Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovų Lexberg Ltd, OOO PKP Alphatex Ltd, Almak Finance LTD, Brytanicca Holdings Limited, JSC Bank of Georgia atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 25 d. nutarties dėl užstato bylinėjimosi išlaidų užtikrinimui civilinėje byloje Nr. e2-434-560/2017 pagal ieškovų Lexberg Ltd, OOO PKP Alphatex Ltd, Almak Finance LTD, Brytanicca Holdings Limited, JSC Bank of Georgia ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Deloitte Lietuva“ dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Šioje byloje absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d., 338 str.) nenustatyta.Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties įpareigoti apeliantus (ieškovus) – užsienio įmones sumokėti užstatą galimų atsakovės bylinėjimosi išlaidų užtikrinimui teisėtumo ir pagrįstumo. Nagrinėjamu atveju penki ieškovai – viena įmonė, registruota Jungtinėje Karalystėje, dvi įmonės, registruotos Jungtinei Karalystei priklausančiose Britanijos Virdžinijos (Mergelių) salose, viena – Maršalo salose, ir viena Gruzijoje veikianti įmonė – kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės UAB „Deloitte Lietuva“. Atsakovės prašymu teismas visiems penkiems ieškovams nustatė įpareigojimą sumokėti 25 000 Eur dydžio užstatą galimų atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. Apeliantai tokį teismo procesinį sprendimą ginčija keliais aspektais: 1) Jungtinėje Karalystėje registruoto ieškovo Lexberg Ltd atžvilgiu įpareigojimas sumokėti užstatą negalėjo būti nustatytas, nes tokio prašymo nereiškė pati atsakovė ir toks užstato nustatymas draudžiamas pagal Europos Sąjungos teisę (CPK 794 str. 2 d. 4 p.); 2) užstato nustatymas ir kitiems apeliantams nėra galimas, nes apeliantai Lietuvoje turi turto (CPK 794 str. 2 d. 1 p.); 3) užstato dydis neatitinka galimų atsakovei vadovaujantis Rekomendacijų nuostatomis priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydžio (jas viršija). Dėl šių argumentų apeliacinis teismas pasisako.Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl CPK 794 straipsnio 2 dalies 4 punkto taikymo (jeigu užstato institutą draudžia atitinkama tarptautinė sutartis)

