Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-943-370/2022

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-12-22
Bylos Nr.: e2A-943-370/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-56-3-00390-2021-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vigintas Višinskis, Danguolė Martinavičienė, Tomas Venckus
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Plasteks“

Kategorijos

2.1.5.1.3.11pavadinimo nepavyko patikrinti
2.1.5.2Ieškinio senaties termino pradžia ir ieškinio senaties termino pabaigos teisiniai padariniai
2.6.1.6.1Actio Pauliana
2.6.7Restitucija

Civilinė byla Nr. e2A-943-370/2022Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00390-2021-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.3.11; 2.1.5.2; 2.6.1.6.1; 2.6.7 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. gruodžio 22 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tomo Venckaus ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Plasteks“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. birželio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Litoplast“ patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Plasteks“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Litoplast“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė:

1.1. pripažinti niekiniu ir negaliojančiu 2020 m. gegužės 29 d. ieškovės ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Plasteks“ priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, kurių suma 12 642,39 Eur, įskaitymą;

1.2. pripažinti niekiniu ir negaliojančiu 2020 m. birželio 5 d. ieškovės ir atsakovės UAB „Plasteks“ priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, kurių suma 7 107,84 Eur, įskaitymą;

1.3. pripažinti niekiniu ir negaliojančiu 2020 m. birželio 8 d. ieškovės ir atsakovės priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, kurių suma 69 553,48 Eur, įskaitymą;

1.4. pripažinti niekiniu ir negaliojančiu 2020 m. rugsėjo 7 d. ieškovės ir atsakovės priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, kurių suma 67 697,79 Eur, įskaitymą;

1.5. taikyti restituciją, grąžinant ieškovei 157 001,02 Eur reikalavimo teisę į atsakovę, ir priteisti ieškovei iš atsakovės 157 001,02 Eur skolos už parduotas prekes;

1.6. priteisti ieškovei iš atsakovės 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos;

1.7. priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 7 d. nutartimi ieškovei buvo iškelta bankroto byla. Kauno apygardos teismas 2021 m. sausio 18 d. nutartimi patvirtino įmonės kreditorių sąrašą. Šiuo metu bendra patvirtintų kreditinių reikalavimų suma sudaro 1 373 707,65 Eur. Ekspertui atlikus bendrovės veiklos ir dokumentų auditą, 2021 m. vasario 25 d. buvo surašyta audito ataskaita dėl UAB „Litoplast“ bankroto. Audito ataskaita patvirtino aplinkybes dėl ginčytinų ieškovės sandorių sudarymo ir tyčinio bankroto požymių egzistavimo. Ataskaitoje nustatyta, kad ieškovė buvo nemoki vėliausiai nuo 2020 m. kovo 31 d. Po šios datos buvo sudarytas ne vienas sandoris, pažeidžiantis ieškovės ir jos kreditorių teises. Ginčijami ieškovės ir atsakovės vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymai audito ataskaitoje buvo identifikuoti kaip pabloginę ieškovės finansinę padėtį ir pažeidę kreditorių teises ir teisėtus interesus.

3. Ieškovė reikalavimą atsakovei įgijo pirkimo–pardavimo sandorių pagrindu. Šie sandoriai ieškovei buvo nuostolingi, nes prekės buvo parduotos už mažesnę, nei savikaina, kainą. Ieškovė ir atsakovė 2020 m. kovo 10 d. sudarė ilgalaikę prekių pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovė pardavė atsakovei prekių ir 2020 metais išrašė PVM sąskaitas faktūras, tačiau atsakovė su nemokia ieškove tiesiogiai neatsiskaitė. Kaip nustatyta audito ataskaitoje, pagal dalį PVM sąskaitų faktūrų buvo atsiskaityta, įskaitant priešpriešinius vienarūšius ieškovės ir atsakovės reikalavimus. Atsakovė pateikė ieškovei keturis pranešimus dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo: 1) 2020 m. gegužės 29 d. pranešimą dėl vienarūšių priešpriešinių reikalavimų, kurių suma 12 642,39 Eur, įskaitymo, 2) 2020 m. birželio 5 d. pranešimą dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, kurių suma 7 107,84 Eur, įskaitymo, 3) 2020 m. birželio 8 d. pranešimą dėl reikalavimo perleidimo ir priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, kurių suma 69 553,48 Eur, įskaitymo ir 4) 2020 m. rugsėjo 7 d. pranešimą dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, kurių suma 67 697,79 Eur, įskaitymo. Įskaityta buvo, iš viso 157 001,02 Eur suma. Dėl įskaitymų ieškovė prarado teisę į gautiną sumą, taip buvo sumažintas ieškovės turtas ir galimybė kreditoriams gauti reikalavimų patenkinimą iš nemokios bendrovės turto. Tokie sandoriai laikytini pažeidžiančiais ieškovės kreditorių teises ir teisėtus interesus. Be to, įskaitymai buvo atlikti galiojant ieškovės turto areštui.

Žemesnės instancijos teismas

4. Nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2022 m. vasario 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-508-254/2022 ieškovės bankrotą pripažino tyčiniu. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. kovo 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-361-567/2022 Kauno apygardos teismo 2022 m. vasario 17 d. nutartį paliko nepakeistą. Tyčinio bankroto byloje buvo nustatytas ieškovės nemokumo momentas – vėliausiai nuo 2020 m. kovo 31 d. Egzistuoja visos sąlygos ginčo įskaitymus pripažinti negaliojančiais actio Pauliana pagrindu. Įskaitymų atlikimo metu ieškovė turėjo ne vieną kreditorių, su kuriuo nebuvo atsiskaičiusi. Didžiausios kreditorės UAB „Margūnas“ reikalavimas egzistavo jau nuo 2017 m. liepos 11 d. Sudarytais sandoriais buvo pažeistos ieškovės kreditorių teisės, nes ieškovė, būdama nemoki, suteikė pirmenybę kitam kreditoriui. Įskaitymai turėjo įtakos ieškovės finansinės padėties pablogėjimui ir negalėjimui atsiskaityti su kitais kreditoriais. Neegzistavo jokia objektyvi ieškovės ir (ar) atsakovės pareiga atlikti įskaitymus. Tyčinio bankroto byloje įsiteisėjusia nutartimi nustatyta, kad ieškovės veikla buvo perkelta į atsakovę, todėl jai neabejotinai turėjo būti žinoma situacija apie ieškovės nemokumą. Be to, ieškovė ir atsakovė buvo susijusios per fizinius ir juridinius asmenis. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad tiek ieškovė, tiek atsakovė, atlikdamos įskaitymus, žinojo ir negalėjo nežinoti, jog šie sandoriai pažeis ieškovės ir jos kreditorių teises ir teisėtus interesus. Taigi, ieškovė ir atsakovė buvo akivaizdžiai nesąžiningos.

5. Nors ieškovės finansinėje apskaitoje 2020 m. gegužės 29 d. užfiksuotas 14 506,33 Eur sumos įskaitymas, tačiau atsižvelgiant į tai, kad atsakovės pranešimu buvo įskaityta tik 12 642,39 Eur suma, o kita dalimi buvo kredituota PVM sąskaita faktūra, ieškovė sumažina savo reikalavimą kredituotos sumos dalimi. Atsakovė 2020 m. gegužės 25 d. reikalavimo perleidimo sutartimi įgijo reikalavimo teisę į 69 553,48 Eur sumą iš tuometinio ieškovės vadovo G. U.. Tuo pagrindu buvo įskaityti priešpriešiniai vienarūšiai ieškovės ir atsakovės reikalavimai. Ieškovė neginčija 2020 m. gegužės 25 d. reikalavimo perleidimo sutarties, tačiau panaikinus įskaitymą ir pritaikius restituciją, reikalavimo teisė gali būti grąžinta atsakovei, kuri galės kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą ir prašyti įtraukti ją su šiuo reikalavimu į kreditorių sąrašą. Pasisakydama dėl 2020 m. rugsėjo 7 d. atlikto 67 697,79 Eur sumos įskaitymo, teigia, kad šis įskaitymas į apskaitą įtrauktas, kai Kauno apygardos teismo nutartimi ieškovei buvo iškelta bankroto byla. Dėl visų ginčijamų įskaitymų ieškovė prarado teisę į 157 001,02 Eur dydžio gautiną sumą.

6. Nurodė, kad įskaitymai ir mokėjimas buvo atlikti galiojant bendrovės turto areštui, draudžiančiam disponuoti bendrovės turtu, todėl prieštarauja imperatyvioms Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo (toliau – TAARĮ) 2 straipsnio 3 dalies ir 4 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Kadangi atliekant įskaitymus buvo pažeistos imperatyviosios teisės normos, įskaitymo sandoriai yra niekiniai ir negalioja ab initio (nuo pradžių).

Atsiliepimas

7. Atsakovė UAB „Plasteks“ prašė patikslintą ieškinį atmesti, taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad ginčijami įskaitymai teisiškai kvalifikuotini kaip vienašaliai sandoriai, atsakovės atlikti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.130 ir 6.131 straipsnių pagrindu. Ginčijamas mokėjimas taip pat kvalifikuotinas kaip vienašalis atsakovės atliktas sandoris, atitinkantis CK 1.63 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus vienašalio sandorio požymius. Bendrovės nemokumo administratorius neturi subjektinės teisės ginčyti kitų bendrovės kontrahentų, taip pat ir atsakovės, sudarytų vienašalių sandorių, kadangi bendrovė nėra ginčo sandorių šalis. Ieškovė patikslintą ieškinį grindžia Kauno apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. eB2-508-254/2022 nustatytomis aplinkybėmis, tačiau nurodytoje byloje dalyvavo kiti asmenys ir teismo sprendimas teisines pasekmes sukėlė asmenims, kurie nedalyvauja šioje byloje. Dėl to civilinėje byloje Nr. eB2-508-254/2022 nustatytos aplinkybės nėra laikytinos prejudiciniais faktais šioje byloje. Neegzistuoja visos actio Pauliana taikymo sąlygos. Ginčo sandorių sudarymas nenulėmė nei bendrovės nemokumo, nei tuo metu jau buvusių kreditorių interesų pažeidimų. Remiantis pačios ieškovės pateiktos audito ataskaitos duomenimis, 2020 m. kovo 31 d. bendrovės turtas sudarė 1 610 653 Eur, o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai – 1 595 494 Eur. Taigi, remiantis bendrovės buhalterinės apskaitos duomenimis, įmonė nebuvo nemoki. Ieškovės 2020 metų finansinė atskaitomybė VĮ Registrų centre nebuvo paviešinta, todėl atsakovė negalėjo žinoti apie ieškovės nemokumą. Be to, atsakovė neturi pareigos tikrinti viešus duomenis apie visiems skolininkams pritaikytus areštus. Atsakovė yra ūkio subjektas, sudaro daug sandorių ir turi daug klientų, kurių visų finansinės padėties objektyviai neįmanoma nustatyti. Mano, kad senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo to momento, kai bendrovei iškelta bankroto byla – 2020 m. spalio 7 d. Ieškovė patikslinto ieškinio reikalavimus pareiškė 2021 m. spalio 25 d., t. y. praleidusi vienerių metų ieškinio senaties terminą. Bendrovės reikalaujamas taikyti restitucijos būdas yra visiškai nepagrįstas, neatitinka CK 6.145 straipsnio sąlygų, nes atsakovė, pritaikius tokį restitucijos būdą, du kartus sumokėtų tas pačias sumas: vieną kartą G. U., kitą kartą – bendrovei. Tai lemtų dvigubą prievolės įvykdymą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Klaipėdos apygardos teismas 2022 m. birželio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino negaliojančiais nuo jų sudarymo momento ieškovės UAB „Litoplast“ ir atsakovės UAB „Plasteks“ priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymus, atliktus 2020 m. gegužės 29 d., kurio suma – 12 642,39 Eur, 2020 m. birželio 5 d., kurio suma – 7 107,84 Eur, 2020 m. birželio 8 d., kurio suma – 69 553,48 Eur ir 2020 m. rugsėjo 7 d., kurio suma – 67 697,79 Eur; taikė restituciją ir grąžino ieškovei BUAB „Litoplast“ 157 001,50 Eur reikalavimo teisę į atsakovę UAB „Plasteks“; priteisė ieškovei BUAB „Litoplast“ iš atsakovės 157 001,02 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 4 273,30 Eur bylinėjimosi išlaidas. Atmetė atsakovės UAB „Plasteks“ prašymą dėl baudos skyrimo. Priteisė iš atsakovės UAB „Plasteks“ 2 153 Eur žyminio mokesčio į valstybės biudžetą.

