- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-28
- Bylos Nr.
- e2A-275-544/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė (pran.), Laimantas Misiūnas, Laimutė Sankauskaitė
- Atsakovas
- V. M.
- Ieškovas
- D. J.
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-275-544/2020
teisėjas Vygintas Mažuika Teisminio proceso Nr. 2-08-3-00987-2019-9
2020 m. gegužės 28 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Laimanto Misiūno ir Laimutės Sankauskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2938-828/2019 pagal ieškovo D. J. ieškinį atsakovui V. M. dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu bei vykdomojo įrašo panaikinimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas D. J. prašė pripažinti negaliojančiu 2010 m. sausio 2 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, pagal kurį jis įsipareigojo sumokėti atsakovui V. M. 3 000 Lt (868,86 Eur), bei panaikinti šio vekselio pagrindu 2011 m. lapkričio 28 d. Panevėžio miesto 5-ojo notarų biuro išduotą vykdomąjį įrašą Nr. 10553.
2. Nurodė, kad iš atsakovo buvo pasiskolinęs 200 Lt, dėl ko 2009 m. rugpjūčio mėnesio viduryje pasirašė paprastąjį vekselį, kuriuo įsipareigojo iki 2010 m. lapkričio 22 d. sumokėti atsakovui 200 Lt. Nei 2010 metais, nei vėliau jokių vekselių nepasirašinėjo. Vekselio dėl 3 000 Lt skolos taip pat niekada nebuvo pasirašęs, nes tokios pinigų sumos niekada nesiskolino. Kai pasirašė vekselį dėl 200 Lt, buvo kartu su buvusia savo sutuoktine J. T. (J.). Kaip papildomą garantą dėl skolos grąžinimo, atsakovas pasiėmė jo asmens tapatybės kortelę bei buvusios sutuoktinės banko kortelę. Ieškovo teigimu, skola atsakovui buvo grąžinta, kai buvusi sutuoktinė 2010 m. birželio 9 d. paėmė iš bankomato 200 Lt. Atsakovas dokumentus gražino, tačiau vekselį pasiliko, o jis nepagalvojo, kad iš atsakovo vekselį po skolos grąžinimo reikėjo atsiimti. Vėliau paaiškėjo, kad atsakovas, atgavęs skolą pagal 2009 m. vekselį, jį apgavo, suklastotą savo ranka surašytą 2010 m. sausio 2 d. paprastąjį vekselį pateikė notarui, kuris išdavė vykdomąjį dokumentą dėl skolos išieškojimo ne ginčo tvarka. Šio dokumento pagrindu antstolis pradėjo iš jo priverstinį skolos išieškojimą. Todėl prašo vekselį ir jo pagrindu išduotą vykdomąjį įrašą panaikinti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90, 1.91 straipsnių pagrindais.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Pripažino negaliojančiu nuo sudarymo momento 2010 m. sausio 2 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo D. J. įsipareigojo iki 2011 m. lapkričio 22 d. sumokėti V. M. 3 000 Lt, nuo jo sudarymo momento ir panaikino šio vekselio pagrindu 2011 m. lapkričio 28 d. notaro išduotą vykdomąjį įrašą, notarinio registro Nr. 10553.
4. Teismas nustatė, kad 2011 m. gruodžio 6 d. atsakovas pateikė antstoliui vykdyti 2011 m. lapkričio 28 d. notaro išduotą vykdomąjį įrašą pagal 2010 m. sausio 2 d. ieškovo išrašytą vekselį atsakovui, kuriuo ieškovas įsipareigoja iki 2011 m. lapkričio 22 d. sumokėti atsakovui 3 000 Lt. Pagal nurodytą vykdomąjį dokumentą antstolis atlieka priverstinį vykdymą. Bylos nagrinėjimo metu atliktos rašysenos ekspertizės išvadose (2019 m. gegužės 30 d. ekspertizės aktas Nr. 11-934(19)) nurodoma, kad ginčijamo vekselio skiltyje „Vekselio davėjas“ grafoje „(parašas, vardas, pavardė)“ pasirašė ir rankraštinį įrašą „D. J.“ parašė ieškovas.
