Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

atsakovės valstybės atstovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui Večislavui Burneikai,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo – L. D.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys atmestinas.

8. Byloje pateikta rašytinė medžiaga leidžia nustatyti, kad:

8.1. Gyventojų registro duomenimis, ieškovo nuo 2020 m. birželio 1 d. deklaruota gyvenamoji vieta yra adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovas dirba (duomenys neskelbtini), kurios registruota buveinė nuo 2017 m. yra adresu – (duomenys neskelbtini). Dėl šių faktinių aplinkybių byloje ginčo nėra.

12. Taigi, byloje keliami klausimai dėl asmens teisės atskiroje civilinėje byloje reikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, prašant priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų nutrauktoje administracinio nusižengimo byloje, atlyginimą, dėl atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų (ne)buvimo ir prašomų priteisti išlaidų dydžio pagrįstumo. BAIGTA

Dėl ieškovo teisės civilinėje byloje reikšti reikalavimą atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas nutrauktoje administracinio nusižengimo byloje

13. Nagrinėjamu atveju keliamas klausimas dėl asmens teisės reikalauti atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas tokiu atveju, kai asmens, kuris buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn, atžvilgiu administracinio nusižengimo byla nutraukiama, nenustačius šio asmens veiksmuose inkriminuoto administracinio nusižengimo.

14. ANK 577 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatyta, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turi teisę naudotis teisine advokato ar kito įgalioto atstovo, turinčio aukštąjį teisinį universitetinį arba jam prilyginamą išsilavinimą, pagalba. ANK 666 straipsnyje įtvirtinta, kad administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidoms atlyginti mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikomos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatos. Proceso išlaidų, be kita ko, ir išlaidų už advokato teiktą teisinę pagalbą, atlyginimas reglamentuotas BPK 103–106 straipsniuose. BPK 106 straipsnio 2 dalis nustato galimybę tik pripažinus kaltinamąjį kaltu iš jo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, tačiau neįtvirtina galimybės išteisintajam (šiuo atveju asmeniui, kurio atžvilgiu administracinio nusižengimo teisena nutraukta) išieškoti jo gynybos išlaidas iš valstybės ar jos institucijų. Teismai savo praktikoje yra išaiškinę, kad, atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, galiojusį ir ginčui aktualiu laikotarpiu, pagal BPK 106 straipsnį tais atvejais, kai išteisintas kaltinamasis advokatą samdėsi pats, bylinėjimosi išlaidos BPK nustatyta tvarka nepriteisiamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-51-1073/2018; 2020 m. balandžio 2 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-16-1073/2020; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3145-575/2020). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gegužės 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-3145-575/2020 taip pat nurodė, kad dėl šių išlaidų atlyginimo turi būti sprendžiama nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą pagal atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, t. y. prašymai atlyginti administracinio nusižengimo byloje patirtas išlaidas gali būti teikiami bendrosios kompetencijos teismuose (kuriuose nagrinėjamos administracinių nusižengimų bylos) ir Lietuvos Respublikos Konstitucija bei įstatymai nesuponuoja pagrindo tokius prašymus tenkinti pagal CK 6.271 straipsnį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad advokato atstovavimo išlaidos yra procesinio pobūdžio išlaidos, atlygintinos proceso įstatymų (anksčiau – ATPK, dabar – ANK) nustatyta tvarka, o ne materialieji nuostoliai, atsiradę dėl neteisėtų kito asmens veiksmų. CK 6.249 straipsnio 4 dalyje nurodyti atvejai, kai be tiesioginių ir netiesioginių nuostolių, įeinančių į žalos sąvoką, žalai prilyginamos ir kitokio pobūdžio išlaidos, atsiradusios dėl nukentėjusio asmens siekio užkirsti kelią žalai atsirasti arba padidėti, apskaičiuoti žalos dydį, išieškoti nuostolius ne teismo tvarka. Šioje normoje bylinėjimosi išlaidos nenurodytos. Jų atlyginimas sprendžiamas proceso įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2012; 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-352-976/2018). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad išvestiniai iš pagrindinio materialinio teisinio reikalavimo civilinėje byloje procesinio teisinio pobūdžio reikalavimai, nesant specialios nuorodos įstatyme, negali būti savarankiško ieškinio naujoje byloje dalyku; dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo ir kito atstovo pagalbai apmokėti atlyginimo pareikšti ieškinį naujoje byloje negalima. Šis klausimas turi būti išnagrinėtas toje pačioje byloje, kurioje priimtas procesinis sprendimas dėl ginčo esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-861).

