- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-09-06
- Bylos Nr.
- e2S-869-613/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-24-3-02051-2017-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Giedrė Seselskytė
- Pareiškėjas
- S. P.
- Suinteresuotas asmuo
- S. P., Klaipėdos rajono
- Advokatai
- Regimantas Špelveris, Marius Navickas
- Kategorijos
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos S. P., suinteresuoto asmens S. P. atskiruosius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. kovo 12 d. nutarties, civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. P. skundą dėl notarinių veiksmų, suinteresuoti asmenys Klaipėdos rajono 3-iojo notarų niuro notarė L. M., S. P.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja S. P. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė: panaikinti Klaipėdos rajono 3-iojo notarų biuro notarės L. M. 2017 m. birželio 30 d. nutarimą atsisakyti atlikti notarinį veiksmą (išduoti nuosavybės teisės liudijimą); įpareigoti notarę L. M. išduoti pareiškėjai nuosavybės teisės liudijimą į ½ dalį santuokoje su V. P. įgyto turto: ½ dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį kitų statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį pastato – tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį pastato – daržinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir į atitinkamą šiam turtui tenkančią privalomąją palikimo dalį; priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad V. P. ir Z. P. buvo sudarę santuoką, kurią 1979 m. gruodžio 18 d. teismo sprendimu nutraukė (nutraukimas įregistruotas 1980 m. sausio 15 d.), sprendimu lygiomis dalimis padalytas santuokoje įgytas turtas, nustatyta gyvenamojo namo naudojimosi tvarka. 1980 m. rugpjūčio 1 d. V. P. su pareiškėja sudarė naują santuoką. 1981 m. vasario 11 d. V. P. iš buvusios sutuoktinės nupirko jos dalį turto ir tapo viso turto savininku, būdamas santuokoje su pareiškėja. V. P. 2017 m. vasario 27 d. mirė. Užvedus paveldėjimo bylą, palikimą priėmė S. P. (testamento pagrindu) ir pareiškėja (2017 m. kovo 10 d. pareiškimu išduoti nuosavybės teisės liudijimą ir 2017 m. gegužės 10 pareiškimu (į privalomąją palikimo dalį). Pareiškėjai išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), tačiau į šiame sklype esančius pastatus notarė atsisakė išduoti nuosavybės teisės liudijimą. Nurodė, kad notarė padarė išvadą, jog nėra galimybės teisingai nustatyti palikėjo V. P. nuosavybės teisių – ar tai yra palikėjo santuokinė ar palikėjo asmeninė nuosavybė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmai 2018 m. kovo 12 d. nutartimi pareiškėjos S. P., atstovaujamos advokato Mariaus Navicko, skundą dėl notarinių veiksmų atmetė. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo nutarties motyvai:Teismas atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes ir išklausęs visas proceso šalis, į notaro funkcijų sampratą, negali nesutikti su priimtu notarės nutarimu, kuriuo buvo atsisakyta atlikti notarinį veiksmą, kadangi nėra aiškios V. P. nuosavybės teisės – ar tai yra palikėjo santuokinė, ar tai yra palikėjo asmeninė nuosavybė.Teigia, jog notarų veiklos ypatybės lemia didesnio atidumo, atsargumo ir rūpestingumo reikalavimus, todėl, turėdama duomenis, kurie yra prieštaringi, notarė neturėjo nei teisės, nei pareigos išduoti nuosavybės teisės liudijimą.Pirmosios instancijos teismo vertinimu pareiškėjos reikalavimas dėl nuosavybės teisės liudijimo išdavimo ir į atitinkamą turtui tenkančią privalomąją palikimo dalį yra perteklinis, t. y. nesusijęs su skundu, kadangi notarė atsisakydama atlikti notarinį veiksmą nesprendė klausimo dėl nuosavybės liudijimo į privalomąją palikimo dalį išdavimo, todėl šį pareiškėjos reikalavimą atmetė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjos S. P. atstovas advokatas Marius Navickas prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. kovo 12 d. nutartį; skundą dėl Klaipėdos rajono 3-iojo notarų biuro notarės L. M. 2017 m. birželio 30 d. priimto nutarimo tenkinti, t. y. panaikinti Klaipėdos rajono trečiojo notarų biuro notarės L. M. 2017 m. birželio 30 d. nutarimą atsisakyti atlikti notarinį veiksmą (išduoti nuosavybės teisės liudijimą); įpareigoti notarę L. M. išduoti S. P. nuosavybės teisės liudijimą į ½ dalį santuokoje su V. P. įgyto turto: ½ dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį kitų statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį pastato – tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį pastato – daržinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pagrindiniai atskirojo skundo argumentai:Nurodė, kad nagrinėjamu atveju itin svarbios yra 1981 m. vasario 11 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 318 bei 1981 m. vasario 20 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 412. 1981 m. vasario 11 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 318 buvo sukurta V. P. ir pareiškėjos S. P. santuokinė nuosavybė. Mano, jog šios sutarties pagrindu V. P. savo vardu įregistravo nuosavybės teises, tačiau faktiškai jam priklausė ¾ dalys viso turto, o pareiškėjai S. P. (antrajai sutuoktinei) – ¼ dalis turto.Pažymėjo, kad palikėjui įgijus savo buvusios žmonos dalį, jis galėjo ir turėjo visas teises naudotis visomis patalpomis kaip tik norėjo, atitinkamai galėjo ir parduoti bet kurias patalpas, neatsižvelgdamas į jų įgijimo pagrindą. Teigia, jog 1981 m. vasario 20 d. sudarant pirkimo–pardavimo sutartį su A. G., pareiškėja S. P. nedalyvavo, sutikimo parduoti savo dalį nekilnojamojo turto, įgyto santuokoje, nedavė (kas parduodant santuokinę nuosavybę yra privaloma). Atkreipė dėmesį, jog 1981 m. vasario 11 d. pirkimo–pardavimo sutartimi V. P. iš pirmosios sutuoktinės Z. P. įgijo mažiau turto, nei po to pardavė A. G. (notaro tvirtintoje sutartyje iš viso A. G. parduodamo turto įgijimo pagrindas nurodytas būtent 1981 m. vasario 11 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 318, nors šia sutartimi visas parduodamas turtas nebuvo įgytas), todėl mano, kad šie duomenys patvirtina, jog parduodamo turto nuosavybės įgijimo pagrindas notaro patvirtintoje pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. 412 nurodytas klaidingai (arba tik dėl formalumo), o ne dėl to, kad realiai buvo parduota santuokinė nuosavybė.Pažymėjo, jog visos šiuo atveju sudariusios abejones dėl palikėjo nuosavybės teisės formos, pirkimo–pardavimo sutartys buvo sudarytos po 1981 m. sausio 20 d. teismo nutarties, t. y. jau būnant santuokoje su pareiškėja. Mano, jog įvertinus tai, kas išdėstyta , yra akivaizdu, jog notarė atsisakė išduoti nuosavybės teisės liudijimą nesant tam jokio – nei faktinio, nei teisinio – pagrindo.Apelianto nuomone, atsižvelgiant į pareiškėjos S. P. skundo dėl notaro veiksmų turinį, o būtent reikalavimą įpareigoti notarę išduoti nuosavybės teisės liudijimą, taip pat suinteresuoto asmens S. P. pateikto atsiliepimo į skundą turinį, akivaizdžiai matyti, jog tarp proceso šalių yra kilęs ginčas dėl teisės. Teigia, jog teismas dėl šios skundo dalies (įpareigojimo išduoti nuosavybės teisės liudijimą) ne tik apskritai nieko nepasisakė (nors procesas jau buvo pažengęs), bet taip pat jo iš esmės neišnagrinėjo (net nepasiūlė šalims kreiptis į teismą su ieškiniu). Darė išvadą, jog teismo nutartis yra neteisėta ir turi būti panaikinta.Atkreipia dėmesį, jog nors ypatingoji teisena skirta nagrinėti byloms, kuriose nėra sprendžiami ginčai dėl teisės, tačiau teigia, jog proceso operatyvumo ir ekonomiškumo tikslais CPK 443 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad byla nagrinėjama ypatingąja teisena, neatsižvelgiant į tai, jog nagrinėjimo metu kilo ginčas dėl teisės. Mano, jog tokiu atveju ypatingajai teisenai taikomos ir atitinkamos bendrosios ieškinio teisenos normos.Atskiruoju skundu suinteresuoto asmens S. P. atstovas advokatas Regimantas Špelveris prašo pakeisti 2018 m. kovo 12 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – nustatyti/išaiškinti, kad palikimo atsiradimo metu V. P. valdytas turtas buvo asmeninės nuosavybės. Pagrindiniai atskirojo skundo argumentai:Nurodė, kad suinteresuotas asmuo S. P. sutinka, kad teismas nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos ir teisingai konstatavo, kad notaras nenagrinėja asmenų ginčų, nenustato ginčytinų aplinkybių, o tuo atveju, jei dėl asmenų teisių ar juridinių faktų kyla abejonių ar nesutarimų, privalo atsisakyti tvirtinti tokias teises ar faktus.Atkreipė dėmesį, jog teismas, sutikęs su notarės išvada, kad 1981 m. vasario 20 d. sudarytame sandoryje yra neaiškumų ir prieštaravimų tarp Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išraše nurodytų V. P. nuosavybės teisės įregistravimo pagrindų bei sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties, nukrypo nuo teismų praktikos, tiek, kad teismas turėjo išnagrinėti bylą ypatingąja teisena, nepaisydamas to, kad joje yra kilęs ginčas dėl teisės, bei ginčo esmę atskleisti ir išnagrinėti iš esmės.Suinteresuotas asmuo pažymėjo, jog byloje kyla ginčas dėl 1981 m. vasario 20 d. sudarytoje notarinėje sutartyje Nr. 412 atliktų dviejų įrašų, kurie sudaro pagrindą būti prieštaravimams ir neaiškumams, o būtent, kad „Parduodamoji dalis pastatų asmeninės nuosavybės teisėmis priklauso V. P.“, ir tai, kad šio turto įgijimo pagrindas – „1981-02-11 notarinė sutartis Nr. 318“. Mano, kad tiek 1981 m. vasario 11 d. notarinės sutarties Nr. 318, tiek 1981 m. vasario 20 d. notarinės sutarties Nr. 412, teksto lingvistinė bei sutartyje nurodomų teisės normų analizė suponuoja išvadą, jog 1981 m. vasario 11 d. notarine sutartimi Nr. 318 V. P. įgijo asmeninę nuosavybę nepaisant to, kad jis jau buvo santuokoje su pareiškėja, ir 1981 m. vasario 11 d. turėjo visą namą asmenine nuosavybe (½ namo įgijo po skyrybų – 1979 m. gruodžio 18 d. teismo sprendimu, kitą ½ 1981 m. vasario 11 d. notarine sutartimi Nr. 318). 1981 m. vasario 20 d. V. P. pardavė asmeninę nuosavybę, pasilikęs kitą namo dalį, kuri taip pat buvo asmeninė nuosavybė. Tokiu atveju 1981 m. vasario 20 d. notarinėje sutartyje Nr. 412 ir buvo nurodyta, kad V. P. parduoda asmeninės nuosavybės teise turimą turtą (sutarties Nr. 412 rašytinis tekstas), o turto įgijimo pagrindas yra 1981 m. vasario 11 d. notarinė sutartis Nr. 318, kurios pagrindu V. P. įsigijo būtent asmeninę nuosavybę.Taip pat atskiruoju skundu nurodoma, kad atmetus variantą, jog V. P. ½ ginčo namo buvo įgijęs asmeninės nuosavybės teise, tuomet privaloma išsiaiškinti ir pagal esančius dokumentus bei faktines aplinkybes atskleisti 1981 m. vasario 20 d. sudarytos notarinės sutarties Nr. 412, pagal kurią V. P. pardavė A. G. pusę ½ gyvenamojo namo, statinių ir kiemo įrenginių, tikrąjį turinį, t. y. atsakyti į klausimą, ar V. P. parduodamas objektus pardavė asmeninės nuosavybės teise turėtus objektus, ar bendrosios jungtinės nuosavybės teise turėtus objektus.Suinteresuotas asmuo S. P. nurodė, kad jis realiai ir faktiškai įsigijo iš A. G. ir naudojasi gyvenamojo namo dalimi iš pietų pusės, o tėvo V. P. dalis visą laiką buvo iš kiemo pusės. S. P. taip pat akcentavo, kad gyvenamasis namas realiai buvo atskirtas po tėvų skyrybų, t. y. 1979 m. gruodžio 18 d. sprendimo pagrindu. Pažymėjo, kad 2002 m. lapkričio 6 d. žemės sklypo savininkai (V. P. ir L. V. K.) užsakė žemės sklypo plano kadastrinius matavimus bei nusistatė bendraturčių pasiskirstymą, kuriame nurodė, kad: V. P. atskirai priklauso individualus plotas 0,1250 ha (indeksas 1) bei bendras plotas 0,0150 ha (indeksas 3), iš viso 0,1400 ha (arba 1 400 kv. m); L. V. K. atskirai priklauso individualus plotas 0,2350 ha (indeksas 2) bei bendras plotas 0,0150 ha (indeksas 3), iš viso 0,2500 ha (arba 2 500 kv. m). Teigia, jog 2003 m. vasario 20 d. Klaipėdos apskrities viršininko įsakymu Nr. 13.6-440 įregistruotas valstybinis žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), bei parduotas V. P. (1 400 kv. m) ir L. V. K. (2 500 kv. m) (A. G. teisių perėmėja, kuri 2003 m. balandžio 24 d. žemės sklypą su pastatais pardavė S. P.).Suinteresuoto asmens vertinimu, V. P. priklausanti žemės sklypo dalis 0,1400 ha (arba 1 400 kv. m) yra iš tos gyvenamojo namo pusės, kurioje yra kiemas, arba kaip anksčiau nurodyta frazė: „iš kiemo pusės“, nes būtent toje pusėje ir buvo V. P. naudojama ir gyvenama namo dalis. Nes priešingu atveju būtų nelogiška ir neracionalu turėti ir naudotis gyvenamojo namo dalimi „iš pietų pusės“, o žemės sklypą turėti ir naudotis „iš kiemo pusės“. Pareiškėjos S. P. atstovas advokatas Marius Navickas atsiliepimu į suinteresuoto asmens S. P. atskirąjį skundą prašė suinteresuoto asmens atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. kovo 12 d. nutarties tenkinti iš dalies – klausimą išspręsti iš esmės, nustatant, kad palikimo atsiradimo metu V. P. valdytas turtas buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Pagrindiniai atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai: Atkreipė dėmesį, jog ginčas tarp pareiškėjos S. P. ir suinteresuoto asmens S. P. kilo dar iki skundo dėl notarės veiksmų pareiškimo (t. y. tvarkant visus paveldėjimo klausimus pas notarę). Teigia, jog S. P. siūlė pareiškėjai S. P. sumokėti už jai priklausančią turto dalį kompensaciją pinigais. Pareiškėjos vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, jog pats S. P. pripažino, jog palikėjo V. P. likęs turtas yra ne asmeninis, o būtent santuokinis, priešingu atveju – siūlyti kompensaciją nebūtų buvę jokio įstatymų numatyto pagrindo.Pažymėjo, jog būtent pareiškėjai S. P. inicijavus teisminį procesą, šiuo metu savarankiškus ir nepagrįstus reikalavimus (dėl nustatymo, jog palikimo atsiradimo metu V. P. valdytas turtas buvo asmeninė nuosavybė) pradėjo reikšti ir jis, kaip suinteresuotas asmuo. Mano, jog toks elgesys yra nesąžiningas, todėl teismas priimdamas sprendimą turėtų šiuos veiksmus įvertinti.Nurodė, kad nepaisant to, jog suinteresuotas asmuo pateikė net tris, jo manymu, galimus šios situacijos vertinimus, pats dėl visiškai nepaaiškinamų priežasčių vadovaujasi ir remiasi tik savo pateiktu trečiu variantu, t. y. 1981 m. vasario 11 d. notarine sutartimi Nr. 318 V. P. įgijo asmeninę nuosavybę nepaisant to, kad jis jau buvo santuokoje su pareiškėja ir 1981 m. vasario 11 d. dieną turėjo visą namą asmenine nuosavybe. Teigia, jog toks suinteresuoto asmens pateiktas aiškinimas stokoja elementarios logikos, kadangi nesuprantama, kaip būnant santuokoje su pareiškėja 1981 m. vasario 11 d. notarine sutartimi Nr. 318 V. P. galėjo įgyti asmeninę nuosavybę. Pareiškėjos vertinimu, 1981 m. vasario 11 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 318 buvo sukurta V. P. ir pareiškėjos S. P. santuokinė nuosavybė, t. y. šios sutarties pagrindu V. P. savo vardu įregistravo nuosavybės teises, tačiau faktiškai jam priklausė ¾ dalys viso turto, o pareiškėjai S. P. (antrajai sutuoktinei) – ¼ dalis turto. Teigia, jog palikėjui įgijus savo buvusios žmonos turto dalį, jis galėjo ir turėjo visas teises naudotis visomis patalpomis kaip tik norėjo, atitinkamai galėjo ir parduoti bet kurias patalpas, neatsižvelgiant į jų įgijimo pagrindą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai.
