Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2018-04-10 · Civilinė byla Nr. 2A-182-241/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-04-10
Bylos Nr.
2A-182-241/2018
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-01387-2016-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Egidija Tamošiūnienė, Danguolė Martinavičienė
Ieškovas
A. O. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-182-241/2018Proceso Nr. 2-55-3-01387-2016-3Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.5.2.5 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. balandžio 10 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Egidijos Tamošiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. O. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3388-560/2017 pagal ieškovės A. O. M. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė A. O. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 675 000 Eur žalos atlyginimo.Ieškovė nurodė, kad Kauno apygardos teisme buvo iškelta civilinė byla pagal ieškovės brolio J. V. M. ieškinį dėl administracinio teismo teisėjų neteisėtų veiksmų nagrinėjant administracinę bylą, o ieškovė toje civilinėje byloje dalyvavo trečiuoju asmeniu ir brolio, kaip ieškovo, atstove. Kauno apygardos teismas 2014 m. birželio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. kovo 10 d. nutartimi šį Kauno apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. spalio 30 d. nutartimi nurodytoje civilinėje byloje nepagrįstai atmesdamas ieškovės kasacinį skundą atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių ieškovei kilo žala.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nepagrįstai nepanaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 10 d. nutarties, įteisino ieškovės tėvo M. M. žemės užgrobimą, taip pat atėmė teisę remtis CK 6.272 straipsnio 2 dalimi. Kasacinis teismas nenurodė motyvų, kodėl nepripažino administracinio teismo veiksmų neteisėtais, be to, nenurodė, kokius teisės klausimus nagrinėjo, kaip juos išsprendė, o nutartį surašė nenuosekliai ir supainiotai.Kasacinis teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad administracinis teismas teisingai sprendė, jog valstybės pareigūnai M. M. žemės nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu jokių neteisėtų veiksmų nepadarė ir todėl Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstai konstatavo, kad administracinis teismas, nagrinėdamas bylą, nepadarė kaltų neteisėtų veiksmų. Kasacinis teismas, priimdamas 2015 m. spalio 30 d. nutartį, siekė neteisėtai apsaugoti Lietuvos apeliacinį teismą nuo atsakomybės.Kasacinis teismas nenurodė, kodėl buvo laikoma, kad administracinio teismo veiksmus galima pripažinti teisėtais, jų net nevertinus. Kasacinis teismas privalėjo nurodyti, kodėl administracinio teismo veiksmai yra teisėti, taip pat įvertinti tai, kad pareigūnų padaryti pažeidimai administracinio teismo buvo pripažinti teisėtais veiksmais.Kasacinis teismas iškraipė administracinės bylos esmę, nes ieškovas J. V. M. prašė taikyti valstybės teisinę atsakomybę ne už neteisėtus administracinių teismų sprendimus, o už neteisėtus jų veiksmus nagrinėjant bylą. Kasacinis teismas neteisėtai nepanaikino pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, nes juose nenurodyti motyvai. Kasacinis teismas nepagrįstai sutapatino skirtingas bylas – administracinę bylą, kurioje buvo sprendžiamas ginčas, ar pareigūnai padarė neteisėtus veiksmus, ir civilinę bylą dėl administracinio teismo neteisėtų veiksmų. Kasacinis teismas neteisėtai taikė res judicata principą, nes jokioje kitoje ankstesnėje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl neteisėtų administracinio teismo veiksmų nagrinėjant bylą, be to, ieškovė nebuvo administracinės bylos dalyvė.Ieškovės šeima, negalėdama naudotis žeme, į kurią nebuvo atkurtos nuosavybės teisės, patyrė didelius nuostolius. Turtinė žala dėl negalėjimo naudotis žeme – 375 000 Eur. Neturtinė žala dėl neigiamų emocijų, ligų – 300 000 Eur. Iš viso – 675 000 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 12 d. sprendimu ieškovės A. O. M. ieškinį atmetė.Teismas konstatavo, kad ieškinyje išdėstyti deklaratyvūs ieškovės samprotavimai neįrodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo neteisėtų veiksmų priimant 2015 