Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos:1.1.3.2.; 1.1.8.7.1.; 1.2.26.2.; 2.1.7.4.1.; 2.4.2.1.; 2.4.6.1.; 2.4.7.

2022 m. lapkričio 9 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Zigmo Kavaliausko ir Vidmanto Mylės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. D., jo atstovės pagal įstatymą D. Š. ir gynėjo advokato Jurijaus Malinino apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo G. D. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnyje ir jam paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant visą bausmės laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 82 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, 83 straipsnio 1 dalimi, 87 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės: įspėjimas ir elgesio apribojimas 6 (šešiems) mėnesiams nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos: elgesio apribojimo laikotarpiu G. D. įpareigotas būti namuose, adresu: Mažeikių r., Viekšniai, Vytauto g. 33, nuo 22.00 val. iki 6.00 val., mokytis, tęsti mokslą arba dirbti. Bausmės pradžia nustatyta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio nuorašo gavimo, šią bausmę vykdančioje institucijoje, dienos.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnį K. Š., D. J., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 93 straipsniu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės E. P., tačiau jų atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. G. D. nuteistas už tai, kad jis, E. P., K. Š. ir D. J. viešoje vietoje įžūliu elgesiu ir grasinimais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir taip sutrikdė visuomenės rimtį, o būtent: jie veikdami kartu bendrininkų grupėje, 2021 m. lapkričio 27 d. apie 18.15 val., viešoje vietoje – prie (duomenys neskelbtini) pastato, esančio (duomenys neskelbtini), tyčia įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto panaudojimu ir grasindami, demonstravo nepagarbą aplinkiniams –demonstruodami aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių visuomenės moralės bei elgesio normų niekinimą, siekdami priešpastatyti save aplinkiniams, pašalinių asmenų akivaizdoje, ignoruodami žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, be jokio pateisinamo motyvo ir priežasties, iš chuliganiškų paskatų, bėgo link nepilnamečių N. B., N. N. ir K. K., kai K. Š. grasindamas žodžiais: „linkėjimai iš (duomenys neskelbtini)“, ranka smūgiavo į N. B., tačiau N. B. išvengus smūgių pasilenkiant ir pabėgus su N. N., pasivijo K. K. ir sugriebęs už vilkėtos striukės gobtuvo, bei stipriai jį tempdamas pargriovė ant gatvės grindinio, ko pasėkoje K. K. susitrenkė dešinį skruostą ties apatiniu žandikauliu, ir gulinčiam ant žemės K. K. sudavė kojomis ne mažiau 5 smūgius į nugarą, šonus, kojas, stuburgalį ir kitas kūno vietas, po to visi kartu K. Š., D. J., E. P. ir G. D. tyčia spyrė kojomis K. K. ne mažiau 10 kartų į šlaunis, nugarą, stuburgalį ir kitas kūno vietas, sukeldami K. K. fizinį skausmą, bei reikalaudami niekam nesakyti, grasino užmušti, sakydami: „jeigu išskųsi, bus dar blogiau, rasiu, užmušiu“ ir tempė K. K. link gatvėje stovėjusio automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) siekdami jį įdėti į automobilio bagažinę, tačiau neįdėjo, dėl priežasčių nepriklausančių nuo jų valios, kadangi pastebėti praeivio M. Z., reikalavusio nutraukti nusikalstamus veiksmus, pabėgo, tokiais savo veiksmais sukėlė išgąstį K. K., N. B., N. N., bei šokiravo juos ir aplinkinius M. Z., sukėlė jų pasipiktinimą, ir taip sutrikdė visuomenės rimtį.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis G. D., jo atstovės pagal įstatymą D. Š. ir gynėjas advokatas Jurijus Malininas prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. birželio 27 d. nuosprendžio dalį, kuriuo nuteistas G. D. ir toje dalyje priimti naują nuosprendį – G. D. išteisinti, nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

2.1. Apeliantų nuomone, skundžiamas nuosprendis dalyje dėl nuteistojo G. D. yra visiškai neteisėtas ir nepagrįstas, nes G. D. jokio nusikaltimo nepadarė. Teigia, kad teismo išvados neatitinka byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Taip pat teigia, kad teismas inkriminuodamas G. D. veiksmus, kurių jis nepadarė bei nesant jo veikoje tyčios požymių, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje ir nekaltumo prezumpcijos principą (BPK 44 straipsnio 6 dalis).

