Kauno apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. Č. ieškinį atsakovui A. M. ir trečiajam asmeniui Luminor Bank AS Lietuvos skyriui dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ieškovės reikalavimai ir jos argumentai.

1. Atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės J. Č. ir A. M. priklausantį nekilnojamąjį turtą, t. y.:

žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio vidutinė rinkos vertė – 3 174,00 Eur;

pastatą – gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio vidutinė rinkos vertė – 13 902,00 Eur;

pastatą – daržinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio vidutinė rinkos vertė – 377,00 Eur;

pastatą – tvartą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio vidutinė rinkos vertė – 1 561,00 Eur;

pastatą – viralinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio vidutinė rinkos vertė – 883,00 Eur;

pastatą – malkinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio vidutinė rinkos vertė – 92,00 Eur, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), o būtent:

priteisti ieškovei J. Č. atsakovui A. M. priklausančias 700/1370 dalis žemės sklypo (unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini)7), 56/100 dalis pastato – gyvenamojo namo (unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini)), 1/2 dalį: pastato – daržinės (unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini)), pastato – tvarto (unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini)), pastato – viralinės (unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini)), pastato – malkinės (unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini)) (visa priteistinos turto dalies vertė – 10 863,37 Eur).

2. Nustatyti, kad prievolė kreditoriui Luminor Bank AS pagal 2004 m. balandžio 1 d. kreditavimo sutartį Nr. 383 yra asmeninė ieškovės J. Č. prievolė. Pažymėtina, kad ieškovė J. Č. šio reikalavimo atsisakė ir teismas 2021 birželio 17 d. nutartimi šį atsisakymą priėmė bei nutraukė civilinės bylos dalį dėl šio reikalavimo.

3. Priteisti iš atsakovo A. M. visas bylinėjimosi išlaidas.

Parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovės J. Č. atstovė advokatė A. R. patikslino pareikštą reikalavimą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, t. y. prašė atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės šalims priklausantį nurodytą nekilnojamąjį turtą ieškovei priteisiant natūra atsakovui priklausančią nekilnojamojo dalį jam išmokant piniginę kompensaciją – 5515,79 Eur (iš ieškovui tenkančios nekilnojamojo turto vertės – 10863,37 Eur – atimant/ įskaitant likusią kredito dalį pagal 2004 m. balandžio 1 d. kreditavimo sutartį Nr. 383 – 5347,58 Eur, – kurią ieškovė įsipareigoja sumokėti kreditoriui).

II. Atsakovo argumentai.

III. Trečiojo asmens argumentai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovė J. Č. (santuokos metu – M.) ir atsakovas A. M. buvo sudarę santuoką, kuri Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1357-753/2011 nutraukta abiejų sutuoktiniu bendru sutarimu ir patvirtinta jų sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių (toliau – Sutartis). Šia Sutartimi šalys susitarė dėl nepilnametės dukters, santuokos metu įgyto turto ir prievolių pasidalijimo bei naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos. Šalys susitarė, kad 700/1370 dalys žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)7), 56/100 dalys gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ dalis daržinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ dalis tvarto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ dalis viralinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ½ dalis malkinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių adresu: (duomenys neskelbtini), atitenka atsakovui A. M. (Sutarties 4 ir 6 punktai). Ieškovei J. Č. atiteko: 670/1370 dalys žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)7), 44/100 dalys gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ dalis daržinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ dalis tvarto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ dalis viralinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ½ dalis malkinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių adresu: (duomenys neskelbtini) (Sutarties 5, 7 punktai). Nekilnojamojo turto registro duomenimis nustatyta, kad ieškovės ir atsakovo nuosavybės teisių apimtis minėtam turtui nėra pasikeitusi.

