Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Mindaugo Povilansko ir Giedrės Telksnienės (kolegijos pirmininkė bei pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. B. gynėjo advokato Valdemaro Bužinsko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 28 d. nuosprendžio, kuriuo T. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta 90 MGL (4 500 EUR) dydžio bauda, taip pat pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, ir jam skirta 20 MGL (1 000 EUR) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos ir paskirta subendrinta 90 MGL (4 500 EUR) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta galutinė subendrinta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir T. B. paskirta 60 MGL (3 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę T. B. įskaitytas laikinajame sulaikyme nuo 2023 m. rugsėjo 15 d. iki 2023 m. rugsėjo 16 d. (viena diena) išbūtas laikas, vieną laikinajame sulaikyme išbūtą dieną prilyginant dviejų MGL dydžio baudai, ir nustatant, kad galutinė bauda, kurią turi sumokėti kaltinamasis T. B., yra 58 MGL (2 900 Eur).

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, T. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones, 3 (trims) metams, terminą skaičiuojant nuo 2023 m. rugsėjo 16 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, T. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, ir išieškotina į valstybės biudžetą iš T. B. konfiskuotino turto – automobilio „VW ID3“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vertę atitinkanti pinigų suma – 33 560 EUR.

T. B. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, dokumento paėmimas, specialiosios teisės sustabdymas – paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikintos.

T. B. vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), saugomas voke prie galinio bylos viršelio, įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, perduotas VĮ „Regitra“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. T. B. nuteistas už tai, kad vairavo motorinę transporto priemonę būdamas neblaivus, o būtent, 2023 m. rugsėjo 15 d., apie 23.37 val., (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „VW ID3“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 1,94 promilės etilo alkoholio koncentracija. Tokiais savo veiksmais T. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.

2. Be to, T. B. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti, o būtent nuo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto laiko, bet ne vėliau nei nuo 2023 m. rugsėjo 16 d., neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, savo megztinio priekinėje kišenėje esančioje dėžutėje laikė 0,004 g. psichotropinių medžiagų Δ 9-tetrahidrokanabinolio, iki kol 2023 m. rugsėjo 16 d. apie 00.12 val. (duomenys neskelbtini) dalinės apžiūros metu jas rado ir paėmė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai. Tokiais savo veiksmais T. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistojo T. B. gynėjas advokatas V. Bužinskas prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 28 nuosprendį ir: 1) T. B. dėl veikos, numatytos BK 259 straipsnio 2 dalyje, išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą; 2) iš naujo išnagrinėti BK 40 straipsnio taikymą ir atleisti T. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą; 3) iš naujo išnagrinėti baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo – klausimą, konfiskuojant veikos padarymo priemonę arba turto konfiskavimo netaikyti.

3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad yra sutinkama su skundžiamo nuosprendžio dalimi, kurioje aprašyta bei įvertinta T. B. veika pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį ir už šią veiką paskirta bausmė, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino T. B. kaltu padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje. Sutinkama su paskirta baudžiamojo poveikio priemone – teisės vairuoti transporto priemones atėmimu, tačiau kita baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, tiek savo dydžiu, tiek nustatytu sumokėjimo terminu, paskirta neįvertinus visų bylos aplinkybių, yra nereali ir nepagrįsta. Be to, T. B. atžvilgiu nepagrįstai nepritaikytas BK 40 straipsnis.

3.2. Pažymima, kad sulaikymo metu, o taip pat ir apklausiamas įtariamuoju, T. B. negalėjo tiksliai pasakyti, kas yra jo ausinių dėžutėje, nes jos turinio iki sulaikymo nepažiūrėjo, tačiau numanė, jog ten galėjo būti narkotinės medžiagos, nes asmuo, kažką įdėjęs į dėžutę, prieš tai rūkė. Iš surinktų duomenų matoma, kad T. B. darė prielaidą, jog ausinių dėžutėje esanti medžiaga yra narkotinė medžiaga, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad T. B. būtų šią suktinę apžiūrėjęs ar tiksliai įsitikinęs, jog jo laikoma suktinė priklauso narkotinių medžiagų grupei, t. y. tetrahidrokanabinolis. Juo labiau, nuoplovose, paimtose nuo T. B. rankų, narkotinių ar psichotropinių medžiagų pėdsakų aptikta nebuvo. Be to, tai, kad pats T. B. narkotinių medžiagų nevartojo ir nevartoja, liudija 2024 m. sausio 11 d. Respublikinio priklausomybės centro pažyma Nr. 270 ir 2024 m. sausio 11 d. T. B. narkotinių medžiagų ir alkoholio testo išvados.

3.3. Atkreipiamas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu T. B. iš esmės prisipažino kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, bei baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, tikėdamasis, jog bus atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą BK 40 straipsnio pagrindu. Pažymima, jog T. B. veika, kvalifikuota pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, savo esme buvo daug sunkesnė, t. y. sukėlė daug sunkesnius padarinius, todėl T. B. veiksmų, kurie buvo kvalifikuoti kaip baudžiamasis nusižengimas vertinimui buvo skirta itin mažai dėmesio, juo labiau, kad norėdamas būti atleistas pagal laidavimą, jis visiškai pripažino savo kaltę. Tad konstatuoti, kad T. B. padarė aptariamą baudžiamąjį nusižengimą, pakako vien narkotinių medžiagų suradimo fakto ir abstrakčių T. B. parodymų, kurie nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme analizuoti nebuvo. Be to, skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad T. B. nuteistas už nedidelio kiekio narkotinių medžiagų laikymą, o ne už jų įgijimą. Gynėjo teigimu, nurodyti duomenys rodo, kad T. B. veika tyčios aspektu nebuvo tirta ir nagrinėta, o pirmosios instancijos teismui taip pat nebuvo abejonių dėl objektyviosios šios baudžiamojo nusižengimo pusės įrodymų pakankamumo. Keliamos abejonės, kaip galima laikyti narkotines medžiagas jų neįgyjant.

