- Teismas
- Vilniaus regiono apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2022-09-28
- Bylos Nr.
- 1-420-834/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-05854-2021-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Vaida Sinkevičienė
- Kaltinamasis
- K. S.
- Nukentėjusysis
- M. S.
- Advokatai
- Anatolijus Svila, Rimantas Prėskienis, Liudmila Karvelienė
dalyvaujant prokurorui M. J.
dalyvaujant nukentėjusiosios atstovui advokatui Rimantui Prėskieniui
viešame teisiamajame posėdyje, iš dalies naudojant vaizdo ir garso perdavimo priemones (ZOOM platforma), išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje
K. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietė, gyv. (duomenys neskelbtini), išsiskyrusi, dirbanti (duomenys neskelbtini), neteista,
kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalyje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
K. S. smurtaudama tyčia sukėlė fizinį skausmą mažametei, o būtent: ji, 2021-02-22 apie 13.40 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ranka tyčia suėmė savo mažametei dukrai M. S. už plaukų, tempė, bei ranka pastūmė į galvą, dėl ko M. S. nukrito ant grindų ir susimušė nugarą, taip nukentėjusiajai mažametei M. S. sukeldama fizinį skausmą.
Teisiamajame posėdyje, kaltinamoji K. S. kaltės nepripažino ir paaiškino, jog įvykio dieną su dukra įvyko konfliktinė situacija, t.y. buitinis susiginčijimas. Dukra sunkiai pernešė skyrybas su sutuoktiniu, verkė, jai prasidėdavo isterijos, keistai elgdavosi, palaikė tėvo poziciją, kad mama bloga. Su M. S. buvo susitarimas, kad jis dukrą gali pasiimti tik tuomet, kai ji paruošia namų darbus. Tą diena vaikas atsisakė ruošti anglų kalbos pamokas ir nors ji prašė, bet vaikas pradėjo rėkti, bartis ir M. S. girdėjo visą tai, nes skambino telefonu. Ji norėjo sušukuoti vaiką, bet vaikas pradėjo rėkti, sakė: „nepešk man plaukų“, tada ji liepė jai pačiai tą pasidaryti. Sakė eiti pačiai susitvarkyti ir susiruošti. Šukų ji nemetė, tiesiog leido nusiraminti vaikui. Dukra nukritusi nebuvo, jos ( dukra ir mama) tiesiog pykosi. Visą laiką vyko konfliktas, kol ji neišėjo su M. S., ji( dukra) verkė. M. S. labai preciziškai žiūri į vaiką. Nenorėjo įleisti M. į namus, nes jis fiziškai stipresnis, o šis iškvietė policiją. Atvykus policijos pareigūnams, vaikas sėdėjo pas M. S. automobilyje. Ji konsultavosi kaip elgtis su vaiku, kai vaikas yra isterijoje. Ji privalo auklėti vaiką. Jos manymu, ji nesmurtavo. Jos manymu, kai dukra buvo isterijos būsenoje, ji įvykį prisiminė iš dalies, galbūt kažką prikūrė, kažką hiperbolizavo. Kasdienėje buityje vaikas meluoja dėl smulkių dalykų. M. S. po skyrybų tapo atsakingas už pramogas, už dovanas. Su ekspertizės aktu susipažino, bet ji žino, kad vaikas linkęs meluoti. Šiuo metu santykiai geri, nuo rugpjūčio mėnesio gyvena kartu su vaiku. Su tėvu susitinka noriai, bet ilgai su juo būti nenori. Skyrybos truko pusantrų metų. Jos manymu, fizinė jėga ir psichologinis smurtas negali būti naudojami prieš vaiką. Su vaiku turi būti lankstus bendravimas, yra daugybę būdų paprašyti, kad vaikas klausytų. Bendro susitikimo su M. S. metu, jo namo kieme, jis elgėsi agresyviai su ja bei su socialine darbuotoja. Su M. S. problemas sprendžia atskirai. Su šeima dirba viena socialinė darbuotoja. Dukrai apie bylą nieko nesakė. Pastaruoju metu ji nurimusi, nemano, kad jaučiasi blogai. Jei paliečia skyrybų klausimą, ji jautriai reaguoja.
Nukentėjusiosios įstatyminis atstovas M. S. apklaustas teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad įvykio dieną važiavo pasiimti dukrą, laukė jos prie namų. Kai paskambino, ji buvo apsiverkusi, sakė: „ mama mane skriaudžia“, jis iškvietė policiją. Mama ją išstūmė į laiptinę ir sakė: „niekas čia tavęs nelaiko“. Pareigūnai bendravo su vaiku. M. ruošė pamokas virtuvėje, tada pasakė, kad mama jai trukdo ir iš kito kambario mama ją atitempė už plaukų. Mėlynių nematė, iš vaiko žodžių plaukus skaudėjo ir ar ranka, ar nugara. Anksčiau gyvendamas kartu jis tokių dalykų neleido. Kai K. susinervuoja, ji nesivaldo. Jis su dukra matosi pirmadienį, ketvirtadienį ir savaitgaliais. Vaikas apie šį įvykį kalbėtis nenori, sako bijanti, kad jie pasakys mamai. Ji norėtų būti su juo, bet yra pas mamą. Šiuo metu dukra vėl gyvena su mama, jų santykiai susitvarkė. Jo manymu, su mama vaikui geriau. Santykiai su močiute geresni.
