Vilniaus apygardos teismo sprendimas

atsakovų Z. U. ir V. U. atstovui advokatui J. V. ir trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų M. U.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. U. ieškinį atsakovams Z. U. ir V. U. dėl nepagrįsto praturtėjimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų M. U.,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. Byloje sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.242 straipsnio, reglamentuojančio nepagrįstą praturtėjimą, aiškinimo ir taikymo.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

7. Byloje rašytiniais įrodymais nustatyta, jog ieškovei I. U. asmeninės nuosavybės teise priklauso trijų kambarių 61,62 m² bendro ploto butas (duomenys neskelbtini).

9. Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1091-262/2018 nustatyta, kad Z. U. ir V. U. (pirkėjai) ir I. U. (pardavėja) 2010 m. birželio 23 d. sudarė preliminariąją sutartį dėl I. U. asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), perleidimo Z. U. ir V. U. už 340 000 Lt kainą. Pagal preliminariosios sutarties sąlygas pirkėjai įsipareigojo pardavėjai sumokėti 340 000 Lt avansą, kuris buvo perduotas sutarties pasirašymo dieną; pardavėja įsipareigojo parduoti Butą, gavusi banko (hipotekos kreditoriaus) sutikimą, bei panaikinti Buto įkeitimą (preliminariosios sutarties 1 - 2 punktai). Pagrindinė nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta iki 2011 m. rugsėjo 13 d. (preliminariosios sutarties 3 punktas). Nesudarius pagrindinės sutarties dėl pardavėjos kaltės arba pardavėjai atsisakius sudaryti pagrindinę sutartį sutartyje aptartomis sąlygomis, pirkėjai turėjo teisę nutraukti sutartį, o pardavėja turėjo grąžinti sumokėtą avansą (preliminariosios sutarties 4 punktas). Nėra ginčo, kad preliminariojoje sutartyje nustatytu terminu pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta. Kaip nustatė bylą nagrinėjęs teismas, I. U. Butą yra įkeitusi AB SEB bankui, kurio sutikimas perleisti butą negautas.

10. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 5 d. sprendimu minėtoje byloje ieškinį patenkino, pagal vieną iš pareikštų alternatyvių reikalavimų ieškovams Z. U. ir V. U. priteisdamas solidariai iš atsakovų I. U. ir M. U. 156 394,80 Eur skolą, 51 771,74 Eur palūkanas ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

11. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. spalio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-449-330/2019 nurodytą Vilniaus apygardos teismo sprendimą pakeitė. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ieškovų Z. U. ir V. U. atsakovams I. U. ir M. U. suteikta 200 000 Lt paskola buvo neatlygintinė ir nutarė priteisti ieškovams Z. U. ir V. U. iš atsakovės I. U. 98 470,80 Eur negrąžintą avansą, 24 617,70 Eur palūkanų ir 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. gruodžio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

12. Minėtos bylos buvo iš esmės tarp tų pačių šalių ir susiję su tuo pačiu objektu – ginčo Butu, todėl jose nustatytos aplinkybės yra prejudicinės šiai bylai ir teismas jomis vadovausis spręsdamas šį ginčą (CPK 182 str. 2 p.).

Motyvuojamoji dalis

Teisiniai argumentai

13. Be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas (CK 6.242 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.237 – 6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai gavo kreditoriaus sąskaita (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014). Aiškindamas nurodytą CK 6.242 straipsnio normą, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas taikomas ir tais atvejais, kai nepagrįstas praturtėjimas atsiranda nepagrįstai sutaupius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2006; 2017 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2017, 19 punktas).

14. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (actio de in rem verso), turi būti nustatytos tokios prielaidos: 1) atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių; 3) priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-690/2015; 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-248/2017, 42 punktas). Nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymui būtinos visos šiame punkte nurodytos prielaidos.

15. Pasisakydamas dėl septintosios sąlygos (ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais) kasacinis teismas yra nurodęs, kad teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje dažnai nurodomas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014). Lietuvos teisėje laikomasi vadinamojo non cumul principo – asmuo neturi pasirinkimo teisės, kokį ieškinį reikšti. Pavyzdžiui, jeigu šalis sieja sutartiniai santykiai, pažeistas teises reikia ginti remiantis sutarčių teisės normomis; jeigu yra deliktas, turi būti reiškiamas ieškinys dėl žalos atlyginimo, bet ne dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo; jeigu pažeistos teisės gali būti apgintos daiktinės teisės normų pagrindu, ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo taip pat negali būti reiškiamas. Tik tuo atveju, jeigu sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės normos neužtikrina teisingo bylos išsprendimo, papildomai (subsidiariai) gali būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2010).

16. Esant reikalavimui priteisti be pagrindo įgytą turtą, teismas visų pirma turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kyla (jei kyla) prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis gauto turto išreikalavimo taisykles, ginčo atveju turi būti taikomas.

17. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju yra svarbios aplinkybės, nustatytos prejudicinę reikšmę turinčioje Vilniaus apygardos teismo byloje Nr. e2-1091-262/2018 ir Lietuvos apeliacinio teismo apeliacine tvarka nagrinėtoje byloje Nr. e2A-449-330/2019 (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. spalio 10 d. nutartyje (toliau – ir Nutartis), civilinėje byloje Nr. e2A-449-330/2019 nurodė, jog ieškovai (Z. U. ir V. U.) ir atsakovai (I. U. ir M. U.) yra itin artimais ryšiais susiję asmenys – ieškovai yra atsakovo tėvai, o atsakovė I. U. yra atsakovo M. U. sutuoktinė. Pagal ieškovų paaiškinimus, 200 000 Lt paskola buvo perduota atsakovams solidariai, kadangi atsakovai siekė įsigyti gyvenamąjį namą su žemės sklypu. Kadangi atsakovų (I. U. ir M. U.) turtinė padėtis nebuvo palanki, ieškovai (Z. ir V. U.) nusprendė suteikti atsakovams paskolą ir padėti jiems įsigyti gyvenamąjį namą bei žemės sklypą (Nutarties 34 p.). Teisėjų kolegija taip pat nustatė, jog atsakovai iš tiesų siekė įgyti Butą, kuriame vėliau apsigyveno, mokėjo buto mokesčius, atliko jo remontą, o atsakovė vėlgi realiai ketino parduoti šį daiktą, nes jį pardavusi siekė kartu su atsakovu įsigyti gyvenamąjį namą su žemės sklypu bei ten gyventi (Nutarties 39 p.). Šalys buvo artimieji asmenys, kurių tarpusavio santykiai žodinės paskolos sutarties sudarymo metu buvo geri, nors šiuo metu – konfliktiški. Apibrėždamos savo teisinius santykius šalys nesudarė rašytinės formos sutarties. Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie šalių derybas dėl palūkanų, nors atsižvelgiant į atsakovų deklaruojamą sudėtingą turtinę padėtį sandorio sudarymo metu, pagrįsta manyti, jog palūkanų (jų dydžio) klausimas kitu atveju jiems būtų buvęs aktualus. (Nutarties 46 p.). Teisėjų kolegija, priėjo prie išvados, kad ieškovų atsakovams suteikta 200 000 Lt paskola buvo neatlygintinė (Nutarties 47 p.).

18. Taigi, iš šių prejudicinių aplinkybių matyti, kad šalys buvo artimai susiję asmenys, jų tarpusavio santykiai ilgą laiką buvo geri, Z. U. ir V. U. I. U. ir M. U. suteikė neatlygintinę 200 000 Lt paskolą.

19. Teismo posėdžio metu, ieškovė paklausta, kokių priemonių ėmėsi gindama savo interesus po nesudarytos pagrindinės sutarties, nenurodė jokių argumentų ir nepateikė jokių įrodymų apie reikštas kokias nors pretenzijas atsakovams dėl jų gyvenimo jos bute iki santuokos nutraukimo su trečiuoju asmeniu – M. U., bylos. Todėl ieškinio pareiškimas atsakovams už ginčo laikotarpį atgaline data neatitinka nei protingumo, nei teisingumo principų (CK 1.5 str.).

20. Atsakovai teigė, kad ieškovė leido jiems neatlygintinai gyventi Bute. Įvertinus šios bylos ir kitų bylų prejudicines aplinkybes, yra labiau tikėtina (CPK 185 str.), kad šis atsakovų teiginys yra pagrįstas, t. y. ieškovė leido atsakovams gyventi ginčo bute, nereikalaudama jokio nuomos mokesčio. Šį teiginį iš esmės patvirtina ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-449-330/2019 išdėstytos aplinkybės, kad šalių santykiai buvo geri, atsakovai I. U. ir M. U. neatlygintinai skolino dideles sumas pinigų, todėl tikėtina, kad ir atsakovai turėjo pagrįstus lūkesčius – neatlygintinai naudotis Butu.

21. Taip pat remiantis prejudicinėmis aplinkybėmis civilinėje byloje Nr. e2A-449-330/2019 nustatyta, kad ieškovė ilgą laiką neįvykdė prievolės atsakovams (negrąžino paskolos bei pagal preliminariąją sutartį gauto avanso), todėl labai tikėtina, jog dėl to ji ir nereiškė jiems jokių pretenzijų dėl nuomos mokesčio.

22. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog atsakovai yra praturtėję dėl jos veiksmų. Priešingai, vertinant aplinkybes civilinėje byloje Nr. e2A-449-330/2019 bei šalių paaiškinimus šioje byloje, darytina išvada, kad atsakovai dėl ieškovės veiksmų yra patyrę nuostolių, nes jie ieškovei sumokėję buto kainą gražiuoju neatgavo pinigų, o turėjo kreiptis į teismą, patyrė laiko sąnaudas, kitus nepatogumus. Be to, galima teigti, kad ne atsakovai praturtėjo ieškovės sąskaita, bet ieškovė gavo naudos iš atsakovų, nes, kaip minėta, atsakovai gyvendami Bute mokėjo komunalinius mokesčius, atliko jo remontą (t. y. pagerino Butą), turėjo teisėtų lūkesčių jį įsigyti, neatlygintinai ieškovei suteikė paskolą (dėl to ieškovei nereikėjo kreiptis į banką, imti paskolos, mokėti palūkanų).

23. Taigi, ieškovė neįrodė, jog atsakovų praturtėjimas atitinkamai sumažino ieškovės turtą (pagal teisinį reglamentavimą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką atsakovai turėtų būti praturtėję ieškovės sąskaita).

24. Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nėra minėtų sąlygų konstatuoti atsakovų nepagrįstą praturtėjimą, todėl ieškovė nepagrįstai, remdamasi CK normomis, reglamentuojančiomis nepagrįstą praturtėjimą, reikalauja iš atsakovų priteisti 54970,72 Eur skolos, 9716,09 Eur palūkanų ir 5 procentų dydžio palūkanas. Dėl išvardintų priežasčių ieškinys atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

25. Atmetus ieškinį spręstinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Atsakovai pateikė įrodymus, kad patyrė 1987,43 Eur bylinėjimosi išlaidų. Ši suma pripažįstama pagrįsta, todėl ji atsakovams priteisiama iš ieškovės (CPK 93, 98 str.).

26. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartimi šioje byloje ieškovei I. U. buvo atidėtas 1120 Eur žyminio mokesčio už ieškinį sumokėjimas iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo. Kadangi ieškinys buvo atmestas 1120 Eur žyminio mokesčio suma iš ieškovės priteisiama valstybei.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259, 260, 270 straipsniais, teismas

nusprendė:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės I. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovų Z. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 1987,43 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš ieškovės I. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1120 Eur žyminio mokesčio.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.