Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Jungtinės Karalystės įmonės Skipton Invest LLP atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutarties, kuria patenkintas atsakovų prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo civilinėje byloje Nr. e2-1478-260/2016 pagal ieškovės Jungtinės Karalystės įmonės Skipton Invest LLP ieškinį atsakovams A. Ž., M. A. ir M. V. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo bankrutavusi akcinė bendrovė Ūkio bankas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl teismo nutarties, kuria ieškovė – užsienio valstybės juridinis asmuo – įpareigota sumokėti užstatą galimų atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti, teisėtumo ir pagrįstumo.Ieškovė Jungtinės Karalystės įmonė Skipton Invest LLP kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų A. Ž., M. A. ir M. V. ir subsidiariai iš trečiojo asmens bankrutavusios akcinės bendrovės Ūkio bankas (toliau – BAB Ūkio bankas) 1 199 711,76 Eur žalos atlyginimą, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Atsakovai 2016 m. gegužės 30 d. pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo. Nurodė, kad yra CPK 794 straipsnyje numatytos aplinkybės, t. y. ieškovas yra užsienio valstybės – Jungtinės Karalystės, juridinis asmuo, Jungtinė Karalystė nėra ratifikavusi 1954 m. kovo 1 d. Hagos konvencijos dėl civilinio proceso bei 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvekcijos dėl tarptautinės teisės kreiptis į teismą nuostatų, todėl nėra CPK 794 straipsnio 2 dalies 4 punkto sąlygos. Taip pat nurodė, kad ieškovė pradėjo nepagrįstą, itin sudėtingą bylą, kurios nagrinėjimas gali trukti ne vienerius metus, byloje reikia nustatyti daug faktinių aplinkybių, todėl priteistinos minimalios atsakovų išlaidos advokato pagalbai apmokėti sudarys ne mažiau kaip 6 000 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2016 m. gegužės 30 d. nutartimi atsakovų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo tenkino; nustatė ieškovei terminą iki 2016 m. birželio 15 d. sumokėti 6 000 Eur užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti į teismo depozitinę sąskaitą. Teismas konstatavo, kad prašymas yra pagrįstas, ieškovė yra užsienio valstybės juridinis asmuo, todėl atsakovų prašymu privalo sumokėti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti (CPK 794 straipsnis). Teismas, atsižvelgęs į tai, kad byla sudėtinga, konstatavo, jog prašyme nurodytos minimalios atsakovų išlaidos advokato pagalbai apmokėti – 6 000 Eur, yra realios, atitinka protingumo kriterijus, ir lyginant su ieškinio suma (1 199 711,76 Eur) nėra didelės (CPK 795 straipsnis).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė Jungtinės Karalystės įmonė Skipton Invest LLP atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą atmesti. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:Skundžiama teismo nutartimi pažeista ieškovės teisė į teisminę gynybą numatyta Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje. Teismas, patenkindamas prašymą, nevertino atsakovų galimų bylinėjimosi išlaidų dydžio ir jų pagrįstumo, o įpareigojęs sumokėti užstatą tikslu užtikrinti atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, apsunkino galimybes ginti pažeistas teises bei teisėtus interesus. Nustatytas užstato dydis neatitinka protingumo bei proporcingumo principų. Prašymas pagrįstas ne įrodymais, o prielaidomis (CPK 178 straipsnis). Prašyme tik deklaratyviai nurodyta, kas sudarytų prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau konkretūs paskaičiavimai, atskirų procesinių dokumentų parengimo kainos, valandiniai įkainiai, nepateikti, todėl toks prašymas laikytinas nepagrįstu. Nepagrįstai įtrauktos išlaidos už apeliacinio skundo ar atsiliepimo į jį parengimą, nes gali būt sprendžiamas tik klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų patirtinų pirmosios instancijos teisme atlyginimo. Prašoma užtikrinti išlaidų, kurios nėra būtinos ir laikytinos perteklinėmis, atlyginimą, nes atsakovai turėjo galimybę pasirinkti advokatą dirbantį ne Vilniuje, o Kaune ir tokiu būdu išvengti nepagrįstu išlaidų už advokato keliones į kitą miestą.Teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes, susijusias su pareiga užtikrinti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Vien faktas, kad ieškovė