Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Mockevičiaus, Vytauto Kursevičiaus ir kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1997-841/2013 pagal ieškovo R. R. ieškinį atsakovei I. R. ir atsakovės I. R. priešieškinį ieškovui R. R. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, santuokoje įgyto turto padalinimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo, byloje dalyvaujant išvadą teikiančiai institucijai Šiaulių rajono Vaiko teisių apsaugos skyriui, tretiesiems asmenims A. Z., Z. P., D. R., Z. T., Z. D., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas santuokos nutraukimo byloje dėl nepilnamečiams vaikams priteistino išlaikymo dydžio, piniginių lėšų, gautų kaip valstybės garantija, pripažinimo asmeninėmis vieno iš sutuoktinių pajamomis, santuokoje įgyto turto padalijimo, prievolių kreditoriams pripažinimo solidarioms.

Atsakovė apeliacinės instancijos teismui 2014 m. vasario 25 d. pateikė prašymą priimti naujus įrodymus, kurių pateikimo būtinybė iškilo vėliau, t.y. sužinojus, kad apeliantas ketina po apeliacinio skundo surašymo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui. Teisėjų kolegija įvertinusi atsakovės prašyme nurodytas aplinkybes dėl naujų įrodymų pateikimo būtinybės sprendžia, kad nagrinėjamu atveju minėti papildomi duomenys galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, todėl vadovaujantis LR CPK 314 straipsniu atsisako juos priimti ir vertinti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo vertinant nepilnamečiams vaikams priteistino išlaikymo dydį, sprendžiant prievolių kreditoriams pobūdį, santuokoje įgyto turto pripažinimo bendrąją jungtine nuosavybe bei jo padalinimo klausimus, tačiau suteikia pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovės gautą valstybės garantiją kaip kompensaciją nuomininkui pripažino atsakovės asmenine nuosavybe.

Dėl nepilnamečiui vaikui priteistino išlaikymo dydžio.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas ginčija sprendimo dalį dėl nepilnamečiams vaikams priteisto išlaikymo dydžio tuo pagrindu, kad pirmosios instancijos teismas priteisdamas išlaikymą nepilnamečiams vaikams vertino tik vaikų poreikius, tačiau visiškai nenagrinėjo ir nepasisakė apie apelianto turtinę padėtį ir galimybę teikti vaikams išlaikymą. Apelianto teigimu nepilnamečiams vaikams iš jo priteistinas išlaikymo dydis turėtų sudaryti po 150,00 Lt per mėnesį kiekvienam vaikui, tokio išlaikymo dydžio priteisimas atitiktų proporcingumo principą. Teisėjų kolegija įvertinusi bylos duomenis, neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais, tačiau turi pagrindo vertinti, kad pirmosios instancijos teismas priteisdamas išlaikymą kas mėnesį po 400,00 Lt mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2011 m. liepos 25 d. netinkamai taikė materialinės teisės normas bei nepagrįstai išlaikymo įsiskolinimo nepriteisė konkrečia pinigų suma.

Tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje ir detalizuota LR CK 3.192 straipsnyje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nustatant išlaikymo vaikui dydį būtina įvertinti vaiko poreikius. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai. LR CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo vaikui dydis turi būti proporcingas tėvų turtinei padėčiai. Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą - tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis ar išlaikymo teikėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad, nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013). Spręsdamas vaiko išlaikymo dydžio klausimą teismas visais atvejais privalo vadovautis prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu. Nustatytas vaiko išlaikymo dydis privalo būti toks, kad galėtų būti tenkinami bent minimalūs vaiko poreikiai (LR CK 3.198 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas (šiuo metu nustatytas 1000,00 Lt). Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad mažesnis išlaikymas teismo gali būti priteisiamas tik išskirtiniais atvejais, kai tėvai dėl susiklosčiusios itin sunkios turtinės padėties ar sveikatos būklės objektyviai nėra pajėgūs teikti didesnį išlaikymą. Paprastai minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas vaikui gali būti priteisiamas ir tuo atveju, jei vaiko tėvai nedirba, neturi turto, o jų pajamos yra minimalios. Tokia pozicija paaiškinama tuo, kad LR CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, bloga turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu, laikinai negaunant pajamų ar kitomis aplinkybėmis. Visos abejonės dėl išlaikymo dydžio turi būti vertinamos vaiko interesų naudai.

Iš byloje esančių duomenų bei nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad ieškovas ir atsakovė turi pilnametę dukrą R. R., gim. (duomenys neskelbtini) (7 b.l., c.b. Nr. 21375-459/2011) bei du nepilnamečius vaikus – R. R., gim. (duomenys neskelbtini) (1 t. 12 b.l.), ir D. R., gim. (duomenys neskelbtini) (1 t. 13 b.l.). visi vaikai gyvena kartu su atsakove (1 t. 118 b.l.). Šiaulių rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė išvadą byloje kurioje nurodė, kad ieškovo prašoma nustatyti kiekvienam vaikui per mėnesį 150,00 Lt išlaikymo suma neleistų patenkinti būtiniausių vaikų poreikių (1 t. 116-117 b.l.). Iš atsakovės pateiktų vaiko poreikių apskaičiavimo pažymų matyti, kad per mėnesį D. R. poreikiams patenkinti reikia 937,89 Lt, o R. R. - 892,21 Lt (1 t. 145-146 b.l.). Minėtas sumas sudaro išlaidos maisto produktams, mokymosi priemonėms, rūbams, avalinei, kelionės išlaidos į mokyklą ir kita. Iš pažymos apie priskaičiuotą iš išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas matyti, kad atsakovės darbo užmokestis per mėnesį sudaro apie 588,00 Lt (1 t. 147 b.l.). Atsakovei paskirta 566,56 Lt socialinė pašalpa (1 t. 148 b.l.). Iš Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 2 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-784-77/2012 matyti, kad ieškovas pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimui trejiems metams (1 t. 68-81 b.l.). Ieškovas iš Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 3-iosio valdybos paleistas lygtinai 2013 m. spalio 31 d. (2 t. 111 b.l.). Duomenų, kad ieškovas po paleidimo iš laisvės atėmimo įstaigos būtų užsiregistravęs darbo biržoje byloje nėra pateikta. VĮ Registrų centro Šiaulių filialo pažymos patvirtina, kad šalys nuosavybės teise įregistruotų nekilnojamųjų daiktų neturi (1 t. 59-60 b.l.).

Teisėjų kolegija įvertinusi byloje esančius duomenis apie atsakovės gaunamas pajamas, ieškovo turtinę padėtį, nepilnamečių vaikų poreikiams tenkinti reikalingas lėšas, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas po 400,00 Lt išlaikymą nepilnamečiams vaikams, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, ir tinkamai motyvavo teismo sprendimą, nepažeidė šiose bylose teisminės praktikos. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kad dėl susiklosčiusios itin sunkios turtinės padėties ar sveikatos būklės objektyviai nėra pajėgus teikti teismo priteisto išlaikymo savo nepilnamečiams vaikams. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad asmens galėjimas ar negalėjimas pagerinti savo turtinę padėtį turi būti vertinamas tiek pagal objektyvius, tiek pagal subjektyvius veiksnius. Subjektyvūs veiksniai – tai paties asmens pastangos, noras, požiūris ir jo vertinamos galimybės gauti pajamas; objektyvūs – amžius, sveikata ir kitos aplinkybės, kurių asmuo negali valdyti ir negali būti laikomas už jas atsakingu. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad ieškovas yra jauno amžiaus, darbingas, bylos duomenimis kitų išlaikytinių neturi. Aplinkybė, kad apeliantas buvo nuteistas už tyčinį nusikaltimą nesudaro pagrindo vertinti, kad apeliantas dėl objektyvių priežasčių negalėjo teikti išlaikymo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu apeliantas turi ir turėjo imtis visų įmanomų priemonių išlaikymui teikti, aktyviai ieškoti darbo ar padienių darbų pajamoms įgyti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad konkrečiu atveju apeliantas neįrodė, jog ėmėsi priemonių gauti atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas nepilnamečiams. Apelianto argumentai, jog jis negauna jokių pajamų, negali būti pagrindu sumažinti išlaikymo dydį, nes kaip jau minėta, apeliantas yra darbingo amžiaus, byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad jis negali dirbti dėl sveikatos, yra registruotas darbo biržoje. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas privalo rūpintis savo nepilnamečiais vaikais. Be to paminėta, kad duomenų, jog apeliantas rūpintųsi pilnamete dukra, byloje taip pat nėra pateikta. Atsakovės pateiktais duomenimis, ji viena rūpinasi visų trijų vaikų išlaikymų, atsižvelgiant į šia aplinkybę, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad atsakovės padėtis yra žymiai geresnė ir ji didesne dalimi turi prisidėti prie vaikų išlaikymo. Nors ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pagal ieškovo turtinę padėtį teismas negalėjo iš jo priteisti daugiau negu po 150,00 litų kiekvieno nepilnamečio vaiko išlaikymui, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nepateikus įrodymų kokių konkrečių veiksmų ėmėsi ieškovas ieškodamas darbo, nei iš kokių lėšų jis pragyvena, visas abejonės dėl ieškovo turtinės padėties ir galimybių teikti išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams vertintinos vaikų interesų naudai. Esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo konstatuoti, jog skundžiamu sprendimu iš apelianto priteistas išlaikymo dydis yra aiškiai neproporcingas vaiko poreikiams ir abiejų tėvų turtinei padėčiai. Bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme, o taip pat apeliacinėje instancijoje minimali mėnesinė alga yra 1000,00 Lt, tačiau išlaikymas vaikams nustatytas tik po 400,00 Lt, kas teisėjų kolegijos vertinimu, gali užtikrinti tik minimalius būtinus vaiko poreikius. Abejoti tokio dydžio išlaidų pagrįstumu nėra jokio pagrindo.

Dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo periodinėmis išmokomis pažymėtina, kad išlaikymo įsiskolinimas gali būti priteisiamas LR CK 3.196 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatytomis formomis, t. y. konkrečia pinigų suma arba priteisiant vaikui tam tikrą turtą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams įsiskolinimo priteisimo, yra konstatavęs, kad išlaikymo įsiskolinimas, kaip ir išlaikymas, nustatomas remiantis LR CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, todėl teismas, kilus ginčui dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, turi imtis priemonių, kad būtų nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: a) vaiko poreikiai, b) kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis, c) būtinas išlaikymo dydis, proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai, d) kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu, e) nuo kurio momento vaiko tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus. Nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą bei į protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (LR CK 3.3, 1.5 straipsniai) ( Pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis 3K-3-189/2009). Šioje nutartyje teismas pasisakė, kad atsižvelgiant į tai, kad išlaikymo įsiskolinimas negali būti priteisiamas kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, o turi būti priteisiamas LR CK 3.196 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatytomis formomis, t. y. konkrečia pinigų suma arba priteisiant vaikui tam tikrą turtą, nagrinėjamoje konkrečioje byloje apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu pagrįstai koregavo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria išlaikymo įsiskolinimas buvo priteistas periodinėmis išmokomis.

Byloje nėra ginčo, kad apeliantas neteikė nepilnamečiams vaikams išlaikymo nuo 2011 m. liepos 25 d. Įvertinus bylos aplinkybes, kad šalių materialinė padėtis ir vaikų poreikiai laikotarpyje nuo 2011 m. liepos 25 d. iki ieškinio pateikimo teismui esminiai nesiskyrė, atsižvelgiant į prioritetinius vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principus, į tai, kad apeliantas bausmę laisvės atėmimo įstaigoje atliko už tyčinį nusikaltimą bei į protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3, 1.5 straipsniai), teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo sumažinti išlaikymo įsiskolinimą iki 150,00 Lt per mėnesį, atsižvelgiant į tai, kad tokį išlaikymą sutiko teikti apeliantas nėra, todėl skaičiuotina kiekvienam vaikui po 400,00 Lt suma mėnesiui. Iš viso už minėtą laikotarpį nuo 2011 m. liepos 25 d. iki ieškinio priėmimo dienos 2013 m. vasario 21 d. priteistina po 8348,00 Lt išlaikymo įsiskolinimo suma kiekvienam vaikui. Konkrečiu atveju atsakovė pareiškė reikalavimą priteisti išlaikymą ( išlaikymo įsiskolinimą ) periodinėmis išmokomis. Atsižvelgiant į įstatymo nuostatas, formuojamą teismų praktiką, tikslintina pirmosios instancijos sprendimo dalis, kuria išlaikymo įsiskolinimas buvo priteistas periodinėmis išmokomis, nurodant konkrečią priteistiną sumą.

