Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė trejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 4 ir 9 dalimis, prie nurodytu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės pridėta dalis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 23 d. nutartimi nustatytos laisvės atėmimo bausmės bei visa baudos bausmė ir J. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams ir 25 MGL (1 250 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 2 dalimi, baudos bausmę nustatyta vykdyti atskirai pagal vykdomąjį dokumentą, išduotiną Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamojoje byloje T-1311-1123/2020.

Į paskirtos bausmės laiką bei baudos bausmę įskaitytas pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 23 d. nutartį atliktas bausmės laikas ir sumokėta baudos dalis (įskaityta į baudos bausmę) bei minėta nutartimi įskaitytas laikas.

J. S. paskirtos bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu taip pat buvo nuteistas ir V. M. (V. M.), tačiau nuosprendis dėl jo apeliacine tvarka neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

1. J. S. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl to, jog kartu su V. M., panaudodami fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą, o būtent: J. S. kartu su V. M. 2020 m. birželio 15 d., apie 21.00 val., Geležinkelio g. 6, Vilniuje, prie pėsčiųjų tilto, vedančio per geležinkelį, veikdami kartu, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, J. S. dešine ranka sudavus nukentėjusiajam V. P. (V. P.) du smūgius į veido sritį, dėl ko jis nugara pargriuvo ant žemės, po ko J. S. priėjus prie gulinčio ant žemės nukentėjusiojo V. P. iš kairės pusės, V. M. priėjo iš dešinės pusės, vienu metu apieškojo gulinčio ant žemės nukentėjusiojo kišenes bei pagrobė grynuosius pinigus – tiksliai nenustatytą sumą, tačiau ne mažiau kaip 195 Eur, po ko kartu pasišalino, tokiais savo veiksmais, panaudodami fizinį smurtą, padarė nukentėjusiajam V. P. muštinę žaizdą galvoje, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, bei pagrobė svetimą, nukentėjusiajam V. P. priklausantį, ne mažesnės nei 195 Eur vertės, turtą. Šie J. S. veiksmai pirmosios instancijos teismo nuosprendyje kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

5. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis J. S. neginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytų faktinių bylos aplinkybių bei veikos kvalifikavimo, tačiau mano, jog paskirta bausmė yra per griežta ir prašo ją kiek įmanoma sušvelninti. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

6. Prašydamas švelninti bausmę, apeliantas pirmiausia akcentuoja tai, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nepasitvirtino kaltinime inkriminuotos aplinkybės dėl 8 000 Eur, mobiliojo ryšio telefono (300 Eur vertės), taip pat asmens dokumento pagrobimo. Būtent šių aplinkybių jis nepripažino nuo pat proceso pradžios, tuo tarpu dėl kitos kaltinimo dalies kaltės neneigė. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje nebuvo surinkta jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių nukentėjusiojo parodymus dėl iš pastarojo neva pagrobtos anksčiau nurodytos pinigų sumos ir mobiliojo ryšio telefono, dėl ko iš kaltinimo pašalino atitinkamas aplinkybes. Tuo tarpu kaltinimas dėl asmens dokumento pagrobimo buvo eliminuotas dar įrodymų tyrimo metu, t. y. teisme apklausiant nukentėjusįjį V. P., pastarasis parodė, jog pasą rado netoli nusikaltimo padarymo vietos, įvardinti, kokiomis aplinkybėmis neteko dokumento, nukentėjusysis negalėjo. Atsižvelgdama į tai, prokurorė pateikė prašymą pakeisti kaltinimą, pagal kurį J. S. (taip pat ir V. M.) nebebuvo kaltinamas pagrobęs asmens dokumentą (4 t., b. l. 118). Taigi nors apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl nepasitvirtinusio pirminio kaltinimo iš esmės ir yra teisingos, visgi nėra pagrindo daryti išvados, kad nuteistasis pripažino savo kaltę dėl nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo jis yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, juo labiau, nėra pagrindo atsakomybę lengvinančios aplinkybės konstatavimui, kaip to prašo apeliantas. Iš J. S. parodymų matyti, kad jis kategoriškai neigė nusikalstamus veiksmus atlikęs kartu su V. M., be to, tikino nukentėjusiajam sudavęs neva „iš inercijos“, kadangi šis (nukentėjusysis) tiesė ranką link jo, atrodė, kad nori pastumti ar smūgiuoti. Tokie J. S. parodymai rodo, kad pastarasis nepripažino nei bendrininkavimo, nei to, kad veiksmai prieš nukentėjusįjį buvo atlikti tyčia, turint tikslą pagrobti svetimą turtą. Pagal teismų praktiką atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, apima situacijas, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Gi nagrinėjamu atveju J. S. nors ir pripažino smūgiavęs nukentėjusiajam V. P. į veidą (beje, pabrėžtina, kad apeliantas pripažintas kaltu sudavęs du smūgius į veido sritį, nors pats nuteistasis pripažįsta, jog tik vienas iš smūgių pataikė į skruostą, tuo tarpu pirmasis smūgis nukentėjusiojo esą nelietė), tačiau, kaip minėta anksčiau, neigė bendrininkavimą su kitu šioje byloje nuteistu asmeniu, menkino savo veiksmus, aiškino neva įvykio metu susidarė situacija, privertusi jį gintis nuo nukentėjusiojo (tokia pozicija buvo dėstoma viso ikiteisminio tyrimo metu), apgailestavimą dėl nusikalstamų veikų išreiškė formaliai, nukentėjusiojo neatsiprašė, kas akivaizdžiai paneigia BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo galimybę.

7. Pastebėtina, kad apeliaciniame skunde nuteistasis akcentuoja tai, kad nukentėjusysis dalyvavo ne visuose pirmosios instancijos teisme vykusiuose posėdžiuose, tačiau ši aplinkybė neturi jokios įtakos, sprendžiant nuteistajam paskirtos bausmės klausimą.

8. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas J. S. bausmę, vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, t. y. vertino padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį ir kaltės formą – bendrininkaujant padarytas vienas apysunkis baigtas nusikaltimas, nukreiptas turtines teises ir turtinius interesus, taip pat asmens sveikatą. Teismas nustatė dvi nuteistojo atsakomybę sunkinančias aplinkybes – nusikalstama veika padaryta, veikiant bendrininkų grupe, taip pat nusikaltimą padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 13 punktai). Be to, teismas atsižvelgė ir į nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis – nors ir pakankamai jauno amžiaus, tačiau daug kartų teistas, taip pat ir už analogiško pobūdžio nusikaltimus, turtines nusikalstamas veikas daro sistemingai, būdamas laisvėje legalaus pragyvenimo šaltinio neturėjo, priklausomas nuo narkotinių medžiagų (nuteistojo žodžiais, pataisos įstaigoje gydosi nuo priklausomybės). Įvertinęs visas išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas parinko apeliantui BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatydamas artimą nurodytos bausmės rūšies vidurkiui. Vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 3, 4 ir dalimis, už plėšimą paskirtą bausmę teismas, taikydamas dalinį ir visišką bausmių sudėjimo būdus, subendrino su ankstesniu teismo sprendimu (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 23 d. nutartimi) nustatyta subendrinta bausme ir paskyrė J. S. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą trejiems metams šešiems mėnesiams ir 25 MGL dydžio baudą.

9. Vertindama apeliaciniame skunde keliamą klausimą dėl J. S. paskirtos bausmės tinkamumo, teisėjų kolegija pritaria skundžiamame nuosprendyje išdėstytiems motyvams, jog nuteistąjį charakterizuojantys duomenys (daugkartiniai ankstesni teistumai, nuosprendžiais paskirtos bausmės) neginčytinai leidžia daryti išvadą, kad J. S. nėra linkęs keistis, savo elgesio nevertina kritiškai. Apeliantas, dar būdamas nepilnametis, padarė ne vien nusikalstamą veiką, pirmųjų paskirtų bausmių vykdymas buvo atidėtas, vėliau pakartotinai nusikaltus pastarajam buvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, atliekant ją nepilnamečių pataisos namuose. Nuteistajam buvo taikytas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos, tačiau nepraėjus nė pusmečiui J. S. vėl nusikalto, jam buvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė. Toliau apeliantas nusikalstamas veikas darė iš esmės nepertraukiamai – atlikęs paskirtas laisvės atėmimo ar arešto bausmes bei išleistas į laisvę, netrukus vėl nusikalsdavo. Šios aplinkybės yra neabejotinai reikšmingos, jos parodo asmens pavojingumą, tai, kad nusikalstamas elgesys yra neatsitiktinis, o nuteistojo nuo naujų nusikalstamų veikų darymo nesulaikė ne kartą paskirta laisvės atėmimo bausmė. Susiformavusį aiškų nusikalstamą elgesį tik patvirtina tai, kad po skundžiamo nuosprendžio priėmimo paleistas į laisvę J. S. jau po penkių dienų padarė baudžiamąjį nusižengimą (bylos duomenimis, nuteistasis 2021 m. birželio 17 d. buvo paleistas, atlikęs anksčiau skirtą bausmę, tačiau, kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, jau 2021 m. birželio 22 d. jis iš parduotuvės pagrobė nedidelės vertės svetimą turtą, dėl ko buvo nuteistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 7 d. baudžiamuoju įsakymu, jam paskirta arešto bausmė) (b. l. 192, 199-204). Tikslinga pažymėti ir tai, kad apeliantas nepertraukiamai daro ir administracinius nusižengimus, paskirtų administracinių baudų nemoka. Nors išleistas į laisvę užsiregistravo Užimtumo tarnyboje (tokia aplinkybė spręstina iš minėto 2021 m. liepos 7 d. baudžiamojo įsakymo), tačiau kyla pagrįstos abejonės dėl realių pastangų pragyvenimui užsidirbti legaliu būdu, kadangi, kaip matyti iš paskutinio baudžiamojo įsakymo, apeliantas lėšų ketino įgyti pardavęs pagrobtas prekes.

10. Anksčiau išdėstytų aplinkybių kontekste, taip pat įvertinus tai, kad konstatuotos dvi nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, o atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas parinkti J. S. laisvės atėmimo bausmės rūšį nekelia abejonių, o paskirtos bausmės dydis, neviršijantis straipsnio sankcijoje nustatytos šios rūšies bausmės vidurkio ir esantis artimas jam (nežymiai mažesnis), taip pat paskirta galutinė subendrinta bausmė nevertintina kaip per griežtas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistajam paskirta subendrinta trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir 25 MGL dydžio bauda yra teisinga, ne per griežta, pilnai atitinkanti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį, todėl ją švelninti nėra jokio teisinio pagrindo.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

11. Apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl priteistinų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų – 2021 m. rugsėjo 6 d. pažymoje Nr. (12.32 Mr) PT-5780 nurodoma, kad iš nuteistojo J. S. valstybės naudai priteistinos 64,44 Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidos, kurias sudaro advokatės Teresos Rotdeker darbo užmokestis (4 t., b. l. 197, 198).

12. BPK 322 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pagal Vilniaus apygardos teismo prašymą parinko nuteistajam advokatę, kuri Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 21 d. nutartimi buvo paskirta nuteistojo gynėja, t. y. J. S. gynėja paskirta advokatė Teresa Rotdeker (4 t., b. l. 186).

13. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje.

14. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje būtinumą skirti nuteistajam J. S. gynėją numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Esant tokioms aplinkybėms, šių išlaidų priteisimas nėra galimas. Tokios pozicijos jau kurį laiką nuosekliai laikomasi ir teismų praktikoje (pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-433-1020/2017, Nr. 1A-31-843/2017, Nr. 1A-508-468/2020, to paties teismo nuosprendžiai baudžiamosiose bylose Nr. 1A-473-626/2020, 1A-458-988/2020, 1A-143-1121-2021). Taip pat ir Lietuvos Aukščiausio Teismo formuojamoje praktikoje yra ne kartą nurodyta, kad sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, koks yra gynėjo paskyrimo teisinis pagrindas (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-303/2014). Atsižvelgiant į tai, proceso išlaidos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo iš nuteistojo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskaičiuotų antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistojo nepriteisti.