- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-09-26
- Bylos Nr.
- e2S-1815-640/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-09351-2024-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė
- Atsakovas
- mažosios bendrijos „Lakota“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Trinklita“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės mažosios bendrijos „Lakota“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 17 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Trinklita“ ieškinį atsakovei mažajai bendrijai „Lakota“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Trinklita“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės mažosios bendrijos (toliau – MB) „Lakota“ ieškovės naudai 44 019 Eur skolą, 5259,91 Eur delspinigių ir 6 proc. dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė pareikštam reikalavimui užtikrinti prašė taikyti šias laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės MB „Lakota“ kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančius pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, ieškinio reikalavimų ribose, t. y. 49 278,91 Eur sumai.
3. Ieškovė nurodė, kad nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, nes atsakovė gali paslėpti turtą, jį perleisti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. birželio 17 d. nutartimi nutarė tenkinti ieškovės UAB „Trinklita“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, t. y. ieškovės UAB „Trinklita“ ieškinio reikalavimų užtikrinimui areštavo atsakovei MB „Lakota” nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą 49 278,91 Eur sumai. Nurodyto turto nesant ar jo nepakankant, likusiai sumai areštavo atsakovei MB „Lakota” priklausančias pinigines lėšas ir (ar) turtines teises, esančias pas atsakovę ir (ar) trečiuosius asmenis, paliekant teisę atsakovei įmokėti pinigus į sąskaitą (-as), uždraudžiant disponuoti ar naudotis areštuotoje (-ose) sąskaitoje (-ose) esančiomis lėšomis, leidžiant areštuotomis lėšomis, turtinėmis teisėmis ir (ar) turtu atsiskaityti su ieškove, išmokėti darbuotojams su darbo santykiais susijusias išmokas bei mokėti įmokas į Valstybinio socialinio draudimo fondą, mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus į valstybės ir savivaldybės biudžetus.
5. Teismas nurodė, kad iš pareikšto ieškinio matyti, jog jame nurodyti argumentai bei pateikti juos pagrindžiantys dokumentai, kurie, ieškovės manymu, patvirtina pareikšto reikalavimo pagrįstumą. Teismo vertinimu, pareikšti ieškinio reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti. Byloje nėra akivaizdžių duomenų, jog pagal ieškovės pareikštus reikalavimus ieškinys nėra net tikėtinai pagrįstas ir palankus ieškovei teismo sprendimas negalėtų būti priimtas.
6. Pažymėjo, kad nors ieškovė nepateikė duomenų apie galimą atsakovės nesąžiningumą, jog egzistuoja tikimybė, kad, sužinojusi apie pareikštą ieškinį, atsakovė gali imtis priemonių paslėpti ar perleisti jai priklausantį turtą tretiesiems asmenims, siekiant išvengti atsiskaitymo su ieškove, tačiau atsakovei nėra teisinių kliūčių perleisti, paslėpti, iššvaistyti turtą, jeigu jis nuspręstų taip pasielgti.
Šalies argumentai
7. Teismo vertinimu, ieškiniu prašoma priteisti suma (49 278,91 Eur) atsakovei, kaip juridiniam asmeniui, laikytina didele ir reikšminga. Nurodytų motyvų pagrindu sprendė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas (CPK 144 straipsnis), todėl yra pagrindas taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovei priklausančio turto areštą ieškinio sumoje.
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismo vertinimu, nėra pagrindo spręsti, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės būtų perteklinės, neproporcingos siekiamiems tikslams ir pažeidžiančios asmens, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtų interesų pusiausvyrą, taip pat viešąjį interesą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Apeliantė (atsakovė) MB „Lakota“ prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 17 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti ieškovės UAB „Trinklita“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
10. Atskirasis skundas grindžiamas žemiau nurodomais argumentais:
Atsiliepimas
10.1. Atsakovė nesutiko, kad ieškovės ieškinys yra prima facie pagrįstas. Pažymėjo, kad ieškinyje nurodomos tikrovės neatitinkančios aplinkybės, kad atsakovė dėl ieškovės atliktų darbų priekaištų neišreiškė nei darbų atlikimo metu, nei atlikus darbus, jog atsakovė buvo patenkinta ieškovės atliktu darbu. Pažymėjo, kad iš tiesų atsakovės atstovai nuolat bendravo su ieškovės vadovu N. J., kurio buvo prašoma ištaisyti atliktų darbų trūkumus. Akcentavo, kad ieškovė, pripažino, kad darbai nėra atlikti kokybiškai, tęsė kitų darbų atlikimą, jų nestabdė, nors ieškovė su ja nebuvo pilnai atsiskaičiusi. Šalys derėjosi dėl to, kad arba ieškovė ištaiso atliktų darbų trūkumus ir tuomet ieškovė su ja atsiskaito, arba ieškovė neištaiso atliktų darbų trūkumų, tačiau sumažina darbų kainą (atitinkamai – skolos sumą). Visgi susitarimas pasiektas nebuvo, darbų trūkumai neištaisyti, ginčas nėra išsisprendęs iki šiol.
10.2. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovė nepagrindė ir antrosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos – grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui – egzistavimo. Nurodė, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo visiškai nemotyvuotas ir nepagrįstas. Taip pat pažymėjo, jog naujausioje teismų praktikoje, susijusioje su grėsmės teismo sprendimo įvykdymui įrodinėjimu bei jos nustatymu, reikalavimo sumos dydis atsakovui ar atsakovo turimo turto apimtis savaime nėra pakankamas pagrindas atsakovo turto bei piniginių lėšų areštui, jeigu į bylą nepateikiama duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, t. y. jo veiksmus, kuriais specialiai siekiama sumažinti turimo turto masę. Pažymėjo, kad šioje civilinėje byloje nėra pateikta jokių įrodymų apie atsakovės nesąžiningą elgesį, jos siekį sumažinti turto masę. Taigi ieškovė neįrodė antrosios būtinos sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o nesant bent vienos iš šių sąlygų, teismo priimta nutartis yra neteisėta ir naikintina.
10.3. Teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka proporcingumo principo, nes jas pritaikius nepataisomai suvaržoma atsakovės, kaip pelno siekiančio juridinio asmens veikla, ji esant taikytam turto areštui, taip pat areštuojant pinigines lėšas iš esmės negali vykdyti veiklos.
11. Ieškovė UAB „Trinklita“ pateikė atsiliepimą į atsakovės atskirąjį skundą, kuriuo prašo atsakovės atskirojo skundo netenkinti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.
12. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas žemiau nurodomais argumentais:
12.1. Nesutiko su atsakovės nurodytais argumentais dėl atsakovės turėtų pretenzijų dėl ieškovės atliktų darbų kokybės ir atsakovės nurodytų buvusių derybų dėl kainos sumažinimo. Atsakovė niekada neišreiškė jokių pretenzijų dėl ieškovės atliktų darbų, o tai kad atsakovė sutiko su ieškovės nurodytu įsiskolinimu patvirtina ir bylą kartu su ieškiniu pateiktas priedas „susirašinėjimas dėl įsiskolinimo apmokėjimo“, kuriame atsakovė prašė atsiųsti mokėjimo grafiką 12 mėnesių suderinimui neginčydama įsiskolinimo.
12.2. Aplinkybė, kad atsakovė iki ieškinio teismui padavimo dienos nebuvo ir šiai dienai nėra padengusi susidariusio įsiskolinimo, t. y. daugiau nei metus laiko, ir taip pat pati nurodė mokėjimo grafiką 12 mėnesių (priedas „susirašinėjimas dėl įsiskolinimo apmokėjimo“) patvirtina, kad atsakovei kaip juridiniam asmeniui susidariusio įsiskolinimo suma yra reikšminga ir didelė, todėl ieškovė pagrįstai mano, kad atsakovė gali vengti įvykdyti teismo sprendimą, paslėpti ar kitaip išvaistyti turimą turtą. Paskutinė PVM sąskaita faktūra (PVM sąskaita faktūra Nr. TR0000000033) atsakovei buvo pateikta 2023 m. kovo 17 d., t. y. daugiau nei metai iki ieškinio teismui pateikimo dienos. Atsakovė elgiasi nesąžiningai ieškovės atžvilgiu neatsiskaitydama už atliktus darbus ilgą laiką ir būtent pati atsakovė tokiu savo nesąžiningu elgesiu daro žalą ieškovei suvaržydama ieškovės veiklą.
12.3. Atsakovė į byla nepateikė jokių duomenų apie savo turtinę būklę (įmonės balanso duomenų, informacijos apie vykdomas sutartis ir pan.), todėl neįrodė, kad ieškinio suma atsakovei nėra didelė.
12.4. Pažymėjo, kad atsakovei priklausantis turtas yra būtent jos žinioje, todėl neareštavus šio turto atsakovė gali juo laisvai, be jokių apribojimų disponuoti, tame tarpe perleisti kitiems asmenims, pervesti pinigines lėšas kitiems fiziniams ar juridiniams asmenimis, taip pažeisdama ieškovės kaip kreditorės teises dėl skolos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirojo skundo medžiagą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė.
Žemesnės instancijos teismas
14. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 17 d. nutarties, kuria tenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – atsakovės kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, piniginių lėšų ir (ar) turtinių teisių areštas ieškinio reikalavimų sumai – teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
15. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti / pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, t. y. nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-427-407/2024; 2024 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-341-912/2024; 2024 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2-290-330/2024).
Žemesnės instancijos teismas
16. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. birželio 17 d. nutartimi (toliau – skundžiama nutartis) nustatė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja abi laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos (ieškinio prima facie pagrįstumas; ir reali grėsmė ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui), todėl tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
17. Atsakovė atskirajame skunde nurodo nesutinkanti, jog ieškovės ieškinys yra prima facie pagrįstas. Taip pat nurodo, kad ieškovė nepagrindė ir antrosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos – grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui – egzistavimo. Atitinkamai, atsakovei ginčijant abiejų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinų sąlygų egzistavimą, apeliacinės instancijos teismas skundžiamos nutarties (ne)pagrįstumą įvertins analizuojant abiejų, laikinosioms priemonėms taikytini būtinų, sąlygų egzistavimą nagrinėjamoje byloje.
18. Visų pirma, atsakovė pirmosios sąlygos (ieškinio tikėtino pagrįstumo) nebuvimą grindžia tuo, kad ieškovė ieškinyje nurodomos tikrovės neatitinkančias aplinkybes apie tai, kad atsakovė dėl ieškovės atliktų darbų priekaištų neišreiškė nei darbų atlikimo metu, nei atlikus darbus, jog atsakovė buvo patenkinta ieškovės atliktu darbu. Pažymėjo, kad iš tiesų atsakovės atstovai nuolat bendravo su ieškovės vadovu, kurio buvo prašoma ištaisyti atliktų darbų trūkumus. Pažymėjo, jog ieškovė, pripažino, kad darbai nėra atlikti kokybiškai, tęsė kitų darbų atlikimą, jų nestabdė, nors ieškovė su ja nebuvo pilnai atsiskaičiusi. Šalys derėjosi dėl to, kad arba ieškovė ištaiso atliktų darbų trūkumus ir tuomet ieškovė su ja atsiskaito, arba ieškovė neištaiso atliktų darbų trūkumų, tačiau sumažina darbų kainą (atitinkamai – skolos sumą). Visgi susitarimas pasiektas nebuvo, darbų trūkumai neištaisyti, ginčas nėra išsisprendęs iki šiol. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu atsakovės pirmosios sąlygos (ieškinio prima facie pagrįstumo) vertinimu nesutinka.
19. Pažymėtina, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovų reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovė pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-626-1120/2021).
20. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, preliminariai (prima facie) įvertinęs ieškovės pateiktą ieškinį, jame nurodytas faktines aplinkybes, susipažinęs su prie ieškinio pridėtais rašytiniais įrodymais, darė išvadą, jog nėra akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, kad pagal ieškovės ieškinio reikalavimą negalėtų būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti šiai pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai. Pažymėtina tai, kad byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovės reikalavimai būtų akivaizdžiai nepagrįsti, ar ieškovė pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą. Ieškovė aiškiai suformulavo ieškinio dalyką, pakankamai išsamiai išdėstė jo faktinį pagrindą, pateikė jos reikalavimus pagrindžiančius įrodymus, dėl to darytina išvada, jog egzistuoja pirma būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – ieškinio prima facie pagrįstumas.
21. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atliekamas tik preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas, bet neįrodinėjamas paties ieškiniu pareikštų reikalavimų pagrįstumas, todėl atsakovės atskirajame skunde nurodomos aplinkybės, šioje bylos stadijoje, kai yra sprendžiamas tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas, yra nevertinamos. Pažymėtina, kad šios skunde nurodomos aplinkybės ir įrodymai bus vertinami tik bylą nagrinėjant iš esmės. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad šioje stadijoje nustatytas ieškinio tikėtinas pagrįstumas savaime nelemia to, jog bylą išnagrinėjus iš esmės bus padaryta tapati išvada dėl ieškiniu pareikštų reikalavimų pagrįstumo.
22. Kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga yra susijusi su grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui ar įvykdymo pasunkėjimui nustatymu. Vertinant grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui egzistavimą, pažymėtina, kad CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, todėl sprendimas dėl grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimo priimamas įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1591-370/2020; 2021 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-133-370/2021).
23. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja ir antra, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina sąlyga, t. y. reali grėsmė galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Teismas pažymėjo, kad nors ieškovė kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepateikė duomenų apie galimą atsakovės nesąžiningumą, jog egzistuoja tikimybė, kad, sužinojusi apie pareikštą ieškinį, atsakovė gali imtis priemonių paslėpti ar perleisti jai priklausantį turtą tretiesiems asmenims, siekiant išvengti atsiskaitymo su ieškove, tačiau atsakovei nėra teisinių kliūčių perleisti, paslėpti, iššvaistyti turtą, jeigu jis nuspręstų taip pasielgti. Teismo vertinimu, ieškiniu prašoma priteisti suma (49 278,91 Eur) atsakovei, kaip juridiniam asmeniui, laikytina didele ir reikšminga. Todėl sprendė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, kas sudaro pagrindą taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovei priklausančio turto areštą ieškinio sumoje.
24. Apeliantė su aukščiau nurodyta teismo išvada nesutinka. Pažymėjo, jog naujausioje teismų praktikoje, susijusioje su grėsmės teismo sprendimo įvykdymui įrodinėjimu bei jos nustatymu, reikalavimo sumos dydis atsakovui ar atsakovo turimo turto apimtis savaime nėra pakankamas pagrindas atsakovo turto bei piniginių lėšų areštui, jeigu į bylą nepateikiama duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, t. y. jo veiksmus, kuriais specialiai siekiama sumažinti turimo turto masę. Pažymėjo, kad šioje civilinėje byloje nėra pateikta jokių įrodymų apie atsakovės nesąžiningą elgesį, jos siekį sumažinti turto masę. Taigi ieškovė neįrodė antrosios būtinos sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o nesant bent vienos iš šių sąlygų, teismo priimta nutartis yra neteisėta ir naikintina. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiais apeliantės argumentais.
25. Pažymėtina, kad aktualiausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, jog vien ieškinio sumos dydis ar asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis yra tik vieni iš daugelio, bet anaiptol ne vieninteliai kriterijai, kurie turėtų būti įvertinti sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių poreikio buvimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-427-407/2024; 2024 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-341-912/2024; 2024 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2-290-330/2024). Todėl vien ieškinio sumos dydis atsakovei patys savaime dar nepatvirtina rizikos, jog teismo sprendimas gali būti neįvykdomas. Nagrinėjamu atveju Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra teikiami išaiškinimai, kad tokios aplinkybės, kaip ieškinio sumos dydis ir asmens turtinė padėtis, nesuponuoja absoliutaus ir savaime pakankamo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms pritaikyti. Nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovei yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti.
26. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs skundžiamos nutarties turinį, sutinka su apeliante, jog pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, suabsoliutino ieškiniu reiškiamų reikalavimų dydį atsakovės atžvilgiu ir visiškai nevertino atsakovės veiksmų (ne)sąžiningumo aspektu, formaliai nurodydamas, jog vien ta aplinkybė, kad teisme atsakovės atžvilgiu pareikštas ieškinys 49 278,91 Eur sumai, gali sąlygoti atsakovės nesąžiningų veiksmų atlikimą, t. y. jog atsakovė sužinojusi apie pareikštą ieškinį gali imtis priemonių paslėpti ar perleisti jai priklausantį turtą tretiesiems asmenims, siekiant išvengti atsiskaitymo su ieškove.
27. Pažymėtina, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Todėl pirmosios instancijos teismas kiekvienu atveju privalo vertinti įrodinėjamas aplinkybes, susijusias su asmenų, kurių atžvilgiu norima taikyti laikinąsias apsaugos priemones nesąžiningumu ir dėl šių aplinkybių pasisakyti.
28. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad ieškovė kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepateikė jokių įrodymų apie galimą atsakovės nesąžiningumą. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kurių pagrindu teismas galėtų manyti esant atsakovės siekiui pabloginti savo turtinę padėtį (perleisti, įkeisti turimą turtą ar pan.) ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal galimą palankų ieškovei teismo sprendimą. Vien tai, kad atsakovė savo žinioje turi turto, taip pat nesudaro pagrindo spręsti apie galimą jos siekį slėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar pan.
29. Ieškovės atsiliepime į atskirąjį skundą nurodyti argumentai, kad atsakovės nesąžiningumą patvirtina aplinkybė, jog atsakovė iki ieškinio teismui padavimo dienos nebuvo ir šiai dienai nėra padengusi susidariusio įsiskolinimo ieškovei, atmestini kaip nepagrįsti. Minėta, kad šios aplinkybės (dėl atsakovės neatsiskaitymo su ieškove) sudaro nagrinėjamos bylos ginčo dalyką, kurios bus vertinamos bylos iš esmės nagrinėjimo metu, o ne laikinųjų apsaugos priemonių klausimo nagrinėjimo stadijoje. Atsižvelgiant į tai, šios aplinkybės, kurios sudaro bylos nagrinėjimo dalyką ir dėl kurių bus pasisakyta bylą išnagrinėjus iš esmės, negali būti pagrindu siekiant pagrįsti atsakovės nesąžiningumą, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą.
30. Atsižvelgiant į anksčiau nurodytą, apeliacinės instancijos teismas, konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovės veiksmai liudija apie egzistuojančią grėsmę ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui, todėl neturint byloje objektyvių duomenų apie atsakovės nesąžiningumą ar keliamą grėsmę teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas lemtų neproporcingą atsakovės teisių suvaržymą, kuris šioje bylos stadijoje nėra tikslingas. Remiantis nurodytu, ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (atsakovės turto, piniginių lėšų ir (ar) turtinių teisių arešto ieškinio sumai) turėjo būti atmestas.
31. Įvertinus nurodytą, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, apeliacinės instancijos teismas,
nutaria:
atskirąjį skundą tenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 17 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Trinklita“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.