeliantas neįrodė, jog tokių sąlygų ginčo sutartyje jis siekė ir jam palankiomis sąlygomis kreditavimą suteikti atsisakė ne tik ieškovas, bet ir analogiška veikla užsiimančios kitos įstaigos. Minėta, jog vienai šaliai ginčijama sutarties sąlyga suteiktas perdėtas pranašumas tai pat yra sąlyga šalies teisėms ginti pagal CK 6.228 straipsnio nuostatas. Todėl, atsižvelgiant į teisėjų kolegijos ankstesnėje šios nutarties dalyje pateiktą vertinimą, jog apelianto ginčijamos laidavimo sutarties sąlygos esmė atitinka įstatymų leidėjo nustatytą tokių santykių reguliavimą bei teisminę praktiką, nėra pagrindo išvadai, jog apelianto prašoma pakeisti sutarties sąlyga suteikė ieškovui perdėto pranašumo.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas prašymus iškviesti liudytojus, išreikalauti dokumentus, kurie patvirtintų, jog ekonomiškiausias skolos grąžinimo būdas būtų įkeisto turto realizavimas, nepagrįstai apribojo atsakovo teisę rinkti ir pateikti turinčius reikšmės bylai įrodymus. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka. Teisėjų kolegija pažymi, jog ankstesnėje nutarties dalyje priėjo išvados, kad, esant prievolių užtikrinimo daugetui, teise pasirinkti prievolės įvykdymo tvarką, be kita ko, ir eiliškumą disponuoja ne skolininkas (ar bendraskolis), o kreditorius. Toks laidavimo prievolės ir jos santykio tiek su pagrindine prievole, tiek su kitomis šalutinėmis prievolėmis reguliavimas nurodytas ne tik sudarytose sutartyse, bet ir numatytas įstatyme. Todėl argumentai dėl esą nepagrįstai apriboto siekio papildomai įrodinėti siūlomo laidavimo sutarties sąlygos pakeitimo naudingumą ekonomiškumo aspektu, netenka teisinės prasmės. Kita vertus, minėti argumentai netenka prasmės dar ir dėl tos priežasties, jog jų pagrįstumas iš esmės buvo įvertintas apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant bylą dar iki jos sustabdymo, atsakovui teikiant iš esmės tapataus turinio prašymus, o apeliacinės instancijos teismui juos išsprendžiant (t. 2, b. l. 33-34, 38-40, 67-69). Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, jog apelianto argumentai dėl jo procesinių teisių įrodinėjimo procese suvaržymo yra nepagrįsti.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju neegzistavo sąlygos atsakovo pageidautam laidavimo sutarties pakeitimui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo priešieškinį.

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų peržengimo ir dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Ši nuostata reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka apimtį ir ribas nustato apeliacinį procesą inicijavęs asmuo (apeliantas), kad apeliacinės instancijos teismas yra saistomas apeliaciniame skunde nurodytų argumentų bei neturi aiškintis aplinkybių ir faktų, kurių neprašo nustatyti apeliantas. Teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, yra suvaržytas apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei tikrina tik apskųstos sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą; neapskųstos sprendimo dalies teisėtumo bei pagrįstumo nenagrinėja ir dėl jos nesprendžia. Tačiau draudimas peržengti apeliacinio skundo ribas nėra absoliutus. CPK 320 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Be to, teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, kiekvienu atveju turi patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, sudarančių pagrindą konstatuoti sprendimo neteisėtumą (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

Iš apskųstojo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad, tenkinant ieškovo „Swedbank“, AB ieškinį, jo naudai iš atsakovo V. P. priteista 2 491 444,49 Lt (721 572,20 Eur) skolos, 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos ir 28 914 Lt (8 374,07 Eur) bylinėjimosi išlaidų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka proceso eigoje nustatyta, kad įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-232-513/2013 pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovui „Swedbank“, AB dėl laidavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia ir laiduotojo atleidimo nuo atsakomybės, buvo iš dalies patenkintas V. P. ieškinys – ieškovas atleistas nuo 189 361,39 Lt (54 842,85 Eur) mokėjimo pagal laidavimo sutartį, sudarytą su atsakovu. Šio įsiteisėjusio Klaipėdos apygardos teismo procesinio sprendimo turinys patvirtina, jog V. P. yra atleistas nuo dalies atsakomybės pagal laidavimo sutartį, kurios pagrindu nagrinėjamoje byloje ieškovas „Swedbank“, AB pareiškė ieškinį dėl 2 491 444,49 Lt (721 572,20 Eur) skolos iš laiduotojo priteisimo. Kolegijos vertinimu, tas teismo procesinis sprendimas turi prejudicinę galią nagrinėjamai bylai (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Teisėjų kolegija konstatuoja po nurodyto Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo įsiteisėjimo atsiradusį poreikį įvertinti šio procesinio dokumento reikšmę nagrinėjamai bylai, t. y. tą aplinkybę, jog nagrinėjamoje byloje ieškinys dėl skolos priteisimo iš laiduotojo buvo patenkintas visa apimtimi, bet vėliau – teismo 2013 m. vasario 4 d. priimtu sprendimu apeliantas atleistas nuo dalies atsakomybės pagal tą pačią laidavimo sutartį. Apeliaciniu skundu nebuvo apskųsta ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovo naudai priteista skola iš laiduotojo, tačiau atsižvelgdama į Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo turinį, teisėjų kolegija konstatavo pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas, kadangi kitokiu atveju (tų ribų neperžengus) būtų pažeisti apelianto interesai – nagrinėjamoje byloje įsiteisėjus teismo sprendimui būtų vykdomas skolos iš atsakovo išieškojimas visa apimtimi, nors vėliau priimtu teismo sprendimu (kitoje byloje) jis buvo atleistas nuo dalies laiduotojo atsakomybės (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Poreikį peržengti apeliacinio skundo ribas lemia ir objektyvios aplinkybės – BUAB „Neto“ bankroto procese buvo realizuotas pagrindinio skolininko turtas. Apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas šalys informuotos Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 2 d. ir 2015 m. sausio 5 d. nutartimis (t. 2, b. l. 121-123, 149-151). Atsižvelgiant į įsiteisėjusio Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo turinį, šioje nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl skolos iš atsakovo priteisimo pakeistina, sumažinant priteistos skolos sumą.

