Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Žilvino Terebeizos ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovėms L. B. ir V. I. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – uždaroji akcinė bendrovė „Alloro“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimų esmė

6. Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus ir liudytojų parodymus, nusprendė, kad ieškovas ir atsakovė L. B. gyveno kaip šeima, kartu dalyvavo draugų šventėse ir patys organizavo šventes, rūpinosi bendra buitimi ir vaikų išlaikymu, kūrė bendrus planus ir ateitį. Jų bendras gyvenimas nutrūko 2021 m. rugsėjo mėn.

7. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad nors ieškovas reikalavimą pareiškė dėl vienuolikos turto objektų pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir jo atidalijimo natūra, bet faktiškai įrodinėjo aplinkybes tik dėl dviejų iš jų, t. y. dėl UAB „Alloro“ akcijų (šiai bendrovei priklausančio viešbučio) ir sodo namelio, esančio (duomenys neskelbtini). Teismas konstatavo, kad ieškovas ir L. B. atskirai tvarkė lėšas ir jomis disponavo. Tai paneigia ieškovo teiginius dėl šalių siekio kurti bendrą nuosavybę.

8. Teismo sprendime pažymėta, kad tai, jog ieškovas bendro gyvenimo su atsakove laikotarpiu rūpinosi jų gyvenamosios aplinkos kūrimu, puoselėjimu, nesant įrodymų apie lėšų ar kitokių išteklių panaudojimą jungtinės veiklos tikslui pasiekti, įrodo tik tai, kad ieškovas siekė pagerinti buitį, bet tai nėra pakankamas įrodymas jungtinės veiklos sutarties sudarymui pagrįsti. Ieškovas nepateikė įrodymų apie savo lėšų ar kitokių išteklių panaudojimą įsigyjant priekabą ant ratų ir vykdant joje veiklą jungtinės veiklos tikslu.

9. Teismas nusprendė, kad atsakovės L. B. 2012 m. rugpjūčio 29 d. ir 2012 m. rugsėjo 3 d. atlikti mokėjimai UAB „Pocket office“ patvirtina aplinkybę, jog ji įsigijo UAB „Alloro“ akcijas. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad jis rūpinosi akcijų pirkimo–pardavimo sandorio sudarymu, atsiskaitė už perkamas akcijas ar jų dalį savo lėšomis, valdė nupirktas akcijas ar jų dalį. Taip pat ieškovas nepateikė įrodymų apie susitarimą bendrai įsigyti bendrovės akcijas. Nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. vienintelė bendrovės akcininkė yra atsakovė L. B. Tai reiškia, kad nuo sandorio sudarymo beveik dešimt metų ieškovas žinojo ir suprato, kad vienintelė akcijų savininkė yra atsakovė L. B., bet neginčijo, jog perkant akcijas išreikšta valia neatitinka tikrųjų sutarties šalių ketinimų.

10. Ieškovo pagalba padedant tvarkyti UAB „Alloro“ ūkio reikalus nereiškia, kad jis ir atsakovė L. B. susitarė bendrai rūpintis bendrovės turtu. Tokia pagalba nėra bendrosios nuosavybės sukūrimo pagrindas. Ieškovas neįrodė, jog jis įgijo nuosavybę į 1/2 dalį UAB „Alloro“ akcijų. Dėl to teismas atmetė ieškinio reikalavimo dėl 2012 m. rugsėjo 3 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

11. Ieškovas tvirtino, kad sulčių spaudimo įranga buvo įsigyta iš bendrų lėšų ir bendru jo bei atsakovės L. B. susitarimu, bet nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad žemės sklypas ir jame esantis prekybos kioskas yra ieškovo ir atsakovės L. B. bendroji dalinė nuosavybė.

12. Į bylą nepateikti įrodymai, kad ieškovas ir atsakovė L. B. buvo susitarę panaudoti jų abiejų lėšas įsigyti bendrosios nuosavybės teise automobilį „BMW X5“, traktorių „T-40“ su puspriekabe ir žoliapjovę–traktorių.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13. Ieškovas V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Taip pat ieškovas prašo skirti teismo ekspertizę turto vertei nustatyti ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

13.1. Teismas atmetė prašymą skirti ekspertizę faktiškai jau nutaręs, kad ieškovas neįrodė susitarimo sukurti bendrąją dalinę nuosavybę jungtinės veiklos pagrindu. Teismo motyvai, kad dėl ekspertizės bus patirta išlaidų ir ji užtruks, negali būti pagrindas atsisakyti skirti ekspertizę.

13.2. Ieškovas ir atsakovė L. B. skirtingai aiškina, kokiu tikslu ieškovas pervedė atsakovei 200 Lt ir 2 000 Lt likus trims savaitėms iki akcijų įsigijimo. Iš atsakovės L. B. banko sąskaitos išrašo matyti, kad ieškovas pervedė jai lėšas, kurias ji vėliau panaudojo akcijoms įsigyti. Ieškovas ir atsakovė L. B. siekė UAB „Alloro“ įsigyti bendrai, tam panaudojo bendras lėšas ir bendrą darbą. Ieškovas 2012 m. rugpjūčio 11 d. pervedė atsakovei L. B. 2 000 Lt nenurodydamas paskirties. Ši atsakovė po trijų dienų iš bankomato išsigrynino 1 000 Lt, kuriais 2012 m. rugpjūčio 29 d. papildė kitą banko sąskaitą ir pradėjo atsiskaityti su akcijų pardavėja atsakove V. I. Iš ieškovo ir atsakovės L. B. banko sąskaitų išrašų matyti, kad ne tik prieš pat UAB „Alloro“ akcijų pirkimą, bet ir vėliau ieškovas pervedė daug didesnes sumas atsakovei L. B. Ieškovo pervestų lėšų paskirtis buvo užtikrinti akcijų įsigijimą ir užtikrinti sklandžią UAB „Alloro“ veiklą.

13.3. Nepilnametės dukters 2020 m. balandžio 9 d. parašytas namų darbas (rašinys) apie karantino metu 2020 metais buvusį nuotolinį mokymąsi patvirtina, kad ieškovas ir atsakovė L. B. ne tik vedė bendrą ūkį ir nuolat ilgą laiką gyveno kaip šeima, bet taip pat ir dirbo.

13.4. Ieškovas dirbo padėdamas atsakovei, kaip direktorei, vykdyti UAB „Alloro“ verslą, o ieškovo indėlį patvirtino apklausti liudytojai. Viena liudytoja, dirbusi viešbutyje ir kavinėje, nurodė, kad niekada nereikalaudavo ieškovo susimokėti už maitinimąsi atsakovės L. B. kavinėje.

13.5. Atsakovė L. B. neįrodė, kad šalys kartu negyveno, neaugino ir neišlaikė vaikų, nedirbo ir nevedė bendro ūkio. Ieškovo ir nurodytos atsakovės santykiai nesusiklostė prieš tai jiems nesusitarus vykdyti bendros jungtinės veiklos siekiant sukurti šeimą ir bendrąją dalinę nuosavybę, bendrą ateitį ir verslą, kuris turėjo padėti užtikrinti ir faktiškai užtikrino jų ir vaikų gerbūvį.

13.6. Atsakovė L. B. tiek žodžiu, tiek raštu pripažino turto įsigijimo bendrumo principą, nes, ketindama nutraukti šeimos santykius su ieškovu, 2021 m. rugsėjo 26 d. žinutėje parašė, kad be bendrų pastangų ir savitarpio pagalbos bendro turto nebūtų. Teismas nepagrįstai neįvertino duomenų apie tikrąjį požiūrį ir atvirai, sąžiningai pareikštą faktų pripažinimą apie santykių pobūdį. Be to, teismas nevertino aplinkybės, kokį turtą (konkretų ar visą) buvo susitarta įsigyti bendrosios nuosavybės teise. Atsakovė L. B. pripažino, kad visas turtas, įgytas bendro gyvenimo metais, yra jos ir ieškovo bendras turtas ir siūlė jį sąžiningai pasidalyti.

13.7. Teismas nesudarė galimybių ieškovui užduoti liudytojams kai kurių klausimų ir darė jiems neleistiną spaudimą, juos kritikavo. Liudytojai paaiškino, kad ieškovas ir atsakovė L. B. gyveno kaip šeima, vykdė bendrą verslą. Teismas nenurodė, kad liudytojų parodymai būtų buvę nepatikimi ar nenuoseklūs.

13.8. Teismas neįvertino to, kad atsakovės L. B. motina iki pat bylos iškėlimo leido savo ūkiniame pastate ieškovui spausti obuolių sultis (užsiimti verslu). Tai patvirtina, kad ieškovas ir atsakovė L. B. bendrai užsiėmė verslu ir veiklomis.

14. Atsakovė L. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

14.1. Teismas, spręsdamas dėl ekspertizės skyrimo, akcentavo, kad šis klausimas bus sprendžiamas išklausius šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus, ir nereiškė išankstinės nuomonės, jog prašymas skirti ekspertizę bus patenkintas ar bus atmestas. Tai, kad teismo sprendimas atmesti prašymą skirti ekspertizę netiko ieškovui, nereiškia, jog tokie teismo veiksmai neteisėti.

14.2. Vaiko rašinys neįrodo tėvų jungtinės veiklos fakto.

14.3. Apklausti liudytojai paliudijo tik apie bendrą šalių gyvenimą, bet ne apie susitarimą vykdyti jungtinę veiklą. Ieškovas nepateikė duomenų apie susitarimą bendrai vykdyti maitinimo, viešbučių ir sulčių spaudimo verslus, įsigyti bendrai kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą.

14.4. Ieškovas nepaneigė fakto, kad jis vykdė savo individualią sulčių spaudimo veiklą ir gautas lėšas panaudojo savo poreikiams patenkinti, o atsakovė L. B. užsiėmė viešojo maitinimo veikla pagal savo tiesioginį išsilavinimą.

14.5. Ieškovo elektroninėje erdvėje paskelbtas skelbimas apie parduodamą sulčių spaudimo įrangą įrodo, kad jis ir atsakovė L. B. nevykdė kartu verslo. Skelbimas patvirtina, kad ieškovas šį turtą laiko savo asmenine nuosavybe.

14.6. Žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esančius adresu (duomenys neskelbtini), ieškovas ir atsakovė L. B. įgijo lygiomis dalimis. Ieškovas atsakovei L. B. pervesdavo lėšas, skirtas paskolai grąžinti, nes kredito įmoka kas mėnesį sumokama iš atsakovės L. B. asmeninės banko sąskaitos.

14.7. Ieškovas asmenines lėšas naudojo savo poreikiams tenkinti, todėl jo įsigyta transporto priemonė „BMW X5“ nebuvo jungtinės veiklos rezultatas.

14.8. Atsakovės L. B. 2021 m. rugsėjo 26 d. žinutė ieškovui patvirtina tik tai, kad atsakovė geranoriškai siūlė įvairius variantus tam, jog kuo greičiau nutrauktų visus ryšius. Aptariama žinutė neįrodo buvus susitarimą dėl jungtinės veiklos vykdymo.

14.9. Tai, kad ieškovas pasirašė sutikimą dėl UAB „Alloro“ buveinės įregistravimo name, kuriame jie kartu gyveno, nepatvirtina vykdytos jungtinės veiklos, nes ieškovo sutikimo reikėjo kaip bendraturčio.

14.10. Kai UAB „Alloro“ priklausantį nekilnojamąjį turtą reikėjo suremontuoti, ieškovas buvo įdarbintas ūkvedžiu ir už darbo sutartimi sulygtą darbą gavo atlyginimą. Ieškovas atliko remonto darbus viešbutyje, bet jo darbas negali būti laikomas indėliu į jungtinę veiklą, nes UAB „Alloro“ ir ieškovą siejo darbo teisiniai santykiai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimų negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimų negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimų negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

16. Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė 2011–2012 metų ir 2021–2023 metų banko sąskaitos išrašus, nuotraukas bei dukters 2020 m. balandžio 6 d. rašto darbo kopijas. Apeliantas prašo nurodytus įrodymus priimti į bylą, argumentuodamas, kad būtinybė juos pateikti atsirado pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą ir kad šie įrodymai pagrindžia, jog apeliantas ir atsakovė L. B. turtą įgijo bendrąja daline nuosavybės teise. Atsakovė L. B. kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė ieškovo socialinėje erdvėje paskelbto skelbimo apie sulčių spaudimo įrangos pardavimą kopiją. Atsakovės teigimu, šis įrodymas pagrindžia, kad apeliantas įsigytą turtą laiko asmenine nuosavybe.

17. Pagal CPK 314 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taip siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50-1075/2019).

18. Kasacinis teismas, pateikdamas išaiškinimus dėl CPK 314 straipsnio taikymo, yra nurodęs, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus, kadangi teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustačius bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015).

19. Atsižvelgdama į nurodytą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus, taip pat į tai, kad pateiktais įrodymais šalys grindžia savo pozicijas dėl įgyto turto (ne)pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, teisėjų kolegija priima apelianto ir atsakovės L. B. pateiktus įrodymus. Pažymėtina, kad naujų įrodymų priėmimu nėra pažeidžiamos byloje dalyvaujančių asmenų procesinės teisės, nes su apelianto pateiktais įrodymais atsakovė L. B. galėjo susipažinti gavusi apeliacinį skundą ir dėl jų pasisakė savo atsiliepime, o atsakovės pateiktas įrodymas yra žinomas ieškovui, jo sukurtas.

Dėl reikšmingų bylos aplinkybių

20. Ieškovas ir atsakovė L. B. nuo 2004 m. gruodžio 5 d. iki 2021 m. rugsėjo mėn. gyveno kartu. Jie 2005 m. birželio 8 d. įsigijo po 1/2 dalį žemės sklypo ir sodo namelio, esančių (duomenys neskelbtini). Atsakovė L. B. 2012 m. rugsėjo 3 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi įgijo 100 proc. UAB „Alloro“ paprastųjų vardinių akcijų. Nuo 2012 m. rugsėjo 10 d. ši atsakovė yra vienintelė UAB „Alloro“ akcininkė ir direktorė. Ieškovo nuosavybės teise nuo 2018 m. liepos 2 d. įregistruotas 0,0117 ha žemės sklypas ir prekybos kioskas, esantys (duomenys neskelbtini). UAB „Alloro“ 2018 m. liepos 27 d. nusipirko trijų aukštų viešbutį su kavinės patalpomis, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovas 2018 m. gruodžio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartimi nusipirko 0,0600 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). UAB „Alloro“ ir G. S. 2021 m. spalio 1 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria UAB „Alloro“ nusipirko pastatą („Sandos vila“), esantį (duomenys neskelbtini).

Dėl apeliacinio skundo argumentų

21. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) trečiosios knygos nuostatos reglamentuoja tik sutuoktinių (santuoką sudariusių asmenų) turtinius santykius, tačiau šios normos nereglamentuoja bendrai gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų (sugyventinių) turtinių santykių. Vis dėlto Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas tokiu atveju kylančius ginčus, laikosi nuoseklios pozicijos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010, 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011). Bendrosios jungtinės veiklos pradžia tokiu atveju yra siejama su laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį, o asmenų turtinių santykių į bendrai įgytą turtą apsaugai taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019).

23. Kasacinis teismas išaiškino, kad, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės, teismas pirmiausiai turi nustatyti, ar dėl šio konkretaus turto objekto buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ši aplinkybė gali būti įrodinėjama visais leistinais įrodymais, o įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, siekiančiam bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo. Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad tokios kategorijos bylose, atsižvelgiant į sugyventinių tarpusavio santykių pobūdį, įrodinėjimo standartas neturi būti pernelyg aukštas. Tačiau kartu teismas pažymėjo, kad šalių gyvenimo drauge, bendro ūkio vedimo faktas, nors ir yra reikšmingas sprendžiant dėl sugyventinių susitarimo dėl jungtinės veiklos (partnerystės), savaime nėra pakankamas spręsti buvus šalių susitarimą dėl konkretaus turto objekto bendrosios jungtinės nuosavybės, kitiems byloje surinktiems įrodymams liudijant priešingai. Iš kasacinio teismo pateiktų išaiškinimų matyti, kad spręsdamas tokį klausimą, teismas turi sistemiškai vertinti visus byloje surinktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).

24. Asmuo, siekiantis, kad kartu gyvenant įgytas turtas būtų pripažintas bendrąja daline nuosavybe, privalo įrodyti aplinkybes, patvirtinančias ne tik šalių siekį šį konkretų turtą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, bet ir kiekvieno iš narių įnašo dydį (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2020).

25. Apelianto teigimu, šalys gyveno kartu, augino ir bendrai išlaikė vaikus, vedė bendrą ūkį, todėl šalių santykiai susiklostė prieš tai jiems susitarus vykdyti bendrą jungtinę veiklą, siekiant sukurti šeimą ir bendrąją dalinę nuosavybę, bendrą verslą.

26. Siekdamas, kad šalių gyvenimo kartu laikotarpiu įgytas ir atsakovės asmeninės nuosavybės teise įregistruotas nekilnojamasis turtas, bendrovės akcijos būtų pripažintas bendru jų turtu, apeliantas turėjo procesinę pareigą pateikti tiek įrodymus, patvirtinančius šalių susitarimą veikti kartu, siekiant bendro tikslo – sukurti bendrą turtą, tiek ir jo asmeninį indėlį (prisidėjimą konkrečiu būdu ar piniginiu įnašu, tokio įnašo dydį) prie bendro turto sukūrimo. Pirmosios instancijos teismo sprendime pagrįstai pažymėta, kad apeliantas tokių rašytinių įrodymų į bylą nėra pateikęs, o savo poziciją siekė pagrįsti liudytojų parodymais, kurie tik patvirtino jo ir atsakovės L. B. bendro gyvenimo kartu faktą, bet ne susitarimo dėl jungtinės veiklos egzistavimą bei turto sukūrimą jo asmeninėmis lėšomis ir darbu.

27. Priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, vien tik gyvenimo kartu faktas, bendrų vaikų auginimas, bendra buitis nėra pakankami išvadai padaryti, kad šalis siejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai, nukreipti į bendro turto sukūrimą. Pažymėtina, kad ir kasacinio teismo praktika šiuo aspektu yra aiški – net ir šalims gyvenant kartu bei vedant bendrą ūkį dėl konkretaus nuosavybės teisės objekto bendrosios nuosavybės gali ir nebūti susitarta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 25 punktas). Dėl to tokie apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino šalių gyvenimo kartu fakto, bendrų vaikų išlaikymo, nesant byloje duomenų nei apie bet kuria forma šalių išreikštą valią (susitarimą) sukurti bendrą turtą, nei įrodymų apie apelianto pinigines investicijas į ginčo turtą ar apie kitokį esminį jo prisidėjimą prie šio turto sukūrimo nesuponuoja išvados, kad apeliantą ir atsakovę L. B. siejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai. Šios išvados nepaneigia ir apelianto pateiktas dukters 2020 m. balandžio 9 d. parašytas rašinys, kuriame nurodyta, kad tėvai gyveno kaip šeima, dirbo. Aptariamas įrodymas pagrindžia tik tėvų gyvenimą kartu, bet ne susiklosčius jų jungtinės veiklos santykius bei susitarimą veikti kartu, siekiant sukurti bendrą turtą. Pažymėtina, kad apeliantas ir atsakovė L. B., gyvendami kartu nesudarę santuokos, kai kurį turtą įsigijo bendrosios dalinės nuosavybės teise (2005 m. birželio 8 d. įsigijo po 1/2 dalį žemės sklypo ir sodo namelio, esančių (duomenys neskelbtini)). Tai papildomai patvirtina, kad šių asmenų susitarimo turtą įgyti jungtinės veiklos pagrindu nebuvo.

28. Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovė L. B. pripažino turto įsigijimo bendrumo principą, nes, ketindama nutraukti šeimos santykius su apeliantu, 2021 m. rugsėjo 26 d. žinutėje nurodė, jog be bendrų pastangų ir savitarpio pagalbos bendro turto nebūtų, t. y. ji pripažino visą turtą, kurį jie įgijo bendro gyvenimo metais, bendru turtu ir siūlė apeliantui jį sąžiningai pasidalyti. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kokį turtą – konkretų ar visą apelianto ir atsakovės L. B. turimą – jie buvo susitarę įsigyti bendrosios nuosavybės teise.

29. Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovė L. B. 2021 m. rugsėjo 26 d. apeliantui adresuotose žinutėse siūlė ieškovui kilnojamojo ir nekilnojamojo turto pasidalijimo modelį, nurodydama konkrečių turto objektų paskirstymo variantą. Ji aptariamame susirašinėjime nurodė ne tik jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą, bet taip pat ir apeliantui asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytų įrodymų turinį, daro išvadą, kad jie pagrindžia vykusias derybas dėl turto pasidalijimo nusprendus nebevesti bendro gyvenimo kartu, bet tokios derybos neįrodo, jog apeliantą ir atsakovę L. B. siejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai dėl bendro turto sukūrimo. Pažymėtina, kad, priešingai negu teigia apeliantas, atsakovė L. B. nenurodė, jog kuris nors turtas ar jo dalis įgyti bendrąja nuosavybe jungtinės veiklos pagrindu.

30. Apeliantas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų įvertinimą, nurodydamas, kad jis pervedė atsakovei L. B. 200 Lt ir 2 000 Lt likus trims savaitėms iki UAB „Alloro“ įsigijimo, o iš šios atsakovės banko sąskaitos išrašo duomenų matyti, jog ji aptariamas lėšas panaudojo akcijoms įsigyti. Iš pateiktų banko sąskaitų išrašų matyti, kad ne tik prieš pat UAB „Alloro“ pirkimą, bet taip pat ir po to apeliantas pervedė lėšas atsakovei L. B. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad 2012 m. rugsėjo 3 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovė L. B. įgijo 100 proc. UAB „Alloro“ paprastųjų vardinių akcijų. Nuo 2012 m. rugsėjo 10 d. ji yra vienintelė UAB „Alloro“ akcininkė ir direktorė. Iš į bylą pateikto apelianto banko sąskaitos išrašo nustatyta, kad jis 2012 m. rugpjūčio 10 d. atsakovei L. B. pervedė 200 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodęs „už vaikus“, o 2012 m. rugpjūčio 11 d. – pervedė 2 000 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodęs „sąskaitos papildymas“. Taip pat pateikto apelianto banko sąskaitos išrašo duomenimis, jis atsakovei L. B. 2012 m. spalio ir gruodžio mėn. pervedė iš viso 6 600 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodęs „(duomenys neskelbtini)“. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apelianto atliktų mokėjimo nurodymų paskirtį, konstatuoja, kad apeliantas neįrodė, jog pervestos lėšos buvo skirtos UAB „Alloro“ akcijoms įsigyti. Priešingai, 2012 m. rugpjūčio 10 d. mokėjimo nurodymo paskirtyje nurodyta „už vaikus“. Tai suponuoja išvadą, kad apeliantas lėšas pervedė nepilnamečiams vaikams išlaikyti, jų poreikiams patenkinti. Akcentuotina, kad apelianto 2012 m. rugpjūčio 11 d. bei 2012 m. spalio ir gruodžio mėn. mokėjimo nurodymų paskirtyje įrašytos abstraktaus pobūdžio paskirtys. Jos nepagrindžia aplinkybės, kad lėšos buvo skirtos pirmiau nurodytoms akcijoms įsigyti. Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad apeliantas nepateikė įrodymų, kad jis dalyvavo įsigyjant aptariamas akcijas. Apeliantas 2012 m. rugsėjo 6 d. pasirašė sutikimą dėl UAB „Alloro“ buveinės įregistravimo jo ir atsakovės L. B. gyvenamosios vietos adresu. Taigi, jis žinojo apie tai, kad atsakovė įsigijo UAB „Alloro“ akcijas asmeninės nuosavybės teise, bet nepareiškė pretenzijų. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas neįrodė UAB „Alloro“ akcijų įsigijimo iš abiejų sugyventinių lėšų fakto.

31. Pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumento, kad apeliantas dirbo padėdamas atsakovei L. B., kaip direktorei, vykdyti jos vardu registruotą UAB „Alloro“ verslą, o apelianto indėlį į šį verslą patvirtino apklausti liudytojai, be kita ko, nurodę, jog už maitinimą UAB „Alloro“ valdomo viešbučio kavinėje nebuvo reikalaujama apelianto atsiskaityti, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš byloje pateiktos 2019 m. sausio 24 d. darbo sutarties matyti, jog apeliantą ir UAB „Alloro“ nuo 2019 m. sausio 24 d. iki 2019 m. liepos 31 d. siejo darbo teisiniai santykiai. Jis ėjo ūkvedžio pareigas. Taigi, apelianto nurodoma pagalba UAB „Alloro“ veikloje (kurią apeliantas įrodinėja į bylą pateiktomis suremontuotų patalpų nuotraukomis) sietina ne su jo ir atsakovės L. B. jungtinės veiklos teisiniais santykiais, bet su apelianto, kaip UAB „Alloro“ darbuotojo, vykdytomis funkcijomis ir pareigomis.

32. Apelianto teigimu, jam atsakovės L. B. motina leido jai nuosavybės teise priklausančiame ūkiniame pastate verstis obuolių spaudyklos verslu ir tai patvirtina, kad apeliantas ir atsakovė L. B. verslu užsiėmė bendrai. Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantas nuo 2014 metų iki 2021 m. spalio mėn. veiklą vykdė pagal verslo liudijimus. Pagal apelianto (panaudos davėjo) ir UAB „Alloro“ (pabaudos gavėjos), atstovaujamos atsakovės L. B., 2018 m. liepos 2 d. sudarytą panaudos sutartį UAB „Alloro“ neatlygintinai naudojosi apeliantui priklausančiomis patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), picerijos–kebabinės veiklai vykdyti. Apeliantas sulčių spaudimo verslą vykdė atsakovės L. B. motinai A. G. priklausančiame ūkiniame pastate. Taigi, priešingai negu nurodo apeliantas, vien tai, kad jam suteikta teisė veiklą pagal verslo liudijimą (sulčių spaudimo veiklą) vykdyti atsakovės L. B. motinai priklausiančiose patalpose, nėra pagrindas daryti išvadą, jog apelianto obuolių sulčių spaudimo veikla ir UAB „Alloro“ kitose patalpose vykdyta picerijos–kebabinės veikla buvo bendrai apelianto ir atsakovės L. B. vykdytas verslas.

33. Apeliaciniame skunde kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo atliktas liudytojų parodymų įvertinimas, be to, atliktos apklausos procesas, nurodant, kad nebuvo sudaryta galimybė apeliantui užduoti liudytojams klausimus, o teismas liudytojus kritikavo. Iš apskųsto teismo sprendimo motyvų nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas įvertino liudytojų parodymus kartu su byloje pateiktais rašytiniais įrodymais ir padarė išvadą, jog apeliantas ir atsakovė L. B. vedė bendrą gyvenimą kartu. Kita vertus, teismas akcentavo, kad apeliantas reikalavimą pripažinti turtą bendrąja daline nuosavybe grindžia tik liudytojų parodymais, kurie nėra pakankami įrodyti buvus apelianto ir atsakovės L. B. sudarytą susitarimą dėl jungtinės veiklos. Taigi, priešingai negu nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino liudytojų parodymus ir padarė pagrįstas išvadas dėl aplinkybių, kurias jie pagrindė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas, kvestionuodamas liudytojų parodymų vertinimą, nenurodė, kokios konkrečios liudytojų nurodytos ginčo nagrinėjimui reikšmingos aplinkybės apskųstame sprendime įvertinos netinkamai ar neįvertintos. Priešingai, apeliantas akcentuoja liudytojų nurodytą aplinkybę dėl apelianto ir atsakovės L. B. bendro gyvenimo vedimo, kurią pirmosios instancijos teismas pripažino įrodyta. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentas vertintinas kaip deklaratyvaus pobūdžio ir atmestinas. Iš 2023 m. sausio 18 d. teismo posėdžio garso įrašo nustatyta, kad, apklausdamas liudytojus, pirmosios instancijos teismas pareiškė pastebėjimus apelianto atstovui dėl teismo posėdžio tvarkos, draudimo užduoti menamus klausimus, taip pat analogiškų klausimų uždavimo, siekiant apeliantui palankių atsakymų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės nėra pagrindas daryti išvadą, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme padaryti proceso teisės pažeidimai ar apeliantui nesudaryta galimybė liudytojams užduoti klausimus.

34. Priešingai negu nurodo apeliantas, 2023 m. balandžio 6 d. teismo posėdyje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl teismo ekspertizės turto vertei nustatyti tikslingumo, pažymėjo, kad bylos nagrinėjimui vykstant metus laiko šalys turėjo galimybę teikti įrodymus dėl ginčo akcijų vertės, be to, byloje pateiktų įrodymų visuma yra pakankama nustatyti visas reikšmingas ginčui aplinkybes, todėl teismas apelianto prašymo nepatenkino. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje dalyvaujantys asmenys turėjo teisę teikti įrodymus dėl UAB ‚Alloro“ akcijų vertės, bet nurodyta teise nepasinaudojo. Vien tik tai, kad byloje nebuvo paskirta teismo ekspertizė, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti proceso teisės normų pažeidimo.

35. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas byloje aplinkybes, konstatuoja, kad apeliantas, siekiantis, jog kartu su atsakove L. B. gyvenant įgytas turtas būtų pripažintas bendrąja daline nuosavybe, neįrodė aplinkybių, patvirtinančių tiek jų siekį turtą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, tiek savo asmeninio indėlio į bendro turto sukūrimą. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį.

Dėl apeliaciniame skunde pareikšto prašymo skirti teismo ekspertizę ir bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

36. Apeliantas apeliaciniame skunde pateikė prašymą skirti teismo ekspertizę ginčo turto vertei nustatyti ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Jis nurodo, kad būtina nustatyti tikslią ginčo turto vertę, todėl tikslinga bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

37. Apeliacinio proceso metu nustačius, kad apeliantas pirmosios instancijos teisme neįrodė jo ir atsakovės L. B. bendro susitarimo vykdyti jungtinę veiklą ir sukurti bendrą turtą ir todėl konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimus dėl apelianto nuosavybės teisės į turto dalį pripažinimo, nėra pagrindo tenkinti prašymo skirti teismo ekspertizę turto vertei nustatyti.

38. CPK 321 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Pažymėtina, kad šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovas šiuo atveju nepagrindžia savo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka būtinumo, tik teigia, jog tai tikslinga atlikus teismo ekspertizę byloje.

39. Teisėjų kolegijai nepatenkinus prašymo skirti teismo ekspertizę ir nenustačius išimtinių aplinkybių, dėl kurių byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, taip pat įvertinus tai, jog pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, byloje dalyvaujantiems asmenims ir jų atstovams buvo suteikta teisė duoti paaiškinimus žodžiu, o apeliaciniame skunde keliami klausimai gali būti išnagrinėti ir tinkamai įvertinti remiantis tiek rašytine bylos medžiaga, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžių metu pateiktais žodiniais paaiškinimais, apelianto prašymas atmetamas.

Dėl bylos procesinės baigties

40. Vadovaudamasi nustatytomis aplinkybėmis ir nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo

41. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 ir 302 straipsniai).

42. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, kuriuo ieškovo V. K. apeliacinis skundas atmetamas, jo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

43. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.