m. spalio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2015. Teismo nuomone, ieškinyje ieškovė išreiškia nesutikimą su byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu, o kasacinio teismo neteisėtus veiksmus, kuriais ieškovei padaryta žala, vertina kaip neteisingą bylos išnagrinėjimo rezultatą. Teismas pažymėjo, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią, jis tampa neginčytinas ir privalomas visiems fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teismas atkreipė dėmesį, kad teismo kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Teismas pažymėjo, kad vien ieškovei nepalankių procesinių sprendimų priėmimas nėra pagrindas pripažinti, jog išnagrinėtoje civilinėje byloje buvo padarytos akivaizdžios ir šiurkščios teisės taikymo ir aiškinimo klaidos, kurioms esant gali būti sprendžiama dėl valstybės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį.Teismas, įvertinęs ieškovės argumentus dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutarties teisėtumo, sprendė, kad ši nutartis yra motyvuota bei atitinkanti jai keliamus reikalavimus. Ieškovės argumentai, kaip kasacinis teismas turėjo surašyti nutartį, laikytini ieškovės subjektyvia nuomone, kuri teismo neteisėtų veiksmų neįrodo.Teismas konstatavo, kad ieškovė kvestionuoja įsiteisėjusius teismo sprendimus, norėdama žalos atlyginimo, kuri nebuvo priteista jau išnagrinėtoje civilinėje byloje. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog egzistuoja priežastinis ryšys tarp ieškovei padarytos žalos ir teismo veiksmų. Įvertinęs tai, teismas sprendė, kad ieškovės ieškinys nėra pagrįstas, jo tenkinti nėra pagrindo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė A. O. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nepagrįstai konstatavo, kad kasacinis teismas, nagrinėdamas bylą, neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Teismas nepagrįstai nevertino kasacinio teismo veiksmų teisėtumo, t. y. faktiškai nenagrinėjo bylos. Teismas nenurodė argumentų, kodėl ieškinyje nurodyti neteisėti kasacinio teismo veiksmai laikytini teisėtais.Teismas, nevertindamas kasacinio teismo neteisėtų veiksmų nagrinėjant bylą, pažeidė proceso teisę. Teismas nepagrįstai nenurodė nustatytų bylos aplinkybių dėl kasacinio teismo veiksmų teisėtumo, įrodymų, kuriais pagrindė išvadas dėl teismo veiksmų teisėtumo, argumentų dėl ieškovės pateiktų įrodymų atmetimo. Teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalį. Kai sprendimas yra be motyvų, tai yra absoliutus jo negaliojimo pagrindas.Teismas nepagrįstai ieškovės nurodytus neteisėtus veiksmus laikė deklaratyviais samprotavimais. Teismas nepagrįstai rėmėsi res judicata principu. Teismas nepagrįstai vertino, kad ieškovė ieškinį pareiškė dėl to, jog kasacinis teismas priėmė jai nepalankų procesinį sprendimą. Ieškinys buvo pareikštas dėl neteisėtų kasacinio teismo veiksmų. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovei nebuvo padaryta žala. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad kasacinis teismas 2015 m. spalio 30 d. nutartyje nurodė motyvus, kodėl Lietuvos apeliacinio teismo nutartis yra teisėta. Teismas nepagrįstai pažymėjo, kad ieškovė teikia nurodymus, kaip turėjo būti surašyta kasacinio teismo nutartis.Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašo atmesti ieškovės A. O. M. apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Ieškovė nenurodė aplinkybių, kurios pagrįstų, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose.Apeliacinis skundas grindžiamas subjektyvia ieškovės nuomone ir aplinkybėmis, kurios jau buvo išnagrinėtos teismuose.Teismas tinkamai išnagrinėjo visus ieškovės reikalavimus ir pagrįstai atmetė ieškinį. Ieškovės argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto teismo sprendimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl procesinių prašymų

