- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-01-18
- Bylos Nr.
- e2A-14-613/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Giedrė Seselskytė, Almantas Padvelskis, Erika Misiūnienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Homeras“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“
- Advokatai
- Rinaldas Viliušis
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erikos Misiūnienės, Almanto Padvelskio ir Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Homeras“ apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Homeras“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „Energijos skirstymo operatorius“ ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (tolia – UAB) „Homeras“ (toliau – ir atsakovas) 8 588,17 Eur skolą, 6 procentų metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
2. Atsakovė UAB „Homeras“ pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad nesutinka su ieškovės ieškiniu, prašo jį atmesti, taikyti ieškinio senatį ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Tauragės apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ieškinį tenkino; priteisė iš atsakovės UAB „Homeras“ 8 588,17 Eur skolą, 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme – nuo 2020 m. balandžio 23 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
4. Teismas nustatė, kad tarp šalių kilo ginčas, ar atsakovė UAB „Homeras“ po 2014 m. liepos 30 d. Gamintojo elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus elektros tinklų paslaugos sutarties Nr. NV-43580-11-1942 įvykdymo privalo sumokėti ieškovei AB „Energijos skirstymo operatorius“ sutarties vykdymo metu ieškovės atsakovei 2011 m. gruodžio 2 d. leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą pagrindu apskaičiuotą 40 procentų dydžio prijungimo įmokos nuolaidą, pritaikytą prijungiant atsakovės pastatytą 250 kW vėjo elektrinę (duomenys neskelbtini), prie ieškovės skirstomųjų elektros tinklų.
5. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad atsakovei buvo išduotas 2011 m. gruodžio 2 d. leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą, kurio galiojimo trukmė 3 metai, t. y. iki 2014 m. gruodžio 2 d. Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos 2014 m. gruodžio 8 d. raštu leidimo galiojimo terminas buvo pratęstas iki 2015 m. birželio 2 d. Ieškovė, vadovaudamasi 2014 m. liepos 30 d. tarp šalių sudaryta sutartimi, sutarties sudarymo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu ir atsakovės pateiktu leidimu, apskaičiuodama preliminarią vėjo elektrinės prijungimo įmoką, pritaikė atsakovei 40 procentų elektrinės prijungimo prie elektros tinklų nuolaidą. Atsakovė sumokėjo preliminarią prijungimo įmoką Sutartyje nustatyta tvarka. Ieškovė visus prijungimo paslaugos darbus pagal Sutartį įvykdė 2015 m. kovo 2 d. Ieškovė, atsižvelgdama į tai, kad faktinė ieškovės suteiktos prijungimo paslaugos kaina buvo mažesnė, perskaičiavo atsakovės prijungimo įmoką, pritaikydama 40 procentų nuolaidą, ir atsakovei grąžino permoką. Atsakovė ieškovei pateikė 2015 m. gegužės 13 d. Valstybinės energetikos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (VEI) išduotą elektros įrenginių techninės būklės aktą–pažymą, skirtą elektrinės paleidimo derinimo darbams atlikti, 2015 m. lapkričio 10 d. – VEI 2015 m. birželio 3 d. išduotą Energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažymą Nr. 14ĮP2-114605.
6. Taip pat nustatė, kad 2015 m. lapkričio 10 d. Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos atsakovei išdavė naują leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus tam pačiam objektui – vėjo elektrinei statyti (duomenys neskelbtini), leidimo galiojimo trukmė – 36 mėnesiai. Šio leidimo pagrindu 2015 m. lapkričio 16 d. VEI išdavė atsakovei leidimą gaminti elektros energiją, leidimo trukmė neribojama.
7. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 3 d. iki 2015 m. lapkričio 10 d. neturėjo leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Teismo vertinimu, pasibaigus leidimo galiojimo terminui, pasibaigė ir juo suteikta teisė atsakovei plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, todėl atsakovė neteko ir šiuo leidimu suteiktos teisės gauti prijungimo mokesčio nuolaidą. Be to, tarp šalių sudaryta sutartis iki 2015 m. lapkričio 10 d. dar nebuvo visiškai įvykdyta.
8. Teismas pažymėjo, kad sutarties vykdymo metu atsakovė netinkamai vykdė savo pareigas, nustatytas sutarties specialiųjų sąlygų 6.2 punkte (leidimo galiojimas baigėsi 2015 m. birželio 2 d., o VEI pažyma buvo išduota 2015 m. birželio 3 d., t. y. jau pasibaigus leidimo galiojimo terminui), o nuo 2015 m. birželio 3 d. iki 2015 m. lapkričio 10 d. iš viso neturėjo jokio leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus.
9. Teismas nusprendė, kad atsakovė privalo sumokėti ieškovei 100 procentų faktinės prijungimo prie tinklo kainos (prijungimo įmokos), nes pagal 2015 m. lapkričio 10 d. išduoto naujo leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu galiojantį teisinį reglamentavimą jai negalėjo būti taikoma 40 procentų prijungimo mokesčio nuolaida. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 3 dalimi, atsakovė, norėdama pasinaudoti skatinimo priemonėmis, tarp jų ir prijungimo prie elektros tinklų nuolaida, privalėjo būti paskelbta skatinimo kvotų paskirstymo aukciono laimėtoja. Kadangi atsakovė nebuvo paskelbta skatinimo kvotų paskirstymo aukciono laimėtoja, jai skatinimo priemonė – prijungimo prie elektros tinklų nuolaida – negalėjo būti taikoma.
10. Šalių ginčo teisinius santykius kvalifikavo kaip teisinius santykius dėl skolos, o ne dėl žalos, kaip teigia atsakovė. Teismo vertinimu, ginčas kilo iš ieškovės atsakovei suteiktos paslaugos pagal tarp šalių 2014 m. liepos 30 d. sudarytą sutartį, t. y. prijungiant atsakovės elektrinę prie ieškovės elektros tinklų. Teismo vertinimu, sutarties nutraukimas ar laikotarpio pasibaigimas neatleidžia šalių nuo įsipareigojimų, kurie pagal savo pobūdį turėtų ir toliau galioti, įskaitant (bet neapsiribojant) teisių gynybos priemones, pasižadėjimus kompensuoti, konfidencialumo įsipareigojimus ir ginčų sprendimą; šalys ir toliau visiškai atsako už visus atsiskaitymo įsipareigojimus, prisiimtus iki sutarties nutraukimo ar laikotarpio pasibaigimo (sutarties bendrųjų sąlygų 9.3 papunktis).
11. Teismas nusprendė, kad iš atsakovės ieškovės naudai priteistinos šešių procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos, t. y. nuo 2020 m. balandžio 23 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 straipsnio 1 ir 2 dalys, 6.37 straipsnio 2 dalis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Atsakovė UAB „Homeras“, atstovaujama advokato Rinaldo Viliušio, apeliaciniame skunde prašo Tauragės apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Taip pat priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo ginčo santykį ir nepagrįstai netaikė ieškinio senaties, kadangi ieškovo reikalavimas kvalifikuotinas kaip reikalavimas dėl žalos atlyginimo.
12.1.1. Atsakovei visiškai atsiskaičius su ieškove pagal šalių sudarytą Sutartį, ieškovė kreipėsi į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją dėl prijungimo mokesčio nuolaidos kompensavimo ieškovei valstybės lėšomis. Ieškovei nepavyko iš valstybės institucijos gauti nurodytos kompensacijos, kurią ieškovė tikėjosi gauti. Taigi, jeigu ieškovė negavo kompensacijos, kurios tikėjosi, tai vertintina kaip ieškovės patirta žala, o ne kaip atsakovės skola ieškovei. Atitinkamai ieškovės reikalavimas ieškinyje kvalifikuotinas kaip reikalavimams dėl žalos atlyginimo.
12.1.2. Ieškovė ir savo procesiniuose dokumentuose iš esmės įrodinėja CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodytus elementus: atsakovės neva padarytus Sutarties pažeidimus (nepratęstą 2011 m. gruodžio 2 d. leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus galiojimo terminą (t. y. tariamus neteisėtus veiksmus)), dėl kurių, kaip nurodo ieškovė, po Sutarties įvykdymo ir pasibaigimo praėjus beveik dvejiems metams, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nekompensavo ieškovei suteiktos prijungimo mokesčio nuolaidos valstybės lėšomis (t. y. ieškovės žala).
12.1.3. Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas ginčo santykį, visiškai nevertino aplinkybės, kad ieškovė, žinodama apie atsakovei išduotus du leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, jokių pretenzijų dėl tariamo Sutarties pažeidimo nereiškė ir pritaikytos nuolaidos grąžinti nereikalavo, o tokį reikalavimą pareiškė tik tada, kai paaiškėjo, kad negaus kompensacijos iš valstybės. Šios aplinkybės patvirtina, jog ginčo santykis kvalifikuotinas ne kaip ginčas dėl skolos, o ginčas dėl žalos (ieškovės negautos kompensacijos iš valstybės) atlyginimo.
12.1.4. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, tarp jų ir reikalavimams atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkcijos. Apie žalos atsiradimą ieškovė neabejotinai turėjo žinoti iš 2016 m. spalio 31 d. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimo Nr. 03-347, todėl, 2020 m. balandžio 21 d. teikdama ieškinį, ieškovė buvo praleidusi CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsakovė, vadovaudamasi CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatomis, prašo teismo taikyti ieškinio senatį.
12.2. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad pati ieškovė sutiko su atsiradusia žala ir jos neginčijo, t. y. ieškovė neginčijo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos neteisėto nutarimo / rekomendacijos neišmokėti ieškovei kompensacijos už pritaikytą nuolaidą, buvo pasyvi ir savo teisių negynė. Teigia, kad būtent ieškovė turėjo teisę ginčyti tokį nutarimą, siekdama išvengti nuostolių. Todėl darytina išvada, kad ieškovė iš esmės sutiko su atsiradusiais nuostoliais (t. y. neskirta kompensacija iš valstybės), todėl, nieko nedarydama ir nesiekdama minimizuoti nuostolių, pati šiuos nuostolius turi prisiimti.
12.3. Teigia, kad 40 proc. prijungimo nuolaidos taikymas pagal Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 10 d., t. y. 2014 m. liepos 30 d. Sutarties pasirašymo ir vykdymo metu) nuostatas siejamas ne su leidimo gaminti elektros energiją išdavimu, o su leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo momentu. Pažymėjo, kad 2011 m. gruodžio 2 d. leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-0675 galiojo iki 2015 m. birželio 2 d. Sutartis tarp ieškovės ir atsakovės sudaryta 2014 m. liepos 30 d. Sutarties sudarymo ir vykdymo metu atsakovė turėjo galiojantį 2011 m. gruodžio 2 d. leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-0675.
12.4. Taip pat teigia, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos Elektros skyriaus specialistai nepagrįstai 40 proc. prijungimo nuolaidos taikymą siejo su leidimo gaminti elektros energiją išdavimu ir leidimo gaminti elektros energiją išdavimo aplinkybėmis.
12.5. Pažymėjo, kad atsakovė turėjo du leidimus plėtoti, pirmasis buvo išduotas 2011 m. gruodžio 2 d. ir galiojo Sutarties pasirašymo, vėjo jėgainės statybos ir prijungimo prie ieškovės tinklų metu.
12.6. Pirmosios instancijos teismas nevertino Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos Elektros skyriaus 2016 m. spalio 24 d. pažymos Nr. 05-270 turinio, motyvų pagrįstumo ir teisinės reikšmės. Minėtoje pažymoje išdėstyta išvada, kad neva nepagrįstai buvo suteikta prijungimo nuolaida, grindžiama Energetikos ministerijos specialistų nuomone dėl skatinimo priemonių, pateikta Energetikos ministerijos 2014 m. kovo 3 d. rašte Nr. (8.2-10)3-679, o ne konkrečiomis įstatymo ar poįstatyminio akto nuostatomis. Teigia, kad minėta nuomonė nėra teisės aktas, ji taip pat nėra oficialiai paskelbta.