Sutartimi ieškovė ir atsakovas taip pat susitarė dėl gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), turinčio 188,28 kv. m bendro ploto, bendrų ir asmeninių patalpų naudojimosi tvarkos: A. M. asmeniniam naudojimui priskirtos patalpos buto techninės apskaitos byloje inventorizacijos Nr. 703/5664 pažymėtos: Nr. 1-1 (0,80 kv. m), Nr. 1-2 (0,77 kv. m), Nr. 1-3 (5,08 kv. m), Nr. 1-12 (18,47 kv. m), Nr. 1-11 (2,67 kv. m), Nr. 1-10 (9,23 kv. m). J. M. asmeniniam naudojimui priskirtos patalpos buto techninės apskaitos byloje inventorizacijos Nr. 703/5664 pažymėtos: Nr. 1-16 (17,31 kv. m), Nr. 1-15 (2,69 kv. m), Nr. 1-14 (6,97 kv. m), Nr. 1-13 (9,20 kv. m). Šalių bendram naudojimui priskiriamos patalpos buto techninės apskaitos byloje inventorizacijos Nr. 703/5664 pažymėtos: Nr. 1-4 (12,78 kv. m), Nr. 1-5 (1,30 kv. m), Nr. 1-6 (2,96 kv. m), Nr. 1-8 (4,18 kv. m), Nr. 1-9 (4,21 kv. m), Nr. P-4 (36,71 kv. m), Nr. P-3 (6,65 kv. m), Nr. P-2 (8,69 kv. m) ir Nr. P-1 (17,83 kv. m).

Atsakovas A. M. ir akcinė bendrovė (toliau – AB) bankas „Nord/LB Lietuva“ 2004 m. balandžio 1 d. sudarė kreditavimo sutartį Nr. 383, kuria atsakovui buvo suteiktas 28 000,00 Lt (8 109,36 Eur) kreditas 56/100 gyvenamojo namo, ½ kitų pastatų ir 700/13700 dalies žemės sklypo, esantiems adresu: (duomenys neskelbtini), pirkimui ir kuris buvo užtikrintas hipoteka, įkeičiant perkamą nekilnojamąjį turtą. 2006 m. birželio 27 d. AB DnB NORD bankas (buvęs AB bankas „Nord/LB Lietuva“) ir A. M. bei J. Č. (tuo metu – M.) sudarė Susitarimą Nr. 1 dėl 2004 m. balandžio 1 d. kreditavimo sutarties Nr. 383 Specialiosios dalies sąlygų pakeitimo, pagal kurį šalims suteiktas papildomas 50 000,00 Lt (14 471,00 Eur) kreditas namo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), remontui ir kuris turi būti grąžintas iki 2026 m. gegužės 31 d. 2019 m. sausio 2 d. Luminor Bank AB ir Luminor Bank AS, veikianti Lietuvoje per savo filialą Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, sudarė Turto, teisių ir pareigų perdavimo – priėmimo aktą, kurio pagrindu Luminor Bank AB perleido, o Luminor Bank AS priėmė ir perėmė visas teises ir pareigas visuose teismo, arbitražo ar kituose teisiniuose procesuose, kuriuose dalyvauja Luminor Bank AB.

Ieškovė J. Č. pareiškė reikalavimą atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės šalims priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), ieškovei priteisiant natūra atsakovui priklausančią nekilnojamojo turto dalį bei jam išmokant piniginę kompensaciją – 5 515,79 Eur, kuri paskaičiuota pagal atsakovui tenkančios nekilnojamojo turto dalie vertę – 10 863,37 Eur, – atskaitant likusią grąžintino kredito dalį pagal 2004 m. balandžio 1 d. kreditavimo sutartį Nr. 383 – 5347,58 Eur, kurią ieškovė įsipareigoja sumokėti kreditoriui.