Liudytojas D. V. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad pareigūnus iškvietė vyras, nes jam skambino mažametė dukra ir pasakė, kad motina smurtauja prieš ją. Motina gi aiškino, kad dukra manipuliuoja, kad nenori ruošti pamokų. Dukros emocijų nepamena, taip pat neprisimena ar ant mergaitės buvo smurto žymių. Dažnai tenka važiuoti į iškvietimus dėl smurto prieš vaikus. Pagarsinus liudytojo parodymus, šis juos patvirtino.
Liudytoja E. S. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad su šeima bendravo intensyviai apie 6 mėnesius. Šeima stebima ir dabar. Mergaitė sakė, kad pokalbio metu susipyko su mama ir kelis kartus buvo paimta už plaukų ir smogė į grindis. Mergaitė sakė, kad jai skaudėjo. Po įvykio mergaitė sakė, kad nori gyventi su tėčiu, o su mama nenori bendrauti, nes ji smurtauja. Tėtis paklausė mergaitės ar tikrai taip buvo. Dukra atsisukus sakė: „ar tu tėti neprisimeni kaip mama elgdavosi“. Dėl tėčio mergaitė nieko nesakė. Abu tėvai lankėsi pas psichologus. Mergaitės tėtis prieš posėdį sakė, kad dukra skundėsi jog vis tiek smurtauja motina, be nekvietė pareigūnų. Pranešimų apie kitus smurto atvejus šeimoje nebuvo. Vaikas šiuo metu grįžo gyventi pas motiną, pastaroji atkuria ryšį su dukra. Vaikas vieną kartą pareiškė norintis grįžti pas mamą. Mergaitė subrendusi ne pagal amžių, gan drąsi ir reiškia nuomonę. Jos manymu, mergaitė nemeluoja, to nepatyręs vaikas nepapasakos. Mano, kad motina myli dukrą. Pagarsinus parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ši juos patvirtino.
Liudytoja J. N. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad su šeima pradėjo dirbti gavusi iš Vaiko teisių prašymą pradėti atvejo vadybą, kadangi mergaitė buvo užpulta mamos ir jai padaryta žala. Mergaitė susisiekė su tėčiu ir tėtis ją pasiėmė gyventi pas save. Lankėsi, bendravo, ją visada priimdavo, būdavo visada susiekiama su tėčiu. Paklausius mergaitės, ar norėtų susitikti su mama, bendrauti ji atsakydavo, kad nenori, nebendraus. Mergaitei rekomenduota psichologo pagalba. Buvo pas privatų psichologą trijose ar keturiose konsultacijose. Mergaitė atsakydavo, kad nenori dabar bendrauti su mama, kad mama ją mušė. Vaikų teisės rekomendavo mergaitei pamatyti mamą, manydami, kad jos nuomonė pasikeis. Buvo sutarta, kad socialinė darbuotoja atvažiuos kartu su K. S., taip pat buvo sutarta su M. S.. Kai atvyko, K. S. nėjo į kiemą. Susitikti su mama mergaitė sutiko ne iškarto, reikėjo paaiškinti jai, kad nebūtina su mama išvažiuoti ar išeiti, tiesiog pamatyti mamą. Tai dienai mergaitė tris mėnesius nebuvo nemačiusi mamos, nebendravusi – jai sukilo emocijos, ašaros byrėjo. Mama atvežė dovanas, mergaitė jas priėmė, tada jau nusiramino. Tą dieną bendravimas baigėsi. Po to mergaitė pradėjo daugiau bendrauti su mama. Tėtis ir mama daugiau bendradarbiavo ir bendru sutarimu mergaitė išėjo gyventi pas mamą. Ji daugiau dirba su M. S.. Paskutiniu metu M. S. yra minėjęs, kad, kai mama nuperka mergaitei kokį rūbelį ar kedus, neleidžia jų mergaitei nešioti, taip pat, kad mergaitė nelabai prižiūrėta, panagės būna juodos. Nuo gegužės mėnesio nebedirba, todėl jai nežinoma kokie šiuo metu santykiai tarp mamos ir mergaitės. Atvejo vadyba tiek su mama, tiek su tėčiu yra nutraukta, bet yra paliktos socialinės paslaugos. Daugiau atveju susijusių su smurtu nėra girdėjusi.