12.7. Teigia, kad žala atsirado dėl pačios ieškovės neveikimo ir kaltės. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino. Nevertino, kad nors ieškovė turėjo teisę, tačiau Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2016 m. spalio 31 d. nutarimo ABTĮ nustatyta tvarka neskundė. Toks ieškovės elgesys (neginčyti minėto nutarimo ir apie tai, jog neskirtos lėšos, atsakovei pranešti jau pasibaigus apskundimo terminui) rodo ieškovės nesąžiningumą prieš atsakovę, kai ieškovė, pati suteikusi nuolaidą, užuot ginčijusi nutarimą, kuriuo nuspręsta, kad nuolaida atsakovei suteikta nepagrįstai, pasirinko neginčyti minėto nutarimo, o patirtą 8 588,17 Eur žalą dėl nesuteiktos kompensacijos išieškoti iš atsakovės.
13. Ieškovė AB „Energijos skirstymo operatorius“ atsiliepimu į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas dėl prijungimo įmokos nuolaidos ir, priešingai, nei teigia atsakovė, teisingai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, išsamiai išanalizavo sutarties nuostatas ir teisinį reglamentavimą dėl atsakovės pareigos sumokėti prijungimo įmoką ir dėl jos dydžio nustatymo. Taip pat teisingai įvertino esminę aplinkybę, kad atsakovė sutarties vykdymo metu neteko teisės būti skatinama, todėl pasikeitė ir atsakovės mokėtina sutarties kaina, kurios nesumokėjus ji pagrįstai pripažinta skola už suteiktą paslaugą.
13.2. Pažymėjo, kad sutarties sudarymo metu galiojo atsakovei 2011 m. gruodžio 2 d. išduotas leidimas, kuris galiojo iki 2014 m. gruodžio 2 d., todėl atsakovei sudarant sutartį buvo pagrįstai pritaikyta 40 procentų prijungimo įmokos nuolaida. Pabrėžė, kad ieškovė prijungimo įmoką, pritaikydama 40 procentų nuolaidą, sutarties sudarymo metu apskaičiavo ne pati individualiai įvertinusi aplinkybes ir savo nuožiūra numačiusi, kad likusią sumą (VIAP lėšas) gaus iš valstybės, kaip teigiama apeliaciniame skunde, bet vadovaudamasi tiek sutartyje, tiek sprendime, tiek ir atsakovės apeliaciniame skunde nurodytu teisiniu reglamentavimu. Atitinkamai ieškovė, vadovaudamasi teisės aktais ir VKEKK pažymoje nurodytais išaiškinimais, atliko mokėtinos sumos perskaičiavimą. Ieškovės taikomi prijungimo įmokos apskaičiavimo principai yra nustatyti ne pačios ieškovės ar šalių sutarta bendra valia, bet griežtai vadovaujantis teisės aktų reglamentavimu.
13.3. Taip pat pažymėjo, kad atsakovei sutarties sudarymo metu pritaikyta nuolaida yra teisės aktų nustatyta tvarka taikoma kompensacija gamintojui (atsakovei), bet ne ieškovei, kurios, kaip teigiama apeliaciniame skunde, ieškovė negavusi iš valstybės neva patryrė nuostolių. Ieškovė teikia atsinaujinančių energijos išteklių elektrinių prijungimo prie elektros tinklų paslaugą – viešuosius interesus atitinkančią paslaugą (toliau – VIAP). Šių paslaugų teikimas jas teikiantiems asmenims kompensuojamas VIAP lėšomis, kurių poreikį ir paskirstymą tuo metu nustatydavo VKEKK. Ieškovė turi pareigą veikti taip, kad jos veiklai skiriamos lėšos būtų panaudojamos pagal paskirtį, laikantis racionalumo principo ir griežtai laikantis įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų, todėl VKEKK pažymoje išaiškinus, jog trims bendrovėms negalėjo būti pritaikytas 40 proc. išlaidų, patirtų prijungiant elektrines prie elektros tinklų, kompensavimas, numatytas Apraše, perskaičiuota prijungimo įmokos dalis (nepriemoka), kuri yra laikoma skola ieškovei už suteiktą prijungimo paslaugą. Taigi VIAP teikimo ir finansavimo priemonių sistema yra valstybės pagalba, o paramos lėšų negavimas negali būti prilyginamas nuostolių patyrimui.
13.4. Teigia, kad vien tik atsakovės nurodyta aplinkybė, jog yra visiškai atsiskaičiusi su ieškove pagal sutartį, savaime nesudaro pagrindo vertinti, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo ginčo teisinį santykį. Nors, 2015 m. kovo 2 d. ieškovės parinktam rangovui pabaigus elektrinės prijungimui reikalingus darbus operatoriaus elektros tinkle, ieškovė 2015 m. kovo 12 d. atliko prijungimo įmokos perskaičiavimą ir grąžino atsakovei apskaičiuotą skirtumą (permoką), tai nepaneigia atsakovės pareigos tinkamai atsiskaityti už prijungimo paslaugą netekus teisės gauti prijungimo mokesčio nuolaidą. Be to, nors 2015 m. spalio 22 d. raštu Nr. 40400-2471 patvirtino visišką atsiskaitymą pagal sutartį, tačiau atsakovė laiku neinformavo apie pasibaigusį leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir pažeidė sutarties bendrųjų sąlygų 5.1.10 papunkčio nuostatas, todėl ieškovei nebuvo žinoma aplinkybė, kad atsakovė nuo 2015 m. birželio 3 d. iki 2015 m. lapkričio 10 d. iš viso neturėjo galiojančio leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus.
13.5. Teigia, kad apeliantė nepagrįstai ieškovės rangovo atliktus elektrinės prijungimui reikalingus darbus sutapatina su prijungimo darbų užbaigimu ir sutarties įvykdymu. 2015 m. kovo 2 d. nėra ir negali būti laikoma sutarties įvykdymo data, nes šią dieną buvo įvykdyti tik ieškovės įsipareigojimai. Sutarties bendrųjų sąlygų 4.7, 4.10 ir 5.1.5 papunkčiuose buvo nustatyta gamintojo elektros įrenginių prie operatoriaus elektros tinklų prijungimo nuolatiniam (ilgalaikiam) naudojimui tvarka, taip pat gamintojui nustatyta pareiga pateikti operatoriui VEI išduotą techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą, ją atsakovė pateikė tik 2015 m. lapkričio 10 d. Be to, nors VEI pažyma buvo išduota 2015 m. birželio 3 d., leidimo galiojimas baigėsi 2015 m. birželio 2 d. Privaloma pasinaudojimo lengvata sąlyga turėjo egzistuoti visą sutarties galiojimo laiką iki objekto (elektrinės) prijungimo prie elektros tinklų sutartyje ir teisės aktuose nustatyta tvarka. Tuo tarpu nustatyta, kad 2015 m. lapkričio 10 d., tą pačią dieną, kai atsakovė pateikė VEI pažymą, jai buvo išduotas naujas leidimas plėtoti elektros energijos pajėgumus, todėl VKEKK pažymoje pagrįstai konstatuota, kad 40 procentų išlaidų, patirtų prijungiant elektrines prie elektros tinklų, kompensavimas gamintojui (atsakovei) negalėjo būti taikomas.
13.6. Pažymėjo, kad ieškovė nėra atsakinga už gamintojų teisę būti skatinamiems, jų pasinaudojimą teisės aktuose nustatytomis lengvatomis, taip pat už gamintojams išduotų leidimų plėtoti galiojimo terminų kontrolę.
13.7. Mano, kad VKEKK pažyma ir jos pagrindu priimtas VKEKK 2016 m. spalio 31 d. nutarimas yra tik keletas iš byloje esančių rašytinių įrodymų, kurie buvo tinkamai ištirti ir įvertinti teismo. Nesutinka, kad turėjo ginčyti VKEKK nutarimą. Mano, kad jis aiškus, pagrįstas ir teisėtas. Taip pat teigia, kad nepagrįsti apeliantės argumentai apie paties kreditoriaus (ieškovės) kaltę ir skolininko civilinės atsakomybės sumažinimo ar skolininko atleidimo nuo atsakomybės pagrindus.
13.8. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CPK įtvirtintus įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo principus. Iš sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas analizavo ir vertino abiejų šalių nurodytas aplinkybes, išsamiais ir aiškiais motyvais pagrindė padarytas išvadas, nurodė įstatymų normas, kuriomis rėmėsi. Vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepalankų atsakovei sprendimą, negali būti pagrindas pripažinti, kad nebuvo tinkamai ištirtos visos byloje nustatytos aplinkybės ir kad yra pagrindas panaikinti sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.
15. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimą į apeliacinį skundą, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės
16. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovei UAB „Homeras“ buvo išduotas Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos 2011 m. gruodžio 2 d. Leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-0675, kurio galiojimo trukmė 3 metai, t. y. iki 2014 m. gruodžio 2 d.
17. Pagal atsakovo prašymą dėl 250 kW vėjo elektrinės (duomenys neskelbtini) elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus skirstomųjų elektros tinklų AB LESTO 2012 m. sausio 17 d. išdavė atsakovei prijungimo sąlygas Nr. TS-43580-11-1942, pagal kurių 3.5 punktą Gamintojas turės savo lėšomis įrengti jam priklausančius elektros tinklus ir įrenginius, juos įrengęs privalės bendrovei pateikti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos išvadas dėl šių elektros įrenginių atitikties projektui, elektros įrenginių įrengimą ir saugų eksploatavimą (techninės saugos) reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams ir galimybės naudoti pagal paskirtį.
18. Šalys 2014 m. liepos 30 d. sudarė Gamintojo elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus elektros tinklų paslaugos sutartį Nr. NV-43580-11-1942 (toliau – Sutartis), kurios pagrindu ieškovas įsipareigojo Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais suteikti atsakovo elektros energiją generuojančių elektros įrenginių, naudojančių atsinaujinančių išteklių energiją, prijungimą prie Operatoriaus elektros tinklų, o Gamintojas įsipareigojo Sutartyje nustatyta tvarka pastatyti elektrinę ir (ar) įrengti vidaus tinklą objekto prijungimui prie Operatoriaus tinklų ir įvykdyti kitus Sutartyje numatytus įsipareigojimus (Sutarties Bendrųjų sąlygų 2.1 punktas). Sutarties Bendrųjų sąlygų 3.1 punkte nurodyta, kad Prijungimo paslaugos kaina yra apskaičiuojama vadovaujantis Elektros energijos, kuriai gaminti naudojami atsinaujinantys energijos ištekliai, gamybos ir pirkimo skatinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. nutarimu Nr. 1474, 12 punktu ir Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 827, 27 punktu, taip pat Sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka, taip pat vadovaujantis Gamintojo parengtu techniniu projektu ir Objekto prijungimo prie Operatoriaus elektros tinklų viešąjį pirkimą laimėjusio rangovo atliktų darbų kaina. Tame pačiame Sutarties punkte nurodyta, jog Gamintojas patvirtina, kad nėra aplinkybių, dėl kurių teisės aktų nustatyta tvarka Objekto prijungimas prie Operatoriaus tinklų negalėtų būti skatinamas teisės aktų ir šios Sutarties nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Sutarties Specialiųjų sąlygų 4.1 punkte nurodyta, jog, pritaikius 40 procentų nuolaidą, preliminari pagal Sutartį mokėtina Prijungimo įmokos suma yra 59 541,67 Lt su PVM. Ieškovė 2015 m. kovo 12 d. raštu Nr. 43010-404 informavo atsakovę, kad atlikus Prijungimo paslaugos darbus pagal Sutartį paaiškėjo, kad tarp atsakovės sumokėtos preliminarios kainos ir faktiškai patirtų išlaidų susidarė 4 362,21 Eur permoka, kuri bus grąžinta atsakovei per 10 dienų.
19. 2015 m. gegužės 13 d. ieškovei pateiktas Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos elektros įrenginių techninės būklės aktas-pažyma, skirtas elektrinės paleidimo derinimo darbams atlikti. 2015 m. birželio 3 d. išduota Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažyma, kurioje nurodyta, kad energetikos įrenginiai atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus ir gali būti naudojami pagal paskirtį.
20. Taip pat nustatyta, kad, 2015 m. birželio 2 d. pasibaigus 2011 m. gruodžio 2 d. išduoto leidimo galiojimui, atsakovei 2015 m. lapkričio 10 d. išduotas naujas Leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. L-213. Laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 3 d. iki 2015 m. lapkričio 10 d. atsakovė neturėjo leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. 2015 m. lapkričio 16 d. atsakovei išduotas leidimas gaminti elektros energiją.
21. 2017 m. balandžio 10 d. raštu Nr. 40420-664 ieškovė pateikė 2017 m. kovo 31 d. Kreditinę PVM sąskaitą–faktūrą, serija PN, Nr. 007491, atsakovei apmokėti, suma – 8 588,17 Eur, ir nurodė, jog Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos Elektros skyriaus 2016 m. spalio 24 d. pažymoje Nr. 05-270 konstatuota, kad atsakovei negalėjo būti pritaikytas Apraše numatytas 40 proc. išlaidų, patirtų prijungiant elektrines prie elektros tinklų, kompensavimas, nes jis gali būti taikomas tik tuo atveju, kai leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas iki 2011 m. gruodžio 31 d., o atsakovei leidimas gaminti elektros energiją išduotas atsižvelgiant į 2015 m. lapkričio 10 d. išduotą Leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. L-213. Taip pat Komisijos rašte nurodyta, kad Energetikos ministerija 2014 m. kovo 3 d. raštu Nr. (8.2-10)3-679 pateikė nuomonę dėl skatinimo priemonių taikymo ir nurodė, kad Lietuvos Respublikos atsinaujinančių energijos išteklių įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodytos skatinimo priemonės turėtų būti taikomos kompleksiškai, o elektros energijos gamintojai, elektros energiją gaminantys iš atsinaujinančių energijos išteklių, kuriems netaikomos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnyje numatytos skatinimo priemonės (skatinamasis tarifas), neturi teisės pretenduoti ir į kitas skatinimo priemones. Atsižvelgiant į tai, jog Gamintojas, norėdamas pasinaudoti skatinimo priemonėmis, tarp jų ir prijungimo prie elektros tinklų nuolaida, vadovaujantis Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 3 dalimi, privalėjo būti paskelbtas skatinimo kvotų paskirstymo aukciono laimėtoju, o atsakovė nebuvo paskelbta skatinimo kvotų paskirstymo aukciono laimėtoja, skatinimo priemonė, taip pat ir prijungimo prie elektros tinklų nuolaida, negalėjo būti taikoma.
22. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl nustatytų faktinių aplinkybių ginčas tarp šalių nekilo, todėl plačiau dėl jų nepasisakys.
23. Byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai iš atsakovės ieškovei priteisė 8 588,17 Eur skolą.
24. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovė pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavimo ginčo santykį ir nepagrįstai netaikė ieškinio senaties. Taip pat neteisingai vertino į bylą pateiktus rašytinius įrodymus.
Dėl ginčo santykio kvalifikavimo ir ieškinio senaties taikymo
25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva ir tik tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas ir jį reguliuojančių teisės normų taikymas sudaro pagrindą priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Žaliakalnio žėrutis“ v. A. S., bylos Nr. 3K-3-255/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-438/2014).
26. Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-330-916/2017).
27. Ginčo teisinę kvalifikaciją teismui gali pasiūlyti ginčo šalys, tačiau šalių nurodytas ieškinio ir priešieškinio, jei pareikštas, teisinis pagrindas teismui nėra privalomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-438/2014).
28. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ginčas tarp šalių kilo dėl ieškovės atsakovei pritaikytos Sutartyje nurodytos 40 procentų vėjo elektrinės prijungimo prie ieškovės elektros tinklų įmokos nuolaidos, kurią ieškovė pareikalavo grąžinti po Sutarties įvykdymo vadovaudamasi aptartomis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos išvadomis, išdėstytomis 2016 m. spalio 24 d. pažymoje Nr. 05-270. Kaip matyti, ieškovė reikalavimą kildina iš šalių sudarytos Sutarties ir, ieškovės teigimu, netinkamo atsiskaitymo pagal Sutartį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog nagrinėjamas ginčas yra dėl atsiskaitymo pagal šalių sudarytą Sutartį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįsti apeliantės argumentai, kad ieškinys pareikštas dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo. Įvertinus apeliantės dėstomus argumentus dėl teisinių santykių kvalifikavimo ginčas turėtų būti administracinis, o ne dėl civilinių teisinių santykių, nes, apeliantės teigimu, ieškovė turėtų reikšti skundą dėl valstybės institucijos veiksmų, t. y. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos sprendimo nekompensuoti ieškovei suteiktos prijungimo mokesčio nuolaidos.
29. Konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės argumentai dėl ieškinio senaties taikymo nagrinėjamu atveju neturi įtakos skundžiamos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
30. Visų pirma pažymėtina, jog atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtra yra valstybės skatinama ir remiama veikla, prioritetinė valstybės energetikos politikos kryptis. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (redakcija, galiojusi šalių Sutarties sudarymo metu, nuo 2014 m. liepos 23 d. iki 2014 m. lapkričio 19 d.) 1 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtintas šio įstatymo tikslas, kuris nepasikeitęs ir šiuo metu, – užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, skatinti tolesnį naujų technologijų vystymąsi ir diegimą bei pagamintos energijos vartojimą, ypač atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus, aplinkos apsaugos, iškastinių energijos išteklių tausojimo, priklausomybės nuo iškastinių energijos išteklių ir energijos importo mažinimo bei kitus valstybės energetikos politikos tikslus, įvertinus energijos tiekimo saugumo ir patikimumo reikalavimus, taip pat į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą apsaugos užtikrinimo principus. Siekdama šių tikslų valstybė įtvirtino įvairias atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtros skatinimo schemas. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punktą viena iš skatinimo priemonių buvo atsinaujinančius energijos išteklius naudojančių įrenginių prijungimo prie energetikos tinklų ar sistemų išlaidų kompensavimas.
31. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 827 patvirtinto Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo (redakcija, galiojusi Sutarties sudarymo ir vykdymo metu, nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 11 d.) 25 punkte buvo numatyta, kad atsinaujinančius energijos išteklius naudojančių elektrinių prijungimo prie elektros tinklų išlaidos kompensuojamos elektros energijos gamintojui šias išlaidas paskirstant elektros energijos gamintojui ir elektros tinklų operatoriui Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme nustatyta tvarka, sąlygomis ir apimtimi. Aprašo 26 punkte buvo nurodyta, kad elektrinių prijungimo prie elektros tinklų išlaidų kompensavimas taikomas visiems elektros energijos gamintojams, naudojantiems tik atsinaujinančius energijos išteklius, išskyrus Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme nustatytus atvejus ir tuos atvejus, kai elektrinėje naudojamas iškastinis kuras, kiek tai būtina elektrinės veiklos ir (ar) elektros energijos gamybos technologiniam procesui užtikrinti. Pagal Aprašo 27 punktą elektros energijos gamintojams taikomos tokios atsinaujinančius energijos išteklius naudojančių elektrinių prijungimo prie elektros tinklų išlaidų kompensavimo sąlygos, kurios galioja leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo elektros energijos gamintojui dieną. Taigi, nagrinėjamu atveju, įvertinus aplinkybę, kad atsakovei leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus buvo išduotas 2011 m. gruodžio 2 d., pagrįstai taikytos tuo metu galiojusios skatinimo priemonės, o būtent – pagal Elektros energijos, kuriai gaminti naudojami atsinaujinantys energijos ištekliai, gamybos ir pirkimo skatinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. nutarimu Nr. 1474 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. liepos 14 d. iki 2012 m. birželio 26 d.), 12 punktą pritaikyta 40 procentų vėjo elektrinės prijungimo prie veikiančių energetikos įmonių (ieškovės) tinklų nuolaida. Tarp šalių nėra ginčo, kad 2014 m. liepos 30 d. Sutarties sudarymo metu ir nuolaidos suteikimo metu atsakovė atitiko sąlygas būti skatinama pagal aptartą teisinį reguliavimą, turėjo teisę gauti ir gavo prijungimo mokesčio nuolaidą.
32. Pažymėtina, jog pagal aptarto Vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 827 patvirtinto Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo 28 punktą elektrinių, kuriose elektros energijai gaminti naudojami atsinaujinantys energijos ištekliai, prijungimo prie elektros tinklų išlaidų kompensavimas laikomas elektros tinklų operatoriaus teikiama viešuosius interesus elektros energetikos sektoriuje atitinkančia paslauga. Taigi, nagrinėjamu atveju šalių 2014 m. liepos 30 d. sudaryta Gamintojo elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus elektros tinklų paslaugos sutartis Nr. NV-43580-12-0051 yra sutartis dėl viešuosius interesus energetikos sektoriuje atitinkančios paslaugos. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju svarbus yra ne tik ieškovės veiklai finansuoti skiriamų lėšų tinkamas naudojimas, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, bet ir ieškovės elgesys civiliniuose teisiniuose santykiuose teikiant viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, taigi, ir nustatant jų kainą bei suteikiant skatinimo priemones, kurios atitinka valstybės interesus, taip pat jas gavusių asmenų (su ieškove sudarytų sutarčių šalių) teisėti lūkesčiai ir interesai. Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, pritaikytų valstybės remiamų skatinimo priemonių atėmimas, ypač po sutarties dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų suteikimo įvykdymo, turėtų būti išimtinė priemonė, taikoma tik nustačius itin grubius šių paslaugų ir priemonių gavėjų padarytus sutarčių pažeidimus.
33. Ieškovė, reikalaudama grąžinti pritaikytos prijungimo mokesčio nuolaidos dydžio sumą, laikėsi pozicijos ir pirmosios instancijos teismas jai pritarė, kad 2014 m. liepos 30 d. sudarytos Sutarties vykdymo metu atsakovė prarado teisę būti skatinama, nes neprasitęsė 2011 m. gruodžio 2 d. išduoto leidimo galiojimo iki Sutarties įvykdymo, 2015 m. lapkričio 10 d. jai buvo išduotas naujas leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Be to, laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 3 d. iki 2015 m. lapkričio 10 d. atsakovė iš viso neturėjo jokio leidimo. Teisėjų kolegija su tokia pozicija nesutinka.
34. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Sutarties vykdymo metu nuo 2015 m. birželio 3 d. atsakovė, nebeturėdama galiojančio leidimo, prarado teisę būti skatinama ir skatinimo priemonės nebegalėjo būti taikomos. Be to, apie tai atsakovė privalėjo informuoti ieškovę. Teisėjų kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, pažymi, kad skatinimo priemonė (prijungimo mokesčio nuolaida) atsakovei buvo pritaikyta galiojant 2011 m. gruodžio 2 d. išduotam leidimui ir jokios kitos ginčijamos skatinimo priemonės nei laikotarpiu, kai atsakovė neturėjo galiojančio leidimo, nei po 2015 m. lapkričio 10 d. leidimo išdavimo atsakovei nebebuvo taikomos.
35. Nustatyta, kad Operatorius (ieškovė) savo įsipareigojimus pagal Sutartį įvykdė 2015 m. kovo 2 d., t. y. buvo baigti ieškovės rangovo elektrinės prijungimui reikalingi darbai Operatoriaus elektros tinkluose. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nurodytos datos negalima laikyti Sutarties įvykdymo data, nes atsakovė dar nebuvo įvykdžiusi visų Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Analizuojant atsakovei išduotų Prisijungimo sąlygų nuostatas (3.5 punktas) ir Sutarties nuostatas (4.7, 4.9.4, 4.10, 5.1.5 punktai) sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sutarties įvykdymas atsakovės įsipareigojimų požiūriu sietinas su Valstybinės energetikos inspekcijos išduoto techninės būklės patikrinimo akto-pažymos pateikimu. Kaip matyti iš ieškovės 2015 m. spalio 22 d. rašto Nr. 40400-2471, atsakovė 2015 m. gegužės 13 d. pateikė Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos elektros įrenginių techninės būklės aktą-pažymą, skirtą elektrinės paleidimo derinimo darbams atlikti, o 2015 m. birželio 3 d. ieškovei išduota Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažyma, kurioje nurodyta, kad energetikos įrenginiai atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus ir gali būti naudojami pagal paskirtį. Šią pažymą atsakovė ieškovei pateikė 2015 m. lapkričio 10 d.
36. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 3 d. iki 2015 m. lapkričio 10 d. neturėjo galiojančio leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, todėl Sutarties vykdymo metu prarado teisę būti skatinama, yra padaryta formaliai, neatsižvelgus į faktines bylos aplinkybes ir neįsigilinus į ginčo esmę. Kaip minėta, nors pažymą atsakovė ieškovei pateikė tik 2015 m. lapkričio 10 d., tačiau pažyma apie elektrinės atitiktį projekto ir norminių teisės aktų reikalavimams ir galimybę naudoti pagal paskirtį išduota 2015 m. birželio 3 d., t. y. nors ir kitą dieną po 2011 m. gruodžio 2 d. leidimo galiojimo pabaigos, tačiau akivaizdu, kad elektrinės patikrinimas atliktas dar galiojant 2011 m. gruodžio 2 d. leidimui, juo labiau kad pažymoje padaryta nuoroda į šio leidimo pagrindu atsakovei 2012 m. sausio 17 d. išduotas Prisijungimo sąlygas Nr. TS-43580-11-1942. Taigi, sutiktina su apeliantės argumentais, kad valstybės remiami veiksmai, kurių atlikimui suteikta nuolaida, buvo pabaigti galiojant 2011 m. gruodžio 2 d. išduotam leidimui plėtoti pajėgumus. Tuo tarpu aplinkybė, kad atsakovei 2015 m. lapkričio 10 d. išduotas naujas leidimas, kurio pagrindu 2015 m. lapkričio 16 d. išduotas leidimas gaminti elektros energiją, nepaneigia fakto, kad atsakovei nuolaida pagal teisinį reguliavimą ir Sutartį suteikta galiojant 2011 m. gruodžio 2 d. išduotam leidimui plėtoti pajėgumus.
37. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 1-127 patvirtinto Elektros energijos gamintojų ir vartotojų elektros įrenginių prijungimo prie elektros tinklų tvarkos aprašo (redakcija, galiojusi Sutarties sudarymo metu, nuo 2014 m. gegužės 30 d. iki 2015 m. sausio 1 d.) 20 punkte buvo nustatyta, kad prijungimo paslauga laikoma atlikta (užbaigta), kai yra faktiškai atlikta prijungimo paslaugos sutartyje nustatyta konkrečiam prijungimui reikalinga operatoriaus elektros tinklų plėtra iki elektros tinklų nuosavybės ribos, atlikti kiti vartotojo ar gamintojo elektros įrenginiams prijungti prie elektros tinklų reikalingi darbai ir teisės aktų nustatyta tvarka yra atliktos statybos užbaigimo procedūros (kai jos yra privalomos pagal teisės aktus) arba sudaromas (pasirašomas) atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktas (kai statybos užbaigimo procedūros netaikomos). Taigi ir ši teisės norma sudaro pagrindą išvadai, kad nagrinėjamu atveju Sutarties įvykdymas pagrįstai sietinas su minėtos 2015 m. birželio 3 d. pažymos išdavimu. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra teisinio pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, pasibaigus 2011 m. gruodžio 2 d. leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus galiojimo laikui, 2014 m. liepos 30 d. Sutartis dar nebuvo įvykdyta.
38. Pažymėtina, kad 2011 m. gruodžio 2 d. leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus galiojimas Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos 2014 m. gruodžio 8 d. raštu pratęstas iki 2015 m. birželio 2 d., t. y. 6 mėnesių terminui. Pagal tuo metu galiojusios Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo redakcijos (nuo 2014 m. lapkričio 19 d. iki 2015 m. sausio 1 d.) 16 straipsnio 8 dalį išduotas leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus ir galėjo būti pratęsiamas ne ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui, jeigu užbaigti projektavimo darbai ir atlikta ne mažiau kaip 50 procentų projekto vystymo darbų. Šioje teisės normoje taip pat buvo numatyta papildomo pratęsimo ne ilgesniam kaip 6 mėnesių terminui galimybė, jeigu gamintojas pateikia pagrįstus įrodymus, kad atlikti suplanuotus darbus vėluojama dėl valstybės veiksmų, trečiųjų asmenų veiksmų ar esant nenugalimos jėgos aplinkybėms, taip pat kitoms aplinkybėms, kurių gamintojas negalėjo kontroliuoti ar kitaip valdyti. Kaip matyti iš nustatytų faktinių aplinkybių, įvertinus tai, kad 2015 m. birželio 3 d. išduota pažyma apie energetikos įrenginių atitiktį reikalavimams ir galimybę naudoti pagal paskirtį, atsakovė objektyviai nebeturėjo nei pagrindo, nei poreikio tęsti leidimo galiojimą papildomam 6 mėnesių terminui. Tuo tarpu leidimas gaminti elektros energiją yra išduodamas leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus pagrindu. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent norėdama gauti leidimą gaminti energiją atsakovė ir turėjo turėti galiojantį leidimą plėtoti pajėgumus. Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų, taip ir buvo padaryta, t. y. 2015 m. lapkričio 16 d. leidimas gaminti elektros energiją atsakovei išduotas 2015 m. lapkričio 10 d. leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus pagrindu, tačiau nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste nėra jokio teisinio pagrindo teiginiams, kad naujas 2015 m. lapkričio 10 d. leidimas turėjo įtakos Sutarties įvykdymui ir atsakovės teisei būti skatinamai ar juo labiau kad dėl naujo leidimo gavimo atsakovė prarado teisę gauti nuolaidą ir susidarė skola pagal Sutartį.
39. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. gegužės 5 d. iki 2013 m. lapkričio 2 d., t. y. 2011 m. gruodžio 2 d. leidimo išdavimo metu) patvirtintų Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių 59 punkte buvo numatyta, kad naujo energijos gamybos pajėgumo plėtros objekto statybos ar tiesioginės linijos tiesimo darbai turi būti atliekami taip, kad per leidimo galiojimo laikotarpį, nustatytą šių Taisyklių 37 punkte, būtų atlikti projektavimo darbai ir panaudota ne mažiau kaip 50 procentų projekto sąmatoje numatytų investicijų. Taigi, išduodant 2011 m. gruodžio 2 d. leidimą teisiniame reguliavime nebuvo reikalavimo, kad leidimas turi galioti iki visų projekto darbų pabaigos ar juo labiau iki elektros energijos gamybos pradžios. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 1-212 patvirtintos Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklės taikomos prašymams išduoti leidimus, pateiktiems nuo šio įsakymo įsigaliojimo dienos, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė šį teisės aktą aptardamas 2011 m. gruodžio 2 d. išduoto leidimo pratęsimo galimybę ir jo nepratęsimo teisines pasekmes.
40. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad VKEKK konstatavus, jog atsakovei negalėjo būti pritaikyta prijungimo mokesčio nuolaida, ieškovė privalėjo perskaičiuoti atsakovės mokėtiną galutinę prijungimo įmoką, tačiau, kaip pagrįstai pažymi apeliantė, pirmosios instancijos teismas nevertino VKEKK 2016 m. spalio 24 d. pažymos Nr. 05-270 teisinės reikšmės nagrinėjamam ginčui.
41. VKEKK 2016 m. spalio 24 d. pažymoje Nr. 05-270 „Dėl Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų ir kainos 2017 metams nustatymo“ analizuotas ir nustatytas viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikis ir paskirstymas šias paslaugas teikiantiems asmenims 2017 metams. Pažymoje nurodyta, kad pagal Aprašo nuostatas 40 procentų prijungimo mokesčio išlaidų kompensavimas taikomas tik tuo atveju, kai leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas iki 2011 m. gruodžio 31 d., o UAB „Homeras“ leidimas gaminti elektros energiją išduotas atsižvelgiant į 2015 m. lapkričio 10 d. išduotą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, todėl kompensavimas negalėjo būti taikomas. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad pažymoje išdėstytos aplinkybės buvo pagrindas ieškovei perskaičiuoti prisijungimo mokesčio dydį, nevertino nei pažymos turinio, nei to, kokiu tikslu ji surašyta, nei kokius duomenis turėjo VKEKK, surašydama pažymą.
42. VKEKK 2016 m. spalio 24 d. pažyma Nr. 05-270 yra bendro pobūdžio dokumentas, kuriame ekonominiu požiūriu įvertintas viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikis 2017 metams. Pažymoje neanalizuota ir nevertinta ginčo situacija. Kaip matyti iš pažymos turinio, joje nurodytas faktas, kad atsakovei leidimas gaminti elektros energiją išduotas 2015 m. lapkričio 10 d. išduoto leidimo plėtoti pajėgumus pagrindu, tačiau neminimas ir nevertintas, 2011 m. gruodžio 2 d. atsakovei išduotas leidimas plėtoti pajėgumus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pažyma nėra skirta šiam individualiam ginčui, ji nevertintina kaip oficialus didesnę reikšmę turintis įrodymas. Priešingai, pažymoje tik nurodyta, kokio leidimo pagrindu atsakovei išduotas leidimas gaminti elektros energiją. Kaip pagrįstai argumentuoja apeliantė, 40 proc. prijungimo mokesčio nuolaidos taikymas nėra siejamas su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo aplinkybėmis, kadangi, kaip nustatyta, 2015 m. lapkričio 10 d. išduotas leidimas buvo reikalingas tik norint gauti leidimą gaminti elektros energiją, o ne vykdyti Sutartį dėl prijungimo paslaugos ir pagrįsti teisę į nuolaidą.
43. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra ne kartą nurodyta, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis). Teismas turi įsitikinti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodinėjimo procese taikytinos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas, atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį, nagrinėjamų teisinių santykių esmę ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004). Bylą nagrinėjančio teismo vidinis įsitikinimas turi būti formuojamas, nepaneigiant bendrųjų teisingumo bei protingumo kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2008). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008).
Dėl bylos procesinės baigties
44. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai atskleidė bylos esmę ir vertino įrodymus, nepagrįstai priteisė iš atsakovės skolą, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, jis naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovės ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
45. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
46. Keičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos, šalių patirtos pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą, bylinėjimosi išlaidos priteistinos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai. Ieškovės ieškinys atmestas, todėl ji neturi teisės į patirtų išlaidų atlyginimą. Atsakovė civilinės bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme patyrė 1 643,88 Eur bylinėjimosi išlaidų, todėl atmetus ieškinį atsakovei iš ieškovės priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
47. Apeliantė už apeliacinį skundą sumokėjo 193,00 Eur žyminį mokestį ir 665,00 Eur už advokato teisinę pagalbą (už apeliacinio skundo parengimą). Apeliacinis skundas patenkintas, todėl apeliantei priteistinas jos patirtų išlaidų atlyginimas.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Tauragės apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ ieškinį atmesti.
Priteisti iš akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Homeras“ naudai 1 643,88 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus keturiasdešimt tris eurus 88 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.
Priteisti iš akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Homeras“ naudai 858,00 Eur (aštuonis šimtus penkiasdešimt aštuonis eurus) išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.