Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Virginijos Liudvinavičienės, Lino Šiukštos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro E. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2022 m. birželio 16 d. nuosprendžio, kuriuo V. G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas 600 MGL (30 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, V. G. paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, V. G. paskirta galutinė bausmė – 400 MGL (20 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas V. G. laikinojo sulaikymo laikas – viena para, kuri prilyginta 2 MGL dydžio baudai, ir nustatytas V. G. paskirtos baudos dydis – 398 MGL (19 900 Eur).

Paskirtą baudą V. G. nurodyta sumokėti per dvylika mėnesių.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš V. G. konfiskuota nusikaltimo priemonės – automobilio „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkanti pinigų suma – 3 400 Eur.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. V. G. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, o būtent: pažeisdamas nustatytą tvarką – 2004 m. gegužės 26 d. Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ (įsakymo redakcija, galiojusi nuo 2013 m. rugsėjo 10 d. iki 2021 m. rugsėjo 10 d.) 2 punkto ir 2.1., 2.1.1. papunkčių reikalavimus, numatančius, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2021 m. rugsėjo 2 d., iš tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai įgijo 9 175 pakelius akcizais apmokestinamų cigarečių, nepaženklintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka Finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, kurių bendra vertė įskaitant sumokėti privalomus mokesčius – 32 493,50 Eur, viršija 250 MGL, kurių dalį – 161 vnt. pakelių „NZ Gold“ rūšies, neteisėtai laikė name, esančiame (duomenys neskelbtini), dalį – 512 vnt. pakelių „Minsk Superslims“ rūšies, neteisėtai laikė garaže Nr. 533, esančiame (duomenys neskelbtini), kol 2021 m. rugsėjo 2 d. šias cigaretes kratos metu surado ir paėmė policijos pareigūnai, dalį – 8 502 vnt. pakelių „NZ Gold“ rūšies, neteisėtai gabeno transporto priemonėje „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš Vilniaus rajono teritorijos ribos, tikslesnė vieta tyrimo metu nenustatyta, iki pastato, esančio (duomenys neskelbtini), kol 2021 m. rugsėjo 2 d., apie 15.00 val., policijos pareigūnai šią transporto priemonę sustabdė ir jos apžiūros metu surado bei paėmė šias cigaretes. Tokie V. G. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 199² straipsnio 2 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Prokuroras E. B. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2022 m. birželio 16 d. nuosprendį: V. G. už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 2 dalyje, paskirti laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, V. G. paskirti laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams. Į bausmės laiką įskaityti vieną dieną, išbūtą laikinajame sulaikyme.

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad V. G. veiksmai buvo kvalifikuoti tinkamai, tačiau nuteistajam paskirta per švelni bausmė. Asmuo nusikalto veikdamas tiesiogine tyčia, nusikaltimas baigtas, padarytas iš savanaudiškų paskatų, siekiant pasipelnyti, priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai, nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nuteistasis yra išsituokęs, turi gyvenamąją vietą, niekur nedirba, registruotas Užimtumo tarnyboje, yra baustas administracine tvarka, taip pat ir už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis, turi galiojančių nuobaudų. Be to, V. G. anksčiau yra teistas ir nusikalto neišnykus teistumui, todėl pagal BK 27 straipsnį pripažintinas recidyvistu, kas laikytina atsakomybę sunkinančia aplinkybe, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte.

2.2. Skundo autoriaus manymu, įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, darytina išvada, kad paskyrus V. G. baudą byloje nebus pasiekti bausmei keliami tikslai. Kadangi anksčiau nuteistasis jau buvo baustas administracine tvarka už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis, todėl akivaizdu, jog jis jokių išvadų dėl savo netinkamo elgesio nepadarė. Nusikalstamas nuteistojo nuostatas patvirtina ir ankstesnis teistumas. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad V. G. nedirba, jo materialinė padėtis yra sunki, jam finansiškai padeda vaikai, todėl nuteistasis neturės objektyvių galimybių savanoriškai sumokėti jam paskirtos baudos, o priverstinis baudos išieškojimas bus apsunkintas arba iš viso neįmanomas. Atsižvelgiant į tai, V. G. skundžiamu nuosprendžiu buvo paskirta neteisinga bausmė – bauda, kuri keistina į laisvės atėmimą.