yra užsienio valstybės juridinis asmuo, savaime nesudaro pagrindo tenkinti atsakovų prašymą. Teismas privalėjo spręsti ne tik tai, ar neegzistuoja CPK 794 straipsnio 2 dalyje numatytos aplinkybės, bet ir tai, ar kitos aplinkybės nesudaro pagrindo atsisakyti taikyti išlaidų atlyginimo institutą. Turėjo spręsti ar šio instituto taikymas iš tiesų yra neišvengiamas ir būtinas, ar tai nepažeis teisingumo, protingumo, sąžiningumo, lygiateisiškumo principų, neužkirs ieškovei teisės į teisminę gynybą (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 5 straipsnis). Teismas nevertino, ar užstato taikymo instituto nedraudžia atitinkama tarptautinė sutartis (CPK 794 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Jungtinei Karalystei esant Europos Bendrijos valstybės nare, jos fiziniams ar juridiniams asmenims negali būti taikomi reikalavimai, kurie netaikomi Lietuvos Respublikos fiziniams ar juridiniams asmenims. Šiuo atveju aktualios Europos Bendrijos Steigimo Sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatos. Abiejose sutartyse numatyta, kad draudžiama bet kokia diskriminacija dėl priklausymo vienai ar kitai valstybei, diskriminacija dėl pilietybės (EBSS 12 straipsnio 1 dalis, SESV 18 straipsnis). Paminėtos nuostatos apima ir civilinio proceso reglamentavimą, draudžiantį reikalauti užstato bylinėjimosi išlaidoms užtikrinti, kai ieškinys teikiamas valstybės narės teisme tos valstybės narės gyventojui ar joje įsteigtai įmonei. Tokios pozicijos laikos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, kuris 1997 m. kovo 20 d. sprendime, priimtame byloje Nr. C-323/95, nurodė, kad EBSS 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama kaip draudžianti valstybei narei nacionalinėje teisėje nustatyti reikalavimą kitos valstybės narės piliečiui sumokėti užstatą bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, jei jis ketina kreiptis į pirmosios narės nacionalinį teismą su ieškiniu jo piliečiui, jeigu analogiškas reikalavimas nėra įtvirtintas pirmosios valstybės narės piliečiams, kurie neturi nei lėšų, nei gyvenamosios vietose joje. Kadangi toks užstatas negali būti reikalaujamas iš Lietuvos Respublikos fizinio ar juridinio asmens, todėl jo negalima reikalauti ir iš ieškovės. Teismas nepagrįstai vadovavosi atsakovų argumentais dėl ieškovės finansinės padėties. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad ieškinį atmestus ji nebūtų pajėgi atlyginti ar vengtų atlyginti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė vykdo veiklą, gauna pajamas ir pelną. Teismo nutartis nemotyvuota, nes teismas nenurodė motyvų, kodėl prašymas tenkintinas, egzistuoja absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos taikant ginčo civilinio proceso institutą nagrinėjamu klausimu, o būtent Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-783-180/2015, nustatytų aplinkybių bei ESTT 1997 m. kovo 20 d. sprendime, priimtame byloje Nr. C-323/95, pateiktų išaiškinimų aktualių nagrinėjamai bylai.

Atsakovai A. Ž., M. A., M. V. pateikė atsiliepimą į skundą, prašė jį atmesti, o teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodė šiuos pagrindinius argumentus: Nepagrįsti skundo argumentai, kad teismas nevertino atsakovų galimų bylinėjimosi išlaidų dydžio ir jų pagrįstumo. Užstato dydis atitinka Rekomendacijose nustatytus advokato užmokesčio už teisinę pagalbą dydžius. Byla yra itin sudėtinga, jos nagrinėjimas gali trukti ne vienerius metus, reikia nustatyti daug faktinių aplinkybių, tokio pobūdžio ginčas yra retas, ginčo suma didelė. Šiuo metu atsakovams yra suteikta teisinių paslaugų už 3 298,68 Eur. Teismas nutarė, kad pasirengimas nagrinėti bylą vyks paruošiamųjų dokumentų būdu, todėl atsakovai turės ruošti tripliką, greičiausiai bus surengti mažiausiai trys teismo posėdžiai, jei bus patenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, bus teikiamas prašymas dėl nuostolių užtikrinimo, skundas ar atsiliepimas į jį, teikiami prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, paaiškinimai raštu, apeliacinis, kasacinis skundai, atsiliepimai į juos, už dar nesuteiktas, bet tikėtinas teisines paslaugas, atsakovai patirtų apie 4 338,4 Eur išlaidų. Priešingai nei nurodo apeliantė, į šią kainą nėra įtrauktos atsakovų atstovo kelionės iš Vilniaus į teismo posėdžius Kaune išlaidos, pasiruošimo teismo posėdžiams laikas, dokumentų vertimo išlaidos bei kitų galimų procesinių dokumentų ruošimas. Nepagrįsti skundo argumentai, kad Europos Sąjungos teisėje įtvirtintas draudimas taikyti užstatą bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. ES lygmeniu nėra priimta teisės aktų, reglamentuojančių užstatą dėl galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, todėl šis klausimas spręstinas vadovaujantis nacionalinės teisės normomis. Pagal Reglamentų Roma I ir Roma II nuostatas valstybės narės teisme procesas vyksta pagal to teismo vietos proceso teisę, todėl atsakovai turėjo teisę prašyti užstato bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. Šis institutas nediskriminuoja kitos ES valstybės narės piliečių, nes tokios priemonės yra taikomos ir Lietuvos Respublikos piliečiams, pvz. CPK 77, 101, 233 straipsniai, kai svarstomas procesinio termino pratęsimas, prašoma užtikrinti įrodymus. Tai, kad ieškovė yra užsienio valstybėje įsteigtas juridinis asmuo nesuteikia garantijų, kad atsakovų išlaidos bus atlygintos. Tuo tarpu iš viešai prieinamų duomenų matyti, kad ieškovė yra lengvatinio apmokestinimo bendrovė, kuri šiuo metu neturi jokio vadovo, registruota Belize, nevykdo jokios realios veiklos. Be to, keliamas klausimas dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos. Ieškovė nepateikė jokios naujos informacijos apie savo turtinę padėtį ar įrodymų apie turimą turtą Lietuvos Respublikoje. Egzistuoja akivaizdi grėsmė, kad atmetus ieškinį ji gali vengti atlyginti atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas, o jų išieškojimas iš užsienio juridinio asmens bus apsunkintas. Nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad pirmosios instancijos teismo nutartis nemotyvuota, nes esminės aplinkybės nurodytos, pateiktas jų vertinimas. Teismas įvertino nurodytų teisinių paslaugų dydžio pagrįstumą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).Nagrinėjamoje byloje iškilo ginčas dėl teismo nutarties, kuria ieškovė, kitos valstybės juridinis asmuo, įpareigota sumokėti užstatą galimų atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. Apeliantė, kvestionuodama minėtą teismo nutartį teigia, kad teismas nevertino, ar nurodytos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, atitinkančios Rekomendacijose nurodytus dydžius, ignoravo aplinkybę, kad egzistuoja CPK 794 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta sąlyga, kuriai esant šio instituto taikymas negalimas. CPK 794 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškovas kitos valstybės fizinis ar juridinis asmuo atsakovo prašymu privalo CPK nustatyta tvarka sumokėti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. CPK 794 straipsnio 2 dalyje numatyti atvejai, kai ši pareiga netaikoma: jeigu ieškovas Lietuvos Respublikoje turi turto, kurio pakanka bylinėjimosi išlaidoms padengti; neturtinio pobūdžio šeimos bylose, bylose pagal pareikštą priešieškinį bei bylose, kuriose prašoma išduoti teismo įsakymą; bylose, kuriose šalys susitarė dėl to, kad ginčai bus nagrinėjami Lietuvos Respublikos teismuose; jeigu užstato institutą draudžia tarptautinė sutartis. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju ieškinį byloje pareiškė kitos valstybės – Jungtinės Karalystės – juridinis asmuo Skipton Invest LLP. Taigi, kaip teisingai nustatė teismas, šiuo aspektu galėtų būti taikomas bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo institutas. Tačiau sutiktina su apeliante, kad teismas nevertino, ar neegzistuoja CPK 794 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta išimtis, kuomet užstatas negali būti mokamas, t. y. jeigu užstato institutą draudžia atitinkama tarptautinė sutartis. Kaip teisingai savo procesiniuose dokumentuose nurodė atsakovai, Jungtinė Karalystė nėra ratifikavusi nei 1954 m. kovo 1 d. Hagos konvencijos dėl civilinio proceso, nei 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencijos dėl tarptautinės teisės kreiptis į teismą, kuriose įtvirtintas draudimas iš Konvencijos dalyvių piliečių, neatsižvelgiant į jų gyvenamąją vietą, reikalauti sumokėti užstatą bylinėjimosi išlaidoms padengti, jeigu jie yra dalyvaujantys byloje asmenys. Tačiau teismas neįvertino aplinkybių, kad Jungtinei Karalystei bei Lietuos Respublikai esant Europos Sąjungos valstybėmis narėmis joms taikytinas Europos Bendrijos Steigimo Sutarties (toliau – EBSS) 12 straipsnio 1 dalyje numatytas bet kokios diskriminacijos dėl priklausymo vienai ar kitai valstybei draudimas, o pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 18 straipsnį sutarčių taikymo srityje, nepažeidžiant jose esančių specialių nuostatų, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės. Nagrinėjamu atveju taip pat aktualūs Europos Sąjungos Teismo 1997 m. kovo 20 d. sprendime byloje Nr. C-323/95, David Charles Hayes and Jeannette Karen Hayes v Kronenberger GmbH (Rec.1997, p. I-1711) pateikti išaiškinimai, kad EBSS 6 straipsnio 1 dalis (šiuo metu SESV 18 straipsnio 1 dalis) turi būti aiškinama kaip draudžianti valstybei narei nacionalinėje teisėje nustatyti reikalavimą kitos valstybės narės piliečiui sumokėti užstatą bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, jei jis ketina kreiptis į pirmosios narės nacionalinį teismą su ieškiniu jo piliečiui, jeigu analogiškas reikalavimas nėra įtvirtintas pirmosios valstybės narės piliečiams, kurie neturi nei lėšų, nei gyvenamosios vietos joje. Taigi darytina išvada, kad paminėtuose tarptautiniuose dokumentuose iš tiesų numatytas draudimas taikyti Europos Sąjungos narėms bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo institutą, nebent toks reikalavimas būtų įtvirtintas ir tos valstybės narės (šiuo atveju –Lietuvos Respublikos) piliečiams. Nors atsakovai atsiliepime į skundą teigia, kad analogiškas užstato institutas yra taikomas ir Lietuvos Respublikos piliečiams CPK 77, 101, 233 straipsniuose, su šiais jų argumentais teismas nesutinka. Minėtuose straipsniuose numatyta užstato mokėjimo galimybė siekiant procesinių terminų pratęsimo, siekiant užtikrinti procesinių veiksmų atlikimą, nė vienoje iš nurodytų normų nėra įtvirtinta šalies pareiga sumokėti užstatą, kuriuo būtų užtikrinamos kitos šalies galimai ateityje patirtos bylinėjimosi išlaidos. Šiuo atveju nelaikytina reikšminga ir atsakovų nurodyta aplinkybė, kad Jungtinė Karalystė yra nusprendusi išstoti iš Europos Sąjungos, nes šio skundo nagrinėjimo metu Jungtinė Karalystė tebėra Europos Sąjungos nare, o išstojimo procedūros dar nėra net pradėtos, todėl minėtų Sutarčių nuostatos tebėra galiojančios. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nediskriminacinis kiekvienos valstybės narės teisinis reglamentavimas dėl užstato galimoms bylinėjimosi išlaidoms užtikrinti yra tuomet, kai kiekvienos valstybės narės fizinis ar juridinis asmuo turi tokias pačias teises ir pareigas dėl užstato bylinėjimosi išlaidoms užtikrinti pateikimo kitos valstybės narės teismuose kaip ir šios valstybės narės fiziniai ar juridiniai asmenys, neturintys turto bylinėjimosi išlaidoms padengti (CPK 794 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kadangi CPK 794 straipsnyje nustatyto užstato negalima reikalauti iš Lietuvos Respublikos fizinio ar juridinio asmens, todėl tokio užstato negalima reikalauti ir iš kitos valstybės narės fizinių ar juridinių asmenų, neturinčių turto Lietuvos Respublikoje. Priešingas reikalavimas, apeliacinio teismo nuomone, galėtų būti traktuojamas kaip pažeidžiantis pirmiau nurodytas Europos Sąjungoje galiojančių teisės normų nuostatas ir diskriminuojantis kitos valstybės narės asmenis. Taigi apeliacinio teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės sudaro teisines prielaidas formuoti išvadą, kad ieškovui – Jungtinės Karalystės įmonei užstatas atsakovo galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti iš viso negali būti taikomas vadovaujantis imperatyvia CPK 794 straipsnio 2 dalies 4 punkto teisės norma. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-943/2011). Remdamasis išdėstytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria ieškovė įpareigota sumokėti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti, naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – atsakovų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo atmestinas.Kadangi dėl paminėtos išvados kiti atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį argumentai negalėtų lemti kitokio bylos rezultato, jie pripažįstami teisiškai nereikšmingais ir apeliacinis teismas dėl jų nepasisako.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti atsakovų A. Ž., M. A. ir M. V. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo.