Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Žibutė Budžienė, veikdama Klaipėdos apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų O. S., L. Ž. ir D. Ž. apeliacinius skundus dėl Plungės apylinkės teismo 2024 m. spalio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. T. ieškinį atsakovams O. S., L. Ž. ir D. Ž. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

28. Atsakovai L. Ž. ir D. Ž. atsiliepimo į atsakovės O. S. apeliacinį skundą įstatymo nustatyta tvarka teismui nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

29. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, savo iniciatyva patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

30. Šioje byloje teismas nagrinėjo ieškovės pareikštą ieškinio reikalavimą atsakovams atlyginti jai atsakovų mažamečių vaikų neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Atsakovai nuo pareikšto reikalavimo pirmosios instancijos teisme gynėsi dviem faktiniais pagrindais – tuo, kad nėra įrodyti jų vaikų neteisėti veiksmai, ir tuo, kad padarytos žalos dydis yra nepagrįstas (per didelis). Atsakovai iš esmės nekvestionavo pačios žalos padarymo ieškovės turtui fakto, nesvarbu, kas ją padarė. Taip pat atsakovai byloje neginčijo prievolės atsakyti už savo vaikų padarytą žalą, jeigu būtų įrodyta, kad ji padaryta jų vaikų neteisėtais veiksmais (CK 6.275 str. 1 d.). Apeliaciniais skundais atsakovai, prašydami panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinys patenkintas visiškai, skundus grindžia tuo, kad aplinkybė dėl jų vaikų neteisėtų veiksmų atlikimo nepagrįstai nustatyta įrodymais, kurie paremti tik prieštaringais mažamečių vaikų paaiškinimais, o žalos dydis nustatytas netinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus. Tuo tarpu argumentų, susijusių su teisės normų, reglamentuojančių tėvų pareigą atsakyti už savo vaikų padarytą žalą, aiškinimu ir taikymu, atsakovai apeliaciniuose skunduose nekelia. Dėl to apeliacijos dalykas nagrinėjamoje byloje yra skunduose nurodomas įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimas, pirmosios instancijos teismui nustatant aplinkybę, kad atsakovų vaikai atliko neteisėtus veiksmus sugadindami ieškovės turtą ir padarytos žalos dydį.

31. Byloje nustatyta, kad ieškovei V. T. nuosavybės teise priklauso automobilis Toyota Avensis, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Ieškovė 2023 m. birželio 9 d. kreipėsi į Klaipėdos apskrities VPK (duomenys neskelbtini) PK dėl jai priklausančio automobilio subraižymo, nurodydama, kad kieme buvę vaikai, gyvenantys (duomenys neskelbtini), t. y. O. S. dukra ir D. Ž. sūnus, subraižė automobilį. Dėl šio įvykio (duomenys neskelbtini) PK 2023 m. liepos 11 d. buvo priimtas nutarimas nutraukti administracinio nusižengimo bylos teiseną, konstatavus, jog vienkartinis įvykis neturi būti siejamas su tėvų valdžios nepanaudojimu auklėjant vaiką.

33. Pažymėtina, kad civilinės bylos nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.).

34. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018).

35. Pagal civilinės atsakomybės sampratą civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas, o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (CK 6.245 str. 1 d.). Civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti įstatyme įtvirtintas jos kilimo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltę (CK 6.246 – 6.249 str.). Nenustačius bent vienos iš šių sąlygų, deliktinė civilinė atsakomybė negali būti taikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2008).

36. Civilinė atsakomybė atsiranda esant asmens, įpareigoto atlikti atitinkamus veiksmus ar nuo jų susilaikyti, neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, kaltei dėl šių neteisėtų veiksmų padarymo ar neveikimo, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp veiksmų ar neveikimo ir atsiradusios žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-600/2002). CK 6.275 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad už nepilnamečio iki keturiolikos metų padarytą žalą atsako jo tėvai ar globėjai, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės.