V. Dėl turto atidalijimo būdo.

Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o kai bendraturčiai nesutaria, bendrosios nuosavybės valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarką nustato teismas (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Kiekvienas bendraturtis, be kita ko, turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis). CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatytas atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdas – daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Taigi įstatymas prioritetą skiria atidalijimui natūra ir tik nesant atidalijimo natūra galimybės, t. y. nesant galimybės suformuoti atskirą nekilnojamąjį daiktą, atidalijama paskiriant kompensaciją pinigais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės paskiriant kompensaciją pinigais yra bendrojo daikto atidalijimo reikalavimo išimtis – visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba jei atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Esant nesutarimų dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdo, vieną iš atidalijimo būdų pasirenka siekiantis atsidalyti bendrą turtą asmuo, tačiau šis teismui turi įrodyti, kodėl pasirinktas būdas priimtiniausias ir kad jis nepažeis bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atidalijimas priteisiant piniginę kompensaciją yra teisėtas ir nepažeidžia bendraturčių teisių tik tuo atveju, kai kompensacija atitinka tikrąją atidalijamos dalies rinkos vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008 ir kitos). Taigi byloje turi būti nustatyta turto rinkos vertė bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimo metu. Kompensaciją pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį galima priteisti tiek atidalijimo siekiančiam bendraturčiui, tiek atidalijamam bendraturčiui. Svarbu nustatyti, kuris iš bendraturčių turi esminį interesą naudotis daiktu. Klausimas, ar bendraturčio interesas naudotis daiktu yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų visetą apie bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu, atsižvelgiant į jų amžių, sveikatos būklę, profesinę veiklą, šeimos sudėtį ir kitą. Nagrinėjant kompensacijos pinigais priteisimo klausimą, taip pat svarbu ištirti, ar bendraturčiai išgali realiai sumokėti nustatyto dydžio kompensaciją, nes priešingu atveju teismo sprendimo vykdymas taptų komplikuotas – išieškojimą gali tekti nukreipti į atidalytą turtą ir taip bendro daikto netektų abu bendraturčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011 ir kitos).

Klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir neišvengiamai susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Kadangi šiuo atveju bendraturčiai nesutaria dėl atidalijimo, teismas, įvertinęs kiekvieno iš bendraturčių interesus, sprendžia šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2006; 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2011 ir kitos).

Ieškovė J. Č. pareiškė reikalavimą atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės šalims priklausantį nekilnojamąjį turtą, t. y. ieškovei priteisiant natūra atsakovui priklausančią nekilnojamojo turto dalį, jam išmokant piniginę kompensaciją. Tačiau atsakovas A. M. su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti, kadangi turtą galima atidalinti natūra ir teigia, kad ieškovė neįrodė, kad turto negalima atidalinti natūra.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, kai bendraturčių ginčą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo sprendžia teismas, kitiems bendraturčiams neleidžiama ginčyti bendraturčio siekiamos įgyvendinti ar apginti įstatymo suteiktos teisės, susijusios su bendru daiktu. Tokiu atveju bendraturčiai gali ginčyti ne teisę kaip tokią, bet jos įgyvendinimo būdą ar sąlygas bei įrodinėti, kad besikreipusio į teismą teisminės gynybos bendraturčio pasirinktas teisės įgyvendinimo būdas ar sąlygos pažeistų jų teises ar teisėtus interesus į bendrą daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1064/2003; 2004 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2004; 2009 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-132/2009 ir kitos).

Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes. Teismas negali peržengti pareikštų reikalavimų, išskyrus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) numatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė įtvirtinta CPK 12 ir 178 straipsniuose – kiekvienas suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus.

Bylos nagrinėjimo teisme metu nustatyta, kad ieškovė J. Č. ir atsakovas A. M. Sutartimi buvo nusistatę gyvenamojo namo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką. A. M. asmeniniam naudojimui priskirtos patalpos, plane pažymėtos Nr.: 1-1, 1-2, 1-3, 1-12, 1-11, 1-10, o J. M. – patalpos Nr.: 1-16, 1-15, 1-14, 1-13. Bendram šalių naudojimui priskirtos patalpos Nr.: 1-4, 1-5, 1-6, 1-8, 1-9, P-4, P-3, P-2, P-1. Bylos nagrinėjimo teisme metu nei atsakovas, kuris teigia, kad gyvenamąjį namą galima atidalinti natūra, nei ieškovė, kuri nurodė, kad turto atidalijimas į du atskirus vienetus negalimas, nepateikė teismui šio gyvenamojo namo plano, nors abi šalys naudojosi teisine pagalba – turėjo atstovus. Atsakovo atstovas tik nurodė, kad jo nuomone, esant dviem įėjimams į namą, galima įrengti pertvaras, bendrai išliktų katilinė, tačiau turėdamas pareigą įrodyti teigiamas aplinkybes (CPK 178 straipsnis), neteikė įrodymų, kad iš tiesų į namą yra du įėjimai, kad galima įrengti pertvaras. Taip pat nenurodė kokios patalpos liktų atsakovui, o kokios ieškovei. Paminėtina, kad teikiamo atidalijimo natūra pasiūlymas turi būti pakankamai informatyvus, vizualizuotas, neprieštarauti imperatyvioms teisės normoms, įgyvendinamas techniškai, atitikti pagrindinius atskiram nekilnojamojo turto objektui keliamus reikalavimus (atsižvelgiant į tai, kad tokie objektai ne naujai statomi, o formuojami (atidalijami) iš jau esančio), atitikti dalis pagal nuosavybės teisę, nepadaryti neproporcingos žalos daiktui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-204-248/2019). Šiuo atveju atsakovas teikiamo atidalijimo natūra pasiūlymo nepagrindė jokiais įrodymais. Paminėtina, kad atsakovui buvo suteikta galimybė pasirūpinti atstovavimu, ką jis ir padarė, atnaujintas terminas atsiliepimui pateikti, tačiau turėdamas atstovą – advokatą, nesiėmė veiksmų teikti įrodymus, rašytinius pasiūlymus dėl turto atidalijimo natūra.

