Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-128-544/2020

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Laimanto Misiūno ir Laimutės Sankauskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Agrosfera“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2473-862/2019 pagal ieškovės UAB „Agrosfera“ ieškinį atsakovui ūkininkui A. Š. dėl netesybų ir procesinių palūkanų priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Apeliacinis skundas atmetamas.

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Remiantis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

19. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimus, skundžiamame sprendime konstatavo, jog atsakovas negalėjo įvykdyti šalių sudarytos Sutarties dėl susiklosčiusių nepalankių gamtinių sąlygų (ekstremalios situacijos) – force majeur aplinkybės, nes atsakovui 2018 m. pavasarį, sudarant Sutartį su ieškove, sausros požymių nebuvo, atsakovas negalėjo numanyti, kad bus paskelbta ekstremali situacija dėl sausros, taigi, atsakovas Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų neįvykdė dėl objektyviai susidariusių aplinkybių (ekstremalių gamtinių sąlygų), kurių negalėjo kontroliuoti ar joms užkirsti kelią; atsakovas nebuvo prisiėmęs tų aplinkybių ar tų padarinių atsiradimo rizikos, priešingai, Sutartyje buvo numatyta galimybė atleisti nuo atsakomybės už Sutarties neįvykdymą dėl šių sąlygų (sutarties 5.6, 5.6.1 punktai); yra pakankamas ir pagrįstas pagrindas atsakovo atžvilgiu taikyti CK 6.212 straipsnio bei šalių Sutarties 5.6 ir 5.6.1 punktų nuostatas ir atleisti jį nuo atsakomybės, o ieškovės ieškinį atmesti, t. y. nepriteisti ieškovės prašomos baudos (CK 6.253 straipsnis). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, kad šiuo atveju yra pagrindas atsakovą visiškai atleisti nuo Sutartimi nustatytų netesybų mokėjimo, konstatavus force majeure aplinkybių egzistavimą.

20. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas šioje byloje surinktą įrodymų visumą, minėtų įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų laikėsi, nuo formuojamos teismų praktikos nenukrypo. Vien tas faktas, jog tam tikri įrodymai buvo įvertinti šalies nenaudai, nesudaro pagrindo spręsti, kad jie įvertinti pažeidžiant įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas.

21. Vertindama šios bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apeliantė nesiremia tuo, kad dėl atsakovo neįvykdyto Sutartinio įsipareigojimo ar netinkamo jos informavimo būtų patyrusi žalą. Byloje iškovė yra pateikusi rašytinius paaiškinimus, nurodydama, jog pagal Sutarties 5.5 punktą ji turi teisę nepristatytą grūdų kiekį įsigyti savo nuožiūra iš trečiųjų asmenų, o pardavėjas (atsakovas) privalo kompensuoti kainų skirtumą; kainos skirtumo sumokėjimas neatleidžia pardavėjo nuo šios sutarties 5.1 punkte numatytų baudų apmokėjimo; atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nepristatė nei vienos tonos grūdų, ieškovė, siekdama įvykdyti savo įsipareigojimus kitoms šalims, 2018 m. spalio 19 d. su kitu ūkininku pasirašė Grūdų ir (arba) rapsų pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 1910/18 01 MT; dėl kainų skirtumo ieškovė papildomai patyrė 9 947,1 Eur nuostolių. Kaip matyti, ieškovė tiek ieškinyje, tiek šiame rašte akcentavo, jog pasirinko pagal Sutartį reikalauti tik vieno nuostolių atlyginimo – baudos, taigi, Sutarties 5.5 punktu byloje nesivadovauja. Kolegijos nuomone, šiuo atveju taip pat svarbu, jog ieškovė nepateikė patikimų duomenų, kurie patvirtintų, kad atsakovas galėjo įvykdyti Sutartinius įsipareigojimus pilna apimtimi, tačiau to nepadarė dėl kitų, o ne dėl force majeure aplinkybių, ar kad atsakovas turėjo sąlygas savo pastangomis minimizuoti nepalankių gamtinių sąlygų poveikį savo derliui, tačiau elgėsi neprotingai ir nerūpestingai. Pažymėtina, kad pagal šalių neginčijamus bylos duomenis atsakovo 2018 m. kviečių derlius sudarė apie 250 t, tačiau jis turėjo įsipareigojimus dviem grūdų supirkėjams, augina galvijus, kuriems reikėjo pašarų, o susitikimo su komercijos direktoriumi metu, atsakovui informavus ieškovę, kad gal išgalėtų pristatyti apie 100 t grūdų, buvo nurodyta, jog vis tiek nebus mokama už grūdus, nes šių grūdų vertė vienašališkai bus užskaityta kaip bauda ir netesybos. Apeliantės teiginys, kad atsakovas, nuėmęs grūdų derlių (250 t), jį pardavė kitiems grūdų supirkėjams galimai didesne kaina neatitinka 2018 m. rugsėjo 6 d. ir 2019 m. kovo 2 d. PVM sąskaitų faktūrų duomenų.