Atskirieji skundai tenkintini iš dalies
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios medžiagos.Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas pareiškėjos S. P. atstovaujamos advokato Mariaus Navicko skundas dėl notarinių veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo.
Faktinės bylos aplinkybės
Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, jog 1958 m. lapkričio 22 d. V. P. sudarė santuoką su Z. P. (dabar E.). Šilutės rajono liaudies teismas 1978 m. spalio 18 d. sprendimu (civilinėje byloje Nr. 2-254/78) pripažino, kad 1975 m. spalio 25 d. pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią V. P. iš (duomenys neskelbtini) įsigijo gyvenamąjį namą su kiemo statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini) yra galiojanti. Šilutės rajono liaudies teismas 1979 m. gruodžio 18 d. sprendimu (civilinėje byloje Nr. 2-289/79) V. P. ir Z. P. santuoką nutraukė bei padalijo santuokinį turtą (po ½ gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini)), taip pat nustatė gyvenamojo namo ir kiemo statinių naudojimosi tvarką. 1980 m. rugpjūčio 1 d. V. P. sudarė naują santuoką su pareiškėja S. P.. Šilutės rajono liaudies teismo 1981 m. sausio 20 d. nutartimi išaiškino 1978 m. spalio 18 d. teismo priimtą sprendimą, nes teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, priteisdamas pastatus, teismas nenurodė tvarto-daržinės po vienu stogu, kuris buvo įgytas tuo pačiu sandoriu. 1981 m. vasario 11 d. sudaroma notarinė sutartis Nr. 318, pagal kurią Z. P. pardavė V. P. pusę (½) rastų gyvenamojo namo, plane žymimo 1A1m (namo bendras naudingas plotas 117,78 kv. m, gyvenamas plotas 58,04 kv. m), ir tai daliai priklausančius kiemo įrenginius. Sutartyje nurodyta, jog visi pastatai yra 3 118 kv. m žemės sklypo plote. 1981 m. vasario 20 d. sudaryta notarinė sutartis Nr. 412, pagal kurią V. P. pardavė A. G. pusę (½) rastų gyvenamojo namo, plano žymimo 1A1 m (namo bendras naudingas plotas 117,78 kv. m, gyvenamas plotas 58,04 kv. m), pusę (½) plytų tvarto, plane žymimo 2I1p, pusę (½) lentų tvarto, plane žymimo 4I1ž, ir tai daliai priklausančius kiemo įrenginius. Visi pastatai yra 3 118 kv. m žemės sklypo plote. 1981 m. vasario 20 d. notarinėje sutartyje Nr. 412 nurodyta, kad „Parduodamoji dalis pastatų asmeninės nuosavybės teisėmis priklauso V. P. (1981 m. vasario 11 d. notarinė sutartis Nr. 318, 1981 m. vasario 17 d. Klaipėdos tarpmiestinio technikinės inventorizacijos biuro pažymėjimas Nr. 168)“.
Dėl atskirųjų skundų argumentų
Sprendžiant klausimą dėl notaro veiksmų teisėtumo būtina atsižvelgti į notaro veiklos specifiką. Pagal Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 1 straipsnį notarams suteikta teisė juridiškai įtvirtinti neginčijamas fizinių ir juridinių asmenų subjektines teises ir juridinius faktus, užtikrinti šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugą. Notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis Notariato įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų (Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Tokie notaro veiklos ypatumai lemia, kad jam taikomi didesnio atidumo, atsargumo ir rūpestingumo reikalavimai, savo funkcijas jis turi atlikti, tiksliai laikydamasis notaro veiklą ir teisinius santykius, su kuriais susijęs atliekamas notarinis veiksmas, reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų, o jeigu notarinio veiksmo atlikimas prieštarauja įstatymams ar neatitinka jų reikalavimų – atsisakyti atlikti tokį veiksmą (Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 40 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo pasisakyta, kad tokia notaro funkcijų samprata suponuoja išvadą, jog notaras nenagrinėja asmenų ginčų, nenustatinėja ginčytinų aplinkybių, o tuo atveju, jei dėl asmenų teisių ar juridinių faktų kyla abejonių ar nesutarimų, privalo atsisakyti tvirtinti tokias teises ar faktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal L. S. skundą dėl notaro atsisakymo atlikti notarinį veiksmą, bylos Nr. 3K-3-219/2011). Taigi notaras gali tvirtinti tam tikras teises ar faktus tik tokiu atveju, jei dėl jų turinio ir teisėtumo jam nekyla abejonių.Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju notarė L. M. atsisakė atlikti notarinį veiksmą išduoti nuosavybės teisės liudijimą pareiškėjai į ½ dalį santuokoje su V. P. įgyto turto, kadangi konstatavo, jog iš paveldėjimo byloje esančių dokumentų nėra galimybės teisingai įvertinti V. P. nuosavybės teisės – ar tai yra palikėjo santuokinė, ar yra palikėjo asmeninė nuosavybė. Iš byloje surinktų įrodymų nustatyta, jog abejonės notarei dėl palikėjo nuosavybės teisinio rėžimo kilo iš 1981 m. vasario 20 d. sudarytos notarinės sutarties Nr. 412, kurioje nurodyti prieštaringi duomenys, t. y. sutartyje įvardyti faktai, jog „Parduodamoji dalis pastatų asmeninės nuosavybės teisėmis priklauso V. P.“, bei tai, kad šio turto įgijimo pagrindas – „1981 m. vasario 11 d. notarinė sutartis Nr. 318“. Šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog esant nustatytoms aplinkybėms nėra aišku, ar notaras, tvirtindamas 1981 m. vasario 20 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 412, suklydo nurodydamas, kad V. P. parduoda turtą, esantį asmeninės nuosavybės teise, ar suklydo nurodydamas, kad parduodama nuosavybė įgyta 1981 m. vasario 11 d. pirkimo–pardavimo sutartimi. Kadangi notaras nenagrinėja asmenų ginčų, nenustatinėja ginčytinų aplinkybių, todėl šiuo atveju, notarei L. M. nustačius, jog dėl juridinių faktų kyla abejonių, notarė privalėjo atsisakyti atlikti notarinį veiksmą, t. y. išduoti nuosavybės teisės liudijimą pareiškėjai į ½ dalį santuokoje su V. P. įgyto turto. Taigi apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytą teisinį reglamentavimą, formuojamą teismų praktiką, daro išvadą, jog notarė L. M. pagrįstai atsisakė atlikti notarinį veiksmą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjos šios skundo dalies dėl notaro veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog pareiškėja S. P., be reikalavimo panaikinti Klaipėdos rajono 3-iojo notarų biuro notarės L. M. 2017 m. birželio 30 d., nutarimą atsisakyti atlikti notarinį veiksmą (išduoti nuosavybės teisės liudijimą), taip pat suformulavo reikalavimą įpareigoti notarę L. M. išduoti pareiškėjai nuosavybės teisės liudijimą į ½ dalį santuokoje su V. P. įgyto turto: ½ dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį kitų statinių, unikalus Nr(duomenys neskelbtini), ½ dalį pastato – tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį pastato – daržinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir į atitinkamą šiam turtui tenkančią privalomąją palikimo dalį. Pažymėtina, jog atskiruoju skundu pareiškėja S. P. teigia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, pripažinęs 1981 m. vasario 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 412 turinio neaiškumą, nepagrįstai jo turinio nesiaiškino ir atsisakė įpareigoti notarę išduoti paveldėjimo teisės liudijimą. Pareiškėja mano, kad teismai turėjo aiškintis minėtos sutarties turinį ir tuomet spręsti, ar yra pagrindas įpareigoti notarę išduoti paveldėjimo teisės liudijimą. Be to, pozicijai, jog pirmosios instancijos teismas, pripažinęs 1981 m. vasario 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 412 turinio neaiškumą, turėjo aiškintis šios sutarties turinį, savo atskiruoju skundu pritarė ir suinteresuotas asmuo S. P..Pagal CPK 511 straipsnį skundas dėl notarinių veiksmų atlikimo arba atsisakymo juos atlikti paduodamas CPK V dalies XXXI skyriuje nustatyta tvarka ir terminais. CPK V dalis nustato ypatingąja teisena nagrinėjamų bylų kategorijas ir jų nagrinėjimo ypatumus. CPK 443 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ypatingosios teisenos bylas teismas nagrinėja pagal CPK nustatytas taisykles, su išimtimis ir papildymais, kuriuos nustato CPK V dalis ir kiti įstatymai. Pagal CPK 443 straipsnio 7 dalį teismas ypatingosios teisenos bylas, nurodytas CPK 442 straipsnyje, be kita ko, ir bylas dėl notarų veiksmų atlikimo arba atsisakymo juos atlikti, išnagrinėja ypatingąja teisena, neatsižvelgdamas į tai, ar nagrinėjimo metu kyla ginčas dėl teisės. Suinteresuoti asmenys bylos nagrinėjimo metu CPK V dalyje nustatyta tvarka gali pateikti pareiškimus su savarankiškais reikalavimais.Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad nors ypatingoji teisena skirta nagrinėti byloms, kuriose nėra sprendžiami ginčai dėl teisės, tačiau proceso operatyvumo ir ekonomiškumo tikslais CPK 443 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad byla nagrinėjama ypatingąja teisena, neatsižvelgiant į tai, jog nagrinėjimo metu kilo ginčas dėl teisės. Tokiu atveju ypatingajai teisenai taikomos ir atitinkamos bendrosios ieškinio teisenos normos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamose bylose, kai kyla ginčas dėl teisės, pirmosios instancijos teismas bylą išsprendžia iš esmės priimdamas teismo sprendimą (CPK 259 straipsnio 1 dalis). Tokį procesinį sprendimą suinteresuotas asmuo gali apskųsti apeliaciniu skundu per CPK 307 straipsnyje nustatytą terminą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2010).Taip pat kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad kai iš pareiškimo akivaizdžiai matyti, kad yra kilęs ginčas dėl teisės, teismas negali atsisakyti priimti pareiškimo, nes ginčas kaip toks teisme civilinio proceso tvarka nagrinėtinas (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Tokiu atveju teismas turi nurodyti pareiškėjui pašalinti trūkumus, t. y. spręsti, ar pareikšti ieškinį (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis). Nepašalinus procesinio dokumento trūkumų, teismas vadovaujasi ir kitomis trūkumų šalinimą reglamentuojančiomis taisyklėmis (CPK 115 straipsnio 3 ir 4 dalys). Tais atvejais, kai nors iš pareiškimo matyti, kad ginčas dėl teisės nagrinėtinas ieškinio teisenos tvarka, tačiau teismo procesas yra pažengęs, bylos nagrinėjimas ypatingąja teisena turi būti tęsiamas. Ši išvada atitinka CPK 7 straipsnyje įtvirtintą civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principą bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2011; 2012 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2012).Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pasisakydamas dėl reikalavimo įpareigoti notarę L. M. išduoti pareiškėjai nuosavybės teisės liudijimą į ½ dalį santuokoje su V. P. įgyto turto nurodė, kad pareiškėjos reikalavimas dėl nuosavybės teisės liudijimo išdavimo ir į atitinkamą turtui tenkančią privalomąją palikimo dalį yra perteklinis, t. y. nesusijęs su skundu, kadangi notarė atsisakydama atlikti notarinį veiksmą nesprendė klausimo dėl nuosavybės liudijimo į privalomąją palikimo dalį išdavimo, todėl pareiškėjos reikalavimą atmetė. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas remdamasis nurodyta kasacinio teismo praktika, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad skundas ypatingąja teisena priimtas ir teismo procesas pažengęs, turėjo išnagrinėti šią bylą ypatingąja teisena, nepaisydami to, kad joje yra kilęs ginčas dėl teisės.Taigi, apibendrindamas pirmiau aptartus argumentus ir kasacinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, tęsdamas šios bylos nagrinėjimą ypatingąja teisena, turėjo aiškintis 1981 m. vasario 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 412 turinį ir dėl jo pasisakyti. Tik išnagrinėjęs šį klausimą, pirmosios instancijos teismas galėjo spręsti, ar yra pagrindas tenkinti pareiškėjos reikalavimą įpareigoti notarę išduoti nuosavybės teisės ir (ar) paveldėjimo teisės liudijimą. Tačiau bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas 1981 m. vasario 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 412 neaiškumą, nepagrįstai jo neaiškino. Toks pažeidimas galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą procesinį sprendimą, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina, byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 339 straipsniu, teismas
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. kovo 12 d. nutartį panaikinti bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.