Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-401-196/2016

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-06-29
Bylos Nr.: 2A-401-196/2016
Teisminio proceso Nr.: 2-57-3-00724-2014-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Gintaras Pečiulis, Goda Ambrasaitė-Balynienė, Konstantinas Gurinas
Ieškovas: L. M., I. M.
Atsakovas: H. K.

Kategorijos

Civilinė byla Nr. 2A-401-196/2016Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00724-2014-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.22; 3.3.1.18. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 29 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų L. M. ir I. M. (I. M.) apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-843-730/2015, pagal ieškovų L. M. ir I. M. ieškinį atsakovui H. K. dėl nuostolių atlyginimo ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Vakarų pusė“, atstovaujama bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Forsina“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinę prašė priteisti iš atsakovo 44 675,24 Eur, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo be pagrindu įgytos pinigų sumos gavimo, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo ieškinio priėmimo teisme dienos iki visiško įsipareigojimų įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2010 m. lapkričio 5 d. UAB „Vakarų pusė“ buvo iškelta bankroto byla, o bankroto administratoriui patikrinus UAB „Vakarų pusė“ apskaitos dokumentus nustatyta, kad ieškovai yra skolingi UAB „Vakarų pusė“, todėl 2012 m. vasario 17 d. Klaipėdos apygardos teismo sprendimu iš L. M. buvo priteista 82 883,80 Lt už iš UAB „Vakarų pusė“ gautas prekes, o iš ieškovo I. M. priteista 75 398,15 Lt. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota, kad sutartį dėl prekių pirkimo-pardavimo ieškovai sudarė su juridiniu asmeniu, atstovaujamu direktoriaus H. K., bet ne su pačiu H. K.. Tačiau pažymėtina, kad ieškovai visą laiką (nuo 2005 m.) manė, kad sutartį sudarė su atsakovu H. K., todėl ir pinigus už prekes perduodavo atsakovui H. K. arba tiesiogiai asmenims, kurie tiekdavo prekes, o tarpininku būdavo H. K.. Tai kad tiekėjai (baldų, stalų šviestuvų ir kiti) nėra pareiškę reikalavimų, pagrįstai manytina, kad su jais buvo pilnai atsiskaityta. Kadangi Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimu taip pat patvirtinta, kad prekes pateikė trečiasis asmuo, o ir skola priteista būtent iš ieškovų, darytina išvada, kad atsakovas galimai gavo ieškovų mokėtus pinigus be jokio pagrindo, t.y. atsakovas H. K. nepagrįstai praturtėjo ieškovų sąskaita. Ieškovai atsakovui sumokėjo 2006 m. balandžio 3 d. 50 000 Lt į asmeninę jo banko sąskaitą, manydami, jog atsiskaito už baldus. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu taip pat patvirtinta, kad baldų komplektą su buitine įranga UAB „Vakarų pusė“ įsigijo iš SIA Proks už 237 438,30 Lt (įskaitant PVM). Vis dėlto UAB „Vakarų pusė“ atstovaujama direktoriaus H. K., baldų komplektą (dalį) – pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. VP0001360, pardavė sau pačiam – H. K.. Už baldus tiekėjams (SIA PROKS) buvo pilnai atsiskaityta, t. y. sumokėta 237 438,30 Lt suma, o minėtą baldų komplektą UAB „Vakarų pusė“ ieškovams pardavė 60 789,26 Lt pigiau nei įsigijo juos iš SIA PROKS. Šiai aplinkybei pagrįsti ieškovai negali pateikti tiesioginių įrodymų, nes buvo perduoti grynieji pinigai, tiesiogiai atsakovui, o patvirtinančių dokumentų ieškovai nėra išsaugoję. 43 465,41 Lt atsakovas iš ieškovų gavo grynais, tačiau juos netinkamai apskaitė, suforminęs kaip BUAB „Vakarų pusė“ kasos pajamų orderiu KPO 714 gautus pinigus. Šie pinigai buvo perduoti asmeniškai H. K., tačiau atsakovas perduotą sumą apskaitė netinkamai – neva už prekes, juos paėmė salono vedėja Ž. K.¸ kurios niekada nebuvo perduotos ieškovui I. M.. Be to, minėtame dokumente nėra nurodyta už kokias prekes BUAB „Vakarų pusė“ gavo pinigus ir net nėra I. M. parašo. Todėl vėl dengdamas baldų komplekto įsigijimą, atsakovas užmaskavo savo nepagrįstą turto gavimą, nurodydamas, kad minėtais pinigais buvo parduotos neegzistuojančios prekės. Iš viso atsakovas nepagrįstai iš ieškovų pasisavino 44675,24 Eur sumą.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2004 m. gegužės 6 d. ieškovas I. M. 2 metų laikotarpiui, t. y. iki 2006 m. gegužės 5 d., išdavė atsakovui notarinį įgaliojimą atstovauti ieškovą visose įstaigose ir organizacijose dėl naujų statinių statybos žemės sklype, esančiame adresu (duomenys neskelbtini). 2006 m. gegužė 5 d. ieškovas I. M. 2 metų laikotarpiui, t. y. iki 2008 m. gegužės 4 d., išdavė atsakovui analogišką įgaliojimą. Išnagrinėtoje byloje pagal BUAB ,,Vakarų pusė“ ieškinį I. M. ir L. M. dėl skolos už prekes priteisimo ieškovai patys pripažino, o apklausti liudytojai patvirtino, kad 50 000 Lt pervedimo atsakovui metu ieškovus ir atsakovą siejo bendradarbiavimo santykiai dėl ieškovų namo statybos, todėl atsakovas, turėdamas įgaliojimą veikti ieškovo I. M. vardu, turėjo teisinį pagrindą gauti jo perduotas sumas, įskaitant ir 2006 m. pervestą 50 000 Lt sumą. Atsakovo gauta suma teisėtai panaudota įgaliojimo pagrindu ieškovo vardu atliekant mokėjimus tretiesiems asmenims bei vykdant atstovaujamojo valią, todėl jos negalima išreikalauti CK 6.237 straipsnio pagrindu. Ieškovai nepateikė jokių įrodymų, jog atsakovas įgijo iš ieškovų 60 789,26 Lt sumą ir tuo pagrindu praturtėjo. Lietuvos apeliacinis teismas, pasisakydamas dėl ieškovų argumento, jog grynieji pinigai už prekes buvo perduoti atsakovui, nurodė, jog ieškovai privalėjo išsaugoti ir pateikti visus tai patvirtinančius įrodymus. Įsiteisėjusiu galutiniu teismo sprendimu I. M. sumokėta 43 465,61 Lt suma buvo įskaityta kaip dalinis atsiskaitymas su UAB ‚,Vakarų pusė“ už prekes, atsakovas minėtos pinigų sumos neįgijo ir negalėjo įgyti, todėl neįrodžius turto įgijimo kaip būtinos prievolei dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo atsirasti sąlygos, ieškovai neturi teisės reikalauti iš atsakovo priteisti 43 465,61 Lt sumą.