2.2. Nurodo, kad nuteistasis G. D. parodė, kad važiavo į (duomenys neskelbtini) dėl kompanijos, jis neturėjo jokio tikslo kažką sumušti, ar kam nors atkeršyti, o ką apie važiavimo tikslą kalbėjo kiti, jis nekreipė į tai dėmesio. Automobilį vairavo jo pažįstamas D. D.. Su juo jis yra įtemptuose santykiuose, nes susipyko dėl asmeninių priežasčių. D. D. jam į mobilų telefoną siuntė grasinančio pobūdžio žinutes. Tos žinutės yra byloje. Atvažiavus į (duomenys neskelbtini), D. D. sustabdė automobilį, visi išlipo ir pradėjo bėgti prie einančių žmonių. Jis bėgo dėl to, kad visi bėgo. Jis manė, kad norima pakalbėti su einančiais. Kažką mušti jis tikslo neturėjo. Pribėgo visi prie vieno vaikino. Kiti vaikinai pabėgo. Jis stovėjo už keletą metrų ir nieko nedarė, nemušė gulinčio K. K.. Kiti mušė. Jis nešaukė „Linkėjimai iš (duomenys neskelbtini)“, užmušti niekam negrasino. Viešosios tvarkos pažeisti nenorėjo. Jokių įžūlių veiksmų neatliko, važiavimo į (duomenys neskelbtini) tikslo nežinojo, nes apie tai nebuvo kalbėta važiuojant. Be kita ko, apie važiavimo tikslą nežinojo ir vairuojantis automobilį D. D..

2.3. Atkreipia dėmesį į K. Š. parodymus, kuris parodė, jog jis pats mušė nukentėjusįjį, ar muštų jį G. D., jis nematė. Taip pat nematė jokių įžūlių veiksmų, kuriuos atliko pastarasis. Nuteistasis D. J. nurodė, kad nematė, jog nukentėjusįjį mušė G. D.. Kaltinamasis E. P. kategoriškai parodė, kad nukentėjusiojo K. K. G. D. nemušė. Savo parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kad G. D. irgi vieną kartą spyrė į koją K. K., jis kategoriškai paneigia. Pareiškė, kad teismo posėdžio metu geriau prisiminė įvykį negu būdamas apklaustas iškart po įvykio. Apeliantų nuomone, atsižvelgiant į E. P. jauną amžių ((duomenys neskelbtini)), jo parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu, turi būti vertinami kritiškai. Teigia, jog tokio amžiaus žmogus neturi dar nusistovėjusių socialinių įgūdžių, jam žymiai lengviau gali būti daromas poveikis suaugusių žmonių, kurie jį tardė po įvykio. Akivaizdu, kad tik praėjus laikui po įvykio, jis sugebėjo tinkamai prisiminti ir įvertinti įvykio aplinkybes, todėl kategoriškai parodė, kad G. D. nesudavė nukentėjusiajam nei vieno smūgio ir neatliko jokių įžūlių veiksmų, kuriais galėtų būti pažeidžiama viešoji tvarka.