9. Teismas nustatė, kad pagal pirkimo–pardavimo sutartį atsakovė įsigijo iš ieškovės prekes pagal šias PVM sąskaitas faktūras: 2020 m. balandžio 6 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. LIT20 00254, 2020 m. balandžio 8 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. LIT20 00259, 2020 m. balandžio 8 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. LIT20 00260. Kadangi dalis įsigytų prekių buvo grąžinta, ieškovė 2020 m. gegužės 29 d. išrašė atsakovei kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. KR 200200529 14 506,33 Eur sumai, ja įformino dalies įsigytų prekių grąžinimą. Atsakovė buvo skolinga ieškovei 47 923,63 Eur sumą pagal 2020 m. balandžio 6 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. LIT20 00254, o ieškovė tapo skolinga atsakovei 12 642,39 Eur sumą pagal 2020 m. gegužės 29 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. KR 200200529. Atsižvelgdama į tai, atsakovė 2020 m. gegužės 29 d. pateikė ieškovei pranešimą dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo, kuriuo įskaitė šiuos reikalavimus.

10. Teismas nustatė, kad pagal 2020 m. birželio 5 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. PLA20 0000067 7 107,84 Eur sumai atsakovė pardavė ieškovei prekes. 2020 m. birželio 5 d. pranešimu dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo atsakovė vienašališkai įskaitė savo turėtą 7 107,84 Eur reikalavimą pagal 2020 m. birželio 5 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. PLA20 0000067 ir ieškovės 35 281,24 Eur reikalavimą atsakovei pagal 2020 m. balandžio 6 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. LIT20 00254.

11. Teismas taip pat nustatė, kad 2020 m. gegužės 25 d. reikalavimo perleidimo sutartimi atsakovė perėmė iš G. U. ir D. U. 69 553,48 Eur piniginį reikalavimą UAB „Litoplast“, kylantį iš 2018 m. kovo 1 d. paskolos sutarties, ir įsipareigojo už reikalavimo perleidimą sumokėti 69 553,48 Eur sumą, pervedant ją į G. U. atsiskaitomąją sąskaitą. Atsakovė 2020 m. birželio 8 d. pranešimu dėl reikalavimo perleidimo ir priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo nurodė, kad ieškovė turi reikalavimo teisę atsakovei pagal ieškovės 210 873,11 Eur sumai išrašytas PVM sąskaitas faktūras: 2020 m. balandžio 6 d. Nr. LIT2000254 – 28 173,40 Eur; 2020 m. balandžio 8 d. Nr. LIT2000259 – 90 082,99 Eur; 2020 m. balandžio 8 d. Nr. LIT2000260 – 42 434,70 Eur; 2020 m. balandžio 8 d. Nr. LIT2000276 – 10 581,45 Eur; 2020 m. balandžio 23 d. Nr. LIT2000261 – 3 321,40 Eur; 2020 m. balandžio 27 d. Nr. LIT2000259 – 5 247,31 Eur; 2020 m. balandžio 30 d. Nr. LIT1000280 – 4 310,13 Eur; 2020 m. gegužės 8 d. Nr. LIT2000281 – 556,60 Eur; 2020 m. gegužės 11 d. Nr. LIT2000282 – 1 355,20 Eur; 2020 m. gegužės 13 d. Nr. LIT2000284 – 1 654,01 Eur; 2020 m. gegužės 22 d. Nr. LIT2000285 – 1 000,79 Eur; 2020 m. gegužės 26 d. Nr. LIT2000286 – 8 693,90 Eur; 2020 m. gegužės 29 d. Nr. LIT2000287 – 1 397,02 Eur; 2020 m. birželio 2 d. Nr. LIT2000292 – 2 948,01 Eur; 2020 m. birželio 4 d. Nr. LIT2000291 – 1 940,81 Eur; 2020 m. birželio 5 d. Nr. LIT2000289 – 4 349,13 Eur; 2020 m. birželio 8 d. Nr. LIT2000293 –2 826,26 Eur. Atsakovė 2020 m. birželio 8 d. pranešimu dėl reikalavimo perleidimo ir priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo informavo ieškovę, kad įskaito UAB „Plasteks“ reikalavimą į 69 553,48 Eur skolą su UAB „Litoplast“ reikalavimu į 210 873,11 Eur skolą, todėl UAB „Plasteks“ mokėtina suma UAB „Litoplast“ tampa 141 319,63 Eur. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad įvykdydama prievolę pagal reikalavimo perleidimo sutartį, atsakovė 2021 m. kovo 30 d. atliko mokėjimo pavedimą, kuriuo pervedė G. U. 69 553,48 Eur sumą.

12. Teismas nustatė, kad atsakovė pirko iš ieškovės prekes pagal šias PVM sąskaitas faktūras: 2020 m. balandžio 8 d. Nr. LIT20 00260, 2020 m. balandžio 23 d. Nr. LIT20 00261, 2020 m. balandžio 8 d. Nr. LIT20 00276, 2020 m. balandžio 27 d. Nr. LIT20 00278, 2020 m. balandžio 30 d. Nr. LIT20 00280, 2020 m. gegužės 8 d. Nr. LIT20 00281, 2020 m. gegužės 11 d. Nr. LIT20 00282, 2020 m. gegužės 13 d. Nr. LIT20 00284, 2020 m. gegužės 22 d. Nr. LIT20 00285, 2020 m. gegužės 26 d. Nr. LIT20 00286, 2020 m. gegužės 29 d. Nr. LIT20 00287, 2020 m. birželio 5 d. Nr. LIT20 00289, 2020 m. birželio 4 d. Nr. LIT20 00291, 2020 m. birželio 2 d. Nr. LIT20 00292. Kadangi atsakovė grąžino dalį veiklos metu įsigytų prekių ieškovei, atsakovė išrašė ieškovei šias debetines sąskaitas: 2020 m. liepos 20 d. debetinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. KR202 00720 35 367,76 Eur sumai, 2020 m. liepos 29 d. debetinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. KRK20 200721 11 499,26 Eur sumai, 2020 m. rugpjūčio 25 d. debetinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. KR202 00825 5 409,49 Eur sumai, 2020 m. rugpjūčio 31 d. debetinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. KR202 00831-1 2 997,53 Eur sumai, 2020 m. rugsėjo 7 d. debetinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. KR202 00907 12 404,57 Eur sumai. Teismas nustatė, kad 2020 m. rugsėjo 7 d. atsakovė taip pat pardavė ieškovei prekes, dėl ko išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. PLA20 0229 19,18 Eur sumai. Bendra sąskaitose nurodyta suma – 67 697,79 Eur. Atsakovė 2020 m. rugsėjo 7 d. pranešimu dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo vienašališkai įskaitė savo turėtą 67 697,79 Eur reikalavimą ir ieškovės turėtą reikalavimą pagal šias PVM sąskaitas faktūras: 2020 m. balandžio 8 d. Nr. LIT20 00260, 2020 m. balandžio 23 d. Nr. LIT20 00261, 2020 m. balandžio 8 d. Nr. LIT20 00276, 2020 m. balandžio 27 d. Nr. LIT20 00278, 2020 m. balandžio 30 d. Nr. LIT20 00280, 2020 m. gegužės 8 d. Nr. LIT20 00281, 2020 m. gegužės 11 d. Nr. LIT20 00282, 2020 m. gegužės 13 d. Nr. LIT20 00284, 2020 m. gegužės 22 d. Nr. LIT20 00285, 2020 m. gegužės 26 d. Nr. LIT20 00286, 2020 m. gegužės 29 d. Nr. LIT20 00287, 2020 m. birželio 5 d. Nr. LIT20 00289, 2020 m. birželio 4 d. Nr. LIT20 00291, 2020 m. birželio 2 d. Nr. LIT20 00292.

Dėl ieškinio senaties

13. Teismas nustatė, kad ieškovės vadovas G. U. įmonės dokumentus nemokumo administratoriui perdavė 2020 m. lapkričio 19 d. dokumentų priėmimo–perdavimo aktu. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas senaties terminas dėl reikalavimo pripažinti įskaitymus negaliojančiais prasidėjo 2020 m. lapkričio 19 d.

14. Teismas konstatavo, kad ieškovė nėra praleidusi CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino, 2021 m. rugpjūčio 13 d. pareikšdama ieškinį ir jį patikslindama 2021 m. spalio 25 d.

15. Teismas nustatė, kad ieškovė iki galo savo ieškinio reikalavimus patikslino 2022 m. gegužės 9 d. Nesutiko su atsakovės pozicija, kad jame atsirado nauji reikalavimai.

16. Teismas konstatavo, kad ieškovė, 2022 m. gegužės 9 d. pareikšdama ieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančiu 2020 m. birželio 8 d. ieškovės ir atsakovės priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, kurių suma 69 553,48 Eur, įskaitymą, praleido CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojamą nuo 2020 m. lapkričio 19 d. Nurodė, kad ieškovė neprašė atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino, tačiau atsižvelgęs į tai, kad ieškovė yra bankrutuojanti įmonė ir jai atstovaujantis bankroto administratorius įgyvendina ne tik įmonės, bet ir jos kreditorių interesus, teismas sprendė, kad yra pagrindas savo iniciatyva vertinti priežastis, dėl kurių yra praleistas ieškinio senaties terminas.

