- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-02-02
- Bylos Nr.
- e2A-261-614/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-47-3-00264-2020-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Eglė Surgailienė, Loreta Bujokaitė, Jūra Marija Strumskienė
- Ieškovas
- R. D.
- Atsakovas
- J. J.
- Kategorijos
- 2.6.29.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.18.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės, Jūros Marijos Strumskienės ir Eglės Surgailienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo R. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. spalio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-5733-617/2020 pagal ieškovo R. D. ieškinį atsakovei J. J. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas R. D. kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės J. J. 15 622,22 Eur dydžio negrąžintos paskolos sumą, 2063,01 Eur be teisinio pagrindo gautą pinigų sumą bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad:
1.1. atsakovė buvo ieškovo brolio draugė, ieškovo brolis ir atsakovė turi bendrą vaiką. Ieškovas norėdamas finansiškai padėti atsakovei laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 12 d. iki 2019 m. spalio 4 d., mokėjimo pavedimais per 149 kartus į atsakovės banko atsiskaitomąją sąskaitą iš viso pervedė 15 622,22 Eur, kurių atsakovė ieškovui iki šiol negrąžino. Pinigų pervedimo faktą patvirtina teismui pateiktas banko sąskaitos išrašas;
1.2. ieškovas ne tik atsakovei paskolino 15 622,22 Eur sumą, bet ir už brolį M. D. į atsakovės banko sąskaitą pervedinėjo pinigų sumas, kurios skirtos brolio M. D. vaiko išlaikymui. Šią faktinę aplinkybę patvirtina prie ieškovo pradinio ieškinio priedų pridėtas Swedbank, AB banko sąskaitos išrašas, iš kurio matoma, kad ieškovas laikotarpyje nuo 2014 m. gegužės 7 d. iki 2017 m. vasario 24 d. į atsakovės banko sąskaitą per 28 kartus pervedė 2 063,01 Eur sumą, mokėjimo paskirtis ,,M. D. alimentai“;
1.3. pažymėjo, kad antstolis Darius Bliznikas vykdo vykdomąją bylą Nr. 0035/19/01776 dėl išlaikymo išieškojimo iš brolio M. D. išieškotojai J. J. (atsakovei). Atsakovė neinformavo antstolio Dariaus Blizniko, kad į jos sąskaitą iš ieškovo sąskaitos už brolį M. D. yra pervedamos pinigų sumos, skirtos vaiko išlaikymui. Antstolis, neturėdamas informacijos, kad iš ieškovo sąskaitos už M. D. yra teikiamas išlaikymas vaikui, priverstinai išieškojo pinigų sumas iš M. D. sąskaitos. Tai patvirtina pateikiama 2020 m. rugpjūčio 18 d. pažyma Nr. S-20-35- 22982;
1.4. pervesta 2 063,01 Eur pinigų suma, kurią atsakovė gavo iš ieškovo yra laikytina atsakovės nepagrįstu praturtėjimu, kadangi antstolis Darius Bliznikas vykdomojoje byloje Nr. 0035/19/01776 išieškojo iš M. D. sąskaitos pinigų sumas, skirtas vaiko išlaikymui.
Atsiliepimas
2. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad:
2.1. 2004 m. susipažino su ieškovo R. D. broliu M. D., 2012 m. liepos 31 d. jiems gimė sūnus N. J.. Kol M. D. Pravieniškių pataisos namuose atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę (2014 metais buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme), ji gyveno (duomenys neskelbiami), viena augino vaiką, turėjo labai mažas lėšas pragyvenimui, buvo sunki materialinė padėtis. M. D., paskambinęs iš laisvės atėmimo vietos, pasakė, kad ją ir vaiką pagal galimybes ir poreikius finansiškai rems jo brolis R. D. (ieškovas). Nuo to laiko R. D. į jos sąskaitą reguliariai po keletą kartų per mėnesį pervedinėdavo pinigines lėšas įvairiomis sumomis. Mokėjimo paskirtyje buvo nurodyta „M. D. alimentai“, „pavedimas“, pervedamos lėšos buvo naudojamos vaiko poreikiams tenkinti, pagrindinėms jos reikmėms ir M. D. lankymui įkalinimo įstaigoje. Apie tai, kad R. D. pervestas pinigines lėšas ieškovė ar M. D. turės grąžinti, kalbos nebuvo. M. D. grįžus iš laisvės atėmimo vietos, ieškovas ir toliau reguliariai pervedinėjo pinigines lėšas į atsakovės sąskaitą (M. D. sąskaitos buvo areštuotos), tačiau pervedamomis lėšomis disponavo M. D.. M. D. turėjo atsakovės banko kortelės prisijungimo duomenis, pervedamas lėšas išsigrynindavo ir naudodavo šeimos poreikiams. Nuo 2019 m. gruodžio 18 d., santykiams su vaiko tėvu pašlijus, atsakovė su sūnumi pradėjo gyventi skyrium nuo M. D.;
