Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Mockevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (pareiškėjos) L. Ž. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. kovo 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2YT-3139-291/2020.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja L. Ž. (išieškotoja) kreipėsi į antstolį su skundu dėl išlaikymo įsiskolinimo išieškojimo vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Nesutiko su 2020-01-22 antstolio raštu „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. (duomenys neskelbtini) ir jame esančiu išlaikymo įsiskolinimo skaičiavimu, todėl prašė jį panaikinti, perskaičiuoti R. Ž. išlaikymo įsiskolinimą dukrai l. Ž. Nurodė, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007-04-03 sprendimu buvo nutraukta R. Ž. ir L. Ž. santuoka bei iš R. Ž. priteistas išlaikymas nepilnametei dukrai I. Ž. po 700 Lt nuo 2007-04-03 iki dukters pilnametystės. Pagal pareiškėjos paskaičiavimą nuo 2018 m. vasario mėn., atsižvelgiant į indeksavimą, R. Ž. turėjo mokėti 282 Eur, o nuo 2019 m. vasario mėn. - 287 Eur dydžio išlaikymą. Kadangi R. Ž. išlaikymą mokėjo nereguliariai ir mažiau, nei nustatyta, L. Ž. kreipėsi į antstolį A. L. dėl išlaikymo išieškojimo, taip pat 2020-01-15 pateikė prašymą patikslinti skolininko R. Ž. išlaikymo įsiskolinimo dydį. Teigė, jog keletą metų R. Ž. mokėjo reikšmingai didesnes sumas išlaikymui nei buvo priteista teismo, nes taip šalys buvo faktiškai susitarusios nutraukiant santuoką. Vis dėlto, ilgainiui, šalių santykiams keičiantis, nesant raštu patvirtinto susitarimo dėl didesnių nei užfiksuota teismo sprendimu išlaikymo dydžių, R. Ž. išlaikymą pradėjo mokėti savo nuožiūra, t. y. nereguliariai, vis mažesnį ne tik nei faktiškai šalys buvo susitarusios, bet net ir mažesnį nei turėtų mokėti pagal teismo sprendimą. Susitarimo, jog R. Ž. mokėjimus atlieka avansu, į priekį niekada nebuvo; tai neatsispindi ir jo darytų pavedimų paskirtyje. Dėl nurodytų aplinkybių laikė, kad antstolis nepagrįstai kelerius metus po santuokos nutraukimo skolininko mokėtas sumas užskaitė kaip avansą, dėl kurio net atsirado išlaikymo permoka. Pažymėjo, jog turi surinkusi duomenis apie tai, kokia dalis 2019 m. darytų mokėjimų buvo mokama kaip išlaikymas, o kokia dalis buvo skirta konkrečioms papildomoms vaiko išlaidoms padengti, ką pareiškėja bandė paaiškinti antstolio kontoroje, tačiau ši informacija atliekant skaičiavimus nebuvo vertinta. 2019 m. buvo net keli atvejai, kai be kasmėnesinių alimentų (po ~210 Eur) R. Ž. padengė konkrečias papildomas vaiko poreikių tenkinimo išlaidas, kurias antstolis nepagrįstai priskaitė kaip teiktą išlaikymą pagal teismo sprendimą. Pareiškėjos įsitikinimu, nustatydamas vaiko išlaikymo permoką, antstolis nenustatė visų teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių, todėl nepagrįstai didesnes išlaikymo sumas užskaitė kaip išlaikymo mokėjimą avansu, o sumas, sumokėtas dengiant konkrečias papildomas vaiko priežiūros išlaidas – kaip teismo priteisto išlaikymo kasdieniams poreikiams mokėjimą.

2. Antstolis A. L. 2020-02-17 patvarkymu Nr. (duomenys neskelbtini) atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą, nurodydamas, kad 2019-12-05 išieškotoja L. Ž. antstoliui pateikė prašymą priimti vykdyti 2018-10-01 Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų išduotą vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. 2-15962-207/2007, dėl išlaikymo priteisimo. Pateikdama vykdomąjį raštą išieškotoja nurodė, kad vykdomojo rašto pateikimo dienai yra susidaręs 6134,58 Eur išlaikymo įsiskolinimas. Antstolio kontoroje 2020-01-15 gautas išieškotojos L. Ž. prašymas patikslinti skolininko R. Ž. išlaikymo įsiskolinimo dydį. Išieškotoja kartu su prašymu pateikė informaciją apie išlaikymo mokėjimus ir banko sąskaitų išrašus. Skolininkas R. Ž. antstolio kontorai taip pat pateikė informaciją apie išlaikymo mokėjimą bei banko sąskaitų išrašus. Atsižvelgus į išieškotojos ir skolininko pateiktą informaciją, antstolis atliko išlaikymui skirtų lėšų perskaičiavimą ir nustatė, kad 2020-01-01 dienai yra susidariusi 40,62 Eur išlaikymo permoka.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

5. Skųsdama Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. kovo 4 d. nutartį, apeliantė L. Ž. prašo ją panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės, tenkinant jos skundą, t. y. pripažinti 2020-01-22 raštą „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. (duomenys neskelbtini) ir jame esantį išlaikymo įsiskolinimo skaičiavimą neteisėtu, netiksliu ir jį panaikinti bei įpareigoti antstolį A. L. perskaičiuoti R. Ž. išlaikymo įsiskolinimą dukrai I. Ž. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

5.1. ?eismo sprendimu vaikui priteistas nustatyto dydžio išlaikymas savaime nereiškia, kad tėvai negali gera valia teikti vaikui papildomo išlaikymo tiek teismo sprendime nustatyta, tiek ir kitokia forma. Nutraukiant santuoką šalys nurodė 700 Lt dydžio išlaikymą, tačiau buvo faktiškai susitarusios dėl didesnio išlaikymo dydžio, t. y. tokio, kuris realiai atitiktų vaiko poreikius ir R. Ž. finansines galimybes. Priešingai nei teigiama skundžiamame sprendime, šią aplinkybę patvirtina į bylą pateikti įrodymas bei faktinės aplinkybės. Apie tai, kad didesnės sumos mokamos kaip išlaikymas avansu R. Ž. neįvardijo daromuose pavedimuose, o teismų praktikoje yra išaiškinta, jog tais atvejais, kai skolininkas veda lėšas vaiko išlaikymui, nenurodydamas, kad mokama avansu ir už kokius vėlesnius mėnesius išlaikymas teikiamas, tarp šalių nesant susitarimo, jog tėvas teikiamą išlaikymą moka į priekį (avansu), laikoma, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog asmuo avansu yra įvykdęs savo įstatyminę prievolę išlaikyti savo vaiką.

5.2. Iš pateikto išrašo (2018-01-01 - 2019-12-31) matyti, kad kai kuriais mėnesiais be įprastai mokėto 200-211 Eur dydžio išlaikymo, R. Ž. papildomai, atskirais pavedimas, kartais net tą pačią dieną kaip alimentus, pervesdavo papildomas pinigų sumas, taip pat įvardindamas jas kaip „alimentai“ ar „vaiko išlaikymui“. Faktiškai šios lėšos buvo mokamos ne kaip alimentai, priteisti teismo, o kaip papildomas išlaidas padengiančios sumos, ką patvirtina pareiškėjos teikti, bet antstolio ir teismo visiškai ignoruoti dokumentai. (pvz., 2019-06-22 R. Ž. pervedė L. Ž. 150 Eur už trijų mėnesių dukros užsiėmimus jojimo mokykloje, 2019-10-23 - 60 Eur prisidėjo, prie su sporto užsiėmimais susijusių išlaidų). Visi šie atvejai, kuomet R. Ž. prisidėjo prie dukros išlaikymo papildomai, konkrečioms išlaidoms, o ne, kaip klaidingai aiškinama pirmosios instancijos teismo sprendime, mokėjo išlaikymą avansu, buvo aiškiai atskleisti ir įrodyti, tačiau teismui pažeidus pareigą vertinti visus byloje esančius įrodymus, apsiribojus vien tuo, ką R. Ž. vienašališkai nurodė mokėjimo pavedimuose, atmetus pareiškėjos pateiktus įrodymus be jokios motyvacijos, taip pat nukrypus nuo teismų praktikos, priimtas neteisėtas, neteisingas ir nepagrįstas sprendimas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

8. Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria atmestas pareiškėjos skundas dėl antstolio veiksmų – netinkamai suskaičiuoto išlaikymo įsiskolinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

9. Vykdomosios bylos duomenimis nustatyta, kad 2019-12-05 išieškotoja L. Ž. antstoliui pateikė prašymą priimti vykdyti 2018-10-01 Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų išduotą vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. 2-15962-207/2007, kurioje teismas nusprendė, kad nepilnametės I. Ž. tėvas R. Ž. mokės išlaikymą nepilnametei dukrai I. Ž. po 700,00 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2007-04-03 iki dukros pilnametystės. Pateikdama vykdomąjį raštą išieškotoja nurodė, kad vykdomojo rašto pateikimo dienai yra susidaręs 6134,58 Eur išlaikymo įsiskolinimas. Antstolio kontoroje 2020-01-15 gautas išieškotojos L. Ž. prašymas patikslinti skolininko R. Ž. išlaikymo įsiskolinimo dydį. Išieškotoja kartu su prašymu pateikė informaciją apie išlaikymo mokėjimus ir banko sąskaitų išrašus. Skolininkas R. Ž. antstolio kontorai taip pat pateikė informaciją apie išlaikymo mokėjimą bei banko sąskaitų išrašus. Atsižvelgus į išieškotojos ir skolininko pateiktą informaciją, antstolis atliko išlaikymui skirtų lėšų perskaičiavimą ir nustatė, kad 2020-01-01 dienai yra susidariusi 40,62 Eur išlaikymo permoka.

10. Pareiškėja pateikė skundą dėl antstolio veiksmų, nes pareiškėjos nuomone, yra išlaikymo įsiskolinimas, o ne išlaikymo permoka. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundo dėl antstolio veiksmų netenkino. Pareiškėja nesutikdama su teismo nutartimi, nurodo, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus, todėl padarė nepagrįstas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

11. Kaip matyti iš atskirojo skundo turinio, apeliantė iš esmės nesutinka su teismo ir antstolės išvada, kad nagrinėjamu atveju pagal skolininko pateiktus antstolei duomenis apie sumokėtas apeliantei lėšas, nėra išlaikymo vaikui įsiskolinimo pagal pateiktus vykdyti vykdomuosius raštus, o yra permoka. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vykdomojoje byloje skolininkui pateikus antstoliui duomenis – banko sąskaitų išrašus su nurodytais apeliantei pervestų lėšų dydžiais nurodant jų paskirtį, pagrįstai antstolis ir pirmosios instancijos teismas juos vertino kaip įrodymus, pagrindžiančius skolininko prievolės mokėti išlaikymą vaikui periodinėmis išmokomis vykdymą.

12. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, kad vaiko tėvai gali susitarti dėl didesnio vaikui mokėtino išlaikymo dydžio, tačiau pažymi, kad toks susitarimas nėra teisinis pagrindas išlaikymo vaikui dydžio pakeitimui vykdant priverstinį teismo priteistą išlaikymo vaikui išieškojimą. Bylos duomenimis nustatyta ir apeliantė tai nurodo ir atskirajame skunde, kad su skolininku buvo susitarimas mokėti vaikui didesnį išlaikymą nei 202 Eur (700 Lt), t. y. tokį, koks realiai atitiktų vaiko poreikius ir skolininko R. Ž. finansines galimybes, tačiau, pirma, toks susitarimas yra neapibrėžtas, nes neaišku dėl kokios didesnės sumos buvo konkrečiai susitarta. Antra, toks susitarimas nėra teismo patvirtintas, todėl antstolis vykdydama vykdomajame rašte nurodytą išlaikymo vaikui dydžio išieškojimą turėjo teisę skaičiuoti esamą įsiskolinimą ar permokėjimą.

13. Apeliantė teigia, jog apie tai, kad didesnės sumos mokamos kaip išlaikymas avansu, R. Ž. neįvardijo daromuose pavedimuose, o teismų praktikoje yra išaiškinta, jog tais atvejais, kai skolininkas veda lėšas vaiko išlaikymui, nenurodydamas, kad mokama avansu ir už kokius vėlesnius mėnesius išlaikymas teikiamas, tarp šalių nesant susitarimo, jog tėvas teikiamą išlaikymą moka į priekį (avansu), laikoma, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog asmuo avansu yra įvykdęs savo įstatyminę prievolę išlaikyti savo vaiką. Apeliantė remiasi Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-663-896/2019, tačiau pastebėtina, kad bylų faktinės aplinkybės yra visiškai skirtingos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Tai reiškia, kad kitoje byloje pateiktas teismo taikytinos teisės aiškinimas gali būti taikomas tik tada, kai konkrečios bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios vienos ar kitos normos taikymą, yra tapačios ar iš esmės panašios. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje byloje nėra pagrindo remtis apeliantės nurodoma nutartimi.

14. Apeliantė taip pat nurodo, kad kai kuriais mėnesiais be įprastai mokėto 200-211 Eur dydžio išlaikymo, R. Ž. papildomai, atskirais pavedimas, kartais net tą pačią dieną kaip alimentus, pervesdavo papildomas pinigų sumas, taip pat įvardindamas jas kaip „alimentai“ ar „vaiko išlaikymui“, tačiau šios lėšos buvo mokamos ne kaip alimentai, priteisti teismo, o kaip papildomas išlaidas padengiančios sumos, ką patvirtina pareiškėjos teikti, bet antstolio ir teismo visiškai ignoruoti dokumentai (pvz., 2019-06-22 R. Ž. pervedė L. Ž. 150 Eur už trijų mėnesių dukros užsiėmimus jojimo mokykloje, 2019-10-23 - 60 Eur prisidėjo, prie su sporto užsiėmimais susijusių išlaidų). Visi šie atvejai, kuomet R. Ž. prisidėjo prie dukros išlaikymo papildomai, konkrečioms išlaidoms, o ne, kaip klaidingai aiškinama pirmosios instancijos teismo sprendime, mokėjo išlaikymą avansu, buvo aiškiai atskleisti ir įrodyti, tačiau teismui pažeidus pareigą vertinti visus byloje esančius įrodymus, apsiribojus vien tuo, ką R. Ž. vienašališkai nurodė mokėjimo pavedimuose, atmetus pareiškėjos pateiktus įrodymus be jokios motyvacijos, taip pat nukrypus nuo teismų praktikos, priimtas neteisėtas, neteisingas ir nepagrįstas sprendimas. Apeliantė remiasi Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi 2016 m. birželio 29 d. civilinėje byloje 3K-7-231-969/2016.

15. Atsakant į šį apeliantės argumentą, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog nei CPK, nei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintoje Sprendimų vykdymo instrukcijoje nenustatyta teisės antstoliui, vykdančiam teismo sprendimą dėl vaiko išlaikymo, sumažinti išieškomų sumų dydį ar priteisto išlaikymo įsiskolinimo dydį remiantis skolininko pateiktais duomenimis apie jo turėtas tiesiogines išlaidas vaikui. Tai aiškintina kaip įstatymų leidėjo pozicija, kad visas teismo sprendimu priteistas išlaikymo lėšas skolininkas privalo perduoti (pervesti) uzufrukto teise jas tvarkančiam asmeniui. Dėl to išieškomų sumų dydžio ar priteisto išlaikymo įsiskolinimo dydžio sumažinimas remiantis skolininko pateiktais duomenimis apie jo turėtas tiesiogines išlaidas vaikui galimas tik esant išieškotojo (vaiko) atstovo išlaikymo teisiniuose santykiuose, t. y. vaiko išlaikymui skirtas lėšas uzufrukto teise tvarkančio asmens, sutikimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-231-969/2016). Antstolis neturi teisės atlikti procesinių veiksmų, kurie keistų bylos šalių materialines teises ir pareigas ar materialinio santykio turinį. Antstolis gali atlikti tik tuos veiksmus, kurie pagal CPK priskirti jo kompetencijai, kas būtent apeliantės minimoje kasacinio teismo nutartyje ir nurodyta.