15. Vis dėlto, kaip pagrįstai nurodė ieškovas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. KT45-A-N3/2021 pripažinta, jog BPK 106 straipsnis tiek, kiek pagal jį asmeniui, dėl kurio priimtas išteisinamasis nuosprendis, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nėra atlyginamos jo būtinos ir pagrįstos išlaidos advokatui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai ir 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui konstatavus, kad ginčui aktualus teisinis reguliavimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, t. y. šiuo atveju neatlyginimo / nenumatymo atlyginti, nutraukus administracinio nusižengimo bylą nenustačius asmens veiksmuose inkriminuoto administracinio nusižengimo, yra ydingas, toks reguliavimas privalės įstatymo leidėjo būti pakeistas. Tai sudaro pagrindą daryti išvadą, kad BPK 106 straipsnyje yra teisės spraga, kurią draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-7-6-303/2021).

16. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo remtis nurodyta anksčiau susiklosčiusia teismų praktika, kuri buvo suformuota iš esmės remiantis nurodytu ydingu teisiniu reglamentavimu. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje garantuojama asmens teisė į neteisėtais veiksmais padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą, įskaitant teisminį žalos išieškojimą. Lietuvos Respublikos Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, todėl net ir nesant atitinkamo įstatyminio reguliavimo asmuo gali reikalauti jam atlyginti neteisėtais valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmais padarytą žalą, tiesiogiai remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi bei kitais Konstitucijos straipsniais, kuriuose nustatytos atitinkamų žmogaus teisių ir laisvių apsaugos bei gynimo garantijos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. nutarimas). Jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė; tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas).

17. Taigi, vien dėl to, jog bylai aktualiu laikotarpiu galiojusiame ANK ar BPK nėra tinkamai sureguliuoti proceso išlaidų atlyginimo klausimai tuo atveju, kai byla nutraukiama nenustačius administracinio nusižengimo įvykio ar sudėties, negali būti laikoma, kad jas patyrusiam asmeniui jos nepriklauso (Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 28 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-362-383/2021). Atsižvelgiant į tai, po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. kovo 19 d. nutarimo formuojamoje teismų praktikoje pripažįstama, kad tokiais atvejais dėl galimai padarytos žalos, kurią sudaro patirtos bylinėjimosi išlaidos, asmuo gali kreiptis civilinio proceso tvarka (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 9 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-15549-1099/2021; Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-3077-430/2021). Todėl pripažintina, kad nagrinėjamu atveju ieškovas pagrįstai kreipėsi į teismą dėl patirtų nuostolių atlyginimo remiantis civilinės deliktinės atsakomybės sąlygomis.

Dėl atsakovės deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų (ne)buvimo

19. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti esant šioms sąlygoms: asmens, įpareigoto atlikti atitinkamus veiksmus ar nuo jų susilaikyti, neteisėtiems veiksmams ar neveikimui (CK 6.246 straipsnis), kaltei dėl šių neteisėtų veiksmų padarymo ar neveikimo (CK 6.248 straipsnis), žalai (CK 6.249 straipsnis) ir priežastiniam veiksmų ar neveikimo ir atsiradusios žalos ryšiui (CK 6.247 straipsnis). Deliktinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos nurodytos deliktinės atsakomybės sąlygos, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-248/2019). Kai neįrodyta bent viena iš šių būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2010; 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1089-701/2019).