CPK 794 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškovas kitos valstybės fizinis ar juridinis asmuo atsakovo prašymu privalo CPK nustatyta tvarka sumokėti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. CPK 794 straipsnio 2 dalyje numatyti atvejai, kai ši pareiga netaikoma: jeigu ieškovas Lietuvos Respublikoje turi turto, kurio pakanka bylinėjimosi išlaidoms padengti; neturtinio pobūdžio šeimos bylose, bylose pagal pareikštą priešieškinį bei bylose, kuriose prašoma išduoti teismo įsakymą; bylose, kuriose šalys susitarė dėl to, kad ginčai bus nagrinėjami Lietuvos Respublikos teismuose; jeigu užstato institutą draudžia tarptautinė sutartis. Tokiu teisiniu reglamentavimu visų pirma užtikrinamos atsakovo teisės. Tam, kad būtų galima teisingai išspręsti užstato taikymo klausimą, reikia išsiaiškinti, ar egzistuoja bent vieną CPK 794 straipsnio 2 dalyje numatytą pagrindą sudarančios aplinkybės, kurioms esant galiotų draudimas reikalauti sumokėti užstatą atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. Tą teismas privalo daryti ex officio (savo iniciatyva) nepriklausomai nuo to, ar šalys ginčija, ar ne, šių aplinkybių buvimą. Sutiktina su apeliantų argumentais, kad vieno iš ieškovų – Jungtinėje Karalystėje registruotos įmonės Lexberg Ltd, atžvilgiu užstato taikymas nagrinėjamu atveju buvo negalimas kaip draudžiamas tarptautinės sutarties.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad Jungtinei Karalystei bei Lietuvos Respublikai esant Europos Sąjungos valstybėmis narėmis joms taikytina Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad SESV ir Europos Sąjungos sutarties taikymo srityje, nepažeidžiant jose esančių specialių nuostatų, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės. Apeliantai pagrįstai atkreipė dėmesį į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1997 m. kovo 20 d. sprendime byloje Nr. C-323/95, David Charles Hayes and Jeannette Karen Hayes v Kronenberger GmbH (Rec.1997, p. I-1711) pateiktus išaiškinimus, kad SESV 18 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama kaip draudžianti valstybei narei nacionalinėje teisėje nustatyti reikalavimą kitos valstybės narės piliečiui sumokėti užstatą bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, jei jis ketina kreiptis į pirmosios narės nacionalinį teismą su ieškiniu jo piliečiui, jeigu analogiškas reikalavimas nėra įtvirtintas pirmosios valstybės narės piliečiams, kurie neturi nei lėšų, nei gyvenamosios vietos joje. Taigi darytina išvada, kad Europos Sąjungos teisėje iš tiesų numatytas draudimas taikyti Europos Sąjungos narėms bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo institutą, nebent toks reikalavimas būtų įtvirtintas ir tos valstybės narės (šiuo atveju – Lietuvos Respublikos) piliečiams (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1465-516/2016). Nors ieškovai OOO PKP Alphatex Ltd ir Brytanicca Holdings Limited yra valstybei narei (Jungtinei Karalystei) priklausančioje užjūrio teritorijoje (saloje) įregistruotos įmonės, tačiau Europos Sąjungos jurisdikcijai Britanijos Virdžinijos (Mergelių) salos nepriklauso, o šioms saloms suteiktas statusas lemia tik bendradarbiavimą tarp Europos Sąjungos ir užjūrio šalių asociacijos atskirais viešosios teisės klausimais (importo, eksporto, valstybės nustatytų mokesčių ir pan.). Todėl SESV nuostatos dėl diskriminacijos draudimo, taigi ir draudimo taikyti užstatą šios užjūrio teritorijos rezidentams atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti civiliniame procese nėra (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1546/2010). Darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai neįvertino, kad vieno iš ieškovų – Lexberg Ltd, atžvilgiu užstato taikymą draudė Europos Sąjungos teisė, į šią aplinkybę nepagrįstai neatsižvelgė ir nustatydamas užstato dydį (atitinkama dalimi užstato dydis turėjo būti mažinamas). Pažymėtina, kad ir bet kuriuo atveju šio ieškovo atžvilgiu užstatas negalėjo būti taikomas - atsakovė pati buvo nurodžiusi šio ieškovo atžvilgiu užstato taikyti neprašanti (atsiliepimo į ieškinį 148 p.), o užstatas gali būti taikomas (tik) esant atsakovo prašymui (CPK 794 str. 1 d.).

Dėl CPK 794 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo (jeigu ieškovas Lietuvos Respublikoje turi turto, kurio pakanka bylinėjimosi išlaidoms padengti)