Atsakovo atstovas pripažino, kad net ir atidalinus gyvenamąjį namą išliktų bendrai naudotis katiline (šildymu). Nors šalys Sutartimi buvo nusistatę bendrosios nuosavybės teise turimo namo naudojimosi tvarką, tačiau matyti, kad net devynias patalpas buvo sutarta naudoti bendrai, kas leidžia daryti išvadą, kad iš esmės gyvenamojo namo atidalijimas natūra, nepadarant jam neproporcingos žalos nėra įmanomas. Ieškovės atstovė nurodė, kad nors namas yra didelio ploto, tačiau faktiškai yra naudojami du pereinami kambariai, kituose kambariuose nėra gyvenama ir kategoriškai neigia galimybę atidalinti turtą į du atskirus vienetus. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad geriausiai bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimas užtikrinamas, kai bendraturtis visiškai atidalijamas iš bendrosios dalinės nuosavybės, nepaliekant bendrai naudojamų daikto dalių, todėl būtent tokio atidalijimo turi būti siekiama teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Ieškovė J. Č. nurodė, kad su atsakovu vyksta nuolatiniai konfliktai, jis grįžta neblaivus naktimis, kelia triukšmą, bei pateikė įrodymus, kad 2020 m. liepos 8 d. pateikė pareiškimą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariatui dėl atsakovo A. M. neteisėtų veiksmų. Duomenų, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas ir užbaigtas, byloje nepateikta. Tačiau šios aplinkybės įrodo, kad bendras naudojimasis nekilnojamuoju turtu, net ir nusistačius turto naudojimosi tvarką, yra sudėtingas, kylantys konfliktai neleidžia tinkamai disponuoti nekilnojamuoju turtu tiek ieškovei, tiek ir atsakovui. Taigi, jei būtų turtas atidalintas natūra ir liktų bendrai naudojamų patalpų, tai iš esmės konfliktiški santykiai vis tiek išliktų, ir siekiamas teisėtas tikslas atsidalinti bendrosios nuosavybės teise valdomą turtą būtų nepasiektas.

Atsakovas A. M. teismui nurodo, kad naudojasi jam priklausančiomis teismo sprendimu paskirtomis patalpomis, kitos gyvenamosios vietos neturi, tačiau dėl darbo pobūdžio ar ieškant darbo tenka kurį laiką nebūti namuose. Tačiau jokių įrodymų, pagrindžiančių nurodomas aplinkybes, kad dirba ar ieško darbo, nepateikė. Paminėtina ir tai, kad pats atsakovas 2020 m. lapkričio 10 d. rašte nurodė neprieštaraujantis, kad šalių nepilnametį duktė gyventų jam priklausančioje namo, esančioje adresu: (duomenys neskelbtini), dalyje. Ieškovė teigia, kad atsakovas nuolatos negyvena ginčo turte, ateina tik kartą per savaitę pasiimti korespondencijos. Atsižvelgiant į tai, kad pats atsakovas nurodė, kad pagal darbo pobūdį ar ieškant darbo tenka nebūti namuose, bei į tai, kad leido jam priskirtoje dalyje gyventi šalių dukteriai, darytina labiau tikėtina išvada, kad gyvenamasis namas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), nėra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta, todėl jo poreikis naudotis bendru turtu yra mažesnis nei ieškovės. Paminėtina, kad pats faktas dėl gyvenamosios vietos deklaravimo nesudaro neabejotinos išvados, kad asmuo būtent ir faktiškai gyvena deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Nuolatos ginčo turtu naudojasi ir jame gyvena ieškovė su vyru, bei ieškovės ir atsakovo nepilnametė duktė. Ieškovė moka mokesčius, rūpinasi turtu. Paminėtina, kad atsakovo atstovas negalėjo nurodyti, ar kada atsakovas buvo mokėjęs kokius mokesčius. Todėl laikytina, kad esminį interesą naudotis daiktu turi būtent ieškovė su šeima.

Šalys nagrinėjant bylą didžiausią dėmesį skyrė būtent gyvenamajam namui, tačiau dėl kitų nekilnojamojo turto objektų (žemės sklypo, daržinės, tvarto, viralinės ir malkinės) nepasisakė, t. y. ar juos galima atidalinti natūra. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad bendraturčiai įgyvendindami savo teises ir pareigas neteikė įrodymų dėl galimybės atidalinti turtą natūra apskritai, todėl teismui, pagal byloje pateiktus įrodymus padarius išvadą, kad gyvenamojo namo atidalijimas natūra nėra racionalus, t. y. gyvenamojo namo negalima atidaryti nepadarius jam neproporcingos žalos, bei esminį interesą naudotis turtu turi ieškovė, todėl ir kiti nekilnojamieji daiktai, susiję su gyvenamuoju namu, negali būti dalintini natūra nepažeidžiant bendraturčių pusiausvyros interesų.

Teismas, įvertinęs kiekvieno iš bendraturčių interesus, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, bei į tai, kad nėra pateikta byloje įrodymų, kad turtą galima atidalinti natūra nepadarant jam neproporcingos žalos, į tai, kad ieškovė turi esminį interesą naudotis ginčo turtu, bei į konfliktinius šalių santykius, kurie lemia negalėjimą tinkamai rūpintis ir naudotis bendru turtu, daro išvadą, kad ieškovės J. Č. siūlomas variantas atidalinti nekilnojamąjį turtą priteisiant ieškovei atsakovo priklausančią turto dalį: 700/1370 dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)7), 56/100 dalis gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ dalį daržinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ dalį tvarto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ dalį viralinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ½ dalį malkinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių adresu: (duomenys neskelbtini), o atsakovui iš ieškovės priteisiant piniginę kompensaciją, yra tinkamiausias ir jis nepažeidžia proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principų.

VI. Dėl kompensacijos dydžio.

Ieškovė J. Č. nurodo, kad atsakovui A. M. priklausančios nurodyto nekilnojamojo turto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), dalies vidutinė rinkos vertė yra 10 863,37 Eur. Tačiau atsakovas su tokia turto vidutine rinkos verte nesutinka ir nurodo, kad jam priklausančios turto dalies vertė turėtų būti didesnė, t. y. 21 619,60 Eur.

Teismas jau nurodė, kad atidalijimas priteisiant piniginę kompensaciją yra teisėtas ir nepažeidžia bendraturčių teisių tik tuo atveju, kai kompensacija atitinka tikrąją atidalijamos dalies rinkos vertę. Byloje turi būti nustatyta turto rinkos vertė bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimo metu.

Ieškovė ginčo turto rinkos vertę grindžia Nekilnojamojo turto registro išrašuose nurodoma nekilnojamojo turto vidutine rinkos verte. Ieškovės pateiktuose nekilnojamojo turto registro išrašuose nurodoma, kad: žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) vidutinė rinkos vertė – 3 174,00 Eur, rinkos vertės nustatymo data – 2004 m. sausio 6 d.; gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) vidutinė rinkos vertė – 13 902,00 Eur, rinkos vertės nustatymo data – 2003 m. rugsėjo 1 d.; daržinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) vidutinė rinkos vertė – 377,00 Eur, rinkos vertės nustatymo data – 2003 m. rugsėjo 1 d.; tvarto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) vidutinė rinkos vertė – 1 561,00 Eur, rinkos vertės nustatymo data – 2003 m. rugsėjo 1 d.; viralinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) vidutinė rinkos vertė – 883,00 Eur, rinkos vertės nustatymo data – 2003 m. rugsėjo 1 d.; malkinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) vidutinė rinkos vertė – 92,00 Eur, rinkos vertės nustatymo data – 2003 m. rugsėjo 1 d. Visa nurodyto turto vidutinė rinkos vertė yra 19 989,00 Eur.