3.4. Cituojant BK 2 straipsnio 4 dalį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, jog nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltininko veikų padarymą arba jų trūkstant, turi būti vadovaujamasi bendru baudžiamosios atsakomybės principu in dubio pro reo (liet. visi neaiškumai ar netikslumai aiškinami kaltinamojo naudai), nurodoma, kad šis reikalavimas yra universalus ir jo turi būti laikomasi nesvarbu, ar byla nagrinėjama BPK XIX, XX, XXI ir XXII skyriuose ar BPK 273 straipsnyje nustatyta tvarka. Tad reikalavimui, kad teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes, bylos nagrinėjimas sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka negali būti kliūtis, o įrodymų vertinimo taisyklės, nustatytos BPK 20 straipsnio 1-4 dalyse, yra universalios ir galioja nagrinėjant visas baudžiamąsias bylas.

3.5. Vadovaujantis Lietuvos advokatų etikos kodekso, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 22 d įsakymu Nr. IR-133, 10 straipsnio 13 punkte įtvirtinta gynėjo pareiga, nurodoma, gynėjas savo poziciją dėl įrodymų išdėstė pirmosios instancijos teisme, prašydamas įvertinti įrodymų pakankamumą kvalifikuojant T. B. veiką pagal BK 259 straipsnio 2 dalį. Nors tokią poziciją teismas pažymėjo ir skundžiamame nuosprendyje, tačiau pats savarankiškai jokių veiksmų nesiėmė iš esmės motyvuodamas tuo, kad išsamesnis įrodymų ištyrimas tokioje stadijoje jau neįmanomas, o toks tyrimas atimtų galimybę BK 64¹ straipsnio pagrindu mažinti T. B. paskirtą bausmę vienu trečdaliu. Be to, pirmosios instancijos teismas gynėją įspėjo, kad tokiu prašymu jis gali pakenkti savo klientui, nes atlikus įrodymų tyrimą nebegaliotų BK 64¹ straipsnyje numatytos bausmės skyrimo taisyklės. Vis tik, gynėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino BPK 273 straipsnio ir BK 64¹ straipsnio nuostatas.

3.6. Atkreipiant dėmesį dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnį, nurodoma, kad T. B. padarė vieną nusikalstamą veiką, o kita padaryta veika yra baudžiamasis nusižengimas, todėl šiuo pagrindu nelaikytina, kad jis padarė dvi nusikalstamas veikas. Be to, kaip jau minėta, šis baudžiamasis nusižengimas nėra įrodytas ir teismo įvertintas vadovaujantis BPK 20 straipsnio 1-4 dalimis bei teismų praktikoje įtvirtintomis įrodinėjimo taisyklėmis. Gynėjo teigimu, nagrinėjamu atveju nepagrįstai pirmosios instancijos teismas vertino ir laiduotojų asmenybes bei jų įtaką T. B. – laiduotojais prašė būti nuteistojo tėvai R. B. ir N. B., kurie pateikė teigiamas charakteristikas iš darboviečių, o bylos nagrinėjimo metu išdėstė poveikio būdus T. B., o taip pat į savo telefonus susiinstaliavo specialią aplikaciją, norėdami matyti, kur bet kuriuo metu yra jų sūnus. Pažymima, kad skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad nėra visų būtinų sąlygų, numatytų BK 40 straipsnyje, kurių pagrindu T. B. gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog T. B. tėvai jaučia didelę atsakomybę už tai, kas įvyko prisiimdami dalį kaltės sau, todėl stengėsi visokeriopai kompensuoti jo sukeltą žalą, o tai gali daryti labiau neigiamą nei teigiamą įtaką sūnui, apeliaciniu skundu prašoma iš naujo išanalizuoti ir įvertinti byloje esančius R. B. ir N. B. prašymus bei kitus duomenis ir iš naujo išspręsti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimą.

3.7. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma tai, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį T. B. atžvilgiu, kartu su bausme taikė ir baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą, ir nurodė, jog nusikaltimo padarymo priemone buvo automobilis „VW ID3“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kuris priklausė AB „(duomenys neskelbtini)“ ir kurio valdytojas – UAB „(duomenys neskelbtini)“. Nors ši transporto priemonė priklausė ne kaltininkui, o trečiajam asmeniui, todėl turėtų būti konfiskuojama šios transporto priemonės vertė, tačiau šioje byloje situaciją keičia tai, kad automobilį po autoįvykio nupirko T. B. tėvas R. B., pagal 2023 m. spalio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartį sumokėdamas 30 000 EUR, ir tokiu būdu atlygindamas žalą visiškai, nevertinant, koks realus žalos dydis. Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio, kad automobilis šiuo metu yra ir jis net po autoįvykio turi realią vertę, tačiau automobilio vertės nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo bandoma nustatyti.

3.8. Pažymima, kad skundžiamame nuosprendyje reikšminga buvo laikyta aplinkybė, jog automobilį po autoįvykio nupirko R. B., o ne sūnus T. B., todėl tai buvo pagrindas netaikyti BK 72 straipsnio 3 dalies nuostatų, kad kaltininkui priklausantis turtas konfiskuojamas visada. Atkreipiamas dėmesys, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu R. B. paaiškino, jog jo sumokėta už automobilį suma nebus T. B. dovanota, t. y. jis privalės šią sumą grąžinti. Gynėjo įsitikinimu, toks susitarimas turėtų ne tik kompensavimo, bet ir finansinės drausmės prasmę, nes pinigų grąžinimas, o taip pat ir T. B. pajamos bei išlaidos, būtų kontroliuojamos. Nurodoma, kad tik nesant galimybei konfiskuoti konkretų turtą, konfiskuojama jo vertė, kuri taip pat turi būti konkrečiai nustatyta, o šiuo atveju – nebuvo. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ši problema ištirta nebuvo, rėmėsi VšĮ „Emprekis“ nurodyta vidutine verte, nustatyta 2023 m. rugsėjo mėn., dėl ko automobilio VW ID3 „Pro Performance“ kaina nurodyta su PVM – 33 560 EUR, tad toks įvertinimas, neatsižvelgiant į faktinius bylos duomenis, nelaikytinas teisingu.