Dėl valstybės garantijos išmokos pripažinimo atsakovės asmenine nuosavybe.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovei I. R. 2006 m. rugsėjo 15 d. Šiaulių miesto savivaldybės įsakymu Nr. A.1232 skirta 125000,00 Lt kompensaciją už nuomotą gyvenamąją patalpą savininkui gražintiname name (duomenys neskelbtini), yra išskirtinai susijusi su atsakovės asmeniu ir tuo pagrindu pripažintina jos asmenine nuosavybe.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad valstybės ir savivaldybių institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra viešojo administravimo veikla, ji yra vykdoma pagal specialius įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Valstybės garantijų sugrąžintų natūra gyvenamųjų namų nuomininkams ir savininkams išdavimas bei įvykdymas yra sudedamoji nuosavybės teisių atkūrimo proceso dalis, kurią reglamentuoja Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Valstybės garantijas, jų vykdymą, garantijų turėtojų teises ir pareigas taip pat nustato Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymas Nr. VIII-792, priimtas 1998 m. birželio 16 d. Ginčai kilę dėl valstybės ir savivaldybių institucijų veiklos, susijusios su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu yra teismingi administraciniams teismams. Visuose šiuose teisės aktuose įtvirtintas valstybės siekis užtikrinti nuomininkų, gyvenančių savininkams sugrąžintuose gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse ar butuose, interesus, draudžiant šių nuomininkų iškeldinimą iš jų užimamų gyvenamųjų patalpų per valstybės suteiktų ir nuomininkų pasirinktų garantijų įvykdymo laiką, t.y. kompensuojant gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidas, suteikiant kitas gyvenamąsias patalpas (nuosavybėn ar nuomai), perduodant nuosavybėn žemės sklypą gyvenamajam namui statyti ir. t.t. (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1157/2013).

Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas apibrėžia ratą asmenų, turinčių teisę tapti nuomininkui išduodamos valstybės garantijos turėtojais ir nustato garantijos išdavimo tvarką. Pagal minėto įstatymo 9 straipsnio 5 dalį, 6 dalių nuostatas valstybės garantija išduodama nuomininkui ir jo šeimos nariams, kurie ją pasirašo ir tampa garantijos turėtojais, iš valstybės garantijos atsirandanti reikalavimo teisė garantijos turėtojams priklauso bendrosios nuosavybės teise, yra paveldima. Įstatymas nenumato galimybės išduoti valstybės garantiją mirusiam asmeniui; pagal bendrąsias fizinių asmenų teisnumo taisykles, įtvirtintas Civilinio kodekso 2.2 straipsnyje, fizinio asmens civilinis teisnumas, t.y. galėjimas turėti civilines teises ir pareigas, išnyksta jam mirus (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-469-992-07).

Vadovaujantis LR CK 6.588 straipsnio 1 dalimi, nuomininko šeimos nariai yra kartu gyvenantys sutuoktinis (sugyventinis) jų nepilnamečiai vaikai, nuomininko ir jo sutuoktinio tėvai. Pilnamečiai vaikai, jų sutuoktiniai (sugyventiniai) ir nuomininko vaikaičiai priskiriami prie šeimos narių, jei jie su nuomininku turi bendrą ūkį (LR CK 6.588 straipsnio 2 dalis). LR CK 6.589 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariai turi tokias pat teises ir pareigas, atsirandančias iš gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, kaip ir nuomininkas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant klausimą dėl pripažinimo nuomininko šeimos nariu, aktualios LRCK 6.588 straipsnio nuostatos. LR CK 6.588 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad pilnamečiai vaikai, jų sutuoktiniai (sugyventiniai) ir nuomininko vaikaičiai priskiriami prie šeimos narių, jei jie su nuomininku turi bendrą ūkį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, nagrinėjant ginčą dėl nuomininko pilnamečio vaiko pripažinimo nuomininko šeimos nariu, būtina nustatyti tokias faktines aplinkybes: kad jis nuomininko ir kitų pilnamečių šeimos narių sutikimu buvo apgyvendintas nuomojamoje gyvenamojoje patalpoje, gyveno kartu su nuomininku šioje gyvenamojoje patalpoje ir turėjo su juo bendrą ūkį. Asmens pripažinimui nuomininko šeimos nariu lemiamą reikšmę turi ne jo registracija ar kito buto turėjimas, o faktinė gyvenamoji vieta, kurioje jis nuolat ar dažniausiai gyvena (LR CK 2.16 straipsnio 1, 2 dalys) (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2004; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2012).

Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad 1981 m. gegužės 4 d. apsikeitimo gyvenamąja patalpa orderiu Nr. 000785 gyvenamoji patalpa, adresu (duomenys neskelbtini) (dabartinis gatvės pavadinimas - (duomenys neskelbtini)), apsigyvendinimui suteikta J. S. šeimai (J. S., jos vyrui R. S., sūnui R. S. ir dukrai I. S.) (1 t. 125 b.l.). Iš 1981 m. birželio 2 d. nuomos sutarties, sudarytos tarp namų valdybos Nr. 2 ir J. S. matyti, kad ši sutartis sudaryta buto orderio pagrindu, pagal šią sutartį nuomotojas perdavė naudotis nuomininkui ir jo šeimos nariams gyvenamąją patalpą, esančią (duomenys neskelbtini) (dabartinis gatvės pavadinimas - (duomenys neskelbtini)) (1 t. 126-127 b.l.). Iš 1992 m. gruodžio 17 d. Šiaulių miesto valdybos pranešimo Nr. 316 matyti, kad J. S. buvo pranešta, kad 1992 m. gruodžio 11 d. valdybos potvarkiu Nr. 616 G. G., L. B., R. M. atstatyta nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) (2 t. b. l. 64). Iš 1998 m. balandžio 29 d. gyvenamosios patalpos savininkui grąžintame name nuomos sutarties Nr. 22 matyti, kad Šiaulių miesto savivaldybės turto skyrius gyventojui (nuomininkui) J. S. suteikė nuomininkui ir jo šeimos nariams terminuotam naudojimui gyvenamąją patalpą (duomenys neskelbtini), kol įstatymų nustatyta tvarka nebus pilnai atsiskaityta su nuomininku (1 t. 128 b.l.). Remiantis minėtos sutarties 5 punktu, nuomininko šeimos nariai, gyvenantys kartu su juo, naudojasi tomis pačiomis teisėmis kaip ir nuomininkas ir vykdo visas pareigas, kylančias iš nuomos sutarties. Mirties liudijimo kopija patvirtina, kad J. S. mirė (duomenys neskelbtini). (1 t., 159 b.l.). Iš 2003 m. gruodžio 17 d. prašymo dėl garantijos parinkimo matyti, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracijai I. R. nurodė nuomininko šeimos narius, pagal įstatymą turinčius teisę į nuomojamą gyvenamąją patalpą - I. R., R. R., R. R., D. R. (1 t., 129 b.l.). Iš Šiaulių miesto savivaldybės 2004 m. spalio 7 d. Nr. VGN-50 patvirtintos Valstybės garantijos nuomininkui, gyvenančiam savininkui grąžintame gyvenamajame name, jo dalyje, bute matyti, kad Valstybės garantijos turėtojai yra - I. R., R. R., R. R., D. R. (1 t. 130 b.l.). 2006-09-15 Šiaulių miesto savivaldybės įsakymas Nr. A-1232 patvirtina, kad I. R. buvo paskirta 125000,00 Lt kompensacija už nuomotą gyvenamąją patalpą savininkui grąžintame name (duomenys neskelbtini) (1 t. 133 b.l.). Santuokos liudijimas patvirtina, kad apeliantas su atsakove sudarė santuoką 1993 m. gegužės 28 d. (4 b.l. c.b.2-1375-459/2011). Apelianto pateiktais duomenis, jis nuo pat santuokos sudarymo su atsakove iki 2011 m. gyveno kartu (1 t. 176 b.l.). Atsakovė šių aplinkybių neneigė, bylos nagrinėjimo metu taip pat nurodė, kad (duomenys neskelbtini) su apeliantu gyveno kartu (2 t. 94 b.l.), pradėjo gyventi skyriumi nuo 2011 metų (1 t. 122 b.l.). Bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai patvirtino aplinkybę, kad šalys name (duomenys neskelbtini) gyveno kartu, kaip šeima, apeliantas rūpinosi gyvenamuoju būstu, jį remontavo (2 t. 95, 126 b.l.).

Teisėjų kolegija įvertinusi bylos duomenis, išdėstytas faktines aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti su apelianto argumentais, kad nagrinėjamu atveju atsakovė prašydama pripažinti pagal valstybės garantiją išmokėtą kompensaciją jos asmenine nuosavybe, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ši išmoka buvo išskirtinai susijusi tik su jos asmeniu bei, kad apeliantas neturėjo teisės į šią išmoką, t.y. nebuvo atsakovės šeimos narys. Priešingai, byloje esantys įrodymai, šalių, liudytojų paaiškinimai patvirtina, kad apeliantas iki išsikraustant iš pagal Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą savininkams grąžinto namo, adresu (duomenys neskelbtini), jame gyveno kartu su atsakove, vedė bendrą ūkį. Aplinkybė, kad apeliantas nebuvo registruotas minėtame name nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, ne kaip jau minėta, kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog asmens pripažinimui nuomininko šeimos nariu lemiamą reikšmę turi ne jo registracija ar kito buto turėjimas, o faktinė gyvenamoji vieta, kurioje jis nuolat ar dažniausiai gyvena. Tačiau šiuo atveju, svarbi aplinkybė yra ta, kad Šiaulių miesto savivaldybės išduotos garantijos apeliantas, kaip ir kiti galimai kartu gyvenę asmenys (apsikeitimo gyvenamąja patalpa orderyje nurodyti asmenys – R. S., R. S. (1 t, 125 b.l.) administracine tvarka neskundė, garantija įstatymo nustatyta tvarka nebuvo pripažinta negaliojanti. Remiantis Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsniu, valstybės garantijos galiojimo laikas pasibaigia, kai ji įvykdoma. Šiaulių miesto savivaldybės 2004 m. spalio 7 d. Nr. VGN-50 patvirtintoje Valstybės garantijoje nuomininkui, gyvenančiam savininkui grąžintame gyvenamajame name, jo dalyje, bute valstybės garantijos turėtojais buvo nurodyti tik I. R., R. R., R. R., D. R.. Pagal Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsnį, iš valstybės garantijos atsirandanti reikalavimo teisė garantijos turėtojams priklauso bendrosios nuosavybės teise. Remiantis LR CPK 4.73 straipsnio 3 dalimi, jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo vertinti, kad apeliantui, kuris nors ir nebuvo nurodytas garantijos turėtoju, savivaldybės išmokėta garantija nepriklauso bendrosios nuosavybės teise su I. R., R. R., R. R., D. R.. Teisėjų kolegijos vertinimu, išdėstytos faktinės aplinkybės bei įstatymų nuostatų analizė suponuoja išvadą, kad apeliantas name (duomenys neskelbtini) gyveno kaip atsakovės šeimos narys, todėl turėjo teisę naudotis tomis pačiomis teisėmis, numatytomis Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnyje, kaip ir atsakovė bei jų vaikai. Vadovaujantis išdėstytu bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisėjų kolegija turi pagrindo vertinti, kad minėta kompensacija buvo išmokėta ne kaip išmoka, išimtai susijusi su atsakovės asmeniu, bet kaip kompensacija patalpų nuomininkui ir jo šeimos nariams už nuomotos gyvenamosios patalpos grąžinimą patalpų savininkui, tame tarpe ir apeliantui, kaip atsakovės šeimos nariui. Remiantis LR CK 3.88 straipsniu, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu; pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas (žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, taip pat neturtinės žalos atlyginimas, gauta tikslinė materialinė parama, skirta tik vienam sutuoktiniui, ir kita). Jeigu sandoris buvo sudarytas tik vieno sutuoktinio asmeniniams poreikiams tenkinti ir įvykdytas pasinaudojant turtu, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, tai tas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą (LR CK 3.115 straipsnio 2 dalis). Įvertinus tai, kad apeliantas įrodymų, kad gautos lėšos kaip valstybės garantija buvo panaudotos ne šeimos interesams nepateikė, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad dalis šios sumos apeliantui turėtų būti priteista kaip kompensacija iš atsakovės. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad atsakovei I. R. 2006 m. rugsėjo 15 d. Šiaulių miesto savivaldybės įsakymu Nr. A.1232 skirta 125000,00 Lt kompensaciją už nuomotą gyvenamąją patalpą savininkui gražintiname name (duomenys neskelbtini), yra išskirtinai susijusi su atsakovės asmeniu ir tuo pagrindu pripažintina jos asmenine nuosavybe, kadangi ši išmoka atsakovei priklausė bendrąja nuosavybe su kitais asmenimis – šeimos nariais bei nebuvo išimtai susijusi tik su ja gavusiu asmeniu.

Dėl ieškovo reikalavimo padalinti solidarų sutuoktinių kreditorinį reikalavimą

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė padalinti solidarią kreditorių teisę, ir nepagrįstai bei nemotyvuotai atmetė ieškinį, pareikšdamas, kad apeliantas, kaip kreditorius, pasirašė taikos sutartį ir tokiu būdu pripažino reikalavimo teisę atsakovei I. R.. 2012 m. gegužės 16 d. Šiaulių apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-655-362/2012, buvo patvirtinta taikos sutartis tarp ieškovės I. R. ir atsakovės D. R.. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs byloje esančius duomenis nustatė, kad 2012 m. gegužės 6 d. Šiaulių miesto apylinkės teismas patvirtino I. R. ir D. R. pasirašytą taikos sutartį, kuria pastaroji pripažino reikalavimą 70656,28 Lt sumai. Byloje trečiojo asmens teisėmis dalyvavo R. R., kuris kėlė savarankišką reikalavimą dėl 35286,64 Lt priteisimo iš D. R., tačiau pasirašė taikos sutartį, kurioje sutiko dėl visos D. R. skolos priteisimo I. R., šis teismo sprendimas įsiteisėjęs, todėl teismui nėra juridinio pagrindo pakartotinai svarstyti byloje nustatytų aplinkybių (civilinė byla Nr. 2-655-362/2012). Įvertinus bylos duomenis, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada.

Pažymėtina, kad prie nagrinėjamos bylos prijungtos civilinės bylos Nr. 2-655-362/2012 duomenimis nustatyta, kad I. R. 2011 m. gruodžio 1 d. kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą su ieškiniu dėl 81844,00 Lt skolos priteisimo iš D. R.. Ieškinį grindė tuo, kad skola susidarė mokant bankui įmokas už D. R. įsigytą nekilnojamąjį turtą (1-3 b.l. c.b. Nr. 2-655-362/2012). R. R., kaip tretysis asmuo, pareiškė savarankiškus reikalavimus, prašydamas priteisti iš D. R. 35286,64 Lt, teigdamas, kad ieškovės I. R. vardu padarytos įmokos, susijusios su atsakovės gautos paskolos dengimu, padengtos iš bendrų santuokos metų gautų pinigų. Nurodė, kad sutiktų su taikos sudarymu šioje byloje (148 b.l. c.b. Nr. 2-655-362/2012). Šiaulių miesto apylinkės teismas 2012 m. gegužės 16 d. nutartimi patvirtino I. R. ir D. R. pasirašytą taikos sutartį, civilinę bylą nutraukė. Teismo patvirtinta taikos sutartimi šalys susitarė, kad ieškovė I. R. sumažina ieškinio reikalavimą iki 70656,28 Lt, o atsakovė D. R. pripažįsta ieškinio reikalavimą 70656,28 Lt sumai ir įsipareigoja sumokėti I. R. 70656,28 Lt dalimis per du kartus – pirmą dalį 35328,14 Lt atsakovė D. R. sumoka iki 2012 m. rugpjūčio 20 d., o likusią dalį - 35328,14 Lt atsakovė D. R. sumoka iki 2012 m. lapkričio 20 d. į ieškovės I. R. nurodytą atsiskaitomąją sąskaitą (170-171 b.l. c.b. Nr. 2-655-362/2012). Iš 2012 m. gegužės 16 d. vykusio teismo posėdžio protokolo matyti, kad teismo posėdyje, kuriame buvo sprendžiamas taikos sutarties patvirtinimo klausimas dalyvavo ieškovė I. R., atsakovė D. R. ir tretysis asmuo R. R.. Atsakovė teismo posėdžio metu nurodė, kad su sumažinta ieškinio suma sutinka, bet norėjo, kad suma būtų dalinta po 1/2 ieškovei ir trečiajam asmeniui. Ieškovė su tokia sąlyga nesutiko. Teismui tęsiant posėdį po pertraukos, šalys nurodė, kad sutinka su taikos sutarties sudarymu, atsakovė pripažįsta ieškinį 70656,28 Lt sumoje (168-169 b.l. c.b. Nr. 2-655-362/2012). Teismui pateiktoje, ir abiejų šalių bei trečiojo asmens R. R. pasirašytoje taikos sutartyje buvo numatyta, kad atsakovė ieškinio sumą įsipareigoja sumokėti I. R. (167 b.l. c.b. Nr. 2-655-362/2012). Jokių kitų papildomų sąlygų - kad dalis šios sumos yra mokėtina R. R., šalys nenumatė. R. R. dalyvavimas teismo posėdyje šalims tariantis dėl taikos sutarties sąlygų, patvirtina, kad apeliantas pasirašydamas taikos sutartį, pritarė joje numatytoms sąlygoms, suprato, kad visa skola yra priteisiama I. R. naudai.

Pažymėtina, kad LR CPK 140 straipsnio 3 dalis nustato, kad bet kurioje proceso stadijoje šalys turi teisę baigti bylą taikos sutartimi. Taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus (LR CK 6.983 straipsnio 1 dalis). Taikos sutarties sudarymas teisme reiškia šalių teisinės taikos pasiekimą ir tai atitinka civilinio proceso tikslus. Civilinio proceso kodekse nustatyta ne tik šalių teisė užbaigti bylą taikos sutartimi, bet ir teismo pareiga išaiškinti šalims taikos sutarties sudarymo ir jos patvirtinimo procesines pasekmes – taikos sutarties sąlygų privalomumą, ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu negalimumą. Teismas turi patikrinti, ar šalių pateikta taikos sutartis sudaryta jų laisva valia, ar sutarties sąlygos neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, ar nepažeidžia viešojo intereso. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad priešingai nei teigia apeliantas, jog byloje nėra jo atsisakymo nuo pareikšto reikalavimo jam priteisti iš D. R. 35286,64 Lt sumą, teismo posėdžio metu jis pati patvirtino, jog su taikos sutartimi sutinka. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju vertinant apelianto argumentus dėl taikos sutarties pasirašymo aplinkybių svarbu tai, kad tuo metu šalys jau kartu nebegyveno, 2011 m. liepos 26 d. apeliantas jau buvo kreipęsis į Šiaulių rajono apylinkės teismą dėl santuokos su I. R. nutraukimo (1 b.l. c.b. Nr. 2-1375-459/2011). Teisėjų kolegijos vertinimu, išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad apeliantas sutikdamas su taikos sutartimi civilinėje byloje Nr. 2-655-362/2012, ją pasirašydamas, pripažino, kad D. R. yra skolinga tik I. R. bei sutiko, kad taikos sutartis bus vykdoma tik I. R. naudai. Paminėtina, kad vadovaujantis LR CK 3.100 straipsnis numato, kad vieni iš bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pasibaigimo pagrindų yra sutuoktinių susitarimu pakeitus įstatymų nustatytą turto teisinį režimą. Įvertinus išdėstytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad D. R. skola atsakovei yra solidari prievolė ir apeliantui priklauso bendrąja sutuoktinių nuosavybės teise. Be to, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, Šiaulių miesto apylinkės teismas 2012 m. gegužės 16 d. nutartis, kuria patvirtinta I. R. ir D. R. pasirašyta taikos sutartis yra įsiteisėjusi, todėl teismui nėra juridinio pagrindo pakartotinai svarstyti byloje nustatytų aplinkybių.

Dėl vieno iš sutuoktinių sudarytos prievolės pripažinimo solidaria kito sutuoktinio atžvilgiu

Apeliaciniame skunde apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai ir neteisėtai atmetė apelianto reikalavimus dėl skolų tretiesiems asmenims pripažinimo solidariomis sutuoktinių prievolėmis, kadangi visi kreditoriniai įsipareigojimai tretiesiems asmenims, šalims gyvenant santuokoje, buvo prisiimti ir panaudoti šeimos poreikiams tenkinti. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo reikalavimus skolas tretiesiems asmenims Z. T. 11500,00 Lt, Z. D. 4000,00 Lt, Z. P. 3000 Lt, D. R. 7844,00 Lt pripažinti solidariosiomis sutuoktinių prievolėmis tuo pagrindu, kad apeliantas neįrodė, jog paskolos sutartys buvo sudarytos šeimos interesais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad be bendrųjų prievoliniams teisiniams santykiams taikytinų nuostatų, sutuoktinių civilinės atsakomybės pagal turtines prievoles klausimai sprendžiami, remiantis specialiosiomis LR CK trečiosios knygos trečiojo skirsnio VII skyriaus normomis. Sutuoktiniai atsako pagal skirtingų rūšių turtines prievoles. LR CK 3.109 straipsnio 1 dalyje yra išvardytos prievolės, kurios vykdomos iš bendro sutuoktinių turto. Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse reglamentuotos vieno iš sutuoktinių sudarytų sandorių atsirandančios solidariosios prievolės. Nuostatų, reglamentuojančių sutuoktinių atsakomybę pagal turtines prievoles, aiškinimo ir taikymo klausimais išsamiai pasisakyta formuojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas, pasisakydamas dėl sutuoktinių prievolių, yra išaiškinęs, kad sutuoktiniai kreditoriams atsako pagal skirtingų rūšių prievoles. Sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendros, o bendros – dalinės arba solidariosios (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2008). Asmeninės sutuoktinių prievolės yra tokios, kurios yra susijusios su jo asmeniu, asmeniniu turtu arba asmeninių poreikių tenkinimu (LR CK 3.110 straipsnio 1 dalis, 3.111 straipsnis, 3.115 straipsnio 1 dalis). Asmeninėmis prievolėmis pripažįstamos iki santuokos įregistravimo atsiradusios prievolės (LR CK 3.110 straipsnio 1 dalis), iš dovanojimo sutarčių ir paveldėjimo kylančios prievolės, išskyrus atvejus, kai dovana ar palikimas buvo gauti kaip bendras turtas (LR CK 3.111 straipsnis), baudos už vieno iš sutuoktinių padarytus teisės pažeidimus, taip pat žala, padaryta vieno iš sutuoktinių veiksmais (LR CK 3.115 straipsnio 1 dalis), kito asmens išlaikymo, mokestinės ir kitos prievolės (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010; 2012 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2012). Asmenines prievoles savo vardu įgyja vienas iš sutuoktinių, kuris ir atsako pagal jas savarankiškai savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte. Išieškojimas pagal asmenines prievoles nukreipiamas į dalį bendrame turte tik po to, kai kreditorių reikalavimams patenkinti nepakanka turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė (LR CK 3.112 straipsnis). Bendromis laikomos sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidariosios sutuoktinių prievolės (LR CK 3.109 straipsnio 1-3 dalys). Bendros prievolės vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (LR CK 3.109 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, suvienodindamas teismų praktiką dėl sutuoktinių prievolių kreditoriams, taip pat kai kuriais kitais, su tuo susijusiais klausimais, išaiškino, kad kreditoriaus ir sutuoktinių santykiuose priklausomai nuo to, kokia prievolė atsiranda – asmeninė ar bendroji, kreditorius įgyja vieną arba du skolininkus, net ir tada, kai sandorį su kreditoriumi yra sudaręs tik vienas iš sutuoktinių. Sutuoktinių prievolių pobūdis nepreziumuojamas, o nustatomas, vadovaujantis LR CK 3.109 straipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Kvalifikuodamas sutuoktinių prievoles teismas pirmiausia privalo identifikuoti ginčo santykį. Kai kreditorius pareiškia reikalavimą vienam iš sutuoktinių, santuokos bei pagal sudarytą sandorį panaudoto turto šeimos interesais faktas savaime nereiškia, kad prievolė yra bendra ir dalijama tarp sutuoktinių priteisiant kreditoriui pagal dalinės prievolės taisykles. Taip pat LR CK 3.92 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta kito sutuoktinio sutikimo prezumpcija nereiškia, kad vieno iš sutuoktinių vardu sudarytas sandoris laikomas sudarytu šeimos interesais, t.y. kad iš tokio sandorio kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės LR CK 3.109 str. prasme. Be to, sutikimo prezumpcija netaikoma sandoriams, kuriems sudaryti reikalingas rašytinis sutuoktinio sutikimas (LR CK 3.92 straipsnio 3 dalis), taip pat sandoriams dėl bendrosios jungtinės nuosavybės, kuriems sudaryti būtinas asmeninis sutuoktinio dalyvavimas ar kitam sutuoktiniui išduotas įgaliojimas (LR CK 3.92 straipsnio 4 dalis). Pagal savo prigimtį paskolos sutartis nepriskiriama prie sandorių, kuriais yra įgyvendinamos paskolos gavėjo, kaip bendro turto savininko, teisės, todėl įstatyme nenustatyta reikalavimo, kad tuo atveju, kai sutuoktinis, kaip paskolos gavėjas, sudaro paskolos sutartį, kitas sutuoktinis išreikštų savo sutikimą žodžiu ar raštu. Tai reiškia, kad kreditorius, siekdamas su vienu iš sutuoktinių sudarytą paskolos sutartį pripažinti bendra sutuoktinių prievole, negali remtis LR CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija, o turi įrodyti bendros prievolės sąlygas pagal LR CK 3.109 straipsnį.

Bylos duomenimis nustatyta, kad apelianto pateiktame paskolos raštelyje (be datos) dėl 7884,00 Lt skolos D. R., nurodyta, kad pinigai Ričardui ir I. R. skolinti įvairiomis sumomis namo paskolai, dengti elektrai sumokėti, namo draudimui, stogo dangai pirkti, mašinos remontui (1 t. 199 b.l.). D. R. teismo posėdžio metu patvirtino, kad skolos raštelį surašė pati, kai prasidėjo bylinėjimasis teisme, bei nurodė, kad skolintis pinigų atvažiuodavo kartais vienas sūnus, kartais abu su atsakove (2 t. 95 b.l.). Tretysis asmuo Z. P. nurodė, kad apeliantas yra jos sesers sūnus, skolintis pinigų buvo atvažiavęs vienas, 3000,00 Lt skolinosi namo paskolai (2 t. 95 b.l.), paskolos raštelyje nurodyta data – 2010 m. birželio 5 d. (1 t. 202 b.l.). Dėl 11500,00 Lt skolos Z. T., apeliantas nurodė, kad ji yra jo močiutė, skolos raštelį surašė jis pats, pinigus investavo į namą, skolinosi laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio mėn. iki 2011 m. rugpjūčio mėn. (2 t. 93 b.l. 1 t. 201 b.l.). Apeliantas teigė, kad 4000,00 Lt iš Z. D., jo draugo mamos, skolinosi šaldytuvo pirkimui ir banko paskolai, pinigų skolinimosi metu dalyvavo ir atsakovė (2 t. 93 b.l.), paskolos raštelyje data nurodyta 2008 m. sausio 14 d. (1 t. 203 b.l.). tretysis asmuo A. Z. pateikė teismui atsiliepimą, kuriame nurodė, kad sutuoktiniai jai yra skolingi 2000,00 Lt bei prašė abu sutuoktinius pripažinti solidariais skolininkais (1 t. 94 b.l.). Apklausiama teismo posėdžio metu A. Z. nurodė, kad pinigus skolino R. R., prašyti pinigų buvo atvažiavę abu – apeliantas ir atsakovė (2 t. 95 b.l.). Byloje pateiktas skolos raštelis (1 t. 200 b.l.). Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos duomenimis apeliantas rašytinių įrodymų, patvirtinančių kam konkrečiai buvo panaudotos iš trečiųjų asmenų pasiskolintos lėšos, nepateikė. Taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad pasiskolintos lėšos buvo panaudotos šeimos interesams - įmokoms už paskolą mokėti, šaldytuvo pirkimui, stogo remontui ir kita. Be to, prie nagrinėjamos bylos prijungtos civilinės bylos Nr. 2-1375-459/2011 duomenys patvirtina, kad dėl santuokos nutraukimo bendru sutuoktinių sutikimu sutuoktinių pasirašytoje ir teismui tvirtinti pateiktoje santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje jokie kreditoriai nebuvo nurodyti (2 b.l. c.b. Nr. 2-1375-459/2011). Teisėjų kolegija įvertinus išdėstytas faktines aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad skolos rašteliai buvo surašyti ne iš karto, o tik prasidėjus teisminiam šalių ginčui, atsakovės dalyvavimas skolinantis neįrodytas, visi paskolinę pinigų asmenys su ieškovu susiję artimais ar giminystės ryšiais.

Paminėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas ne kartą yra akcentavęs, kad įrodinėjimo procese būtina siekti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei kitų proceso principų pusiausvyros. Faktų ir įrodymų nurodymas, įrodymų rinkimas ir pateikimas prasideda jau keliant civilinę bylą ir paprastai turi pasibaigti iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo (LR CPK 111 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktai, 112 straipsnio 2, 3 punktai, 226 straipsnis, kt.). Ieškovas ieškinyje, atsakovas atsiliepime ar priešieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, visus įrodymus, kuriais ketina įrodinėti tas aplinkybes, ir pridėti tuos įrodymus. Negalėdamos pateikti įrodymų, kuriais remiasi, šalys privalo savo procesiniuose dokumentuose nurodyti priežastis, dėl kurių negali jų gauti, ir suformuluoti prašymą teismui juos išreikalauti, nurodant jų buvimo vietą bei aplinkybes, kurias šie įrodymai patvirtina (LR CPK 112 straipsnio 3 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 dalis, 226 straipsnis). Pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje teismas privalo išsiaiškinti šalių ginčo esmę ir apimtį, jų pateiktus įrodymus, jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti, preliminariai įvertinti teisinį santykį, dėl kurio kilo ginčas, surasti taikytiną teisės normą ir jos pagrindu nustatyti įrodinėjimo dalyką, esant pagrįstam šalių prašymui, išreikalauti įrodymus, kurių dalyvaujantys byloje asmenys negali gauti ir prašo juos išreikalauti, patikrinti įrodymų ryšį su įrodinėjimo dalyku (įrodymų sąsajumą), įrodymų leistinumą, prireikus patikslinti šalių pareigą įrodinėti (LR CPK 159 straipsnio 1 dalis, 179 straipsnio 1 dalis, 225 straipsnio 1 punktas, 226 straipsnis, 227 straipsnio 4 dalis, 230 straipsnio 1 dalis). Tiek dispozityviosiose, tiek ir nedispozityviosiose bylose teismas dalyvauja įrodinėjimo procese, yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir įrodinėjimo dalyko nustatymą, gali reikalauti paaiškinimų iš dalyvaujančių byloje asmenų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus (LR CPK 179 straipsnio 1 dalis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (LR CPK 12 straipsnis), suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos LR CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, remiantis byloje pateiktais duomenimis nėra pagrindo paskolos rašteliuose nurodytas skolas pripažinti bendromis sutuoktinių prievolėmis. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantas, kaip ir byloje dalyvaujantys tretieji asmenys, bylos nagrinėjimo metu nenurodė ir neteikė jokių įrodymų, kad paskolos buvo sudarytos šeimos interesais, nors siekdami su vienu iš sutuoktiniu (atsakovu) sudarytą paskolos sutartį pripažinti bendra sutuoktinių (abiejų atsakovų) prievole, turėjo įrodyti bendros prievolės sąlygas pagal LR CK 3.109 straipsnį (LR CPK 178 straipsnis). Apibendrindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokių įrodymų byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad sutuoktinių prievolės apelianto nurodytiems tretiesiems asmenims pagal paskolos raštelius nėra solidarios.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apelianto R. R. apeliacinis skundas dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo tenkintinas iš dalies. Šiaulių apylinkės teismo sprendimo dalis dėl atsakovės I. R. santuokos metu įgytų 107000,00 Lt piniginių lėšų pripažinimo atsakovės asmenine nuosavybe naikintinas ir šioje dalyje priešieškinio reikalavimas atmestinas. Sprendimo dalis dėl išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams tikslintina nurodant, kad nepilnamečiams vaikams R. R. ir D. R. priteistinas po 8348,00 Lt išlaikymo įsiskolinimas nuo 2011 m. liepos 25 d. iki ieškinio priėmimo dienos 2013 m. vasario 21 d., išlaikymas kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis priteistinas po 400,00 Lt kiekvienam vaikui nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2013 m. vasario 13 d iki vaikų pilnametystės, šią sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją.

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo pakeitimas atmetant atsakovės reikalavimą dėl santuokos metu įgytų 107000,00 Lt piniginių lėšų pripažinimo atsakovės asmenine nuosavybe bei išlaikymo įsiskolinimo patikslinimas nurodant konkrečią pinigų sumą, iš esmės neįtakoja bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos perskirstymo klausimo, bylinėjimosi išlaidos iš naujo neperskirstomas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje paliktinas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

LR CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas 2013 m. gruodžio 20 d. Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sprendimu Nr. SP-4159(7.73749) atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme (2 t. 156 b.l.), duomenų ir įrodymų dėl patirtų kitų bylinėjimosi išlaidų šalys nepateikė, bylinėjimosi išlaidos šalims nepriteistinos ir neatlygintinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teismas

nutaria:

Ieškovo R. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą dalyje dėl atsakovės I. R. santuokos metu įgytų 107000,00 Lt pripažinimo atsakovės asmenine nuosavybe ir šioje dalyje atsakovės priešieškinį atmesti.

Patikslinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą dalyje dėl nepilnamečiams vaikams priteisto išlaikymo ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Priteisti iš ieškovo R. R., a.k. (duomenys neskelbtini) jo nepilnamečiams vaikams R. R., gim. (duomenys neskelbtini), ir D. R., gim. (duomenys neskelbtini), po 8348,00 Lt (aštuonis tūkstančius tris šimtus keturiasdešimt aštuonis litus) išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2011 m. liepos 25 d. iki 2013 m. vasario 21 d.

Priteisti iš atsakovo R. R., a.k. (duomenys neskelbtini) jo nepilnamečiams vaikams R. R., gim. (duomenys neskelbtini) ir D. R., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 400,00 Lt (keturis šimtus litų) kiekvienam vaikui nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2013 m. vasario 21 d. iki vaikų pilnametystės, šią sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją.“

Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.