Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Žvinklytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų G. R. ir V. R. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. spalio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. R. ieškinį atsakovui V. R. (V. R.) ir atsakovo priešieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir sutuoktinių bendro turto padalijimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliaciniai skundai netenkinami.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo.

9. Apeliantas pateiktu apeliaciniu skundu prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka atnaujinant įrodymų tyrimą ir skiriant pakartotinę ekspertizę. Nurodo, kad pagal byloje pateiktus dokumentus ginčo nekilnojamojo turto turtinės vertės skiriasi 3 kartus, nėra pašalintos abejonės dėl turto vertės. Apeliantė su šiais argumentais nesutinka, teigia, kad pirmosios instancijos teismas vertinant įrodymus byloje ir sprendžiant dalytino turto vertę pagristai vadovavosi eksperto išvada, todėl nėra pagrindo skirti pakartotinę ekspertizę.

10. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji apeliacinių skundų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 nurodytus atvejus. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į atskirąjį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie atskirojo skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas. Taigi proceso teisės normos nustato, kad apeliacine tvarka teismas paprastai bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai savo iniciatyva arba (ir) dalyvaujančio byloje asmens prašymu pripažįsta, kad, atsižvelgiant į bylos esmę, žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Teismų praktikoje įstatymo nustatyta teismo teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka aiškinama tokiu būdu, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013).

11. Atsižvelgdama į apelianto prašymo ir apeliantės atsiliepimo į apelianto prašymą argumentus, proceso teisės normas, reglamentuojančias apeliacinių skundų nagrinėjimo taisykles, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios apeliacinių skundų nagrinėjimo apeliaciniame procese formos taisyklės. Pirmiausia apeliantas, prašydamas atnaujinti įrodymų tyrimą skiriant pakartotinę ekspertizę, iš esmės nurodo, kad rungtyniškumo principas dėl jos skyrimo buvo pažeistas, ekspertizė buvo atlikta šališkai ir su trūkumais, tačiau su šiais apelianto argumentais teismas, ištyręs byloje esančių įrodymų visetą, nesutinka dėl nutartyje pateiktų motyvų (nutarties 34–43 punktai), antra – teisėjų kolegijos vertinimu ir vidiniu įsitikinimu, byloje surinkta pakankamai įrodymų apeliantams priklausančio turto objektyviai turto vertei nustatyti (CPK 185 straipsnis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus (CPK 7 straipsnis), proceso teisės normas reglamentuojančias apeliacinių skundų nagrinėjimo taisykles (CPK 321 straipsnis) apelianto prašymas atmetamas.

Dėl santuokos nutraukimo

13. Atsižvelgiant į šalių nurodytus argumentus (nutarties 12 punktas) daroma išvada, kad byloje keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas nuspręsdamas netenkinti šalių prašymo nutraukti santuoką dėl sutuoktinio kaltės, o nutraukdamas santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, laikant, kad ji faktiškai iširo 2014 metais, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir tinkamai taikė materialinės teisės normas.

14. Sutuoktinis gali reikalauti nutraukti santuoką dėl kito sutuoktinio kaltės. Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas (CK 3.60 straipsnio 2 dalis). Nors pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo yra preziumuojama, tačiau šiais atvejais vienam sutuoktiniui tenka įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija. Santuokos iširimą gali lemti netinkamas abiejų sutuoktinių pareigų vykdymas: neatsakingas požiūris į šeimą, nepagarba vienas kitam, nenoras stengtis, kad šeima būtų išsaugota, neigiamas nusistatymas vienas kito atžvilgiu, bendro intereso dėl šeimos gerovės nebuvimas, nuolatiniai konfliktai. Nustačius, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad galbūt vieno sutuoktinio kaltė (jos laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė nei kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016). Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo pablogėjus tarpusavio santykiams ir kitas reikšmingas objektyvias bei subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011; 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016).

15. Pirmiausia apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, liudytojų ir šalių paaiškinimus, nesutinka su apeliantės apeliacinio skundo argumentais, jog nagrinėjamu atveju yra teisėtas pagrindas išvadai, jog dėl šalių santuokos nutraukimo yra kaltas tik apeliantas (nutarties 16 punktas). Ši išvada daroma remiantis toliau pateikiamais motyvais.