22. Pažymėtina, kad ieškovei buvo pateikta Klaipėdos prekybos, pramonės ir amatų rūmų pažyma Nr. 18-10, jog dėl ekstremalios hidrometeorologinės sąlygos – sausringojo periodo ir stichinės sausros padarinių žemės ūkio sektoriuje atsakovas negali įvykdyti šalių sudarytos Sutarties. Taigi, ieškovė turėjo galimybę paneigti šį pateiktą dokumentą dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo ar civilinės atsakomybės taikymo kitais įrodymais, pagrįsdama force majeure aplinkybių nebuvimą, tačiau jokių įrodymų, kurie tai patvirtintų, nepateikė, taip pat nepateikė jokių duomenų, kurie būtų patvirtinę jos teiginius, susijusius su atsakovo realiu galėjimu įgyvendinti Sutartinę prievolę. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dėl Valstybinio lygio ekstremalių aplinkybių ir dėl force majeure aplinkybių Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos ūkininkui A. Š. padengė pažymų išlaidas (200 Eur parama nenugalimos jėgos (force majeure) pažymoms kompensuoti). Tai duoda pagrindą pagrįstai teigti, jog 2018 m. vasarą ir rudenį force majeure aplinkybės atsakovo atžvilgiu buvo pripažintos.

23. Sutiktina su tuo, kad ūkininkas, kuris verčiasi žemės ūkio veikla, yra verslininkas, kuriam ūkinėje komercinėje veikloje, taip pat sudarant bei vykdant sutartis keliami didesni atidumo bei rūpestingumo reikalavimai, tačiau nagrinėjamu atveju šis teiginys niekaip nekeičia force majeure aplinkybių egzistavimo fakto nustatymo ar jo vertinimo kriterijų. Pažymėtina, jog byloje tikrinama, ar egzistavo nenugalimos jėgos aplinkybės ir ar jų egzistavimo faktas ir mastas atleidžia atsakovą nuo prievolės įvykdymo, kaip tai numatyta CK 6.212 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 840 patvirtintose Atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklėse (toliau – Taisyklės) ir šalių sudarytos Sutarties 5.6 punkte.

24. Sutarties vykdymas yra jos šalių bendradarbiavimo procesas, kuris turi vykti sąžiningumo ir geros valios sąlygomis (CK 6.158, 6.200 straipsniai). Tai reiškia, kad sutarties šalys negali elgtis priešingai tiems lūkesčiams, kuriuos ji savo veiksmais, atliktais vykdant sutarties sąlygas, suformavo kitai sutarties šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2013). Už sutarties pažeidimą taikytina sutartinė civilinė atsakomybė, kuri atsiranda tada, kai neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius ar netesybas (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius (CK 6.245 straipsnio 3 dalis). Skolininko kaltė, kaip dar viena būtinoji civilinės atsakomybės nustatymo sąlyga, yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Viena tokių išimčių yra ta, kad skolininkas gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės, jei įrodo, kad jis sutartinės prievolės nevykdė dėl nenugalimos jėgos (CK 6.253 straipsnio 1 dalis, 6.256 straipsnio 4 dalis).

25. Atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms Taisyklių 1 punkte paaiškinta „Force majeure“ sąvoka – tai nepaprastos aplinkybės, kurių negalima nei numatyti arba išvengti, nei kuriomis nors priemonėmis pašalinti. Taip pat šių Taisyklių 2 punkte nurodyta, jog šalis nėra finansiškai atsakinga už kokių nors įsipareigojimų nevykdymą, jeigu ji sugeba įrodyti, kad: nesugebėjo įvykdyti įsipareigojimų dėl nepriklausančios nuo jos kliūties (2.1 p.); negalima tikėtis, jog sutarties sudarymo metu ji galėjo numatyti tą kliūtį ir jos poveikį gebėjimui vykdyti įsipareigojimus (2.2 p.); ji negalėjo išvengti ar nugalėti kliūties ar bent jos poveikio (2.3 p.). Kliūtis, nurodytas šių Taisyklių 2 punkte, gali sukelti stichinės nelaimės: smarkios audros, ciklonai, žemės drebėjimai, jūrų ar upių potvyniai, žaibai (3.2 p.); kitos nenugalimos jėgos (3.6 p.).