3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis ir jo gynėja prašė skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Byloje nėra ginčijamos pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės ir V. G. kaltė dėl šios veikos. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje bylos dalyje nenustatyta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų gaunant duomenis, kurie teismo buvo pripažinti įrodymais, juos vertinant bei nagrinėjant baudžiamąją bylą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nustatydamas faktines nusikalstamos veikos aplinkybes ir kvalifikuodamas nusikalstamą veiką, baudžiamąjį įstatymą taikė teisingai. Atsižvelgiant į tai, apeliacine tvarka baudžiamoji byla tikrinama tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde – dėl V. G. paskirtos bausmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nors atskirai toks prašymas skunde ir neformuluojamas, prokuroras, pateikdamas argumentus dėl nuteistajam skirtinos bausmės rūšies, taip pat nurodo, jog vadovaujantis BK 27 straipsnio nuostatoms V. G. pripažintinas recidyvistu ir tai laikytina jo baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe, todėl teisėjų kolegija vertins ir šiuos skundo argumentus bei pateiks dėl to argumentuotas išvadas.

Dėl paskirtos bausmės

5. BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

6. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Teismai, skirdami bausmę, vadovaujasi BK 54 straipsnyje nurodytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė viena iš jų neturi būti laikoma dominuojančia, išskirtine (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-148/2014, 2K-481/2014, 2K-429-303/2015, 2K-477-746/2015, 2K-39-895/2016).

7. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nenustatė nei V. G. atsakomybę lengvinančių, nei jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Prokuroras skunde pažymi, jog nuteistasis nusikaltimą padarė būdamas teistas, neišnykus teistumui, ir tai turėjo būti pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

7.1. Nusikaltimų recidyvo, recidyvisto sąvoka yra apibrėžta BK 27 straipsnio 1 dalyje. Joje nurodoma, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas.

7.2. V. G., būdamas pilnametis, iki šioje byloje nagrinėjamos naujos tyčinės nusikalstamos veikos padarymo 2021 m., buvo teistas už tyčinių nusikaltimų (tame tarpe labai sunkaus) padarymą. Panevėžio apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu, V. G. buvo nuteistas už nusikalstamų veikų, numatytų BK 129 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 2 dalyje padarymą ir jam paskirta subendrinta galutinė dešimties metų laisvės atėmimo bausmė. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartimi V. G. lygtinai paleistas taikant intensyvią priežiūrą. Vadovaujantis BK 97 straipsnio nuostatomis, asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, laikomi turinčiais teistumą bausmės atlikimo laikotarpiu ir aštuonerius metus po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo, jeigu jie buvo nuteisti už labai sunkų nusikaltimą (BK 97 straipsnio 3 dalies 3) punkto c) papunktis). Taigi 2021 m. rugsėjo 2 d. (veikos padarymo metu) teistumas už anksčiau padarytą labai sunkų nusikaltimą V. G. dar nebuvo išnykęs (nuo lygtinio paleidimo dienos iki nusikalstamos veikos padarymo buvo praėję kiek daugiau nei šešeri metai), todėl šiuo atveju turėjo būti nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte.

7.3. Atsakomybę sunkinanti aplinkybė – jog veiką padarė recidyvistas, nebuvo nurodyta kaltinamajame akte (1 t., b. l. 26–34). Pirmosios instancijos teismo posėdyje prokuroras jos taikyti taip pat neprašė (2022 m. birželio 6 d. teisiamojo posėdžio protokolas). Visgi duomenys apie ankstesnį V. G. teistumą, sąlygojantys šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės konstatavimą, nurodyti tiek kaltinamajame akte, tiek skundžiamo nuosprendžio įžanginėje dalyje. Pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas turi teisę pripažinti šią baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę, svarbu, kad proceso šalims tai nebūtų staigmena (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-495/2019).

7.4. Tačiau nors prokuroras skunde ir nurodo, kad ši aplinkybė turėtų būti pripažinta nuteistojo atsakomybę sunkinančia, į ją atsižvelgiama skiriant bausmę, prašymo keisti nuosprendį šioje dalyje apeliaciniame skunde nėra. Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniame skunde nėra atskiro prašymo sunkinti nuteistojo teisinę padėtį nustatant BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, teisėjų kolegija šią atsakomybę sunkinančią aplinkybę įvertins kitų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių kontekste.

8. V. G. pripažintas kaltu padaręs sunkų nusikaltimą, numatytą BK 199² straipsnio 2 dalyje. Straipsnio sankcija už šią nusikalstamą veiką numato dvi bausmės rūšis – baudą ir laisvės atėmimą iki aštuonerių metų. BK imperatyviai nenurodoma, kokiais atvejais ir kokiomis sąlygomis turėtų būti skiriama viena ar kita bausmės rūšis tuomet, kai už nusikalstamos veikos padarymą atitinkamo BK straipsnio sankcijoje yra numatytos alternatyvios bausmės rūšys. Tačiau vienas fundamentaliausių bausmės skyrimo principų, nustatytų BK – bausmės teisingumo principas. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai – bausmė už nusikalstamos veikos padarymą turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį. Be to, dar vienas esminis kriterijus, vertintinas parenkant teisingą ir proporcingą bausmės rūšį ir dydį, yra kaltininko asmenybės pavojingumas. Kai įstatymo, numatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje yra nustatyta laisvės atėmimo bausmė ir kitos alternatyvios bausmės, pirmiausiai turi būti svarstoma galimybė skirti kitos rūšies bausmę nei laisvės atėmimą. Tik nustačius, kad kitos rūšies bausmės paskyrimas neleis pasiekti BK 41 straipsnyje nustatytų bausmės tikslų, turėtų būti skiriama griežčiausia bausmės rūšis – laisvės atėmimas.

9. Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro skundo argumentais, jog šiuo atveju egzistuoja ne viena neigiamai nuteistąjį charakterizuojanti aplinkybė. Visų pirma, iš Sodros duomenų bazės išrašo matyti, jog V. G. nėra turėjęs pastovaus darbo, nors išraše nurodyta, jog laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2019 m., taip pat vieną mėnesį 2021 m. nuteistasis ir vykdė individualią veiklą (2 t., b. l. 161), kokia tai veikla ir kokias iš jos gavo pajamas V. G. neidentifikavo. Antra, kaip minėta, nuteistasis V. G. anksčiau teistas, jis taip pat baustas administracine tvarka. 2020 m. administracine tvarka baustas du kartus – vieną kartą už disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis, kitą kartą už policijos pareigūnų reikalavimų nevykdymą, jų garbės ir orumo pažeminimą. 2021 m. jis vieną kartą nubaustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, taip pat jam paskirta nuobauda už Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 137 straipsnio 3 dalyje numatytą nusižengimą (ikiteisminio tyrimo šioje byloje metu pas jį rasta denatūruoto etilo alkoholio skiediniai, stipraus naminio alkoholio). Visgi šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, nors ir neigiamai charakterizuoja atsakomybėn patrauktą asmenį, nėra pakankamos siekiant nustatyti už padarytą nusikaltimą būtent laisvės atėmimo bausmę. Nors nuteistasis anksčiau ir buvo teistas už vieną pavojingiausių nusikalstamų veikų (nužudymą), atlikęs paskirtą bausmę iki šioje byloje nagrinėjamos veikos jis daugiau nenusikalto, labai sunkus nusikaltimas buvo padarytas pakankamai seniai – 2009 m. Išskirtinai didelio asmenybės pavojingumo nepatvirtina ir skunde nurodomos administracinės nuobaudos, kurių šiuo atveju nėra daug. Nors viena iš šių nuobaudų ir buvo skirta už panašaus pobūdžio veiksmus kaip ir šioje byloje, tai yra už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis, vienas tokio pobūdžio administracinis nusižengimas, skirtingai nei, pavyzdžiui, teistumas už tokio pobūdžio veiką, negali lemti griežtesnės bausmės taikymo.

10. Teisingam bausmės paskyrimui svarbu įvertinti ne tik asmens, padariusio nusikalstamą veiką, pavojingumą, bet ir pačios veikos pobūdį. Padaryta nusikalstama veika – neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis, yra ekonominio pobūdžio. Ir nors šios veikos pavojingumas yra neginčytinas, tačiau jis nėra tokio pobūdžio ir laipsnio, kad būtų reikalinga skubi ir griežta asmens izoliacija nuo visuomenės. Neteisėtai gabentas akcizais apmokestinamų prekių kiekis, kaip nustatyta byloje, nėra išskirtinai didelis (teismų praktikoje yra atvejų, kai neteisėtai gabenamų cigarečių vertė yra šimtai tūkstančių eurų, pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372-697/2017, 2K-22-628/2018, 2K-286-976/2018). Sunkių padarinių nusikalstama veika nesukėlė. Nagrinėjamu atveju nenustatytos ir kitos analogiškų nusikalstamų veikų pavojingumą didinančios aplinkybės, tokios kaip veikimas bendrininkų grupe ar kita, pavojingesne, bendrininkavimo forma. Be to, teismų praktikoje yra ne vienas pavyzdys, kuomet esant panašiai akcizais apmokestinamų prekių vertei kaip ir šioje byloje, asmenims arba taikoma lengvesnė bausmės rūšis – bauda (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-256-693/2017), arba paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidedamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-326-303/2018), kas pagal šiuo metu galiojančią BK 75 straipsnio redakciją nagrinėjamoje situacijoje yra negalima. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, už sunkius nusikaltimus paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas galimas tik iš dalies, tačiau nei V. G., nei jo padaryto nusikaltimo pavojingumas šiuo atveju nesudaro prielaidų net trumpalaikei jo izoliacijai nuo visuomenės.

11. Kaip pagrindas skirti nuteistajam griežtesnę bausmės rūšį skunde įvardijama sunki V. G. finansinė padėtis, dėl kurios, anot prokuroro, jis neturės galimybės sumokėti paskirtą baudą. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, analogiškos pozicijos prokuroras laikėsi ir pirmosios instancijos teisme, baigiamųjų kalbų metu pažymėdamas, jog bauda V. G. neskirtina dėl abejotino šios bausmės rūšies įvykdymo. Teismo vertinimu, laisvės atėmimas negali būti skiriamas vien dėl rizikos neįvykdyti iš esmės teisingą baudos bausmę ir negali tapti baudos bausmės alternatyva, kas suprantama, be kita ko, atsižvelgiant į itin skirtingą šių bausmių rūšių poveikį nuteistam asmeniui. Nors iš antstolių informacinės sistemos išties matyti, jog V. G. atžvilgiu vykdomas ne vienas išieškojimas, ši aplinkybė pati savaime negali lemti griežtesnės bausmės nuteistajam skyrimo. Asmuo, kuriam paskirta bauda, privalo šią baudą sumokėti. Atsižvelgęs į sunkią nuteistojo finansinę padėtį, pirmosios instancijos teismas nustatė ilgesnį baudos sumokėjimo terminą – dvylika mėnesių, ir taip tinkamai individualizavo ne tik skirtinos bausmės rūšį, bet ir jos vykdymo sąlygas. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad BK 47 straipsnio 7 ir 8 dalyse nurodyti atvejai, susiję su baudos, kaip piniginės bausmės, paskyrimu bei vykdymu. Šiame straipsnyje, kaip ir Bausmių vykdymo kodekso 22-25 straipsniuose numatyta, kaip įvykdoma baudos bausmė tiek savanoriškai, tiek priverstinai, kokių priemonių imamasi, jei asmuo neišgali ar vengia sumokėti jam paskirtą baudą.

12. Galiausiai pažymėtina, kad nors teisėjų kolegija šioje byloje ir nustatė V. G. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veiką padarė recidyvistas, į šią aplinkybę turi būti atsižvelgiama ją vertinant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir bausmei keliamų tikslų kontekste, jos reikšmė bausmės skyrimui negali būti suabsoliutinama. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos atsakomybę sunkinančios aplinkybės nustatymas šioje byloje nėra pakankama sąlyga griežtinti bausmę. Šiuo atveju bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės iš esmės nepasikeitė, be kita ko, ir dėl to, kad pirmosios instancijos teismas, nepripažinęs baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe to, kad veiką padarė recidyvistas, į šį faktą tam tikra apimtimi atsižvelgė – bausmės skyrimo motyvuose ši aplinkybė yra įvertinta pažymint, jog V. G. yra teistas ir jo teistumas neišnykęs. Jog atsakomybę sunkinančios aplinkybės nustatymas nėra absoliučiu pagrindu griežtinti paskirtą bausmę pripažįstama ir kasacinio teismo praktikoje (baudžiamoji byla Nr. 2K-7-85-303/2017).

13. Kolegija, patikrinusi baudžiamosios bylos duomenis, dar kartą įvertinusi bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimą reglamentuojančias normas taikė tinkamai. Parenkant bausmės rūšį bei nustatant jos dydį buvo įvertintos ne tik V. G. asmenybę apibūdinančios aplinkybės, bet ir pati padaryta nusikalstama veika, įvertintas šios veikos pavojingumas, jos ekonominis pobūdis. Teisėjų kolegija dar kartą akcentuoja teisingos asmeniui skirtinos bausmės imperatyvą ir pažymi, jog atsižvelgiant į bendrąsias žmogaus teisių ribojimo sąlygas, teisinga laikytina tik tokia bausmė, kuri yra proporcinga siekiamiems tikslams ir pasireiškia minimalia intervencija apribojant žmogaus teises. Tai reiškia, kad valstybės reakcija į nusikalstamas veikas grįsta minimalaus pakankamumo principu, o laisvės atėmimo bausmė traktuotina kaip griežčiausia priemonė, kai kitos bausmės būtų aiškiai neadekvačios padaryto nusikaltimo aplinkybėms ir sunkumui. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė tokio nuteistojo asmenybės pavojingumo, jog reikėtų šį asmenį nedelsiant izoliuoti nuo visuomenės. V. G. paskirta baudos bausmė yra adekvati padaryto ekonominio nusikaltimo sunkumui, todėl pagrindo tenkinti prokuroro skundą ir skirti nuteistajam prašomą laisvės atėmimo bausmę šiuo atveju nėra.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

14. Lietuvos apeliaciniame teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, jog teikiant antrinę teisinę pagalbą V. G. patirtų išlaidų suma – 65 Eur.

15. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Kasacinio teismo praktikoje nurodomas teisinis reguliavimas aiškinamas atsižvelgiant ir kitas sąlygas, kurios svarbios priimant sprendimą dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti.

16. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-406-507/2016), koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, Nr. 2K-338/2014, Nr. 2K-46-895/2015). Šiuo aspektu yra aktuali šių aplinkybių visuma, o ne pavienės aplinkybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-2-458/2021). Be to, kasacinio teismo praktikoje vadovaujamasi ir nuostata, kad tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam arba nuteistajam, prieš kurį paduotas skundas jo teisinę padėtį bloginančiais pagrindais, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai paprastai netenkinami (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-1-788/2021, Nr. 2K-51-788/2021, Nr. 2K-67-697/2021).

17. Minėtų BPK nuostatų ir teismų praktikos kontekste pirmiausia pažymėtina, kad apeliacinis procesas V. G. atžvilgiu vyko valstybinio kaltintojo, t. y. valstybės, iniciatyva, paduodant skundą jo padėtį bloginančiais pagrindais. Pats nuteistasis pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė. Gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teisme yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), todėl gynėjas nuteistajam buvo skirtas teismo iniciatyva. Atsižvelgiant į tai, taip pat įvertinus aplinkybę, jog apeliacinis skundas yra atmetamas, valstybės patirtų proceso išlaidų priteisimas šiuo atveju prieštarautų teisingumo ir sąžiningumo principams, todėl negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro E. B. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo baudžiamojoje byloje netenkinti.