17. Byloje surinkti ir ištirti įrodymai taip pat patvirtina, jog apeliantas šeimos finansine padėtimi aktyviai rūpinosi – dirbo (I e.tomas, e.b.l.94–149), nuolat pervesdavo pinigines lėšas apeliantei (I e.tomas, e.b.l.35–52), sutuoktiniai santuokos metu įgijo nekilnojamojo turto (I e.tomas, e.b.l.8–14), automobilį (I e.tomas, e.b.l.53–54), apeliantė šiuo turtu naudotis galėjo ir juo naudojosi, todėl nėra pagrindo spręsti, jog apeliantas šeima nesirūpino ir pasinaudodamas geresne ekonomine padėtimi vartojo smurtą prieš apeliantę. Nors apeliantė teigia, kad apeliantas vartojo psichologinį-ekonominį smurtą, tačiau iš byloje esančių šalių sąskaitos išrašų matyti, kad apeliantas santuokos metu periodiškai pervesdavo lėšas apeliantei (I e. tomas, e.b.l.32–52), sutuoktiniai santuokoje 2007 metais įsigijo bendrosios jungtinės nuosavybės teise butą, esantį (duomenys neskelbtini) (I e.tomas, 8–9, e.b.l.48–52), gyvenamąjį namą su ūkiniu pastatu, kurių statybos pabaiga išviešinta 2015 metais, adresas (duomenys neskelbtini) (I e.tomas, e.b.l.10–13), santuokoje taip pat įgytas ir automobilis „Toyota Yaris“, kurio savininkė ir valdytoja nuo 2006 metų nurodyta apeliantė (I e.tomas, e.b.l.53–54).

18. Antra, nesutinkama su apeliantės argumentais, jog apeliantas nebuvo lojalus šeimai, tai yra buvo neištikimas nuo 2002 metų. Tiek byloje esantys rašytiniai įrodymai, šalių paaiškinimai, tiek kitų proceso dalyvių – liudytojų – parodymai pirmosios instancijos teisme apeliantės nurodytų aplinkybių nepagrindžia. Priešingai, liudytoja L. P. parodė, kad apeliantė tik prieš 5–6 metus pradėjo tai išeiti gyventi atskirai, tai vėl grįždavo, liudytoja R. B. paaiškino, kad apeliantas nuo 2014 metų gyvena su L. M., liudytojas R. R. paaiškino teismui, kad 2014 metais susipažino su atsakovo drauge ir šeimomis bendrauja kartu jau 5 metus, apeliantas nurodė, kad nuo 2014 metų pakvietė kartu gyventi L. M.. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių apelianto neištikimybę nuo 2002 metų (CPK 178 straipsnis), atsižvelgiant į liudytojų ir apelianto paaiškinimus pirmosios instancijos teisme bei atsižvelgiant į apelianto aktyvų ir rūpestingą elgesį santuokos metu (nutarties 17 punktas) nėra jokio pagrindo išvadai, kad apeliantas nuo 2002 metų buvo neištikimas, nelojalus šeimai. Kita vertus, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pačių apeliantų sprendimu buvo sukurtas toks šeimos modelis ir abu juos toks šeimos modelis iki 2014 metų tenkino, todėl nėra pagrindo išvadai, kad nagrinėjamu atveju tik apeliantas yra kaltas dėl santuokos nutraukimo.

19. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, liudytojų ir šalių paaiškinimus nesutinka su apelianto apeliacinio skundo argumentais, jog nagrinėjamu atveju yra teisėtas pagrindas išvadai, jog dėl šalių santuokos nutraukimo yra kalta tik apeliantė (nutarties 15 punktas). Ši išvada daroma remiantis toliau pateikiamais motyvais.

21. Pirmiausia, kaip nutarties 19 punkte nurodyta, byloje nėra jokių objektyvių duomenų spręsti, jog apeliantų santuoka faktiškai nutrūko 2002 metais. Kaip matyti, byloje nėra ginčo dėl fakto, kad šalių santuoka pašlijo 2003 metais, tačiau liudytojų paaiškinimai byloje pagrindžia aplinkybę, jog faktiškai šalių santuoka iširo apeliantui 2014 metais pradėjus gyventi su L. M.. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti, jog šalys jau 2007 metais pasidalijo turimą turtą, kadangi byloje esantys rašytiniai įrodymai tokios aplinkybės nepagrindžia, tai yra tokio fakto nėra (CPK 178 straipsnis), be to, įvertinus rašytinius įrodymus matyti, jog šalims priklausančio namo ir ūkinio pastato statybos pabaiga buvo išviešinta tik 2015 metais (I e.tomas, e.b.l.10–13), automobilis apeliantės vardu buvo įregistruotas 2006 metais, tai yra po apelianto nurodomo santuokos išsiirimo momento 2002 metais (I e.tomas, e.b.l.53–54), Pažymėtina ir tai, kad pats apeliantas, duodamas paaiškinimus, nurodė, kad tik 2014 m. pakvietė kartu gyventi L. M.. Todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į rašytinių byloje esančių įrodymų visetą, šalių parodymus bei liudytojų paaiškinimus, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog šalių santuoka faktiškai iširo 2014 metais.

