Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Lina Muchtarovienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Stora Enso Lietuva“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2021 m. rugpjūčio 19 d. nutarties civilinėje byloje pagal nemokumo administratoriaus R. N. prašymą patvirtinti bankrutuojančių V. S. ir R. S. mokumo atkūrimo planą.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

10. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patvirtintas patikslintas kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planas, pagrįstumo ir teisėtumo.

Dėl mokumo atkūrimo plano, kuriam nepritarta kreditorių susirinkime

11. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bankroto proceso metu itin didelis dėmesys skiriamas mokumo atkūrimo plano sudarymui, jo vykdymo priežiūrai ir kontrolei. Nors mokumo atkūrimo planą sudaro fizinis asmuo, tačiau šiame planavimo procese gali aktyviai dalyvauti fizinio asmens kreditoriai, teikdami pastabas ir pasiūlymus. Kreditoriai fizinio asmens bankroto procese turi pakankamai plačias mokumo atkūrimo plano vykdymo kontrolės funkcijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169-219/2017). FABĮ 8 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama teisinė situacija, kai kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui: tuo atveju, jeigu kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui dėl to, kad jis neatitinka FABĮ 7 straipsnyje nustatytų reikalavimų, plano projektas gali būti tikslinamas ir pakartotinai teikiamas kreditorių susirinkimui. Jeigu kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui nenurodydamas priežasčių arba dėl priežasčių, nesusijusių su plano projekto tikslinimu pagal Įstatymo 7 straipsnyje nustatytus reikalavimus, plano projektas teikiamas teismui. Šiuo atveju teismas gali patvirtinti planą, atsižvelgęs į bankroto administratoriaus išvadą ir įvertinęs nemokaus fizinio asmens bei jo kreditorių teises ir teisėtus interesus (FABĮ 8 straipsnio 8 dalis).

12. FABĮ 8 straipsnio 8 dalyje yra numatyta ne absoliuti teismo teisė tvirtinti mokumo atkūrimo planą, kuriam nepritarė kreditorių susirinkimas, o teisė tvirtinti planą, atsižvelgiant į bankroto administratoriaus išvadą ir įvertinus nemokaus fizinio asmens bei jo kreditorių teises ir teisėtus interesus. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad spręsdamas, ar patvirtinti planą, kuriam kreditoriai nepritaria, teismas turi įvertinti kreditorių nurodomų nesutikimo su planu priežasčių atitiktį tikrovei, tokių priežasčių svarumą, taip pat užtikrinti siekiančio atkurti mokumą asmens ir kreditorių interesų pusiausvyrą. Galimybė teismui patvirtinti planą, kuriam kreditoriai nepritarė dėl pirmiau nurodytų priežasčių, nustatyta siekiant apriboti nesąžiningų kreditorių galimybes nepagrįstai trukdyti ar visiškai nutraukti fizinio asmens bankroto bylą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-516-313/2018; ir kt.). Taigi, fizinio asmens bankroto byloje spręsdamas klausimą dėl mokumo atkūrimo plano patvirtinimo, teismas privalo ne tik formaliai taikyti FABĮ nuostatas, reglamentuojančias atvejus, kai kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui, bet ir visapusiškai ištirti bei įvertinti priežastis, dėl kurių kreditoriai nesutinka su pateiktu plano projektu, taip pat įvertinti šių priežasčių atitiktį FABĮ 7 straipsnyje nustatytiems plano reikalavimams.

13. Bylos duomenimis nustatyta, kad Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2021 m. kovo 31 d. nutartimi V. S. ir R. S. iškelta bankroto byla, nemokumo administratoriumi paskirtas R. N.. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2021 m. gegužės 13 d. nutartimi patvirtinti bankrutuojančių fizinių asmenų V. S. ir R. S. kreditorių finansiniai reikalavimai: kreditorės UAB „Stora Enso Lietuva“ 58 274,49 Eur finansinis reikalavimas.

