Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Šulco, Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-12-20 sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės A. G. ieškinį atsakovui V. G. dėl santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės ir susijusių klausimų, trečiasis asmuo AB SEB bankas, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Byloje priimto teismo procesinio sprendimo esmė

13.1. Įvertinęs visas aplinkybes ir įrodymus ar jų nebuvimą, teismas konstatuoja, kad vaiko gimimas galimai suardė nusistovėjusį ir abu sutuoktinius tenkinusį daug metų trukusį šeimyninį gyvenimą, ši aplinkybė buvo lemiama sutuoktiniams peržiūrint savo gyvenimo prioritetus ir lūkesčius, ir santuoka iširo šiems prioritetams ir lūkesčiams išsiskyrus. Laikytina, kad nebeliko abipusio supratimo, palaikymo, atjautos, todėl santuoka iširo ir nutrauktina dėl abiejų sutuoktinių kaltės;

13.2. Ieškovės prašymu, atsakovui neprieštaraujant, atsižvelgiant į tai, kad šalys turi nepilnametį vaiką, po santuokos nutraukimo ieškovei paliekama santuokinė pavardė G..

13.3. Byloje nesant tarp šalių ginčo dėl vaiko gyvenamosios vietos, teismas išsamiau nevertina ir nepasisako dėl tėvo ir motinos asmeninių bruožų, gebėjimo rūpintis vaiku, gebėjimo suvokti ir atliepti vaiko interesus, kitų reikšmingų aplinkybių sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą. Atsižvelgęs į ieškinio reikalavimą nustatyti dukros gyvenamąją vietą su ieškove, į teisinį reguliavimą, numatantį, kad vaiko gyvenamoji vieta po santuokos nutraukimo gali ir turi būti nustatyta tik su vienu iš tėvų, kitam iš tėvų sudarant galimybes bendrauti su vaiku tėvų, į išvadą teikiančios institucijos išvadą, teismas sprendžia, kad nepilnametės V. G. gyvenamoji vieta nustatytina su motina ieškove A. G.;

13.4. Ieškinyje nesant suformuluoto prašymo dėl skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos, atsakovui procesiniuose dokumentuose ir posėdžio metu nurodžius, jog ieškovė riboja jo galimybę bendrauti su vaiku, nesudaro galimybių matytis su dukra, teismas vertina, kad siekiant užkirsti ginčams kilti ateityje, atsižvelgus į tai, kad nėra nustatyta, jog tėvas kelia grėsmę savo nepilnametei dukrai, pripažinus, kad V. G., kuri sprendimo priėmimo metu yra 3 metų ir 10 mėn. amžiaus, interesus atitinka nuolatinio ryšio su tėvu palaikymas, teismo iniciatyva (exofficio) nustatytina bendravimo tvarka, atsižvelgiant į posėdžio metu šalių duotus paaiškinimus;

13.5. Nustačius nepilnametės šalių dukros gyvenamąją vietą su ieškove, iš atsakovo priteistinas išlaikymas vaikui. Ieškovė į bylą pateikė vaikų poreikių lentelę, kurioje nurodė, kad nepilnamečio vaiko poreikiams patenkinti per mėnesį reikia iš viso 602,00 Eur. Šioje byloje sprendžiant dėl atsakovo mokėtino išlaikymo dydžio, atsižvelgtina ir į tai, kad po santuokos nutraukimo ieškovei atitenka šalių gyvenamasis būstas, atsakovė turi kito asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, taigi jos turtinė padėtis yra geresnė nei atsakovo, teismas sprendžia, kad 250,00 Eur dydžio periodinėmis išmokomis mokamo išlaikymo priteisimas iš atsakovo nepažeis vaiko interesų, atitiks proporcingumo tarp vaiko poreikių ir išlaikymą privalančio mokėti tėvo turtinės padėties ir finansinių galimybių kriterijų ir garantuos būtinųjų ir dalies papildomų vaiko poreikių tenkinimą;

