Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. A. (I. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo pareiškėjo I. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Šioje byloje nagrinėjamas atsakovo Departamento 2018 m. sausio 5 d. sprendimo Nr. (15/4-1)7U-1, kuriuo atsisakyta pareiškėjui Pakistano Islamo Respublikos piliečiui I. A. išduoti ilgalaikį gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, teisėtumas ir pagrįstumas.Byloje nustatyta, kad pareiškėjas siekė gauti ilgalaikį gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytu pagrindu – Lietuvos Respublikoje pragyveno be pertraukos 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Atsakovas Sprendimu netenkino prašymo. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo, skundo netenkino, nustatęs, kad pareiškėjas negyveno be pertraukos Lietuvos Respublikoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytą laikotarpį ir Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, motyvuodamas aplinkybėmis, kad Departamentas, priimdamas Sprendimą, neatsižvelgė į VAĮ 8 straipsnio reikalavimą, gero administravimo principą ir turėjo pareigą tiksliai suskaičiuoti, kiek dienų pareiškėjas buvo išvykęs, o teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, neobjektyviai išnagrinėjo pareiškėjo pateiktus įrodymus, netinkamai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, todėl, pareiškėjo nuomone, turėjo būti pripažinta, kad jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos 5 metus. Pareiškėjas savo apeliacinį skundą taip pat grindžia ESTT prejudiciniu sprendimu, priimtu byloje C‑469/13.Nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus ir tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymėtina, kad iš byloje surinktų įrodymų matyti, jog atsakovas, įvertinęs pareiškėjo kelionės dokumente esančias valstybių sienų kirtimo žymas, Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – ir VSAT) informacinės sistemos duomenis apie jo vykimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, VSAT Varėnos rinktinės Kalvarijos užkardos iš Lenkijos Respublikos kontaktinio punkto gautą informaciją apie jo vykimą per Lenkijos Respublikos valstybės sieną nuo 2012 m. rugsėjo 13 d. iki 2017 m. rugsėjo 13 d. (t. y. paskutinius 5 metus iki prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimą), apskaičiavo 372 dienas (daugiau kaip 12 mėnesių), kai pareiškėjas buvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų. Atsakovas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pateikė patikslintus duomenis, kad pareiškėjas buvo išvykęs 375 dienas už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, o pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo pase esančių spaudų duomenis, sprendė, kad pareiškėjas realiai buvo išvykęs dar ilgiau, negu apskaičiavo atsakovas, tačiau teisėjų kolegija remiasi Sprendime nurodytu 372 dienų terminu.Teisinius santykius dėl pareiškėjo prašomo ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo reglamentuoja Įstatymo (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2017 m. rugsėjo 1 d.) nuostatos, kadangi pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 13 d. pateikė Migracijos valdybai prašymą išduoti minėtą leidimą. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Minėtos nuostatos teisinės struktūros analizė leidžia teigti, jog užsieniečiui leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas esant dviem sąlygoms, t. y. jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. To paties Įstatymo 53 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog užsienietis, kuriam išduodamas leidimas nuolat gyventi, turi atitikti šio Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas; leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui šio straipsnio 1 dalies 8 ir 81 punktuose nustatytais pagrindais, pragyventas laikotarpis apskaičiuojamas vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka. Pagal Įstatymo 53 straipsnio 10 dalį, leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui šio straipsnio 1 dalies 8 ir 81 punktuose nustatytais pagrindais, pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už atitinkamai Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metus nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių.Įstatymo normos įgyvendina 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva) 4 straipsnio 3 dalies nuostatas, numatančias, kad buvimo už valstybės narės teritorijos laikas nepertraukia šio straipsnio 1 dalyje nurodyto laikotarpio ir įskaičiuojamas į jį, jei tokia išvyka netrunka ilgiau nei šešis mėnesius iš eilės ir iš viso per šio straipsnio 1 dalyje nurodytą laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių. Aiškindamas šią nuostatą, ESTT yra pasisakęs, jog jeigu direktyva yra teisingai perkelta į nacionalinę teisę, jos poveikis pasiekia asmenis per atitinkamos valstybės narės priimtas priemones (1980 m. gegužės 6 d. sprendimas byloje Komisija prieš Belgiją, 102/79, Rink. p. 1473). Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas, įgyvendindamas aptartas Direktyvos nuostatas ir nustatydamas leidimo nuolat gyventi išdavimo tuo pagrindu, jog užsienietis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos paskutinius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi (Įstatymo 53 str. 1 d. 8 p.) su galimybe išvykti iš Lietuvos ne ilgesniam kaip 10 mėnesių laikotarpiui (Įstatymo 53 str. 10 d.), sąlygas, kitų išimčių, apskaičiuojant užsieniečio pragyventą valstybės teritorijoje bendrą 5 metų laikotarpį, kai išduodamas leidimas būtent šiuo pagrindu, nenumatė.Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto ir 53 straipsnio 10 dalies nuostatos yra išaiškintos nuosekliai formuojamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3031-822/2017; 2016 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3407-662/2016; 2015 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2512-858/2015). Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta ESTT byla patvirtina imperatyvųjį esminį reikalavimą pagal Direktyvos 4 straipsnio 1 dalį užsieniečiui nepertraukiamai gyventi paskutinius 5 metus iki prašymo dėl leidimo nuolat gyventi pateikimo. 2014 m. liepos 17 d. prejudiciniame sprendime byloje C‑469/13 Shamin Tahir prieš Ministero dell‘Interno ir Questura di Verona (toliau – ir ESTT sprendimas C-469/13) ESTT išaiškino, kad pagal Direktyvos 4 ir 6 konstatuojamąsias dalis trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai valstybių narių gyventojai, integracija yra esminis elementas skatinant ekonominę ir socialinę sanglaudą, tačiau pagrindinis kriterijus, kad būtų suteiktas ilgalaikio gyventojo statusas, turi būti gyvenimo valstybės narės teritorijoje trukmė; gyvenama turi būti teisėtai ir nuolat, kad būtų galima parodyti, jog asmuo įsitvirtino toje šalyje (ESTT sprendimo C-469/13 3 p.). Pareiškėjo argumentas, kad ilgalaikio gyventojo statusas užsieniečiui suteikiamas, jeigu jis įrodo, kad kaip numatyta Direktyvos 5 straipsnyje, užsienietis turi pakankamai išteklių ir sveikatos draudimą, yra vienas iš Direktyvos II skyriuje numatytų kitų imperatyviųjų reikalavimų, t. y. be Direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje nurodyto reikalavimo turėti pakankamai išteklių ir sveikatos draudimą, Direktyvos 4 straipsnyje yra aiškiai nurodytas minėtas pagrindinis imperatyvusis reikalavimas 5 metus nepertraukiamai gyventi atitinkamos valstybės narės teritorijoje. Taigi ilgalaikio gyventojo statusas suteikiamas tik, jeigu tenkinamos Direktyvos II skyriuje nurodytos sąlygos (ESTT sprendimo C-469/13 28 p.). Be to, Direktyvos 6 straipsnyje yra suteikiama valstybei narei teisė atsisakyti išduoti leidimą dėl viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo interesų, o Direktyvos 5 straipsnio 2 dalimi įtvirtinta galimybė valstybei narei reikalauti, kad trečiųjų šalių piliečiai tenkintų nacionalinėje teisėje nustatytas integracijos sąlygas. Taigi pareiškėjo akcentuojamas trečiųjų valstybių narių piliečių integracijos tikslas Europos Sąjungoje nėra absoliutus, nes pagal Direktyvą ir paties pareiškėjo minėtą ESTT sprendimą C-469/13 užsienietis privalo tenkinti visas Direktyvos II skyriuje nurodytas sąlygas, taip pat nacionalinėje teisėje nustatytas integracijos sąlygas. Atsižvelgiant į tai, kad leidimo nuolat gyventi išdavimo sąlygos yra aiškiai ir imperatyviai įtvirtintos Įstatyme, kurio nuostatos įgyvendina Direktyvą, nurodyto leidimo išdavimo tvarka detalizuojama Įstatymą įgyvendinančiuose teisės aktuose ir nuosekliai aiškinama teismų praktikoje, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad teismas netinkamai aiškino bylai aktualias teisės normas, taip kartu pažeisdamas tarptautinius įsipareigojimus pagal Direktyvą ir ESTT sprendimą byloje C‑469/13, nepripažintini pagrįstais.Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą faktų ir teisės taikymo aspektais, neturi jokio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas per paskutinius 5 metus buvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikui – 372 dienoms (t. y. daugiau nei 12 mėnesių), ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje, o atsakovas Sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą.Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nustatytų teisiškai reikšmingų bylai išspręsti aplinkybių pareiškėjas neginčija ir jokių konkrečių savo apskaičiavimų dėl jo praleisto laiko užsienyje ar kitų įrodymų, paneigiančių atsakovo surinktus duomenis dėl 372 dienų, nepateikia, tokių įrodymų neteikė ir pirmosios instancijos teismui. Akcentuotina, kad pareiškėjas tik deklaratyviai teigia, jog jis gyveno Lietuvos Respublikoje paskutinius 5 metus, nors į bylą pateikti įrodymai vienareikšmiškai patvirtina nustatytas aplinkybes dėl pareiškėjo kelionių, kurios viršijo Įstatyme ir Direktyvoje numatytą bendrą 10 mėnesių trukmę už Lietuvos Respublikos ribų. Dėl to nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad, kaip teigia pareiškėjas, Vilniaus apygardos administracinis teismas visiškai neįsigilino į faktines bylos aplinkybes ir jo situaciją vertino netinkamai ar neobjektyviai.Nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su netinkamai atliktu įrodymų vertinimu, primintina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnį įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.); nurodyti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.); įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai; prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (4 d.); jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (6 d.). Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertino visus pateiktus įrodymus, laikydamasis ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų taisyklių.Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp šalių, nes įrodinėjimo pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai, šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-54-858/2015). Nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas Sprendimą, pagrindė jį surinktais objektyviais ir įtikinamais įrodymais, kurių pareiškėjas nepaneigė. Būtina pažymėti, kad visiškai nepagrįsti pareiškėjo argumentai, jog atsakovas Sprendimą grindė spėjimais ar įtarimais.Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog iš atsakovo pateiktų duomenų ir bylos medžiagos matyti, kad nors jis Sprendime nurodė, jog pareiškėjas už Lietuvos ribų buvo išvykęs 372 dienas, tačiau vertindamas, be kita ko, spaudus pareiškėjo pase, atsižvelgė į aplinkybę, ar yra aiškiai matyti, kada pareiškėjas atvyko į šalį ir kada išvyko. Taigi atsakovas vertino ne visiškai išsamius (aiškius) duomenis būtent pareiškėjo naudai. Šią aplinkybę patvirtina ir pirmosios instancijos teismo nustatyti duomenys iš pareiškėjo pase esančios informacijos apie jo per paskutinius 5 metus lankytas šalis ir jose praleistą dienų skaičių (t. y. ilgesnį, negu atsakovas nurodė Sprendime). Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas įrodė, jog pareiškėjas negyveno nepertraukiamai Lietuvos Respublikos teritorijoje paskutinius 5 metus, kaip numato Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktas ir Direktyvos 4 straipsnis, viršydamas Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje įtvirtintą terminą mažiausiai du mėnesius, per kurį pareiškėjas turėjo teisę keliauti į užsienio valstybes, išvykti į komandiruotes ir pan., todėl pareiškėjas šiuo atveju neatitinka pagrindinio kriterijaus Direktyvos 4 straipsnio prasme, siekdamas įgyti ilgalaikį gyventojo statusą.Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje teisiškai nereikšmingos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjui nepagrįstai atsakovas atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (t. y. antroji privaloma sąlyga siekiant gauti nuolatinio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje). Kaip minėta, leidimo nuolat gyventi išdavimo sąlygos yra aiškiai ir imperatyviai įtvirtintos Įstatyme, pagal kurio nuostatas sprendžiant dėl leidimo užsieniečiui nuolat gyventi išdavimo yra reikšmingos dvi imperatyviosios sąlygos: jis turi būti pragyvenęs Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjęs leidimą laikinai gyventi. Šiuo atveju Sprendime konstatavus, kad pareiškėjas neatitinka vienos iš privalomųjų sąlygų ilgalaikiam gyventojo leidimui gauti, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenagrinėjo pareiškėjo argumentų, susijusių su panaikinto leidimo jam laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje neteisėtumu. Pažymėtina, kad šis ginčas yra kitos administracinės bylos dalykas.Nepripažintini pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo panaikinti Sprendimą dėl to, jog atsakovas, priimdamas Sprendimą, pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, gero administravimo principą.Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti reikalavimai (individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos) yra skirti viešojo administravimo institucijos priimamam administraciniam aktui. Taigi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A556-336/2011). Nagrinėjamu atveju įvertinus Sprendimo turinį, matyti, kad Sprendimas visiškai atitinka aptartas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, atsakovas nepažeidė gero administravimo principo, t. y. pareiškėjui aiškiai ir konkrečiai nurodė priežastis, dėl kurių netenkintas prašymas, Sprendimas iš esmės grindžiamas pareiškėjui žinomomis aplinkybėmis, susijusiomis su jo nebuvimu Lietuvoje ir kelionėmis, kurios ir lėmė Sprendimo priėmimą. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes ginčui išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl atsakovo administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo, atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo I. A. (I. A.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.