14. V. S.ir R. S. 2021 m. birželio 3 d. pateikė patvirtinti nemokumo plano projektą vienintelei kreditorei UAB „Stora Enso Lietuva“ bei paprašė pateikti pastabas (jei tokių būtų) dėl plano projekto. 2021 m. birželio 7 d. administratorius gavo kreditorės UAB „Stora Enso Lietuva“ atsiliepimą, kuriame nurodoma, kad ji nepritaria plano projektui bei išdėstė savo pastabas: V. S. ir R. S. be gaunamų ir planuojamų darbo užmokesčių gauna valstybės išmokas nepilnamečiams vaikams, kurios mokumo atkūrimo plane nėra įvertintos kaip gaunamos pajamos, todėl būtina išsireikalauti šias pajamas patvirtinančius dokumentus; R. S. planuojamos gauti pajamos nuo minimalios algos, atskaičius mokesčius, yra ne 400,00 Eur/mėn., bet 468,41 Eur; keturių asmenų šeimos pajamos kreditoriaus paskaičiavimais mažiausiai yra apie 1758,41 Eur, todėl kreditorius reikalauja 800,00 Eur/mėn. skirti skolos grąžinimui, 100,00 Eur/mėn. skirti bankroto administravimo išlaidoms, skolininkams palikti pragyvenimui 858,41 Eur/mėn. (1758,41-900).

15. Bankrutuojantys asmenys, atsižvelgę į kreditorės pastabas, 2021 liepos 14 d. pateikė administratoriui patikslintą plano projektą, su kuriuo buvo supažindinta kreditorė. Kreditorė 2021 liepos 26 d. atsiuntė administratoriui savo nepritarimą bei pastabas plano projektui: 2021 m. birželio 3 d. plano 2 punkte buvo nurodyta, kad bankrutuojantys asmenys numato gauti 1618,00 Eur pajamų iš darbo užmokesčio, neįvertinus 140,00 Eur gaunamų vaikų pinigų. 2021 -07-14 plane neįvertinus vaikams skiriamų 140,00 Eur išmokų, planuojamos gauti lėšos iš darbo užmokesčio sumažėjo iki 1397,61 Eur, t.y. daugiau kaip 300,00 Eur. Plane nebuvo patikslinta ir atskleista, kodėl planuojamos gauti lėšos sumažėjo ir kokios objektyvios aplinkybės per vieną mėnesį laiko sąlygojo planuojamų gauti lėšų sumažėjimą. Įvertinus planuojamas sumažėjusias gauti lėšas per vieną mėnesį pagal skolininkų pateiktas pajamų sumas jos sudarytų 1537,61 Eur per mėnesį po mokesčių. Keturių asmenų šeimai (du suaugę ir du nepilnamečiai vaikai) pakaktų numatyti komunaliniams mokesčiams šeimai 100,00 Eur, maistui - 400,00 Eur; ne maisto reikmėms po 50,00 Eur vienam šeimos nariui – 200,00 Eur per mėnesį. Iš planuoti gaunamų pajamų bylos administravimui ir kreditoriaus reikalavimų patenkinimui liktų 837,61 Eur (1537,61-700). Plano neatitikimą Fizinio asmens bankroto įstatymo 7 str. reikalavimų pagrindžia aplinkybė, kad bankrutuojantys asmenys plane nepagrindė planuojamų gauti pajamų, jas nepagrįstai po mėnesio sumažino. R. S. nesiekia dėti didesnes pastangas ir gauti daugiau pajamų. Plane nurodoma, kad jai reikalinga 541,00 Eur lėšų per mėnesį, o planuoja gauti 586,00 Eur, atskaičius mokesčius. Taigi, jos pastangos grąžinti kreditoriui skolą sudaro tik 45,00 Eur.