5. Teismas laikė, jog byloje duomenų apie prieš ieškovą panaudotą apgaulę nepakanka, kadangi pats ieškovas negalėjo nurodyti, kokiai iš tikrųjų sumai ir kokiu pagrindu jis manė išduodąs ir išdavė ginčijamą vekselį, nes ekspertizės akto duomenys patvirtina, kad vekselį tikrai pasirašė ieškovas. Dėl to nėra pagrindo pripažinti vekselį negaliojančiu kaip sudarytą dėl apgaulės CK 1.91 straipsnio pagrindu. Tačiau teismas byloje nustatė kitą vekselio negaliojimo pagrindą – nebuvo atsakovo nurodyto prievolės pagal ginčijamą vekselį atsiradimo pagrindo - atsakovo nurodytos 3 000 Lt paskolos ieškovui suteikimo. Išvadą, jog nebuvo prievolės pagal ginčijamą vekselį atsiradimo pagrindo, teismas darė įvertinęs šias aplinkybes: nėra jokių rašytinių įrodymų apie 3 000 Lt ieškovui perdavimą (paskolos raštelio, pakvitavimo, bankinio pavedimo ar pan.); atsakovo paaiškinimai apie pinigų paskolinimo ir vekselio išrašymo laiką bei vietą nėra nuoseklūs, jis nurodė šių aplinkybių tiksliai neprisimenantis; jo nurodytas šių veiksmų liudytojas S. V. vekselio išrašymo metu buvo gydomas ligoninės VšĮ „Respublikinė Šiaulių ligoninė“ stacionare, todėl negalėjo dalyvauti nei paskolinant pinigus, nei išrašant vekselį; mažai tikėtina, jog atsakovas, dirbdamas taksi vairuotoju, nuolat su savimi automobilyje galėjo vežiotis tokias dideles pinigų sumas (apie 3 000 Lt) grynais; neįtikima, kad atsakovas galėtų mažai pažįstamam ieškovui, kurio turtinė padėtis sunki (neturi jokio turto ir pajamų), be jokio užstato ar kitokio paskolos grąžinimo užtikrinimo paskolinti tokią didelę pinigų sumą (3 000 Lt); dar mažiau tikėtina, kad paskolą nurodytomis sąlygomis atsakovas suteiktų dar ir neatlygintinai; tiek ieškovas, tiek liudytojas V. Z. patvirtino, kad nuo 2009 m. Kalėdų iki Naujųjų metų ir po jų kartu šventė, nuolat vartojo alkoholį; liudytojas patvirtino, kad nurodytu laikotarpiu atsakovo nematė, o ieškovas jam nėra minėjęs, jog pasiskolino tokią didelę pinigų sumą; liudytojas, kaip ir ieškovas, patvirtino, kad atsakovas iš tikrųjų skolindavo pinigus, tik daug mažesnėmis sumomis (po 100 – 200 Lt); kad atsakovas turi patirties pinigų skolinime, patvirtina ir ginčijamo vekselio forma, kurioje atsakovo (vekselio turėtojo) duomenys atspausdinti kompiuteriu, kas tik dar labiau patvirtina vertinimą, jog mažai tikėtina, kad atsakovas, turėdamas pinigų skolinimo patirties, be jokių garantijų ir neatlygintinai būtų paskolinęs tokią didelę pinigų sumą ieškovui, kurio turtinė padėtis bloga.
6. Teismas sprendė, kad labiau tikėtina yra tai, jog ieškovas nėra gavęs 3 000 Lt paskolos iš atsakovo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnis). Nenustačius kito galimo byloje ginčijamo vekselio išdavimo pagrindo, teismas konstatavo, kad nebuvo prievolės pagal ginčijamą vekselį atsiradimo pagrindo (jis negalioja), dėl ko ginčijamas vekselis negali likti apyvartoje. Remdamasis tuo, teismas vekselį ir jo pagrindu notaro išduotą vykdomąjį įrašą panaikino CK 1.78 straipsnio 5 dalies, 1.80, 1.91 straipsnių pagrindais
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
7. Apeliaciniu skundu atsakovas V. M. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
8. Nurodo, kad teismas vekselį pripažino negaliojančiu nenustatęs esminę reikšmę turinčių faktinių aplinkybių dėl vekselio negaliojimo, todėl pažeidė materialinės teisės normas, nustatytas faktines aplinkybes nustatė bei pateiktus rašytinius įrodymus vertino netinkamai, pažeidžiant įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, nagrinėdamas bylą ir priimdamas sprendimą padarė nepagrįstas išvadas bei nesivadovavo teisingumo, sąžiningumo, protingumo ir kitais civilinės teisės principais. O būtent: teismas paskyrė teismo rašysenos ekspertizę, kuri patvirtino ieškovo parašo tikrumą, tačiau ja nesivadovavo; sprendimą grindė šališkomis, neobjektyviomis interpretacijomis, dėl ko neatskleidė bylos esmės; be pagrindo pats už ieškovą suformuluodamas prašymą rinko įrodymus apie liudytojo gydymąsi ligoninėje, neleido atsakovui šiuo klausimu pareikšti savo nuomonės, tuo pažeisdamas procesinės teisės normas, be pagrindo atsisakė priimti atsakovo teiktus ieškovą charakterizuojančius įrodymus.