26. Pagal CK 6.212 straipsnio 1 dalį, šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų padarinių atsiradimui, t. y. kad sutartis neįvykdyta dėl nenugalimos jėgos (force majeure). Nenugalimos jėgos atveju šalies atleidimas nuo atsakomybės už sutarties nevykdymą reiškia, kad sutartinių prievolių nevykdymas yra pateisinamas ir negali sutartį pažeidusiai šaliai sukelti įprastinių sutarties nevykdymo padarinių, nustatytų CK 6.205 – 6.216 straipsniuose, jam negali būti taikoma sutartinė civilinė atsakomybė (CK šeštosios knygos XXII skyrius), atitinkamai apribojama kreditoriaus (nukentėjusiosios sutarties šalies) teisė į sutarties nevykdymu pažeistų teisių gynimą.

27. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tam, jog pagal CK 6.212 straipsnį būtų pripažintos force majeure aplinkybės, būtina šių sąlygų visuma: 1) tokių aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti; 2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti; 3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio; 4) šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos. Nesant šių sąlygų visumos, faktinės aplinkybės negali būti pripažintos nenugalima jėga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2014). Kasacinio teismo taip pat konstatuota, kad CK 6.212 straipsnyje įtvirtintos nenugalimos jėgos sąlygos turi būti nustatomos kiekvienu konkrečiu atveju individualiai, o force majeure aplinkybe besiremianti sutarties šalis privalo įrodyti, kad nenugalimos jėgos sąlygos egzistuoja būtent dėl jos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012).

28. Lietuvos Aukščiausiasis teismas byloje, kurioje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutartinę atsakomybę už žemės ūkio produkcijos pirkimo pardavimo sutarties nevykdymą, aiškinimo ir taikymo, yra išaiškinęs, kad: sutarties šalys, veikiančios žemės ūkio srityje, yra tiesiogiai priklausomos nuo gamtinių sąlygų, duodančių didesnį ar mažesnį derlių, ir nepalankias gamtines sąlygas visada būtų galima vertinti kaip aplinkybes, kurių žemės ūkio produkcijos augintojas negalėjo kontroliuoti ir užkirsti joms kelio. Dėl nurodyto, sprendžiant, ar aplinkybės atitinka force majeure sąlygas, svarbiausias įrodinėjimo dalykas yra nustatyti, ar sudarydamos sutartį šalys galėjo numatyti tokias aplinkybes ir ar pagrįstai prisiėmė jų padarinių atsiradimo riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2014).

29. Atsižvelgdama į bendrą situaciją šalyje ir 2018 m. birželio 28 d. ekstremaliųjų situacijų komisijos posėdžio nutarimą Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2018 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 633 paskelbė valstybės lygio ekstremaliąją situaciją visoje šalyje dėl sausros padarinių žemės ūkio sektoriuje (viešai prieinamas nutarimas). Atsakovas force majeure aplinkybės egzistavimą jam įrodė dokumentais – Klaipėdos prekybos, pramonės ir amatų rūmų 2018 m. rugpjūčio 30 d. pažyma Nr. 18-10, liudijančia apie nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybės buvimą šioje byloje nagrinėjamos sutarties atžvilgiu, kuri išduota remiantis 2018 m. liepos 4 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 633 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“, 2018 m. rugpjūčio 22 d. Hidrometeorologijos tarnybos pažyma apie hidrometeorologines sąlygas Nr. (8.42-6)-B8-1963, 2018 m. rugpjūčio 14 d. Skuodo rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus raštu Nr. ŽR3-140 „Dėl derliaus nuostolių“, taip pat faktu, kad Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsakovui padengė 200,00 Eur nenugalimos jėgos (force majeure) pažymų išlaidoms kompensuoti. Kaip minėta, šios pažymos ir dokumentų, kurių pagrindu ji išduota, ieškovė byloje nenuginčijo, aptarti įrodymai atitinka jiems keliamus leistinumo ir liečiamumo reikalavimus ir jie patvirtina buvusias hidrometeorologines sąlygas bei 2018 m. vasarą ir rudenį force majeure aplinkybės buvimą atsakovo atžvilgiu dėl šioje byloje aktualios Sutarties vykdymo (CPK 178 straipsnis).

30. Prekybos, pramonės ir amatų rūmų išduota pažyma dėl nenugalimos jėgos ta apimtimi, kiek joje pateiktas teisinis tam tikrų aplinkybių vertinimas, nelaikytina prima facie įrodymu, tačiau ji oficialiuoju rašytiniu įrodymu gali būti pripažinta dėl joje užfiksuotų atitinkamų faktinių duomenų: žalojančio veiksnio buvimo, jo trukmės intensyvumo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2014). Atitinkamai, teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje nagrinėjant ginčą dėl force majeure aplinkybių egzistavimo, Klaipėdos prekybos, pramonės ir amatų rūmų 2018 m. rugpjūčio 30 d. pažyma Nr. 18-10 yra vertinama kaip sudėtinė dalis įrodymų visumos, kurioje, liudijančioje apie nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybes, konstatuoti nenugalimos jėgos aplinkybės ir jų egzistavimo laikotarpis (ekstremalios hidrometeorologinės sąlygos: sausros padariniai žemės ūkio sektoriuje; aplinkybių egzistavimo laikotarpis: nuo 2018 m. rugpjūčio 17 d.).

31. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančių duomenų visumą – Sutarties pasirašymo momentą, atsakovo galėjimą numatyti būsimas gamtines sąlygas, jo galimybes joms užkirsti kelią, atsakovo elgseną, kokią riziką atsakovas buvo prisiėmęs, taip pat įvertino Sutarties sąlygas, į bylą pateiktus įrodymus. Kaip minėta, ieškovė žalos dydžio neįrodinėjo: tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde, remdamasi Sutarties 5.1, 5.2 ir 5.4 punktais, tvirtino, kad Sutartyje yra aptarta bauda, kuri atitinka minimalius neįrodinėtinus šalių nuostolius, todėl atsakovas, pasirašydamas Sutartį, įsipareigojo jos sąlygų laikytis, o jų neįvykdęs – sumokėti baudą.

32. Pažymėtina, jog teismas, nagrinėdamas bylą, turi įvertinti ne tik pateiktų įrodymų įrodomąją reikšmę, bet ir jų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių duomenų visumą, konstatuoja, kad 2018 m. kovo 2 d. Grūdų ir (arba) rapsų pirkimo pardavimo sutarties Nr. 02032018-60NB pasirašymo dieną neegzistavo stichinės sausros sąlygos, taip pat sutinka su tuo, kad atsakovas negalėjo numatyti, jog derliaus augimo metu, regione, kuriame yra jo ūkis, bus ekstremalioji situacija – stichinė sausra, dėl kurios jis neteks didžiosios dalies savo derliaus ir dėl kurios nebegalės įvykdyti Sutartinės prievolės. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad atsakovas negalėjo kontroliuoti šių gamtinių sąlygų ar joms užkirsti kelią, jis realiai nebuvo prisiėmęs stichinės sausros aplinkybių ir jos padarinių atsiradimo rizikos. Pažymėtina, kad Sutartyje yra numatyta atleidimo nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą sąlyga, kuri, teisėjų kolegijos vertinimu, egzistuoja šiuo konkrečiu atveju ir sudaro pagrindą atleisti atsakovą nuo prievolės įvykdymo pagal CK 6.212 straipsnio 1 dalį ir Sutarties 5.6 ir 5.6.1 punktų nuostatas.

33. Vertinant susiklosčiusią situaciją teisingumo, protingumo ir sąžiningumo aspektu (CK 1.5 straipsnis), pastebėtina, jog ieškovės atstovui – agentui, pasirašiusiam šalių sudarytą Sutartį, jau iki 2018 m. rugpjūčio 1 d. buvo žinoma tai, kad atsakovas negalės vykdyti Sutarties pilna apimtimi dėl susiklosčiusių gamtinių sąlygų. Be to, Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmai 2018 m. rugsėjo 5 d. priėmė Tarybos rezoliuciją (dokumentas prieinamas viešai), kurioje prašė derliaus supirkėjų ir kitų kreditorių, vertinant žemės ūkio subjektus, neįvykdžiusius šių metų sutartinių įsipareigojimų, atsižvelgti į nepalankias šių metų meteorologines sąlygas, pagal galimybes perkelti įsipareigojimų vykdymą kitiems metams ir nereikalauti delspinigių bei netesybų. Tačiau šiuo atveju ieškovė atsakovo pasiūlymą pristatyti dalį – apie 100 t grūdų iš esmės vertino tik kaip galimą baudos užskaitymą. Teisėjų kolegijos nuomone, toks atsakovo elgesys rodo, kad jis nesistengė išvengti prievolės įvykdymo, priešingai, siekė susitarti su ieškove dėl Sutarties įvykdymo abipusių nuolaidų būdu.