20. Teisę į žalos atlyginimą asmuo turi tik tuomet, kai jis ją patyrė dėl kito asmens neteisėtų veiksmų. Neteisėtumas bendriausia prasme aiškinamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas ne tik konkretaus įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Civilinės atsakomybės teisiniame santykyje kiekvieno asmens elgesys vertinamas atitikties nurodytiems standartams aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-611/2016). Valstybės institucijų neteisėtais veiksmais pripažįstami ne tik aiškiai priešingi teisės nuostatoms veiksmai, atitinkami materialiųjų arba procedūrinių normų pažeidimai, bet ir nepateisinamai aplaidus, paviršutiniškas elgesys, bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai nevykdymas. Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį neteisėti veiksmai konstatuojami neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011; 2012 m. sausio 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-34/2012; 2012 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1950/2012; 2013 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-708/2013; 2019 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3085-624/2019; kt.). Taigi, valstybės institucijų veiksmai pripažįstami neteisėtais nustačius, kad jos neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba buvo pažeista bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Neteisėtumas konstatuojamas tada, kai nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007).

21. Nagrinėjamai bylai svarbu pabrėžti, kad pagal formuojamą nuoseklią teismų praktiką, vien tik administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimas negali būti vienareikšmiai vertinamas kaip pareigūnų neteisėtų veiksmų konstatavimas. Kiekvienu atveju turi būti individualiai vertinamos tiek asmenų, daiktų sulaikymo ir administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo aplinkybės, tiek ir administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimo aplinkybės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1560/2013). Tam, kad nutarimo surašymas būtų pripažintas neteisėtu veiksmu, yra būtina atlikti faktinių aptariamo nutarimo surašymo aplinkybių įvertinimą turint tikslą nustatyti, ar nutarime buvo aprašyti jame nurodyto (asmens galbūt padaryto) administracinio teisės pažeidimo sudėtį atskleidžiantys elementai; ar jame buvo nurodyti ir aptarti įrodymai, kurie, viena vertus, patvirtina tariamai padaryto nusižengimo faktą, kita vertus, leidžia daryti išvadą, kad nutarimą surašęs pareigūnas atliko (siekė atlikti) visapusišką, pilnutinį ir objektyvų nutarime nurodytam kaltinimui pagrįsti reikšmingų aplinkybių išaiškinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-314-662/2017; 2018 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-419-520/2018). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog jei pareigūnas surinko įrodymus ir yra įsitikinęs (o įsitikinimas pagrįstas visapusišku tuo metu buvusių aplinkybių išnagrinėjimu) dėl asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn, tokie veiksmai, nesant pareigūno aplaidumo, paviršutiniškumo požymių, nesilaikymo pareigos elgtis atidžiai bei rūpestingai, negali suponuoti neteisėtų veiksmų aplinkybės konstatavimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-1093/2014; 2014 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-632/2014; 2018 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-419-520/2018; 2019 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-120-261/2019). Taigi, vien ta aplinkybė, kad ieškovo atžvilgiu buvo surašytas Protokolas, o vėliau priimtas nutarimas nutraukti (nepradėti) administracinio nusižengimo bylos teiseną, savaime nelaikytina institucijos, kuri surašė Protokolą, atitinkamai ir valstybės, neteisėtais veiksmais (deliktu), tačiau turi būti analizuojama dėl kokių priežasčių minėtas Protokolas surašytas, o vėliau priimtas nutarimas nutraukti (nepradėti) administracinio nusižengimo bylos teiseną, ir ar valstybė (jos pareigūnas) atliko visus veiksmus, siekiant visapusiškai ir išsamiai ištirti galimą administracinį nusižengimą.

22. Teismas, įvertinęs bylos rašytinę medžiagą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes bei argumentus, teismo posėdžio metu teiktus paaiškinimus, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nustatyti buvus Protokolą surašiusio ir administracinio nusižengimo bylą nagrinėjusio pareigūno neteisėtus veiksmus, paviršutinišką ar aplaidų pareigų atlikimą (CPK 178, 185 straipsniai).