22. Antra, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto nurodomais argumentais dėl apeliantės kaltės dėl santuokos nutraukimo. Apeliantas teigia, kad apeliantė daugiau kaip 10 metų yra palikusi šeimą, neprisideda prie santuokos metu įgyto turto išlaikymo, o tik naudojosi apelianto teikiama materialine pagalba, negerbdama bendro gyvenimo taisyklių ir geros moralės principų. Pažymėtina, kad ta aplinkybė, jog apeliantė mažiau prisidėdavo prie šeimos turto išlaikymo, savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad apeliantė yra kalta dėl santuokos iširimo. Įstatymas numato, kad jeigu vienas sutuoktinis dėl objektyvių priežasčių negali pakankamai prisidėti prie bendrų šeimos poreikių tenkinimo, tą pagal savo galimybes turi daryti kitas sutuoktinis (CK 3.27 straipsnio 2 dalis). Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog santuokos metu apeliantas gaudavo kur kas didesnes pajamas, tai yra apie 1700 EUR per mėnesį (I e.tomas, e.b.l.94–149), o apeliantės pajamos santuokos metu per mėnesį buvo apie 800 EUR per mėnesį (I e.tomas, e.b.l.18–32). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad apeliantas turėjo daugiau galimybių prisidėti prie šeimos turto išlaikymo, todėl ši aplinkybė nesudaro pagrindo spręsti, kad apeliantė yra kalta dėl santuokos nutraukimo. Ta aplinkybė, jog apeliantė kartu su apeliantu negyvena, nepatvirtina fakto, kad ji šeimą paliko tik savo iniciatyva nesant objektyvaus pagrindo ir ji dėl to yra kalta – kaip matyti, šalys ilgą laiką konfliktavo, apeliantas 2014 metais apsigyveno kartu su L. M., todėl nagrinėjamu atveju negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad tokiam apeliantės veikimui nepadarė įtakos ir apelianto, kaip sutuoktinio, veiksmai.

23. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju apeliantai neįrodė, jog dėl santuokos nutraukimo yra kaltas tik vienas iš sutuoktinių. Aplinkybė, kad galbūt vieno sutuoktinio kaltė (jos laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė nei kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016). Byloje nustatyta, kad abu sutuoktiniai ilgą laiką, tai yra daugiau kaip 13 metų, konfliktavo, nebuvo lojalūs, sąžiningi, pagarbūs ir tolerantiški, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta nutarties 15–23 punktuose, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl šalių santuokos nutraukimo tinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes, taikė materialinės teisės normas (nutarties 14 punktas), todėl padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės 2014 metais (CK 3.61 straipsnio 2 dalis).

Dėl turto padalijimo

24. Apeliantė dėl turto padalijimo nurodo, kad nesutinka su teismo išvada, kad 17 uždarosios akcinės bendrovės „Gretimybė“ akcijų, įgytų iš akcininko S. B. už 48 571,43 EUR pagal Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutartimi patvirtintą taikos sutartį, yra atsakovo asmeninė nuosavybė. Teigia, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo teigti, kad pasirašant taikos sutartį dėl priverstinio akcijų išpirkimo iš S. B. atsakovas aiškiai išreiškė sutuoktinio valią įgyti turtą asmenine nuosavybe. Apeliantas dėl turto padalijimo nurodo, kad teismas nepašalino abejonių dėl dalytino turto vertės, todėl nepašalinęs šių prieštaravimų, netinkamai nustatė dalytino turto vertę. Nurodo, kad ekspertizę atlikęs ekspertas buvo šališkas, ekspertizė yra prieštaringa. Pažymi, kad teismas teisingai išsprendė klausimą dėl akcijų ir dividendų padalijimo, tačiau netinkamai sprendė dėl atliktų remonto darbų, atliktų bute.

25. Atsižvelgiant į šalių nurodytus argumentus (nutarties 24 punktas) daroma išvada, kad byloje keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas nutraukdamas apeliantų santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės tinkamai taikė materialinės teisės normas dėl sutuoktinių turto padalijimo, proceso teisės normas dėl ekspertizės skyrimo ir ar tinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus spręsdamas klausimą dėl sutuoktinių turto vertės.