Apeliantų įsitikinimu, su ieškiniu pateikti duomenys apie jų turimus finansinius reikalavimus į BAB Ūkio banką patvirtina aplinkybę, jog jie Lietuvoje turi turto, kurio pakaktų galimoms atsakovės bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, todėl apeliantai nepagrįstai įpareigoti sumokėti užstatą. Su tokiu vertinimu apeliacinės instancijos teismas sutikti negali.Teismų praktikoje sprendžiant dėl CPK 794 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo yra pasisakyta, kad nustatant, ar ieškovas Lietuvos Respublikoje turi turto, kurio pakanka bylinėjimosi išlaidoms padengti, svarbu įvertinti galimybės atlyginti antrosios šalies bylinėjimosi išlaidas realumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1569-943/2015; 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-960-464/2016). Neginčytina yra tai, kad apeliantų turimi ir teismo patvirtinti finansiniai reikalavimai yra turtas, iš kurio galėtų būti atlyginamos atsakovės bylinėjimosi išlaidos, tačiau CPK 794 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytas draudimas nustatyti užstatą taikomas tik tuo atveju, jeigu įsitikinama, kad turimas turtas realus ir jo pakanka bylinėjimosi išlaidoms padengti. Atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą pagrįstai atkreipė dėmesį, jog tokios aplinkybės kaip nagrinėjamu atveju, kai apeliantų turimi finansiniai reikalavimai yra nukreipti į bankrutavusią įmonę, o pačių apeliantų ieškinyje pateikti duomenys leidžia spręsti esant labiau tikėtina, kad BAB Ūkio banko turimo turto neužteks patenkinti netgi antros eilės kreditorės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimo, leidžia daryti išvadą, jog apeliantų - ketvirtos eilės kreditorių turimos reikalavimo teisės negali būti vertinamos kaip realiai egzistuojantis turtas, kuris realiai (o ne formaliai) užtikrintų atsakovės interesą gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliantai nepateikė duomenų, jog Lietuvos Respublikoje turėtų kokio nors kito turto. Esant tokiai situacijai, atskirojo skundo argumentai nesuponuoja vertinimo, kad užstato institutas nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikomas. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nėra kitų CPK 794 straipsnio antrojoje dalyje įtvirtintų pagrindų, draudžiančių užstato taikymą, turėjo pagrindą nustatyti užstatą atsakovės bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Dėl užstato dydžio

Užstato dydį, vadovaudamasis CPK nuostatomis, nustato bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į galimas atsakovo bylinėjimosi išlaidas, išskyrus tas, kurios atsirastų dėl priešieškinio pareiškimo (CPK 795 str.). Minėta įstatymo nuostata įtvirtina ir tai, kad taikomo užstato dydis turi būti toks, kad neužkirstų šaliai galimybės pasinaudoti teise į teisminę gynybą. Apeliantų teigimu, teismo nustatyta 25 000 Eur užstato suma nepagrįstai didelė, neatitinkanti Rekomendacijose įtvirtintų maksimalių priteistinų užmokesčio už advokato paslaugas dydžių. Aplinkybės, kad ši nustatyta užstato suma užkirstų kelią apeliantams įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, apeliantai nenurodė ir neįrodinėjo. Atsakovui prašant nustatyti užstatą, jam tenka ir procesinė pareiga įrodyti jo galimų bylinėjimosi išlaidų dydį, o ieškovas, ginčydamas užstato dydį, turi įrodyti aplinkybes, paneigiančias galimų atsakovo bylinėjimosi išlaidų realumą ir pagrįstumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-579-241/2015).Atsakovė, atsiliepime į ieškinį išreiškusi prašymą įpareigoti sumokėti užstatą, pateikė pažymą, kurioje nurodyti advokatų valandiniai įkainiai pagal sutartį, taip pat būsimų bylinėjimosi išlaidų skaičiuoklę pagal Rekomendacijose nustatytas maksimalias priteistino užmokesčio už advokato pagalbą sumas. Todėl vertintina, kad atsakovė tinkamai įvykdė jai tenkančią procesinę pareigą įrodyti jos galimų bylinėjimosi išlaidų dydį. Nesutiktina su apeliantų argumentais, jog atsakovės išlaidų detalizacijoje yra klaidų. Apeliacinis teismas, patikrinęs atsakovės skaičiavimus, aritmetinių ar skaičiavimo klaidų nenustatė, atsakovė vieną įrodymų rinkimo valandą įkainojo ne 753,10 Eur (735,1 Eur yra nurodyta vidutinio mėnesinio bruto suma), kaip teigia apeliantai, tačiau jos kainą, nenukrypdama nuo Rekomendacijų, nurodė 75,31 Eur. Apeliacinis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog nagrinėjamas ginčas yra sudėtingas, byla didelės apimties. Pažymėtina, kad ne tik atsakovė, tačiau abi šalys yra atstovaujamos kelių advokatų, o Rekomendacijose nenustatyta absoliutaus draudimo, nustatant maksimalias priteistinas advokato užmokesčio sumas, atsižvelgti į kelių advokatų išlaidas. Kiekvienu atveju tai sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, įvertinęs kelių advokatų dalyvavimo byloje būtinumą (Rekomendacijų 4 p.). Svarbu pažymėti ir tai, kad apeliantai į būsimų išlaidų detalizaciją neįtraukė galimų išlaidų apeliacinėje ir kasacinėje instancijoje, nors tokios išlaidos, įvertinus tai, jog atsakovė su pareikštu ieškiniu nesutinka, yra tikėtinos. Ieškinio patenkinimo atveju atsakovei inicijavus apeliacinį, o galbūt ir kasacinį procesą, tektų sumokėti žyminį mokestį nuo ginčijamos sumos. Ieškinio suma yra didelė – 24 926 675,67 Eur, už ieškinyje pareikštų reikalavimų nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme sumokėtas 9 416 Eur dydžio žyminis mokestis.Tačiau, kaip minėta, nustačius, jog vieno iš ieškovų – Lexberg Ltd, atžvilgiu užstatas negalėjo būti nustatytas, atitinkama jam tenkančių būsimų išlaidų dalimi (25 000 Eur / 5 = 5 000 Eur) užstato dydis mažintinas. Todėl šiuo atveju nustatytina užstato suma sudaro 20 000 Eur. Akivaizdu, kad šioje bylos stadijoje neįmanoma tiksliai numatyti bylinėjimosi eigą ir būsimas išlaidas. Tačiau jau pati užstato paskirtis yra užtikrinti realią visų galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo galimybę. Tuo atveju, jei paaiškėtų, kad bylinėjimosi išlaidos faktiškai bus mažesnės, jas viršijanti suma apeliantams galės būti grąžinta. Kartu įvertintina ir tai, kad paminėta užstato suma, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, nelaikytina neproporcinga našta ieškovams nei savo dydžiu apskritai (keturi ieškovai – po 5 000 Eur), nei pagal jų statusą (privatūs pelno siekiantys juridiniai asmenys), juo labiau, kai jie patys neįrodinėjo, jog ir pirmosios instancijos teismo nustatytas užstato sumos dydis užkirstų galimybę naudotis teismine gynyba.

Dėl užstato sumokėjimo termino

Šios bylos nagrinėjimo dieną pirmosios instancijos teismo nutartimi apeliantams nustatytas užstato sumokėjimo terminas (iki 2016 m. rugpjūčio 8 d.) jau yra pasibaigęs. Tokiu atveju, vadovaujantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 str.), šia nutartimi nustatytinas naujas terminas užstatui į teismo sąskaitą įmokėti (CPK 795 str. 1 d.). Apeliantams, kurių atžvilgiu nustatomas užstatas, išaiškintina, kad jeigu užstatas nesumokamas pasibaigus teismo nustatytam terminui, gali atsirasti CPK 795 straipsnio 1 dalyje nurodyti teisiniai padariniai, t. y. ieškinys gali būti paliktas nenagrinėtas. Užstato sumokėjimą patvirtinantys dokumentai pateiktini pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 25 d. nutarties dalį, kuria nustatytas užstatas galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimui, užstato dydis ir jo sumokėjimo terminas, pakeisti ir šią dalį išdėstyti taip:

Įpareigoti ieškovus OOO PKP Alphatex Ltd, Almak Finance LTD, Brytanicca Holdings Limited, JSC Bank of Georgia iki 2017 m. sausio 20 d. (įskaitytinai) įmokėti 20 000 Eur (dvidešimt tūkstančių eurų) užstatą bylinėjimosi išlaidų atlyginimui į Vilniaus apygardos teismo specialiąją sąskaitą LT95 7400 0517 8632 3810, esančią Danske Bank A/S Lietuvos filiale, banko kodas 74000, ir pateikti teismui sumokėjimą patvirtinančius dokumentus.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.