2.2. neneigia pinigų gavimo fakto, tačiau nurodo, kad niekada neprašė ieškovo ją remti ir niekada nebuvo kalbos apie pinigų sugrąžinimą. M. D. būnant įkalinimo įstaigoje, dėl paramos šeimai su ieškovu tarėsi greičiausiai pats M. D., atsakovė pati ieškovo neprašė finansinės paramos ir iš jo pinigų nesiskolino. Jeigu būtų žinojusi, kad pinigus teks grąžinti, niekada jų nebūtų priėmusi;
2.3. 2017 m. sugedus jos automobiliui ji iš ieškovo pasiskolino 780 Eur, šią sumą ieškovas per du kartus pervedė į jos sąskaitą, paskirtyje nurodė „paskola“ ir terminą, per kurį paskolinta suma turės būti grąžinta. Ji šios sumos laiku negrąžino, todėl ieškovas šią sumą prisiteisė. Šią skolą atsakovė ieškovui yra grąžinusi. Teigia, kad daugiau jokių paskolinių santykių su ieškovu nebuvo. Tarp R. D. ir M. D. galimai yra ar buvo kažkokie tiesioginiai ar netiesioginiai susitarimai. Ji M. D. paliepimu iš savo sąskaitos per kelis kartus R. D. kaip skolos grąžinimą pervedė 2 500 Eur;
2.4. dėl antstolio iš M. D. išieškoto išlaikymo vaikui įsiskolinimo paaiškino, kad M. D. buvo turtingas žmogus, turėjo daug nekilnojamojo turto, prasidėjus problemoms su teisėsauga, buvo noras išsaugoti nekilnojamąjį turtą, turto dalį užrašant kaip išlaikymą vaikui, todėl atstovaujant advokatei J. J., tai pačiai, kuri atstovauja ieškovą, 2013 metais su M. D. pasirašė susitarimą dėl išlaikymo vaikui turtu. Teismas to susitarimo nepatvirtino, priteisė vaikui po 57 Eur išlaikymo, tuo metu tai dar buvo litai. Buvo susidaręs išlaikymo įsiskolinimas pagal 2014 metų teismo sprendimu priteistą išlaikymą, kurį pagal 2016 m. vykdomąjį dokumentą iš M. D. išieškojo antstolis, vėliau kreipėsi dėl išlaikymo dydžio vaikui padidinimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2020 m. spalio 21 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė ir priteisė iš R. D. J. J. naudai 530 Eur jos turėtų bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė, kad:
3.1. pasisakydamas dėl ieškovo reikalavimo priteisti 15 622,22 Eur dydžio negrąžintos paskolos sumą, nurodė, jog tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko ( pinigų ) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-716/2013). Teismas sprendė, kad byloje nesant duomenų apie atsakovės įsipareigojimą iš ieškovo gautą pinigų sumą grąžinti, be to, ieškovui nenustačius pinigų grąžinimo termino, o reikalavimus grąžinti pinigus pradėjus reikšti tik nutrukus atsakovės ir ieškovo brolio santykiams, nėra pagrindo tarp šalių susiklosčiusius santykius identifikuoti kaip paskolinius santykius, todėl ieškovo ieškinį dalyje dėl 15 622,22 Eur skolos priteisimo iš atsakovės, atmetė kaip nepagrįstą;
3.2. teismo vertinimu, tai, kad ieškovą ir atsakovę siejo kitokie nei paskoliniai teisiniai santykiai, patvirtina ir aplinkybės, kad pinigai bankiniais pavedimais buvo pervedami įvairiomis sumomis ir ilgą laikotarpį, kad tuo laikotarpiu tarp atsakovės ir ieškovo brolio M. D. buvo artimi (šeimyniniai) santykiai ir jie turėjo bendrą vaiką, kad ieškovo brolis atliko bausmę laivės atėmimo vietoje ir dėl to pats negalėjo finansiškai padėti atsakovei, kad grįžęs iš laisvės atėmimo vietos ieškovo brolis kartu su atsakove gyveno ieškovui priklausančiame name, bei tai, kad ieškovas pretenzijų atsakovei dėl skolos grąžinimo nereiškė iki 2020 m. vasario 28 d., kuomet, kreipėsi su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo į teismą. Šios aplinkybės tikėtina pagrindžia, kad ieškovas, žinodamas apie atsakovės sunkią finansinę padėtį, teikė jai finansinę paramą, o ne skolino pinigus;