13.6. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad šalys gyvena atskirai nuo 2019 m. vasario pabaigos, kai šeimoje kilus konfliktui ieškovė su vaiku išėjo gyventi į mamos butą, o atsakovas liko gyventi šalims priklausančiame name. Į bylą nepateikta duomenų, kad ieškovė būtų kreipusis į atsakovą prašydama išlaikymo vaikui. Nustatyta, kad ieškovė atsiribojo nuo atsakovo, nesudarė galimybių atsakovui matytis su vaiku. Iš bylos medžiagos ir šalių paaiškinimų taip pat nustatyta, kad atsakovas tuo metu mokėjo mokesčius už šalių gyvenamąjį namą, vykdė prievoles bankui, kylančias iš būsto kredito sutarties, mokėjo dukros gyvybės draudimo įmokas, todėl ieškovės teiginiai dėl neteikto išlaikymo yra pagrįsti. Tuo pačiu vertintina, kad atsakovo prisidėjimas prie šeimos prievolių vykdymo bei kai kurių vaiko poreikių tenkinimas sudaro pagrindą mažinti prašomą išlaikymo įsiskolinimo dydį iki 450 Eur.;

13.7. Atsižvelgus į gana priešiškus šalių santykius, į tai, kad namo plotas nėra didelis, į gautą kreditoriaus sutikimą leisti perkelti solidarios prievolės vykdymą vienasmeniškai ieškovei, į tai, kad šalių vaikui yra kenksminga gyventi S. J. būste, kuriame konstatuotas užkrėtimas pelėsiu (DOK-227204), kad šalių vaikas iki 2019 m. gyveno ginčo name, turi ten savo kambarį ir kt., spręstina, kad šalių ir jų nepilnamečio vaiko interesus geriausiai atitiks viso ginčo namo priteisimas natūra ieškovei, taip pat įsipareigojimų pagal 2016-02-03 kredito sutartį Nr. 15A1618210304-A5 vykdymo perkėlimas ieškovei vienasmeniškai. Atsakovui, remiantis CK 3.127 straipsnio 3 dalimi, priteistina kompensacija už ieškovei tekusį turtą natūra;