Liudytoja B. T. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad yra K. S. socialinė darbuotoja. Atvejo vadybą pradedama gavus kreipimąsi iš vaiko teisių. K. S. yra tvarkinga, neemocionali, visada ramiai šneka. Pastabų dėl buities ar bendravimo su vaikais neturėjo. Bandė išsiaiškinti, kas atsitiko per tą įvykį, kodėl taip atsitiko. Proceso pradžioje, dukra buvo pas tėtį. Kalbėjosi tik su K. S.. K. visą laiką sakė, kad vaiko nemušė. Bet bendravimo metu paaiškėjo, kad šukavo plaukus, daro prielaidą, kad galimai gal per stipriai. Per tą įvykį jie buvo smarkiai emocionaliai pavargę ir tai užfiksuota jų protokoluose. Kadangi nesilaikė bendravimo su vaiku tvarkos, nebuvo sistemos, buvo ginčai, priekaištai ir vaikas tame dalyvavo. Visi trys buvo emocionaliai pavargę. Vaikas nuolat dalyvavo tėvų santykiuose dėl bendravimo tvarkos. Pavyzdžiui, kai mokslas vyko nuotoliniu būdu, po pamokų vaikas turėjo papietauti, paruošti užduotis ir atvažiuoja tėtis, nes tą dieną mergaitė turi būti su tėčiu. Kaip pas juos užfiksuota, ji dar nespėjo pavalgyti, tėtis atvažiavo, jis jau skambina ir jau vaikas lekia. Motinai tas nepatiko. Buvo ir daugiau įvykių. Pavyzdžiui, tėtis klausė mergaitės, ką ji valgė pusryčiams. Mergaitė neprisimena ir vėl barnis dėl to, kad motina neva nemaitina vaiko. Tuo metu tarp tėvų buvo konfliktiniai santykiai. Kai mergaitė buvo pas tėtį, nebendravo su ja. Kadangi buvo teismo sprendimas, kad abu tėvai turi bendrauti su vaiku, visų pusių socialiniai darbuotojai stengėsi, kad mergaitė pasimatytų su mama. Mama sakė, kad jau penkis mėnesius vaiko nematė. Iš pradžių bendravimas vyko, bet paskui nutrūko. Apie tai, kad vaikas nenori bendrauti su mama, jie sužinojo tik iš M. S.. Kadangi mergaitė maža, jiems buvo nesuprantama, kaip ji gali nenorėti matyti mamos. Buvo suorganizuotas susitikimas pas M. S. namuose. Važiavo su K. S. ir jos kolege. Ji ( K. S.) buvo sutikta grėsmingai, pakeltu tonu ir stovėsena. Kai užėjo į kiemą, jis buvo nepatenkintas, kad jie neva verčia mergaitę susitikti, nors susitikimas vyko paties M. S. sutikimu ir jo sąlygomis. Kadangi ji būdama namelyje galimai girdėjo ginčą, ji buvo visą laiką sustingusi ir žiūrėjo į tėtį. Jie klausė ar gali K. S. prieiti, kiek ji gali prieiti. Kai K. S. pradėjo judėti link dukters, tėtis vaiką sustabdė, sakė: „neik toliau“. Mergaitė nekalbėjo, nerodė emocijų. Galiausiai, M. sutiko, kad mama ją paliestų ir noriai priėmė dovanas. Sekančią po susitikimo dieną M. su mama ir broliu buvo parke. Tėvai patys iniciavo šį susitikimą. M. nesakė, kas įvyko tarp jos ir mamos. Neturi kompetencijos kalbinti vaiką tinkamai. Šeima iki šiol tebelankoma socialinių darbuotojų. Į namus vykstama kartą mėnesį. Santykiai tarp mamos ir M. geri. K. S. mama, t.y. vaiko močiutė, gyvena kartu su K. S. ir vaiku. Su močiute bendravo, ši nekomentuoja nieko, bet su vaiku elgėsi labai draugiškai ir ramiai. Tiek K. S., tiek M. S. turėjo vienas kitam priekaištų, pavyzdžiui, tėvas turėjo priekaištų dėl nešvarių vaiko batų, o motina, dėl to, kad laiku nenuvežė vaiką pas dantistą ir jai neleido nuvežti.
Liudytoja L. L. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad turi socialinės pedagogikos išsilavinimą. Su K. S. turėjo atvejo vadybą dėl to, kad buvo gauta duomenų, kad ji skriaudžia dukrą, tačiau kiek teko lankytis, nieko blogo nematė, priekaištų K. S. neturi. K. S. rūpestinga, punktuali, sąžininga, tvarkinga, tokia mama, kokia turi būti savo vaikui. Tokia jos nuomonė susiformavo iš atvejo vadybos posėdžių, telefoninių pokalbių, iš tiesioginio darbo. Su K. S. matėsi kartą į du mėnesius. Dėl dukros žino, kad ji po įvykio gyveno su tėčiu. K. S. labai pergyveno, kad dukra nenori su ja bendrauti, neatsiliepia telefonu. Socialinė darbuotoja padarė susitikimą ir santykiai atsistatė. Jos dabar bendrauja, dalinasi viskuo. Kadangi ji yra atvejo vadybininkė, tai su vaiku jai neteko bendrauti. Kadangi dukra yra paauglė ir tėvai gyvena skyrium buvo kažkiek manipuliacijos iš mergaitės pusės. Tai nebuvo toks įvykis dėl kurio reikėtų kviesti policiją. Ji įsivaizduoja, kad ji manipuliuoja tėvų santykiais. K. S. sakė, kad mergaitė prašė jai surišti plaukus ir ji stengėsi. Bet dukra nenorėjo kažko daryti, paskambino tėčiui. Tėvas iškviesdamas policiją, pasiėmė mergaitę pas save. K. labai pergyveno dėl to, kad dukra su ja nebendrauja. Tai galėjo būti tėčio įtaka. Negali pasakyti, kad mama ją skriaustų. Iš praktikos jai yra žinoma kaip elgiasi vaikai, kurių tėvai gyvena skyriumi. Jos manymu, mergaitė suaugo, apmąstė ir grįžo gyventi pas mamą.