37. Atsakovai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigė, jog teismas netinkamai vertino įrodymus ir darė nepagrįstą išvadą, jog dėl automobilio apgadinimo yra kalti jų vaikai. Su tokiais apeliacinių skundų argumentais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti.

38. Sprendžiant dėl asmens civilinės atsakomybės pagal CK 6.275 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti nepilnamečio iki keturiolikos metų veiksmus, sukėlusius žalą. Pagal šio straipsnio nuostatas tėvų kaltė yra preziumuojama, tačiau tam, kad atsakomybė už padarytą žalą tėvams nekiltų, jie turi įrodyti, jog žala atsirado ne dėl jų kaltės.

39. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Pažymėtina, kad civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Šis įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra ne kartą pabrėžtas ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018). Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamą teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas.

40. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str. 1 d.). Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 str. 2 d.).

41. Kasacinio teismo praktikoje įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, egzistuoja įrodinėjamas faktas ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia. Jie turi silpnesnę įrodomąją galią. Tai svarbu darant išvadą, ar pateiktų netiesioginių įrodymų pakanka tam tikrai aplinkybei patvirtinti arba ją paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009). Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų patvirtinta byloje esančiais įrodymais ir atitinkamai būtų pagrįsta, jog priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2010).

42. Atsakydamas į apeliacinių skundų argumentus dėl įrodymų leistinumo, apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, kad mažamečių vaikų paaiškinimai nėra laikytini savarankiška įrodinėjimo priemone nagrinėjamos bylos kontekste. Byloje yra pateiktos vaikų situacijos vertinimo anketos, kuriose matyti, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos skyriaus patarėja Ž. M. su nepilnamečiais vaikais G. ir A. bendravo, gavusi Klaipėdos apskrities VPK (duomenys neskelbtini) PK 2023 m. birželio 13 d. pranešimą, kuriama teigiama, kad 2023 m. birželio 9 d. gautas asmens pareiškimas, jog vaikai apgadino automobilį. Iš (duomenys neskelbtini) PK rašto, adresuoto Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai, matyti, kad tarnybos buvo prašoma padėti policijos pareigūnams nustatyti, ar automobilį apgadino pareiškime (V. T. 2023 m. birželio 9 d. pareiškime) nurodyti nepilnamečiai, bendraujant su vaikais fiksuoti, kurie vaikai matė įvykį, kurie žaisdami prie automobilio jį apgadino, įvertinti, ar vaikų tėvai skyrė pakankamą dėmesį vaikams, kad jie nedarytų nusižengimų. Remiantis šiuo pranešimu, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistė atliko vaikų situacijos vertinimą, nustatytas aplinkybes fiksuodama vertinimo anketose. Ir nors minėtuose dokumentuose vaikų G. ir A. paaiškinimai apie įvykio, susijusio su automobilio apgadinimo aplinkybėmis, yra prieštaringi, tačiau tai nepaneigia fakto, jog įvykio dieną vaikai buvo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, kuriame stovėjo ieškovės automobilis Toyota Avensis, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) metė į jį akmenį, bandė pašalinti įbrėžimus. Šie byloje pateikti įrodymai laikytini įrodinėjimo priemonėmis – rašytiniais įrodymais, tačiau jie yra išvestinio pobūdžio dėl to, kad juose, be kita ko, nurodyti duomenys iš mažamečių vaikų apklausų metu gautų vaikų paaiškinimų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, kad šios išvestinės įrodinėjimo priemonės paremtos mažamečių vaikų paaiškinimais, kada vaikai nebuvo apklausti teismo posėdyje, savaime nedaro išvestinių įrodinėjimo priemonių neleistinų, nes jose nurodytų faktinių duomenų patikimumas, kuri siejama su iš mažamečių gautais duomenimis, nekelia abejonių.