26. CK 3.87 straipsnio 1 dalis įtvirtina prezumpciją, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Pirma, ši prezumpcija reiškia, kad sutuoktinis, teigiantis, jog tam tikras turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nes jis yra įgytas sudarius santuoką, neprivalo šio teiginio įrodinėti, nes ši aplinkybė preziumuojama pagal įstatymą. Antra, sutuoktinis, teigiantis, kad tam tikras turtas, įgytas sudarius santuoką, nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, privalo šį teiginį įrodyti (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija yra nuginčijama, tačiau šią prezumpciją galima ginčyti tik leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (CK 3.88 straipsnio 2 dalis, 3.89 straipsnio 2 dalis). Bendrajai jungtinei nuosavybei nustatyti būtina įvertinti ne tik pajamų ar turto šaltinį ir įgijimo laiką, bet ir naudojimo paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018).

27. Asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas CK 3.89 straipsnio 1 dalyje apibrėžtus kriterijus atitinkantis turtas. Tarp sutuoktinių kilus ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris laiko, kad tam tikras turtas priklauso jam asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, kad santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, tam pateikdamas rašytinius įrodymus, o įstatymui leidžiant – įrodyti šį faktą liudytojų parodymais arba pagrįsti, kad santuokos metu įgyto turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-538/2006; 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-490/2007; 2019 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-378/2019). CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe yra pripažįstamas sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.

28. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, nesutinka su apeliantės apeliacinio skundo argumentais, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai išspendė klausimą dėl akcijų padalijimo. Ši išvada daroma toliau pateikiamais motyvais.

29. Remiantis Lietuvos Respublikos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. birželio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-210-459/2016 nutarė patvirtinti ieškovų V. R., L. J., atsakovo S. B. ir trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Gretimybė“, atstovaujamos direktoriaus V. R. bei A. B., 2016 m.. gegužės 31 d. sudarytą ir pasirašytą taikos sutartį. Šios taikos sutarties 3.1 punkto pagrindu V. R. įsipareigojo nupirkti 17 vienetų S. B. turimų paprastųjų vardinių uždarosios akcinės bendrovės „Gretimybė“ akcijų už bendrą 48571,43 EUR kainą, o 7–8 punktais S. B. atsisakė nuo bet kokių esamų ar būsimų reikalavimų ir / ar pretenzijų, ir / ar skundų, bet kokiu būdu susijusių su uždarąja akcine bendrove „Gretimybė“ ar V. R. ir L. J.. Kaip matyti, ši taikos sutartis buvo sudaryta po faktinio santuokos iširimo momento (nutarties 23 punktas), apeliantas taikos sutarties pagrindu išreiškė aiškią valią šias akcijas įsigyti, kadangi tai buvo viena iš taikos sutarties sąlygų, kurią patenkinus S. B. atsisakė ir reikalavimų būtent apelianto atžvilgiu.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo turto – akcijų – įgijimo laikas, turto prigimtis ir įsigijimo aplinkybės įrodo, kad šiuo atveju akcijos buvo įgytos esant išimtinai apelianto valiai jas įgyti asmeninėn nuosavybėn, tai yra įgyvendinant taikos sutarties sąlygas, kurios pagrindu S. B. atsisakė apeliantui pareikštų reikalavimų. Kaip matyti, šiuo atveju pirmiausia apeliantei reikalavimai civilinėje byloje Nr. 2-210-459/2016 nebuvo pareikšti, tai yra neturėjo jokio suinteresuotumo šias akcijas įsigyti, antra – apeliantas akcijas įgijo tik po keleto metų po faktinio santuokos iširimo momento, šiuo aspektu pažymėtina, kad remiantis CK 3.67 straipsniu arba 3.77 straipsnio 4 dalimi, gali būti pripažintas turtas, formaliai esant susituokus, tačiau de facto pradėjus gyventi skyrium arba iškėlus teisme bylą dėl santuokos nutraukimo (2013 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2013), trečia – apeliantė nurodo, kad apeliantas taip pat atliko galbūt nusikalstamą veiką manipuliuodamas įmonės finansiniais dokumentais, tačiau nesant jokių objektyvių duomenų pagrįsti šiuos apeliantės argumentus (CPK 178 straipsnis), jie vertintini kaip nepagrįsti ir deklaratyvūs. Atsižvelgiant į tai, kad akcijos pripažintinos apelianto asmenine nuosavybe nuo 2016 metų, tai yra jų įsigijimo momento, darytina išvada, kad šiuo pagrindu gauti dividendai laikytini apelianto asmenine nuosavybe de facto šalims 2014 metais pradėjus gyventi skyrium ir nutrūkus santuokiniams santykiams.

31. Apeliantas dėl netinkamo turto padalijimo iš esmės nurodo šiuos aspektus – pirma – teismas pažeidė proceso teisės normas, skirdamas ekspertizę, tai yra nesudarė galimybių apeliantui teikti klausimus, antra – netinkamai taikė materialinės teisės normas, vadovavosi išimtinai šališka ir prieštaringa ekspertize, netinkamai sprendė dėl atliktų remonto darbų, atliktų bute, dėl to netinkamai buvo išspręstas turto padalijimo klausimas.

32. Pirmiausia nesutinkama su apelianto apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismui skiriant ekspertizę buvo pažeistos civilinio proceso teisės normos, rungtyniškumo principas.

33. Pagal CPK 212 straipsnį išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę ir atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai. Teismo nutartimi paskyrus ir įstatymo nustatyta tvarka atlikus ekspertizę, jos išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Nagrinėjamu atveju apeliantė 2019 m. birželio 25 d. pateikė prašymą skirti nekilnojamojo turto vertės nustatymo ekspertizę ir pateikė galimas 5 ekspertų kandidatūras. Apeliantė iš šių ekspertų siūlė skirti ekspertę L. C., kadangi jos nurodytos ekspertizės paslaugos atlikimo kaina mažiausia – 770 EUR. Šis prašymas buvo išsiųstas apelianto atstovei per Elektroninių paslaugų portalo sistemą siūlant iki posėdžio, tai yra 2019 m. liepos 1 d., pateikti teismui nuomonę raštu dėl apeliantės prašymo skirti ekspertizę, dėl siūlomo eksperto, klausimus ekspertui, todėl apeliantės prašymas laikomas tinkamai įteiktu apelianto atstovei 2019 m. birželio 27 d. (CPK 175¹ straipsnio 10 dalis).

34. Apeliantės atstovė 2019 m. birželio 30 d. pateikė nuomonę dėl ekspertizės skyrimo, nurodė, kad su ekspertizės skyrimu byloje nesutinka, kadangi nėra byloje ginčo tarp šalių dėl turto vertės, be to, ekspertizė užvilkins bylos nagrinėjimą. Pateiktoje nuomonėje nėra formuluoti klausimai ekspertui ar pateiktos ekspertų kandidatūros. Teismo posėdyje 2019 m. liepos 1 d. dalyvaujant apeliantui ir apelianto atstovei buvo svarstomas klausimas dėl ekspertizės skyrimo, apelianto atstovė su ekspertizės skyrimu iš esmės, kaip netikslinga byloje, nesutiko, prašymo pratęsti terminą kandidatūroms ir klausimams pateikti neteikė (2019 m. liepos 1 d. teismo posėdžio garso įrašo 17.30 min. – 18.30 min.). Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas ekspertizės skyrimo klausimą išsprendė 2019 m. liepos 2 d. nutartimi, ekspertizę pavedė atlikti ekspertei L. C.. Teismas nutartyje išdėstė motyvus dėl eksperto kandidatūros, nurodė pagrindus, kodėl ekspertizę pavedama atlikti būtent ekspertei L. C., tai yra, jog šio eksperto atliktinos ekspertizės paslaugos kaina yra mažiausia.

35. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta (nutarties 33–34 punktai), darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju apeliantui apie apeliantės prašymą buvo žinoma, pasiūlyta pateikti tiek klausimus ekspertui, tiek ekspertų kandidatūras, tačiau apeliantas iš esmės su ekspertizės skyrimu byloje nesutiko. Tai patvirtina tiek apelianto atstovės 2019 m. birželio 30 d. pateikta nuomonė, tiek 2019 m. liepos 1 d. posėdyje išreikšta procesinė pozicija nagrinėjamu klausimu. Kaip matyti, byloje apeliantas yra atstovaujamas profesionalaus teisininko, todėl darytina išvada, kad teismas skyrė pakankamai laiko pateikti klausimus ekspertui ir galimas ekspertų kandidatūras, teismo posėdyje apeliantas neprašė šio termino pratęsti, todėl laikoma, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų, šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principų skirdamas byloje ekspertizę (nutarties 32 punktas).

36. Apeliantas nurodo, kad nagrinėjamu atveju atlikta ekspertizė yra šališka, ekspertė viršijo savo kompetenciją spręsdama dėl turto vertės, be ekspertizės, išvadoje nurodyti duomenys dėl turto vertės yra prieštaringi byloje surinktiems įrodymams. Teismas su šiais argumentais nesutinka.

37. Pirmiausia, kaip prielaidomis paremti atmetami apelianto argumentai, jog nagrinėjamu atveju ekspertizė yra atlikta šališkai. Vien ta aplinkybė, jog teismas spręsdamas ekspertizės skyrimo klausimą pavedė ekspertizę atlikti apeliantės siūlomai teismo ekspertei ir kad ekspertizėje nurodytos turto vertės netenkina apelianto, savaime nesudaro objektyvaus pagrindo spręsti, jog ekspertizę atlikusi teismo ekspertė L. C. ekspertizę atliko šališkai.

38. Antra, nesutinkama su apelianto argumentais, jog ekspertizę atlikusi L. C. viršijo kompetenciją, kadangi ekspertizėje pasisakė dėl ūkinio pastato galimo pritaikymo gyvenamajai paskirčiai. CPK 216 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu atlikdamas ekspertizę ekspertas nustato turinčių reikšmės bylai aplinkybių, dėl kurių jam klausimų pateikta nebuvo, jis turi teisę duoti savo išvadą ir dėl šių aplinkybių. Nurodyta teisės norma suteikia ekspertui teisę pateikti išvadą dėl atliekant teismo pavestą ekspertizę jo nustatytų reikšmingų bylai aplinkybių, nors dėl jų jam nebuvo pateikta klausimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios teisės normos tikslas – sudaryti galimybę ekspertui išsamiai ištirti pateiktą ekspertizei medžiagą ir duoti išvadą dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių. Šiuo atveju ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nurodyta, kad ekspertė, įvertinusi aplinkybę, jog ūkinis namas yra faktiškai pritaikytas gyvenimui, tai yra ūkiniame pastate įrengtas šildymas, vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sistemos, nusprendė, jog šis objektas turi būti atitinkamai vertinamas kaip gyvenimui tinkamas namas siekiant nustatyti objektyvią turto rinkos vertę (ekspertizės 32 puslapis). Iš byloje esančių fotofiksacijų matyti, jog ūkinis pastatas turi įrengtą elektros tiekimą, vandens tiekimą bei jų šalinimą (turi sanitarines patalpas), matyti židinys, įrengti gyvenamieji kambariai (miegamasis, svetainė, poilsio zona), baseinas (IV e.tomas, e.b.l.47–50, 165–166). Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju ūkinio pastato patalpų įrengimas ir galimas jo pritaikymas yra reikšmingos byloje aplinkybės siekiant nustatyti objektyvią turto vertę, todėl nagrinėjamu atveju ekspertė turėjo objektyvų pagrindą pasisakyti dėl ginčo objekto nurodytų aplinkybių aspektu bei pateikti savo išvadas, nors tokio klausimo jai nebuvo pateikta (CPK 216 straipsnio 2 dalis).

39. Trečia, įstatymas numato, kad dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje (CK 3.119 straipsnyje). Kasacinis teismas, aiškindamas CK 3.119 straipsnio normą, yra pažymėjęs, kad dalijamo sutuoktinių turto vertė nustatytina pagal realias rinkos kainas, kurios galioja teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo priėmimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2009). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju ūkinio pastato vertė turi būti nustatyta pagal realią jo vertę teismo sprendimo priėmimo dieną. Sutiktina su apelianto argumentais, jog nagrinėjamu atveju byloje pateiktų Nekilnojamojo turto registruose nurodyta ūkinio pastato suma yra mažesnė nei L. C. ekspertizės akte nurodyta (I e. tomas, e.b.l.8–14, 48–52), tačiau šioje byloje itin svarbu tai, kad Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutinė turto rinkos vertė nustatyta masinio vertinimo būdu, t. y. apskaičiuojant ne konkretaus turto vertę, o vidutinę panašių pagal ūkinę paskirtį objektų vertę, neatsižvelgiant į individualias ūkinio pastato savybes. Individualaus vertinimo išvados, kuriose matyti specifinės konkretaus turto savybės, rinkos kainų pokyčiai ir panašios turto vertei turinčios įtakos aplinkybės, yra laikomos tikslesniais turto vertės įrodymais už Nekilnojamojo turto registro duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2009; 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2012). Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į faktinį ūkinio pastato įrengimą, nėra pagrindo išvadai, jog Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutinė ūkinio pastato rinkos vertė atitinka realią šio individualaus turto vertę (CK 3.119 straipsnis).

40. Nagrinėjamu atveju kritiškai vertinama uždarosios akcinės bendrovės „Ober-haus“ pateikta išvada, kadangi joje daroma tiriamoji prielaida, jog ūkinis pastatas yra poilsio pastatas. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakyme Nr. D-713 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ patvirtinimo“ 7 punkte nurodyta, kad poilsio pastatas yra negyvenamasis pastatas. Pagal šio reglamento 7.13 punktą poilsio pastatu gali būti pripažintas turizmo centas, kempingo pastatas, vasarnamis, medžioklės namelis ir pan. Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į nurodyto turto objekto įrengimą matyti, kad šis objektas pritaikytinas ilgalaikiam gyvenimui, jame įrengtos gyvenamosios patalpos, tai yra miegamasis, svetainė, pastate yra elektra, vandentiekis, nuotekų šalinimas ir kita įranga, būtina ilgalaikiam gyvenimui.