23. Pirma, ginčo Protokolo surašymo metu – (duomenys neskelbtini) – galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1226 redakcijos 2.1.7 punkte buvo nustatyta, kad nuo 2020 m. gruodžio 16 d. 00:00 val. iki 2021 m. vasario 28 d. 24:00 val. Lietuvos Respublikos teritorijoje ribojamas asmenų judėjimas tarp savivaldybių, išskyrus atvejus, kai vykstama: į savo gyvenamosios vietos savivaldybę; į kitą nei savo gyvenamosios vietos savivaldybę dėl artimųjų giminaičių mirties; į darbą (darbo reikalais), kai darbo vieta yra kitoje savivaldybėje; į aptarnaujančius tarptautinius keleivių maršrutus oro, jūrų uostus, autobusų stotis ar iš jų; dėl sveikatos priežiūros paslaugų; dėl kitų objektyviai pagrįstų neatidėliotinų priežasčių, kai vykimas į kitą nei savo gyvenamosios vietos savivaldybę yra neišvengiamai būtinas. Apie taikomus judėjimo ribojimus buvo plačiai skelbiama visuomenėje ir nuolat aiškinama, kad asmenys, judėdami tarp savivaldybių, turi pasiruošti ir pateikti dokumentus, patvirtinančius jų teisę nustatytų išimčių pagrindu judėti tarp savivaldybių (CPK 182 straipsnio 1 punktas). Nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad ieškovas lengvuoju automobiliu Volvo V50 vyko iš Utenos r. sav. į Vilniaus m. sav. Jis buvo sustabdytas judėjimo ribojimų vykdymą kontroliuojančio pareigūno ir, grįsdamas savo teisę vykti į kitą savivaldybę, pateikė vairuotojo pažymėjimą, darbuotojo darbo pažymėjimą bei teikė paaiškinimus. Trečiasis asmuo nurodė patikrinęs viešųjų registrų duomenis, iš kurių nustatęs, kad tiek ieškovo deklaruota gyvenamoji vieta, tiek bendrovės, kurioje ieškovas dirba, buveinės adresas buvo Utenos r. Taigi, pareigūnui ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo teisę nesilaikyti judėjimo tarp savivaldybių ribojimo, o ieškovo teikti paaiškinimai prieštaravo viešųjų registrų duomenims apie ieškovo darbo bei gyvenamąją vietas. Ieškovas taip pat nepateikė jo darbovietės dokumentų, kurie būtų pagrindę ieškovo vykimą darbo reikalais (kelionės lapo, komandiruotės dokumentų, duomenų apie vykdytus užsakymus ar pan.). Darbo pažymėjimas patvirtina tik darbo įmonėje aplinkybę, tačiau ne judėjimą darbo reikalais, ypač atsižvelgiant į tai, jog važiuota ne tarnybiniu automobiliu, po įprastų darbo valandų, o įmonės registracijos vieta Utenos r.

24. Antra, ieškovas, įrodinėdamas pareigūno neteisėtus veiksmus, teigė, kad pareigūnas nepagrįstai neatsižvelgė į ieškovo paaiškinimus, neištyrė situacijos. Tačiau, atsižvelgiant į prieš tai nurodytas aplinkybes – ieškovo pareigūnui pateiktus dokumentus, registrų duomenis, važiavimo laiką, automobilio pobūdį – nėra pagrindo pripažinti, jog pareigūnas situaciją būtų įvertinęs aplaidžiai ar paviršutiniškai. Esant visuotinai žinomiems taikytiems judėjimo ribojimams, ieškovui teko pareiga pateikti viešųjų registrų duomenis paneigiančius įrodymus dėl realios gyvenamosios bei darbo vietų, todėl ieškovas ir turi prisiimti pasekmes, kai pareigūnui tokių nepateikė. Pažymėtina, kad bylos duomenys patvirtina ieškovo paaiškinimus ne tik prieštaravus viešųjų registrų duomenims, bet ir leidžia fiksuoti paaiškinimų nenuoseklumą. Nutarime nutraukti administracinio nusižengimo bylos teiseną nurodyta, kad pareigūnams (duomenys neskelbtini) sustabdžius ieškovo automobilį, ieškovas nurodė, jog gyvena Utenos r. sav., tačiau dirba įmonėje, kuri registruota Vilniaus m. sav. Pareigūnai, patikrinę registrų duomenis, nustatė, kad įmonė registruota Utenos r. sav. Tada ieškovas nurodė, kad vyksta darbo reikalais, tačiau, paprašius pateikti tai patvirtinančius dokumentus, atsakė, jog jų neturi. Vėliau ieškovas įrodinėjo, kad gyvena Vilniuje, o dirba Utenoje. Taigi, šios aplinkybės, dėl kurių neatitikties realybei ieškovas bylos nagrinėjimo metu neargumentavo, leidžia manyti, kad ieškovo paaiškinimuose teikta pirminė informacija buvo prieštaringa, todėl pareigūnai turėjo pagrindo kliautis viešųjų registrų duomenimis.

25. Trečia, nurodytų išvadų nepaneigia ieškovo teiginiai, kad asmuo neturi pareigos deklaruoti savo gyvenamąją vietą. Nors teisės aktai asmenims neįtvirtina tokios pareigos, tačiau pažymėtina, jog asmuo, deklaravęs realios gyvenamosios vietos neatitinkančius gyvenamosios vietos duomenis, prisiima riziką tokiais atvejais, kai tenka teikti papildomus įrodymus realiai gyvenamajai vietai pagrįsti. Nagrinėjamu atveju viešajame registre esant duomenims apie ieškovo gyvenamąją vietą Utenos r., ieškovui teko pareiga įrodyti realią gyvenamąją vietą ir šiuos duomenis paneigti. Minėta, kad ieškovas šiai aplinkybei įrodyti nepateikė jokių rašytinių įrodymų, o jo paaiškinimai buvo prieštaringi. Dėl to nėra pagrindo spręsti, jog pareigūnų rėmimasis registro duomenimis buvo aplaidus ar nerūpestingas.

26. Ketvirta, nurodytų išvadų nepaneigia ieškovo teiginiai, kad įmonė, kurioje jis dirba, užsiima transporto priemonių prekybos veikla, todėl ieškovas turėjo teisę judėti tarp savivaldybių be apribojimų darbo reikalais. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų teikęs pareigūnams duomenis apie įmonės veiklos pobūdį. Be to, ieškovo automobilis negalėjo būti identifikuotas kaip skirtas darbui, ieškovas važiavo po įprastų darbo valandų ir nepateikė įmonės dokumentų, kurie patvirtintų jo judėjimą darbo reikalais. Minėta, kad įmonės buveinė registruota Utenos r., todėl darbo įmonėje faktas, kurį patvirtino darbuotojo pažymėjimas, neįrodė judėjimo darbo reikalais.

27. Penkta, nurodytų išvadų nepaneigia ieškovo teiginiai, kad pareigūnui iki surašant Protokolą buvo pateikta nuotrauka telefone, kuri, ieškovo teigimu, patvirtino jo gyvenamąją vietą Vilniuje. Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo nurodė, kad jam nurodyta nuotrauka telefone pateikta nebuvo ir jis jos nematė. Esant įvykio dalyvių prieštaringiems paaiškinimas, šios aplinkybės objektyviai patikrinti nėra galimybės, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog pagal nuotraukos atsiuntimo į ieškovo telefoną (19:51 val.) ir Protokolo surašymo (19:56 val.) laiką, tikėtina, jog nuotrauka į ieškovo telefoną atsiųsta tuo metu, kai pareigūnas jau rašė Protokolą. Be to, jos atsiuntimas ieškovui nepatvirtina jos pateikimo pareigūnui fakto. Akivaizdu, kad ieškovas šio įrodymo nebuvo pasiruošęs iš anksto ir pareigūnui nepateikė tuo metu, kai buvo sustabdytas – 19:45 val. Pažymėtina ir tai, kad iš pateiktos nuotraukos matyti, jog joje fiksuota ieškovo sutuoktinės deklaruota gyvenamoji vieta. Nėra duomenų, kad ieškovas pareigūnams būtų pateikęs duomenis apie sudarytą santuoką ir sutuoktinę, todėl, paties ieškovo gyvenamajai vietai esant deklaruotai Utenos r., pareigūnai turėjo pagrindą vadovautis registrų duomenimis apie ieškovą.

28. ANK 569 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio nusižengimo protokolu, pareigūnų tarnybiniais pranešimais, pranešimais, aktais ar kitais dokumentais, kuriais asmenys, kurie nėra pareigūnai, užfiksavo administracinio nusižengimo požymių turinčios veikos padarymą, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų, nukentėjusiojo ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymais ir paaiškinimais, ekspertizės aktu, specialisto išvada, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu ir kitokiais dokumentais. Pagal ANK 569 straipsnio 5 dalį, administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, nagrinėjamu atveju pareigūnas, įvertinęs 2021 m. vasario 22 d. kelyje ieškovo pateiktus įrodymus, jam prieinamus registrų duomenis, ieškovo paaiškinimus, turėjo pagrindą remtis vidiniu įsitikinimu surašant Protokolą.

29. Administracinio nusižengimo protokolas yra procesinis dokumentas, kuriame formuluojamas kaltinimas administracinio nusižengimo padarymu, taip pat yra dokumentas, kuriame fiksuojami nustatyti įrodymai, kitos aplinkybės ir žinios, reikšmingos nagrinėjant bylą. Protokolas surašomas tam, kad asmuo galėtų gintis nuo kaltinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-84-942/2016; 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-97-942/2017, 2017 m. spalio 31 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-53-788/2017 ir kt.). Nagrinėjamu atveju šio sprendimo 8.2–8.8 punktuose nustatytos aplinkybės patvirtina, kad, surinkęs pirminius duomenis, pareigūnas surašė Protokolą, kuriame siūlyta sumokėti baudą, o, to nepadarius, paskirtas bylos nagrinėjimas. Taigi, iš esmės surinkus pirminius duomenis, pareigūnui remiantis vidiniu įsitikinimu ir įvertinus pateiktą medžiagą, buvo pradėta administracinio nusižengimo bylos teisena ir paskirtas bylos nagrinėjimo laikas; asmeniui, nesutinkančiam su paskirta nuobauda, sudarant galimybę teikti išsamius paaiškinimus bei teikti papildomą medžiagą, t. y. gintis nuo kaltinimo. Tai ir buvo padaryta ieškovui pateikus papildomus rašytinius įrodymus dėl ieškovo realios gyvenamosios vietos. Pastebėtina, kad šie dokumentai po vieną taip pat tiesiogiai nepatvirtino ieškovo gyvenamosios vietos, nes iš esmės buvo susiję su ieškovo šeimos narių gyvenamąja vieta. Dėl to pareigūnas, siekdamas ištirti reikšmingas aplinkybes, nuvyko į nurodytą gyvenamąją vietą ir surinko informaciją iš kaimyniniuose butuose gyvenančių asmenų. Gavęs papildomus duomenis pareigūnas operatyviai priėmė nutarimą nutraukti (nepradėti) administracinio nusižengimo bylos teiseną. Taigi, nutarimą nutraukti teiseną lėmė ne kitoks tų pačių pirminių duomenų, surinktų prieš surašant Protokolą, vertinimas, o tai, jog ieškovas po Protokolo surašymo pateikė papildomą medžiagą, pagrįsdamas aplinkybę, jog jis vyko iš darbo namo. Protokolo surašymo dieną pareigūnai rėmėsi ta informacija, kuri buvo objektyviai prieinama, o vėliau, gavus papildomus duomenis ir nustačius, kad taikyti nuobaudą ieškovui nėra pagrindo, administracinės teisenos byla buvo nutraukta. Atsižvelgiant į nurodytą, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti pagrįstais ieškovo teiginius, jog pareigūnas, surašęs Protokolą, būtų veikęs neteisėtai, aplaidžiai ar atmestinai. Ieškovui nepateikus judėjimą tarp savivaldybių pateisinančių įrodymų, teikiant nenuoseklius paaiškinimus, registruose esant duomenis apie ieškovo gyvenamąją ir darbo vietą Utenos r., pareigūno sprendimas surašyti Protokolą negali būti pripažintas aplaidžiu ar neteisėtu veikimu. Taip pat šių duomenų nėra pagrindo pripažinti nepakankamais Protokolui surašyti, todėl atmestini kaip nepagrįsti ieškovo teiginiai, jog pareigūnų atliktas tyrimas prilygintinas aplaidžiam neveikimui neištiriant įvykio aplinkybių. Priešingai, ieškovas, žinodamas apie registruose esančius duomenis dėl jo gyvenamosios ir darbo vietų, yra atsakingas už situaciją, kai operatyviai kelyje negalėjo pateikti įrodymų, leidžiančių pagrįstai spręsti dėl jo realios gyvenamosios vietos.

30. Pažymėtina, kad ieškovas, grįsdamas ieškinio reikalavimus, remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. KT45-A-N3/2021, kuriame išaiškinta, jog valstybė turi pareigą atlyginti asmens patirtas atstovavimo teisme (advokato) išlaidas baudžiamajame ar administraciniame procese jį išteisinus. Tačiau nagrinėjamu atveju situacija nėra tokia, kad ieškovas būtų patyręs atstovavimo teisme išlaidų administraciniame procese, kuriame jis būtų išteisintas. Šiuo atveju byla teisminio nagrinėjimo nepasiekė, nes administracinė teisena buvo nutraukta ANK 591 straipsnio 1 punkto pagrindu kai ieškovas po Protokolo surašymo pateikė papildomus įrodymus, iš kurių nustatyta nesant administracinio nusižengimo požymių. Nenustatyta, kad Protokolas būtų surašytas neatlikus reikiamo teisės aktų reikalavimus atitinkančio aplinkybių tyrimo. Taigi, situacija negali būti vertinama kaip tokia, kai asmens patirtos atstovavimo išlaidos būtų patirtos dėl valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų ar klaidų. Priešingai, Protokolo surašymą lėmė tai, kad asmuo, deklaravęs gyvenamąją vietą ne tikruoju gyvenamuoju adresu ir nepateikęs realią gyvenamąją vietą patvirtinančių įrodymų, sudarė prielaidas pagrįstai nustatyti galimus administracinio nusižengimo požymius, kas buvo paneigta vėlesniame proceso etape asmeniui pateikus reikiamus papildomus įrodymus ir surinkus papildomą medžiagą. Nenustačius neteisėtų pareigūnų veiksmų surašant Protokolą, nėra pagrindo taikyti atsakovės civilinę deliktinę atsakomybę.

Dėl prašomų priteisti atstovavimo išlaidų dydžio ir susietumo

31. Pripažintini pagrįstais atsakovės atstovo teiginiai, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos laikytinos nepagrįstai didelėmis. Be to, dalis šių išlaidų nėra priežastiniu ryšiu susijusios su Protokolo surašymu ir negalėtų būti pripažintos būtinomis. Iš šio sprendimo 8.3–8.6, 9 punktuose nustatytų aplinkybių matyti, kad ieškovo atstovas teikė po keletą nedidelės apimties prašymų per dieną, atskirai juos apmokestinant gan didelėmis sumomis. Buvo teikiami savo esme tapatūs atskirai apmokestinami prašymai, pavyzdžiui, prijungti rašytinius dokumentus, nors nėra aišku, kodėl visi duomenys, turėti jau pirmo prašymo teikimo metu, nebuvo pateikiami vienu metu. Be to, prašymas nutraukti teiseną tikslintas pakeičiant tik institucijos pavadinimą, tačiau apmokestintas 100 Eur (be PVM) suma. Tokį poreikį tikslinti dokumentą lėmė klaida jį surašant, todėl jis negali būti laikomas priežastiniu ryšiu susijusiu su ieškovo nurodomais pareigūnų veiksmais. Pažymėtina, kad administracinio nusižengimo bylos teisena buvo operatyviai nutraukta pateikus reikiamus duomenis. Iš esmės nebuvo kilęs ieškovo ir institucijos ginčas dėl situacijos vertinimo – pareigūnams pirminius duomenis vertinus nepakankamais ieškovo gyvenamajai vietai Vilniuje nustatyti ir surašius Protokolą, ieškovas pateikė papildomą medžiagą, kurios pagrindu buvo pripažinta įrodyta, jog ieškovas gyvena Vilniuje ir turėjo teisę vykti iš darbo namo, todėl teisena nutraukta; pateikti rašytiniai įrodymai nesudėtingai surenkami; byla nepasiekė teismo, o tyrime nustatytina aplinkybė iš esmės buvo tik viena – reali ieškovo gyvenamoji vieta. Dėl to ieškovo atstovo ruoštų dokumentų parengimo procesas, jų apimtis bei turinys vertintini kaip nesudėtingi, nereikalavę plataus tyrimo ar teisės aiškinimo / taikymo problemų analizės. Atsižvelgiant į tai, jog prašymas teikiamas atlyginti teisinės pagalbos išlaidas teismo nepasiekusiame procese, pirmiau aptartas aplinkybes, pripažintina, jog prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos tokioje situacijoje laikytinos nepagrįstai bei neproporcingai didelėmis ir negalėtų būti priteisiamos pilna apimtimi.

32. Taigi, nagrinėjamu atveju, įvertinus byloje pateiktų įrodymų visumą, darytina išvada, jog ieškovas neįrodė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio), todėl ieškinys atmestinas.

33. Šios išvados nepaneigia ieškovo nurodomas tokio pobūdžio byloje priimtas Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-15549-1099/2021, Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-3077-430/2021, nes nurodyti procesiniai sprendimai priimti nustačius kitokią faktinę situaciją. Minėtoje byloje buvo nustatyti neteisėti institucijos veiksmai – konstatuota, kad ,,administracinio nusižengimo esmės institucija neatskleidė ir dėl to nepagrįstai pripažino G. A. padarius ANK 333 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą“; nustatyta, jog institucija netinkamai išsiaiškino visas teisiškai reikšmingas aplinkybes ir tinkamai nekvalifikavo ieškovo veiksmų, dėl ko jo atžvilgiu buvo neteisėtai bei nepagrįstai pradėta administracinio nusižengimo byla ir priimtas nepagrįstas bei neteisėtas institucijos nutarimas, kuris vėliau buvo panaikintas (iš esmės dėl akivaizdaus nusižengimo esmės neatskleidimo). Tuo tarpu, kaip minėta, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareigūnas, surašydamas Protokolą, pareigas būtų atlikęs aplaidžiai, neatidžiai ar pažeidęs teisės aktų reikalavimus. Priešingai, ieškovas nepasirūpino reikiamais kelionę tarp savivaldybių teritorijų pateisinančiais įrodymais bei dokumentais, jų nepateikė kelyje sustabdžiusiems pareigūnams, kas ir lėmė Protokolo surašymą. Tuo tarpu kai tik ieškovas pateikė reikiamą aplinkybę dėl jo gyvenamosios vietos pagrindžiančius duomenis, papildžius tyrimą reikiama medžiaga, buvo priimtas nutarimas nutraukti nusižengimo bylos teiseną; teismine tvarka bylos nagrinėti neprireikė. Taigi, administracinio nusižengimo bylos teisena baigta maksimaliai operatyviai, o ieškovui atsiradę nepatogumai, kai teko neigti Protokolo surašymo pagrindą, kilo dėl paties ieškovo veiksmų, kai jis, žinodamas apie deklaruotą savo gyvenamąją vietą ir registruotą darbo vietą Utenos r., nepateikė reikiamų dokumentų judėjimui tarp savivaldybių pateisinti. Dėl aptartų faktinių aplinkybių esminių skirtumų šioje byloje priimtas sprendimas formuojamai teismų praktikai neprieštarauja.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

34. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju ieškinys yra atmestas, ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Atsakovė bei trečiasis asmuo bylinėjimosi išlaidų atlyginti neprašė.

35. Šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2) nustatytos minimalios valstybei priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl valstybei jų atlyginimas nepriteisiamas (CPK 92, 96 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

atmesti ieškovo A. M. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl nuostolių atlyginimo.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.