43. Atsakovai L savo kaltės nebuvimą grindė tariamai netinkama ir nekompetentinga vaikų apklausa, nors kaip matyti iš vaikų situacijos vertinimo anketų neprieštaravo dėl vaiko apklausos ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos skyriaus atstovės veiksmų neskundė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie atsakovų paaiškinimai iš esmės neprieštarauja nurodytiems mažamečių paaiškinimams, pagal kuriuos vaikai pripažino buvę kieme, į automobilį metė akmenį, vėliau bandė įbrėžimus pašalinti. Tai, kad vaikai kaltę vertė vienas kitam, nepaneigia anketose užfiksuotų ir bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių dėl neteisėtų vaikų veiksmų, kuriais buvo apgadintas ieškovės turtas. Apeliacinių skundų deklaratyvūs teiginiai apie tai, jog vaikai buvo apklausti po įvykio praėjus kažkuriam laikui, kad byloje nėra duomenų, apie kokios transporto priemonės apgadinimą eina kalba, taip pat, kad nėra duomenų, ar vaikai nėra linkę fantazuoti, kad tariamą įvykio dieną atsakovų vaikai galbūt apskritai kieme nežaidė, o automobilį galėjo apgadinti tretieji asmenys nėra pagrįsti rašytiniais įrodymais. Tokių įrodymų apeliantai nepateikė ir su apeliaciniais skundais, nors tokią galimybę turėjo (CPK 314 str.).

44. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors byloje ir nėra tiesioginių įrodymų dėl vaikų neteisėtų veiksmų atlikimo, pirmosios instancijos teismas, nors atskirai ir nepasisakė dėl kiekvieno byloje esamo išvestinio įrodymo įrodomosios reikšmės, pagrįstai vadovavosi byloje surinktų netiesioginių įrodymų visetu bei vertino jį kaip pakankamą išvadai dėl ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės – mažamečių vaikų neteisėtų veiksmų atlikimo – egzistavimo padaryti.

45. Atsakovai, būdami atsakingais pagal įstatymą už savo nepilnamečių vaikų veiksmus, privalėjo užtikrinti, kad žala trečiajam asmeniui neatsirastų. Tėvų kaltė suprantama kaip nepakankamas tėvų pareigų vykdymas, nepakankama vaiko priežiūra ir jo auklėjimas. Kaip jau minėta, žalos atlyginimo bylose atsakovo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str.).

46. Siekdamas paneigti kaltę, atsakovai privalėjo įrodyti, kad žala atsirado nuo aplinkybių, kurioms jie negalėjo daryti įtakos, pvz. nukentėjusio asmens veiksmų (CK 6.253 str.), tačiau nagrinėjamu atveju aplinkybių, kurios paneigtų jų civilinės atsakomybės prezumpciją, atsakovai nenurodė, o apeliacinės instancijos teismas jų taip pat nenustatė. Atsakovai elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai, palikdami vaikus be priežiūros neužtikrino, jog nebūtų daroma žala trečiųjų asmenų turtui, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovai įrodė, jog žala buvo padaryta ne dėl jų kaltės.

47. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nepilnamečių iki keturiolikos metų tėvų atsakomybę, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, jog byloje įrodyti vaikų neteisėti veiksmai ir atsakovų kaltė.

48. Iš byloje pateiktų fotonuotraukų matyti automobiliui padaryti pažeidimai, kuriuos ieškovė nurodė, kaip žalą padarytą jos turtui, vaikams metant akmenį. Apeliacinės instancijos nuomone, vaikai mesdami akmenį į automobilį ir bandydami pašalinti pažeidimus, jį subraižydami, priklijavę ant automobilio kramtomąją gumą, elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai, kiek tokioje situacijoje buvo būtina, ir padarė žalos ieškovės turtui, kas leidžia daryti išvadą, kad ieškovė įrodė priežastinį ryšys tarp vaikų veiksmų ir jos turtui padarytos žalos.

49. Ieškovė į bylą pateikė žalos dydį patvirtinančius įrodymus: UAB „Klasera“ transporto priemonės vertinimo ataskaita Nr. 23-0169, pagal kurią ieškovei priklausančio automobilio Toyota Avensis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atkūrimo kaštai, įvertinant keičiamų detalių nuvertėjimą, sudaro 1 807,33 Eur. Iš kartu su ataskaita pateikto automobilio apžiūros akto, atliktos 2023 m. spalio 26 d., matyti, kad apžiūrint ieškovės automobilį, nustatyta, jog turi būti remontuojamas bagažinės dangtis, galinis bamperis, dešinės pusės galinis sparnas, dešinės pusės galinės ir priekinės durys, priekinis bamperis.

50. Atsakovai, nesutikimą su žalos dydžiu grindė tik deklaratyviais teiginiais dėl neadekvačios, per didelės žalos, tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių savo argumentus dėl netinkamo žalos dydžio apskaičiavimo nepateikė. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, ataskaitoje nurodomi atlikti darbai, jų kiekiai, kainos, pateikiama informacija struktūrizuota, su aiškiai ir tiksliai išreikštais skaičiais, nurodyti kontaktai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pateiktas rašytinis įrodymas pagrindžia prašomos priteisti žalos dydį. Be to, kaip jau minėta, atsakovai nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nepateikė įrodymų, paneigiančių ataskaitoje nurodytų kainų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovė įrodė, kad jog dėl neteisėtų atsakovų veiksmų ji patyrė 1 707,33 Eur žalą.

51. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad solidarioji atsakomybė deliktinių santykių atvejais taikoma tada, kai yra bent viena iš šių sąlygų: 1) asmenis sieja bendri veiksmai padarinių atžvilgiu; 2) asmenis sieja bendri veiksmai neteisėtų veiksmų atžvilgiu, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; 3) asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. kai iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; 4) asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų; 5) pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu (pavyzdžiui, sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindais); 6) žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2008). Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad solidarioji atsakomybė gali būti grindžiama ne tik bendrai padaryta žala, bet tam tikru bendrumu, kuris egzistuoja ir dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2010).

52. CK 6.275 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už nepilnamečio iki keturiolikos metų padarytą žalą atsako jo tėvai ar globėjai, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės. Taigi pagal šią įstatymo normą atsako tėvai, nes asmuo iki keturiolikos metų yra neveiksnus (CK 2.7 str.).

53. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje surinkti įrodymai rodo, kad vaikų veiksmai turi būti vertinami kaip peraugantys į bendrus veiksmus žalojant turtą, nes tai akivaizdžiai nukreipta į žalos vienam objektui padarymą, kas leidžia daryti išvadą, kad juos sieja bendri veiksmai padarinių atžvilgiu, be to, iš vaikų parodymų neįmanoma nustatyti, kuris iš nepilnamečių padarė žalą, nes apklausiami po įvykio praėjus keletui dienų jie skirtingai nurodė, kuris iš jų metė akmenis, todėl atsakovams už jų nepilnamečių vaikų iki 14 metų padarytą žalą taikytina solidarioji civilinė atsakomybė.

54. Kiti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai yra išvestiniai iš pirmiau šioje nutartyje aptartųjų, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų išsamiau nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).

55. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė ginčo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, nepažeidė materialiosios ir proceso teisės normų, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

56. Apeliantų L. ir D. Ž. teigimu, byloje turėtų būti perskaičiuotos bylinėjimosi išlaidos, nes byloje yra sprendžiamas klausimas dėl dviejų vaikų padarytos žalos atlyginimo, t. y. jų sūnaus A. Ž., ir atsakovės O. S. dukters – G. S., todėl bylinėjimosi išlaidos turėtų būti dalinamos į dvi dalis ir paskirstomos tarp atsakovės O. S. ir atsakovų L. ir D. Ž..

57. Pažymėtina, kad civilinį procesą reglamentuojančios normos nenustato galimybės byloje susidariusių ir bendraatsakoviams tenkančių atlyginti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš jų priteisti solidariai. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovei jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą priteisė iš kiekvieno atsakovo atskirai, tačiau teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas tarp atsakovų.

58. Atsižvelgiant į tai, jog byloje faktiškai yra du atsakovai – kiekvieno vaiko atstovai pagal įstatymą (vienu atveju A. Ž. atstovauja abu tėvai, kitu atveju – G. S. atstovauja tik motina), bylinėjimosi išlaidos turėjo būti paskirstytos lygiomis dalimis tarp dviejų atsakovų, o ne trijų asmenų, atstovaujančių mažamečius vaikus atskirai, kadangi abu tėvai atstovaujantys vieną vaiką, laikomi vienu procesiniu atsakovu.

59. Nustatyta, kad ieškovė pirmosios instancijos teisme yra patyrusi 1 921,07 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš jų: 38 Eur už ieškinį sumokėtas žyminis mokestis, 1 700 Eur teisinės pagalbos išlaidos ir 183,07 Eur išlaidas, susijusias su automobilio pristatymu apžiūrai ir automobilio vertinimo ataskaitos parengimą, kelionės išlaidas dėl teisinių paslaugų (89,90+93,27), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo keistina ir iš atsakovės O. S. ieškovei priteistina 960,53 Eur bylinėjimosi išlaidų, o iš atsakovų L. Ž. ir D. Ž. ieškovei priteistina po 480,27 Eur bylinėjimosi išlaidų iš kiekvieno (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

60. Apeliaciniame skunde atsakovai taip pat prašė nepriteisti liudytojo E. S. išlaidų. Pagal CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punktą prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos sumos, išmokėtos liudytojams, specialistams, ekspertams ir ekspertų įstaigoms ir vertėjams. CPK 90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sumas, išmokėtinas liudytojams, specialistams, ekspertams ir ekspertų organizacijoms, iš anksto apmoka ta šalis, kuri pareiškė atitinkamą prašymą, o jeigu tokius prašymus pareiškė abi šalys, tai reikalaujamas sumas įmoka proceso šalys lygiomis dalimis (CPK 90 str. 2 d.). Šalių neįmokėtos sumos, išmokėtinos kaip išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, priteisiamos į teismo specialią sąskaitą iš proceso šalies, kurios nenaudai priimtas sprendimas, arba iš proceso šalių proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų dydžiui (CPK 91 str. 5 d., 93 str., 96 str.).

61. Byloje nustatyta, kad kviesti liudytoją E. S. prašė atsakovų Ž. atstovas ir pagal 2024 m. gegužės 28 d. nutartį atsakovas D. Ž. iš anksto į teismo sąskaitą įmokėjo numatyto dydžio avansą – 100 Eur (CPK 90 str.). Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi liudytojo E. S. parodymus, todėl apeliantų argumentai, kad teismas nepagrįstai išmokėjo į teismo depozitinę sąskaitą įmokėtas lėšas, atmestini kaip nepagrįsti ir neturintys teisinio pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

62. CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatomis bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

63. Kadangi atsakovų apeliaciniai skundai dėl ginčo esmės atmestini, apeliacinio proceso metu patirtos bylinėjimosi išlaidos jiems nepriteistinos (CPK 93 str., 98 str.). Ieškovė atsiliepime į apeliacinius skundus suformulavo reikalavimą iš atsakovų priteisti jos turėtas bylinėjimosi išlaidas – 1 000 Eur, ir pateikė jų dydį pagrindžiančius įrodymus – 2024 m. lapkričio 28 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 1870 ir Swedbank, AB 2024 m. lapkričio 28 d. mokėjimo nurodymą Nr. 314. Teisinės pagalbos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių dydžių, todėl priteistinos iš O. S. ieškovei priteistina 500 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, o iš atsakovų L. Ž. ir D. Ž. ieškovei priteistina po 250 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme iš kiekvieno.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pakeisti Plungės apylinkės teismo 2024 m. spalio 15 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir ją išdėstyti taip:

Priteisti ieškovei V. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovės O. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 960,53 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt eurų 53 ct), iš atsakovų L. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir D. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 480,27 Eur (po keturis šimtus aštuoniasdešimt eurų 27 ct) iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

Kitą sprendimo dalį palikti pakeistą.

Priteisti ieškovei V. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovės O. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 500 Eur (penkis šimtus eurų), iš atsakovų L. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir D. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 250 Eur (po du šimtus penkiasdešimt eurų) iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.