17. Teismas, įvertinęs tai, kad bylos faktinės aplinkybės, susijusios su atsakovės sudarytais sandoriais ir pagal juos ieškovės buhalterinėje apskaitoje atsiradusiomis tos pačios dienos finansinėmis operacijomis, yra sudėtingos, ieškovė 2020 m. spalio 25 d. patikslintu ieškiniu siekė nuginčyti atsakovės 2020 m. birželio 8 d. sandorį dėl 69 553,48 Eur sumos, sprendė, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių ir kad ieškovės teisės turi būti ginamos teisme, o praleistas ieškinio senaties terminas pripažinti negaliojančiu 2020 m. birželio 8 d. ieškovės ir atsakovės priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, kurių suma 69 553,48 Eur, įskaitymą turi būti atnaujintas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

Dėl ieškovės neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės

18. Teismas nustatė, kad ginčijamų įskaitymų sudarymo metu ieškovė turėjo kreditorę UAB „Margūnas“ su 828 490,87 Eur skola ir papildomais reikalavimais. Remdamasis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, teismas nustatė, kad ginčijamų įskaitymų sudarymo metu ieškovė taip pat turėjo kreditorę UAB „Mobili Baltija“ su 63 348, 12 Eur skola ir papildomais reikalavimais.

19. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas priėjo išvados, kad ginčo įskaitymo metu ieškovės kreditoriai turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę.

Dėl ieškovės kreditorių teisių ir teisėtų interesų pažeidimo

20. Teismas nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2022 m. vasario 17 d. nutartyje (civilinėje byloje Nr. eB2-508-254/2022) ir Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 29 d. nutartyje (civilinėje byloje Nr. e2-361-567/2022) yra nustatyti faktai, kurie gali būti laikomi prejudiciniais. Ieškovės tyčinio bankroto byloje buvo nustatytas BUAB „Litoplast“ nemokumo momentas – teismas konstatavo, kad BUAB „Litoplast“ buvo nemoki vėliausiai 2020 m. kovo 31 d.

21. Teismas nurodė, kad ieškovei turint ne vieną kreditorių ir įmonei 2020 m. kovo 31 d. esant nemokiai, vėliau atliktais ginčo įskaitymais buvo patenkinti tik vieno kreditoriaus – atsakovės – reikalavimai ir kartu prarasta teisė į ieškovės gautiną 157 001,02 Eur sumą. Konstatavo, kad ginčijami įskaitymai reikšmingai prisidėjo prie ieškovės finansinės padėties pablogėjimo ir negalėjimo atsiskaityti su kitais kreditoriais. Teismas sprendė, kad įskaitymais buvo pažeistos ieškovės kreditorių teisės (CK 6.66 straipsnio 1 dalis).

Dėl privalėjimo sudaryti sandorius

22. Teismas nenustatė, kad egzistavo imperatyvi pareiga sudaryti ginčijamus įskaitymus.

23. Nurodė, kad įskaitymų atlikimo metu ieškovė buvo nemoki ir veiklos nevykdė, jos nuostoliai didėjo. Naudos ieškovei ar jo kreditoriams dėl įskaitymų nebuvo, buvo patenkintas tik vienos pasirinktos kreditorės – atsakovės – priešpriešinis reikalavimas, pažeidžiant atsiskaitymų eiliškumą, o įskaičius ieškovės turimą reikalavimo teisę, sumažėjo nemokios ieškovės turtas. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad byloje nustatyta actio Pauliana taikymo sąlyga – atsakovės neprivalėjimas atlikti ginčijamus įskaitymus.

Dėl ieškovės ir atsakovės sąžiningumo

24. Teismas nustatė, kad ginčo įskaitymų atlikimo metu, t. y. 2020 m. gegužės 29 d., 2020 m. birželio 5 d., 2020 m. birželio 8 d. ir 2020 m. rugsėjo 7 d. nebuvo tiesioginių sąsajų tarp ieškovės ir atsakovės, kad šiuos asmenis būtų galima laikyti susijusiais asmenimis per fizinius ar juridinius asmenis. Nurodė, kad vienintelė sąsaja ta, jog ieškovės vadovas G. U. ir atsakovo vadovas V. P. yra UAB „Kauen craft“ ir UAB „Druskininkų Rasa“ valdybos nariai, tačiau V. P. tapo UAB „Plasteks“ vadovu tik po ginčijamų įskaitymų atlikimo – nuo 2020 m. rugsėjo 17 d.

25. Kita vertus, teismo vertinimu, atsakovė turėjo žinoti, kad ieškovė yra nemoki. Ieškovės tyčinio bankroto byloje yra nustatyta, kad ieškovės veikla buvo perkelta į atsakovę. Teismas konstatavo, kad atsakovei, perėmusiai ieškovės veiklai skirtą įrangą, turėjo būti žinoma, kad ieškovė sustabdė savo veiklą ir neketina vykdyti įsipareigojimų kitiems kreditoriams. Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo išvados, kad tiek ieškovė, tiek atsakovė, atlikdama ginčijamus įskaitymus, žinojo ir negalėjo nežinoti, jog šie sandoriai pažeis ieškovės ir jos kreditorių teises ir teisėtus interesus. Teismas konstatavo, kad atsakovė ir ieškovė buvo akivaizdžiai nesąžiningos (CK 6.66 straipsnio 2 dalis).

Dėl įskaitymų (ne)galiojimo ir teisinių pasekmių

26. Įvertinęs prieš tai paminėtas aplinkybes, teismas sprendė, kad yra visos būtinosios sąlygos taikyti CK 6.66 straipsnį, todėl ieškinį tenkino ir pripažino negaliojančiais 2020 m. gegužės 29 d. 2020 m. birželio 5 d., 2020 m. birželio 8 d. ir 2020 m. rugsėjo 7 d. įskaitymus.

27. Teismas nurodė, kad pripažinus įskaitymus negaliojančiais, atsakovės prievolė sumokėti ieškovei juose nurodytas sumas nėra pasibaigusi.

28. Teismas konstatavo, kad pripažinus negaliojančiu 2020 m. gegužės 29 d. įskaitymą, ieškovė turi 12 642,39 Eur sumos reikalavimo teisę į atsakovę pagal 2020 m. balandžio 6 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. LIT20 00254, 2020 m. balandžio 8 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. LIT20 00259, 2020 m. balandžio 8 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. LIT20 00260. Pripažinus negaliojančiu 2020 m. birželio 5 d. įskaitymą, ieškovė turi 7 107,48 Eur sumos reikalavimo teisę į atsakovę pagal ieškovės išrašytos 2020 m. balandžio 6 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. LIT20 00254 dalį. Pripažinus negaliojančiu 2020 m. rugsėjo 8 d. įskaitymą, ieškovė turi 69 553,48 Eur sumos reikalavimo teisę į atsakovę pagal dalį ieškovės 210 873,11 Eur sumai išrašytas PVM sąskaitas faktūras, t. y. 2020 m. balandžio 6 d. Nr. LIT2000254 – 28 173,40 Eur; 2020 m. balandžio 8 d. Nr. LIT2000259 – 90 082,99 Eur; 2020 m. balandžio 8 d. Nr. LIT2000260 – 42 434,70 Eur; 2020 m. balandžio 8 d. Nr. LIT2000276 – 10 581,45 Eur; 2020 m. balandžio 23 d. Nr. LIT2000261 – 3 321,40 Eur; 2020 m. balandžio 27 d. Nr. LIT2000259 – 5 247,31 Eur; 2020 m. balandžio 30 d. Nr. LIT1000280 – 4 310,13 Eur; 2020 m. gegužės 8 d. Nr. LIT2000281 – 556,60 Eur; 2020 m. gegužės 11 d. Nr. LIT2000282 – 1 355,20 Eur; 2020 m. gegužės 13 d. Nr. LIT2000284 – 1 654,01 Eur; 2020 m. gegužės 22 d. Nr. LIT2000285 – 1 000,79 Eur; 2020 m. gegužės 26 d. Nr. LIT2000286 – 8 693,90 Eur; 2020 m. gegužės 29 d. Nr. LIT2000287 – 1 397,02 Eur; 2020 m. birželio 2 d. Nr. LIT2000292 – 2 948,01 Eur; 2020 m. birželio 4 d. Nr. LIT2000291 – 1 940,81 Eur; 2020 m. birželio 5 d. Nr. LIT2000289 – 4 349,13 Eur; 2020 m. birželio 8 d. Nr. LIT2000293 – 2 826,26 Eur. Pripažinus negaliojančiu 2020 m. rugsėjo 7 d. įskaitymą, ieškovė turi 67 697,79 Eur sumos reikalavimo teisę į atsakovę pagal ieškovės išrašytas šias PVM sąskaitas faktūras: 2020 m. balandžio 8 d. Nr. LIT20 00260, 2020 m. balandžio 23 d. Nr. LIT20 00261, 2020 m. balandžio 8 d. Nr. LIT20 00276, 2020 m. balandžio 27 d. Nr. LIT20 00278, 2020 m. balandžio 30 d. Nr. LIT20 00280, 2020 m. gegužės 8 d. Nr. LIT20 00281, 2020 m. gegužės 11 d. Nr. LIT20 00282, 2020 m. gegužės 13 d. Nr. LIT20 00284, 2020 m. gegužės 22 d. Nr. LIT20 00285, 2020 m. gegužės 26 d. Nr. LIT20 00286, 2020 m. gegužės 29 d. Nr. LIT20 00287, 2020 m. birželio 5 d. Nr. LIT20 00289, 2020 m. birželio 4 d. Nr. LIT20 00291, 2020 m. birželio 2 d. Nr. LIT20 00292.

29. Teismas nurodė, kad pripažinus ginčijamus įskaitymus negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, ieškovei pripažintina 157 001,50 Eur reikalavimo teisė į atsakovę (CK 6.66 straipsnio 4 dalis).

30. Teismas, nustatęs, kad ieškovė turi 157 001,50 Eur reikalavimo teisę pagal 2020 m. kovo 10 d. ilgalaikę prekių pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą ieškovės ir atsakovės, bei išrašytas ir laiku neapmokėtas sąskaitas, sprendė, kad, pripažinus sandorius negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, ieškovės reikalavimas priteisti 157 001,02 Eur skolą yra tenkintinas.

Dėl įskaitymų (ne)galiojimo CK 1.80 straipsnio pagrindu

31. Teismas, vertindamas ieškovės prašymą pripažinti įskaitymus negaliojančiais tuo pagrindu, kad jie prieštaravo imperatyviosioms normoms, nes įskaitymų atlikimo metu ieškovės turtui, įskaitant ir gautinas sumas, buvo taikomas areštas, nustatė, kad Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartimi (civilinėje byloje Nr. e2-9153-944/2020), kreditorės UAB „Margūnas“ reikalavimams užtikrinti, buvo taikytos apsaugos priemones – areštuotas ieškovei priklausantis nekilnojamasis, kilnojamasis turtas, o jo nesant ar esant nepakankamai, ieškovei priklausančios piniginės lėšos, esančios bankuose, kredito įstaigose ar pas trečiuosius asmenis, turtinės skolininkės teisės, bet ne daugiau nei už 925 909,99 Eur sumą, taip pat uždraustas bet koks areštuoto turto perleidimas, įkeitimas kitiems asmenims ar kitoks nuosavybės teisės pakeitimas ar apribojimas ir turto vertės sumažinimas. Ieškovei buvo leista iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti tik su kreditore ir atlikti operacijas, susijusias su būtinųjų poreikių tenkinimu.

32. Teismas nurodė, kad atsakovė pranešimais dėl įskaitymų savo turimus reikalavimus įskaitė į ieškovės turimas turtines teises. Turto arešto aktų registro duomenimis, jokia ieškovės turtinė teisė nebuvo areštuota. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovė atliktais įskaitymais pažeidė ieškovės turtui pritaikytą areštą. Teismas sprendė, kad ginčijamais atsakovės atliktais įskaitymais buvo įskaitytos abiejų šalių turimos ir turto areštu nesuvaržytos turtinės teisės viena kitos atžvilgiu, todėl konstatuoti imperatyviųjų teisės normų, kurios numato turto arešto pasekmes, pažeidimą nėra teisinio pagrindo.

33. Atsižvelgdamas į tai, teismas ieškovės reikalavimą pripažinti ginčijamus įskaitymus niekiniais CK 1.80 straipsnio pagrindu atmetė kaip nepagrįstą.

Dėl baudos skyrimo

34. Teismas nustatė, kad atsakovė atsiliepimuose į ieškinį prašė skirti ieškovei 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 procentų šios baudos skiriant atsakovei.

Žemesnės instancijos teismas

35. Teismas atmetė atsakovės prašymą, konstatavęs, jog ieškovės kreipimasis į teismą su ieškiniu, kurio pagrindas vėliau buvo patikslintas ir pakeisti reikalavimai, yra ieškovės procesinių teisių realizavimas ir nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad ieškovė piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

36. Teismas nustatė, kad ieškovė patyrė 9 127,95 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą. Taip pat nustatė, kad ieškovė ieškinį pareiškė neturėdama atstovo, tačiau vėliau bylą vedė per atstovus – advokatus bei padėjėją pagal 2021 m. rugsėjo 27 d. atstovavimo sutartį.

37. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nuostatomis, atsižvelgdamas į tai, kad už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas yra skaičiuojama 80 procentų Rekomendacijų 8 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio, sprendė, kad ieškovei iš atsakovės priteistina 4 273,30 Eur išlaidų teisinei pagalbai atlyginti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

38. Atsakovė UAB „Plasteks“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. birželio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, taikyti ieškinio senatį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Tuo atveju, jei skundžiamas sprendimas bus paliktas galioti – pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. birželio 20 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei UAB „Litoplast“ iš atsakovės UAB „Plasteks“ priteista 4 273,30 Eur bylinėjimosi išlaidų, ir priteisti bylinėjimosi išlaidas ieškovei UAB „Litoplast“ proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovei UAB „Plasteks“ – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

38.1. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas senaties terminas dėl reikalavimo pripažinti įskaitymus negaliojančiais, prasidėjo 2020 m. lapkričio 19 d., kai ieškovės nemokumo administratorius gavo įmonės dokumentus, nesilaikė kasacinio teismo suformuluotos praktikos, kad administratorius apie sandorius sužino nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Taigi, šiuo atveju CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Ieškovė patikslinto ieškinio reikalavimus pareiškė 2021 m. spalio 25 d., nors vienerių metų ieškinio senaties terminas suėjo 2021 m. spalio 7 d., t. y. praleidus ieškinio senaties terminą. Pakeitusi ieškinio dalyką, ieškovė 2021 m. spalio 25 d. patikslintu ieškiniu pareiškė visiškai naują reikalavimą dėl 2020 m. gegužės 29 d. įskaitymo 14 506,33 Eur sumai, 2020 m. birželio 8 d. įskaitymo 7 107,84 Eur sumai, 2020 m. rugsėjo 7 d. įskaitymo 67 697,79 Eur sumai ir 2020 m. birželio 8 d. mokėjimo 69 553,48 Eur sumai pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais. Teismas privalėjo pripažinti, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas.

38.2. Ieškovė neprašė teismo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo pripažinti termino praleidimo priežastis svarbiomis ir senaties terminą atnaujinti teismo iniciatyva.

38.3. Jei nemokumo administratorius ieškinį reiškia ginant bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, tai jis actio Pauliana pagrindu gali ginčyti tik bankrutuojančios įmonės sudarytus sandorius, jei nemokumo administratorius ieškinį reiškia ginant bankrutuojančios įmonės interesus, tai jis actio Pauliana pagrindu gali ginčyti ne tik bankrutuojančios įmonės sudarytus sandorius, bet ir bankrutuojančios įmonės skolininkų sudarytus sandorius. Šiuo atveju ieškovės nemokumo administratorius ieškinį reiškė gindamas bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus.

38.4. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 64 straipsnis suteikia teisę nemokumo administratoriui ginčyti tik pačios bendrovės, kuriai iškelta nemokumo byla, sudarytus sandorius. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės atlikti įskaitymai nėra ieškovės, kaip kreditorių, kurių interesus gina bankroto administratorius, skolininko sudarytas sandoris, darytina išvada, jog atsakovės atliktų įskaitymų ieškovė, atstovaujama nemokumo administratoriaus, neturėjo teisės ginčyti jokiais sandorių negaliojimo pagrindais. Ieškovės nemokumo administratorius neturėjo subjektinės teisės ginčyti kitų ieškovės kontrahentų sudarytų įskaitymo sandorių, kadangi ieškovė nėra ginčo sandorių šalimi. Vien šis pagrindas – ieškovės nemokumo administratoriaus subjektinės teisės ginčyti ne bankrutuojančios bendrovės sandorius neturėjimas – sudarė savarankišką pagrindą ieškovės patikslintą ieškinį atmesti.

38.5. Patikslintas ieškinys yra pareikštas netinkamos ieškovės, kuri neįrodė, kad jai priklauso teisė ginčyti įskaitymus. Atitinkamai, tai pirmosios instancijos teismui turėjo sudaryti savarankišką pagrindą patikslintą ieškinį atmesti.

38.6. Kauno apygardos teisme civilinėje byloje Nr. e2-1547-230/2020 buvo sprendžiamas ginčas dėl UAB „Margūnas“ reikalavimo teisės į ieškovę. Tai reiškia, kad ginčo sandorių sudarymo metu UAB „Margūnas“ reikalavimo teisė nebuvo neabejotina.

38.7. Pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. eB2-508-254/2022 ir Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2-361-567/2022 nustatytas aplinkybes laikyti prejudiciniais faktais nagrinėjamoje byloje. Teismas pažeidė CPK 182 straipsnio 2 punkte įtvirtintą procesinės teisės normą ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šios normos aiškinimo ir taikymo praktikos.

38.8. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovės nemokumo momentas – 2020 m. kovo 31 d. Į bylą pateikti duomenys rodo, kad ginčo sandorių sudarymas nenulėmė nei ieškovės nemokumo ar finansinės padėties pablogėjimo, nei tuo metu jau buvusių kreditorių teisių ir interesų pažeidimo. Remiantis pačios ieškovės pateikta audito ataskaita ir joje pateiktais apskaitos duomenimis, 2020 m. kovo 31 d. ieškovės turtas sudarė 1 610 653 Eur, o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai – 1 595 494 Eur. Taigi 2020 metų kovo mėnesį pagal ieškovės buhalterinės apskaitos duomenis ieškovė nebuvo nemoki. Ieškovė buvo moki 2020 m. gegužės – rugsėjo mėn. laikotarpiu, kai buvo atlikti ginčo įskaitymai. Net ir laikant, kad ieškovė nuo 2020 m. kovo 31 d. buvo nemoki, CK 6.140 straipsnis numato, jog kai skolininkas tampa nemokus, kreditoriai gali įskaityti savo reikalavimus, nors jų terminas ir nesuėjęs, jeigu įstatymai nenustato ko kita. Atsižvelgiant į tai, vienašališkai atsakovės, kaip ieškovės kreditorės, atlikti įskaitymai negalėjo būti laikomi neteisėtais ir pripažinti negaliojančiais vien tuo pagrindu, kad įskaitymų atlikimo momentu ieškovė galėjo būti nemoki.

38.9. Neegzistavo viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų, kad ginčijami sandoriai turi pažeisti kreditoriaus teises. Atsakovės atlikti vienašaliai įskaitymai nėra ieškovės skolininko sudarytas sandoris, o taip pat jis nėra su atsakove ieškovės sudarytas dvišalis sandoris.

38.10. Teismas tik formaliai konstatavo actio Pauliana būtinosios sąlygos – atsakovės neprivalėjimas atlikti ginčijamus įskaitymus – egzistavimą, net nepasisakydamas ir nenagrinėdamas faktinių aplinkybių dėl atsakovės buvusios prievolės sudaryti ginčo įskaitymus. Įskaitymai yra vienašaliai sandoriai ir juos atliko atsakovė, o ne pati ieškovė. Sudarant ginčo sandorius atsakovės elgesys atitiko protingo asmens elgesio standartą.

38.11. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ieškovės ir atsakovės nesąžiningumo. Ieškovė privalėjo įrodyti, kad ne atsakovė, o ieškovė žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi ginčo sandoriai pažeis ieškovės kreditoriaus teises. Ieškovė ginčijamų įskaitymų atveju privalo įrodyti dar vieną papildomą actio Pauliana sąlygą – trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Ši privaloma actio Pauliana sąlyga ne tik kad nebuvo įrodinėjama viso proceso metu, bet net ir logiškai negali būti įrodyta. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė turėjo žinoti, kad ieškovė yra nemoki, nes neva ieškovės tyčinio bankroto byloje yra nustatyta, kad ieškovės veikla buvo perkelta į atsakovę. Ginčo įskaitymų atlikimo metu nei bankroto, nei tyčinio bankroto byla dar net nebuvo iškeltos. Atsakovė neturi įstatyme nustatytos pareigos tikrinti viešų duomenų apie visų skolininkų atžvilgiu pritaikytus areštus.

38.12. Įskaitymai teismo nebuvo pripažinti niekiniais sandoriais pagal CK 1.80 straipsnį, todėl teismas negalėjo įskaitymų negaliojimo pasekmių klausimą spręsti ex officio. Sprendimu taikius restituciją ir iš atsakovės ieškovei priteisus sumą, kurios dalis – 69 553,48 Eur buvo pervesta G. U., atsakovė nepagrįstai atsidūrė blogesnėje padėtyje, t. y. šalys nebuvo grąžintos į pradinę iki sandorių atlikimo buvusią padėtį. Pirmosios instancijos teismo pritaikyta vienašalė restitucija yra visiškai nepagrįsta ir neatitinka CK 6.145 straipsnyje įtvirtintų sąlygų. Pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti dvišalę restituciją, kurios pagrindu ne tik ieškovei turėjo būti priteista jos reikalaujama piniginė suma, bet ir atsakovė turėjo atgauti reikalavimo teisę į ieškovę pagal nuginčytus sandorius.

38.13. Teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, neįvertinęs tenkintų ir atmestų reikalavimų dalies. Ieškovės reikalavimas pripažinti ginčijamus įskaitymus niekiniais CK 1.80 straipsnio pagrindu buvo atmestas. Į šį atmestą patikslinto ieškinio reikalavimą nebuvo atsižvelgta paskirstant bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

39. Ieškovė BUAB „Litoplast“ pateikė atsiliepimą, prašydama apeliacinį skundą atmesti, Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

39.1. Tyčinio bankroto byloje suinteresuoto asmens statusu dalyvavo ir atsakovė. Kauno apygardos teismo nutartimi, kaip vienas iš ieškovės tyčinio bankroto požymių, buvo nustatytas ieškovės veiklos perkėlimas į atsakovę. Be to, tyčinio bankroto byloje įsiteisėjusia nutartimi buvo nustatytos ir kitos reikšmingos aplinkybės: ieškovės nemokumo momentas (vėliausiai 2020 m. kovo 31 d.), vykdytas atsiskaitymas su tam tikrai kreditoriais, pažeidžiant kitų ieškovės kreditorių teises. Atsakovė, nagrinėjant bylą pirmojoje instancijoje, norėdama paneigti, kad jau 2020 m. kovo 31 d. ieškovė buvo nemoki, pateikė tuos pačius įrodymus (2019 m. turto vertinimo ataskaitą, memorandumus), kuriuos į tyčinio bankroto bylą teikė ieškovės vadovas, pripažintas atsakingu asmeniu už ieškovės tyčinį bankrotą. Negali būti nustatyti du skirtingi nemokumo momentai, juo labiau remiantis tais pačiais įrodymais, kurie išsamiai įvertinti ir ištirti tyčinio bankroto byloje. Net ir nepripažinus aplinkybių prejudicinėmis, tie patys įrodymai dėl nemokumo momento, kurių pagrindu yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, šioje byloje neturėtų būti vertinami kitaip.

Žemesnės instancijos teismas

39.2. Nesutinka su atsakove, kad buvo praleistas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai sprendė, kad ieškovė nepraleido senaties termino reikalavimui dėl 2020 m. gegužės 29 d., 2020 m. birželio 5 d. ir 2020 m. rugsėjo 7 d. įskaitymų pripažinimo negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu pareikšti ir visiškai teisingai, teisėtai ir išsamiai išanalizavęs visas bylos aplinkybes, atnaujino senaties terminą dėl 2020 m. birželio 8 d. įskaitymo. Nemokumo administratoriui buvęs ieškovės vadovas dokumentus perdavė 2020 m. lapkričio 19 d., todėl vienerių metų ieškinio senaties terminas pasibaigė 2021 m. lapkričio 19 d. Ieškovė patikslintą ieškinį pateikė 2021 m. spalio 25 d. Pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu įpareigojo ieškovę dar kartą patikslinti ieškinio reikalavimus. Ieškovė 2022 m. gegužės 9 d. pateikė patikslintą ieškinį, kuriame vieną reikalavimą sumažino, o kitą patikslino, nurodydama, kad ginčija ne 2020 m. birželio 8 d. mokėjimą 69 553 Eur sumai, o 2020 m. birželio 8 d. įskaitymą 69 553 Eur sumai. Faktinis ieškinio pagrindas, tikslinant ieškinį, nebuvo keičiamas. Ieškovė buvo tik netinkamai identifikavusi, koks atsiskaitymo sandoris – mokėjimo ar įskaitymo – buvo atliktas, todėl šioje dalyje reikalavimą patikslino.

39.3. Pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nesutiko su atsakovės teiginiais, kad nemokumo administratorius turi teisę ginčyti sandorius tik JANĮ 64 straipsnio pagrindu.

39.4. Atliekant įskaitymus egzistavo ieškovės reikalavimo teisė į atsakovę. Įskaitymų atlikimo metu ieškovės kreditorės UAB „Margūnas“ ir UAB „Mobili Baltija“ turėjo neabejotinas ir galiojančias reikalavimo teises į ieškovę. Skunde atsakovė ginčija teismo vertintą aplinkybę dėl UAB „Margūnas“ turėtos reikalavimo teisės į ieškovę, tačiau dėl UAB „Mobili Baltija“ reikalavimo nepasisako.

39.5. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad ieškovė įskaitymų atlikimo metu buvo moki, tačiau BUAB „Litoplast“ nemokumo momentas buvo nustatytas tyčinio bankroto byloje ir šis faktas turi prejudiciją šioje byloje. Dėl to atsakovė šį faktą ginčija visiškai nepagrįstai. Vienas iš įskaitymų buvo sudarytas 2020 m. rugsėjo 7 d., kai Kauno apygardos teismas nutartimi civilinėje byloje ieškovei iškėlė bankroto bylą. Nors, nesant draudimo įskaityti nemokios įmonės reikalavimus iki bankroto bylos iškėlimo, tokie sandoriai nėra niekiniai, tačiau gali būti nuginčijami įstatyme nustatytais pagrindais, įskaitant ir actio Pauliana pagrindu. Įskaitymais buvo sumažintas nemokios ieškovės turtas ir tuo pat metu sumažintos galimybės atsiskaityti su kitais kreditoriais, kurių reikalavimai atsirado anksčiau už atsakovę. Ieškovė nuostolingai pardavė prekes atsakovei, t. y. perleido savo turimą turtą, o atsakovei įskaičius priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, dar ir negavo už tą perleistą turtą jokio atsiskaitymo.

39.6. Teismas pagrįstai ir teisėtai pripažino, kad neegzistavo jokia objektyvi ieškovės ir (ar) atsakovės pareiga atlikti įskaitymus. Tokia pareiga sudaryti ginčijamus sandorius nebuvo numatyta nei įstatymų ar teismo sprendimu, nei galėjo būti kildinama iš ikisutartinių santykių, viešo konkurso ar kitų imperatyvų.

39.7. Atsakovė turėjo žinoti, kad ieškovė yra nemoki, nes ieškovės tyčinio bankroto byloje buvo konstatuota, jog ieškovės veikla buvo perkelta į atsakovę, taip pat nurodyta, kad tiek ieškovė, tiek atsakovė žinojo ir negalėjo nežinoti, jog šie sandoriai pažeis ieškovės ir jos kreditorių teises ir teisėtus interesus. Teismas vertino abiejų šalių nesąžiningumą ir pagrįstai konstatavo kad ieškovė, sutikusi su įskaitymais, o atsakovė juos įvykdžiusi, buvo nesąžiningos.

39.8. Pripažinus įskaitymus negaliojančiais buvo tinkamai taikyta restitucija. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi byloje esančiais duomenimis ir teisingai bei pagrįstai sprendė, kad ieškovei turi būti grąžinta tokio dydžio reikalavimo teisė, kokią sudaro visų keturių negaliojančiais pripažintų sandorių suma. Atsakovė 2020 m. gegužės 25 d. reikalavimo perleidimo sutartimi įsigijo reikalavimo teisę 69 553,48 Eur sumai iš tuometinio ieškovės vadovo G. U., kuris buvo pripažintas atsakingu už ieškovės tyčinį bankrotą. Įsigijus reikalavimą, atsakovė tapo ieškovės kreditore. Aplinkybė, jog atsakovė įsigijo reikalavimo teisę į ieškovę iš jos vadovo G. U. taip pat įrodo, kad atsakovė turėjo galimybę sužinoti tiek apie ieškovės finansinę padėtį, tiek apie kitus kreditorius.

39.9. Ieškovei visiškai pagrįstai ir teisėtai buvo priteistos visos bylinėjimosi išlaidos. Sprendimu buvo patenkinti visi ieškovės materialiniai reikalavimai, nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu teismas pripažino sandorius negaliojančiais.

Atsiliepimas

40. Atsakovė UAB „Plasteks“ pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriose nurodė, kad, kai nemokumo administratorius, gindamas bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus actio Pauliana pagrindu, reiškia ieškinį, tai buvo daroma šiuo atveju, jis privalo įrodyti, kad bankrutuojančios įmonės sudaryti sandoriai pažeidė bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus. Tuo tarpu, kai nemokumo administratorius, gindamas pačios bankrutuojančios įmonės interesus actio Pauliana pagrindu reiškia ieškinį, jis privalo įrodyti, kad bankrutuojančios įmonės ir / ar trečiųjų asmenų sudaryti sandoriai pažeidė bankrutuojančios įmonės interesus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

41. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Bylai reikšmingos faktinės aplinkybės

42. Byloje nustatyta, kad ieškovė UAB „Litoplast“ ir atsakovė UAB „Plasteks“ 2020 m. kovo 10 d. sudarė ilgalaikę prekių pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo parduoti prekes, o atsakovė – prekes pirkti ir už jas atsiskaityti. Atsakovei už įsigytas prekes 2020 m. balandžio 6 d. – 2020 m. birželio 25 d. laikotarpiu buvo išrašytos sąskaitos faktūros, kurių UAB „Plasteks“ neapmokėjo. Iš dalies pagal sąskaitas faktūras buvo atsiskaityta įskaitant priešpriešinius vienarūšius ieškovės ir atsakovės reikalavimus. Atsakovė pateikė ieškovei keturis pranešimus dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo, t. y. 2020 m. gegužės 29 d. pranešimą dėl vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, kurio suma – 12 642,39 Eur, 2020 m. birželio 5 d. pranešimą dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo, kurio suma – 7 107,84 Eur, 2020 m. birželio 8 d. pranešimą dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo, kurio suma – 69 553,48 Eur, ir 2020 m. rugsėjo 7 d. pranešimą dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo, kurio suma – 67 697,79 Eur. Iš viso buvo įskaityta 157 001,02 Eur suma.

43. Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 7 d. nutartimi UAB „Litoplast“ buvo iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2020 m. spalio 7 d. Kauno apygardos teismo 2022 m. vasario 17 d. nutartimi ieškovės BUAB „Plasteks“ bankrotas pripažintas tyčiniu, atsakingu dėl tyčinio bankroto asmeniu pripažintas G. U.. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. kovo 29 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2022 m. vasario 17 d. nutartį paliko nepakeistą.

44. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl atsakovės 2020 m. gegužės 29 d., 2020 m. birželio 5 d., 2020 m. birželio 8 d. ir 2020 m. rugsėjo 7 d. atliktų priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo teisėtumo.

Žemesnės instancijos teismas

45. Apeliantė (atsakovė) UAB „Plasteks“, nesutikdama su skundžiamu sprendimu pripažinti įskaitymus negaliojančiais actio Pauliana (CK 6.66 straipsnio) pagrindu, teigia, kad ieškovė, atstovaujama nemokumo administratorės, neturėjo teisės ginčyti įskaitymų jokiais sandorių negaliojimo pagrindais, nes nebuvo šių sandorių šalimi, ir kad neegzistuoja nei viena actio Pauliana taikymo sąlygą, be to, buvo praleistas ieškinio senaties terminas, kurio ieškovė atnaujinti neprašė, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo senaties termino atnaujinti savo iniciatyva.

Dėl actio Pauliana (CK 6.66 straipsnio) taikymo sąlygų

46. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

47. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti įstatyme įtvirtintas teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017; 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020; 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-248/2020).

Dėl actio Pauliana ieškinio senaties

48. CK 1.124 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti; jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalys).

49. CK 6.66 straipsnio 3 dalis nustato, kad kreditorius ginčyti skolininko sudarytus sandorius, pareikšdamas actio Pauliana ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, turi teisę per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis, 6.66 straipsnio 3 dalis).

50. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl ieškinio senaties termino pradžios nustatymo. Apeliantės UAB „Plasteks“ teigimu, CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos – 2020 m. spalio 7 d. Nurodė, kad ieškovė patikslinto ieškinio reikalavimus pripažinti įskaitymus negaliojančiais pareiškė 2021 m. spalio 25 d., kai vienerių metų ieškinio senaties terminas suėjo 2021 m. spalio 7 d.

51. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyvusis momentas), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis momentas), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-51-1075/2022). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai ieškinį reiškia bankrutuojančios įmonės administratorius, ieškinio senaties terminui aktualios ir tam tikros ĮBĮ (šiuo metu – JANĮ) nuostatos. Akivaizdu, kad bankrutuojančios įmonės administratorius nėra ir negali būti dalyvavęs įmonei sudarant sandorius, dėl kurių teisėtumo patikrinimo administratorius ir kreipiasi į teismą, taigi ir apie šių sandorių sudarymą iki jam tampant administratoriumi informacijos neturi. ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte (dabar – JANĮ 64 straipsnio 1 dalis) administratoriaus sužinojimas apie įmonės sandorius siejamas su dokumentų apie sandorių sudarymą gavimo diena (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; 2013 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2013; 2013 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2013).

52. Minėta, kad Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 7 d. nutartimi ieškovei UAB „Litoplast“ buvo iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2020 m. spalio 7 d. Buvęs ieškovės vadovas G. U. 2020 m. lapkričio 19 d. dokumentų priėmimo–perdavimo aktu perdavė ieškovės nemokumo administratoriui visus UAB „Litoplast“ dokumentus. Taigi, būtent nuo šios datos – 2020 m. lapkričio 19 d. – ieškovės nemokumo administratorius turėjo ir galėjo sužinoti apie ginčo įkaitymų atlikimą bei subjektyviąja prasme įvertinti, ar atliktais įskaitymais nebuvo pažeistos bankrutuojančios bendrovės ir / ar jos kreditorių teisės. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju skaičiuotinas ne nuo nutarties iškelti bankroto bylą UAB „Litoplast“ įsiteisėjimo dienos (2020 m. spalio 7 d.), o nuo momento, kai ieškovės vadovas perdavė administratoriui įmonės dokumentus – 2020 m. lapkričio 19 d., kuris baigėsi 2021 m. lapkričio 19 d.

53. Byloje nustatyta, kad pradinis ieškinys dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo teisme buvo gautas 2021 m. rugpjūčio 13 d. Pradiniu ieškiniu ieškovė, be kitų reikalavimų, CK 6.66 straipsnio pagrindu ginčijo ieškovės ir atsakovės prekių pirkimo–pardavimo sandorius, laikotarpiu nuo 2020 m. gegužės 29 d. iki 2020 m. rugsėjo 7 d. atliktus 63 852,94 Eur sumai mokėjimus tretiesiems asmenims ir įskaitymus. Ieškovė 2021 m. spalio 25 d. pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo prašė pripažinti niekiniais ir negaliojančiais 2020 m. gegužės 29 d. įskaitymą 14 506,33 Eur sumai, 2020 m. birželio 8 d. įskaitymą 7 107,84 Eur sumai, 2020 m. rugsėjo 7 d. įskaitymą 67 697,79 Eur sumai ir 2020 m. birželio 8 d. mokėjimą 69 553,48 Eur sumai. Vėliau, iki galo suformulavusi reikalavimus, ieškovė 2022 m. gegužės 9 d. pateikė dar vieną patikslintą ieškinį, kuriuo prašė pripažinti niekiniais ir negaliojančiais 2020 m. gegužės 29 d. įskaitymą 14 506,33 Eur sumai, 2020 m. birželio 5 d. įskaitymą 7 107,84 Eur sumai, 2020 m. birželio 8 d. įskaitymą 69 553,48 Eur sumai ir 2020 m. rugsėjo 7 d. įskaitymą 67 697,79 Eur sumai, taikyti restituciją, t. y. ieškovė patikslino 2020 m. birželio 8 d. įskaitymo 7 107,84 Eur sumai datą, nurodžiusi, kad įskaitymas atliktas 2020 m. birželio 5 d., taip pat patikslino vieną iš reikalavimų, nurodžiusi, kad ginčija ne 2020 m. birželio 8 d. mokėjimą 69 553,48 Eur sumai, o 2020 m. birželio 8 d. įskaitymą 69 553,48 Eur sumai.

54. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs paminėtus duomenis, konstatavo, kad ieškovė nepraleido CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino actio Pauliana pagrindu ginčyti 2020 m. gegužės 29 d., 2020 m. birželio 5 d. ir 2020 m. rugsėjo 7 d. įskaitymus, kadangi reikalavimas pripažinti juos negaliojančiais buvo pareikštas dar 2021 m. spalio 25 d., tačiau 2022 m. gegužės 9 d. galutiniu patikslintu ieškiniu pareikštą reikalavimą pripažinti negaliojančiu 2021 m. birželio 8 d. įskaitymą 69 553,48 Eur sumai, kurį, kaip minėta, 2021 m. spalio 25 d. patikslintu ieškiniu buvo įvardijusi kaip mokėjimą, laikė pareikštu praleidus ieškinio senaties terminą. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad ieškovė yra bankrutuojanti bendrovė ir jai atstovaujantis administratorius įgyvendina ne tik įmonės, bet ir jos kreditorių interesus, taip pat įvertinęs tai, kad 2020 m. spalio 25 d. patikslintu ieškiniu ieškovė iš esmės siekė nuginčyti atsakovės 2020 m. birželio 8 d. sandorį dėl 69 553,48 Eur sumos, sprendė, kad yra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

55. Visų pirma pažymėtina tai, kad apeliantės skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas, nesant ieškovės prašymo, neturėjo jokios teisės ir pagrindo savo iniciatyva spręsti dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, yra visiškai nepagrįstas. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Įstatymo nenustatyta, kad ieškovas privalo pateikti prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-385-421/2019 27 punktą; 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-51-1075/2022 46 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Taigi, remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu ir kasacinio teismo praktika, darytina išvada, kad, priešingai nei teigė apeliantė, teismui konstatavus, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, jis turėjo teisę ex officio patikrinti, ar senaties terminas buvo praleistas dėl svarbios priežasties.

56. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad ieškovė BUAB „Litoplast“ nepraleido CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino ginčyti 2020 m. gegužės 29 d., 2020 m. birželio 5 d. ir 2020 m. rugsėjo 7 d. įskaitymus, kadangi reikalavimas pripažinti juos negaliojančiais, kaip minėta, buvo pareikštas dar 2021 m. spalio 25 d., kai ieškinio senaties terminas baigėsi 2021 m. lapkričio 19 d. Be to, teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, negali nesutikti su ieškove, kad ieškinio senaties terminas ginčyti 2020 m. birželio 8 d. įskaitymą nagrinėjamu atveju taip pat nebuvo praleistas. Nors 2022 m. gegužės 9 d. iki galo patikslintu ieškiniu BUAB „Litoplast“ nurodė, kad ginčija ne 2020 m. birželio 8 d. mokėjimą 69 553,48 Eur sumai, o 2020 m. birželio 8 d. įskaitymą 69 553,48 Eur sumai, tačiau pažymėtina, kad faktinis ieškinio pagrindas, t. y. aplinkybės, dėl kurių sandorį buvo prašoma pripažinti negaliojančiu, tikslinant ieškinį, iš esmės nebuvo keičiamos. Taigi, įvertinus paminėtas aplinkybes, taip pat ginčijamo sandorio datą ir sumą, darytina išvada, kad ieškovė buvo tik netinkamai identifikavusi, koks atsiskaitymo sandoris – mokėjimo ar įskaitymo – buvo atliktas ir yra ginčijamas, todėl tokio reikalavimo patikslinimas, teisėjų kolegijos vertinimu, nelaikytinas naujo reikalavimo pareiškimu, kuris pateiktas pasibaigus ieškinio senaties terminui.

57. Kita vertus, teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad ieškovės teisė vis tik buvo apginta – 2020 m. birželio 8 d. įskaitymo sandorio (ne)teisėtumas pirmosios instancijos teismo, atnaujintus ieškinio senaties terminą, buvo įvertintas, taip pat konstatavus, kad senaties terminas ginčyti kitus įskaitymo sandorius actio Pauliana pagrindu nebuvo praleistas, sprendžia, kad apeliantės skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyje dėl ieškinio senaties taikymo.

Dėl ieškovės teisės ginčyti įskaitymo sandorius ir kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės kaip actio Pauliana instituto taikymo sąlygos

58. Apeliantės (atsakovės) teigimu, ieškovė, atstovaujama nemokumo administratoriaus, neturi teisės ginčyti atsakovės sudarytų vienašalių sandorių – įkaitymų, nes ieškovė nėra ginčo sandorių šalis. Apeliantės nuomone, nemokumo administratorius turi teisę reikšti ieškinius dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais tik dėl bendrovės, kuriai iškelta bankroto byla, sudarytų sandorių.

59. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu apeliantės skundo argumentu ir pažymi, kad, remiantis kasacinio teismo praktika, pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalies normos turinį kreditorius turi teisę ginčyti jo teises pažeidžiančius skolininko (be kita ko, vienašalius) sandorius tuomet, kai tokius sandorius (sandorį) sudaro skolininkas ir nustatomos visos kitos CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos actio Pauliana taikymo sąlygos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-115-421/2022).

60. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė pasibaigia įskaitymu, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant įskaitymą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, išaiškinta, kad įskaitymas – vienašalis sandoris, jam pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai. Įskaitymo teisiniai padariniai atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą ir egzistuoja CK 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-162-1075/2018 67 punktą; 2022 m. vasario 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-115-421/2022 40, 41 punktai ir kt.).

61. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad priešpriešiniai vienarūšių reikalavimų įskaitymai, kuriuos siekiama pripažinti negaliojančiais, buvo atlikti atsakovės vienašaliais pareiškimais, apie tokius įskaitymus pranešant ieškovei. Nagrinėjamoje byloje taip pat nustatyta ir neginčijama aplinkybė, kad iki ginčijamų įskaitymų reikalavimo teisę turėjo tiek atsakovė į ieškovę (pagal kreditinę sąskaitą faktūrą, grąžinus dalį prekių, ieškovei išrašytas sąskaitas faktūras ir reikalavimo perleidimo sutartį), tiek ir ieškovė į atsakovę (pagal 2020 m. kovo 10 d. ilgalaikę prekių pirkimo–pardavimo sutartį ir išrašytas bei neapmokėtas sąskaitas faktūras). Byloje nustatyta, kad iki ginčijamų įskaitymų ieškovė buvo ne tik atsakovės skolininkė, bet ir jos kreditorė. Taigi pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį ji, kaip atsakovės kreditorė, turi teisę reikšti ieškinį dėl atsakovės, kaip savo skolininkės, sudarytų sandorių, jeigu tokie sandoriai pažeidė jos, kaip kreditorės, teises.

62. Nagrinėjamoje byloje ieškinį dėl įskaitymų pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu pareiškė ieškovės bankroto administratorius. Ieškovei yra iškelta bankroto byla, o ieškinys reiškiamas bankrutuojančios įmonės vardu, todėl spręstina, kad ginčijami vienašaliai įskaitymo sandoriai sudaryti ieškovės kreditorės, kuri kartu yra ir ieškovės skolininkė. Atsižvelgdama į tai bei remdamasi kasacinio teismo praktika, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bankrutuojančios įmonės administratorius turi teisę reikšti ieškinį dėl įskaitymų pripažinimo negaliojančiais, jeigu jais buvo pažeisti šios įmonės, kaip kreditorės, o kadangi ji yra bankrutuojanti – tai ir jos kreditorių, interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-115-421/2022 45 punktas).

63. Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su apeliantės skundo argumentais, kad nagrinėjamu atveju administratorius neturėjo teisės ginčyti atsakovės vienašalių įskaitymų, o tik pačios bankrutuojančios įmonės sudarytus sandorius.

64. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad iki ginčijamų įskaitymų ieškovės kreditoriai UAB „Margūnas“ ir UAB „Mobili Baltija“ turėjo galiojančias ir neabejotinas reikalavimo teises į ieškovę UAB „Litoplast“, o ieškovė turėjo reikalavimo teisę į atsakovę, sprendė kad egzistuoja pirmoji actio Pauliana ieškinio tenkinimo sąlygą – kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę.

65. Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-1547-230/2020, iš UAB „Litoplast“ buvo priteista 828 490,87 Eur skola, 106 120,86 Eur palūkanos, procesinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos UAB „Margūnas“. Be to, Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1306-657/2020, buvo patvirtinta ieškovės ir UAB „Mobili Baltija“ taikos sutartis, kuria UAB „Litoplast“ pripažino UAB „Mobili Baltija“ reikalavimą dėl 63 348,12 Eur negrąžintos paskolos, 19 561,86 Eur sutartinių palūkanų, iš viso 82 909,98 Eur sumos, priteisimo.

66. Įvertinusi paminėtus duomenis, teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad kreditorė UAB „Margūnas“ ginčijamų 2020 m. gegužės 29 d., 2020 d. birželio 5 d., 2020 m. birželio 8 d. ir 2020 m. rugsėjo 7 d. įskaitymų atlikimo metu, nepaisant pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad ieškovės skola, remiantis Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimu, buvo susidariusi laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 22 d. iki 2018 m. rugsėjo 21 d., neturėjo galiojančios ir neabejotinos reikalavimo teisės į UAB „Litoplast“, nes, kaip minėta, tuo metu dėl skolos vyko ginčas teisme. Kita vertus, aptarti bylos duomenys patvirtina, kad ginčijamų įskaitymų metu ieškovės kreditorė UAB „Mobili Baltija“ turėjo galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę į ieškovę.

67. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pirmoji actio Pauliana ieškinio tenkinimo sąlyga – ieškovės kreditoriai ginčo įskaitymų atlikimo metu turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę ieškovei, o ieškovė turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę savo skolininkei – atsakovei UAB „Plasteks“, atlikusiai ginčijamus įskaitymus.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo

68. CK 6.66 straipsnio 1 dalis nustato, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

69. Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2022 m. vasario 17 d. nutartimi (civilinė byla Nr. eB2-508-254/2022) BUAB „Litoplast“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 29 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2022 m. vasario 17 d. nutartis buvo palikta nepakeista. Tiek Kauno apygardos teismo 2022 m. vasario 17 d. nutartimi, tiek Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 29 d. nutartimi buvo nustatytas BUAB „Litoplast“ nemokumo momentas – 2020 m. kovo 31 d. Pažymėtina, kad šis nustatytas faktas yra reikšmingas ir turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas), kadangi teismų nustatyta aplinkybė patvirtina, kad ginčijamų 2020 m. gegužės 29 d., 2020 d. birželio 5 d., 2020 m. birželio 8 d. ir 2020 m. rugsėjo 7 d. įskaitymų atlikimo metu ieškovė jau buvo nemoki. Be to, 2020 m. rugsėjo 7 d. įskaitymas buvo atliktas tą pačią dieną, kai ieškovei buvo iškelta bankroto byla.

70. CPK 182 straipsnio 2 punktas nustato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvavusiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Nagrinėjamu atveju, nepaisant to, kokios šalys dalyvavo BUAB „Litoplast“ tyčinio bankroto byloje ir kokia buvo jų procesinė padėtis, tai nekeičia teismų nustatyto ieškovės nemokumo momento, kuris nebegali būti vertinamas ir nustatomas kitaip. Atsižvelgiant į tai, nepagrįstas apeliantės skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės Kauno apygardos teismo 2022 m. vasario 17 d. nutartimi ir Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 29 d. nutartimi nustatytos aplinkybės dėl ieškovės nemokumo momento laikyti prejudiciniu faktu nagrinėjamoje byloje.

71. Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad visi ginčijami įskaitymo sandoriai buvo atlikti tuo metu, kai ieškovė BUAB „Litoplast“ jau faktiškai buvo nemoki, o 2020 m. rugsėjo 7 d. įskaitymas buvo atliktas tą pačią dieną, kai ieškovei buvo iškelta bankroto byla, konstatuotina, kad tokie sandoriai pažeidė tiek bankrutuojančios bendrovės, tiek ir jos kreditorių teises, kadangi buvo prarasta teisė ieškovei gavus apmokėjimą iš atsakovės už parduotas prekes bent iš dalies patenkinti savo kreditorių reikalavimus.

72. Nors, apeliantės UAB „Plasteks“ teigimu, CK 6.140 straipsnis nedraudžia atlikti įskaitymų tuo metu, kai skolininkas tampa nemokus, tačiau, kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, skolininkas turi pareigą nepažeisti kitų kreditorių interesų. Jeigu, be kreditoriaus, kuriam perleistas reikalavimas į lėšas, nemokumo padėtyje esantis skolininkas turėjo daugiau kreditorių, kurių reikalavimai buvo piniginiai, o su jais liko neatsiskaityta, tai yra pagrindas išvadai, kad kitų kreditorių interesai buvo pažeisti, nepriklausomai nuo to, kad įmonės nemokumas nedidėjo arba nepakito. Ta aplinkybė, kad įmonės nemokumas dėl skolininko sudaryto sandorio nepadidėjo ar išliko toks pats, nėra teisiškai lemianti ar reikšminga, sprendžiant, ar yra pažeistos kitų kreditorių teisės ar interesai, nes jie gali būti pažeidžiami kitais būdais, nesusijusiais su nemokumu. Kreditorių teisės ar interesai gali būti pažeidžiami ir tais atvejais, kai nemokumas išlieka toks pats ar nedidėja, pavyzdžiui, tik keičiasi turto struktūra, bet kitiems kreditoriams sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo, kuris nemokumo situacijoje jiems priklausytų skolininkui vykdant su jais sutartis ir atsiskaitymus pagal įstatymo nustatytą tvarką ir reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012; 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013).

73. Nagrinėjamu atveju įvertinus tai, kad ginčijamų įskaitymų atlikimo metu ieškovė jau buvo nemoki, turėjo kitų kreditorių, su kuriais nebuvo atsiskaičiusi, be to, nesiėmė jokių priemonių ginčyti atsakovės atliktų vienašalių įskaitymų, konstatuotina, kad šioje byloje ginčijamais sandoriais (įskaitymais) nepagrįstai pirmenybė gauti reikalavimo patenkinimą buvo suteikta vienai iš UAB „Litoplast“ kreditorių – atsakovei. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad įskaitymais buvo sumažintas tuo metu jau nemokios ieškovės turtas ir tuo pat metu sumažintos galimybės bent iš dalies atsiskaityti su kitais kreditoriais, todėl tokiais įskaitymais buvo pažeistos ieškovės kreditorių teisės.

74. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja ir antroji actio Pauliana ieškinio tenkinimo sąlyga – ginčijami sandoriai pažeidė ieškovės kreditorių teises.

Dėl neprivalėjimo sudaryti ginčijamus sandorius

75. Sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu tik tuo atveju, jeigu skolininkas jo sudaryti neprivalėjo (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Ši sąlyga paprastai visų pirma suprantama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas.

76. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad privalėjimas sudaryti sandorį suprantamas kaip asmens pareiga, kuri nustatyta įstatyme, teismo sprendime, taip pat vienašaliu skolininko įsipareigojimu arba kylanti dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014; 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017; 2020 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-248/2020 20 punktas). Be to, privalėjimą sudaryti ginčijamą sandorį gali suponuoti ir sandorio sudarymo metu buvusi verslo situacija, faktinės sandorio aplinkybės, kiekvienu konkrečiu atveju įvertintos teismo, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013; 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016, 22 punktas; 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020, 42, 43 punktai).

77. Kasacinio teismo praktika, aiškinanti skolininko teisę prioritetiškai atsiskaityti su vienu ar keliais kreditoriais tais atvejais, kai įmonė (skolininkas) jau turi finansinių sunkumų, yra formuojama ta linkme, kad tokie sandoriai paprastai gali būti pateisinami tik tokiais atvejais, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko kaip verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ar atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013; 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2013; 2014 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2014; 2020 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-248/2020 21 punktas).

78. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad ginčijamus įskaitymus atsakovė privalėjo sudaryti, t. y. kad egzistavo kokios nors objektyvios priežastys, kurios pateisintų ginčijamų sandorių sudarymą. Kaip jau buvo minėta, ginčijamų įskaitymų atlikimo metu ieškovė jau faktiškai buvo nemoki, vienas įskaitymas buvo atliktas tą dieną, kai UAB „Litoplast“ buvo iškelta bankroto byla, be to, ginčo įskaitymais buvo patenkintas išimtinai tik vienos kreditorės – atsakovės – priešpriešinis reikalavimas, nors tuo metu ieškovė turėjo ir kitų kreditorių, kurių reikalavimai buvo pradelsti ir vis dar nebuvo patenkinti. Įvertinusi paminėtas aplinkybes pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad jokios naudos ginčijami įskaitymai ieškovei ir / ar jos kreditoriams nedavė, be to, atsakovės atliktų įskaitymų negalima priskirti prie tokių sandorių, kuriais skolininkas, kaip verslo subjektas, atliko protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus.

79. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad nagrinėjamu atveju egzistavo ir trečioji actio Pauliana sąlyga – neprivalėjimas sudaryti ginčo įskaitymo sandorių.

Dėl sandorių šalių (ne)sąžiningumo

80. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, aiškinant bendrojo sąžiningumo principo turinį CK 6.66 straipsnio kontekste, nurodoma, kad CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-403/2018 47 punktą).

81. CK 6.67 straipsnyje nustatytas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas. Esant bent vienam šių atvejų trečiojo asmens nesąžiningumas preziumuojamas, o trečiajam asmeniui, norinčiam šią prezumpciją paneigti, tenka įrodinėjimo našta. Kitais atvejais įrodyti trečiojo asmens nesąžiningumo faktą yra sandorį actio Pauliana pagrindu ginčijančio kreditoriaus pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017, 64 punktas).

82. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad buvo įrodytas tiek ieškovės, tiek ir atsakovės nesąžiningumas.

83. Tiek Kauno apygardos teismo 2022 m. vasario 17 d. nutartis, kuria ieškovės BUAB „Litoplast“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, tiek Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 29 d. nutartis palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2022 m. vasario 17 d. nutartį, patvirtina, kad visa ieškovės veikla dar iki ginčijamų įskaitymų atlikimo buvo perkelta į atsakovę. BUAB „Litoplast“ tyčinio bankroto byloje, remiantis Audito ataskaitoje nurodytais duomenimis, buvo nustatyta, kad pagal 2020 m. kovo 12 d. nuomos sutartį UAB „Litoplast“ išnuomojo UAB „Plasteks“ PET ruošinių gamybos liniją. Pagal priėmimo–perdavimo aktą nuomos sutarties priede Nr. 1 nurodytas turtas buvo perduotas atsakovei. Ieškovė, visą gamybinei veiklai reikalingą įrangą išnuomojusi atsakovei UAB „Plasteks“, nutraukė savo pagrindinę veiklą – plastikinių gaminių gamybą (žr. Kauno apygardos teismo 2022 m. vasario 17 d. nutarties 108 punktą). Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 29 d. nutartyje, kuria buvo palikta nepakeistą Kauno apygardos teismo 2022 m. vasario 17 d. nutartis, konstatuota, kad UAB „Litoplast“ vadovo G. U. sprendimas išnuomoti pagrindinę įmonės veiklai skirtą įrangą UAB „Plasteks“ buvo sąmoningas ir lėmė bendrovės (ieškovės) nemokumo atsiradimą. UAB „Litoplast“ gamybinė veikla nutrūko, ji prarado pagrindinių gamybos priemonių valdymą, didžioji dalis ieškovės darbuotojų perėjo dirbti į UAB „Plasteks“, pradėjusią analogišką veiklą vykdyti patalpose, kuriose veiklą vykdė UAB „Litoplast“ (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 29 d. nutarties 81 punktą).

84. Teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtus duomenis, konstatuoja, kad tiek ieškovei, perdavusiai visą gamybinei veiklai skirtą įrangą, tiek atsakovei, perėmusiai ir įrangą, ir ieškovės darbuotojus, neabejotinai turėjo būti žinoma, kad jokių kitų pajamų, nutrūkus UAB „Litoplast“ veiklai, bendrovė nebegalės gauti, todėl vėliau atliktais įskaitymais, kuriais iš esmės buvo patenkinti išimtinai tik vienos kreditorės – atsakovės UAB „Plasteks“ – reikalavimai, buvo pažeistos tiek pačios ieškovės, tiek ir kitų jos kreditorių teisės ir teisėti interesai, t. y. ieškovė prarado teisę gauti apmokėjimą už parduotas prekes iš atsakovės ir iš gauto apmokėjimo atsiskaityti su kitais bendrovės kreditoriais, o kreditoriai – patenkinti bent dalį savo reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad tiek ieškovė, tiek ir atsakovė, atlikusi ginčijamus įskaitymus, elgėsi akivaizdžiai nesąžiningai.

85. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju buvo įrodytos ir likusios actio Pauliana sąlygos – tiek ieškovės, tiek ir atsakovės nesąžiningumas.

Dėl įskaitymų negaliojimo ir restitucijos taikymo

86. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia apeliantė, buvo įrodytos visos actio Pauliana ieškinio tenkinimo sąlygos, todėl pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ginčijamus 2020 m. gegužės 29 d., 2020 m. birželio 5 d., 2020 m. birželio 8 d. ir 2020 m. rugsėjo 7 d. įskaitymus negaliojančiais, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

87. CK 6.66 straipsnio 4 dalis nustato, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti.

88. Nagrinėjamu atveju ieškovė yra bankrutuojanti bendrovė, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad teisinių pasekmių klausimas tokiu atveju yra sprendžiamas kitaip, t. y. CK 6.66 straipsnio nuostatos taikytinos kartu su JANĮ nuostatomis, reglamentuojančiomis kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismui panaikinus bankrutuojančios įmonės sandorį CK 6.66 straipsnio pagrindu, negali būti taikomos šio straipsnio 4 dalyje nustatytos sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinės pasekmės tik actio Pauliana pareiškusiam kreditoriui. Tokiais atvejais į skolininko nepagrįstai perleistą turtą (ar jo vertę) negali būti nukreipiamas kreditoriaus reikalavimo patenkinimas. Šis turtas (ar jo vertė) turi būti grąžinamas bankrutuojančiai įmonei į bendrą turto masę ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais ĮBĮ (šiuo metu – JANĮ) nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2014; 2020 m. balandžio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020; 2020 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-248-2020 36 punktas)).

89. Nagrinėjamu atveju pripažinus įskaitymus negaliojančiais, laikytina, kad atsakovės prievolė sumokėti ieškovei juose nurodytas sumas nėra pasibaigusi. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ginčo įskaitymus negaliojančiais, tinkamai taikė restituciją, t. y. pripažinęs ieškovei reikalavimo teisę į atsakovę, pagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovės 157 001,02 Eur skolą už parduotas prekes.

90. Nesutiktina su apeliantės skundo argumentu dėl netinkamo restitucijos būdo taikymo, teigiant, kad UAB „Plasteks“ atsidūrė blogesnėje padėtyje, nes jai nebuvo pripažinta reikalavimo teisę į ieškovę. Šiuo atveju visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad, pripažinus įskaitymus negaliojančiais actio Pauliana pagrindu ir grąžinus ieškovei BUAB „Litoplast“ reikalavimo teises, atsakovė turi teisę savo reikalavimo teisę į ieškovę realizuoti JANĮ nustatyta tvarka, pareikšdama kreditinį reikalavimą ir įrodydama jo pagrįstumą.

91. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino sandorių negaliojimą actio Pauliana pagrindu reglamentuojančias CK normas ir kasacinio teismo praktiką, todėl pripažinęs įskaitymus negaliojančiais bei taikęs restituciją, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti, remiantis apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

92. Apeliantės UAB „Plasteks“ teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovės reikalavimas pripažinti ginčijamus įskaitymus niekiniais CK 1.80 straipsnio pagrindu buvo atmestas ir į šį atmestą reikalavimą, paskirstas bylinėjimosi išlaidas, nebuvo atsižvelgta.

93. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

94. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovės BUAB „Litoplast“ ieškinį dėl įskaitymų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo pirmosios instancijos teismas tenkino visiškai. Priešingai nei teigia apeliantė, nepriklausomai nuo to, kokiu teisiniu pagrindu pirmosios instancijos teismas pripažino sandorius negaliojančiais, nereiškia, kad buvo tenkinta tik dalis ieškovės reikalavimų ir kad į tai turėjo būti atsižvelgta paskirstant bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su apeliante, kad skundžiamą sprendimą priėmęs teismas nesilaikė CPK 93 straipsnyje įtvirtintos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarkos.

95. Apeliantės UAB „Plasteks“ apeliacinį skundą atmetus, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

96. Ieškovė BUAB „Litoplast“, pateikusi atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašė priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Byloje esanti 2022 m. rugpjūčio 31 d. sąskaita faktūra ir 2022 m. rugsėjo 7 d. Swedbank, AB mokėjimo nurodymas patvirtina, kad BUAB „Litoplast“ patyrė 2 450,25 Eur advokato pagalbos išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

97. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas turi atsižvelgti į 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į 2 punkte nustatytus kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas ir kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

98. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės BUAB „Litoplast“ išlaidos už advokato pagalbą buvo patirtos 2022 m. rugsėjo mėn. (apmokėta sąskaita faktūra), remiantis Rekomendacijų 7 punktu, taikytinas 2022 m. I ketvirčio vidutinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris sudarė 1 729,90 Eur. Rekomendacijų 8.11 punktas nustato, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikytinas 1,3 koeficientas, todėl maksimali priteistina suma sudarytų 2 248,87 Eur (1,3 x 1 729,90 Eur). Kadangi ieškovės BUAB „Litoplast“ prašomos priteisti 2 450,25 Eur advokato pagalbos išlaidos už atsiliepimą į apeliacinį skundą viršija Rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį, šios išlaidos mažintinos iki 2 248,87 Eur ir, apeliacinį skundą atmetus, priteistinos iš atsakovės UAB „Plasteks“.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Litoplast“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Plasteks“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 2 248,87 Eur (du tūkstančius du šimtus keturiasdešimt aštuonis eurus ir 87 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Danguolė MartinavičienėTomas VenckusVigintas Višinskis