34. CK 6.212 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad Sutarties neįvykdžiusi šalis privalo pranešti kitai šaliai apie šio straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės atsiradimą bei jos įtaką sutarties įvykdymui. Jeigu šio pranešimo kita šalis negauna per protingą laiką po to, kai sutarties neįvykdžiusi šalis sužinojo ar turėjo sužinoti apie tą aplinkybę, tai pastaroji šalis privalo atlyginti dėl pranešimo negavimo atsiradusius nuostolius. Atitinkamai tarp šalių sudarytoje Sutartyje taip pat yra numatyta sąlyga, kad šalis, negalinti vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, privalo ne vėliau kaip per 5 dienas pranešti kitai šaliai apie susidariusias aplinkybes ir jų įtaką sutarties įvykdymui; jeigu šalis per nurodytą terminą pranešimo neišsiunčia, ji privalo kompensuoti kitai šaliai žalą, kurią ši faktiškai patyrė dėl laiku nepateikto pranešimo (Sutarties 5.6.2 papunktis).

35. Apeliantės teigimu, atsakovas, remdamasis nepalankiomis gamtinėmis sąlygomis – sausra, tinkamai ir laiku neinformavo apie susidariusias aplinkybes ir jų įtaką tolimesniam Sutarties vykdymui; tai, jog sausra gali turėti įtakos grūdų augimui (ne pjovimui, kūlimui), leidžia pagrįstai teigti, kad apie sausros įtaką derliaus kiekiui atsakovas turėjo žinoti grūdų augimo laikotarpiu, t. y. iki 2018 m. liepos mėn. vidurio, o ne nukūlus grūdus, todėl tokį atsakovo elgesį ieškovė vertina kaip nesąžiningą. Teisėjų kolegija, vertindama šį skundo argumentą, atkreipia dėmesį, jog pati apeliantė apeliaciniame skunde nurodė, kad ieškiniu prašoma priteisti bauda niekaip nėra susijusi su Sutarties 5.6.1.p. nurodyta ieškovės teise reikalauti iš atsakovo kompensuoti jos dėl netinkamo informavimo patirtus nuostolius. Taigi ieškovė nebuvo pareiškusi atsakovui reikalavimo dėl žalos atlyginimo tuo pagrindu, kad atsakovas nesavalaikiai pateikė ieškovei minėtą pranešimą.

36. Apeliantė nurodo, jog teismo sprendimas prieštarauja formuojamai teismų praktikai nagrinėjamu klausimu, todėl reikėtų atsižvelgti į kitose analogiškų aplinkybių civilinėse bylose, kuriose buvo priteistos netesybos, pateiktus išaiškinimus: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 6 d. civilinę bylą Nr. e2-2641-595/2017, 2017 m. kovo 29 d. civilinę bylą Nr. 2-2623-871/2017, Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 4 d. civilinę bylą Nr. 2A-1027/2014 bei Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014 m. vasario 5 d. civilinę bylą Nr. 3K-3-2/2014. Tačiau vienodą teisės aiškinimą užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, o apeliaciniame skunde nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2014 kasacinis teismas, skirtingai nei nustatyta šioje byloje, pripažino, kad žieminių grūdų sunykimas dėl nepalankių klimato sąlygų nebuvo priežastis, dėl kurios atsakovas neįvykdė sutarties ir kad nėra force majeure aplinkybių, atleidžiančių atsakovą nuo sutarčių vykdymo. Taigi minėtoje apeliantės nurodomoje kasacinio teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje ir nagrinėjamoje civilinėje byloje faktinės aplinkybės skiriasi.

37. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškinio reikalavimų pagrįstumą ir priimdamas sprendimą, nepažeidė kiekvieno įrodymo ir jų viseto įvertinimo, įrodymų pakankamumo taisyklių, teismo išvados dėl įrodinėjimo dalyku byloje esančių faktų buvimo ar nebuvimo atitinka surinktus faktinius duomenis (CPK 176, 185 straipsnis). Skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pasisakyta dėl pareikštų ieškinio reikalavimų, nurodyti įrodymai, kuriuos teisiškai įvertinus padarytos išvados teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje (CPK 270 straipsnio 4, 5 dalys). Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės argumentai dėl proceso teisės normų pažeidimų yra nepagrįsti, todėl apeliacinis skundas atmetamas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

38. Už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą atsakovas A. Š. sumokėjo 302,50 Eur. Minėtas išlaidas patvirtina mokėjimo dokumentai, jų dydis neviršija LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, todėl šios išlaidos atsakovui priteistinos iš ieškovės UAB „Agrosfera“ (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93, 98 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Agrosfera“ (juridinio asmens kodas 302348275) atsakovo ūkininko A. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) naudai 302,50 Eur (tris šimtus du eurus ir 50 euro centų) išlaidų advokato teisinei pagalbai pamokėti apeliacinės instancijos teisme.