16. Bankrutuojantys asmenys, atsižvelgę į kreditorės pastabas, 2021 m. liepos 28 d. pateikė dar kartą patikslintą plano projektą, kurį administratorius pateikė kreditorių susirinkimui. 2021 m. rugpjūčio 4 d. kreditorių susirinkimas nepritarė plano projektui. 2021 m. rugpjūčio 2 d. kreditorė pateikė pastabas: dėl 2 punkto – bankrutuojantys asmenys neatskleidė visų numatomų gauti lėšų. Plane nurodyta, kad abu bankrutuojantys asmenys dirba (duomenys neskelbtini). Internetiniame puslapyje „Rekvizitai.lt“ skelbiama, kad vidutinis darbuotojo atlyginimas šioje bendrovėje yra 1228,79 Eur. Kreditorė mano, kad R. S. turi galimybę gauti didesnį darbo užmokestį (pajamas), nes 2020 m. dirbdama (duomenys neskelbtini), išminusavus nedarbo išmoką, gavo 13 571,06 Eur draudžiamų pajamų, kas sudarė po 1130,92 Eur iki mokesčių. Šiame punkte būtina nurodyti ne tik darbo užmokesčio pajamas, bet taip pat ir visas kitas pajamas: priedus prie darbo užmokesčio, pašalpas, valstybės gaunamas išmokas dėl pandemijos ir kt. Bankrutuojantys asmenys privalo pateikti duomenis apie visas jų gautas pajamas nuo 2021 m. vasario 15 d. (pareiškimo iškelti bankroto bylą data) iki duomenų pateikimo dienos. Dėl 3 punkto – šis punktas tikslintinas, nurodant kad R. S. vardu yra įregistruota transporto priemonė. Dėl 6 punkto – kreditorė nesutinka su vienam mėnesiui nurodytų lėšų suma: V.S. - 721,61 Eur; R.S. – 541,00 Eur. Šiaulių apygardos teismas 2021-03-31 nutartyje pareiškėjams patvirtino pinigines lėšas būtiniems poreikiams tenkinti: V. S. – 650,00 Eur, R. S. – 300,00 Eur. Teismas vertino, kad šeima turi tris išlaikytinius - vaikus. Plano pateikimo metu V.ir R.S. išlaikytinių skaičius sumažėjo iki dviejų nepilnamečių vaikų. Be to, R. S. vardu yra įregistruoti nekilnojamieji daiktai: žemės sklypas su statiniais. Sumažėjus išlaikytinių skaičiui V.ir R. S. trijų asmenų šeimai vienam mėnesiui pakankama lėšų suma daugiausia galėtų būti apie 800,00 Eur per mėnesį. Dėl 15 punkto – kreditorė nesutiko, kad reikalavimų tenkinimui būtų skirta po 275,00 Eur per mėnesį. V.ir R.S. privalo imtis priemonių savo finansinei padėčiai pagerinti. Kreditorius pageidavo, kad per mėnesį kreditorinių reikalavimų tenkinimui būtų skiriama 800,00 Eur suma.

17. Atskirajame skunde apeliantė teigia, kad teismas nesigilino, dėl kokių priežasčių kreditorė nepritarė mokumo atkūrimo planui, neatsižvelgė į tai, kad plane neatskleistos visos numatomos gauti lėšos, numatomo parduoti turto sąraše neįvertinta, kad R. S. vardu yra įregistruota transporto priemonė, apie kurią plane nėra nurodyta, kreditoriaus reikalavimų tenkinimui skiriama lėšų suma, palyginus su bankrutuojantiems asmenims tenkančiomis lėšomis, yra pernelyg maža, todėl pažeidžia kreditorės interesus ir neatitinka teisingos ir protingos pusiausvyros. Apeliacinės instancijos teismas šiuos atskirojo skundo argumentus vertina kaip nepagrįstus.

18. Pažymėtina tai, kad administratorius patvirtino, jog 2021 m. liepos 28 d. pateiktas plano projektas atitinka FABĮ 7 straipsnio reikalavimus, byloje nėra duomenų apie tai, kad bankrutuojantys asmenys būtų pateikę neteisingą informaciją apie savo turtą ir pajamas, taip pat nėra duomenų, kad bankrutuojantys asmenys būtų nuslėpę gaunamas pajamas ar turimą turtą, planas atspindi realią padėtį, įvertintos galimybės planą įvykdyti, plane nurodyta kiekvieną mėnesį bankrutuojančių asmenų būtiniems poreikiams tenkinti reikalingos lėšos, jos atitinka protingumo kriterijus ir yra pagrįstos. Į bylą pateikti duomenys, kad bankrutuojantys asmenys dirba (duomenys neskelbtini). Pateikti duomenys apie V. S. išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas, R. S. gautas nedarbo socialinio draudimo išmokas. Į planą įtrauktos išmokos vaikams – 140,00 Eur. Duomenų apie kitus bankrutuojančių asmenų pajamų šaltinius nėra. Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliante, kad mokumo atkūrimo plane neatskleistos visos numatomos gauti lėšos.

19. Nepagrįstais vertinti ir apeliantės argumentai, kad R. S. gali gauti didesnes pajamas, nes jos darbovietėje (duomenys neskelbtini) vidutinis darbo užmokestis yra 1228,79 Eur, o ankstesnėje darbovietėje (duomenys neskelbtini) ji gaudavo didesnį darbo užmokestį. Pažymėtina, kad nurodomas vidutinis įmonės darbo užmokestis nereiškia, jog visi darbuotojai tokį darbo užmokestį gauna, ir kad R. S. (duomenys neskelbtini) gali gauti didesnes pajamas. Taip pat pažymėtina, kad jei bankrutuojantis asmuo bankroto proceso metu gautų papildomų pajamų ar didesnes pajamas, jis privalėtų apie tai informuoti bankroto administratorių ir tada būtų pagrindas patikslinti mokumo atkūrimo planą, padidinant gaunamas pajamas ir padidinant kreditorės reikalavimui tenkinti skiriamą sumą.

20. Apeliantė nurodo, kad yra per didelės pinigines lėšos bankrutuojančių asmenų ir jų išlaikytinių būtiniems poreikiams tenkinti. Kreditorės manymu V.ir R. S. keturių asmenų šeimai vienam mėnesiui pakankama lėšų suma daugiausia galėtų būti apie 800,00 Eur per mėnesį. Kreditorės manymu pakankama suma keturių asmenų šeimai (du suaugę ir du nepilnamečiai vaikai) pakaktų numatyti: komunaliniams mokesčiams šeimai – 100,00 Eur, maistui – 400,00 Eur, ne maisto reikmėms po 50,00 Eur vienam šeimos nariui – 200,00 Eur per mėnesį. Apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus vertina nepagrįstais.

21. FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad plane turi būti nurodomos kiekvieną mėnesį fizinio asmens būtiniesiems poreikiams tenkinti numatomos reikalingos lėšos (atskirai nurodoma, kokioms konkrečioms fizinio asmens ir (ar) jo išlaikomų asmenų reikmėms tenkinti bus skiriamos šios lėšos, tarp jų numatomos lėšos mokesčiams bankroto proceso metu mokėti, mokėjimams įkaito turėtojui ir (ar) hipotekos kreditoriui pagal šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 10 punkte nurodytą susitarimą skiriamos lėšos).

22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl būtinųjų išlaidų pagrindimo, yra nurodęs, kad įstatyme nenustatyta reikalavimo fizinio asmens poreikių būtinumą patvirtinti rašytiniais ar kitokiais įrodymais. Vertinant lėšų, reikalingų pareiškėjo būtiniesiems poreikiams patenkinti, maksimalaus dydžio pagrįstumo klausimą, vienu iš vertinimo kriterijų galėtų būti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimalioji mėnesinė alga, kurios dydis, atsižvelgiant į esamą valstybės ekonominę padėtį, laikytinas nežeminančiu asmens orumo ir patenkinančiu asmens, siekiančio bankroto, poreikius. Išlaidų, reikalingų būtiniesiems poreikiams tenkinti, dydis gali viršyti nurodytą minimaliosios mėnesinės algos dydį, tačiau tam turi būti nustatyti objektyvūs kriterijai, konstatuoti konkrečioje byloje. Remiantis FABĮ 7 straipsnio 3 dalimi ir CPK 736 straipsniu, mažiausia galima tokių išlaidų suma, kurios dydžio nereikėtų įrodinėti, galėtų būti ½ MMA. Tačiau kiekvienoje konkrečioje byloje yra būtina atsižvelgti ir įvertinti, ar nustatyta suma iš tikrųjų patenkina būtiniausius asmens poreikius (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269-219/2015; 2014 m. gruodžio 19 d. -12-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014).