13.8. Sprendžiant dėl priteistinos kompensacijos dydžio, atsižvelgtina į tokias aplinkybes: šalys santuokos metu iš bendrų lėšų yra sumokėjusios bankui 11 407,79 Eur kredito, namo vidutinė rinkos vertė, remiantis valstybės įmonės Registrų centro atliktu masiniu vertinimu, 2019 m. sausio 1 d. buvo 61 500,00 Eur, reali namo rinkos kaina byloje nebuvo nustatyta, atkūrimo sąnaudos (statybos vertė) NTR centrinio duomenų banko išraše nurodoma 75 600,00 Eur, bankui negrąžintos paskolos, kurios lėšomis buvo pastatytas ir įrengtas namas, likutis ieškinio padavimo dieną buvo 65 627,07 Eur, atsakovas bylos nagrinėjimo metu vienasmeniškai vykdė prievoles bankui, taigi mažino įsipareigojimų bankui dydį, namo pamatų įrengimui tam tikrą sumą dovanojo ieškovės motina S. J., tačiau ši suma nebuvo tiksliai įrodyta, nes liudytoja S. J. posėdžio metu paaiškino, kad jos iš banko pasiskolintas ir sutuoktiniams perduotaslėšas ieškovė ir atsakovas dalinai grąžino, liudytoja savo sąskaita mokėjo palūkanas, ieškovės motina yra ir daugiau rėmusi savo dukrą finansiškai ir kt. Iš aukščiau nurodytų duomenų ir aplinkybių spręstina, kad yra realu vertinti, jog ieškovei iš bendros sutuoktinių pasyvaus ir aktyvaus turto masės atitenka apie 75 600,00 Eur vertės nekilnojamasis turtas ir apie 65 400,00 Eur dydžio debitorinis įsipareigojimas – dėl to ieškovės atsakovui mokėtina kompensacijos suma yra 5 100,00 Eur ((75600 – 65400) / 2).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-12-20 sprendimą dalyje dėl: 1) ieškovės A. G. ir atsakovo V. G. santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės; 2) po santuokos nutraukimo šalims jų turimų pavardžių palikimo: G., G.; 3) pripažinimo, kad po santuokos nutraukimo prievolės, kylančios 2016-02-03 kredito sutarties Nr. 15A1618210304-A5, sudarytos tarp atsakovo, ieškovės A. G. ir SEB banko, pagrindu, tampa asmenine ieškovės A. G. prievole; 4) nepilnamečio vaiko V. G. gyvenamosios vietos nustatymo su vaiko motina A. G.; 5) V. G. įpareigojimo iki 2020-01-20 išsikraustyti iš pastato - gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adr. (duomenys neskelbtini); 6) iš V. G. išlaikymo priteisimo nepilnametės dukters V. G. mokamo periodinėmis išmokomis po 250,00 Eur nuo ieškinio pateikimo dienos iki dukra sulauks pilnametystės; 7) Iš V. G. priteisimo nepilnametės dukters V. G. naudai 450,00 Eur dydžio išlaikymo įsiskolinimo bei nepilnametės dukters V. G. išlaikymui skiriamų lėšų ieškovės A. G. paskyrimo uzufrukto teise tvarkytoja; 8) dėl teismo sprendimu nustatytos atsakovo ir nepilnametės dukters V. G. bendravimo tvarkos; 9) Pastato - gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), po santuokos nutraukimo pripažinimo A. G. asmenine nuosavybe; 10) automobilio Toyota Avensis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini), po santuokos nutraukimo pripažinimo V. G. nuosavybe; 11) kilnojamųjų daiktų, namų apyvokos reikmenų, baldų ir pan. tarp šalių padalinimo tvarkos; 12) dėl iš A. G. 5000,00 Eur kompensacijos priteisimo V. G. už ieškovei po santuokos nutraukimo atitenkantį didesnės vertės turtą; 13) dėl iš V. G. 1425,75 Eur ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo A. G. ir dėl 518,51 Eur žyminio mokesčio priteisimo; bylą grąžinti pirmosios instancijos teimui nagrinėti iš naujo remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu; likusioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; iš ieškovės priteisti bylinėjimosi išlaidas pagal jas patvirtinančius dokumentus; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (2 t., b. l. 179-193).

15. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai, reikšmingi byloje sprendžiamiems klausimams:

15.1. Pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, todėl priėmė neteisėtą, nepilnamečio vaiko, tiek abiejų šalių interesus pažeidžiantį sprendimą, kuris turėtų būti panaikintas;

15.2. Tiek savo atsiliepime į ieškovės ieškinį, tiek ir duodant paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, atsakovas, kaip ir vaiko interesus ginančios institucijos atstovai išvadoje, akcentavo nepilnamečio vaiko interesus, tinkamas vaiko gyvenimo sąlygas šalims priklausančiame name (duomenys neskelbtini), šeimos išsaugojimo svarbą, o ne drastišką jos išardymą, nepilnametės mergaitės tėvų supriešinimą. Ieškovo nuomone, visos sąlygos tam yra tinkamos ir pakankamos, tačiau pirmosios instancijos teismo deklaratyvus šalių interesų įvertinimas davė drastišką rezultatą – dar vieną nelaimingą nepilnametę mergaitę bei du neišgirstus suaugusius žmones – šios mergaitės tėvus;

15.3. Santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės nesant byloje jokių tai patvirtinančių įrodymų ir konstatuojant tik menamą šalių kaltę. Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė pripažinti, kad šalių santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, nes atsakovas girtaudavo, ne kartą prieš ieškovę vartojo fizinį smurtą (žiauriai su ja elgėsi), t. y. ieškovė savo reikalavimą grindė CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija;

15.4. Turto padalijimo būdas, kai turtas vienam sutuoktiniui priteisiamas natūra, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais, laikomas išimtiniu, todėl byloje turi būti nustatomos visos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurios leistų teismui pagrįstai spręsti, kad nebus pažeistos sutuoktinio, gaunančio piniginę kompensaciją, kaip turto savininko teisės, o priteisiama kompensacija atitinka proporcingumo ir teisingumo principus;

15.5. Pirmosios instancijos teismas sprendime be jokio teisinio pagrindo, tik formaliai išnagrinėjo šią civilinę bylą, todėl yra objektyvus pagrindas ją perduoti nagrinėjimui apeliacinės instancijos teismui. Pažymėtina, kad abi šalys (asmeniškai) jau pradėjo konstruktyvias derybas dėl šios bylos baigties, todėl yra tikslinga duoti eigą apeliaciniam skundui ir išnaudoti visas galimybes užbaigti šią civilinę bylą taikos sutartimi arba teisingu ir maksimaliai nepilnamečiam vaikui bei abiem šalims priimtinu teismo sprendimu.

2. Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriuo prašė atmesti atsakovo V. G. apeliacinį skundą visa apimtimi; priteisti ieškovės A. G. naudai iš atsakovo V. G. jos patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal teikiamus dokumentus; remiantis CPK 95 straipsniu, skirti atsakovui baudą už piktnaudžiavimą procesu (3 t., b. l. 12-19).

3. Atsiliepimo argumentai, reikšmingi byloje sprendžiamiems klausimams:

17.1. Išanalizavus atsakovo pateikto patikslinto apeliacinio skundo turinį, akivaizdu, jog jis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse nustatytų reikalavimų. Nors apeliacinį skundą sudaro 15 puslapių, jame nenurodyta konkrečių teisinių argumentų, dėl kurių, atsakovo nuomone, skundžiamas teismo sprendimas yra nepagrįstas, kokios aplinkybės tai patvirtina. Atsakovas net tinkamai nesuformulavo savo reikalavimų, t. y. jis prašo pakeisti sprendimą dalyje, tačiau nenurodo, kaip ir dėl kokių priežasčių jis turėtų būti pakeistas, todėl akivaizdu, kad atsakovo apeliacinis skundas neatitinka teisės aktų jam keliamų reikalavimų;

17.2. Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Šiuo atveju, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovas nekėlė reikalavimo ir nereiškė priešieškinio dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovės kaltės, dėl turto (tiek kilnojamojo, tiek nekilnojamojo) padalijimo kitu negu ieškinyje nurodytu būdu, todėl nesuprantama dėl kokių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas turėtų pakeisti teismo sprendimą dalyje dėl kaltės, turto ir įsipareigojimų padalijimo;

17.3. Atsakovo skunde išdėstyti argumentai, kuriais jis kritikuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, visų pirma, nėra aiškūs, o visų antra, nebuvo tinkamai reiškiami pirmosios instancijos teisme, nors atsakovas viso proceso metu buvo atstovaujamas advokato;

17.4. Šiuo atveju teismas pripažino, jog šalių santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nenutraukti santuokos tarp šalių teismas neturėjo teisinio pagrindo. Iš atsakovo apeliacinio skundo neaiškus jo reikalavimas šioje dalyje, juo labiau, kad teismas išsamiai šioje dalyje išanalizavo visus byloje surinktus įrodymus, santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nors ieškovė prašė santuoką nutraukti dėl atsakovo kaltės;

17.5. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl turto ir prievolių dalijimo, tačiau nenurodo, dėl kokių priežasčių teismo sprendimas šioje dalyje yra neteisėtas ir kaip turėtų būti pakeistas;

17.6. Teismas sprendė, kad natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, todėl turtas gali būti priteisiamas natūra vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Toks teismo sprendimas yra pagrįstas faktinėmis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurios leido teismui konstatuoti, kad, pirma, natūra turto padalyti sutuoktiniams negalima ir, antra, sutuoktinis, kuriam priteisiamas turtas natūra, turi galimybę kompensuoti kitam sutuoktiniui jo dalį pinigais. Taigi, priimdamas tokį sprendimą, teismas nepažeidė proporcingumo principo, reikalaujančio, kad naudojamos priemonės atitiktų siekiamą tikslą, o išimtys iš bendrų taisyklių būtų adekvačios keliamiems tikslams;

17.7. Įvertinus tai, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovas nereiškė priešieškinio dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su juo, nenurodė teismui argumentų, dėl ko vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su motina galėtų prieštarauti nepilnamečio vaiko interesams, to nenurodė ir apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teisme iš esmės neprieštaravo, kad vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta su ieškove, todėl nėra jokio pagrindo šioje dalyje sprendimą pakeisti;