Liudytoja L. V. – L. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad ji yra M. S. buvusi atvejo vadybininkė. K. S. perdavė kitai atvejo vadybininkei pagal teritoriją. Ji ir jos socialinė darbuotoja neturi duomenų apie tai, kad K. S. būtų pakėlusi ranką prieš dukrą. Smurto pati nematė, apie jį žino tik iš perskaitytų dokumentų. Atvejis buvo labai sunkus, buvo labai sunku vesti posėdį - tiek vienas, tiek kitas nenorėjo įsiklausyti į tai, ką sako specialistai. Kai vyksta skyrybos, vaikas būna nuteikinėjamas tėvų. Kai buvo užfiksuotas galimas smurtas, kurį laiką mergaitė gyveno su tėvu. Tėvui priekaištų neturi, dalijosi informacija. Tėvas sakė, kad vaiko nenuteikinėja, kad kalbasi su dukra, kad mergaitė pati nenori bendrauti su mama. Vaiko teisių specialistai su M. S. turėjo konsultaciją, kurios metu jam buvo paaiškintos pasekmės dėl nuteikinėjimo. Po šios konsultacijos, savaitės laikotarpyje mergaitė pradėjo gyventi su mama. Jos manymu, reikia laiko, kad tėvai suprastų dėl ko jie turi stengtis. Posėdžio metu jie kaltino vienas kitą, buvo dirbama ne dėl vaiko, o konfliktuodavo abi pusės. Iš jos pusės vaiko tėvas įgyvendino visą pagalbos planą, buvo pozityvios tėvystės mokymuose, išklausė, turi pažymėjimą. Tačiau vaiko tėvas yra karšto būdo, jis paklauso, ką specialistai pasako, bet gali būti, kad iki galo nesuprants, kas yra ta atvejo vadyba. Šiais metais balandžio ir birželio mėnesiais bandė padaryti M. posėdį, bet jis atsisakė, nes nemato atvejo vadybos prasmės. Teigė, kad reikia dirbti su vaiko motina, nes su ja yra problemos. M. jai pasipasakojo, kaip jis išsireiškė, kad motina davė į akį M. ir dėl to jis atnaujino baudžiamąjį procesą. M. piktas ant vaiko motinos, bet tuo pačiu nenori ir vaiko traumuoti. Jį sunku suprasti, jam būdingas nepastovumas, neaiškios jo emocijos. Su pačia mergaite teko bendrauti tuo metu kai ji su tėvu buvo lauke. Ji buvo labai drovi. Klausė, ar patinka su tėvu. Dėl mamos nenorėjo klausti. Vaikas šypsojosi. Kiek žino, vaiko tėvai tarpusavyje susitaikė ir kartu visi važiavo į piceriją. Vaiko tėvas stengiasi, kad ryšys su motina atsistatytų. Buvo abiejų tėvų įdirbis, kad mergaitė grįžtų pas mamą. Iš pradžių M. buvo piktas, kategoriškai sakė, kad vaikas gyvens su juo ir per prievartą vaiko neveš, nes mergaitė nenori matytis su mama. Po vaiko teisių konsultacijų, M. pradėjo sakyti, kad jam sunkoka prižiūrėti dukrą, nes dirba per du darbus. Dar sakė, kad supranta, jog su motina vaikas turi gyventi, nenori jų atskirti. Tėvo charakteris toks, kad vieną sako, o paskui kitaip elgiasi. Prieš Naujus metus turėjo posėdį. M. sakė, kad viskas gerai, priekaištų motinai neturi ir tikisi, kad daugiau tokių atvejų nebus. Planavo atvejį uždaryti, bet po Naujų metų abi pusės vėl pradėjo konfliktuoti. 2022 m. birželio 28 d. M. parašė prašymą, kad atvejo vadybos procesas būtų uždarytas, nes vaikas gyvena su motina ir jis su vaiku palaiko gerą ryšį šiuo metu. M. jai yra sakęs, kad vaikas skundėsi, jog motina į akį jai buvo davusi, ar su ranka pataikė. M. policijai ir vaikų teisėms apie šį įvykį nepranešė. Tai buvo pavasarį. Ji neturi duomenų, kad mama smurtauja prieš dukrą. Socialinė darbuotoja nesakė, kad matė mergaitę pamušta akimi.
Motyvuojamoji dalis
Iš byloje esančio liudytojo apklausos protokolo matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausta mažametė nukentėjusioji mažametė M. S. parodė, kad atėjo papasakoti, kaip įvykio dieną susipešė su mama. Santykiai su mama blogi, visa laiką susipyksta, negali normaliai susitarti. Tą dieną, apie kurią nori papasakoti, buvo namuose, Nemėžyje. Iš pradžių ji virtuvėje ruošė pamokas, bet mama kalbėjo telefonu ir ji negalėjo susikaupti, todėl nuėjo ruošti pamokų į močiutės kambarį. Ji nesuprato lietuvių kalbos užduoties ir mama pradėjo ją varyti iš močiutės kambario, liepė daryti pamokas virtuvėje. Mama tampė už plaukų, metė ant grindų. Mama nieko nesakiusi paėmė ją koridoriuje už plaukų ir nutempė kaip nereikalingą daiktą. Ji nukrito. Už plaukų tempė porą kartų. Visa tai vyko koridoriuje, kur sudėti batai. Jai labai stipriai skaudėjo, ji prašė, kad mama liautųsi. Jai skaudėjo kojas ir rankas, skaudėjo galvą dėl plaukų tempimo. Ji stipriai atsitrenkė rankomis ir kojomis į grindis. Konfliktas įvyko dėl lietuvių kalbos namų darbų. Nuo mamos veiksmų ant jos kūno kažkokių žymių, mėlynių, paraudimų neliko. Po to tėtis paskambino jai į mobilaus ryšio telefoną, kad ji išeitų iš namų, nes tėtis jau buvo atvažiavęs jos paimti. Kai ji atsiliepė, tėtis išgirdo, kad ji verkia. Tėtis atėjo iki buto ir pradėjo tuksenti į duris. Mama neatidarė durų tėčiui. Tuomet tėtis paskambino policijai, mama atidarė duris ir ją išleido. Įvykio, apie kurį papasakojo, niekas nematė. Brolis tuo metu sėdėjo kambaryje (b.l. 57-59).
Iš byloje esančio posėdžio protokolo matyti, kad pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausta nepilnametė nukentėjusioji M. S. parodė, kad pasakos apie įvykį. 2021 m. vasario 22 d. namuose, močiutės kambaryje ji darė pamokas, o mamai tai nepatiko, močiutė mergaitei tai leido. Motina paėmė už plaukų ir kaip nereikalingą daiktą išmetė į koridorių, o tėtis jos laukė už durų. Tada tėtis iškvietė policiją, pasiėmė mergaitę ir laukė mašinoje. Po to jau atvažiavo policija ir viskas. Motinai nepatiko, kad mergaitė darė pamokas, o ji buvo virtuvėje. Už plaukų (už pakaušio) nukentėjusiąją paėmė viena ranka, tačiau nepakėlė, bet nutempė ant grindų (nutempė ranka). Kai motina nukentėjusiąją paėmė už plaukų, ji jautė skausmą. Iš pradžių už plaukų paėmė pas močiutę kambary, o po to numetė ant grindų koridoriuje, prie pianino. Motina tempė tris- keturis kartus, už plaukų paėmė du ar tris kartus. Kai paskutinį kartą įtariamoji paleido nukentėjusiąją už plaukų ir metė, ji nukrito ant nugaros. Mergaitę mėtė po to, kai pastūmė koridoriuje į galvą. Kai nukentėjusioji nukrito ant nugaros, jautė skausmą nugaroje, maždaug viduryje nugaros. Kai pirmą kartą motina paėmė už plaukų, skaudėjo vidutiniškai, kai tempė už plaukų skaudėjo stipriau, negu tada, kai nukrito. Skaudėjo daugiau stipriai, o kai krito - skaudėjo vidutiniškai. Kai įtariamoji suėmė už plaukų, skaudėjo prie galvos, kur paėmė (rodo prie pakaušio) Kai mama tempė, paėmė už plaukų, mergaitė tuo metu verkė, prašė paleisti. Mama tuo metu jai nieko nesakė. Tą dieną mama mergaitei šukavo plaukus, tai buvo prieš tai, ką padarė. Pirmiausiai apie įvykį papasakojo policijai ir tėčiui, kuris buvo kartu su ja. Konflikto tarp nukentėjusiosios ir mamos niekas nematė. Po įvykio M. S. su mama nenorėjo bendrauti, bet dabar jau tas noras keičiasi po truputį. Po įvykio mama jos neatsiprašė. Mergaitė neprisimena, ar policijoje jos klausė dėl mamos girtumo. Ar mama buvo išgėrus, ji nežino, nes buvo pas močiutę kambaryje užsidarius. Po to, ką jai padarė mama , matė porą mėlynių ant kojų. Mėlynes pastebėjo po to įvykio praėjus trims, keturioms dienoms (rodo kairės kojos blauzdas, žemiau kelių). K. S. taip elgėsi, nes nukentėjusioji nenorėjo būti virtuvėje ir ten daryti pamokų. Ten mama kažką darė, nes buvo didelis triukšmas ir ji nenorėjo ten būti. Tai buvo pirmas kartas, kai taip buvo. Mama norėjo, kad mergaitė sėdėtų virtuvėje, o ji norėjo būti močiutės kambaryje. Ji norėjo ruošti pamokas, tik močiutės kambaryje. Policija klausė, ar mama vartoja alkoholį, ji pasakė, kad vartoja. Kai ji matydavo, mama gerdavo alkoholį, kartais gerdavo viena, kartais su kitais žmonėmis. Kam dar pasakojo apie įvykį be tėčio, jau neprisimena. Dabar dar pyksta ant mamos už tai, ką ji tada padarė. Ką mama turėtų padaryti, kad jos pyktis praeitų, ji nežino. Kada praeis mamai pyktis, ji nežino. Po šito įvykio, gal tėtis girdėjo ir paskambino į policiją. Kai išėjo iš buto, ji šito neprisimena. Daugiau klausimų nėra (b.l. 177-179);
Iš byloje esančio 2021-03-15 kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad vaizdo įrašų iš Body kameros, apžiūra. Juose užfiksuotas policijos pareigūnų ir K. S. bendravimas apie įvykio aplinkybes. K. S. pareigūnams aiškina, kad "nieko ypatingo neįvyko", dukra manipuliuoja; K. S. susitarė su buvusiu vyru, kad jis nepasiims mergaitės tol, kol ši neparuošė namų darbų, bet dukra pareiškė, kad neruoš; K. S. paprašė ruošti namų darbus, nes atvažiuos tėtis pasiimti; tada dukra pradėjo verkti, sakyti, kad neruoš namų darbų, kad mokykla reikalinga K. S., o ne jai (M. S.); tuomet K. S. pasakė, kad dukra negalės susitikti su tėčiui; dukra atsakė, kad vis tiek išeis, neruoš namų darbų; atėjo tėtis ir išsivedė dukrą; K. S. tvirtino, kad jokių veiksmų prieš dukrą nesiėmė; įvykio metu namuose buvo ir kitas vaikas, tačiau jis nieko nematė, nes tuo metu mokėsi kitame kambaryje (b.l. 23-24);
Iš byloje esančio teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS- 213/2021 matyti, kad M. S. nenustatyti tokie kalbos ir pažintinės veiklos ypatumai, dėl kurių ji negalėtų suvokti konkrečių faktinių byloje tiriamų aplinkybių (kas, kur, ką darė), jų įsiminti bei duoti apie tai parodymus. Padidintas polinkis fantazuoti M. S. nenustatytas. Tiek apklausos, tiek ekspertizės metu M. S. pasakojimas realistiškas (atitinka jos vartojamą žodyną, protinio išsivystymo lygį bei emocinę būseną). Parodymų vertinimas teismo prerogatyva. Duomenų, kad duodama parodymus M. S. patyrė poveikį pateikti melagingą ar tendencingą informaciją ekspertizės metu negauta. Šiuo metu M. S. psichikos sutrikimas, kilęs sąsajoje su byloje tiriamais įtariamosios K. S. 2021-02-22 veiksmais, nekonstatuojamas (b. l. 156-162);
2021-02-25 įvykio vietos apžiūros protokole, užfiksuota apžiūrėta įvykio vieta - butas, esantis (duomenys neskelbtini). Užfiksuotas bete esančių kambarių išsidėstymas. (b.l. 3-11).
Dėl veikos kvalifikavimo ir motyvų
Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą sprendžia, kad K. S. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, visiškai įrodyta.
Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Šiame straipsnyje nurodytos veikos padarymas savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui baudžiamas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, o mažamečiui – pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. BK 140 straipsnyje nustatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti.
Šiame kontekste pažymėtina, kad fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą nurodęs, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017).
Nagrinėjamu atveju kaltinamoji K. S. savo kaltės, dėl to, kad savo tyčiniais veiksmais M. S. sukėlė fizinį skausmą, nepripažino. Tačiau kaltinamosios kaltę patvirtina nukentėjusiosios M. S. parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Nukentėjusioji nuo pat įvykio pradžios nuosekliai pasakojo vienodas įvykio aplinkybes, tiksliai nurodydama kaip ji nukentėjo. Iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad fizinį skausmą nukentėjusiajai sukėlė kaltinamosios veiksmai suimant ją už plaukų ir pastūmimas, dėl kurio ši griuvo ant grindų. Apie tai, kad kaltinamoji suėmė nukentėjusiąją už plaukų, ištempė į koridorių, metė ant žemės, nukentėjusioji pasakojo ir vaiko teisių apsaugos specialistei E. S., kurios parodymai buvo užfiksuoti teisiamojo posėdžio metu. Faktą, jog kaltinamoji tempė nukentėjusiąją už plaukų ir skriaudė ją, patvirtina į įvykio vietą atvykusio liudytojo policijos pareigūno D. V. parodymai duoti teisme ir ikiteisminio tyrimo metu. Pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais byloje nėra. Pažymėtina, kad nukentėjusioji iš pradžių nurodė tėvui M. S., kad mama jai sugriebė už plaukų ir tempė dėl ko jai skaudėjo. Be to, kaip matyti iš teismo psichologijos ekspertizės akto nukentėjusioji ekspertei taip pat nurodė tokias pačias įvykio aplinkybes, nukentėjusiosios paaiškinimai užfiksuoti ekspertizės akte Nr. 103MS-213/2021 (I t., b.l. 156-162). Nors kaltinamoji teigia, kad nukentėjusioji buvo tėvo nukreiptą prieš ją ir apkalbama, taip pat ir tai, kad linkusi meluoti dėl smulkmenų ar hiperbolizuoti kai ką, visgi teismas, vertindamas nukentėjusios mažametės parodymų patikimumą atkreipia dėmesį, kad įvykio metu nukentėjusioji nuolat gyveno kartu su kaltinamąją, tačiau kaip teigia pati kaltinamoji jau nuo 2020 m. gegužės mėnesio jos ir dukters santykiai pablogėjo dėl skyrybų su vyru. Atsižvelgiant į tai, kad įvykio metu nukentėjusioji pastoviai gyveno su kaltinamąja ir galimybės bendrauti su tėvu M. S. buvo ribotos, atitinkamai ribotos buvo ir nukentėjusiosios galimybės aiškinti aplinkybes įtakotai tėvo, tai pat atsižvelgiant į ekspertizės akto duomenys, kad nukentėjusios pasakojimas apie įvykį buvo realistiškas ir patikimas, bei tai kad nukentėjusiajai nėra nustatyta padidinto polinkio fantazuoti bei tai kad nėra gauta duomenų apie tai, kad nukentėjusioji patyrė poveikį pateikti melagingą informaciją, kaltinamosios paaiškinimai, kad nukentėjusioji linkusi pameluoti ir fantazuoti vertintini kritiškai. Be to, pažymėtina ir tai, jog apklausiant nukentėjusiąją pas ikiteisminio tyrimo teisėją, praėjus laiko tarpui nuo įvykio mažametė jau gyveno su mama. Ir kaip matyti iš apklausos jų santykiai buvo normalūs. Todėl teismo vertinimu nukentėjusioji mažametė , gyvendama su mama, neturėjo pagrindo apkalbėti mamą. Be to, kaip matyti teisiamojo posėdžio metu peržiūrėjus mažametės apklausos vaizdo įrašą, nukentėjusiosios pasakojimas yra neprieštaraujantis, be to į kelis kartus užduodamą klausimą nukentėjusioji atsakydavo nuosekliai ir nesipainiodavo parodymuose. Todėl kaltinamosios teiginiai, jog mergaitė gali meluoti vertintini kritiškai.
Taigi, ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad kaltinamoji tyčia pavartojo fizinį smurtą M. S. atžvilgiu. Nusikalstama veika baigta. Kaltinamosios veiksmai dėl fizinio skausmo sukėlimo M. S. atitinka BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo požymius ir kvalifikuoti tinkamai.
Dėl atsakomybės individualizavimo
Pagal baudžiamąjį įstatymą padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (BK 37 straipsnis). Vadinasi, pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-449/2012). Baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius, negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai. Teismų praktikoje įtvirtinta pozicija, kad BK 37 straipsnis negali būti taikomas, jei padarytas sunkus ar labai sunkus nusikaltimas, arba nusikaltimas, siekiant sutrikdyti (ar sutrikdęs) kito asmens sveikatą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-413-895/2016, 2K-230-697/2017). Iš nusikaltimo sudėties požymių, kurių išraiška konkrečiame nusikaltime gali būti tokia formali, kad dėl to atsiranda pagrindas šį nusikaltimą vertinti kaip mažareikšmį, įstatymas pirmiausia nurodo padarytos žalos dydį (BK 37 straipsnis). Būtent žalos pobūdis, dydis išreiškia nusikaltimų pavojingumą, t. y. socialinį, materialųjį veikos požymį, pagal kurį nusikalstamos veikos atribojamos nuo nenusikalstamų, įstatyme diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė, nuosprendyje individualizuojama bausmė. Veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltę, jos formą ir rūšį. Taigi, jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Kartu pažymėtina, kad BK 37 straipsnio formuluotė „ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų“ suponuoja išvadą, jog, konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama į visų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271-648/2015, 2K-276-693/2018).
Pažymėtina, kad atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir panašiai, sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad kaltinamosios veiksmais, kuriais ji ranka tyčia suėmė savo mažametei dukrai M. S. už plaukų, tempė, bei ranka pastūmė į galvą, dėl ko šį nukrito ant grindų ir susimušė nugarą, - sukėlė fizinį skausmą M. S.. Tai patvirtina tiek pačios nukentėjusiosios paaiškinimai tiek teisme betarpiškai apklaustų liudytojų paaiškinimai, ekspertizės akto išvada, kita bylos medžiaga. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad K. S. nusikalstamą veiką padarė tiesiogine tyčia. Prie tokio kaltinamosios poelgio prisidėjo objektyvios aplinkybės – sudėtingi santykiai šeimoje dėl skyrybų. Nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas ne visuomet yra vienodai stiprus ar intensyvus. Apklausų metu nukentėjusioji teigė kad jai skaudėjo kai krito ir skaudėjo kai tempė už plaukų, tačiau manytina, kad nukentėjusiajai sukeltas skausmas buvo momentinis ir truko neilgą laiko tarpą. Visos šios aplinkybės leidžia teigti, kad nors K. S. veika formaliai atitinka visus objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, jos padarytos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinys, jų pasireiškimas nėra tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant jas pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių (ultima ratio) taikymas. Byloje nėra duomenų, jog dėl kaltinamosios prieš nukentėjusiąją pavartoto smurto nukentėjusiajai būtų padaryti ilgalaikiai neigiami psichologiniai padariniai. Kaip nurodoma byloje esančiame ekspertizės akte, kaltinamosios veiksmai nukentėjusiajai buvo netikėti, sukėlė pyktį liūdesį, atsiribojimą ir nenorą kurį laiką bendrauti su mama. Šios emocinės reakcijas stiprino dar neišgyventa tėvų skyrybų situacija. Visa tai sudaro pagrindą manyti, kad smurto pavartojimas prieš M. S. buvo spontaniškas veiksmas. Tai patvirtina ir tai, kad pati kaltinamoji supranta kad ji yra atsakinga už vaiko auklėjimą, deda pastangas auklėti vaiką tinkamai, konsultuojasi, vaiko teisių specialistais apibūdinama teigiamai. Be to nukentėjusioji mažametė gyvena kartu su mama, jų santykiai yra geri. Teismo posėdžio metu apklaustos liudytojomis socialinės darbuotojos bei atvejo vadybininkės K. S. apibūdino kaip rūpestinga mamą, mylinčią savo vaiką. Esant tokioms aplinkybėms bei atsižvelgiant į tai, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatyta kartu su motina bei šiuo metu vaikas gyvena kartu su motina, duomenų apie kitus smurto atvejus šeimoje nėra, K. S. padaryta veika pripažintina mažareikšme ir ji atleistina nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla jos atžvilgiu nutrauktina (BK 37 straipsnis).