Ieškovė prašo jos apeliacinį skundą perduoti nagrinėti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Šis prašymas grindžiamas tuo, kad ieškovė nepasitiki Lietuvos apeliaciniu teismu, nes jis priėmė neteisėtą 2015 m. kovo 10 d. nutartį, kurią Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko nepakeistą.CPK 301 straipsnio 4 dalyje reglamentuota, kad bylas pagal apeliacinius skundus dėl neįsiteisėjusio apygardos teismo sprendimo nagrinėja Lietuvos apeliacinis teismas. Teisės normose, nustatančiose teismo priimtos savo žinion bylos perdavimo kitam teismui tvarką, nenumatyta procesinė galimybė bylą pagal apeliacinį skundą, kuri pagal kompetenciją turi būti nagrinėjama Lietuvos apeliaciniame teisme, perduoti nagrinėti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, nagrinėjančiam bylas kasacine tvarka (CPK 340 straipsnio 2 dalis). Ieškovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė atsakovės atstovės atsiliepimą į jos apeliacinį skundą. Ieškovės nuomone, atsakovės atstovė atsiliepime neišdėstė savo nuomonės dėl apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo, todėl atsiliepimas negalėjo būti priimtas.CPK 318 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šalys privalo raštu pateikti atsiliepimus į apeliacinį skundą ir juose išdėstyti savo nuomonę dėl paduoto apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo. Atsiliepimų į apeliacinį skundą priėmimo klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas (CPK 318 straipsnio 2 dalis). Tačiau apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atsiliepimo į apeliacinį skundą priėmimo klausimą, privalėjo dalyvaujančiam byloje asmeniui paskirti terminą šio procesinio dokumento trūkumams pašalinti, priima nutartį ir nustato dalyvaujančiam byloje asmeniui terminą procesinio dokumento trūkumams pašalinti (CPK 316 straipsnio 3 dalis). Atkreiptinas dėmesys, kad atsiliepimų į apeliacinį skundą atitiktį jiems keliamiems reikalavimams įvertina bylą nagrinėjantis teismas, o ne priešinga šalis. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės atstovė atsiliepime į apeliacinį skundą aiškiai (nors ir apibendrintai, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms) išdėstė savo nuomonę dėl apeliacinio skundo argumentų (ne)pagrįstumo, todėl šis procesinio dokumento trūkumas nekonstatuotinas. Taip pat pažymėtina, kad civilinio proceso įstatyme šaliai nenumatyta pareiga atsiliepime pateikti išsamius atsikirtimus į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą.

Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo

Apeliantė apeliacinį skundą, be kita ko, grindžia ir tuo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nemotyvuotą sprendimą, todėl, apeliantės manymu, taikytinas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas, reglamentuojantis vieną iš absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, kuomet sprendimas yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). Su šiais apeliantės argumentais nesutiktina.Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką net ir nepakankamas teismo sprendimo motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šis pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas yra visiškai be motyvų. Tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu tik tada, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą. Nagrinėjamu atveju sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra išdėstytos teismo nustatytos esminės bylos aplinkybės, faktiniai ir teisiniai argumentai (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Nėra pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamu atveju teismo sprendimas yra be motyvų. Taigi, CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytas absoliutus skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindas taip pat nekonstatuotinas.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Dėl bylos esmės

Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė ieškinį dėl žalos, padarytos teismo (teisėjų) neteisėtais veiksmais nagrinėjant civilinę bylą, atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnį. Pagal minėtą įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra nustatytos visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis). CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės atsakomybė atsiranda tik esant teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltei. Iš CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos normos dispozicijos darytina išvada, kad šioje normoje nustatyta valstybės civilinė atsakomybė už žalą, padarytą dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės tuomet, kai veiksmai atlikti vykdant teisingumą. Teisėjo (teismo) kaltė gali būti nustatyta tik tuo atveju, kai padaryta akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kurių kvalifikuotas teisėjas neturėtų daryti (CK 6.248 straipsnis); sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet kad ir kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio mėn. 