17.8. Iš atsakovo apeliaciniame skunde suformuluoto reikalavimo taip ir liko neaišku, kokia apimti atsakovas nesutinka su teismo sprendimo dalimi dėl išlaikymo vaikui ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, t. y. ar atsakovas nesutinka su priteisto išlaikymo ir jo įsiskolinimo dydžiu, ar jis ginčija išlaikymo faktą. Teismas išlaikymo įsiskolinimą sumažino, vertindamas tai, kad atsakovas prisidėjo prie šeimos prievolių vykdymo, todėl sprendė, kad kai kurių vaiko poreikių tenkinimas sudaro pagrindą mažinti prašomą išlaikymo įsiskolinimo dydį iki 450,00 Eur. Ieškovė su tokia teismo pozicija sutinka, todėl mano, kad nėra pagrindo šioje dalyje teismo sprendimą naikinti;

17.9. Atsakovas prašo pakeisti sprendimą dalyje dėl jo bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo, tačiau taip ir nenurodo, kaip teismo nustatyta tvarka pažeidžia nepilnamečio vaiko ir/ar jo interesus, nesiūlo, kokia jo manymu tvarka turėtų būti nustatyta. Be kita ko, pirmosios instancijos teismo nustatyta tvarka buvo teismo posėdžio metu aptarta su šalimis, t. y. teismas klausė abiejų šalių nuomonės ir pozicijos šiuo klausimu, todėl teismo nustatyta atsakovo bendravimo su vaiku tvarka visiškai atitinka abiejų šalių išreikštą poziciją, o visų pirma, nepilnamečio vaiko interesus.

17.10. Atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad abi šalys (asmeniškai) jau pradėjo konstruktyvias derybas dėl šios bylos baigties, todėl yra tikslinga duoti eigą apeliaciniam skundui ir išnaudoti visas galimybes užbaigti šią civilinę bylą taikos sutartimi arba teisingu ir maksimaliai nepilnamečiam vaikui bei abiem šalims priimtinu teismo sprendimu. Jokios derybos, juo labiau konstruktyvios, nevyksta. Vertinant visus išdėstytus argumentus, ieškovė prašo teismo skirti atsakovui baudą už piktnaudžiavimą procesu, veikimą prieš greitą bylos išnagrinėjimą ir už neteisingos informacijos teismui teikimą;

17.11. Atsakovas savo prašymą nagrinėti bylą apeliacinėje instancijoje žodinio proceso tvarka niekaip nemotyvavo. Įvertinus tai, jog byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir teismo posėdžiuose atsakovas pats dalyvavo, jis buvo atstovaujamas advokato, jam buvo suteikta teisė pasisakyti, visos bylos aplinkybės įrodinėjamos rašytiniais įrodymais, šalys pateikė rašytinius paaiškinimus procesiniuose dokumentuose, atsakovas neprašo apklausti naujų liudytojų ar ekspertų, toks jo prašymas negali būti laikomas pagrįstu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

4. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

5. Apeliacinis procesas vyksta dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovės A. G. ieškinys atsakovui V. G. dėl santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės ir susijusių klausimų, pagrįstumo ir teisėtumo.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl prašymo nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka

16. Teisėjų kolegija pažymi, jog vadovaujantis CPK 322 straipsniu, apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

17. Įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, jog toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais, t. y. esant išimtinėms aplinkybėms, dėl kurių akivaizdu, jog žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-11-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013, 2014-07-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).

18. Pateiktu apeliaciniu skundu apeliantas prašė nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau nenurodė argumentų, kodėl nagrinėjamu atveju yra reikalingas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina tai, kad apeliantas, atstovaujamas advokato, turėjo visas galimybes savo argumentus bei paaiškinimus pateikti apeliaciniame skunde, o duomenų, jog jų nepateikimą sąlygojo objektyvios priežastys, byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju remiantis apelianto abstrakčiais samprotavimais nėra pagrindo skirti žodinį bylos nagrinėjimą (CPK 185 straipsnis).

Dėl apeliacinio skundo argumentų

19. Apeliaciniame skunde apeliantas pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, todėl priėmė neteisėtą, nepilnamečio vaiko, tiek abiejų šalių interesus pažeidžiantį sprendimą, kuris turėtų būti panaikintas. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Skunde nurodė, kad byloje nėra abiejų sutuoktinių kaltę patvirtinančių įrodymų, todėl pirmosios instancijos teismas konstatavo menamą šalių kaltę. Teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka.

20. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, jog sutuoktinis gali reikalauti nutraukti santuoką dėl kito sutuoktinio kaltės. Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas (CK 3.60 straipsnio 2 dalis). Santuokos iširimą gali lemti netinkamas abiejų sutuoktinių pareigų vykdymas: neatsakingas požiūris į šeimą, nepagarba vienas kitam, nenoras stengtis, kad šeima būtų išsaugota, neigiamas nusistatymas vienas kito atžvilgiu, bendro intereso dėl šeimos gerovės nebuvimas, nuolatiniai konfliktai. Byloje nustatytos tokio pobūdžio aplinkybės gali sudaryti pagrindą konstatuoti, kad dėl santuokos nutrūkimo kalti abu sutuoktiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018-04-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137-378/2018). Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo pablogėjus tarpusavio santykiams ir kitas reikšmingas objektyvias bei subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016).

21. Byloje nustatyta, kad pateiktu ieškiniu ieškovė A. G. prašė nutraukti santuoką dėl atsakovo V. G. kaltės, kadangi šis ėmė vis dažniau piktnaudžiauti alkoholiu, pradėjo visiškai nesiskaityti nei su ieškove, nei su jos artimaisiais, nesirūpino mažamete dukra, tapo agresyviu, dėl ko santuokinis gyvenimas tapo negalimas. Pirmosios instancijos teismas ginčo sprendime nurodė, jog net ir esant agresyviam atsakovo elgesiui ar piktnaudžiavimui alkoholiu, ieškovė toliau gyveno su atsakovu, dėjo pastangas susilaukti su juo vaiko, abu sutuoktiniai dėjo pastangas organizuojant, finansuojant savo gyvenamojo būsto, esančio (duomenys neskelbtini), statybą, įrengimą. Dėl išdėstytų aplinkybių teismas konstatavo, jog nėra pagrindo išvadai, jog atsakovas buvo nelojalus šeimai ar sutuoktinei. Teismas taip pat įvertino šalių paaiškinimus, jog tiek ieškovės, tiek atsakovo elgesys pasikeitė gimus vaikui ir kad šis pasikeitimas lėmė santuokos iširimą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl santuokos iširimo. Pažymėtina ir tai, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovas nekėlė reikalavimo dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovės kaltės. Kad šalių santuoka iširo dėl ieškovės kaltės, apeliantas neįrodinėja ir apeliaciniame skunde, todėl konstatuotina, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas, atsižvelgęs į byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus, padarė teisingą išvadą, jog ieškovės ir atsakovo santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės nebelikus abipusio supratimo, palaikymo ir atjautos.

22. Pateiktu apeliaciniu skundu apeliantas taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje dėl sutuoktinių turto padalijimo. Skunde apeliantas nurodė, jog turto padalijimo būdas, kai turtas vienam sutuoktiniui priteisiamas natūra, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais, laikomas išimtiniu, todėl byloje turi būti nustatomos visos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurios leistų teismui pagrįstai spręsti, kad nebus pažeistos sutuoktinio, gaunančio piniginę kompensaciją, kaip turto savininko teisės, o priteisiama kompensacija atitinka proporcingumo ir teisingumo principus.

23. Teisėjų kolegija pažymi, jog vadovaujantis CPK 312 straipsniu, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštu ieškiniu (pavyzdžiui, priteisti delspinigius, palūkanas, vaisius ir kiti atvejai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ieškinio pagrindo ar ieškinio dalyko pakeitimas negalimas apeliacinės instancijos teisme, nes apeliacijos paskirtis – jau išnagrinėtose bylose priimtų teismo sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo kontrolė (CPK 301 straipsnis). Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-378/2020).

24. Kasacinis teismas taip pat yra pabrėžęs, kad galimybės pakeisti ieškinio reikalavimą apeliacinės instancijos arba kasaciniame teismuose įstatymas nepripažįsta, nes tai iš esmės pažeistų civilinės bylos nagrinėjimo instancine tvarka paskirtį ir esmę. Kiekvienos aukštesnės instancijos teismas peržiūri apskųstą žemesnės instancijos teismo procesinį sprendimą, kuris buvo priimtas bylą išnagrinėjus neperžengiant ieškinyje suformuluoto reikalavimo (ieškinio dalyko) ir jį pagrindžiančių aplinkybių (ieškinio pagrindo) apibrėžtų ribų. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teisme byla peržiūrima pagal apeliacinio skundo ribas, tačiau neperžengiant bylos nagrinėjimo apimties, buvusios pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-12 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012; 2013-05-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2013).

25. Vilniaus miesto apylinkės teismas, tenkindamas ieškovės pareikštą reikalavimą, nusprendė pastatą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), po santuokos nutraukimo pripažino ieškovės A. G. asmenine nuosavybe. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo šioje dalyje teismo sprendimą pakeisti, tačiau nenurodo, kodėl teismo sprendimas šioje dalyje yra neteisėtas ir kaip turėtų būti pakeistas. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovas neišreiškė nesutikimo dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, taip pat nepareiškė priešieškinio, kuriuo būtų suformulavęs savo poziciją dėl turto ir prievolių padalijimo. Iš esmės apeliaciniame skunde atsakovas tik cituoja teismų praktiką, tačiau nei argumentų, nei aiškių motyvų, kodėl teismo sprendimas šioje dalyje yra nepagrįstas, nesuformuoja. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, dalindamas šalių turtą ir prievoles, atsižvelgė į gana priešiškus šalių santykius, į tai, kad gyvenamojo namo plotas nėra didelis, į gautą kreditoriaus sutikimą leisti perkelti solidarios prievolės vykdymą vienasmeniškai ieškovei, į tai, kad šalių dukrai yra kenksminga gyventi S. J. būste, kuriame konstatuotas užkrėtimas pelėsiu, kad šalių vaikas ginčo name turi savo, kambarį, todėl nėra pagrindo, remiantis apelianto abstrakčiais teiginiais, naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo šioje dalyje.

26. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas taip pat nereiškė reikalavimų dėl šalių dukters gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, taip pat dėl bendravimo su dukra tvarkos nustatymo, todėl negali šių reikalavimų reikšti ir apeliaciniame skunde. Be to, apeliacinio skundo reikalavimai panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą šiose dalyse yra nepagrįsti jokiais teisiniais argumentais, nenurodant jokių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės taikymo klaidų, todėl atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti (CPK 178 straipsnis). Taip pat nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas dėl ginčo sprendimo panaikinimo dalyje dėl įpareigojimo atsakovui V. G. iki 2020-01-20 išsikraustyti iš pastato – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini).

27. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, sprendžia, jog apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo tenkinti atsakovo V. G. apeliacinį skundą bei panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje esančių duomenų visumą, nepažeisdamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių bei nenukrypdamas nuo formuojamos teismų praktikos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vien tai, kad apeliantai turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias procesines teises normas bei nesudaro pagrindo priimtą sprendimą panaikinti ar pakeisti.

Dėl procesinės bylos baigties

28. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.)

29. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės ieškinį iš dalies, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias sutuoktinių tarpusavio pareigas, santuokoje įgyto turto padalijimą ir santuokos nutraukimą, taip pat įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pakankamo pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl prašymo skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis

30. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė prašė skirti atsakovui baudą už piktnaudžiavimą procesu. Ieškovės teigimu, atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad abi šalys (asmeniškai) jau pradėjo konstruktyvias derybas dėl šios bylos baigties, todėl yra tikslinga duoti eigą apeliaciniam skundui ir išnaudoti visas galimybes užbaigti šią civilinę bylą taikos sutartimi arba teisingu ir maksimaliai nepilnamečiam vaikui bei abiem šalims priimtinu teismo sprendimu. Ieškovė pažymėjo, jog atsakovas pateikė apeliacinį skundą tik tam, kad darytų spaudimą ieškovei ir priverstų sutikti su atsakovo diktuojamomis sąlygomis. Nurodė, jog ieškovė deda pastangas sudaryti taikos sutartį ir išvengti papildomų bylinėjimosi išlaidų, tačiau atsakovas visiškai nesuinteresuotas greita bylos baigtimi.

31. Pažymėtina, jog CPK 95 straipsnio 1 dalis numato, jog dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius.

32. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog CPK 95 straipsnio nuostatos patvirtina, kad šiame proceso įstatymo straipsnyje yra reglamentuotos ne tik, kaip nurodo paties straipsnio pavadinimas, piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmės, bet ir piktnaudžiavimo pripažinimo pagrindai. Teisėjų kolegija nurodo, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis CPK 95 straipsnio prasme yra siejamas su nesąžiningu nepagrįsto ieškinio ar kito procesinio dokumento pateikimu ir sąmoningu veikimu prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad šie piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pripažinimo pagrindai yra savarankiški, jie nėra būtinoji vienas kito taikymo sąlyga – piktnaudžiavimui konstatuoti pakanka vieno ar kito pagrindo. Teisėjų kolegija papildomai nurodo, kad proceso įstatymo nuostatos, reglamentuojančios piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes, neapibrėžia objektyvių kriterijų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti ir spręsti, ar atitinkamas šalies ar kito dalyvaujančio byloje asmens procesinis elgesys gali būti kvalifikuotas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Vadinasi, kiekvienu konkrečiu atveju, pasitelkus individualių aplinkybių vertinimą, turi būti sprendžiama dėl asmens elgesio atitikties piktnaudžiavimo požymiams, išskirtiems CPK 95 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019-05-08 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-67-969/2019).

33. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su ieškovės nurodytomis aplinkybėmis, jog atsakovo apeliacinis skundas būtų pareikštas sąmoningai piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis ar būtų aiškiai nepagrįstas. Tai, kad apeliacinio skundo reikalavimai teismo pripažinti nepagrįstais, savaime neįrodo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis fakto. Aplinkybė, jog atsakovo pateiktas skundas yra nemotyvuotas ar neatitinka apeliaciniam skundui keliamų reikalavimų, taip pat nesudaro pagrindo teiginiui, kad atsakovas yra nesąžiningas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nenustačius atsakovo sąmoningo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, nėra pagrindo tenkinti ieškovės prašymo ir skirti V. G. baudą pagal CPK 95 straipsnį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

34. CPK 79 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro sumokėtas žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, ši taisyklė taikoma ir žyminiam mokesčiui, kurį šalis sumoka paduodama apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys). Teismui netenkinus atsakovo apeliacinio skundo, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra priteistinos.

35. Maksimalūs advokato ar advokato padėjėjo atlyginimo už suteiktas teisines paslaugas civilinėse bylose dydžiai ir jų nustatymo kriterijai yra pateikti Rekomendacijoje dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę paslaugą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo, patvirtintoje Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 (2015-03-19 redakcija) (toliau – Rekomendacijos).

36. CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip patvirtintų Rekomendacijoje. Ieškovė A. G. nurodė, kad apeliacinės instancijos teisme ji patyrė 600,00 Eur bylinėjimosi išlaidų (su .zip laikmenoje esančiais priedų failais galima susipažinti patekus į dokumento DOK-46538 kortelę bylos kortelės skiltyje „Procesas“). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, protingos bei neviršija Rekomendacijoje nustatytų maksimalių dydžių, todėl atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jos priteistinos iš atsakovo ieškovės naudai (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovo V. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-12-20 sprendimą palikti nepakeistą.

Netenkinti ieškovės A. G. prašymo dėl baudos skyrimo.

Priteisti iš atsakovo V. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovės A. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai 600,00 Eur bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.