9. Apelianto manymu, jei ieškovas iš tiesų nebūtų gavęs pinigų, tik gavęs notaro vykdomąjį įrašą iš karto būtų kreipęsis į teismą dėl sandorio panaikinimo, tačiau to nedarė, nes žinojo, kad skolą reikia gražinti. Neįtikima, kad, esant sąskaitai areštuotai, ieškovas būtų laukęs ir į teismą kreipęsis tik po 7 metų ir 3 mėnesių. Dėl vekselio pasirašymo ar nepasirašymo teismas paaiškino, jog paskirs ekspertizę ir tam, kuris melavo, paskirs maksimalią 5 000 Eur baudą, su kuo šalys sutiko. Būtent rašysenos ekspertizė ir patvirtino, kad vekselį neabejotinai pasirašė ieškovas. Tačiau teismas vis tiek išlaidas už ekspertizės atlikimą priteisė iš atsakovo, žadėtos baudos niekam neskyrė.
10. Teigia, jog esant rašytiniam susitarimui – pasirašytam vekseliui remtis liudytojų parodymais negalima (CK 1.93 straipsnis). Tačiau šioje byloje teismas priėmė sprendimą remdamasis tik liudytojų parodymais, kurių parodymai akivaizdžiai šališki, išmokti, palankūs ieškovui. Teismas be jokio pagrindo patikėjo išgeriančių asmenų (ieškovo ir liudytojo V. Z.) vienodais pasakojimais su detalėmis apie 2010 m. įvykius, tuo pačiu be jokio pagrindo atmetė teisėto vekselio turėtojo teisingus paaiškinimus.
Atsiliepimas
11. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas D. J. prašo apeliacinį skundą atmesti.
12. Nurodo, kad atsakovo argumentai dėl ieškinio nepagrįstumo ir vekselio teisėtumo yra neišsamūs, nenuoseklūs, prieštaringi ir netikslūs. Atsakovas nepateikė pakankamai įrodymų savo atsikirtimams pagrįsti, tuo tarpu jis įrodė, kad pinigų perdavimo pagal vekselį fakto nebuvo. Byloje surinktų įrodymų visumą teismas įvertino tinkamai. Apeliantas skunde nenurodė nei vienos aplinkybės, įrodančios vekselio galiojimą, jo tikrumą ir paneigiančios teisėtas ir pagrįstas teismo išvadas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Apeliacinis skundas atmetamas.
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
15. Apeliacijos dalyką sudaro skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškovo ieškinys CK 1.78 straipsnio 5 dalies, 1.80 straipsnio, 1.81 straipsnio pagrindais pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento paprastąjį vekselį ir panaikinti jo pagrindu išduotą vykdomąjį įrašą.
16. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimą dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.
17. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Sprendžiant dėl naujai pateikto įrodymo priėmimo, reikia atsižvelgti ne tik į tai, ar naujai teikiamas įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui ir ar jo priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, bet ir į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti.
18. Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomą įrodymą – „Swedbank“, AB sąskaitos išrašą, kuris, apelianto teigimu, patvirtina, jog 2009 m. rugpjūčio 7 d. jis nuo savo sąskaitos nuėmė 4 000 Lt. Įvertinusi prašymo turinį, teisėjų kolegija sprendžia, jog šis dokumentas ne tik kad galėjo būti pateiktas anksčiau, tačiau jo turinys neturi esminės įtakos šalių ginčo išsprendimui, niekaip nėra susijęs su paskolos ieškovui suteikimo (nesuteikimo) aplinkybėmis, nes ginčijamas vekselis buvo pasirašytas gerokai vėliau – 2010 m. sausio 2 d., faktas, kad pinigai paimti iš sąskaitos, neįrodo, kad jie perduoti ieškovui, aplinkybe dėl pinigų išėmimo iš savo sąskaitos ir perdavimo ieškovui atsakovas pradėjo remtis tik apeliaciniame skunde, nors apeliacinės instancijos teisme yra draudžiama remtis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Todėl daroma išvada, jog atsakovo naujų įrodymų teikimas neatitinka CPK 314 straipsnio sąlygų.
19. Civilinės teisės prasme vekselis – tai savarankiškas civilinių teisių objektas, piniginis vertybinis popierius (CK 1.97 straipsnio 1 dalis, 1.101 straipsnio 6 dalis). Vekselis, kaip vertybinis popierius, įstatyme apibrėžiamas kaip dokumentas, kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam (CK 1.105 straipsnio 1 dalis, Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Taigi pagal įstatyme įtvirtintą reglamentavimą vekselis patvirtina besąlygišką mokėjimo pareigą ir iš šios pareigos atsiradusią reikalavimo teisę. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima viena iš vekselio savybių – vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad: pirma, abstrakti prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Vekselio išrašymas – abstraktus vienašalis sandoris. Dėl šio abstraktaus vienašalio sandorio sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2008). Kita vertus, kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, kad vekselio abstraktumo savybė negali būti suabsoliutinta, nes kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu. Taigi vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad vekselis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą, arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-421/2016).
20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas vekselius reglamentuojančias teisės normas, formuoja praktiką ta linkme, kad nebūtų pažeidžiama ir iškreipiama vekselio teisinė esmė, pagal kurią vekselis – tai vertybinis popierius, patvirtinantis teisėtą jo turėtojo besąlygišką, nepriklausančią nuo jos atsiradimo pagrindo reikalavimo teisę į vekselyje nurodytą pinigų sumą ir kartu įtvirtinantis besąlygišką skolininko pagal vekselį pareigą sumokėti šią sumą teisėtam vekselio turėtojui. Kasacinis teismas nutartyse yra pabrėžęs, kad vekselio prigimtis, savybės, užtikrinančios jo viešą patikimumą, specifinis teisinis reglamentavimas suponuoja ribotą vekselio davėjo galimybę reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2010). Kadangi vekselio išrašymas yra valinis veiksmas, galimi atvejai, kai asmens, t. y. vekselio davėjo, veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tokiais atvejais vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti šį sandorį ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo. Kai vekselio pasirašymas neatitinka vidinės vekselio davėjo valios, sąžiningas, teisingas, protingas, apdairus ir rūpestingas asmuo turėtų iš karto jį ginčyti. Kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio, laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai. Dėl to, kad vekselis yra abstraktaus vienašalio sandorio rezultatas ir prievolė, atsiradusi iš abstraktaus sandorio, taip pat yra abstrakti, vekselio turėtojas neturi įrodinėti nei jo reikalavimo teisės atsiradimo pagrindo, nei jo galiojimo. Tai lemia, kad vekselio davėjas, reikšdamas pirmajam vekselio turėtojui prieštaravimus, grindžiamus jų asmeniniais santykiais, privalo įrodyti, jog nebuvo prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindo arba kad jis negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2012).
21. Kaip jau nurodyta aukščiau, ieškovas ieškiniu sandorių negaliojimo pagrindais prašė pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento paprastąjį vekselį ir jo pagrindu išduotą vykdomąjį įrašą. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį tenkino, motyvuodamas tuo, kad ieškovas įrodė, jog nebuvo atsakovo nurodyto prievolės pagal ginčijamą vekselį atsiradimo pagrindo – atsakovo nurodytos 3 000 Lt paskolos ieškovui suteikimo. Vadinasi, konstatavus atsakovo nurodyto ginčijamo vekselio išdavimo pagrindo (3 000 Lt paskolos ieškovui suteikimo) negaliojimą ir nenustačius kito vekselio išdavimo pagrindo, vekselis negali likti apyvartoje ir turi būti pripažintas negaliojančiu. Apeliaciniu skundu atsakovas tokį pirmosios instancijos teismo sprendimą ginčija.
22. CPK 12, 178 straipsniai numato, kad kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Kasacinio teismo praktika aiškinant civilinio proceso įstatymo normas, kurios apibrėžia esmines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra, be kita ko, išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Ne vekselio turėtojas turi įrodinėti jo reikalavimo teisės pagal vekselį pagrindo buvimą ar jo galiojimą, bet vekselio davėjas privalo pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba kad tas pagrindas negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2011).
23. Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos medžiagą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovas byloje įrodė aplinkybes, jog nėra gavęs 3 000 Lt paskolos iš atsakovo, todėl nebuvo prievolės pagal ginčijamą vekselį atsiradimo pagrindo (jis negalioja), dėl ko ginčijamas vekselis negali likti apyvartoje (CPK 178 straipsnis).Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys atsakovui patenkintas, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo. Priešingai nei teigia apeliantas, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai vertino surinktus įrodymus, nustatė reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai motyvavo ir pagrindė savo išvadas. Vien tai, kad apeliantas turi kitą nuomonę dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad įrodymų visuma įvertinta ne pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, kad aktualios materialinės teisės normos aiškintos ir pritaikytos netinkamai, kad byloje nebuvo atskleista bylos esmė ir dėl to skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas išsprendė visus ieškovo reikštus reikalavimus ir pasisakė dėl jų pagrįstumo, nurodė motyvus, kuriais vadovavosi priimdamas sprendimą ieškinį tenkinti.
24. Pažymėtina, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis. Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teisėjo (teismo) suinteresuotumu bylos baigtimi, tendencingumu, išankstiniu nusistatymu prieš apeliantą, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teisėjas (teismas) buvo šališkas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims ir tinkamai atskleidė į bylą pateiktų rašytinių įrodymų turinį, o galutinį sprendimą priėmė bylos duomenų visuma paremtomis išvadomis. Taigi, faktinės aplinkybės, priešingai nei tvirtina apeliantas, neabejotinai teikia pagrindą išvadai, kad teismas ištyrė ir įvertino abiejų šalių į bylą teiktus įrodymus, jų visumą.
25. Sutiktina su apeliantu, jog vertinant liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus, reikia atsižvelgti į jų subjektyvų pobūdį; rašytiniai įrodymai vertinami kaip aiškesni ir patikimesni nei liudytojų parodymai; liudytojo parodymams neišvengiamai daro įtaką laiko veiksnys, nes dalis aplinkybių, svarbios bylai detalės gali būti užmirštos; liudytojo parodymų turiniui gali turėti įtakos tokios subjektyvios aplinkybės, kaip liudytojo požiūris į įvykius ar faktus, apie kuriuos jis duoda parodymus, liudytojo santykiai su asmenimis, dėl kurių teisių ir interesų jis liudija ar apie kurių elgesį, veiksmus ar su jais susijusias aplinkybes jis duoda parodymus; asmeniniai liudijimai patikimumo prasme vertinami kaip subjektyvaus pobūdžio ir paprastai silpnos įrodomosios galios įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-695/2015). Antra vertus, nagrinėjamu atveju liudytojo V. Z. parodymai buvo tik viena iš teismo įvertintų įrodinėjimo priemonių, kartu su kitomis betarpiškai teismo ištirtomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 14 straipsnis), suformavusiomis teismo vidinį įsitikinimą dėl paskolos ieškovui nesuteikimo. Byloje apeliantas turėjo galimybę pasisakyti visais ginčui aktualiais klausimais, prašyti apklausti jo norimus liudytojus, tačiau tokia teise jis pats nepasinaudojo, apsiribodamas vien deklaratyviu pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pasisakymu, kad dėl jo nurodytų aplinkybių gali pasikviesti daug liudytojų.
26. Apeliantas, teigdamas, jog teismas negalėjo vadovautis liudytojų parodymais, remiasi CK 1.93 straipsniu. CK 1.93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Nagrinėjamu atveju ginčijamas sandoris dėl 3 000 Lt, kurio sudarymo metu, pagal galiojusio CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktą (redakcija, galiojusi nuo 2010 metų sausio 1 dienos), toks sandoris buvo sudaromas paprasta rašytine forma. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas bei pagrįstai rėmėsi visais byloje esančiais įrodymais, kitaip būtų buvę paneigti teisingumo, protingumo ir rungimosi principai.
27. Kritiškai vertintini apelianto argumentai, kad teismas be pagrindo pats rinko įrodymus, nesivadovavo atsakovo – vekselio turėtojo teisingais paaiškinimais. Iš bylos medžiagos bei išklausius garso įrašą iš pirmosios instancijos teismo posėdžio metu vykusio šalių pasisakymų, matyti, jog tiek ieškovas, tiek jo atstovas teismo prašė išreikalauti dokumentus, apklausti liudytojus, teikė paaiškinimus, proceso dalyviams uždavė atitinkamus klausimus, prašė skirti ekspertizę, teikė papildomus dokumentus ir įrodymus. Tuo tarpu apeliantas pirmosios instancijos teismui iš esmės nenurodė nei vienos aplinkybės, įrodančios vekselio pagrindo galiojimą, o teismui pateikus su vekselio tikrumu susijusius klausimus, jis arba nurodė nenuoseklius argumentus, arba nurodė, kad aplinkybių nepamena. Be to, priešingai nei skunde teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti laikraštį „Sekundė“, kuriame yra straipsnis, neva neigiamai charakterizuojantis ieškovą. Akivaizdu, jog tokia medžiaga nėra susijusi nei paskolos suteikimo, nei vekselio išdavimo aplinkybėmis.
28. CK 1.124 straipsnyje nurodyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.125 straipsnio 1 dalį, bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. CK 1.126 straipsnio 1 ir dalyje numatyta, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs, o ieškinio senatį taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pagal 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Vadovaujantis šiomis įstatymo normomis ir atsižvelgiant į tai, kad ginčo atveju ieškinio senaties terminas nėra pasibaigęs, neturi teisinės reikšmės apelianto keliamos abejonės dėl ieškovo ankstesnio nesikreipimo į teismą, siekiant apginti pažeistas teises.
29. Apeliantas nurodo, kad rašysenos ekspertizė patvirtino, jog vekselį pasirašė ieškovas. Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad vekselio pasirašymas yra tik viena iš aplinkybių, kurią pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančių įrodymų visumoje. Taigi, apeliantas nepagrįstai teigia, jog teismas nevertino ekspertizės akto išvadų. Svarbu tai, kad nors atliktos rašysenos ekspertizės išvadose nurodoma, jog ginčijamo vekselio skiltyje „Vekselio davėjas“ grafoje „(parašas, vardas, pavardė)“ pasirašė ir rankraštinį įrašą „D. J.“ parašė ieškovas, tačiau visą kitą tekstą, įskaitant ir sumą, įrašė pats atsakovas. Kaip pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, atsakovas turi pinigų skolinimo pagal vekselius patirties, ką patvirtina ir ginčijamo vekselio iš anksto pasiruošta forma su atsakovo (vekselio turėtojo) duomenimis. Tai, kad atsakovo vykdyta pinigų skolinimo pagal vekselius veikla ne visada buvo sąžininga ir teisėta, patvirtina įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, priimtu atsakovo atžvilgiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-102-882/2014, nustatytos aplinkybės (teismų informacinės sistemos Liteko duomenys, CPK 179 straipsnio 3 dalis). Visos šios ir pirmosios instancijos teismo nustatytos ir įvertintos aplinkybės patvirtina, jog yra aukštesnė tikimybė, kad teisinių santykių tarp šalių dėl 3 000 Lt paskolos suteikimo, kaip pagrindo išduoti ginčijamą vekselį, nebuvo.
30. Analizuodama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo priteistų bylinėjimosi išlaidų už ekspertizės atlikimą, teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi taisyklės, jog bylinėjimosi išlaidos paskirstomos priklausomai nuo visos bylos baigties, o ne nuo atskiro procesinio veiksmo byloje rezultato (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66-686/2016). Nagrinėjamu atveju ieškinį tenkinus visiškai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė valstybei iš atsakovo 824,88 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų bei 35,20 Eur kitų bylinėjimosi išlaidų.
31. Pasisakant dėl to, kad, apelianto teigimu, teismas žadėjo skirti baudą tam, kuris sakė netiesą apie parašo suklastojimą, pažymėtina, jog teismas turi teisę skirti baudą asmeniui, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) ar sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą (CPK 95 straipsnis), tačiau tai nėra teismo pareiga. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas teismo posėdžio metu kaip tik apie savo tokią teisę bei galimybę skirti baudą ir buvo šalims išaiškinęs. Nagrinėjamu atveju tai, kad bauda nei ieškovui, nei atsakovui liko nepaskirta, jokios reikšmės ginčijamo sprendimo teisingumui ir pagrįstumui neturi.
32. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija vertina, kad byloje esančių įrodymų visuma sudaro pagrindą išvadai, jog byloje neįrodyta ieškovo ir atsakovo prievolinių teisinių santykių, iš kurių buvo kildinamas vekselyje nurodytos sumos mokėjimo pagrindas, teisėto egzistavimo. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo faktinį ir teisinį pagrindą tenkinti ieškinį.
33. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Teisėjų kolegija iš bylos duomenų sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.
34. Esant virš nustatytoms aplinkybėms, remiantis bylos medžiaga sprendžiama, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis CPK 176 – 185 straipsniuose reglamentuotų įrodinėjimo proceso taisyklių, teisingai taikė nagrinėjamus teisinius santykius reguliuojančias materialinės teisės normas, todėl tenkindamas ieškinį priėmė teisėtą ir byloje surinktais bei įvertintais įrodymais pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo (CPK 185, 263 straipsniai, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.