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011).Apeliantė teigia, kad žala atsirado dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, kasacine tvarka nagrinėjusio Kauno apygardos teisme iškeltą civilinę bylą, neteisėtų kaltų veiksmų, pasireiškusių tuo, jog šis teismas neteisingai išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės brolio J. V. M. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei dėl žalos atlyginimo, kurioje apeliantė dalyvavo trečiuoju asmeniu, taip pat buvo ieškovo atstove. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, įvertinus ieškovės nurodytas aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nagrinėjamoje byloje, darytina išvada, kad šioje byloje pareikštame ieškinyje iš esmės reiškiamas nesutikimas su civilinėje byloje teismų nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su apeliantės brolio J. V. M. patirtos žalos atlyginimo procesu, teisiniu vertinimu, atliktu kasacinio teismo, o teismo neteisėtais veiksmais įvardijami civilinės bylos išnagrinėjimo procesiniai rezultatai, lėmę apeliantės brolio J. V. M. reikalavimų toje byloje atmetimą.Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnyje įtvirtinta teismų sistema. Teismų kompetencija nustatyta kituose įstatymuose, pvz., Teismų įstatyme, atitinkamame proceso kodekse. Civilinio proceso kodekse nustatyta sprendimų teisėtumo kontrolė, kuri reiškia, kad proceso dalyviai turi teisę reikalauti, kad žemesnės instancijos teismo sprendimas būtų peržiūrimas aukštesnės instancijos teisme. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad teismų instancijos paskirtis yra šalinti galimas žemesnių teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti visuomenės teises ir teisėtus interesus. Kasacinis teismas pažymėjo, kad teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo instancinės kontrolės, o atskirais atvejais taikant ir proceso atnaujinimo institutą, nustatymas taip pat reiškia, jog neįmanoma visiškai išvengti teisingumo vykdymo klaidų, nes jas gali lemti tiek pažinimo ribos, tiek įstatymų netobulumas, jų nesuderinamumas, teisės ar įstatymo spragos, žmogaus realios galimybės žinoti viską, teisėjo subjektinės savybės ir daugelis kitų veiksnių. Tačiau klaidos galimybė nepateisina to, kad teisėjas turi teisę ją padaryti. Priešingu atveju būtų paneigta asmens teisė į teisingą teismą ir kad dėl jo būtų priimtas teisingas sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011).Kauno apygardos teismas 2014 m. birželio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1491-173/2014 atmetė ieškovo J. V. M. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei dėl 1 815 917,52 Eur turtinės ir 289 620,02 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. kovo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-126-464/2015 šį Kauno apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. spalio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2015 Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartį paliko nepakeistą. Kasacinis teismas nurodė, kad toje byloje ieškovas J. V. M. prašė taikyti valstybės civilinę teisinę atsakomybę už neteisėtus administracinių teismų sprendimus, kuriais buvo konstatuotas pareigūnų, dalyvavusių nuosavybės teisės atkūrime į jo tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę, veiksmų teisėtumas. Teismas pažymėjo, kad ieškovas ir trečiasis asmuo ieškovo sesuo A. O. M. nesutinka su administracinių teismų padarytomis išvadomis, teigia, kad teismai privalėjo nustatyti, kad nuosavybės į tėvo žemę atkūrimo procesas buvo neteisėtas ir pažeidžiantis jų nuosavybės teises. Teismas atkreipė dėmesį, kad jis iš naujo nenagrinėja bylos dėl nuosavybės atkūrimo. Teismas pastebėjo, kad ieškovo J. V. M. nurodyti pažeidimai, neva padaryti bylą nagrinėjusių administracinio teismo teisėjų, labiau susiję su nuosavybės atkūrimo procesu, o ne su teismo ar teisėjo konkrečiais veiksmais. Teismas konstatavo, kad ieškovas iš esmės siekia iš naujo