Trečiasis asmuo atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nustačius, kad ieškovai nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį, skirti jiems 5792 Eur dydžio baudą lygiomis dalimis už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. vasario 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-671-538/2012 trečiajam asmeniui priteisė iš ieškovų solidariai 158 281,95 Lt skolą bei procesines palūkanas. Lietuvos apeliacinis teismas 2013-05-02 nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimą paliko nepakeistą. Minėtoje byloje nustatytas šioje byloje prejudicinę reikšmę turintis faktas, jog tarp L. M. ir I. M. bei trečiojo asmens UAB „Vakarų pusė“ susiklostė pirkimo – pardavimo santykiai, o Larisos ir I. M. argumentai, jog prekių pirkimo – pardavimo sandoriai atsakovus siejo išimtinai tik su H. K. kaip fiziniu asmeniu, pripažinti nepagrįstais. Ieškovai kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-671-538/2012, jų prašymas 2013 m. rugsėjo 2 d. nutartimi netenkintas. Lietuvos apeliacinis teismas ieškovų atskirąjį skundą atmetė ir Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. nutartį paliko nepakeistą. Ieškinyje nurodomos aplinkybės, susijusios su tariamai naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, kurias ieškovai grindžia UAB „Vakarų pusė“ 2007 m. kovo 30 d. PVM sąskaita – faktūra Nr. VP0001360, kitomis PVM sąskaitomis – faktūromis, kurias UAB „Vakarų pusė“ išrašė H. K. už prekių įsigijimą buvo išsamiai ištirtos Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. A2-1390-123/2013 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-2498/2013, todėl ieškovų ieškinys negali būti tenkintas. Kadangi ieškovai pareiškė ieškinį, kurio reikalavimus grindžia aplinkybėmis, kurios buvo išsamiai ištirtos Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendime, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartyje, Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. nutartyje, prašo skirti ieškovams baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, kadangi pareiškė visiškai nepagrįstą ieškinį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. spalio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė atsakovui H. K. iš ieškovės L. M. ir ieškovo I. M. po 1088,82 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovui BUAB „Vakarų pusė“ iš ieškovų po 141,73 Eur bylinėjimosi išlaidų; valstybei iš kiekvieno ieškovo po 3,81 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad Klaipėdos apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-671-538/2012, kurioje ieškovė bankrutavusi UAB „Vakarų pusė“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Forsina“, prašė priteisti iš atsakovų I. M. 75 398,15 Lt skolos ir 5 350,17 Lt palūkanų, iš atsakovės L. M. – 82 883,80 Lt skolos ir 5 881,34 Lt palūkanų, taip pat iš abiejų atsakovų – 5 procentus dydžio procesines palūkanas už visą priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Minėtoje byloje kilo ginčas dėl atsiskaitymo už ieškovės prekes, išvardintas 2009 m. lapkričio 2 d. atliktų paslaugų suderinimo aktuose. Šiuose atliktų paslaugų suderinimo aktuose buvo nurodyta, jog byloje esantys atsakovais L. M. ir I. M. buvo įsigiję iš UAB „Vakarų pusė“ virtuvės baldų komplektą Sie Matic SIE-100101, virtuvės buitinę techniką, šviestuvus, biliardo stalą su priedais, kino salės komplektą. Klaipėdos apygardos teismas Nr. 2-671-538/2012 ir Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2A-704/2013 nustatė, kad iš viso L. M. ir I. M. iš UAB „Vakarų pusė‘ įsigytų prekių kaina yra 351 418,48 Lt. Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-671-538/2012, nustatė, kad faktiškai pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai dėl šių nurodytų prekių pirkimo-pardavimo L. M. ir I. M. siejo ne su trečiuoju asmeniu H. K., kaip fiziniu asmeniu, o su UAB „Vakarų pusė“, atstovaujama jos vadovo H. K.. Esant tokioms aplinkybėms, Klaipėdos apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-671-538/2012 2012 m. vasario 17 d. sprendimu tenkino iš dalies ieškinį ir iš I. M. ir L. M. priteisė solidariai 158 281,95 Lt skolos, 5 procentus dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2011 m. birželio 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bankrutavusiai UAB „Vakarų pusė“ bei lygiomis dalimis, t. y. po 2 041,50 Lt, žyminio mokesčio valstybei. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad minėtoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės yra prejudiciniai faktai, kadangi bylose dalyvavo tie patys asmenys.

Teismas, vadovaudamasis prijungtoje byloje esančiais įrodymais nustatė, kad šalis siejo ne tik baldų pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai, bet ir pavedimo teisiniais santykiai (CK 6.756 str.). Ieškovas I. M. 2004 m. gegužės 6 d. ir 2006 m. gegužės 5 d. įgaliojimais buvo įgaliojęs atsakovą H. K. be kitų veiksmų atstovauti ieškovą dėl naujų statinių statybos žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Taigi, atsakovas veikė tiek kaip ieškovų atstovas, tiek kaip trečiojo asmens atstovas. Teismas konstatavo, kad tarp ieškovų ir atsakovo kaip fizinio asmens buvo susiklostę pavedimo teisiniai santykiai, kurių pagrindu atsakovas buvo įsipareigojęs perduoti (paskirstyti) UAB „Vakarų pusė“ ieškovų jam perduodamas pinigines lėšas už jų įsigyjamas prekes (virtuvės baldų komplektas Sie Matic SIE-100101, virtuvės buitinė technika, šviestuvai, biliardo stalas su priedais, kino salės komplektas) iš UAB „Vakarų pusė“. Kadangi tarp šalių egzistavo pavedimo teisiniai santykiai, teismas sprendė, jog šie pavedimo teisiniai santykiai sudarė atsakovo iš ieškovų gautų piniginių lėšų 50 000 Lt ir 43 465,41 Lt įgijimo materialinį teisinį pagrindą, todėl nagrinėjamuoju atveju nėra pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą.

Šalies argumentai

Ieškovai nurodė, kad jie atsakovui perdavė 465 379,76 Lt piniginių lėšų grynaisiais pinigais, o prekių gavo už 351 418,48 Lt, todėl teigė, jog atsakovas jų sąskaita neteisėtai praturtėjo 60 789,26 Lt suma. Atsakovas už 37 475,27 Lt taip pat įsigijo baldų komplektą Sie Matic bei kitus daiktus, tačiau ieškovai negalėjo nurodyti, kokius daiktus. Tačiau pirmosios instancijos teismas sprendė, kad civilinėje byloje esantys įrodymai neįrodo aplinkybės, jog ieškovai atsakovui perdavė daugiau piniginių lėšų grynaisiais pinigais, nei atsakovas už ieškovus įnešė į UAB „Vakarų pusė“ sąskaitą ir kasą, todėl jis negalėjo atsiskaityti iš ieškovų gautais pinigais už jo įsigytas prekes. Teismas nurodė, kad buvo perkamas ne tik virtuvės komplektas, bet iš 2010 m. sausio 4 d. PVM sąskaitų faktūrų Nr. 159 ir 160 matyti, jog buvo nupirkti ir kiti papildomi daiktai (šaldiklis ir šaldytuvas, kurio vertė 7536,48 Eur (26 021,96 Lt), 200 serijos šutintuvas, aliuminis, LED ekranas, 230 V, kurio vertė 902,90 Eur (3 117,53 Lt) bei kiti daiktai), todėl įvertinęs šiuos įrodymus, teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog atsakovas praturtėjo šia 60 789,26 Lt suma.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog būtent teismui priklauso prerogatyva kvalifikuoti šalių teisinius santykius ir atmetęs ieškovų reikalavimą dėl nepagrįsto praturtėjimo, pasisakė ir dėl tarp šalių kilusio ginčo išsprendimo, taikant pavedimo teisinius santykius. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus konstatavo, jog atsakovo 50 000 Lt ir 43 465,41 Lt iš ieškovų tarp šalių atsiradusių pavedimo teisinių santykių pagrindu gautos piniginės lėšos grynais pinigais buvo panaudotos ieškovų interesais, tai yra, perduotos UAB „Vakarų pusė“, iš kurios ieškovai pirko prekes (virtuvės baldų komplektas Sie Matic SIE-100101, virtuvės buitinė technika, šviestuvai, biliardo stalas su priedais, kino salės komplektas), todėl atsakovas neturi pareigos jų grąžinti. Nurodė, kad atsakovas kartu su atsiliepimu pateikė rašytinius įrodymus (UAB „Vakarų pusė“ pinigų priėmimo kvitus, kasos pajamų orderius, sąskaitos išrašus, atsakovo atsiskaitomosios sąskaitos mokėjimo nurodymą, kasos išlaidų orderį), kurie, teismo nuomone, įrodė atsakovo nurodytas aplinkybes, o būtent, jog jis įnešė šiuos pinigus į UAB „Vakarų pusė“ atsiskaitomąją sąskaitą. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes teismas konstatavo, kad atsakovas įvykdė ieškovų pavedimą ir perdavė trečiajam asmeniui UAB „Vakarų pusė“ gautus 50 000 Lt ir 43 465,41 Lt, o 60 789,26 Lt negavo iš viso, todėl ieškinį atmetė.

Teismas netenkino trečiojo asmens prašymo dėl baudos ieškovams skyrimo, nes nenustatė jų piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis fakto.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovai (apeliantai) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį tenkinti ir priteisti iš atsakovo H. K. 44 675,24 Eur sumą, 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo be pagrindo įgytos sumos gavimo, 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad tarp ieškovų ir atsakovo susiklostė pavedimo teisiniai santykiai. Apeliantai neginčija, kad ieškovas I. M. 2004 m. gegužės 6 d. ir 2006 m. gegužės 5 d. buvo išdavęs atsakovui įgaliojimus dėl namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybos, tačiau įgaliojime nebuvo numatyta, kad atsakovas, kaip fizinis asmuo, įsipareigojo perduoti (paskirstyti) ieškovų jam perduodamas pinigines lėšas už jų įsigyjamas prekes ar atlikti kitus mokėjimus. Esant šioms aplinkybėms, ieškovų ir atsakovo santykiai dėl atsiskaitymo už iš UAB „Vakarų pusė“ įgyjamas prekes, negali būti kvalifikuojami kaip pavedimo teisiniai santykiai, todėl teismo išvada, jog pavedimo teisiniai santykiai sudarė atsakovo gautų iš ieškovų piniginių lėšų 50 000 Lt ir 43 465,41 Lt įgijimo materialinį teisinį pagrindą, nepagrįsta ir neteisinga.

2. Nors teismas konstatavo, kad 50 000 Lt ir 43 465,41 Lt sumos buvo perduotos atsakovui H. K., tačiau byloje nėra objektyvių įrodymų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog atsakovas jam pervestą 50 000 Lt sumą panaudojo atsiskaitydamas su UAB „Vakarų pusė“ už ieškovų įgytas prekes. Aplinkybė, kad atsakovas 43 465,41 Lt sumą perdavė UAB „Vakarų pusė“, buvo įrodinėjama 2007 m. vasario 6 d. UAB „Vakarų pusė“ kasos pajamų orderiu. Tačiau apeliantų nuomone ši įrodinėjimo priemonė yra neleistina ir niekinė, nes minėtas buhalterinis dokumentas neatitinka finansinės apskaitos dokumentui keliamų reikalavimų, nes yra nepasirašytas I. M..

Žemesnės instancijos teismas

3. Teismas ginčijamu sprendimu taip pat nepagrįstai atmetė ir ieškovų reikalavimą dėl atsakovo pasisavintų 60 789,26 Lt. Ieškovai, nors ir nepateikė tiesioginių įrodymų, kad atsakovas ieškovų sąskaita įsigijo sau baldų komplektą Sie Matic už 37 475,27 Lt ir kitus daiktus, t. y. praturtėjo 60 789,26 Lt suma, tačiau iš ieškovų paaiškinimų ir kitų aplinkybių matyti, jog UAB „Vakarų pusė“ baldų komplektą iš SIA „Proks“ įsigijo už 237 438,30 Lt, o ieškovams pardavė už 60 789,26 Lt mažesnę kainą, kas akivaizdžiai įrodo, jog gautą 60 789,26 Lt sumą atsakovas panaudojo savo asmeniniams interesams. Teismas nesiaiškino šių aplinkybių ir neprašė pateikti įrodymų, pagrindžiančių, kokiomis lėšomis atsakovas atsiskaitė už įgytą virtuvės komplektą.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti atsakovui papildomas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Atsiliepimas

1. Tarp apeliantų ir atsakovo buvo susiklostę pavedimo teisiniai santykiai, tai patvirtina ir byloje esantys įrodymai, o būtent 50 000 Lt ieškovas I. M. pervedė atsakovui į jo asmeninę sąskaitą, manydamas, jog jis atsiskaitinėja už įgytus baldus. Be to, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartyje nurodyta, kad ieškovai žinojo arba turėjo žinoti, kad H. K. prekių pardavimo teisiniuose santykiuose veikė ne kaip fizinis asmuo, bet kaip UAB „Vakarų pusė“ vadovas.

2. Atsakovas, veikdamas kaip ieškovų atstovas gaunant ir paskirstant pinigines lėšas UAB „Vakarų pusė“ už bendrovės ieškovams parduotas prekes, taip pat kaip UAB „Vakarų pusė“ atstovas priimant ir įnešant į bendrovės kasą ar sąskaitą banke iš ieškovų gautas pinigines lėšas už bendrovės ieškovams parduotas prekes, pinigus iš ieškovų gavo ir paskirstė esant teisiniam pagrindui, todėl šios lėšos iš atsakovo negali būti išreikalautos kaip įgytos be teisėto pagrindo ar nepagrįstai praturtėjus ieškovų sąskaita.

3. Perkamų prekių kainos sumokėjimo UAB „Vakarų pusė“ tiesiogiai ar per atsakovą H. K. aplinkybės buvo ginčo dalykas Klaipėdos apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-671-538/2012 ir Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-704/2013, todėl apeliantų siekis nagrinėjamoje byloje iš naujo vertinti teismų įsiteisėjusiais procesiniais dokumentais jau nustatytas aplinkybes yra nepagrįstas.

Atsiliepimas

4. Atsakovas, veikiantis kaip UAB „Vakarų pusė“ direktorius, savo teisę ir pareigą už bendrovę priimti prekių apmokėjimui skirtas lėšas ir jas įnešti į bendrovės sąskaitą banke ar kasą įgyvendino tinkamai. Atsakovo iš ieškovų gautos ir į bendrovės kasą ar sąskaitą įneštos piniginės lėšos yra užfiksuotos bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose, o gautomis piniginėmis lėšomis yra sumažintos ieškovų bendrovei mokėtinos pinigų sumos. BUAB „Vakarų pusė“ ar jos bankroto administratorius dėl to atsakovui nėra pareiškęs jokių reikalavimų ar pretenzijų.

5. Ieškovai neįrodė, kad per atsakovą už prekes buvo sumokėta daugiau pinigų, nei, kad už ieškovus buvo įnešta į UAB „Vakarų pusė“ sąskaitą ar kasą. Teismas pagrįstai atmetė su šiomis aplinkybėmis susijusius ieškovų pateiktus įrodymus, nes byloje dalyvaujantys asmenys negali ginčyti kitoje byloje nustatytų faktų ar teisinių santykių.

6. Nepagrįsti apeliantų teiginiai dėl tariamo apmokėjimo už prekes grynaisiais pinigais neatitinka byloje surinktų duomenų dėl prekių kainos. Be to, apeliantai nurodė skirtingas aplinkybes šioje nagrinėjamoje byloje ir Klaipėdos apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-671-538/2016, o būtent šioje byloje ieškovai nurodė, kad grynaisiais pinigais atsakovui sumokėjo 415 379,76 Lt, tačiau Klaipėdos apygardos teisme nagrinėtoje byloje teigė, jog atsakovui grynųjų pinigų sumokėjo nuo 234 790,40 Lt iki 241 696 Lt sumos.

Atsiliepimas

7. Nors apeliantai teigia, kad jie yra sumokėję daugiau grynųjų pinigų, kuriuos atsakovas pasisavino, tačiau nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie patvirtintų šias nurodytas aplinkybes. Apeliantai neįrodė, kad įnešė daugiau pinigų į bendrovės UAB „Vakarų pusė“ sąskaitą, nes visus iš ieškovų gautus pinigus atsakovas įnešė į kasą.

2016 m. gegužės 6 d. ieškovai pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui papildomus paaiškinimus dėl atsakovo H. K. atsiliepimo į apeliacinį skundą. Apeliantai pažymėjo, kad esminė aplinkybė šioje byloje yra tai, kad pinigai apeliantui buvo perduoti jam asmeniškai, o nei kaip UAB „Vakarų pusė” vadovui. Apeliantų nuomone, teismas negali vadovautis 2007 m. vasario 6 d. UAB „Vakarų pusė“ kasos pajamų orderiu, nes jame nėra ieškovo parašo. Teismas visus byloje esančius įrodymus turi vertinti vienodai, nesuteikiant pranašumo nei vienos šalies pateiktiems įrodymams. Apeliantai nurodė, kad atsakovas nepagrįstai teigia, jog tos pačios aplinkybės jau buvo nagrinėtos, kadangi šios bylos nagrinėjimo pagrindas yra visai kitas, t. y. nepagrįstas praturtėjimas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Dėl apeliacinio skundo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės bei teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėjama pagal apelianto apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

Dėl tarp šalių susiklosčiusių pavedimo teisinių santykių

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-671-538/2012, kurioje bankrutavusios UAB „Vakarų puse“ bankroto administratorė pareiškė ieškinį I. M. ir L. M. bei prašė iš jų priteisti skolą. Nurodė, kad ieškovai iš UAB „Vakarų pusė“ pirko įvairias prekes, už kurias 2010 m. sausio 4 d. buvo išrašytos ir ieškovams pateiktos apmokėti PVM sąskaitos – faktūros 151 299,30 Lt ir 200 119,18 Lt sumai. Pagal pirmąją PVM sąskaitą – faktūrą ieškovai sumokėjo 68 415,50 Lt, o pagal antrąją sąskaitą – faktūrą sumokėjo 124 721,15 Lt. Kadangi ieškovai nesumokėjo visos sumos, jie liko skolingi UAB „Vakarų pusė“. Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. vasario 17 d. spendimu priteisė iš I. M. ir L. M. solidariai 158 281,95 Lt skolos, o Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi šį Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimą paliko nepakeistą. Ieškovai, manydami, kad minėta skola iš jų buvo priteista nepagrįstai kreipėsi į teismą, nurodydami, jog jie yra pilnai atsiskaitę su UAB „Vakarų pusė“, nes pinigus už gautas prekes mokėjo atsakovui H. K.. Ieškovų nuomone, būtent atsakovas pasisavino už prekes mokėtus pinigus, todėl pareiškė jam ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį atmetė, nurodydamas, jog tarp ieškovų ir atsakovo, kaip fizinių asmenų, buvo pavedimo teisiniai santykiai, todėl atsakovas iš ieškovų visas pinigines lėšas gaudavo pagrįstai ir nėra pagrindo tenkinti ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo. Apeliantai su tokia teismo pozicija nesutiko ir pateikė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindė tuo, jog atsakovas nepagrįstai nepaskirstė iš ieškovų gautų piniginių lėšų UAB „Vakarų pusė“, bet jas pasisavino. Jeigu atsakovas gautas lėšas būtų paskirstęs trečiajam asmeniui, atsakovas nebūtų nepagrįstai praturtėjęs.

Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog tarp ieškovų ir atsakovo susiklostę teisiniai santykiai dėl atsiskaitymo už iš UAB „Vakarų pusė“ įgytas prekes, laikytini pavedimo teisiniais santykiais. Teisėjų kolegija su tokia apeliantų pozicija nesutinka.

CK 6.756 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pavedimo sutartimi viena šalis (įgaliotinis) įsipareigoja kitos šalies (įgaliotojo) vardu ir lėšomis atlikti tam tikrus teisinius veiksmus su trečiaisiais asmenimis. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad atstovavimo pagrindu atsiranda dvejopo pobūdžio santykiai: vidiniai santykiai – tarp atstovo ir atstovaujamojo – ir išoriniai atstovavimo santykiai – tarp atstovo ir trečiųjų asmenų, su kuriais atstovas sudaro sandorius ar atlieka kitus teisinius veiksmus atstovaujamojo vardu ir interesais. Vidinius atstovaujamojo ir atstovo santykius reguliuoja jų sudaryta sutartis, pvz., pavedimo, o išoriniams atstovavimo santykiams skiriamas įgaliojimas. Jis parodo, kokius sandorius ir kitokius teisinius veiksmus su trečiuoju asmeniu turi teisę atlikti įgaliotinis įgaliotojo vardu (CK 2.137 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2009; 2008 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2008). Taigi, pavedimo sutartis pagal savo pobūdį yra sutartis dėl atstovavimo, kurios pagrindu įgaliotinis įgaliotojo (atstovaujamojo) vardu su trečiaisiais asmenimis atlieka teisinius veiksmus, todėl jai taikomos ir CK normos, reglamentuojančios atstovavimą (CK 2.132-2.151 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-461/2010).

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas I. M. 2004 m. gegužės 6 d. ir 2006 m. gegužės 5 d. buvo suteikęs įgaliojimus atsakovui atlikti veiksmus, susijusius su atsakovo I. M. atliekamais namo statybos darbais, žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 148-149). Tarp bylos šalių kilo ginčas dėl baldų bei kitų buities prekių apmokėjimo, kurios buvo perkamos statomam namui. Nors apeliantai teigia, kad iš byloje esančių įgaliojimų turinio matyti, kad atsakovas negalėjo rūpintis namo baldais bei kitomis buities prekėmis, tačiau teisėjų kolegija su tokia apeliantų nuomone nesutinka. Atsižvelgiant į tai, kad įgaliojimai buvo išduoti net ketveriems metams, ieškovai pervedinėdavo atsakovui pinigus, skirtus įgyti prekes iš UAB „Vakarų pusė“, teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovas buvo suteikęs įgaliojimus atsakovui rūpintis ne tik namo statyba, bet ir namo įrengimu. Be to, aplinkybę, jog tarp šalių buvo susiklostę pavedimo teisiniai santykiai, patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, taip pat Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-671-538/2012 bei Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-704/2013 nustatytos faktinės aplinkybės. Tai, kad ieškovai pasitikėjo atsakovu ir pervesdavo jam pinigus reikiamoms prekėms įgyti, patvirtina ir byloje esantis ieškovo I. M. sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, jog 2006 m. balandžio 3 d. ieškovas pervedė atsakovui 50 000 Lt (t. 1, b. l. 16). Nors apeliantai skunde nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog šie pinigai buvo panaudoti atsiskaitymams su UAB „Vakarų pusė“ už įsigytas prekes apmokėti, tačiau byloje esantys įrodymai šiuos apeliantų teiginius paneigia. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, iš byloje esančio 2006 m. balandžio 3 d. kasos išlaidų orderio matyti, kad atsakovas šiuos pinigus išsiėmė grynais (t. 1, b. l. 156), tačiau 2006 m. spalio 18 d. įnešė 24 500 Lt (t. 1, b. l. 151, 152) ir 2006 m. lapkričio 15 d. įnešė 40 000 Lt į UAB „Vakarų pusė“ kasą (t. 1, b. l. 154). Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gegužės 2 d. nutartyje konstatavo, kad UAB „Vakarų pusė“ gavusi iš atsakovo įneštas sumas, iš karto atsiskaitė su Latvijos bendrovėmis SIA „INV GRUPA“ bei SIA „Proks“. Būtent iš minėtų bei kitų kompanijų ieškovai pirko įvairias prekes (baldus, buitinę techniką, šviestuvus ir pan.) savo namo įrengimui. Kadangi tarp šalių nėra ginčo, kad ieškovai pirko įvairias prekes iš UAB „Vakarų pusė“, be to, šios aplinkybės buvo patvirtintos ir Klaipėdos apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-671-538/2012 bei Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-704/2013, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantai nepateikė šias aplinkybes paneigiančių įrodymų ir neįrodė, jog ieškovų pervestą 50 000 Lt sumą atsakovas pasisavino savo reikmėms.

Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad nepagrįsti apeliantų teiginiai, jog atsakovui perduotą 43 465,41 Lt sumą jis panaudojo savo asmeninėms reikmėms ir tokiu būdu šias lėšas pasisavino. Nors šią pinigų sumą ieškovai atsakovui sumokėjo grynais pinigais, tačiau atsakovas ją įnešė į UAB „Vakarų pusė“ kasą, šį faktą patvirtina byloje esantis 2007 m. vasario 6 d. kasos pajamų orderis Nr. 0000714 (t. 1, b. l. 150). Nors apeliantai teigė, jog šiuo įrodymu teismas neturėtų vadovautis, nes jis nėra pasirašytas ieškovo I. M., tačiau su tokia apeliantų pozicija teisėjų kolegija nesutinka, kadangi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintose Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3 punktas nurodo, kad pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį, kurį pasirašo finansininkas, o priėmus pinigus – ir kasininkas. Priėmus pinigus, išduodamas kasos pajamų orderio kvitas, kurį pasirašo finansininkas ir kasininkas. Taigi, minėtose Taisyklėse nėra nurodyta, jog pinigus davęs asmuo privalo pasirašyti kasos pajamų orderį, ar juolab tokio parašo nebuvimas daro kasos pajamų orderį negaliojančiu. Iš byloje esančio 2007 m. vasario 2 d. kasos pajamų orderio Nr. 0000714 matyti, kad jis yra pasirašytas vyriausios buhalterės ir kasininkės, todėl laikytina, jog jis atitinka tokiam dokumentui keliamus reikalavimus. Be to, tai nėra vienintelis įrodymas byloje, kadangi 2007 m. UAB „Vakarų pusė“ kasos knygoje matyti, jog 2007 m. vasario 6 d. į bendrovės kasą buvo įnešta 43 465,41 Lt suma, gauta iš ieškovo I. M.. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo išvadai, jog ieškovų grynais pinigais sumokėta 43 465,41 Lt suma buvo pasisavinta, todėl atitinkamai atsakovas neturi pareigos ir šią sumą grąžinti.

Nurodytų aplinkybių visuma leidžia teisėjų kolegija konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog tarp ieškovų ir atsakovo, kaip fizinio asmens, susiklostė pavedimo teisiniai santykiai, todėl jiems egzistuojant ieškovai pervedinėjo arba mokėjo grynaisiais pinigais atitinkamas sumas atsakovui, kurias jis panaudojo prekių ieškovams įgijimui. Ištyrus byloje esančius įrodymus bei šalių paaiškinimus, nustatyta, jog ieškovai neįrodė, kad jie sumokėjo daugiau pinigų atsakovui, negu jis įnešė į UAB „Vakarų pusė“ sąskaitą, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, jog atsakovas be pagrindo įgijo 50 000 Lt ir 43 465,41 Lt sumas. Be to, pažymėtina ir tai, kad nors ieškovai šioje byloje teigė, kad už prekes iš UAB „Vakarų pusės“ grynais pinigais atsakovui jie sumokėjo 415 379,76 Lt, tačiau Klaipėdos apygardos teismo nagrinėtoje Nr. 2-671-538/2012 nurodė žymiai mažesnę sumą, t. y., jog atsakovui grynaisiais pinigais jie yra sumokėję nuo 234 790,40 Lt iki 241 696 Lt. Šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino bylos aplinkybes ir ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.

Dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo

Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jų reikalavimą dėl atsakovo pasisavintos 60 789,26 Lt sumos, kuomet UAB „Vakarų pusė“ virtuvės baldus iš SIA „Proks“ pirko už 237 438,30 Lt, o ieškovams juos pardavė 60 789,26 Lt pigiau. Apeliantų teigimu, tai įrodo, jog tokiu būdu atsakovas sau įsigijo virtuvės baldus bei kitas prekes. Tačiau teisėjų kolegija su tokia apeliantų nuomone nesutinka.

Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas be pagrindo prievolių teisės sistemoje užima savarankišką vietą ir priskiriamas prie prievolių atsiradimo pagrindų (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 6.2 straipsnis). CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita. Teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankišku prievolės atsiradimo pagrindu, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje dažnai nurodomas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Dėl tokios nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo savybės, kaip vienos šio instituto taikymo sąlygos, nuosekliai pasisakoma ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009; 2012 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012; kt.) Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos ne visiškai. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Esant reikalavimui priteisti be pagrindo įgytą turtą, teismas visų pirma turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kyla (jei kyla) prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis gauto turto išreikalavimo taisykles, ginčo atveju turi būti taikomas.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo tarp šalių kilusį ginčą ir nustatė, kad nėra pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo instituto, nes tarp ieškovų ir atsakovo, kaip fizinio asmens, buvo susiklostę pavedimo teisiniai santykiai (CK 6.756 str. 1 d.). Ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų teismui daryti pagrįstą išvadą, jog atsakovas, būdamas UAB „Vakarų pusė“ atstovas, 60 789,26 Lt suma pigiau parduodamas ieškovams virtuvės komplektą, negu už jį sumokėjo UAB „Vakarų pusė“ Latvijos įmonei SIA „Proks“, patyrė kokios nors asmeninės naudos. Be to, teisėjų kolegija, vadovaudamasi bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), kad įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. – ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat), pažymi, kad šios kategorijos bylose ieškovai turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo jų sąskaita; pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis, nei teisę sukuriančių aplinkybių. Reikalavimas įrodyti, kad atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, tačiau teisinis pagrindas turtui gauti gali būti labai įvairus, taigi tai reikštų reikalavimą ieškovui paneigti bet kokį įmanomą atsakovo turto gavimo pagrindą, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. – probatio diabolica). Priešingai, jei atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013). Kaip jau buvo minėta anksčiau, nagrinėjamoje byloje atsakovas įrodė, kad tarp jo, kaip fizinio asmens, ir ieškovų buvo susiklostę pavedimo teisiniai santykiai, todėl visas ieškovų mokamas sumas jis įgijo pagrįstai, nes už gautas sumas atlikdavo įvairius mokėjimus, susijusius su apeliantų namo statyba bei jo įrengimu. Tuo tarpu ieškovai, priešingai, teismui nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog atsakovas patyrė asmeninės naudos iš baldų pardavimo ieškovams. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad minėtus virtuvės baldus su visa buitine įranga iš SIA „Proks“ už 237 438,30 Lt sumą įsigijo UAB „Vakarų pusė“ ir būtent ši įmonė už mažesnę kainą juos pardavė ieškovams. Šiuo atveju, atsakovas veikė ne kaip fizinis asmuo, bet juridinio asmens atstovas. Kaip jau buvo minėta, atsakovas, kaip fizinis asmuo, tinkamai įgyvendino ieškovų pavedimą gauti ir UAB „Vakarų pusė“ paskirstyti pinigines lėšas už bendrovės ieškovams parduotas prekes. Tai, kad patys ieškovai nebuvo tinkamai atsiskaitę su UAB „Vakarų pusė“ ir turėjo šiai įmonei skolą, buvo konstatuota Klaipėdos apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-671-538/2012 bei Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-704/2013. Pažymėtina ir tai, kad minėtose bylose taip pat buvo nagrinėjamos ir prekių kainos sumokėjimo UAB „Vakarų pusė“ per atsakovą aplinkybės, todėl apeliantų siekis nagrinėjamoje byloje iš naujo vertinti faktines aplinkybes, kurios jau yra nustatytos įsiteisėjusiais teismo procesiniais sprendimais, yra nepagrįstas.

Dėl įrodymų vertinimo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas jau išplėtotą ir nuoseklią teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad tam tikri faktai egzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.).

Apeliantai apeliaciniame skunde teigė, kad pirmos instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles, nes sprendimą grindė tik tais įrodymais, kuriuos pateikė atsakovas, tačiau visiškai nevertino ieškovų pateiktų įrodymų bei ieškovų liudytojų paaiškinimų. Su tokia apeliantų nuomone teisėjų kolegija nesutinka, kadangi pirmosios instancijos teismas ištyrė visus byloje esančius įrodymus ir priėmė sprendimą pagal savo vidinį įsitikinimą. Teisėjų kolegija nenustatė, jog skundžiamas teismo sprendimas būtų nepagrįstas, ar kad jame yra prieštaravimų. Be to, ieškinio nepagrįstumą pagrindžia ir tai, jog ieškovai šioje byloje nurodė, kad už prekes iš UAB „Vakarų pusės“ vien grynaisiais pinigais atsakovui jie sumokėjo 415 379,76 Lt, nors Klaipėdos apygardos teismo nagrinėtoje Nr. 2-671-538/2012 patys ieškovai teigė, jog atsakovui grynaisiais pinigais jie yra sumokėję nuo 234 790,40 Lt iki 241 696 Lt. Šių aplinkybių visuma įrodo, jog teismas pagrįstai rėmėsi byloje esančiais rašytiniais įrodymais, o pačių apeliantų ir jų liudytojų parodymus vertino kritiškai. Atsižvelgiant į tai, kolegija konstatuoja, kad apeliantų teiginiai dėl įrodymų vertinimo yra daugiau deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Todėl apibendrinusi pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis kasacinio teismo suformuotos praktikos. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos išlaidos, nurodytos CPK 88 straipsnio 1 dalyje inter alia – išlaidos advokato pagalbai apmokėti, kurių galimus maksimalius dydžius nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje tiek apeliantai, tiek atsakovas prašė priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantų skundas yra netenkintinas, atmestinas ir jų prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (CPK 93 str. 1 d.). Atsakovas H. K. pateikė teismui įrodymus, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą jis patyrė 1000 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas ir prašė jas priteisti iš apeliantų.

CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 dėl Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo (toliau – Rekomendacijos) 8.11 punktą už suinteresuoto asmens paruoštą procesinį dokumentą taikomas 1,3 koeficientas nuo Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių). Remiantis statistikos departamento pateikta informacija, vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) 2015 m. antrąjį ketvirtį (atsiliepimas į apeliacinį skundą surašytas 2015 m. gruodžio 3 d.) sudarė 713,90 Eur, todėl maksimali priteistina suma už atsiliepimą į apeliacinį skundą negali viršyti 928,07 Eur. Kadangi atsakovo prašoma priteisti 1000 Eur suma viršija Rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį, teisėjų kolegija taip pat įvertinusi procesinio dokumento apimtį, bylos sudėtingumą, konstatuoja, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteistina suma yra mažintina iki 600 Eur, priteisiant atsakovui H. K. iš ieškovo I. M. ir ieškovės L. M. po 300 Eur bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str., 98 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui H. K. iš ieškovės L. M. ir ieškovo I. M. po 300 Eur (tris šimtus) iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai Goda Ambrasaitė - BalynienėKonstantinas GurinasGintaras Pečiulis