- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-29
- Bylos Nr.
- eA-2512-858/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04762-2014-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Irmantas Jarukaitis (pran.), Laimė Baltrūnaitė
- Pareiškėjas
- S. P.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja S. P. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2014 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. (15/5-7)31U-31 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo Rusijos Federacijos pilietei S. P.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą išduoti jai Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (toliau – ir leidimas nuolat gyventi); 3) priteisti jos naudai iš atsakovo išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.
Pareiškėja paaiškino, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindu, t. y. kaip pragyvenusiai Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir visą šį laiką turėjusiai leidimą laikinai gyventi, išlaikiusiai valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus. Pareiškėjos teigimu, reikalavimas pragyventi Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus laikomas įvykdytu tinkamai, jeigu užsienietis neišvyksta iš Lietuvos Respublikos ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir išvykimai iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių (Įstatymo 53 str. 10 d.). Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyrius skundžiamu sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą todėl, kad: 1) ji nepragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastarųjų 5 metų; 2) nuosavybės teise nėra įgijusi gyvenamosios vietos, neįkūrė savo nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėja vadovavosi Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Sąjungoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Sąjungoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 (toliau – Aprašas), kurio 37 punktas nustato, kad apskaičiuodamas užsieniečio nepertraukiamą buvimą Lietuvos Respublikoje bei išvykimo iš jos laikotarpius sprendimą priimantis Migracijos departamento valstybės tarnautojas turi įvertinti ir kitas aplinkybes, įrodančias prašymą padavusio užsieniečio ryšį su Lietuvos Respublika. Atsakovas, vertindamas jos už Lietuvos Respublikos ribų praleistą laiką nepagrįstai neįvertino tos aplinkybės, kad jos užsienyje praleistas laikas buvo skirtas tarnybinėms komandiruotėms, darbo funkcijoms pagal darbo sutartį atlikti. Aplinkybę, kad užsienio komandiruotėse praleistas laikas, neturi būti vertinamas kaip laikotarpis, praleistas už Lietuvos Respublikos ribų, Įstatymo 53 straipsnio 10 dalies prasme, anot pareiškėjos, patvirtina Aprašo 20 punkto nuostatos, pagal kurias ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje gavimui užsienietis neturi pateikti dokumentų, patvirtinančių jo gyvenimą Lietuvos Respublikoje reikiamą laikotarpį, jeigu užsienietis dirba Lietuvos Respublikoje ir (ar) dirbo joje reikiamą laikotarpį. Atsižvelgdama į Aprašo 19 ir 20 punktų reikalavimus, pareiškėja teigė, kad tai, jog ji nepertraukiamai nuo 2008 m. gegužės 8 d. iki šiol dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) (duomenys neskelbtini) ir nuo 2009 m. vasario 4 d. gyvena Lietuvos Respublikoje, patvirtina jos nepertraukiamo gyvenimo Lietuvos Respublikoje faktą. Akcentavo, kad komandiruotės buvo tinkamai įforminamos ir realiai įgyvendintos, jų metu ji atliko savo darbo funkcijas, užtikrindama UAB (duomenys neskelbtini) veiklos tikslus ir pajamas pragyvenimui Lietuvos Respublikoje.