BK 67 straipsnis reglamentuoja, jog pilnamečiam asmeniui atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės. BK 37 straipsnis patenka į BK VI skyrių, todėl atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo gali būti svarstomas baudžiamųjų poveikių priemonių skyrimas. Nagrinėjamu atveju kaltinamosios K. S. veiksmai buvo smurtinio pobūdžio, pati kaltinamoji savo kaltės nepripažino, susidariusią situaciją vertino kaip mažametės nukentėjusiosios pyktį dėl tėvų skyrybų. Teismo vertinamu siekiant adekvačios pusiausvyros tarp kaltinamosios veiksmų ir įstatymu saugomų gėrių, juolab, kad smurtiniai veiksmai buvo nukreipti prieš mažametį asmenį bei siekiant užtikrinti, jog ateityje panašios situacijos nepasikartų teismo vertinimu tikslinga skirti baudžiamojo poveikio priemonę dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose.
K. S. šioje baudžiamojoje byloje kardomoji priemonė nebuvo paskirta. Iki nuosprendžio įsiteisėjimo teismas nenustatė pagrindų K. S. skirti kardomąją priemonę.
BPK 106 straipsnio 2 dalis numato, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios mažametės M. S. LR BPK 55 str. 4 d. pagrindu įgaliotu atstovu 2021-03-18 buvo paskirtas advokatas Anatolijus Svila, 2022-01-19 nutarimu advokato Anatolijaus Svilos procesinė padėtis panaikinta ir 2022-01-19 nuarimu įgaliotu atstovu paskirta advokatė Liudmila Karvelienė. Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusiajai mažametei M. S. paskirtas advokatas Rimantas Prėskienis. Byloje esanti patikslinta pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų patvirtina pastarųjų advokatų suteiktas paslaugas bei jų išlaidų dydį – 418 Eur (II t., b.l. 53). LR BPK 55 str. 4 d. nustato, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras motyvuotu nutarimu ar teismas motyvuota nutartimi pripažįsta, kad įgaliotojo atstovo dalyvavimas būtinas bylose dėl nusikalstamų veikų žmogaus sveikatai, laisvei, seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, vaikui ir šeimai ar dorovei, kai nuo šių veikų nukentėjo nepilnametis, taip pat kitais atvejais, kai be įgaliotojo atstovo pagalbos nepilnamečio nukentėjusiojo teisės ir teisėti interesai nebūtų reikiamai ginami. Šiuo atveju nors valstybė, teikdama valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajai M. S., patyrė išlaidų. Įvertinus tai, kad įgalioti atstovai byloje dalyvavo siekiant, kad nukentėjusiosios mažametės interesai būtų tinkamai ginami, taip pat ir atsižvelgiant į tai, kad atstovo advokato dalyvavimas byloje buvo būtinas, nepriklausomai nuo kaltinamosios valios, taip pat atsižvelgiant į kaltinamosios turtinę padėtį, tai, kad ji augina mažamečius vaikus, šios išlaidos iš kaltinamosios nepriteistinos. Priteisus minėtas išlaidas teismo manymu, būtų pažeisti mažametės nukentėjusiosios, gyvenančios kartu su kaltinamąja, interesai.
Daiktai, turintys reikšmės veikai tirti ir nagrinėti: 1) CD diskas teisiamojo posėdžio garso ir vaizdo įrašu (II t., b.l. 90); 2) CD diskas su nukentėjusiosios apklausos policijos komisariate garso ir vaizdo įrašu (I t., b.l. 60); 3) CD diskas su vaizdo įrašais iš Body kamerų (I t., b.l. 25), saugomi prie bylos, paliktini saugojimui prie baudžiamosios bylos.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Vadovaujantis BK 37 straipsniu, K. S. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 72² straipsniu, skirti baudžiamojo poveikio priemonę dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, nustatant jog šis įpareigojimas būtų įvykdytas per 10 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo netenkinti.
Daiktus, turinčius reikšmės veikai tirti ir nagrinėti: 1) CD diską teisiamojo posėdžio garso ir vaizdo įrašu (II t., b.l. 90); 2) CD diską su nukentėjusiosios apklausos policijos komisariate garso ir vaizdo įrašu (I t., b.l. 60); 3) CD diską su vaizdo įrašais iš Body kamerų (I t., b.l. 25), saugomus prie bylos, palikti saugojimui prie baudžiamosios bylos.
Nuosprendis per 20 dienų gali būti apskųstas Vilniaus apygardos teismui, paduodant skundą per Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus.