Šiaulių apygardos teismo nutartis

2022-01-26 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-29-616/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2022-01-26
Bylos Nr.
1A-29-616/2022
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-22739-2020-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Ernesta Montvidienė, Laisvydas Zederštremas, Nerijus Masiulis
Nuteistasis
V. P.
Advokatai
Rita Roščenkovienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-29-616/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-22739-2020-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.1; 1.1.8.1.1; 1.2.4.6.1; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.3; 2.1.7.4.4; 2.4.6.1
(S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. sausio 26 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Laisvydo Zederštremo,

sekretoriaujant Vaivai Vilkei,dalyvaujant prokurorei Inetai Žilinskienei,nuteistajam V. P. ir jo gynėjai advokatei Ritai Roščenkovienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. gynėjos advokatės Ritos Roščenkovienės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. P. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta bausmė viešieji darbai 6 mėnesiams, įpareigojant jį per mėnesį išdirbti po 20 valandų visuomenės labui;

kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. V. P. nuteistas už tai, kad jis, smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą, o būtent: 2020 m. birželio 11 d. apie 13.00 val., namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) kieme tyčia sudavė kumščiu nukentėjusiajam P. T. po vieną kartą į abi rankas, kumščiu trenkė vieną kartą į kairįjį šoną, vieną kartą spyrė į kairiąją koją bei vieną kartą sudavė kumščiu į veido sritį, taip nukentėjusiajam P. T. sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus: poodines kraujosruvas abiejuose riešuose, abiejose plaštakose, kairiame dilbyje, odos nubrozdinimą kairėje blauzdoje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo V. P. gynėja advokatė Rita Roščenkovienė prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. spalio 14 d. nuosprendį ir V. P. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius, jog jis padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje.

2.1. Apeliaciniame skunde nuteistojo V. P. gynėja nurodo, kad skundžiamas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. spalio 14 d. nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - ir BPK) 20 straipsnio nuostatas, tai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei tinkamai taikyti baudžiamąjį įstatymą. Teismas neįvertino įrodymų visumos, juos lyginant tarpusavyje, nesusiejo į vientisą loginę grandinę, vertino tik V. P. kaltinančius įrodymus, neanalizavo jo kaltę paneigiančių ir abejonę keliančių įrodymų.

2.2. Nuteistojo V. P. gynėjos advokatės nuomone, teismo išvada, jog nukentėjusiojo P. T. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje buvo iš esmės vienodi ir nuoseklūs, yra nepagrįsta. Nukentėjusysis, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, jog „kai P. priėjo link jo ir užsimojo, jis pakėlė rankas ir dengėsi, nes suprato, kad gaus. Jo smūgiai kliuvo į rankų delnų viršutinę dalį“. Akistatos su kaltinamuoju V. P. metu nukentėjusysis P. T. aiškina, jog „V. P. susinervinęs kirto jam per rankas. Jis laikė rankose tuo metu trosą, tai jis jam sudavė iš kumščio per abi rankas, per viršų. Troso nepaleido“. Apklausiamas teisme nukentėjusysis nurodo, kad jau neprisimena, kaip jam buvo suduota per rankas ir ar jis tuo metu laikė trosą, ar ne. Skirtingai nukentėjusysis aiškina ir kilusio konflikto su darbus atlikusiu meistru V. P. priežastis. Pirminiuose parodymuose nukentėjusysis nurodo, jog konfliktas prasidėjo dėl neatvežtų vinių, o jau vėliau apklausiamas ir akistatos metu nukentėjusysis nurodo kitą konflikto priežastį – nesumokėtus už atliktą darbą pinigus, kurių net šiai dienai nuteistasis V. P. nėra gavęs.

2.3. Apeliantės įsitikinimu, teismo išvada, jog nukentėjusiojo P. T. parodymus patvirtina specialisto išvada (duomenys neskelbtini), taip pat yra nepagrįsta. Apklausiamas teisme specialisto išvadą pateikęs ekspertas T. Š. nurodė, jog nukentėjusiajam P. T. nustatyti kūno sužalojimai galėjo atsirasti tiek suduodant smūgius, tiek dėl atsitrenkimo ar griuvimo. Taigi, kas galėtų paneigti aplinkybę, jog nukentėjusysis P. T., įsižeidęs, kad meistras V. P. pavadino jį „Ubagu“, negalinčiu už jau atliktą darbą susimokėti 100 eurų, iš pykčio ir nenoro atsiskaityti už jau atliktus darbus kreipėsi į policijos pareigūnus dėl tariamo jo sumušimo.

2.4. Apeliantės teigimu, teismo išvada, jog kaltinamojo V. P. neprisipažinimas padarius nusikaltimą vertintinas kritiškai, kaip siekis išvengti atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, irgi nepagrįsta. Pažymi, kad nuteistasis V. P. anksčiau neteistas ir jam žinoma aplinkybė, jog pripažinus tariamą nusikalstamą veiką, jis, kaip pirmą kartą teisiamas asmuo, turi visas galimybes išvengti teistumo ir baudžiamojo persekiojimo. Be to, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir teisme kaltinamasis V. P. išreiškė pageidavimą būti tiriamas poligrafu. Teismas buvo patenkinęs šį prašymą, bet praėjus mėnesiui laiko persigalvojo ir savo nutartį dėl tyrimo poligrafu atšaukė, motyvuojant, jog tai būtų perteklinis procesinis veiksmas, negalintis nei patvirtinti, nei paneigti byloje įrodinėtinų aplinkybių.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimų į nuteistojo V. P. gynėjos advokatės apeliacinį skundą proceso dalyviai per įstatymo nustatytą terminą nepateikė.

Šalies argumentai

4. Teismo posėdžio metu nuteistasis V. P. ir jo gynėja advokatė Rita Roščenkovienė prašė nuteistojo gynėjos apeliacinį skundą tenkinti ir V. P. dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, išteisinti, prokurorė Ineta Žilinskienė prašė nuteistojo V. P. gynėjos advokatės Ritos Roščenkovienės apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Nuteistojo V. P. gynėjos advokatės Ritos Roščenkovienės apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Žemesnės instancijos teismas

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

7. Nuteistojo V. P. gynėja apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl V. P. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, mano, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nepagrįstai jį nuteisė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, todėl prašo skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. spalio 14 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį V. P. atžvilgiu. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo ir V. P. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje

8. Pažymėtina, kad įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo ar jo gynėjo lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

9. Įvertinus bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas V. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė dėl V. P. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. P. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė patį nuteistąjį (tuo metu – kaltinamąjį) V. P., nukentėjusįjį P. T., liudytojus N. P., A. L., M. M., specialistą T. Š., ištyrė (išvardino) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Teismas tyrė bei analizavo tiek V. P. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – V. P. teisinančius – įrodymus (paties V. P. parodymus, liudytojos N. P. parodymus). Dėl to nėra pagrindo teigti, kad teismas vadovavosi vien kaltinančiais įrodymais ir visiškai netyrė kitų bylos duomenų. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, visos bylos aplinkybės išsamiai išnagrinėtos, laikantis objektyvumo, teisingumo ir rungimosi principų. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo V. P. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrįsta nuosprendyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu.

Žemesnės instancijos teismas

10. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata, arba jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai.

11. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme V. P. savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, nepripažino ir parodė, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu tarp jo ir nukentėjusiojo P. T. kilo žodinis konfliktas dėl garažo stogo dengimo darbų ir apmokėjimo už juos, tačiau nukentėjusiojo jis nemušė, jokių smūgių jam nesudavė nei ranka, nei koja ir nežino, kaip pas nukentėjusįjį galėjo atsirasti sužalojimai (1 t., b. l. 127-128, 135, 181-182). Tiek 2020 m. liepos 23 d. akistatos su nukentėjusiuoju P. T. metu (1 t., b. l. 75-76), tiek 2021 m. birželio 17 d. parodymų patikrinimo vietoje metu (2 t., b. l. 47-56) V. P. parodė iš esmės tas pačias byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes, kad konflikto dėl garažo stogo dengimo darbų ir apmokėjimo už juos metu jis fizinio smurto P. T. atžvilgiu nenaudojo.

12. Nors viso proceso metu V. P. parodymai dėl byloje nagrinėjamo konflikto aplinkybių buvo iš esmės nuoseklūs, be to, jis išreiškė pageidavimą būti tiriamas poligrafu, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šiuos V. P. parodymus ir vadovavosi nukentėjusiojo P. T., liudytojo M. M. parodymais, specialisto T. Š. paaiškinimais, duotais bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, o taip pat rašytine bylos medžiaga ir jų pagrindu nustatė, kad V. P. 2020 m. birželio 11 d. apie 13 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme tyčia panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį P. T., taip nukentėjusiajam P. T. sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus.

13. Nukentėjusysis P. T. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis statosi namą ir garažui reikėjo uždengti stogą. V. P. sutiko atlikti šiuos darbus. Jie sutarė, kokių priemonių reikės ir už kokią kainą dirbs V. P.. Birželio 11 d. sutarė apie 13 val. susitikti prie namo. Atvykus prie namo, pokalbis su V. P. vyko ne daugiau 10 minučių, nes tarp jų kilo konfliktas dėl sutartų stogo dengimo darbų ir apmokėjimo už juos. V. P. buvo nepatenkintas, nes jis prašė padaryti taip, kaip jis (nukentėjusysis) nori, kad būtų padaryta, o V. P. nesutiko taip daryti. V. P. buvo konfliktiškai nusiteikęs, reikalavo sumokėti 100 eurų už padarytą darbą, tačiau jis (nukentėjusysis) atsakė, kad už pusvalandį darbo nemokės. Tada V. P. smūgiavo kumščiais į vieną ranką, į kitą ranką, einant pro namą, spyrė į kairę blauzdą, davė iš kumščio į šoną, tik spėjus atsisėsti į mašiną, kumščiu sudavė į skruostą, matėsi kraujosruvos ir paraudimai. Kai jam trenkė į skruostą, atskilo dantis. Jis iš karto nuvažiavo į policijos komisariatą ir parašė pareiškimą. V. P. žmonos įvykio vietoje nebuvo, niekas įvykio nematė. V. P. jo prašė pinigų, jis atsakė, kad grynų pinigų nesinešioja ir pasakė: „imk kortelę, ir jeigu toks gudrus, nusiimk“ (1 t., b. l. 182-183). Nukentėjusysis P. T. pirmosios instancijos teisme parodymus davė būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Iš esmės tokius pačius parodymus nukentėjusysis P. T. davė ir apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 6-9, 66-67), savo parodymus jis patvirtino ir asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu (1., b. l. 59-63), ir akistatos su V. P. metu (1 t., b. l. 75-76) bei parodymų patikrinimo vietoje metu (2 t., b. l. 21-27). Netikėti nukentėjusiojo P. T. parodymais bei jais nesivadovauti pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo, nes jie, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, viso ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme dėl esminių byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybių buvo iš esmės nuoseklūs ir neprieštaringi, juos patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys. Todėl tai, kad nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu 2020 m. liepos 23 d. akistatos su V. P. metu patikslino įvykio aplinkybes, tai yra nurodė tikslesnes su fizinio smurto panaudojimu susijusias aplinkybes (1 t., b. l. 75-76), negu apklausiamas 2020 m. liepos 8 d. papildomoje apklausoje (1 t., b. l. 66-67), ar kad nukentėjusysis, būdamas senyvo amžiaus, ilgainiui, tai yra 2020 m. gruodžio 2 d. apklausiamas pirmosios instancijos teisme, kai kurių įvykio detalių nebeprisiminė, šias aplinkybes vertinti kaip esminį nukentėjusiojo parodymų neatitikimą nėra pagrindo.

14. Nuteistojo V. P. gynėjos nuomone, nukentėjusiojo P. T. parodymai negali būti laikomi nuosekliais, nes jis skirtingai aiškina tarp jo ir V. P. kilusio konflikto priežastis. Apeliantės teigimu, pirminiuose parodymuose nukentėjusysis nurodo, jog konfliktas prasidėjo dėl neatvežtų vinių, o jau vėliau apklausiamas ir akistatos su V. P. metu nukentėjusysis nurodo kitą konflikto priežastį – nesumokėtus už atliktą darbą pinigus, kurių net šiai dienai nuteistasis V. P. nėra gavęs. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šios apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės taip pat nesuteikia pagrindo abejoti nukentėjusiojo P. T. parodymų patikimumu. Kaip matyti iš viso proceso metu duotų nuteistojo V. P. ir nukentėjusiojo P. T. parodymų, jų tarpusavio konfliktas kilo dėl garažo stogo dengimo darbų ir apmokėjimo už juos, tame tarpe ir dėl neatvežtų vinių, medvaržčių, ir dėl atsiskaitymo už atliktus darbus, todėl tai, kad nukentėjusysis apklausose vardino visas priežastis, dėl ko jis ir V. P. konfliktavo, savaime nesuteikia pagrindo abejoti jo parodymais.

15. Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiojo P. T. viso proceso metu duotus parodymus kitų bylos duomenų kontekste, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais patikėjo ir rėmėsi. Nukentėjusiojo P. T. duoti parodymai yra iš esmės nuoseklūs, logiški ir aiškūs. Nukentėjusiojo P. T. parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis) – tai liudytojo M. M. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kad nagrinėjamu atveju nukentėjęs asmuo pats atvyko į policijos komisariatą ir iš jo buvo paimtas pareiškimas; nors apklausiamas pirmosios instancijos teisme liudytojas daugumos įvykio aplinkybių detaliai negalėjo prisiminti, tačiau teisiamajame posėdyje jis patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumą. Ikiteisminio tyrimo metu 2020 m. liepos 30 d. apklausiamas liudytojas M. M. parodė, kad jam dirbant (duomenys neskelbtini) miesto ir rajono PK NVR operatyvinėje grupėje, birželio mėnesio pradžioje į policijos komisariatą, į OVS patalpas, atvyko vyresnio amžiaus vyras ir kreipėsi su pareiškimu dėl sumušimo. Kiek pamena jo nurodytas aplinkybes, jį (duomenys neskelbtini) prie statomo objekto sukonfliktavus sumušė pasamdytas meistras stogui dengti. Vyriškis atrodė susijaudinęs, akivaizdžiai iš elgesio matėsi, kad jis patyręs fizinį smurtą, be to, jis rodė kažkurią koją blauzdos srityje, kur matėsi šviežias sužalojimas kaip nubrozdinimas. Jis sakė, kad meistras supykęs trenkė jam, kad vijosi į mašiną, pakeliui spyrė. Iš nukentėjusiojo elgesio, jo susijaudinimo, pasakojimo, buvo akivaizdu, kad įvykis buvo, kad smurtas buvo naudotas. Be to, vyras iš įvykio vietos iš karto atvyko į policiją, buvo išsigandęs, pasimetęs ir susijaudinęs (1 t., b. l. 81-82, 2 t., b. l. 13); specialisto T. Š. pirmosios instancijos teisme duoti paaiškinimai, kad pagal jo duotą išvadą yra nustatyta, jog nukentėjusiajam visi sužalojimai, išskyrus poodines kraujosruvas kairiajame dilbyje, padaryti kontaktuojant su kietu buku daiktu. Šiuo atveju kažkokių ypatingų žymių nuo sudavimo kietu buku daiktu neužfiksavo, todėl tiksliai pasakyti, koks bukas daiktas, negali, bet kumštis tokiu atveju įeitų į tą daiktų grupę. Spiriant į koją gali atsirasti nubrozdinimas. Reiktų patikslinti griuvimo mechanizmo aplinkybes ir tada galėtų nustatyti, ar tokie sužalojimai, kuriuos jis konstatavo, galėjo atsirasti esant griuviminei traumai. Pats nukentėjusysis buvo atvykęs į ekspertizės skyrių ir paaiškino, kaip buvo sužalotas. Įvykio aplinkybės gali būti skirtingos, bet būdas, kuriuo jis yra padarytas, šiuo atveju tai yra suduota ranka arba spirta koja, tai būdas yra tas pats – sudavimas. Todėl ir buvo parašyta, kad tokiu būdu galėjo būti padaryti sužalojimai, kurie atitinka nurodytoms aplinkybėms, kurias nurodė nukentėjusysis. Šie sužalojimai galėjo būti padaryti tokiu būdu, koks nurodytas užduotyje ir jam pateiktose ir nurodytose įvykio aplinkybėse. Dėl atsitrenkimo tai jis negali pasakyti, ar tai pats nukentėjusysis atsitrenkė, ar jam sudavė kažkas. Tai tos sritys, kuriose padaryti sužalojimai vis tik gali būti tiek taip, tiek taip. Apžiūrėjo dantų nuskilimus, nuskilimai buvo nauji. Dantis, kai jis būna nuskeltas, per tam tikrą laiką, jo išvaizda keičiasi, tai ir nuo kramtymo veiksmų, ir nuo maisto. Jeigu dantis yra pakankamai šviežiai nuskeltas, kraštai turi būti aštrūs, o kai yra praėjęs tam tikras laikas, tai tie kraštai apvalėja. Kad ir kokie tie dantys bebūtų, nuskilimai buvo aštriais kraštai, nepaveikti laiko tarpo ir maisto. Išvadoje parašyta, kadangi dantis buvo protezuotas, jis kaip ir nebe to žmogaus, todėl ir nebuvo vertinamas. Jeigu būtų gyvas asmens dantis, tai būtų galima traktuoti kaip sužalojimą. Apie veidą ir jo sritį sužalojimų nebuvo nustatyta. Jeigu vertinti atskirai kiekvieną sužalojimą, tai jį padaryti galima ir suduodant, ir atsitrenkiant, bet jeigu dėl griuvimo, dėl vienkartinio pasidarymo visų sužalojimų, reikėtų konkrečių aplinkybių, nes griuvimas yra skirtingas. Visi sužalojimai buvo vienodo laikotarpio. Rankų ištinimas nuo smūgio priklauso nuo sužalojimo ir nebūtinai būna kažkoks patinimas. Kraujosruva yra pati iš savęs objektyvus požymis. Nors nukentėjusiajam yra diagnozuotas cukrinis diabetas ir yra jo komplikacijos – polineuropatija, nefropatija, retinopatija, tačiau peržiūrėjus medicininę dokumentacija, jis nerado tokių duomenų, kuriais būtų patvirtinta, jog kraujosruvos gali atsirasti savaime. Jo peržvelgtuose medicininiuose dokumentuose nėra duomenų, kuriuose būtų užfiksuota patologija, jog dėl cukrinio diabeto būtų atsiradusios kraujosruvos (2 t., b. l. 2-3, 68); 2020 m. birželio 11 d. įvykio vietos apžiūros protokole (1 t., b. l. 20-24), Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 38) dėl P. T. nustatytų kūno sužalojimų, jų padarymo būdo užfiksuoti duomenys. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo V. P. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti.

16. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog nukentėjusysis P. T. bei liudytojas M. M. galėjo apkalbėti nuteistąjį V. P., apkaltinti jį nusikaltimo padarymu ir dėl to būtų davę neobjektyvius parodymus. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad liudytojas M. M. teisme parodymus davė praėjus beveik metams laiko nuo jo apklausos ikiteisminio tyrimo metu, todėl natūralu, kad dauguma aplinkybių detaliai negalėjo prisiminti, tačiau kaip jau minėta, teisiamajame posėdyje jis patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumą, todėl teismas, remdamasis šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų nepažeidė. Duomenų, patvirtinančių specialisto T. Š. šališkumą ar neobjektyvumą, byloje taip pat nėra, todėl nėra pagrindo abejoti ar netikėti šio specialisto bylos nagrinėjimo teisme metu duotais paaiškinimais. Tiek nukentėjusysis P. T. ir liudytojas M. M. parodymus, tiek specialistas T. Š. paaiškinimus pirmosios instancijos teisme davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų ar paaiškinimų davimą.

17. Nuteistojo V. P. gynėjos teigimu, pirmosios instancijos teismo išvada, jog nukentėjusiojo P. T. parodymus patvirtina specialisto išvada (duomenys neskelbtini), yra nepagrįsta, nes apklausiamas teisme specialisto išvadą pateikęs ekspertas T. Š. nurodė, jog nukentėjusiajam P. T. nustatyti kūno sužalojimai galėjo atsirasti tiek suduodant smūgius, tiek dėl atsitrenkimo ar griuvimo, tad kas galėtų paneigti aplinkybę, jog nukentėjusysis P. T., įsižeidęs, kad meistras V. P. pavadino jį „Ubagu“, negalinčiu už jau atliktą darbą susimokėti 100 eurų, iš pykčio ir nenoro atsiskaityti už jau atliktus darbus kreipėsi į policijos pareigūnus dėl tariamo jo sumušimo.

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsakydama į šiuos apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad, teisėjų kolegijos vertinimu, Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 38) dėl P. T. nustatytų kūno sužalojimų, jų padarymo būdo užfiksuoti duomenys ir specialisto T. Š. paaiškinimai pirmosios instancijos teisme be jokios abejonės patys savaime neįrodo, jog nukentėjusiajam P. T. nustatyti sužalojimai buvo padaryti smurtiniais V. P. veiksmais, tačiau ši specialisto išvada ir specialisto paaiškinimai, vertinant juos su anksčiau aptartų duomenų visuma, sustiprina teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą, kad sužalojimai nukentėjusiajam P. T. buvo padaryti suduodant smūgius. Specialistas T. Š. nepaneigė, kad nukentėjusiajam P. T. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti suduodant jam smūgius į abi rankas, į kairįjį šoną, į veido sritį bei spyrus į kairiąją koją. Taigi specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuotos aplinkybės ir specialisto T. Š. paaiškinimai nepaneigia nukentėjusiojo P. T. nurodomų faktų dėl sužalojimų padarymo aplinkybių ir tuo pačiu nepatvirtina nuteistojo V. P. gynėjos versijų, kad V. P. fizinio smurto P. T. atžvilgiu nenaudojo, kad sergant cukriniu diabetu kraujosruvos gali atsirasti savaime, o P. T., įsižeidęs, kad V. P. pavadino jį „Ubagu“, negalinčiu už jau atliktą darbą susimokėti 100 eurų, iš pykčio ir nenoro atsiskaityti už jau atliktus darbus kreipėsi į policijos pareigūnus dėl tariamo jo sumušimo. Byloje nėra liudytojų, kurie 2020 m. birželio 11 d. būtų matę nukentėjusįjį P. T. iki byloje nagrinėjamo įvykio (iki 2020 m. birželio 11 d. 13 val.) ir būtų pastebėję, ar jis turėjo kokių nors sužalojimų. Jokių sužalojimų ant nukentėjusiojo kūno byloje nagrinėjamo įvykio metu teigė nepastebėjęs ir pats V. P. (1 t., b. l. 182). Taigi teisėjų kolegijai nekyla jokių pagrįstų abejonių, kad poodinės kraujosruvos abiejuose riešuose, abiejose plaštakose, kairiame dilbyje, odos nubrozdinimas kairėje blauzdoje nukentėjusiajam buvo padaryti būtent byloje nagrinėjamo įvykio metu.

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas, o įrodinėjimo procesas neturi ir negali būti begalinis. Teismas kiekvienu atveju turi teisę nuspręsti dėl įrodymų pakankamumo. Nagrinėjamu atveju, kaip jau aptarta, V. P. kaltei pagrįsti pakanka byloje surinktų ir ištirtų įrodymų, kurie tarpusavyje sudaro logiškai bei nuosekliai susijusią įrodymų grandinę. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje atlikti visi procesiniai veiksmai, kuriais surinktas pakankamas įrodymų kiekis, leidžiantis daryti pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir kad ją padarė būtent V. P..

20. Vadovaudamasi anksčiau paminėtų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis V. P. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia. Byloje nustatytas konflikto pobūdis, nuteistojo V. P. elgesys, naudojant fizinį smurtą nukentėjusiojo P. T. atžvilgiu, patvirtina, kad V. P. suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus (P. T.) sveikatą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. spalio 14 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – V. P. išteisinti, nėra pagrindo.

21. Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. P. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, tinkamai vertino šios nusikalstamos veikos sudėties požymius nagrinėdamas ne tik V. P. atliktus neteisėtus veiksmus bei P. T. patirtus sužalojimus, bet ir vertindamas visą susidariusią konfliktinę situaciją. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, iš esmės visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Nuteistojo V. P. gynėjos apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad V. P. nepagrįstai pripažintas kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir kad jo neprisipažinimas padarius nusikaltimą nepagrįstai vertintas kaip siekis išvengti atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, yra nepagrįsti, todėl nuteistojo gynėjos advokatės apeliacinis skundas netenkintinas. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam V. P. ir jo gynėjai advokatei Ritai Roščenkovienei nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis ir jo gynėja, nesant esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, ir naikinti ar keisti teismo sprendimą.

Dėl nuteistajam V. P. paskirtos bausmės

22. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

23. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Pirmosios instancijos teismas V. P. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą nubaudė viešaisiais darbais 6 mėnesiams, įpareigojant jį per mėnesį išdirbti po 20 valandų visuomenės labui.

24. BK 46 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad viešieji darbai skiriami tik tuo atveju, jeigu kaltinamasis sutinka. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teisme sutikimo atlikti viešųjų darbų bausmę nuteistasis V. P. neišreiškė. Prokurorei pasiūlius V. P. skirti viešuosius darbus, jo nuomonė dėl tokios bausmės rūšies paskyrimo nebuvo išsiaiškinta. Nors V. P. buvo suteiktas paskutinis žodis, tačiau jis, prašydamas jį išteisinti, dėl prokurorės siūlomos bausmės rūšies ir dydžio nepasisakė. Taigi, nors skirdamas bausmę nuteistajam V. P. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tai yra į tai, kad V. P. padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, taip pat į kaltininko asmenybę – į tai, kad V. P. neteistas, nebaustas administracine tvarka, nedirba, į tai, kad jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra, tačiau, negavęs V. P. sutikimo, neturėjo teisinio pagrindo jam paskirti BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę – viešuosius darbus.

25. Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl apeliacinės instancijos teisme buvo atnaujintas įrodymų tyrimas, siekiant išsiaiškinti nuteistojo V. P. nuomonę dėl jam pirmosios instancijos teismo paskirtos viešųjų darbų bausmės. 2022 m. sausio 19 d. apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. P., tvirtindamas, kad jis yra nekaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, vis tik nurodė, kad sutiktų atliktų viešuosius darbus.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog nuteistasis V. P. išreiškė sutikimą atlikti viešųjų darbų bausmę (BK 46 straipsnio 1 dalis), sprendžia, kad įvertinęs visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus V. P. švelniausią BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – viešuosius darbus. Nagrinėjamu atveju V. P. paskirtos viešųjų darbų bausmės dydis (6 mėnesiai) - artimas viešosios darbų bausmės vidurkiui (pagal BK 46 straipsnio 2 dalį viešieji darbai gali būti skiriami nuo 1 mėnesio iki 1 metų). Teisėjų kolegijos nuomone, būtent tokios bausmės paskyrimas atitiks V. P. padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę, be to, tai užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą.

27. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam V. P. už nusikalstamą veiką paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta viešųjų darbų bausmė yra tinkamai individualizuota ir atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, todėl keisti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. spalio 14 d. nuosprendį dėl nuteistajam paskirtos bausmės nėra pagrindo. Taip pat pažymėtina, kad BK 46 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad jeigu dėl objektyvių priežasčių asmuo negali atlikti pagal šį straipsnį jam paskirtų viešųjų darbų, teismas gali atleisti jį nuo šios bausmės vietoj jos paskirdamas šio kodekso IX skyriuje numatytą vieną ar kelias baudžiamojo poveikio priemones.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. P. gynėjos advokatės Ritos Roščenkovienės apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Nerijus MasiulisErnesta MontvidienėLaisvydas Zederštremas