išnagrinėti ginčą dėl nuosavybės atkūrimo proceso. Tokį tikslą, teismo vertinimu, patvirtina ir ieškovo reikalaujamas turtinės žalos dydis, kuris yra lygus būtent ginčo žemės sklypo rinkos vertei. Taip pat teismas nurodė, kad nuosavybės atkūrimo proceso teisingumas jau buvo įvertintas administracinių teismų ir dėl ieškovo teisių į nuosavybę pažeidimų nebuvimo pasisakyta įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose.Taigi, klausimas dėl apeliantės brolio J. V. M. nuosavybės atkūrimo yra išspręstas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr.I-2325-142/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-261-1636/2010). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas. Būtinybę laikytis res judicata principo yra įtvirtinęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas. Šis principas yra vienas iš Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą laikymosi sąlygų, siejamų su teisinio tikrumo principo įgyvendinimu (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Esertas prieš Lietuvą).Apeliantei ieškinyje teigiant, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo veiksmai, nagrinėjant apeliantės brolio J. V. M. civilinę bylą dėl žalos atlyginimo, buvo neteisėti, iš naujo keliami tie patys klausimai, susiję su nuosavybės atkūrimo procesu, žalos atlyginimu, kurie buvo keliami visų instancijų administraciniuose teismuose nagrinėjant apeliantės brolio J. V. M. administracinę bylą dėl žalos atlyginimo, taip pat visų instancijų bendrosios kompetencijos teismuose nagrinėjant apeliantės brolio J. V. M. civilinę bylą dėl žalos atlyginimo ir į kuriuos atsakyta minėtais res judicata galią įgijusiais teismų procesiniais sprendimais. Įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai, šalys nebegali kitoje byloje ginčyti įsiteisėjusiais teismo sprendimu ar nutartimi nustatytų faktų ar teisinių santykių (CPK 279 straipsnio 4 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis). Taigi apeliantės brolio J. V. M. žalos atlyginimo administracinėje byloje priimtų procesinių sprendimų teisėtumas bei pagrįstumas nebegali būti tikrinamas ar kvestionuojamas nagrinėjant šią civilinę bylą dėl žalos atlyginimo, taip pat civilinę bylą, išnagrinėtą galutine ir neskundžiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartimi.Apeliantė savo ieškinio reikalavimus sieja su tokiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atliktais neteisėtais veiksmais: nepanaikinta Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartimi; motyvų, kodėl administracinio teismo veiksmai nepripažinti neteisėtais, nenurodymu; nenuosekliu nutarties surašymu; priėjimu prie nepagrįstos išvados, kad administracinis teismas teisingai sprendė, jog valstybės pareigūnai M. M. žemės nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu nepadarė neteisėtų veiksmų; administracinės bylos esmės iškraipymu; neteisėtu nepanaikinimu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu; nepagrįstu sutapatinimu administracinės ir civilinės bylos; neteisėtu res judicata principo taikymu.Pirmosios instancijos teismas vertino, kad ieškinyje išdėstyti argumentai neįrodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo neteisėtų veiksmų priimant 2015 m. spalio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2015. Teismo nuomone, ieškovė kasacinio teismo neteisėtus veiksmus, kuriais jai padaryta žala, vertina kaip neteisingą bylos išnagrinėjimo rezultatą. Teismas pažymėjo, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Teismas pažymėjo, kad ieškovei nepalankių procesinių sprendimų priėmimas nėra pagrindas pripažinti, jog išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2015 buvo padarytos akivaizdžios ir šiurkščios teisės taikymo ir aiškinimo klaidos. Teismas sprendė, kad kasacinio teismo nutartis yra motyvuota bei atitinkanti jai keliamus reikalavimus. Teismas konstatavo, kad ieškovė kvestionuoja įsiteisėjusius teismo sprendimus. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog egzistuoja priežastinis ryšys tarp jai padarytos žalos ir kasacinio teismo veiksmų.Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, teigia, kad teismas nepagrįstai nevertino kasacinio teismo veiksmų teisėtumo. Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai rėmėsi res judicata principu. Be to, teismas nepagrįstai vertino, kad ieškovė ieškinį pareiškė dėl to, jog kasacinis teismas priėmė jai nepalankų procesinį sprendimą. Apeliantė pažymi, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad kasacinis teismas 2015 m. spalio 30 d. nutartyje nurodė motyvus, kodėl Lietuvos apeliacinio teismo nutartis yra teisėta. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais neturi pagrindo sutikti.Nors apeliantė skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ieškinyje išdėstytų aplinkybių dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo padarytų neteisėtų veiksmų nagrinėjant apeliantės brolio bylą dėl žalos atlyginimo, tačiau pažymėtina, kad iš esmės jokių kitų teismo neteisėtų veiksmų, išskyrus, apeliantės manymu, administracinėje byloje dėl apeliantės brolio žalos atlyginimo netinkamai įvertintus įrodymus bei priimtus neteisingus procesinius sprendimus, ji nenurodė. Tačiau vien apeliantei nepalankių procesinių sprendimų priėmimas nėra pagrindas pripažinti, kad jos nurodytoje kasacinio teismo civilinėje byloje buvo padarytos akivaizdžios ir šiurkščios teisės taikymo ir aiškinimo klaidos, kurioms esant gali būti sprendžiama dėl valstybės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad kasacinio teismo teisėjams dėl jų veiksmų, atliktų nagrinėjant civilinę bylą dėl apeliantės brolio žalos atlyginimo, būtų taikyta drausminė atsakomybė ir pan. Taigi, teisės aktų nustatyta tvarka nėra konstatuota, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas minėtą civilinę bylą, būtų atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus (CPK 185 straipsnis).Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad apeliantės įvardinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo neteisėti veiksmai, tuo labiau kalti neteisėti veiksmai nagrinėjant apeliantės brolio žalos atlyginimo civilinę bylą, nėra įrodyti, nors savo teiginius dėl tokių neteisėtų veiksmų buvimo fakto privalėjo įrodyti būtent apeliantė (CPK 12, 178 straipsniai). Ieškovė, nesutikdama su tokia teismo pozicija, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo ieškinio argumentų, nesilaikė įrodymų vertinimo, sprendimo motyvavimo taisyklių. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškinio reikalavimus bei faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas neatsakė į esminius ieškinio argumentus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai motyvavo sprendimą. Priimtą procesinį sprendimą pirmosios instancijos teismas motyvavo byloje nustatytomis aplinkybėmis ir jų teisiniu įvertinimu, atsižvelgdamas į byloje pareikštų ieškinio reikalavimų pagrindą. Ieškovės apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės yra iš esmės tapačios išnagrinėtoje apeliantės brolio žalos atlyginimo civilinėje byloje jau ištirtoms faktinėms ir teisinėms aplinkybėms, kurios yra įvertintos toje byloje priimtais įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais ir negali būti vertinamos iš naujo šioje civilinėje byloje.Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo konstatuoti kasacinio teismo civilinėje byloje dėl apeliantės brolio žalos atlyginimo buvus padarytų akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo apeliantė iš esmės siekia iš naujo išnagrinėti ginčą dėl jos brolio žalos atlyginimo, susijusio su žemės nuosavybės atkūrimo procesu, kas šiuo atveju, kaip jau minėta, yra negalima. Tokį tikslą patvirtina ir apeliantės reikalaujama turtinė žala, kuri yra siejama su negautomis pajamomis iš naudojimosi apeliantės broliui negrąžinta žeme.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės klausimo dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo išnagrinėjimui, bylos galutiniam rezultatui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir atmesdamas ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvai nekartotini.

Dėl bylos procesinės baigties

Išdėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, todėl apeliantės argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Šalys prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo nepareiškė ir šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų nepateikė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos Danutė GasiūnienėDanguolė MartinavičienėEgidija Tamošiūnienė