3.3. byloje yra nustatyta aplinkybė kai ieškovas tikrai paskolino atsakovei 780 Eur, pervesdamas pinigus į atsakovės sąskaitą dviem mokėjimo pavedimais ir mokėjimo paskirtyje nurodydamas konkrečią tikslinę paskirtį „paskola20170415“, teismo posėdyje patvirtino, kad skaičiai mokėjimo paskirtyje „20170415“ yra skolos sumokėjimo terminas, o atsakovei nustatytu terminu paskolos negrąžinus, ieškovas savo pažeistų teisių gynimo kreipėsi į teismą. Teismo vertinimu, ši aplinkybė sudaro pagrindą išvadai, jog ieškovui pariodiškai pervedant atsakovei pinigus ir mokėjimo pavedimuose nurodant „pavedimas“, „papildymas“, t. y. nenurodant konkrečios mokėjimo paskirties, ieškovas suprato, kad atsakovei teikia ne paskolą, ir tokie (ne paskoliniai) teisiniai santykiai ieškovą tenkino daugiau nei penkerius metus;
3.4. spręsdamas dėl tarp ieškovo ir atsakovės susiklosčiusių santykių, teismas vertino ir tai, kad byloje nėra duomenų, kurių pagrindu galima būtų daryti pagrįstą išvadą, apie būtinybę atsakovei skolintis iš ieškovo 15 622,22 Eur ar, kad ieškovą su atsakove būtų sieję bendro verslo ar kiti santykiai, kurių pagrindu pinigų pervedimas būtų kaip tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas;
3.5. pasisakydamas dėl ieškovo reikalavimo priteisti 2 063,01 Eur be teisinio pagrindo gautą pinigų sumą, teismas nurodė, kad atsakovė lėšas iš ieškovo gavo turėdama tam teisėtą pagrindą – (duomenys neskelbiami) apylinkės teismo 2013 m. gegužės 15 d. ir 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimus, kurių pagrindų ieškovo brolis išlaikymo vaikui nemokėjo; ieškovas, sumokėjęs išlaikymą už brolį M. D., turi galimybę reikalauti jo sumokėtų sumų iš išlaikymą privalėjusio mokėti M. D., todėl ieškovo ieškinys dalyje dėl be teisinio pagrindo gautos pinigų sumos priteisimo iš atsakovės J. J. ieškovui R. D. negali būti patenkintas;
3.6. atkreipė dėmesį į tai, kad CK 6.241 straipsnyje nustatyti atvejai, kuomet negali būti išreikalaujamas turtas kaip be pagrindo įgytas turtas. Pagal CK 6.241 straipsnio 3 dalį, turtas negali būti išreikalaujamas kaip be pagrindo įgytas turtas, kurį perdavė asmuo, žinojęs, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, arba asmuo, kuris nors ir neprivalėjo prievolės vykdyti, tačiau ją įvykdė ir jeigu tai atitiko geros moralės nuostatas. Nagrinėjamu atveju ieškovas žinojo, kad neturi pareigos teikti išlaikymo atsakovės vaikui, kadangi išlaikymas vaikui (duomenys neskelbiami) rajono apylinkės teismo sprendimais priteistas iš vaiko tėvo ir ieškovo brolio M. D., bet 24 kartus per ieškovo nurodytą laikotarpį pervedė išlaikymą vaikui.
III. Apeliacinio skundo argumentai
4. Ieškovas R. D. apeliaciniu skundu prašo iš dalies panaikinti 2020 m. spalio 21 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo (duomenys neskelbiami) rūmų sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-5733-617/2020 ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo R. D. ieškinio reikalavimą dėl 15 622,22 Eur sumos priteisimo iš atsakovės J. J. patenkinti. Nurodo, kad:
4.1. teismas pažeidė CPK 178 straipsnį, nes atleido atsakovę nuo įrodinėjimo pareigos. Atsakovės dėstomos aplinkybės apie tai, kad ji lėšas iš ieškovo gavo kaip finansinę paramą, nes jos sugyventinis M. D. neva paprašė savo brolio R. D. paremti, finansiškai padėti atsakovei, nepagrįstos leistinais įrodymais. Atsakovė, ginčydama su ieškovu sudarytą paskolos sutartį, privalėjo įrodyti, jog realiai paskolos sutartis sudaryta nebuvo ir faktiškai buvo susitarta dėl finansinės paramos teikimo;
Atsiliepimas
4.2. atsakovė bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad gautas lėšas naudojo vaiko poreikiams tenkinti, pagrindinėms jo reikmėms ir sugyventinio M. D. apsilankymams įkalinimo įstaigoje, tačiau įrodymų, kad iš tiesų gauti pinigai buvo panaudoti minėtiems tikslams, nepateikė. Priešingai, negu teigė atsakovė, bylos nagrinėjimo metu buvo atskleista, kad gauti pinigai buvo panaudoti atsakovės asmeniniams poreikiams, t. y. iš ieškovo gautas pinigines lėšas naudojo kreditoriniams įsipareigojimams padengti ir kitų savo asmeninių poreikių tenkinimui. Atsakovė turėjo pasiėmusi 8 695 Eur (30 000 Lt) vartojimo kreditą dešimties metų laikotarpiui. Atsakovė nuolatos vėluodavo mokėti kredito įmokas, suma nuolat augo, buvo pritaikytas areštas, kaupėsi delspinigiai iki kol kredito suma išaugo net iki 21 739 Eur (75 000 Lt). Kreditą atsakovė išmokėjo tik 2019 metais ir areštas buvo panaikintas;
4.3. teismas nevertino liudytojo M. D. parodymų, kurie paneigė atsakovės nurodomą poziciją, kad ji iš ieškovo pinigus gavo, kaip finansinę paramą, kadangi į atsakovės sąskaitą pervedinėti pinigines lėšas paprašė M. D.. Teismo posėdžio metu apklaustas M. D. parodė, kad iš ieškovo jam buvo žinoma, kad atsakovė skolinasi pinigines lėšas savo poreikiams tenkinti, kadangi ji nenorėjo dirbti, neturėjo pakankamai pajamų, turėjo kreditorinių įsipareigojimų. Taip pat liudytojas patvirtino, kad jis neprašė, kad ieškovas neatlygintinai remtų atsakovę, tokio susitarimo su ieškovu nebuvo;
4.4. teismas nesivadovavo kasacinio teismo išaiškinimais apie tai, kad nesant raštu išreikšto lėšų gavėjo įsipareigojimo grąžinti pervestas lėšas, įsipareigojimas gali būti numanomas iš šių lėšų priėmimo fakto. Tokiu atveju lėšų gavėjas turi įrodyti kitokį lėšų pervedimo teisinį pagrindą. Teismas suabsoliutino mokėjimo paskirtyse pavartotų sąvokų „Pavedimas“, „Papildymas“ reikšmę.
4.5. bylą išnagrinėjęs teismas buvo šališkas, kadangi 2012 metais priėmė nuosprendį šios bylos liudytojui M. D., savarankiškai rinko duomenis, siekdamas neigiamai charakterizuoti M. D. (užklausė įtariamų, kaltinamųjų ir nuteistų asmenų registrą ir SODRĄ apie jo pajamas), eliminavo jo parodymus, turėjo jam priešpriešą. Savo iniciatyva nenurodydamas priežasčių, perėmė bylą nagrinėti iš teisėjo R. P., kuris buvo pradėjęs ją nagrinėti.
5. Atsakovė J. J. pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad:
Motyvuojamoji dalis
5.1. pirmosios instancijos teismas priėmė byloje surinktais įrodymais ir nustatytomis aplinkybėmis pagrįstą sprendimą;
Žemesnės instancijos teismas
5.2. nesutinka su apelianto argumentu, kad teismas turėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis civilinėse bylose Nr. 3K-3-351/2013, 3K-3-377/2009, 3K-3-585/2013, kur išaiškinta, kad nesant raštu atskirai išreikšto lėšų gavėjo įsipareigojimo grąžinti kaip paskolą jam pervestas lėšas, toks įsipareigojimas gali būti numanomas iš šių lėšų priėmimo fakto, todėl pinigų gavėjas turi įrodyti kitokį jų gavimo pagrindą. Paminėtose kasacinėse bylose nustatyta, jog bankinių pavedimų mokėjimo paskirtyje buvo nurodytos formuluotės: „Susitarimas dėl lėšų skolinimo“, „Suteikiama paskola iki 2008-02-25“, „Skola“, „Paskola“. Todėl kasacinis teismas šiose bylose ir padarė išvadas, kad pinigų pavedimai, kuriuose nurodyta, kad pinigai pervesti pagal susitarimą dėl paskolos, suteikia pagrindą manyti, kad pinigai gauti kaip paskola. Nagrinėjamoje byloje banko pavedimų mokėjimo paskirtyje buvo nurodytos formuluotės: „pavedimas“, „papildymas“, „gydymui“, o apie paskolą neužsimenama. Cituojamų kasacinio teismo išnagrinėtų bylų ir šios bylos aplinkybės iš esmės nesutampa, todėl šiais išaiškinimais neturi būti vadovaujamasi;
5.3. pirmos instancijos teismas tinkamai vertino įrodymų visumą (ne tik vadovavosi mokėjimo paskirtyje nurodytomis sąvokomis) ir lestinais įrodymais (banko sąskaitos išrašais, vaiko gimimo liudijimu, duomenimis apie atsakovės pajamas, duomenimis apie M. D. pajamas ir jo laisvės atėmimo bausmės laikotarpį, teismo įsakymu ir teismo sprendimu dėl išlaikymo padidinimo, šalių paaiškinimais) nustatė aplinkybes, kurios leido daryti tikėtiną išvadą, kad atsakovės įsipareigojimo grąžinti pervestas pinigines lėšas nebuvo;