3.9. Gynėjo nurodymu, nagrinėjamu atveju sprendžiant turto konfiskavimo klausimą, nebuvo laikytasi ir proporcingumo principo. Pagal BK 11 straipsnį, BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika priskiriama prie nesunkių, už kurias numatyta bausmė nėra griežta ir kaip taisyklė nesusijusi su laisvės atėmimu. Vis tik, šiuo atveju, ji T. B. atnešė didelius materialinius nuostolius. Atkreipiamas dėmesys, kad 2023 m. gruodžio 19 d. susitarimu tarp T. B., UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir T. A., UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo sumokėta 7 900 EUR, o T. A. – 4 100 EUR (viso už apgadintą automobilį „Porche Cayenne“ buvo sumokėta 12 000 EUR). Be to, 2023 m. spalio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 17/10/23-1 iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo nupirktas automobilis VW ID3 už 30 000 EUR, taigi iš viso atlyginant žalą buvo sumokėti 42 000 EUR. Vis tik, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu įpareigojo sumokėti 33 560 EUR, kompensuojant konfiskuotino turto vertę, ir paskyrė 2 900 EUR baudą, tad viso T. B. turėtų sumokėti 36 460 EUR, o bendri materialiniai nuostoliai dėl padaryto eismo įvykio sudarytų 78 460 EUR, jeigu būtų įskaičiuota tai, kas jau sumokėta ir ką priteisė sumokėti pirmosios instancijos teismas. Be kita ko, konfiskuotino turto vertės sumokėjimo, t. y. trijų dienų, terminas, nustatytas nerealus ir neatitinkantis faktinių aplinkybių – jis vidutines pajamas turinčiam asmeniui yra neįvykdomas.

4. Atsiliepimų, pareiškimų dėl nušalinimo ir kitų prašymų negauta.

5. Teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti bei pateikė Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitą.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo T. B. gynėjo advokato V. Bužinsko apeliacinis skundas yra tenkinamas iš dalies.

6. BPK 320 straipsnio 3 dalis numato, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nuteistojo T. B. gynėjas advokatas V. Bužinskas apeliaciniu skundu nesutinka su ta skundžiamo nuosprendžio dalimi, kuria, jo vertinimu, T. B. nepagrįstai pripažintas kaltu padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, tiek savo dydžiu, tiek nustatytu terminu, neįvertinus visų bylos aplinkybių, nepagrįstai paskirta baudžiamojo poveikio priemone – turto konfiskavimu, ir nepritaikytu BK 40 straipsniu, sudarančiu galimybę atleisti T. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Taigi apeliacinės instancijos teismas, neįžvelgęs esminių BPK pažeidimų, bylą patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

7. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino neteisingai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas, pagal kurias teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, formuojamas BPK numatytais proceso veiksmais išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus, įsitikinus, kad duomenys gauti teisėtais būdais. Iš nuosprendžio turinio galima daryti išvadą, kad teismo vidinis įsitikinimas buvo formuojamas laikantis šių įstatymo nuostatų. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistoji, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių BPK normų pažeidimų (bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, neteisingai įvertinti byloje esantys įrodymai). Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismas pakartotinai įvertinęs išieškotiną konfiskuotino automobilio „VW ID3“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančią pinigų sumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamas nuosprendis šioje dalyje yra nepagrįstas, todėl keistinas.

Dėl BPK 273 straipsnio

8. Pagal BPK 273 straipsnio 1 dalį, jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, jog prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba tokį pageidavimą kaltinamasis jau yra pareiškęs BPK 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius BPK 291 straipsnio reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas. Taigi, sutrumpintas įrodymų tyrimas atliekamas tik esant tam tikroms sąlygoms, tarp kurių yra visų aplinkybių aiškumas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teisme buvo nustatytos BPK 273 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos ir įrodymų tyrimas atliktas sutrumpinta tvarka. Vis tik, baigiamųjų kalbų metu nuteistojo gynėjas advokatas kėlė abejones dėl psichotropinių medžiagų įgijimo aplinkybių, prašydamas teismą įvertinti, ar kaltinamasis padarė baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, todėl buvo atnaujintas įrodymų tyrimas ir papildomai apklaustas T. B.. Nuteistasis dėl pas jį rastų narkotinių medžiagų parodė, kad nesigilino, ką konkrečiai jam perdavė ir nežinojo, kad dėžutėje nuo ausinių yra suktinė, tačiau paduodamas dėžutę asmuo pasakė, kad atsilygina už paskolintas ausines ir jis galėjo įtarti, jog ten buvo narkotinė medžiaga, patalpoje jautė specifinį kvapą. Pirmosios apklausos teisme metu parodė, kad asmuo leido suprasti, kad kažkaip atsidėkojo. Pagal teismų praktiką, nusikaltimo sudėties subjektyviajai pusei pagrįsti pakanka įrodyti, kad kaltininkas bent bendrais bruožais suvokia, jog medžiaga, kuria jis disponuoja, yra psichotropinė ar narkotinė, bendrais bruožais suvokia šios medžiagos kiekius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-561-511/2015). Aptarti nuteistojo parodymai yra pakankami teismo įsitikinimui, jog jis numanė, kad gavo narkotinę ar psichotropinę medžiagą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir pagrįstai taikė sutrumpintą įrodymų tyrimą, bei BK 64¹ straipsnio nuostatas, kurių pagrindu T. B. paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu.