Lietuvos apeliaciniame teisme 2015 m. sausio 30 d. gautas ieškovo „Swedbank“, AB parengtas apelianto įsiskolinimo paskaičiavimas, pagal kurį apelianto skola 2015 m. sausio 29 dienos duomenimis yra 169 882,94 Eur (586 571,81 Lt). Tačiau nagrinėjamai bylai prejudicinę reikšmę turinčiame įsiteisėjusiame Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendime konstatuota sprendžiamam klausimui reikšminga aplinkybė, jog apelianto įsiskolinimą sudarė 568 084,19 Lt (164 528,55 Eur) suma, kuri tuo pačiu teismo sprendimu buvo sumažinta trečdaliu, t. y. 189 361,39 Lt (54 842,85 Eur). Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo įsiskolinimo dydį, vadovaujasi ne ieškovo pateiktu paskaičiavimu, o prejudicinę reikšmę turinčiu teismo sprendimu. Ieškovo pateiktas paskaičiavimas nėra pakankamai informatyvus, nėra aiškios aplinkybės, lėmusios įsiskolinimo sumos, nurodytos tame teismo sprendime, pokytį (padidėjimą) (CPK 185 straipsnis). Taigi, įvertinus Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo turinį, teisėjų kolegija sprendžia, jog dabartiniu metu atsakovo įsiskolinimo ieškovui likutis yra 109 685,70 Eur (164 528,55 Eur - 54 842,85 Eur). Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, atsakovo naudai priteistą skolą sumažinant iki 109 685,70 Eur sumos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kiti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neturi įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, teismo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Tačiau, įsiteisėjus prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai turinčiam Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimui, kuriuo sumažintas apelianto atsakomybės pagal laidavimo prievolę mastas, konstatuotinas poreikis pakeisti apskųstą teismo sprendimą, sumažinant ieškovo naudai priteistos skolos sumą (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakeičiamas, sumažinant priteistos skolos sumą, sprendžia, kad yra pagrindas pakeisti ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pirmosios instancijos teismas ieškovo naudai iš atsakovo priteisė 28 914 Lt (8 374,07 Eur) bylinėjimosi išlaidų. CPK 93 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog tuo atveju, kai ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai. Kolegija sprendžia, jog apskųstuoju teismo sprendimu ieškovo naudai priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas mažintinas ta žyminio mokesčio suma, kuri proporcinga prievolės daliai, nuo kurios vykdymo (mokėjimo) apeliantas buvo atleistas įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimu. Kadangi nurodytu teismo sprendimu suma, kuria buvo sumažinta laiduotojo atsakomybė, sudaro 8 procentų dalį nuo visos ieškiniu pareikšto reikalavimo sumos, pirmosios instancijos teismo priteista iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų suma mažintina tokia pačia procentinės išraiškos dalimi – iki 7 704,08 Eur sumos. Teisėjų kolegija pažymi, jog ta aplinkybė, kad likusi prašytos priteisti skolos suma sumažėjo (nevertinant pirmiau aptarto laiduotojo atsakomybės sumažinimo kitoje byloje priimtu teismo sprendimu) BUAB „Neto“ bankroto procese įvykdyto turto realizavimo procese gautų lėšų suma, neleidžia konstatuoti šios ieškinio dalies nepagrįstumo ir apeliacinio skundo tenkinimo aplinkybės, todėl už šią buvusio įsiskolinimo dalį pirmosios instancijos teismo priteista bylinėjimosi išlaidų dalis laikytina pagrįsta ir kitaip neperskirstytina.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. spalio 13 d. sprendimą.

Sumažinti iš atsakovo V. P. ieškovo „Swedbank“, akcinės bendrovės naudai priteistą skolos sumą iki 109 685,70 Eur (vieno šimto devynių tūkstančių šešių šimtų aštuoniasdešimt penkių eurų ir 70 centų).

Sumažinti iš atsakovo V. P. ieškovo „Swedbank“, akcinės bendrovės naudai priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą iki 7 704,08 Eur (septynių tūkstančių septynių šimtų keturių eurų ir 08 centų).

Likusią teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.