5.4. nors teismas sprendime neaptarė ir nevertino atskirai liudytojo M. D. parodymų, tačiau tai nesutrukdė priimti teisingo sprendimo. Liudytojas M. D. buvo šališkas ir suinteresuotas duoti savo broliui (ieškovui) R. D. palankius parodymus. Be to, šio liudytojo parodymų turinys nepatvirtina ieškinio reikalavimų. Jis negalėjo nurodyti jokių konkrečių ieškovo R. D. ir atsakovės J. J. susitarimų dėl pinigų pervedimų (kada ir kaip susitarė, kiek laiko, kokias sumas pervedinės, kada susitarė grąžinti ir pan.). Nors liudytojas duodamas parodymus į klausimą atsakė, kad neprašė brolio pervedinėti pinigus atsakovei, tačiau kiek anksčiau ir po to nurodė, kad yra kalbėjęs su broliu dėl galimos paramos atsakovei, jei bus būtinybė. Liudytojas patvirtino, kad grįžęs iš laisvės atėmimo vietos 2017 metais kartu gyveno su atsakove, patvirtino, kad ir toliau brolis pervedinėjo atsakovei lėšas. Nors liudytojas neigia naudojęs šias lėšas, tačiau oficialūs duomenys, kad jis grįžęs iš įkalinimo įstaigos dirbo tik epizodiškai ir gavo labai nedideles pajamas, tokią jo versiją paneigia;
5.5. skundo motyvai dėl atsakovei pervestų lėšų panaudojimo taip pat nepagrįsti. Pirma, atsakovei pervestų lėšų faktinis panaudojimas neturi reikšmės ginčo santykių kvalifikavimui, kadangi ieškovas neįrodinėja, kad lėšas skolino su būtina sąlyga jas panaudoti konkrečiam tikslui. Antra, ieškovė pateikė pažymą apie jos gautas pajamas 2014 – 2017 m. Net ir sudėjus oficialias atsakovės pajamas su ieškovo pervestomis lėšomis, tų lėšų vos pakako tik baziniams jos ir nepilnamečio sūnaus poreikiams bei M. D. lankymams įkalinimo įstaigoje. Atsakovė neneigia, kad nuo 2018 metų jos finansinė situacija pagerėjo, kadangi ji susirado darbą ir jai asmeniškai paramos iš ieškovo jau nebereikėjo. Tačiau 2017 m. spalio 17 d. iš laisvės atėmimo vietos grįžo ir su ja apsigyveno ieškovo brolis M. D., kuris nuo šios datos iki 2019 m. spalio mėnesio gavo iš viso tik 2 068,52 Eur draudžiamųjų pajamų, iš kurių turėjo sumokėti 768,45 euro įmokų. Neturėdamas pakankamai pajamų jis toliau savo nuožiūra naudojo brolio mokamas paramos lėšas, gaunamas į atsakovės sąskaitą. Todėl atsakovės paaiškinimų ir teismo išvadų dėl atsakovės turtinės padėties ir jos pasikeitimo bei poreikio skolintis negalima laikyti prieštaringais;
5.6. argumentai dėl teismo šališkumo nepagrįsti. Duomenys iš Įtariamų, kaltinamų ir nuteistų asmenų registro ir SODROS apie M. D. teistumą ir pajamas buvo išreikalauti ne teismo iniciatyva, tačiau atsakovės prašymu. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad teisėjas prieš 8 metus yra priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį M. D., kuris net nėra šios bylos šalis, nesudaro jokio pagrindo teismą laikyti šališku. Liudytojo M. D. parodymų vertinimas ir neįvertinimas negali būti laikomas teismo šališkumo įrodymu, kadangi proceso veiksmų atlikimas (įrodymų rinkimas, vertinimas, sprendimo priėmimas ir t.t) savaime negali būti pagrindu teisėjui nušalinti. Apelianto teiginys, kad teisėjas bylą galimai savo iniciatyva perėmė iš kito bylą nagrinėti pradėjusio teisėjo ne tik, kad nepagrįstas, tačiau ir neetiškas. Apeliantas ar jo atstovė turėjo visas galimybes sužinoti, kad bylą pradėjęs nagrinėti teisėjas R. P. 2020 m. balandžio 17 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu nuo 2020 m. gegužės 11 d. buvo atleistas pasibaigus įgaliojimų laikui, todėl jo bylas turėjo perimti kiti teisėjai.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
8. Ieškovas su apeliaciniu skundu į bylą teikia naujus įrodymus – nekilnojamo turto registro duomenų bazės išrašas apie atsakovės vardu įgytą žemės sklypą ir savo (apelianto R. D.) banko sąskaitos išrašą. Pažymi, kad būtinybė pateikti naujus įrodymus iškilo vėliau. Pateikti įrodymai įrodo, kad atsakovės turtinė padėtis yra pagerėjusi, ji turi nekilnojamojo turto. Taip pat pridedami banko pavedimai, kurie patvirtina, kad būtent ieškovas rėmė M. D. jo įkalinimo metu.
9. CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Pateikti rašytiniai įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija juos priimti atsisako.
10. Apeliacinis procesas vyksta dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. spalio 21 d. sprendimo dalies, kuria buvo atmestas ieškovo R. D. ieškinio reikalavimas dėl 15 622,22 Eur negrąžintos paskolos priteisimo iš atsakovės J. J..
11. Byloje kilo ginčas dėl paskolos teisinių santykių tarp šalių buvimo ar nebuvimo.
12. Ieškovas kreipėsi į teismą ieškiniu, kuriuo, be kitų reikalavimų, prašė priteisti iš atsakovės 15 622,22 Eur dydžio negrąžintos paskolos sumą, kurią jis, norėdamas finansiškai padėti atsakovei, laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 12 d. iki 2019 m. spalio 4 d., mokėjimo pavedimais pervedė į atsakovės banko atsiskaitomąją sąskaitą. Ieškovas paaiškino, jog atsakovė, priėmusi pinigus, jų iki šiol negrąžino. Atsakovė pinigų gavimo fakto neneigė, tačiau neigė paskolinių teisinių santykių buvimo faktą, nurodė, kad tai buvo ne paskola, o neatlygintina finansinė parama jos šeimai.
13. Pirmosios instancijos teismas, ieškovui neįrodžius paskolos suteikimo fakto, t. y. šalių paskolinių santykių buvimo, ieškinį dalyje dėl 15 622,22 Eur negrąžintos paskolos priteisimo atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą.
14. Apeliaciniu skundu ieškovas ginčija pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą dalyje, kuria buvo atmestas jo ieškinys dėl 15 622,22 Eur dydžio negrąžintos paskolos priteisimo. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė paskolos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, be pagrindo atleido atsakovę nuo įrodinėjimo naštos ir vien tik iš atsakovės paaiškinimų sprendė, kad pervedami pinigai buvo neatlygintina finansinė parama šeimai.
15. Taigi, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai padarė išvadą, jog ieškovas neįrodė paskolinių teisinių santykių buvimo. Atsakovė nurodo, jog šalių nesiejo paskolos teisiniai santykiai, o pinigai atsakovei buvo pervesti kaip finansinė parama šeimai ir atsakovė nebuvo įsipareigojusi jų grąžinti.
Dėl šalis siejančių paskolos teisinių santykių nustatymo, įrodinėjimo paskirstymo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo
16. Spręsdama šalių ginčą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pažymi, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba kitos rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 d.). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis).
17. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011; 2012 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2014; 2015-05-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-248/2015). Bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo našta tenka paskolinių santykių egzistavimą nurodančiam asmeniui (nagrinėjamu atveju apeliantui) (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Taigi, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia ieškovas, nagrinėjamoje byloje būtent ieškovui teko pareiga įrodyti esminių paskolos sutarties sąlygų buvimą: paskolos dalyko perdavimą bei paskolos gavėjo įsipareigojimą grąžinti pinigus.
18. Nagrinėjamu atveju rašytinė paskolos sutartis, kurioje būtų esminės sutarties sąlygos, tarp šalių sudaryta nebuvo, tačiau paskolos teisinių santykių buvimą ieškovas įrodinėja banko sąskaitos išrašu, patvirtinančiu, kad jis į ieškovės banko sąskaitą per tam tikrą laikotarpį pervedė 15 622,22 Eur sumą, banko pavedimų mokėjimo paskirtyje buvo nurodytos formuluotės: „pavedimas“, „papildymas“, „gydymui“. Atsakovė pripažino pinigų gavimo faktą, tačiau neigė paskolinių teisinių santykių buvimo faktą, teigdama, jog neįsipareigojo jai pervestų pinigų grąžinti.
19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, jog pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu. Dėl to, kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009). Kartu pažymėtina, kad, sprendžiant šalių ginčą dėl teisinių santykių, atsiradusių pervedus pinigus, kvalifikavimo, nepakanka remtis vien pažodiniu (gramatiniu) banko dokumentuose, patvirtinančiuose pinigų perdavimą, atliktų įrašų aiškinimu. Būtina analizuoti ir vertinti visų byloje pateiktų įrodymų, surinktų duomenų visumą ir iš šios daryti išvadą, kokie teisiniai santykiai susiklostė dėl šalių atliktų veiksmų ir kokios materialiosios teisės normos reglamentuoja ginčo teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011).
20. Paskolos suteikimo faktą ieškovas įrodinėjo iš esmės vieninteliu, anot ieškovo paskolos teisinių santykių galimą egzistavimą įrodančiu - banko sąskaitos išrašu. Minimas įrodymas patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 12 d. iki 2019 m. spalio 4 d. mokėjimo pavedimais ieškovas į atsakovės banko atsiskaitomąją sąskaitą iš viso pervedė 15 622,22 Eur sumą. Tačiau, priešingai nei nurodo ieškovas, atlikti mokėjimo pavedimai patvirtina tik ieškovo valią perduoti pinigus atsakovei ir pinigų perdavimo faktą, kurio atsakovė ir taip neginčija, tačiau neįrodo aplinkybės, kad atsakovė, kaip paskolos gavėja, įsipareigojo gautas pinigines lėšas grąžinti. Apeliantas nurodo, kad teismas nevertino byloje apklausto liudytojo M. D. parodymų, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojas laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 2 d. iki 2017 m. spalio 17 d. Pravieniškių pataisos namuose atliko laisvės atėmimo bausmę, todėl negalėjo tiesiogiai dalyvauti šalims tariantis, jei toks susitarimas buvo, o teismo posėdžio metu liudytojas patvirtino, kad apie atsakovei skolinamus pinigus jis sužinojo iš savo brolio (apelianto) ir negalėjo nurodyti jokių konkrečių aplinkybių dėl ieškovo R. D. ir atsakovės J. J. finansinių susitarimų (kada ir kaip susitarė, kiek laiko, kokias sumas pervedinės, kada susitarė grąžinti ir pan.). Be to, atsakydamas į teisėjo klausimą liudytojas patvirtino, kad su broliu (apeliantu) buvo kalbėjęs dėl finansinės pagalbos atsakovei, žinojo, kad jai jos reikia. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, liudytojo M. D. parodymai taip pat nepatvirtina atsakovės įsipareigojimo grąžinti jai pervestų pinigų.
21. Jokių kitų paskolinių santykių galimą buvimą patvirtinančių duomenų apeliantas teismui nepateikė ir nenurodė. Tuo tarpu atsakovė procesiniuose dokumentuose ir teisme nuosekliai tvirtino, kad jokia forma neišreiškė valios sudaryti su ieškovu paskolos sutartį. Atsakovė paaiškino, kad šalis siejo kitokie nei paskolos teisiniai santykiai, nurodė, kad ji buvo ieškovo (apelianto) brolio M. D. sugyventinė, su kuriuo ji turėjo bendrą nepilnametį vaiką, santykiai su ieškovu buvo draugiški (šeimyniški). Ieškovas leido atsakovei ir jos nepilnamečiui vaikui gyventi jam priklausančiame name. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad jokių namo išlaikymo mokesčių (komunalinių ir kt.) atsakovei mokėti nereikėjo. Kol ieškovo brolis ir atsakovės vaiko tėvas M. D. atliko bausmę laisvės atėmimo vietoje, atsakovės finansinė padėtis buvo sudėtinga, ji neturėjo pajamų, nedirbo, vaikas turėjo sveikatos problemų, todėl jai reikėjo finansinės paramos. 2017 m. spalio 17 d. M. D. grįžus iš laisvės atėmimo vietos ir apsigyvenus su atsakove, ieškovas ir toliau pervedinėjo lėšas į atsakovės sąskaitą iki 2019 m. spalio 4 d. Šias atsakovės nurodytas aplinkybes patvirtina teismui pateikti rašytiniai įrodymai (banko sąskaitos išrašas, vaiko gimimo liudijimas, duomenys apie atsakovės pajamas, duomenimis apie M. D. pajamas ir jo laisvės atėmimo bausmės laikotarpį), be to, šių aplinkybių neginčija ir pats apeliantas. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas (ieškovas) jo broliui M. D. ir atsakovei gyvenant kartu, būtų reiškęs pretenzijas dėl pervestų pinigų grąžinimo. Tokių aplinkybių nenurodė ir teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas M. D.. Atsakovė pripažino, kad vieną kartą, tuo metu kai M. D. dar atliko laisvės atėmimo bausmę, ji skolinosi pinigus iš ieškovo, kurių reikėjo sumokėti už automobilio remontą. Tačiau tuomet pervesdamas atsakovei skolinamą sumą, ieškovas mokėjimo paskirtyje nurodė „paskola20170415“, kur skaičiai reiškė skolos grąžinimo datą, o atsakovei nustatytu terminu skolos nesumokėjus, dėl jos priteisimo ieškovas kreipėsi į teismą. Tuo tarpu dėl periodiškai ir per ilgą laiką – net penkerius metus atsakovei dalimis mokėtos ženkliai didesnės pinigų sumos (15 622,22 Eur) grąžinimo ieškovas į teismą nesikreipė. Pervesdamas pinigus mokėjimo paskirtyje ieškovas nenurodydavo jokių skolos grąžinimo datų, ar kad pinigai skolinami. Pinigus grąžinti ėmė reikalauti tik po kurio laiko jo broliui ir atsakovei nutraukus bendrą gyvenimą. Įvertinusi šias aplinkybes, o taip pat byloje surinktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, jog mokėjimo pavedimai, kuriais į atsakovės sąskaitą buvo pervesta 15 622,22 Eur dydžio suma, ieškovui neįrodžius atsakovės įsipareigojimo pervestas lėšas grąžinti, t. y. nesant antro juridinę reikšmę turinčio fakto – paskolos gavėjo įsipareigojimo tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui, nepatvirtina buvus tarp ieškovo ir atsakovės paskolos teisiniams santykiams. Teisėjų kolegija sprendžia, jog vertinant įrodymus, labiau tikėtina, kad ieškovo prašomos priteisti piniginės lėšos atsakovei buvo pervestos ne kaip paskola, o kaip teikta finansinė parama brolio šeimai.
Dėl kitų skundo argumentų
22. Apeliaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias paskolos sutartį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą yra nurodyta, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-186/2009; 2014 m. kovo 21 nutartis byloje Nr. 3K-3-175/2014). Tai reiškia, kad kitoje byloje pateiktas teismo taikytinos teisės aiškinimas gali būti taikomas tik tada, kai konkrečios bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios vienos ar kitos normos taikymą, yra tapačios ar iš esmės panašios. Ieškovo nurodomų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų Nr. 3K-3-351/2013, 3K-3-377/2009, 3K-3-585/2013 faktinės bylos aplinkybės nėra tapačios ar iš esmės panašios, todėl nėra pagrindo vadovautis šiose nutartyse pateiktais išaiškinimais.
23. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto skunde nurodyti argumentai dėl bylą nagrinėjusio teisėjo šališkumo yra nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovo atstovės advokatės R. J. prašymas dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo (duomenys neskelbiami) rūmų teisėjo A. J. nušalinimo civilinėje byloje Nr. e2-5733-617/2020 buvo išnagrinėtas 2020 m. birželio 17 d. nutartimi ir buvo atmestas. Teisėjų kolegija pažymi, kad procesinių veiksmų atlikimas ir tam tikrų procesinių sprendimų priėmimas negali būti vertinamas kaip teisėjo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjo (teisėjų) nušalinimo pagrindas. Įstatymas reikalauja, jog nušalinimo pareiškimas, siekiant užtikrinti greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, būtų motyvuotas (CPK 68 straipsnio 2 dalis) ir pareikštas konkrečiam teisėjui ar konkretiems teisėjams (CPK 68 straipsnio 4 dalis) tik esant vienam iš CPK 64–66, 71 straipsniuose nustatytų pagrindų. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokių pagrindų buvimo nagrinėjamu atveju apeliantas nenurodė.
Dėl bylos procesinės baigties
24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai, pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą, reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą atmesti ieškovo ieškinio dalį dėl laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 12 d. iki 2019 m. spalio 4 d. mokėjimo pavedimais atsakovei pervestos sumos (t. y. 15 622,22 Eur) priteisimo, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į ieškovo apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apelianto teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų skundžiama Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. spalio 21 d. sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovo reikalavimas dėl 15 622,22 Eur sumos priteisimo paliktina nepakeista, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
25. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
26. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantui nėra atlyginamos jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos.
27. Atsakovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios pagrįstos 2020 m. lapkričio 27 d. Teisinių paslaugų sutartimi Nr. 18 ir 2020 m. gruodžio 2 d. Lėšų pervedimo nurodymu Nr. 33. Kadangi išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) maksimalaus dydžio, todėl nėra pagrindo jas mažinti. Apelianto skundo netenkinus, atsakovei J. J. iš ieškovo R. D. priteistinos 300 Eur apeliaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalimi, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Ieškovo R. D. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. spalio 21 d. sprendimą dalyje, kurioje atmestas ieškovo reikalavimas dėl 15 622,22 Eur sumos priteisimo palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei J. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo R. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliaciniame procese.