Dėl BK 259 straipsnio 2 dalies

9. Apeliaciniame skunde iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, jo pagrindu padarytomis teismo išvadomis dėl nuteistojo T. B. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje. Nuteistojo gynėjo advokato teigimu, sulaikymo metu, o taip pat ir apklausiamas įtariamuoju, T. B. negalėjo tiksliai pasakyti, kas yra jo ausinių dėžutėje, nes jos turinio iki sulaikymo nepažiūrėjo, tačiau numanė, jog ten galėjo būti narkotinės medžiagos, nes asmuo, kažką įdėjęs į dėžutę, prieš tai rūkė. Be to, iš surinktų duomenų matoma, kad T. B. darė prielaidą, jog ausinių dėžutėje esanti medžiaga yra narkotinė medžiaga, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad T. B. būtų šią suktinę apžiūrėjęs ar tiksliai įsitikinęs, jog jo laikoma suktinė priklauso narkotinių medžiagų grupei. Atkreipiamas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu T. B. iš esmės prisipažino kaltu padaręs, be kita ko, baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, tikėdamasis, jog bus atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą BK 40 straipsnio pagrindu.

10. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, jog vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tai, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, po ko galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-96-697/2017, 2K-67-699/2018). Vadinasi, teismas privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku, jog yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos ir kad išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. padarytos įvertinus tai aplinkybei nustatyti svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84-489/2017, 2K-180-689/2018).

11. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino T. B. kaltu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį. Minėto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė nedidelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba bauda, arba areštu. Nagrinėjamu atveju T. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti, o būtent nuo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto laiko, bet ne vėliau nei nuo 2023 m. rugsėjo 16 d., neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, savo megztinio priekinėje kišenėje esančioje dėžutėje laikė 0,004 g. psichotropinių medžiagų Δ 9-tetrahidrokanabinolio, iki kol 2023 m. rugsėjo 16 d. apie 00.12 val. (duomenys neskelbtini) dalinės apžiūros metu jas rado ir paėmė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai.

12. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius liudytojos E. D. parodymus, tarnybinius pranešimus, kitų objektų apžiūros protokolą, specialisto išvadą ir kitą rašytinę bylos medžiagą, padarė išvadą, jog T. B. laikė narkotinę medžiagą, rastą jo apžiūros metu megztinio priekinėje kišenėje. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nuteistojo T. B. gynėjas advokatas nesutinka.

13. Nagrinėjamu atveju nuteistojo T. B. kaltė dėl šio baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 259 straipsnio 2 dalyje, padarymo grindžiama jo paties parodymais. Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu T. B. kaltę dėl aptariamos nusikalstamos veikos pripažino, parodė, kad būnant bare, žmogui, su kuriuo susipažino, davė pasibandyti savo dėžutę, kuri buvo specialiai skirta ausinėms, ir jis pasibandė tas ausines apie valandą ir tada susiradęs T. B. tam bare gražino dėžutę su ausinėmis ir ta pačia suktine, leisdamas suprasti, kad kažkaip atsidėkojo, be to, vakaro metu matė, kaip žmogus, kuriam perdavė ausines, rūkė, o iš kvapo galėjo pasakyti, kad rūkomas ne tabakas galimai, o kanapės, nors pats nerūkė (2 t., b. l. 31-33).

14. Ikiteisminio tyrimo metu 2023 m. rugsėjo 16 d. liudytoja apklausta E. D. parodė, kad atlikus dalinę apžiūrą T. B. megztinio pilvo srityje esančioje kišenėje rasta juodos spalvos dėžutė, kurios viduje buvo suktinė su galimai augalinės kilmės narkotinėmis medžiagomis. Bendraujant su T. B. šis nurodė, kad narkotinės medžiagos yra ne jo, o einant į tualeto patalpą kartu su draugais, esant patalpoje, kažkuriuo metu jam dėžutę įdėjo draugai, D. B. (1 t, b. l. 18-21). Iš 2023 m. lapkričio 15 d. kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad „<...> Pareigūnas atlikęs apžiūrą paprašė medikės vienkartinės pirštinės. Pareigūnas paklausė vaikino, kas čia bus dėžutėje, vaikinas atsakė, kad jo ausinukai. Perklausus ar jo, jis linkteli teigiamai. Pareigūnas paklausia, ar viskas kas dėžutėje yra jo. Vaikinas pratylėjo. Apžiūrėdamas dėžutę pareigūnas kažką parodo vaikinui, klausia, kas čia. Vaikinas atsakė nežinantis <...> Pareigūnas tada paklausė, o kaip čia atsirado. Vaikinui nieko neatsakius, pareigūnė paklausia, kas dar be jo turėjo jo ausines. Ką atsakė nesigirdi, tačiau girdisi, kaip pareigūnė pasakė sakyti tada vardus, pavardes. Ką sako vaikinas nesigirdi, pareigūnas tuo metu nufotografuoja radinį. <...> pareigūnė nurodė, kad vaikinas pasakė, jog draugas įdėjo, tualete, nuėjo abu, davė savo dėžutę draugui, buvo tualete dviese, tada daugiau žmonių atsirado ir draugas įdėjo. Pareigūnas paklausė, ar matė, kaip įdėjo, vaikinas atsakė ne. Paklausė, ar nesakys draugo vardo, pareigūnė nurodė, kad pasakė. Pareigūnas paklausė, o kiek čia yra gramų, vaikinas pasakė, kad čia nieko nėra, jis nežino kas čia yra įdėta. Gali būt tiesiog cigaretė. Matosi, kaip pareigūnas pakelia ir apžiūri neprarūkytą suktinę. Tada pareigūnas paklausė vaikino, o tai dėl ko draugas jam tiesiog cigaretę įdėjo. Vaikinas nieko neatsakė“ (1 t., b. l. 102-104).

15. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2023 m. spalio 26 d. specialisto išvadoje Nr. IBPS-V-2930150-23S nurodyta, kad augalinės kilmės medžiagų mišinio iš suktinės, esančios plastikinėje dėžutėje, rastoje ir paimtoje pas T. B., sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – Δ 9-tetrahidrokanabinolis, kurio masė yra 0,004 g. Nuoplovose, paimtose nuo T. B. rankų, narkotinių ar psichotropinių medžiagų pėdsakų nerasta (1 t., b. l. 85-86).

16. Vadovaudamasis aukščiau nurodytais baudžiamosios bylos medžiagoje esančiais duomenimis, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, atitinkančią ir šios nutarties 8 punkte aukštesniojo teismo išdėstytus argumentus, kad T. B. bendrais bruožais žinojo, jog ausinių dėžutėje buvo draudžiamos disponuoti medžiagos. Pažymėtina, kad nors, kaip nurodo pats T. B., jis dėžutės nebuvo apžiūrėjęs, tačiau nurodė, jog asmuo, kuriam buvo paskolinęs ausines būdamas bare, jam atsidėkojo, todėl galėjo suvokti, kad joje buvo paliktos narkotinės medžiagos. Be kita ko, pats T. B. patvirtino, jog vakaro eigoje matė, kaip aptariamas asmuo rūkė, pagal kvapą tai buvo kanapės.

17. Nors apeliaciniame skunde gynėjas kelia klausimą, kaip T. B. galėjo būti nuteistas už narkotinių medžiagų laikymą, nors jų nebuvo įgijęs, tačiau pažymėtina, kad BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos yra alternatyvios, tad nusikalstamai veikai inkriminuoti pakanka, jog būtų atliktas bent vienas veiksmas – šiuo atveju, laikymas, todėl apeliacinio skundo argumentas dėl draudžiamų medžiagų įgijimo laikytinas nepagrįstu.

18. BK 259 straipsnyje nurodyto nusikaltimo dalykas yra narkotinės ir psichotropinės medžiagos, įtrauktos į Narkotinių ir psichotropinių medžiagų, draudžiamų vartoti medicinos tikslams, sąrašus, patvirtintus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d, įsakymu Nr. 5. Aptariamo nusikaltimo dalyko požymis – kiekis – yra svarbus, nes pagal jį diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė. Minėtų medžiagų kiekis nustatomas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtintose Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose (toliau ir – Rekomendacijos) pateiktose lentelėse nurodytus atitinkamų medžiagų kiekius. Tai yra objektyvusis kriterijus, kuris apibrėžia, kokie atitinkamų narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiai laikytini nedideliu, dideliu ir labai dideliu. Kaip matyti iš minėto sąrašo, dideliu ar labai dideliu kiekiu, priklausomai nuo narkotinės ar psichotropinės medžiagos rūšies, gali būti pripažįstami įvairūs svoriai. Tai reiškia, kad byloje turi būti nustatytas ne tik narkotinės ar psichotropinės medžiagos bendras svoris, rūšis, pavadinimas, bet ir pačios narkotinės/psichotropinės medžiagos kiekis.

19. Specialisto išvadoje Nr. IBPS-V-2930150-23 konstatuota, kad plastikinėje dėžutėje, rastoje ir paimtoje pas T. B., sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – Δ 9-tetrahidrokanabinolis, kurio masė 0,004 g ir šis kiekis pagal aukščiau nurodytas Rekomendacijas sudaro nedidelį kiekį (ne daugiau 0,2 g). Taigi, T. B. veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip baudžiamasis nusižengimas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį.

20. Apeliaciniu skundu prašoma priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, o tai, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, reiškia, kad apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, taip pat ir dėl paskirtos bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018). Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas T. B. bausmę, atsižvelgė į tai, kad padarytas vienas baigtas nesunkus nusikaltimas, susijęs su transporto eismo saugumu bei padarytas vienas baigtas tyčinis baudžiamasis nusižengimas, susijęs su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Nustatyta viena T. B. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi dėl to (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į T. B. asmenybę – dirba, darbdavių charakterizuojamas teigiamai (1 t., b. l. 159-161), nevedęs, turi draugę, praeityje neteistas (1 t., b. l. 173-174), tačiau 2020 m. gruodžio 31 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui patvirtinus prokuroro nutarimą buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, per vienerius metus iki nusikalstamos veikos padarymo administracine tvarka baustas vieną kartą (1 t., b. l. 175). Atsižvelgdamas į nurodytą, pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė padaryto nusikaltimo pavojingumui adekvačią bausmę – baudą, kurios dydį nustatant artimą minimaliam skiriant už baudžiamuosius nusižengimus – 20 MGL (1 000 EUR). Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmių skyrimą reglamentuojančios normos nagrinėjamu atveju pažeistos nebuvo, paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį bei protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus. Nenustačius BK 41 straipsnio, 54 straipsnio reikalavimų pažeidimų, T. B. paskirtos bausmės nėra pagrindo keisti, be to, to nėra prašoma ir nuteistojo apeliaciniame skunde. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė buvo pagrįstai subendrinta su tuo pačiu nuosprendžiu paskirta bausme už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą apėmimo būdu, nes padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnius. Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad baudžiamoji byla išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, pagrįstai taikytas BK 64¹ straipsnis, ir paskirta subendrinta bausmė sumažinta vienu trečdaliu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo paskirta bausme ir taikytu bausmių bendrinimo būdu.

Dėl BK 40 straipsnio taikymo

21. BK 40 straipsnyje įtvirtinta galimybė teismui atleisti asmenį, padariusį baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. BK 40 straipsnio taikymas yra galimas tik nustačius šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintą sąlygų visumą ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalyse esančias sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017, 2K-134-1073/2018, 2K-249-1073/2020, 2K-224-1073/2023). Teismų praktikoje pažymima, kad tik visų BK 40 straipsnyje išdėstytų būtinų sąlygų egzistavimas sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tačiau, net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne pareigą priimti sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės. Abiem atvejais, t. y. tiek taikant BK 40 straipsnį, tiek ir atsisakant jį taikyti, teismų sprendimai turi būti motyvuoti, pagrįsti byloje nustatytomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-185-489/2018, 2K-307-689/2019).

22. Išnagrinėjęs šią bylą pirmosios instancijos teismas nustatė, kad yra BK 40 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: T. B. savo kaltę visiškai pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi (šią aplinkybę bylą nagrinėjęs teismas pripažino lengvinančia jo atsakomybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), žalos atlyginimo klausimas byloje nekilo, nes T. A. padaryta žala už sugadintą eismo įvykio metu automobilį buvo atlyginta. Vis tik, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad bylos duomenys nesudaro pagrindo nustatyti BK 40 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose įtvirtintų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų. Be to, konstatavo, kad galimi laiduotojai R. B. ir N. B. nėra tinkami laiduotojai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka.

23. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamu atveju T. B. padarė vieną nusikalstamą veiką, o kita padaryta veika yra baudžiamasis nusižengimas, todėl šiuo pagrindu nelaikytina, jog jis padarė dvi nusikalstamas veikas. Be to, gynėjo teigimu, nagrinėjamu atveju nepagrįstai pirmosios instancijos teismas vertino ir laiduotojų asmenybes bei jų įtaką T. B. – laiduotojais prašė būti nuteistojo tėvai R. B. ir N. B., kurie pateikė teigiamas charakteristikas iš darboviečių, o bylos nagrinėjimo metu išdėstė poveikio būdus T. B., o taip pat į savo telefonus susiinstaliavo specialią aplikaciją, norėdami matyti, kur bet kuriuo metu yra jų sūnus. Atsižvelgiant į tai, apeliaciniu skundu prašoma iš naujo išanalizuoti ir įvertinti byloje esančius R. B. ir N. B. prašymus bei kitus duomenis ir iš naujo išspręsti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimą.

24. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškindamas BK 40 straipsnio nuostatas yra nurodęs, jog BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu nustatoma, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas esant idealiajai jų sutapčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-85/2008, 2K-340/2012, 2K-52-648/2017, 2K-164-895/2018). BK 40 straipsnio taikymo aspektu aktualu, kad ankstesnės nusikalstamos veikos padarymo faktas tam tikromis aplinkybėmis praranda savo teisinę reikšmę ir laikoma, jog asmuo, vėliau padaręs kitą veiką, nusikalto pirmą kartą. Tokia išvada galima, kai dėl ankstesnės nusikalstamos veikos kilęs baudžiamasis teisinis santykis jau yra visiškai pasibaigęs (pavyzdžiui, už anksčiau padarytą nusikaltimą asmuo buvo nuteistas, tačiau teistumas yra išnykęs ar panaikintas; dėl ankstesnės nusikalstamos veikos suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-85/2008, 2K-137/2012, 2K-142-697/2022).

25. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad T. B. padarė vieną nusikaltimą transporto eismo saugumui, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 281¹ straipsnio 1 dalis), ir vieną baudžiamąjį nusižengimą, susijusį su disponavimu psichotropinėmis medžiagomis (BK 259 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad pagal BK 10 straipsnį nusikalstamos veikos skirstomos į nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus, laikytinas nepagrįstu gynėjo argumentas, jog šiuo pagrindu T. B. nepadarė dviejų nusikalstamų veikų. Be to, nagrinėjamu atveju nurodytos dvi nusikalstamos veikos negali būti vertinamos kaip idealioji sutaptis. Konstatavimas, kad kelios nusikalstamos veikos sudaro idealiąją sutaptį, reiškia, kad asmuo iš esmės padarė vieną veiką, kuri tik dėl teisinio reguliavimo specifikos kvalifikuojama pagal kelis BK straipsnius. Remiantis teorinėmis nuostatomis ir teismų praktikoje suformuotais precedentais, idealioji nusikalstamų veikų sutaptis paprastai konstatuojama tada, kai asmuo viena veika tuo pačiu laiku padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, nustatytų skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-582/2006, 2K-115/2007, 2K-126/2007, 2K-412/2010, 2K-536/2010, 2K-37/2011 ir kt.). Kita vertus, kai kuriais atvejais sutaptį galima laikyti idealiąja ir tuo atveju, kai kelios veikos padarytos viena po kitos, per trumpą laiko tarpą, įgyvendinant bendrą sumanymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-92/2005, 2K-516/2005, 2K-437/2006, 2K-477/2008, 2K-355/2009). Atsižvelgiant į nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, šiuo atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad T. B. aptartas nusikalstamas veikas, už kurių padarymą yra nuteistas, padarė įgyvendindamas vieną sumanymą. Nurodyta, kad šias veikas skiria laiko tarpas, jos nėra siejamos bendra tyčia bei padarytos skirtingais poelgiais, nuteistojo tyčia kiekvienos nusikalstamos veikos padarymo metu formavosi atskirai. Nėra jokio pagrindo teigti ir tai, kad nuteistasis siekė vieno bendro tikslo, įgyvendindamas vieną bendrą sumanymą. Taigi nėra ir pagrindo išvadai, kad nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sudaro idealiąją sutaptį.

26. BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta sąlyga – pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų, yra vertinamojo pobūdžio. Teismo išvada šiuo klausimu turi būti paremta objektyviais faktais, kurių buvimas ar nebuvimas padeda į tai atsakyti. Sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, kad asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, atsižvelgiama į duomenis, leidžiančius daryti išvadą apie atsitiktinį padarytos veikos pobūdį ar, priešingai, polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus. Taip pat vertintinos aplinkybės, apibūdinančios kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221-693/2017, 2K-176-303/2018, 2K-145-895/2018, 2K-274-693/2018). Vienai ar kitai išvadai, be kita ko, gali turėti įtakos ankstesni (išnykę) kaltininko teistumai ir veikų, už kurias jis anksčiau buvo nuteistas, pobūdis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-693/2018), taip pat informacija apie anksčiau padarytus administracinius nusižengimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-301-788/2019, 2K-195-628/2023, 2K-54-594/2024). Jeigu, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, kyla pagrįstų abejonių, ar asmuo nedarys naujų nusikalstamų veikų, ar jis nėra linkęs nusikalsti, tai paprastai reiškia, kad nėra vienos iš sąlygų, leidžiančių teismui daryti atitinkamas išvadas, vadinasi, ir taikyti BK 40 straipsnio nuostatas. Sprendžiant šį klausimą neturi likti neaiškumų ar abejonių dėl to, ar iš tiesų visos aplinkybės yra tokios aiškios, kad galima būtų daryti išvadą, jog yra pagrindas atleisti nusikalstamą veiką padariusį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329/2013).

27. Nagrinėjamu atveju skundžiamą nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytos sąlygos buvimo, rėmėsi Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašu apie fizinį asmenį – nors T. B. nėra teistas, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas 2020 m. gruodžio 31 d. patvirtinto prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymo kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius (1 t., b. l. 173-174). Be to, iš byloje esančio Administracinių nusižengimų registro duomenų išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 1 metus matyti, kad T. B. kartą baustas administracine tvarka dėl Kelių eismo taisyklių (1 t., b. l. 175). Taigi, pirmosios instancijos teismui dėl nurodytų aplinkybių kilo pagrįstų abejonių, jog T. B. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis. Aptarti asmenį charakterizuojantys duomenys neigiamai apibūdina T. B. asmenybę bei rodo, kad vykęs procesas, kurio metu T. B. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, nesulaikė jo nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo. Be kita ko, sutiktina, kad T. B. padarė vieną iš šiurkščiausių ir pavojingiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų – vairavo transporto priemonę miesto teritorijoje nakties metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas artimas sunkiam (1,94 promilių) neblaivumo laipsnis. Nors nuteistasis ir nurodė, kad transporto priemonėje jis buvo vienas, tačiau, liudytojo T. A. teigimu, jis iš viso matė tris asmenis – vairuotoją, t. y. T. B., dar vieną vaikiną ir merginą (1 t., b. l. 28-29). Taigi sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad T. B. veiksmai sukėlė didelį pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir jo bei kitų eismo dalyvių sveikatai ir gyvybei, be to, jokia svarbi priežastis, lėmusi jo sprendimą sėsti už vairo neblaiviam, nebuvo nustatyta, jos nenurodė ir pats nuteistasis. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, T. B. sukeltas eismo įvykis, apie kurį jis pats prisimena tik vieną detalę – atsitrenkimo smūgį, jo veiksmais padaryta žala, visų aptartų aplinkybių kontekste, neleidžia daryti išvados, kad yra pagrįstas spręsti, jog nuteistasis ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų.

28. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo nesutikti ir su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada dėl laiduotojų tinkamumo. Pirmosios instancijos teismui nuteistasis T. B. nurodė, kad prieš įvykį santykiai su laiduotojais prašančiais būti tėvais buvo geri, o dabar santykiai pagerėjo, tėvai nori padėti ir aktyviai padeda spręsti alkoholio vartojimo bėdą, su mama pradėjo bendrauti gilesnėmis temomis, o kartu su tėvais pasitarus ir tėčiui užsiminus apie aplikaciją, kurioje galima matyti, kur esama konkrečiu metu, ji buvo įdiegta ir jam ši programėlė yra kaip tam tikra kontrolės priemonė. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad tėvai turi autoritetą ir artimus ryšius su T. B., jie yra charakterizuojami teigiamai, tačiau pritariant pirmosios instancijos teismui, jų įtaka sūnaus priimamiems sprendimams abejotina. Patys laiduotojai nenurodė, kokią teigiamą įtaką gali daryti T. B., vien mobiliosios aplikacijos įdiegimas, nėra pakankama priemonė kontroliuoti ir daryti poveikį sūnui ankstesnio ir šio baudžiamojo proceso kontekste. Atkreiptinas dėmesys, kad apie BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymą, dėl kurio prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, T. B. tėvams pranešė tik per Kalėdas, kai buvo priimtas sprendimas jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės (2 t., b. l. 62), taigi, proceso metu tėvams nieko nepasakojo. Be to, nors tėvai vėliau ir buvo informuoti apie vykusį procesą, tačiau, kaip nurodė pats nuteistasis, jie nematė pagrindo jį auklėti (2 t., b. l. 61). Be to, kaip matoma iš baudžiamosios bylos duomenų, ir šiuo atveju T. B. tėvai po aptariamo įvykio už sūnų atlygino žalą „VW ID3“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), savininkui, jį išpirkdami, sumokėjo T. A. už sugadintą eismo įvykio metu automobilį, tokiais veiksmais prisiimdami dalį atsakomybės sau, kas sudaro pagrindą abejoti, jog laiduotojai sugebės padėti T. B. pilnai suprasti savo nusikalstamais veiksmais sukeltą žalą bei padarinius. Aptartų duomenų kontekste darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai sprendė, jog R. B. ir N. B. nėra tinkami asmenys, galintys daryti teigiamą įtaką nuteistojo elgesiui ateityje.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 72 straipsnyje

29. Turto konfiskavimas yra baudžiamojo poveikio priemonė, kuri, jei yra pagrindas, skiriama kaltininkui kartu su bausme. Baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo tikslas – padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, todėl baudžiamojo poveikio priemonei būdingi nubaudimo, auklėjimo bei prevencijos elementai. Turto konfiskavimo, kaip baudžiamojo poveikio priemonės, taikymo pagrindai įtvirtinti BK 67 ir 72 straipsniuose. Baudžiamajame įstatyme įtvirtintas turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. BK 72 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Pagal baudžiamąjį įstatymą, turto konfiskavimas privalomai skiriamas visais atvejais, nustačius, kad turtas atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytus konfiskuotino turto požymius ir yra kitos BK 72 straipsnyje nurodytos jo taikymo sąlygos. Nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone gali būti pripažįstamas tik toks turtas, kurį kaltininkas sąmoningai naudoja nusikalstamai veikai daryti. Dėl to, nusikalstamos veikos priemone paprastai pripažįstamas darant tyčines nusikalstamas veikas panaudotas turtas. Remiantis BK 72 straipsnio 3 dalimi ir teismų praktika, kaltininkui priklausančio tokio turto konfiskavimas nepriklauso nuo teismo nuožiūros ir yra privalomas, o išimtimi iš šios taisyklės gali būti tik tokie išskirtiniai atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė. Kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (BK 72 straipsnio 5 dalis).

30. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nors automobilis „VW ID3“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nusikalstamos veikos padarymo metu priklausė ne kaltininkui, o trečiajam asmeniui, todėl turėtų būti konfiskuojama šios transporto priemonės vertė, tačiau šioje byloje situaciją keičia tai, kad automobilį po autoįvykio nupirko T. B. tėvas R. B., pagal 2023 m. spalio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartį sumokėdamas 30 000 EUR, ir tokiu būdu atlygindamas žalą visiškai, nevertinant, koks realus žalos dydis. Gynėjo nurodymu, tokios aplinkybės sudaro pagrindą iš naujo išnagrinėti baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo – klausimą, konfiskuojant veikos padarymo priemonę arba turto konfiskavimo netaikyti, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

31. Pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, šios nusikalstamos veikos padarymas yra neįmanomas be transporto priemonės. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad T. B. vairavo transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir padarė BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką – policijos pareigūnai tikrinimo metu jam nustatė didesnį nei 1,51 promilės girtumą, o būtent, tikrinant pirmą kartą nustatytas 2,14 promilių neblaivumas, antrą – 1,94 promilių neblaivumas (1 t., b. l. 32-35). Automobilis „VW ID3“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kurį vairavo T. B., nusikalstamos veikos padarymo metu priklausė trečiajam asmeniui – AB „(duomenys neskelbtini)“, valdytojas – UAB „(duomenys neskelbtini)“ (1 t., b. l. 48), taigi pagrįstai skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu šis automobilis buvo pripažintas nusikalstamos veikos padarymo priemone.

32. Nors byloje yra pateikta pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią minėtas automobilis UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo parduotas pirkėjui R. B. (nuteistojo tėvui) sumokant 30 000 EUR (1 t., b. l. 155-158), pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė BK 72 straipsnio 3 dalies nuostatų. Automobilis „VW ID3“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), yra išpirktas trečiojo asmens ir šiuo metu T. B. nepriklauso. Atsižvelgiant į tai, konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimas nagrinėjamu atveju buvo spręstas pagrįstai.

33. Pagal BK 72 straipsnį konfiskuotino turto vertė paprastai nustatoma vadovaujantis specialisto atliktu konkrečios transporto priemonės įvertinimu. Kai tokių duomenų byloje nėra, konfiskuotino turto vertė nustatoma pagal atitinkamų juridinių asmenų pažymą apie tokios rūšies transporto priemonės vidutinę vertę bylos tyrimo ir (ar) nagrinėjimo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-100-648/2019, Nr. 2K-164-222/2019, Nr. 2K-7-12-495/2020). Iš pateiktos VšĮ „Emprekis“ pažymos matyti, kad automobilio „VW ID.3 Pro Performance“, kategorija – M1-AB, kėbulo tipas – hečbekas, variklio galia – 150 KW, pasirinkti metai – 2021 m., vidutinė rinkos kaina Lietuvoje yra 33 560 EUR su PVM (1 t., b. l. 49). Kitų duomenų priimant skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 28 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje nebuvo, taigi buvo spręsta, kad transporto priemonės vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimas, t. y. 33 560 EUR, kaip baudžiamojo poveikio priemonė, atitinka įstatymo leidėjo siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus ir nevaržo T. B. akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.

34. Vis tik, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, nuteistojo T. B. gynėjas advokatas pateikė turto vertintojo E. L. atliktą individualią kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje fiksuoti įvairūs automobilio „VW ID3“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), defektai ir trūkumai, remonto kaina apytiksliai 20 080,10 EUR (2 t., b. l. 118-127), likutinė vertė po sugadinimo – 8 430 EUR (2 t., b. l. 113, 116-117), o transporto priemonės bazinė vertė atlikus transporto priemonės rinkos vertės skaičiavimą – 25 860,50 EUR (2 t., b. l. 115). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, siekiant įrodyti daikto rinkos vertę, yra pateikiami tiek masinio, tiek individualaus vertinimo duomenys, tačiau pirmenybė teikiama individualaus vertinimo duomenims. Pastebėtina, kad nustatant konfiskuotino turto vertę, remiamasi automobilio verte, buvusia nusikalstamos veikos darymo metu, o ne po jos padarymo. Automobilio „VW ID3“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), sugadinimas buvo T. B. nusikalstamos veikos padarinys, todėl jo vertės dėl eismo įvykio sumažėjimas kaltininko teisinės padėties palengvinti negali. Vis tik, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka, kad automobilio „VW ID3“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vertės nustatymas individualioje kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), taikant lyginamąjį vertės metodą, tikrąją konfiskuotino automobilio „VW ID3“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vertę šiuo atveju atitinka labiau, nei aukščiau aptarta VšĮ „Emprekis“ pažyma. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija iš T. B. išieškotiną konfiskuotino automobilio „VW ID3“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančią pinigų sumą sumažina iki 25 860,50 EUR.

35. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas konfiskuotino turto vertės sumokėjimo terminas – 3 dienos, vidutines pajamas gaunančiam nuteistajam yra neįvykdomas. Vis tik, pažymėtina, kad BPK nėra reglamentuotas tokios baudžiamojo poveikio priemonės (konfiskuotino turto vertės išieškojimo) įvykdymo terminas, to nenumato ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas. Įsiteisėjus nuosprendžiui, ši baudžiamojo poveikio priemonė vykdoma priverstinai, pateikiant ją vykdyti antstoliui (BPK 342 straipsnio 4 dalies 7 punktas). Pagal BPK 357 straipsnio 6 dalį, BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatytu atveju teismui nusprendus išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, nuosprendį paskelbęs teismas nuosprendžio nuorašą, <...> vykdomąjį raštą išsiunčia nuosprendžio vykdymo vietos antstoliui. Atkreiptinas dėmesys, kad T. B. neturint galimybės iš karto sumokėti visos iš jo priteistos konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos, jis galės kreiptis į antstolio kontorą dėl skolos mokėjimo išdėstymo bei grafiko sudarymo vykdomojoje byloje.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo T. B. gynėjo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 28 d. nuosprendį pakeisti.

Iš T. B. išieškotiną konfiskuotino automobilio „VW ID3“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančią pinigų sumą sumažinti iki 25 860,50 EUR.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.