2.4. Taip pat skunde apeliantai nurodo, jog liudytojas D. D. parodė, kad vairavo automobilį važiuojant į (duomenys neskelbtini). Važiavimo į (duomenys neskelbtini) tikslo nežinojo, nes apie tai niekas nešnekėjo. Niekas nesakė, kad neva buvo ruošiamasi kažką mušti. Apeliantų teigimu, tai patvirtina G. D. parodymus, jog jis irgi nežinojo ir negirdėjo, kad į (duomenys neskelbtini) važiuojama kažką tai neva sumušti. Toliau liudytojas D. D. parodė, kad sustojus automobiliui, visi išlipo ir nubėgo prie einančių žmonių. Jis išlipęs nebuvo. Įvykį matė iš tolo, buvo tamsus paros metas. Neva matė, kad G. D. sudavė vieną smūgį gulinčiam nukentėjusiajam. Tokie liudytojo parodymai, apeliantų teigimu, turi būti vertinami kritiškai, nes jo ir G. D. santykiai dėl asmeninių priežasčių (susipyko dėl merginos) yra įtempti, todėl liudytojas yra linkęs keršyti G. D. ir visiškai tikėtina, kad turi norą ir stengiasi jį apkalbėti. Pažymi, jog liudytojas D. D. net siuntė G. D. į mobilų telefoną grasinančio pobūdžio žinutes, rašydamas: „Aš tau tokį vaidinimą padarysiu, nieko nebenorėsi“. Apeliantų teigimu, tokio pobūdžio grasinimas yra konkretus, nukreiptas tikslu palaužti tą žmogų, kuriam rašoma, taip, kad jis nieko net nesugebėtų norėti. Tą psichologinį įžūlų poveikį, kurį išsakė per tokią žinutę D. D. G. D. atžvilgiu, teismas įvertino, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, numatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje, kaip nieko nereiškiantį. Apeliantų nuomone, D. D. grasinimas atsispindėjo jo parodymuose, apkalbant G. D. neva jis sudavė smūgį K. K.. Tokiu būdu D. D. ir realizavo savo mintis bei kerštą, stengdamasis padaryti taip, kad G. D. „nieko nebenorėtų“. Tai, kad G. D., pasak teismo, tuos įtemptus santykius su D. D. nesieja su minėtu įvykiu (duomenys neskelbtini), neturi visiškai jokios reikšmės, kadangi su tuo įvykiu pats D. D., o ne G. D., sieja savo grasinimus, nes D. D. grasina G. D., o ne priešingai. Pažymi ir tai, kad D. D., pagal įvykio aplinkybes, negalėjo tiksliai matyti, ar sudavė G. D. K. K. smūgį ar ne, nes įvykį matė neišlipęs iš automobilio, tamsumoje ir iš tolo. Teigia, kad įvykio dalyviai išlipę iš automobilio bėgo ir spėjo gerokai toliau nubėgti. Automobilį D. D. sustabdė apie 10 metrų iki einančių žmonių, o įvykis vyko žymiai toliau, tamsoje, nes nukentėjusysis bėgo ir gerokai toliau nubėgo, kol buvo sugautas. Apeliantų įsitikinimu, esant tokioms aplinkybėms, liudytojas D. D. negalėjo matyti G. D. veiksmų, o pasitaikius tokiai nuostabiai progai, apkalbėjo jį siekdamas taip atkeršyti.

2.5. Skunde apeliantai taip pat teigia, kad nukentėjusysis K. K. parodė, jog jį gulintį galimai mušė vienas žmogus. Ar mušė G. D., patvirtinti negalėjo. Liudytojai N. N. ir N. B., kurie buvo su K. K., iškart pabėgo ir nieko nematė. Liudytojas M. Z. parodė, kad matė kaip buvo mušamas nukentėjusysis K. K. tamsoje iš 150 metrų atstumo. Jis matė, kad vienas žmogus iš buvusių prie gulinčio K. K. galimai nemušė jo. Kiti mušė. Apeliantų nuomone, visiškai tikėtina, kad tai buvo būtent G. D., kuris gulinčio K. K. nemušė. Kitų apklaustų liudytojų parodymai ir kiti byloje ištirti įrodymai nepatvirtina fakto, kad G. D. mušė K. K. arba atliko kokius nors įžūlius veiksmus pažeisdamas viešąją tvarką.

2.6. Nurodo, kad teismas inkriminuodamas G. D. viešosios tvarkos pažeidimą, nuosprendyje jo veiksmų nedetalizavo, tuo pažeisdamas nekaltumo prezumpcijos principą. Teigia, kad teismas nenurodė, kuo pasireiškė G. D. neva įžūlus elgesys ir grasinimas, kuo pasireiškė jo demonstravimas nepagarbos aplinkiniams, nenurodė kokiu būdu jis sutrikdė visuomenės rimtį, nenurodė kuo pasireiškė jo neva elementarus visuomenės moralės bei elgesio normų niekinimas.

2.7. Apeliantų teigimu, tiriant ir nagrinėjant baudžiamąsias bylas, turi būti konkrečiai dėl kiekvieno kaltinamojo ir veikos nustatyti visi nusikaltimo požymiai, kaip objektyviosios, taip ir subjektyviosios pusės, ypač kaltės forma, nes pagal kaltės formą daugeliuose atvejuose atskiriama viena nusikalstama veika nuo kitos arba aplamai konstatuojama, kad jokio nusikaltimo požymių veikoje nėra. Pažymi, jog bylos duomenimis tyčios G. D. veikoje padaryti viešosios tvarkos pažeidimą nenustatyta. Teigia, jog nėra nei vieno įrodymo, neginčitinai pagrindžiančio viešosios tvarkos pažeidimo požymius G. D. veikoje. Todėl, teismo objektyvusis inkriminavimas nusikaltimo nesant subjektyvaus elemento (kaltės) G. D. veikoje, nieko bendro su nusikaltimu neturi ir nesudaro teisinio pagrindo G. D. baudžiamajai atsakomybei kilti.

2.8. Teigia, kad važiavimas su kitais automobilyje nežinant važiavimo tikslo, bėgiojimas gatvėmis apie 18 val., buvimas šalia įvykio vietos nežinant kitų kompanijos dalyvių norų ir ketinimų, negali sudaryti nusikaltimo, inkriminuoto G. D., požymių. Apeliantų nuomone, G. D. negali atsakyti už kitų kompanijos dalyvių konkrečius veiksmus, apie kuriuos jis net nenutuokė, jog jie gali būti padaryti. Todėl mano, kad G. D. visiškai nepagrįstai pripažintas kaltu, padarius viešosios tvarkos pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje. Teigia, jog S. D. atžvilgiu nuosprendis grindžiamas tik prielaidomis.

3. Teismo posėdyje nuteistojo G. D. gynėjas advokatas J. Malininas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, advokatė V. Vainorienė nuomonės dėl nuteistojo G. D., jo atstovės ir jo gynėjo apeliacinio skundo neišsakė.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

4. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą nuosprendį tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, jog Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. birželio 27 d. nuosprendžiu G. D. buvo pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį. Nuteistojo kaltę padarius nusikalstamą veiką patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei įvertinti įrodymai.

5. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad nuosprendis dalyje dėl nuteistojo G. D. yra visiškai neteisėtas ir nepagrįstas, nes jis jokio nusikaltimo nepadarė. Teigia, kad teismo išvados neatitinka byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Pažymi ir tai, kad teismas inkriminuodamas G. D. veiksmus, kurių jis nepadarė, bei nesant jo veikoje tyčios požymių, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, numatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje ir nekaltumo prezumpcijos principą (BPK 44 straipsnio 6 dalis).

6. Dėl konkrečios baudžiamosios bylos įrodymų vertinimo paminėtina tai, kad esminė įrodymų vertinimo taisyklė yra suformuluota BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Čia nurodoma, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014).

7. Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pakankamai atsižvelgė į byloje esančių faktinių duomenų visetą, išdėstė kaltinančius G. D. bylos duomenis, pašalino byloje esamus prieštaravimus, tinkamai išanalizavo visas įvykusio incidento aplinkybes ir, įvertinęs byloje esamų įrodymų patikimumą ir pakankamumą, motyvuotai atmetė nuteistojo G. D. ir jo gynėjo keliamą versiją, kad G. D. kažką mušti tikslo neturėjo, stovėjo už kelių metrų ir nieko nedarė, nemušė gulinčio K. K., niekam negrasino ir viešosios tvarkos pažeisti nenorėjo. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai rėmėsi E. P. ir K. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nesivadovaudamas jų teisiamojo posėdžių metu teiktais paaiškinimais, kuriuos patvirtino liudytojų M. Z. ir D. D. tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją duoti nukentėjusiojo K. K. parodymai, šiuos duomenis pagrįstai pripažino patikimais, kuriuos patvirtina byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma, dėl to teisingai konstatavo, kad G. D. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

8. Kartu pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), jog gynėjas, teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-42-942/2016). Dėl to šiuo atveju nuteistajam G. D., jo atstovei bei gynėjui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar rodančios, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis prielaidomis.

9. Vieninteliai argumentai, kuriais neigiama nuteistojo G. D. kaltė, iš esmės yra tie patys, kuriais buvo remiamasi ir apylinkės teisme, t. y. jog G. D. kartu su kitais kaltinamaisiais važiavo į (duomenys neskelbtini), kur jis tik nubėgo iki nukentėjusiojo, o tiksliau apie 2 metrus iki nukentėjusiojo ir vėliau pasitraukė už 10 metrų prie automobilio ir viską stebėjo, jog jis nesudavė jokių smūgių nukentėjusiajam, nes pats buvo labai išsigandęs, jog liudytojo D. D. parodymai yra neteisingi ir duoti siekiant apkalbėti G. D. dėl neva tarp jų kilusios konfliktinės situacijos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir jos pagrindu padarė pagrįstas išvadas dėl G. D. kaltės, jog jis tyčiniais bendrais veiksmais su E. P., K. Š. ir D. J., būtent įžūliu elgesiu pasireiškusiu fizinio smurto panaudojimu ir grasindami, demonstravo nepagarbą aplinkiniams – demonstruodami aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių visuomenės moralės bei elgesio normų niekinimą, siekdami priešpastatyti save aplinkiniams, pašalinių asmenų akivaizdoje, ignoruodami žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, be jokio pateisinamo motyvo ir priežasties, iš chuliganiškų paskatų, tyčiniais smurtiniais veiksmais, t. y. viešoje vietoje suduodami nukentėjusiajam K. K. kojomis į įvairias kūno vietas sukėlė jam fizinį skausmą bei išgąsti ir aplinkinių pasipiktinimą, tokiu būdu įvykdė viešosios tvarkos pažeidimą (BK 284 straipsnis).

10. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino liudytojo D. D. parodymus, ir pagrįstai jo parodymais grindė nuteistojo G. D. kaltę. Apklaustas teisiamojo posėdžio metu liudytojas D. D. parodė, kad iš automobilio išlipo K., D. J., E. P. ir G. D. ir jie pradėjo gaudyti vaikinus. Vienas vaikinukas parkrito ant žemės ir jie pradėjo jį spardyti. Kas spardė vaikinuką nepamena, nes senokai buvo, buvo šoke ir nesuprato kas vyksta. Jie pakėlė tą jaunuolį, ar jis pats atsikėlė ir jie pritempė prie mašinos, bandė atidaryti bagažinę, tada jis ar atidaręs dureles, ar per langą, pasakė „nedaryti bagažinės“. Po to sėdo visi į automobilį ir nuvažiavo. Nors teisiamojo posėdžio metu liudytojas nurodė, kad neprisimena kas spardė vaikinuką, tačiau patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu jis geriau prisiminė įvykio aplinkybes nei šiandien dėl praėjusio laiko. Kaip matyti iš liudytojo 2021 m. gruodžio 6 d. apklausos protokolo, liudytojas D. D. parodė, kad jis matė, jog pirmas link tų paauglių bėga K., po to pribėgo D. su dviem kitais. Tie trys paaugliai bėgo, du stambesni nubėgo į tamsą ir jis jų nebematė, o liekno sudėjimo paauglys, jam kažkas pakišo koją, griuvo ar ant pilvo, ar ant šono. Kai vaikas nuvirto, prie jo pribėgo visi keturi ir vis spardė kojomis, matė kad stipriausiai spardė K., gulintį paauglį jie buvo sustoję puslankiu. K. ar „(duomenys neskelbtini)“ (D. J.) pasakė tą paauglį kišti į bagažinę, bet jis pradaręs dureles sušuko, kad į automobilį nekištų. Tada jie staigiai susėdo į automobilį ir ragino jį greičiau važiuoti (1 t., b. l. 86–87). Nors apeliaciniame skunde tvirtinama, kad liudytojas D. D. siekia apkalbėti G. D., nes jų santykiai dėl asmeninių priežasčių (susipyko dėl merginos) yra įtempti, jog tai patvirtina D. D. rašytos žinutės G. D., tačiau kaip matyti iš byloje pateiktų žinučių turinio, nėra aišku kuriuo metu šios žinutės buvo rašomos, o be to, kaip nurodė pats G. D., jog D. D. grasinimų su šioje byloje nagrinėjamu įvykiu jis nesieja. Be to, G. D. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jis D. D. paprašė, kad jo nenurodytų kaip ten dalyvavusio asmens, o praėjus kažkiek laiko, D. D. sakė, kad reikia prisipažinti, nes jis bijo melagingų parodymų ir sutarė, kad D. D. sakys tyrėjui tiesą. Šios aptartos paties nuteistojo G. D. nurodytos aplinkybės patvirtina, kad tarp jo ir D. D. jokių nesutarimų nebuvo, o versija, kad D. D. siekia apkalbėti G. D., pateikta po visų asmenų apklausų, po bylos duomenų pagarsinimo, duodant G. D. parodymus.

11. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti liudytojo D. D. parodymais, kad jis matė, jog visi keturi, tarp jų ir G. D., spardė ant žemės nugriuvusį nukentėjusįjį, nes liudytojas parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme, davė būdamas pasirašytinai įspėtas pagal baudžiamojo kodekso 235 straipsnį dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Be to, liudytojo D. D. parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, tai nuteistojo K. Š., atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės E. P. parodymai bei įvykį mačiusio liudytojo M. Z. parodymai, kuriuos patvirtina rašytiniai bylos įrodymai, todėl abejoti liudytojo parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo.

12. Nors apklaustas teisiamojo posėdžio metu E. P. nurodė, jog šiandien geriau prisiminė apie G., nematė, kad G. spirtų gulinčiam vaikinui, tačiau teismui pagarsinus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jis juos patvirtino. Ikiteisminio tyrimo metu E. P. gana detaliai nurodė aplinkybes kaip buvo smurtaujama nukentėjusiojo atžvilgiu. Jis nurodė, kad K. pasivijo vieną vaikiną ir už peties iš nugaros pusės sugriebė tam vaikinui ir vaikinas virto ant šono. Jie visi pribėgo iš tos pačios pusės kaip K.. Bėgdamas matė kaip K. spyrė tam vaikinui. Jis įspyrė tam vaikinui į kažkurios kojos šlaunį vieną kartą, daugiau nespyrė. K. spyrė ne mažiau dviejų kartų į šoną, po to jis toje pat pusėje būdamas spyrė į kojas keturis kartus. G. taip pat vieną kartą spyrė tam vaikinui į koją - šlaunį, bet į kitą nei jis (2 t., b. l. 125–126).

13. Apklaustas teisiamojo posėdžio metu nuteistasis K. Š. nurodė, kad jis nepamena, kokius smurtinius veiksmus atliko D. J., G. D., E. P., tačiau atsakydamas į proceso šalių klausimus, jis patvirtino, kad nukentėjusįjį mušė visi, kurie važiavo automobilyje. Be to, K. Š. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu K. Š. parodė, kad sustojus automobiliui, jie visi išlipo iš automobilio, tik nelipo vairuotojas. Jie visi keturi pradėjo vytis tuos tris jaunuolius. Jis tik išlipęs paslydo ir pargriuvo ant asfalto. Kai atsistojo, pamatė, kad vienas jaunuolis guli ant žemės ir jį kojomis galimai spardė visi, t. y. D. ir dar du jaunuoliai. Kiek buvo įspirta smūgių, pasakyti negali. (3 t., b. l. 110–111).

14. Iš karto po įvykio apklaustas liudytojas M. Z. parodė, kad ties (duomenys neskelbtini) sustojo automobilis „(duomenys neskelbtini)“, iš kurio išlipo 3–4 asmenys. Matė kaip išlipę asmenys pribėgo prie vaikino ir vienas iš jų parvertė jį ant žemės. Parvertus asmenį visi buvę asmenys ėmė jį spardyti, kiek smūgių sudavė, negali pasakyti. Girdėjo kaip kažkuris iš asmenų sakė „dedam į mašiną jį“ ir gulėjusį vaikiną tempė link stovinčio automobilio „(duomenys neskelbtini)“. Tuo metu jis pradėjo rėkti ir jam pradėjus bėgti link jų, asmenys sulipo į automobilį ir nuvažiavo (1 t., b. l. 97–98). Apklaustas teisiamojo posėdžio metu liudytojas patvirtino šiuos savo parodymus paaiškindamas, kad pirminės apklausos metu nurodė tiksliau, kad buvo išlipę keturi vaikinai ir visi jį spardė. Be to, šiuos liudytojo parodymus patvirtina ir BIRT ataskaitų žiūryklėje užfiksuoti duomenys, kad 2021-11-27 18.29 val. pranešėjas M. Z. pranešė, kad eidamas su šeima pamatė kaip iš automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) išlipo keturi vaikinai ir puolė mušti gatvėje einantį (duomenys neskelbtini) vaikiną, visi jį spardė kojomis (1 t., b. l. 18–19).

15. Iš šių duomenų akivaizdu, kad visų šių asmenų tiesiogiai dalyvavusių įvykyje parodymai, kad nuteistasis G. D. bendrais veiksmais su E. P., K. Š. ir D. J., smurtavo nukentėjusiojo K. K. atžvilgiu, sutampa, todėl pagrindo jais netikėti teisėjų kolegija nemato. Be to, baudžiamosios bylos medžiagoje nėra duomenų, jog minėti asmenys turėtų pagrindą apkalbėti nuteistąjį G. D., nes jis su E. P. yra draugai, jokių konfliktų tarp jų nebuvo, K. Š. su juo susipažino tik įvykio metu, o liudytojas M. Z. iki įvykio jo nepažinojo.

16. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, kuo pasireiškė G. D. neva įžūlus elgesys ir grasinimas, kuo pasireiškė jo demonstravimas nepagarbos aplinkiniams, nenurodė kokiu būdu jis sutrikdė visuomenės rimtį, nenurodė kuo pasireiškė jo neva elementarus visuomenės moralės bei elgesio normų niekinimas. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

17. Teisėjų kolegija pažymi, jog įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą arba neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Formuojamoje teismų praktikoje smurto panaudojimas prieš asmenį (jo mušimas) viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2011, 2K-252/2012, 2K-719/2012). Atskirais atvejais smūgio sudavimas be aiškios priežasties žmogui viešai, net ir ne žmonių minioje, teismų pripažįstamas įžūliais veiksmais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-652/2007, 2K-452/2011, 2K-19-511/2020).

18. Kaip matyti iš nuteistųjų K. Š., D. J., atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės E. P., paties G. D. parodymų, kuriuos patvirtina įvykį matę liudytojai M. Z., D. D., nukentėjusysis K. K., liudytojai N. N. ir N. B., kad prie (duomenys neskelbtini) skyriaus pastato, iš automobilio „(duomenys neskelbtini)“ išlipę K. Š., D. J., E. P. ir G. D., bėgo link nepilnamečių K. K., N. N. ir N. B., kurie jų išsigandę pradėjo bėgti nuo jų, jog taip pat buvo išsakyti grasinimai „linkėjimai iš (duomenys neskelbtini)“. N. N. ir N. B. pavyko pabėgti nuo jų, o tuo tarpu nukentėjusiajam K. K. pabėgti nepavyko, jis buvo sučiuptas pargriautas ant žemės ir bendrais K. Š., D. J., E. P. ir G. D. veiksmais spardytas kojomis į įvairias kūno vietas, taip sukeliant nukentėjusiajam fizinį skausmą, reikalaujant niekam nesakyti, grasinant užmušti, ir tempiant K. K. link gatvėje stovėjusio automobilio siekiant jį įdėti į automobilio bagažinę. Kaip nustatyta byloje, K. Š., D. J., E. P. ir G. D. iki įvykio nei nukentėjusiojo K. K., nei N. N., N. B., nepažinojo, konfliktų tarp jų nėra buvę. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti duomenys patvirtina nuteistojo G. D. ir kitų, su juo bendrai veikusių, asmenų įžūlų elgesį BK 284 straipsnio prasme, nes taip buvo pademonstruota nepagarba aplinkiniams, sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.

19. Pažymėtina ir tai, kad vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra fizinio smurto pavartojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Anksčiau aptartais įrodymais nustatyta, kad smurtas prieš nukentėjusįjį buvo įvykdytas viešoje vietoje – prie (duomenys neskelbtini) pastato, esančio (duomenys neskelbtini), kurioje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininkų veiksmų patirs nepatogumų. Taigi neabejotina, kad nuteistasis G. D. kartu su K. Š., D. J., E. P., vartodami fizinį smurtą nukentėjusiojo K. K. atžvilgiu viešoje vietoje, numatė, jog bus sukelti BK 284 straipsnyje išvardinti padariniai ir to norėjo. Įvertinus išdėstytus argumentus nėra jokio pagrindo teigti, kad apylinkės teismas, pripažindamas G. D. kaltu pagal BK 284 straipsnį, pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, apelianto kaltės turinys nuosprendyje yra pakankamai atskleistas, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

20. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog anksčiau aptarti bylos duomenys, kuriuos teismas pripažįsta patikimais, tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina, kad kaltinime nurodytas aplinkybes dėl nuteistojo G. D. padarytos nusikalstamos veikos, apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi šiais duomenimis darydamas apkaltinamojo nuosprendžio išvadas apie tai, kad nuteistojo G. D. veiksmuose pasireiškė visi nagrinėjamos nusikalstamos veikos požymiai. Remiantis tuo, kas aptarta, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad G. D. kaltei dėl jam inkriminuoto nusikaltimo patvirtinti duomenų pakanka ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnį. Todėl priimti nuteistojo G. D. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

21. Apeliaciniame skunde bausmių dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodyti, tačiau įvertinus tai, kad apeliaciniu skundu prašoma nuteistąjį G. D. išteisinti, pasisakytina ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

22. Pirmosios instancijos teismas nenustatė G. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatė vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Skirdamas bausmę G. D. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nustatytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, kad jis padarė nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), pirmą kartą padarė baudžiamojo įstatymo draudžiamą veiką, administracine tvarka nebaustas, mokosi. Taip pat vadovavosi BK XI skyriuje nustatytais nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumais ir atsižvelgė į BK 91 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, t. y. į nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, sveikatos būklę ir socialinę brandą, jog jo padaryta nusikalstama veika sąlygota jo gyvenimo patirties, socialinės atsakomybės suvokimo stokos.

23. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistojo G. D. atžvilgiu bus pasiekti jam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, paskyrus straipsnio sankcijoje numatytą bausmę laisvės apribojimą, kurios dydis nustatytas artimas sankcijoje numatytos bausmės minimumui. Atsižvelgusi į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes bei nuteistojo G. D. asmenybę, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam G. D. už nusikalstamą veiką paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę bei tinkamai parinko auklėjamojo poveikio priemones, todėl keisti skundžiamą Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. birželio 27 d. nuosprendį dėl nuteistajam G. D. paskirtos bausmės nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo G. D., jo atstovės pagal įstatymą D. Š. ir gynėjo advokato Jurijaus Malinino apeliacinį skundą.