16. Iš bylos duomenų matyti, jog skolininkui ir išieškotojai pateikus duomenis apie teiktą nepilnamečiui vaikui išlaikymą, antstolis atliko išlaikymui skirtų lėšų perskaičiavimą ir nustatė, kad per laikotarpį nuo 2007-04-03 iki 2020-01-01 skolininkas išieškotojai pervedė 39115,62 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „vaiko išlaikymui“/“alimentai“. Taigi mokėjimo paskirtis aiškiai parodė, kuriam tikslui lėšos yra pervedamos. Antstolis nustatė, kad skolininkas iš viso vaiko išlaikymui iki 2020-01-01 privalėjo sumokėti 39075,00 Eur ir atlikęs perskaičiavimą nustatė, kad išlaikymo įsiskolinimo nėra. 2020-01-01 dienai yra 40,62 Eur išlaikymo permoka. Tai patvirtina ir skolininko 2020-01-09 pateiktame prašyme nurodyta informacija, apie tai, kad išlaikymas buvo mokamas ir nėra jokio išlaikymo įsiskolinimo. Be to, vykdomojoje byloje esantys sąskaitų išrašai patvirtina, kad skolininkas išieškotojai pervesdavo ne tik išlaikymą/alimentus, tačiau ir kitas lėšas (mokėjimo nurodymų paskirtyse nurodydamas - „papildymas“, „vaikui mokinio kuprinei nupirkti“, „vaiko ugdymui“, „vaikui maistui“ ir kt.). Aukščiau nurodyti mokėjimai, kurių paskirtyse nenurodoma, jog tai yra „vaiko išlaikymas“ ar “alimentai“, perskaičiuojant išlaikymo dydį į apskaičiavimo lentelę nebuvo įtraukiami ir nebuvo skaičiuojami kaip išlaikymo mokėjimas. Tai antstolis ir nurodė pareiškėjai, atsisakydamas tenkinti jos skundą.

17. Apeliantė tvirtina, kad vaiko tėvai buvo susitarę dėl didesnio vaikui mokėtino išlaikymo dydžio, R. Ž. papildomai skyrė dukrai lėšų ne tik būtiniesiems jos poreikiams tenkinti, tačiau ir papildomiems, kaip antai, apmokėjo užsiėmimus jojimo mokykloje, prisidėjo, prie su sporto užsiėmimais susijusių išlaidų, kurios negali būti skaičiuojamos ir laikomos kaip išlaikymo mokėjimas avansu. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos pareiškėjos argumentus kaip nepagrįstus ir šiuo aspektu pritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei, kad toks susitarimas nėra teisinis pagrindas išlaikymo vaikui dydžio pakeitimui vykdant priverstinį teismo priteistą išlaikymo vaikui išieškojimą, todėl antstolis neturėjo ir neturi jokio teisinio pagrindo skolininko atliktų mokėjimų (kurių paskirtyje nurodyta „vaiko išlaikymas“ ar “alimentai“) neįskaityti kaip skolininko mokėto išlaikymo. Pabrėžtina, kad ginčas dėl vaiko išlaikymo dydžio ar skolininko pervestų lėšų panaudojimo, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino pareiškėjos teiktų dokumentų, kurie pareiškėjos nuomone, pagrindžia, kad skolininkas mokėjo ne išlaikymą, o prisidėjo prie papildomų nepilnametės dukros poreikių tenkinimo. Kaip teisingai nurodė skundžiamojoje nutartyje pirmosios instancijos teismas, nesutikdama su priteisto išlaikymo dydžio suma, pareiškėja turi galimybę reikšti ieškinį dėl išlaikymo dydžio padidinimo, į kurį būtų įskaičiuoti ne tik būtinieji, bet ir kiti, papildomi nepilnametės dukros poreikiai.

18. Šios bylos nagrinėjimo dalykas – antstolio veiksmai, todėl įvertinęs išdėstytas aplinkybes bei vykdymo procesą reglamentuojančias teisės normas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad antstolis tinkamai vykdė įstatymo jam pavestas vykdomųjų dokumentų vykdymo funkcijas.

19. Dėl kitų apeliantės argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, kadangi jie neturi reikšmės sprendžiamam klausimui ir nedaro jokios įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, be to, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

20. Apibendrinant konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė civilinio proceso teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. kovo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.