41. Kita vertus pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada – laikoma tik teismo nutartimi paskirto tyrimo, atlikto ir įforminto įstatymo nustatyta tvarka ekspertizės akte, išvada, kurią pateikia įstatymų nustatyta tvarka paskirtas ekspertu asmuo, pritaikęs specialias žinias. Jeigu ekspertinio pobūdžio tyrimas atliktas ne pagal teismo ar teisėjo nutartį civilinėje byloje arba byloje esantis ekspertizės aktas neatitinka įstatymo reikalavimų, tai, nepaisant jo tiriamojo-mokslinio pobūdžio, gauta išvada negali būti laikoma įrodymu – eksperto išvada CPK 212 straipsnio prasme; toks dokumentas gali atitikti kitą įrodinėjimo priemonės rūšį – rašytinį įrodymą, nes jame gali būti žinių apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2001; 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2004).

42. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta (nutarties 39–42 punktai), darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju ginčo ūkinio pastato vertė turi būti nustatyta atsižvelgiant į realias jo individualias savybes sprendimo priėmimo dieną, tai turi įtakos jo realiai vertei. Priešingu atveju būtų pažeisti to sutuoktinio interesai, kuriam būtų priteista kompensacija. Nagrinėjamu atveju matyti, kad ūkinis pastatas yra įrengtas, jame yra visa būtina įranga ilgalaikiam asmenų apgyvendinimui, pastate yra miegamasis, svetainė, sanitarinė zona, be to, pastatas statytas ir jo statyba baigta apeliantams būnant santuokoje, todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vertindamas apeliantų turto vertę pagrįstai vadovavosi teismo ekspertės L. C. nustatyta turto verte, kurioje nurodyta, kad ūkinis pastatas pritaikytinas asmenų gyvenimui, todėl vertintinas kaip gyvenamasis namas, kas turi įtakos realiai šio objekto vertei, todėl kaip nepagrįsti atmetami apelianto argumentai dėl ekspertės šališkumo, ekspertės kompetencijos viršijimo, ekspertizės ir byloje esančių rašytinių įrodymų prieštaringumo.

43. Apeliantas skunde nurodo, kad teismas vertindamas turto vertes taip pat nepagrįstai atmetė apelianto reikalavimą dėl kompensacijos už gyvenamojo namo kapitalinį remontą, vandentiekio ir kanalizacijos įvedimą, buto pagerinimo išlaidas. Teigia, kad šiuo atveju apelianto atlikti remonto darbai pagerino tiek gyvenamojo namo, tiek buto vertę, tai nurodyta ir atliktose ekspertizėse. Su apelianto argumentais nesutinkama.

44. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog apeliantas pirko statybines medžiagas iki šalių faktinio santuokos iširimo momento, tai yra įvairias statybines medžiagas pirko 2013 metais (II e.tomas, e.b.l.131–151). Apeliantas nurodo, kad darbus atliko ne savo iniciatyva, nes pagal teisės aktus buvo būtina prisijungti prie miesto vandentiekio ir nuotekų tinklų, be to, įrengė ir šalims priklausantį butą pagal apeliantės pageidavimus. Pirmiausia, nesutinkama su apelianto argumentu, jog jis statybines medžiagas pirko ir ginčo turtą įrengė tik iš asmeninių lėšų. Atsižvelgiant į šalių faktinį santuokos iširimo momentą, statybinių medžiagų pirkimo momentą matyti, kad apeliantas darbus atliko santuokos metu, atsižvelgdamas į sutuoktinės norus ir interesus, todėl šiuo atveju apeliantas neįrodė, kad ginčo objektų remontą atliko tik iš asmeninių, o ne šeimos lėšų, kaip ir neįrodyta, jog remontas buvo atliekamas ne visos šeimos, o išimtinai apeliantės poreikiams tenkinti (CPK 178 straipsnis). Apeliantas taip pat teigia, kad jam turi būti priteista 44 948,39 EUR kompensacija už buto, esančio (duomenys neskelbtini), išlaikymą. Kaip matyti, apeliantas pervesdavo apeliantei kas mėnesį pinigines lėšas, tokie veiksmai buvo atliekami jau 2014 metais (I e.tomas, e.b.l.35–51, 94–149), tai yra tokie šeimos santykiai susiklostę jau buvo 2014 metais. Kadangi apeliantas lėšas pervedė ilgą laiko tarpą, todėl darytina išvada, kad tarp sutuoktinių nusistovėjo tokia lėšų pervedimo tvarka, apeliantas sutiko apmokėti buto išlaikymo išlaidas, todėl šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, jog apeliantė turi atlyginti apelianto sumokėtas būsto išlaikymo išlaidas už visą laikotarpį, kadangi šalys tarpusavio sutarimu sutarė tiek dėl būsto įrengimo, tiek dėl jo išlaikymo būnant santuokoje.

45. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta (nutarties 24-44 punktai), daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nurodė materialinės teisės normas dėl sutuoktinių turto padalijimo, proceso teisės normas dėl ekspertizės skyrimo ir tinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus spręsdamas klausimą dėl sutuoktinių turto vertės (nutarties 24 punktas), todėl dėl šios dalies priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinių skundų motyvais nėra teisinio pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

46. Apeliantė nesutinka su teismo priteistu išlaidų paskirstymu, nes nemano, kad išlaidos yra lygios. Kadangi pirmosios instancijos teismas rėmėsi atliktų ekspertizių išvadomis, kurios patvirtino apeliantės poziciją, todėl apeliantė turi teisę reikalauti priteisti jai iš apelianto patirtas ekspertizės atlikimo išlaidas. Apeliantės patikslinto ieškinio suma sudarė 338 310 EUR, buvo patenkintas reikalavimas 251 813,93 EUR sumos, tai sudaro 74 procentus. Atsakovo priešieškinio suma buvo 110 640,42 EUR ir susidėjo iš 7 reikalavimų. Jo priešieškinio reikalavimai buvo patenkinti iš dalies ir sudarė 14 procentų, todėl teismas nepagristai pripažino šalių išlaidas lygiomis. Apeliantas nesutinka su apeliantės apeliacinio skundo motyvais ir argumentais dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Nurodo, kad apeliantė prašydama atlikti akcijų rinkos vertės nustatymo ekspertizę, o vėliau ir prašydama nekilnojamojo turto rinkos vertės ekspertizės pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikusi jokių rašytinių įrodymų, kurie būtų leidę manyti, kad akcijų ir nekilnojamojo turto vertė yra kitokia. Teigia, kad sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą būtina atsižvelgti į šalių procesinį elgesį.

47. Byloje nustatyta, kad už ekspertizės dėl akcijų vertės atlikimą apeliantė patyrė 2178 EUR išlaidų, 250 EUR žyminio mokesčio sumokėjimo išlaidų, už ekspertizės dėl nekilnojamojo turto vertės atlikimą apeliantė patyrė 1070 EUR išlaidų ir patyrė 1000 EUR advokato pagalbos išlaidų (bendra suma 4498 EUR). Apelianto patirtos išlaidos teisinei pagalbai – 3300 EUR, 1995 EUR žyminio mokesčio sumokėjimo išlaidų (bendra suma 5295 EUR). Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad šiuo atveju, įvertinus visus ieškinio ir priešieškinio reikalavimus, jų tenkinimą ir atmetimą, laikytina, kad abiem šalims patenkinta po pusę jų reikalavimų, kaip ir atmesta po pusę reikalavimų. Kadangi patirtų bylinėjimosi išlaidų skirtumas yra labai mažas, teismas paskirstydamas kitas bylinėjimosi išlaidas taikė CPK 93 straipsnio 4 dalį, palikdamas kiekvienai šaliai jos turėtas bylinėjimosi išlaidas.

48. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja CPK 93, 94, 96, 961, 98 straipsnių nuostatos. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

49. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CPK 93 straipsnio 4 dalį ir nusprendė, jog šiuo atveju, abiem šalims patenkinta po pusę jų reikalavimų ir atmesta po pusę reikalavimų. Kaip matyti, nagrinėjamu atveju atmesti apeliantės reikalavimai dėl turto dalies priteisimo dėl reikalavimo nutraukti santuoką dėl sutuoktinio kaltės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje teismų nustatytas aplinkybes, atmestų apeliantės ieškinio reikalavimų dalį ir į tai, kad byloje iš esmės vyravo sutuoktinių ginčas dėl santuokos nutraukimo dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, mano, kad CPK 93 straipsnio 4 dalis taikytina šiai bylai, nepažeidžiant šalių teisingos pusiausvyros principo, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinių skundų motyvais nėra teisėto pagrindo.

Dėl procesinės bylos baigties

50. Kiti apeliacinių skundų argumentai neturi įtakos teisingam ginčo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Kartu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

51. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 straipsnis), kurį naikinti apeliacinių skundų motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

52. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliacinius skundus atmetus, apeliantų turėtos bylinėjimosi išlaidos nepaskirstomos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.