23. Taip pat pažymėtina, kad minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas laikytinas orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikams išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje 3K-3-209-916/2016; ir kt.). Šiuo atveju bankrutuojantys asmenys turi du nepilnamečius vaikus.

24. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1114 „Dėl 2021 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“ patvirtinta minimali mėnesinė alga – 642,00 Eur. Pažymėtina, kad kitąmet minimalią mėnesinę algą planuojama didinti nuo 642 iki 730 eurų. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, vertintina, jog pirmosios instancijos teismo patvirtinta būtinųjų išlaidų suma kiekvienam bankrutuojančiam asmeniui ir jų išlaikytiniams neviršija nurodytos minimalios mėnesinės algos. Tai, kad 2021 m. kovo 31d. nutartimi iškelti V. S. ir R. S. fizinio asmens bankroto bylą buvo nustatyta mažesnė suma būtiniesiems poreikiams – 650,00 Eur V. S. ir 300,00 Eur R. S., nereiškia, kad, tvirtinant mokumo atkūrimo planą, būtinai turi likti ta pati suma. Pažymėtina, kad fizinio asmens bankroto iškėlimo metu patvirtintina suma yra tik trumpam laikui nuo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos. Taip pat pažymėtina, kad tuo metu R. S. buvo bedarbė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors vienas iš bankrutuojančių asmenų vaikų baigė studijas po fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, teigti, kad keturių asmenų šeimai, iš kurių du nepilnamečiai vaikai, pragyventi viso bankroto proceso metu yra pakankama 800,00 (kaip siūlo apeliantė) ar 950,00 Eur suma (kaip buvo patvirtinta 2021 m. kovo 31d. nutartimi), negalima. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad būtinųjų išlaidų dydis vienam asmeniui yra neprotingai didelis ar nesąžiningas, todėl galėtų pažeisti bankrutuojančių asmenų kreditorės interesus (CPK 185 straipsnis).

25. Apeliantė nurodė, kad mokumo atkūrimo plane nenumatytas R. S. vardu įregistruotos transporto priemonės pardavimas. Pažymėtina, kad jau pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo buvo nurodyta, kad R. S. vardu registruotas mopedas (duomenys neskelbtini), yra bevertis, todėl reikalauti šį turtą numatyti kaip parduodamą mokumo atkūrimo plane, nėra pagrindo. Taip pat pažymėtina, kad byloje pateikti duomenys, jog bankrutuojantys asmenys nekilnojamojo turto ir transporto priemonių neturi, nes visas turėtas turtas buvo parduotas išieškant skolas.

26. Šiuo atveju pritartina bankrutuojančių asmenų pozicijai, jog, vien ta aplinkybė, kad vienintelės kreditorės UAB „Stora Enso Lietuva“ kreditorinio reikalavimo tenkinimui bankroto procedūros metu numatoma skirti mažesnė suma, nei ji pageidautų, nėra pagrindas teigti, kad pažeidžiama skolininkų ir kreditoriaus interesų pusiausvyra. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad bankrutuojantys asmenys racionaliai paskirstė išlaidas būtiniesiems poreikiams tenkinti.

27. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo sutikti su apeliantės atskirajame skunde nurodytais teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas patvirtino bankrutuojančių asmenų patikslintą mokumo atkūrimo planą išsamiai neišsiaiškinęs visų bylos aplinkybių bei neatsižvelgęs į kreditorės išsakytus prieštaravimus. Priešingai, pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje esančių duomenų visumą, nepažeisdamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių bei nenukrypdamas nuo formuojamos teismų praktikos.

28. Apeliacinės instancijos teismo anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius atskirojo skundo argumentus. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamam klausimui teisingam išspręsti, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

Dėl procesinės bylos baigties

29. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, patvirtindamas patikslintą bankrutuojančių fizinių asmenų V. S. ir R. S. kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planą, tinkamai taikė fizinių asmenų bankrotą reglamentuojančias teisės normas, civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais (CPK 185 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2021 m. rugpjūčio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.