Atsakovas ginčo turto rinkos vertę grindžia viešai prieinamais duomenimis, skelbiamais VĮ Registrų centro svetainėje (https://www.registrucentras.lt/masvert/paieska-obj). Iš atsakovo pateiktų įrodymų matyti, kad paieška atlikta pagal unikalius daiktų numerius ir vidutinė rinkos vertė, kuri nustatyta masinio vertinimo metu, galioja nuo 2021 m. sausio 1 d. Nurodomos tokios vidutinės rinkos vertės: žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) – 11 700,00 Eur; gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) – 26 300,00 Eur; daržinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) – 418,00 Eur; tvarto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) – 831,00 Eur; viralinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) – 487,00 Eur. Atsakovas nepateikė malkinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) vidutinės rinkos vertės nuo 2021 m. sausio 1 d., todėl malkinės vidutinė rinkos vertė nustatytina pagal ieškovės pateiktus įrodymus, t. y. 92,00 Eur. Visa nurodyto turto vidutinė rinkos vertė yra 39 828,00 Eur.

Atsižvelgiant į tai, kad turto rinkos vertė turi būti nustatyta bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimo metu, todėl, nustatant kompensacijos dydį, vadovaujamasi atsakovo nurodoma turto rinkos verte, kadangi ji nustatyta nuo 2021 m. sausio 1 d., o ieškovės nurodoma rinkos vertė nustatyta tik 2003–2004 metais. Vadovaujantis prieš daugiau nei septyniolika metų nustatytomis vidutinėmis rinkos vertėmis, būtų pažeidžiami bendraturčių interesai, o būtent piniginę kompensaciją gaunantis bendraturtis negautų realiai turto rinkos vertę atitinkančios piniginės kompensacijos. Pažymėtina, kad per daugiau nei septyniolika metų gerėjant ekonominei šalies situacijai ir dėl kitų ekonominių procesų didėja ir nekilnojamojo turto vertė.

Pagal pateiktus įrodymus atsakovui priklausančio nurodyto nekilnojamojo turto vidutinė rinkos kaina pinigine išraiška būtų lygi 21 620,10 Eur, o ieškovės 18 207,90 Eur, t. y. žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) vidutinė rinkos vertė – 11 700,00 Eur, atsakovui priklausančių 700/1370 dalių vertė – 5 978,10 Eur, o ieškovei priklausančių 670/1370 dalių vertė – 5 721,90 Eur; gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) vidutinė rinkos vertė – 26 300,00 Eur, atsakovui priklausančių 56/100 dalių vertė –14 728,00 Eur, o ieškovei priklausančių 44/100 dalių vertė – 11 572,00 Eur; daržinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) vidutinė rinkos vertė – 418,00 Eur, šalims priklausančių ½ dalių vertė – 209,00 Eur; tvarto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) vidutinė rinkos vertė – 831,00 Eur, šalims priklausančių ½ dalių vertė – 415,50 Eur; viralinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) vidutinė rinkos vertė – 487,00 Eur, šalims priklausančių ½ dalų vertė – 243,50 Eur; malkinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) vidutinė rinkos vertė – 92,00 Eur, šalims priklausančių ½ dalių vertė – 46,00 Eur.

Atsižvelgiant į nustatytą vidutinę atsakovui A. M. priklausančios nekilnojamojo turto dalies vertę, iš ieškovės J. Č., kuriai priteistina atsakovui priklausanti turto dalis, atsakovui priteistina 21 620,10 Eur dydžio kompensacija.

VII. Dėl įskaitymo.

Ieškovė J. Č. prašo iš atsakovui A. M. mokėtinos kompensacijos – 21 620,10 Eur (teismo nustatyta atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė) – atskaityti likusią kredito dalį pagal 2004 m. balandžio 1 d. kreditavimo sutartį Nr. 383 – 5347,58 Eur, – kurią ieškovė įsipareigoja sumokėti kreditoriui.

CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytas vienas prievolės pasibaigimo būdų – prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Įskaitymas yra vienašalis sandoris, nes pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (CK 6.131 straipsnis 1, 2 dalys). Įskaitymo teisiniai padariniai atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, tik būtina, kad kitai prievolės šaliai kontrahentas praneštų apie šį teisinį veiksmą ir kad būtų laikomasi CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytų įskaitymo sąlygų.

Teismų praktikoje pažymėta, jog tam, kad prievolė baigtųsi įskaitymu, turi būti šios sąlygos: 1) prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; 2) šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; 3) šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir panašiai); 4) abu reikalavimai turi galioti; 5) abu reikalavimai turi būti vykdomi; 6) abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251-701/2017 ir kitos).

Nustatyta, kad pagal 2006 m. birželio 27 d. A. M. ir J. Č. bei kreditoriaus AB DnB NORD bankas (dabartinis kreditorius Luminor Bank AS, veikiantis Lietuvoje per savo filialą Luminor Bank AS Lietuvos skyrių) Susitarimą Nr. 1 dėl 2004 m. balandžio 1 d. kreditavimo sutarties Nr. 383 Specialiosios dalies sąlygų pakeitimo ieškovė ir atsakovas tapo solidariai atsakingi dėl prievolės įvykdymo. Šiuo metu prievolė kreditoriui nėra įvykdyta, kreditas turi būti grąžintas iki 2026 m. gegužės 31 d. Taigi šiuo metu ieškovė ir atsakovas turi skolinę prievolę trečiajam asmeniui, o ne vienas kitam, todėl įskaitymas nėra galimas. Nagrinėjamu atveju ieškovė nėra pareiškusi reikalavimo priteisti likusios kredito dalies iš atsakovo, dėl ko galėtų būti sprendžiamas klausimas dėl vienarūšių reikalavimų įskaitymo.

Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad teismų praktikoje pripažįstamų sąlygų visuma, vertinant jas sistemiškai ir siejant su CK 6.130 straipsnio 1 dalimi, lemia išvadą, kad vienašališkai negali būti įskaitomi tokie reikalavimai, kurie yra aiškiai nelygiaverčiai vykdytinumo ir akivaizdumo požiūriu. Tai reiškia, kad į reikalavimus, dėl kurių priimtas res judicata galią turintis teismo sprendimas ir kurie yra pripažinti vykdytinais procesine tvarka, vienašališkai negalima įskaityti reikalavimų, kurių vykdytinumas remiasi vien materialiosios teisės normomis, ypač kai faktinės aplinkybės tokios, kad yra didelė tikimybė, jog dėl reikalavimo pagrįstumo neišvengiamai kils teisminis ginčas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2012).

Paminėtina, kad pagal CK 6.6 straipsnio 4 dalį, jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. To paties straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad jeigu solidariąją prievolę visiškai įvykdo vienas iš skolininkų, tai atleidžia kitus skolininkus nuo jos vykdymo kreditoriui. Remiantis CK 6.9 straipsnio 1 dalimi, solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. Prievolę pradiniam kreditoriui įvykdžiusiam bendraskoliui pereina reikalavimo teisė, jis perima kreditoriaus teises ir įgyja teisę pareikšti reikalavimą kitiems bendraskoliams. Bendraskoliui reikalavimas pereina regreso tvarka pagal įstatymą (CK 6.114 straipsnio 3 punktas – kai asmuo įvykdo prievolę, kurią jis turėjo vykdyti su kitais skolininkais), todėl nereikalingi papildomi bendraskolių susitarimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-178/2009).

Atsižvelgus į nurodytas materialinės teisės normas, darytina išvada, kad tik pareiškus reikalavimą regreso tvarka dėl įvykdytos solidariosios skolos ar jos dalies priteisimo, atskaičius skolininkui pačiam tenkančią dalį, galėtų būti atliktas įskaitymas. Pažymėtina, kad ieškovė J. Č. prašo ne to, ką ji jau yra įvykdžiusi, t. y. ne tiek, kiek yra sumokėjusi kredito iki ieškinio pateikimo dienos, bet tą dalį, kuri yra likusi ir kurią ieškovė nurodo įsipareigojanti sumokėti. Dėl šių aplinkybių ieškovės prašymas dėl įskaitymo, taip pat nėra pagrįstas. Nenustačius būtinųjų sąlygų prievolės įskaitymui, ieškovės J. Č. reikalavimas įskaityti į atsakovui A. M. priteistiną piniginę kompensaciją likusią kredito dalį pagal 2004 m. balandžio 1 d. kreditavimo sutartį Nr. 383 – 5347,58 Eur – atmestinas.

VIII. Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Ieškovė šioje byloje už ieškinį sumokėjo 244,43 Eur žyminio mokesčio. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad ieškovė turėjo atstovavimo išlaidų.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad ginčas dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės yra neturtinis, todėl už jį mokamas CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytas 100,00 Eur žyminis mokestis (2010 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2010, Panevėžio apygardos teismo 2021 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-143-280/2021, 2020 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-469-280/2020, Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-2135-259/2019 ir kitos). Kadangi ieškinys pateiktas elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75,00 proc. šio žyminio mokesčio, t. y. 75,00 Eur (100,00 Eur x 75,00 proc.).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, iš atsakovo ieškovei priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 75,00 Eur žyminio mokesčio, kurio mažinti nėra pagrindo, nes jis paskaičiuotas už neturtinį reikalavimą, t. y. nepriklauso nuo kompensacijos dydžio (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Ieškiniu buvo pareikšti du savarankiški neturtiniai reikalavimai dėl turto atidalijimo iš bendrosios nuosavybės ir prievolės modifikavimo, nustatant, kad prievolė yra ieškovės asmeninė prievolė, todėl turėjo būti iš viso sumokėta 150,00 Eur žyminio mokesčio. Tačiau ieškovė atsisakė antrojo reikalavimo, civilinės bylos dalis dėl šio reikalavimo teismo 2021 m. birželio 17 d. nutartimi nutraukta, todėl, vadovaujantis CPK 87 straipsnio 2 dalimi, ieškovei turėtų būti grąžinta žyminio mokesčio dalis, sumokėto už šį reikalavimą, t. y. 56,25 Eur (75,00 Eur x 75,00 proc.). Ieškovė iš viso sumokėjo 244,43 Eur žyminio mokesčio, nors turėjo sumokėti 150,00 Eur žyminio mokesčio, todėl 94,43 Eur (244,43 Eur – 150,00) grąžintini ieškovei, nes sumokėta daugiau žyminio mokesčio negu numato įstatymas (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Be to, ieškovei atsisakius vieno reikalavimo, jai taip pat grąžintina 56,25 Eur žyminio mokesčio dalis, todėl iš viso ieškovei grąžintina 150,68 Eur (94,43 Eur + 56,25 Eur) žyminio mokesčio.

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš atsakovo nepriteistinos, kadangi jis 100,00 proc. atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo valstybei pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2021 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. (8.2Mr)TP-21-T-1041-3855, taip pat nepriteistinos ir iš ieškovės, kadangi neviršija 5,00 Eur dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 268, 270, 385 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Atidalinti J. Č. ir A. M. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį turtą: žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), daržinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tvartą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), viralinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir malkinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius adresu: (duomenys neskelbtini), priteisiant ieškovei J. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui A. M., a. k. (duomenys neskelbtini) priklausančią šio turto dalį, t. y. 700/1370 dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 56/100 dalis gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ dalį daržinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ dalį tvarto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ dalį viralinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ½ dalį malkinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), natūra, o atsakovui A. M., a. k. (duomenys neskelbtini) už šią jam priklausančią turto dalį priteisiant iš ieškovės J. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) 21 620,10 Eur (dvidešimt vieno tūkstančio šešių šimtų dvidešimties eurų 10 ct) piniginę kompensaciją.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovo A. M., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei J. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) 75,00 Eur (septyniasdešimt penkis eurus 00 ct) žyminio mokesčio.

Grąžinti ieškovei J. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) 150,68 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų 68 ct) žyminio mokesčio, sumokėto 2021 m. sausio 15 d. per AB Lietuvos paštą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmus.