- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-05-14
- Bylos Nr.
- eI-1458-764/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rasa Ragulskytė-Markovienė, Egidija Puzinskaitė (pran.), Margarita Stambrauskaitė
- Pareiškėjas
- I. A.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 8.3.1Trečiųjų šalių piliečių ir jų šeimos narių teisė laikinai gyventi Lietuvoje
- 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Egidijos Puzinskaitės, teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Margaritos Stambrauskaitės,
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei E. K.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. A. (I. A.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas pateiktu skundu prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2017 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-2078(02185), kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2018 m. kovo 15 d.
Pareiškėjas su skundžiamu sprendimu nesutinka ir nurodo, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo suteiktas nuo 2012 m. ir pratęsinėjamas šešis metus. Skunde pažymima, kad pareiškėjo įmonė turi ilgalaikę patirtį, užsiima prekyba pakavimo įranga bei krovinių logistika pagal klientų užsakymus, taip pat turi keturis darbuotojus ir pastoviai moka darbo užmokestį.
Skunde pažymima, kad bendrovė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – ir SODRA) turėjo skolą, tačiau ji yra sumokėta, o tai patvirtina, jog bendrovė vykdo įsipareigojimus valstybės biudžetui.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nesutinka su skundžiamame sprendime išdėstytais argumentais, kad nebuvo pateiktas pranešimas apie pasikeitusią gyvenamąją vietą ir pažymi, kad ji pasikeitusi nebuvo, tačiau pareiškėjas laiku nesikreipė dėl jos deklaravimo ir nepastebėjo, kad ši teisė buvo terminuota bei pažymi, kad minėtą trūkumą nedelsiant ištaisė.
Skunde teigiama, kad bendrovė buvo susidūrusi su finansiniais sunkumais, todėl dalis darbuotojų parašė prašymus išeiti iš darbo ir teko sumažinti darbo užmokesčio sumą. Pareiškėjas pažymi, kad buvo aktyviai ieškoma naujų darbuotojų, o teisės aktų nuostatos neįpareigoja pasikeitus darbo užmokesčio sumai apie tai informuoti atsakovą. Pareiškėjo nuomone, atsakovo teiginiai dėl sumažintino darbo užmokesčio, nėra pakankamas pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi.
Šalies argumentai
Pareiškėjas mano, kad atsakovas, neatlikęs bendrovės patikrinimo, nesuteikė pareiškėjui galimybės pateikti papildomus paaiškinimus ar dokumentus, taip pažeisdamas pagrindines procedūras, todėl priimtas sprendimas yra neteisėtas bei naikintinas.
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė palaikė skunde išdėstytus reikalavimus ir prašė jį tenkinti
Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka ir nurodo, kad, tikrinant bendrovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą, buvo nustatyta, jog pareiškėjas neatitinka įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų, nes bendrovėje nėra trijų visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių.
Atsiliepimas
Atsiliepime pažymima, kad vienas bendrovės darbuotojas gavo mažesnį nei nustatyta minimalų darbo užmokestį per mėnesį, t. y. jis dirbo nepilną darbo dieną, taip pat bendrovė 10 mėnesių iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos neturėjo 3 darbuotojų, kurie būtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, o šis laikotarpis, atsakovo manymu, laikytinas pakankamu įdarbinti naujus darbuotojus.
Atsakovas taip pat nurodo, kad pagal Įstatymo nuostatas, užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, turėjo kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.
Atsiliepime teigiama, kad pareiškėjas pateikė pažymą, patvirtinančią, jog turi deklaruotą gyvenamąją vietą, tačiau pateikta pažyma nepatvirtina, kad pareiškėjas nuo 2017 m. liepos mėn. iki rugsėjo mėn. nebuvo deklaravęs gyvenamosios vietos ir taip pažeidė imperatyvias Įstatymo nuostatas. Atsakovas, remdamasis atsiliepime išdėstytomis aplinkybėmis, mano, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo panaikintas pagrįstai.
Migracijos departamento atstovė teismo posėdyje pažymėjo, jog ginčas vyksta dėl bendrovėje dirbančių darbuotojų skaičiaus ir jų atitikimo imperatyviems Įstatymo reikalavimas, o ne dėl įmonės fiktyvumo ar realios veiklos vykdymo bei pateikė SODROS informacinės sistemos duomenis, patvirtinančius, jog bendrovėje ir toliau mažėja darbuotojų skaičius.
Liudytoja R. J.-D. paaiškino, kad yra atsakinga už bendrovės biuro priežiūrą ir korespondenciją, tačiau paklausta apie įmonėje dirbančių darbuotojų skaičių, į klausimą atsakyti negalėjo ir pažymėjo, jog jos atliekamos funkcijos nėra susijusios personalo klausimais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. gruodžio 27 d. sprendimo Nr. (15/5-7)11U-2078(02185), kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2018 m. kovo 15 d., teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis byloje pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. vasario 11 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo prašymo pagrindas yra ketinimas užsiimti teisėta veikla UAB „(duomenys neskelbtini)“, esančia adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas kartu su prašymu pateikė (duomenys neskelbtini) pilietybę patvirtinantį dokumentą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ bendrovės įstatus, 2016 m. vasario 8 d. bendrovės vienintelio akcininko sprendimą, kuriuo nutarta padidinti įmonės įstatinį kapitalą, 2016 m. vasario 8 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1. Kartu su prašymu taip pat buvo pateikta 2012 m. kovo 14 d., 2015 m. gruodžio 30 d., darbo sutartis, patvirtinanti įmonėje įdarbintų asmenų skaičių bei jiems mokamą darbo užmokestį, 2015 m. bendrovės balansas bei pelno (nuostolių) ataskaita, 2015 m. metinė pelno mokesčio ataskaita ir AB SEB banko išrašas laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas taip pat pridėjo 2016 vasario 8 d. notaro patvirtintą pareiškimą, galiojantį iki 2018 m. birželio 8 d., kuris patvirtina, jog jam yra suteikta teisė deklaruoti gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini).
Migracijos departamentas atliko pareiškėjo veiklos patikrinimą, kurio metu nustatė, jog pagal 2017 m. gruodžio 27 d. SODROS informacinės sistemos duomenis, bendrovėje nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. birželio 1 d. buvo įdarbintas vienas Lietuvos Respublikos pilietis, o nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. spalio 2 d. buvo įdarbinti du Lietuvos Respublikos piliečiai, t. y. pareiškėjo įmonėje iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos nebuvo įsteigtos 3 darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Migracijos departamentas, patikrinęs bendrovę, taip pat nustatė, jog įmonė yra skolinga valstybės biudžetui 634,40 Eur. Atsakovas taip pat 2018 m. balandžio 24 d. pateikė teismui SODROS informacinės sistemos duomenis, kurie patvirtina, jog bendrovėje dirba du darbuotojai, t. y. pareiškėjas ir R. J.-D.
Pareiškėjas kartu su skundu teismui pateikė 2016 m. rugsėjo 15 d. ir 2017 m. rugsėjo 12 d. pažymas apie deklaruotą gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. (23.31-08)467-278449, kuriuo nuspręsta išieškoti 1 687,21 Eur bei AB SEB banko išrašą laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 23 d. iki 2017 m. gruodžio 4 d., kuris patvirtina, jog visas turimas įsiskolinimas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir SODRAI yra sumokėtas.
Migracijos departamentas, atsižvelgęs į tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturi Įstatymo nustatyto skaičiaus darbuotojų, priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2018 m. kovo 15 d.
Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad leidimas išduodamas užsieniečiui, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 2¹ ar 2² punkte nustatytų reikalavimų.
Remiantis Migracijos departamento pateiktais duomenimis, UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2016 m. balandžio 1 d. turėjo vieną darbuotoją, o nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. spalio 2 d. turėjo du darbuotojus, kurie buvo Lietuvos Respublikos piliečiai. Pažymėtina, kad minėtu laikotarpiu buvo įdarbintas reikiamas skaičius darbuotojų, tačiau vienam iš jų buvo mokamas mažesnis nei minimalus darbo užmokestis, t. y. jis įmonėje dirbo ne visą darbo dieną. Pareiškėjas teigia, kad bendrovė yra susidūrusi su finansiniais sunkumais, tačiau teismas pažymi, jog Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra įtvirtinta imperatyvi nuostata, nustatanti specialias sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti, o jų nebuvimas sąlygoja išduoto leidimo pripažinimą negaliojančiu. Teismas pažymi, kad ginčijamas sprendimas yra priimtas tuo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios tęsėsi ilgą laiko tarpą, o administracinės bylos nagrinėjimo metu, įmonėje be pareiškėjo dirbo tik vienas darbuotojas, t. y. bendrovė nepašalino nustatytų pažeidimų ir neįgyvendino imperatyvių Įstatymo reikalavimų. Akcentuotina, kad teismo posėdyje buvo apklausta liudytoja, t. y. vienintelė be pareiškėjo dirbanti darbuotoja R. J.-D., kuri negalėjo tiksliai atsakyti, kiek bendrovėje dirba darbuotojų ir nurodė, jog jos funkcijos susijusios su bendrovės biuro priežiūra, todėl personalo klausimais pasisakyti negali. Teismo nuomone, bendrovė nėra didelė, todėl liudytoja, kaip nuolat biurą prižiūrinti darbuotoja, turėtų pažinoti kitus bendrovėje dirbančius kolegas ir jei įmonėje yra dirbančių kitų darbuotojų, turėtų pažinoti juos.
Nagrinėjamu atveju paminėtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4908-756/2017, kurioje teismas pažymėjo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvumą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat pripažįsta, kad tokio pobūdžio bylose teiginiai, jog užsienietis objektyviai negalėjo užtikrinti, jog įmonėje dirbantiems asmenims būtų mokamas minimalus mėnesinis atlyginimas, nėra reikšmingi ir pažymėjo, tai, jog užsienietis nebe atitiko šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, dėl ne nuo pareiškėjo priklausančių priežasčių, tokio pobūdžio ginčo kontekste nėra svarbu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4983-624/2017).
Remiantis minėtomis aplinkybėmis, darytina išvada, jog pareiškėjo bendrovė beveik vienerius metus neatitiko imperatyvių Įstatymo reikalavimų, t. y. neturėjo pilną darbo dieną dirbančių darbuotojų ir Įstatymo nustatyto skaičiaus darbuotojų, kurie būtų nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ar Lietuvos Respublikos piliečiai. Pažymėtina, kad pareiškėjas teismo posėdyje nepateikė duomenų, kurie paneigtų minėtas aplinkybes.
Pareiškėjas teigia, kad visada gyveno toje pačioje vietoje, tačiau neiškarto deklaravo gyvenamąją vietą. Pažymėtina, kad Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 4 punktas įtvirtina, jog leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis Lietuvos Respublikoje turi tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, būtų ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai, nuosavybės teise ar naudojasi tokia patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje jis deklaruos savo gyvenamąją vietą ir kuri atitiks nurodytą vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu. Pareiškėjas, prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nurodė, jog gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) ir pateikė atsakovui notaro patvirtintą pareiškimą, leidžiantį deklaruoti gyvenamąją vietą minėtu adresu. Remiantis atsakovo pateiktais pareiškėjo asmens duomenimis, matyti, kad jo gyvenamoji vieta nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. iki 2017 m. liepos 30 d. ir nuo 2017 m. rugsėjo 12 d. buvo deklaruota adresu (duomenys neskelbtini). Atsižvelgus į tai, pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė nuomos sutarties ar savininko sutikimo deklaruoti gyvenamąją vietą minėtu adresu, taip pat laikotarpiu nuo 2017 m. liepos mėn. iki rugsėjo mėn. nebuvo deklaravęs gyvenamosios vietos, byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų pranešęs atsakovui apie gyvenamosios vietos pasikeitimą, todėl skunde išdėstyti argumentai atmestini.
Pareiškėjas teismui nurodė, jog atsakovas neatliko išsamaus tyrimo ir neįvykdė jo apklausos, tačiau pažymėtina, kad Įstatyme nėra įtvirtintas imperatyvus įpareigojimas atsakovui visais atvejais vykdyti apklausą. Teismo nuomone, apklausa laikytina viena ir pagalbinių priemonių, kurios pagrindu galima detaliau nustatyti reikšmingas aplinkybes, todėl sutiktina su atsakovo atstovės teismo posėdyje išdėstytais argumentais, jog nagrinėjamo ginčo atveju, pakako informacinių sistemų ir kitų duomenų, tam, kad būtų nustatytas imperatyvios Įstatymo nuostatos pažeidimas.
Remiantis išdėstytų aplinkybių ir teisės aktų nuostatų visuma, darytina išvada, kad pareiškėjas beveik metus neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių reikalavimų, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. bendrovėje nebuvo įdarbinti trys visą darbo dieną dirbantys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, todėl pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,
nusprendė:
Pareiškėjo I. A. (I. A.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.