Šalies argumentai
Pareiškėja nesutiko su Sprendimo teiginiu, kad ji neįgijo nuosavybės teise gyvenamosios vietos, neįkūrė savo nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, ir nepagrįsta išvada, jog jos nesieja joks ryšys ir (ar) santykis su Lietuvos Respublika. Nei Įstatymas, nei Aprašas nereikalauja, kad užsienietis, siekdamas įgyti ilgalaikį gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, privalo įsigyti Lietuvos Respublikoje nekilnojamąjį turtą gyvenimui. Pareiškėjos aiškinimu, įkurti savo gyvenamąją vietą galima bet kokiu teisėtu būdu. Pareiškėja ne tik įkūrė ir išlaiko savo pagrindinę ir vienintelę deklaruotą gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), bet joje gyvena su savo mažamečiais vaikais ir sutuoktiniu, t. y. turi šeiminių interesų Lietuvos Respublikoje. Faktai, kad jos vaikai nuo 2010 m. nuolat lanko daželį, jos sutuoktinis nuo 2009 m. dirba Lietuvos Respublikoje įsteigtoje bendrovėje, ji ir jos sutuoktinis nuo 2008 m. yra Lietuvos Respublikoje įsteigtos bendrovės vieninteliai akcininkai, patvirtina jog ne tik ji, bet ir jos šeimos nariai turi asmeninių, socialinių, turtinių ir kultūrinių interesų Lietuvos Respublikoje. Neterminuoti darbo santykiai, trunkantys nuo 2009 m., taip pat įrodo jos ekonominių interesų buvimo faktą. Aplinkybė, kad ji išlaikė valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus patvirtina jos rimtus ketinimus ir toliau sieti savo gyvenimą su Lietuvos Respublika. Laikini išvykimai iš teritorijos, kurioje yra asmeninių ir ekonominių interesų centras, negali būti priežastimi neišduoti leidimo nuolat gyventi.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad priimdamas ginčijamą sprendimą, įvertino Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT) informacinės sistemos duomenis, patvirtinusius, jog pareiškėja nuo 2009 m. rugpjūčio 21 d. iki 2014 m. rugpjūčio 21 d. (per pastaruosius 5 metus prieš prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimą) buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų daugiau kaip 456 dienas, t. y. daugiau kaip 15 mėnesių. Šį faktą patvirtina ir pareiškėjos kartu su prašymu išduoti leidimą nuolat gyventi pateikti įsakymai dėl vykimo į komandiruotes. Taigi, pareiškėja už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų buvo išvykusi laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje (10 mėnesių per 5 metų laikotarpį), todėl ginčijamame Sprendime atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, t. y. neatitinka vienos iš dviejų sąlygų – nėra pragyvenusi Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastarųjų 5 metų. Atsakovas pažymėjo, kad nei Įstatyme, nei Apraše nenumatytos išimtys, kurioms esant pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio nepertrauktų buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikotarpis, jeigu jis per 5 metų laikotarpį sudaro daugiau kaip 10 mėnesių. Įstatymo nuostata yra aiški ir nesuteikia diskrecijos Migracijos departamentui priimti kitokį sprendimą atsižvelgiant į buvimo už Lietuvos Respublikos ribų buvimo priežastis. Aiškinimas, kad nagrinėjant pareiškėjos prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, turėtų būti vadovaujamasi poįstatyminiu aktu – Aprašu, o ne aiškia ir konkrečia įstatymo nuostata, neatitinka konstitucinių principų.
Atsakovas atkreipė dėmesį ir į tai, kad ankščiau nurodytos Įstatymo normos įgyvendina 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva) 4 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Atsakovas nesutiko su pareiškėjos skundo teiginiu, kad vadovaujantis Aprašo 20 punktu, leidimo nuolat gyventi gavimui užsienietis neturi pateikti dokumentų, patvirtinančių jo gyvenimą Lietuvos Respublikoje reikiamą laikotarpį, jei užsienietis dirba Lietuvos Respublikoje ir (ar) dirbo joje reikiamą laikotarpį. Pažymėjo, kad tokia galimybė nėra įtvirtinta Įstatyme. Be to, Įstatymo 53 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui šio straipsnio 1 dalies 8 ir 8¹ punktuose nustatytais pagrindais, pragyventas laikotarpis apskaičiuojamas vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka.
Atsakovas nesutiko ir su pareiškėjos skundo argumentais, kad jis turėjo vadovautis Aprašo 37 punktu ir tirti visas jame nurodytas aplinkybes, nes mano, kad šiame punkte yra išvardintas tik pavyzdinis sąrašas duomenų ir dokumentų, kuriais remiantis gali būti nustatyti užsieniečio gyvenimo Lietuvos Respublikoje ir išvykimo laikotarpiai. Teigė, kad Migracijos departamentas įvertino visus turimus duomenis, kurie buvo reikšmingi ir pakankami pareiškėjos išvykimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikotarpiams nustatyti. Pati pareiškėja skunde neneigia tų aplinkybių, jog ji, vykdama į komandiruotes, už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų buvo išvykusi daugiau kaip 10 mėnesių per paskutinių 5 metų laikotarpį. Taigi, pareiškėja skunde patvirtina, kad ji neatitinka Įstatyme įtvirtinto reikalavimo. Pareiškėjos pateikti įsakymai dėl jos vykimo į komandiruotes į užsienio valstybes tik patvirtina, kad tuo metu ji buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, tačiau neįrodo, kad visą likusį laiką pareiškėja gyveno Lietuvos Respublikoje.
Atsakovas pažymėjo, kad užsieniečio ryšiai su Lietuvos Respublika vertinami, nagrinėjant prašymų dėl leidimo gyventi išdavimo pagrįstumą. Ginčijamas Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjai gyventi Lietuvos Respublikoje, čia vykdyti verslą, t. y. pareiškėja turi galimybę teikti prašymus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir šiuo metu toks leidimas pareiškėjai yra išduotas (galioja iki 2015 m. sausio 30 d.). Pareiškėja buvo pateikusi prašymą dėl šio leidimo laikinai gyventi pakeitimo ir 2014 m. gruodžio 3 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą pratęsti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi, kurį pareiškėja turi įforminti iki 2015 m. kovo 3 d.
Dėl pareiškėjos skundo argumento, jog jos asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centras yra Lietuvos Respublikoje, t. y. Lietuvos Respublikoje yra jos nuolatinė gyvenamoji vieta, atsakovas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse vartojama sąvoka „nuolatinė gyvenamoji vieta“ yra reikšminga ekonominiuose, civiliniuose santykiuose, tačiau ji nėra tapati sąvokai „nuolatinis gyvenimas“ migracijos teisės kontekste. Stiprūs ekonominiai ryšiai tik rodo, kad Lietuvos Respublikoje yra užsieniečio ekonominių interesų centras, tačiau neįrodo faktinio nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje, kuris turi būti pastovus, trunkantis ilgai ir pertraukiamas tik trumpoms išvykoms, kaip tai yra nustatyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas pagal bylos duomenis nustatė, kad pareiškėja Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui 2014 m. rugpjūčio 21 d. pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindu: pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Kartu su prašymu išduoti leidimą nuolat gyventi pareiškėja pateikė kelionės dokumentą – Rusijos Federacijos pasą (duomenys neskelbtini), leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2015 m. sausio 30 d., Klaipėdos miesto valstybinės kalbos mokėjimo kvalifikacinės komisijos pažymėjimą apie išlaikytus valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus (duomenys neskelbtini), 2014 m. rugpjūčio 19 d. pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas Nr. 2014081902, 2010–2014 metų komandiruočių įsakymus, (duomenys neskelbtini) pažymą apie pareiškėjos vaikų D. M. ir M. M. lankomumą, dokumentą, patvirtinantį sumokėtą teisės aktų nustatyto dydžio valstybės rinkliavą.
Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 53 straipsnio 10 dalimi, 55 straipsnio 2 dalimi, Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Sąjungoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Sąjungoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445, 38.2 papunkčiu, atsižvelgdamas į Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje nustatytus leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindus bei į tai, kad pareiškėja neatitinka nei vieno iš leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų, 2014 m. spalio 9 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-7) 31U-31 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo Rusijos Federacijos pilietei S. P.“.
Teismas analizavo Įstatymo 2 straipsnio 15 dalies, 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 53 straipsnio 10 dalies nuostatas ir darė išvadą, jog Įstatyme yra aiškiai įtvirtintos 2 sąlygos, kurias įvykdžius užsieniečiui gali būti išduotas Leidimas nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu: jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi; pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už atitinkamai Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių.
Teismas pažymėjo, jog išduodant leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintu pagrindu, užsieniečio pragyventas laikotarpis apskaičiuojamas vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka (Įstatymo 53 straipsnio 3 dalis). Teismas vadovavosi 37 punktu ir pabrėžė, jog pagal 37.10 papunkčio formuluotę, apskaičiuojant, atsižvelgus į Įstatymo 53 straipsnio 9 dalį, Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytą pragyventą laikotarpį ir nustatant tai, ar užsienietis nebuvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje, įvertinamų duomenų apie užsienietį sąrašas nėra išsamus ir baigtinis, nes gali būti vertinama ir kita informacija.
Teismas pagal Sprendimo turinį sprendė, kad Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos kartu su prašymu pateiktus dokumentus, vertino, jog S. P. nuo 2009 m. vasario 4 d. deklaruoja savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, adresu (duomenys neskelbtini) (Aprašo 37.1 p.). Nors Sprendime nurodyta, kad pareiškėja neįkūrė savo nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, tačiau šis teiginys iš esmės neturi jokios reikšmės sprendžiant, ar pareiškėjai gali būti išduotas Leidimas. Šis faktas sprendime nebuvo niekaip teisiškai kvalifikuotas, tačiau jis paminėtas ir įrodo, kad pareiškėja 5 metus deklaravo savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Nustatyta ir tai, kad pareiškėja nuo 2008 m. gegužės 8 d. dirba direktore UAB (duomenys neskelbtini) pagal neterminuotą darbo sutartį (Aprašo 37.2 p.). Prašymo nagrinėjimo metu surinkti duomenys taip pat patvirtino, kad nuo 2009 m. sausio 30 d. pareiškėja turėjo šiuos leidimus laikinai gyventi: (duomenys neskelbtini), galiojusį nuo 2009 m. sausio 30 d. iki 2010 m. sausio 30 d.; (duomenys neskelbtini), galiojusį nuo 2010 m. sausio 31 d. iki 2010 m. kovo 16 d.; (duomenys neskelbtini), galiojusį nuo 2010 m. kovo 17 d. iki 2010 m. birželio 16 d.; (duomenys neskelbtini), galiojusį nuo 2010 m. gegužės 19 d. iki 2011 m. sausio 30 d.; (duomenys neskelbtini), galiojusį nuo 2011 m. sausio 31 d. iki 2012 m. sausio 30 d.; (duomenys neskelbtini), galiojusį nuo 2012 m. sausio 31 d. iki 2013 m. sausio 30 d.; (duomenys neskelbtini), galiojusį nuo 2013 m. sausio 31 d. iki 2014 m. sausio 30 d., (duomenys neskelbtini), galiojusį nuo 2014 m. sausio 31 d. iki 2015 m. sausio 7 d.; (duomenys neskelbtini), galiojusį iki 2015 m. sausio 30 d. Pastaroji faktinė aplinkybė rodo, kad pareiškėja, 2014 m. rugpjūčio 21 d. paduodama prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, iš esmės atitiko vieną iš Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytų sąlygų – ji turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nuo 2009 m. sausio 30 d., leidimai buvo keičiami ir paduodama prašymą pareiškėja turėjo tokį leidimą, galiojantį iki 2015 m. sausio 30 d.
Pareiškėjos išvykimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikotarpis, vadovaujantis Aprašo 37.6 punktu, apskaičiuotas pagal VSAT informacinėje sistemoje užfiksuotus pareiškėjos vykimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną duomenis, kurie patvirtina, kad pareiškėja nuo 2009 m. rugpjūčio 21 d. iki 2014 m. rugpjūčio 21 d. (per pastaruosius 5 metus prieš prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimą) buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų daugiau kaip 456 dienas, t. y. daugiau kaip 15 mėnesių. Iš esmės pareiškėja neginčija šių aplinkybių, pati nurodo, kad per pastaruosius 5 metus buvo komandiruota už Lietuvos Respublikos ribų, pateikė komandiruotes patvirtinančius dokumentus, taigi, pareiškėja neneigė sprendime nurodytos išvykimų trukmės – daugiau kaip 15 mėnesių, tačiau manė, jog išvykimai į komandiruotes už Lietuvos Respublikos ribų neturi būti įskaityti į bendrą išvykimų laiką, nustatytą Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nagrinėjo Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto ir 53 straipsnio 10 dalies normomis įgyvendinamos 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso preambulės, 4 straipsnio, jo 1 ir 3 dalių nuostatas ir pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas nepasinaudojo Direktyvos 4 straipsnyje nustatyta teise nustatyti ilgesnį galimų išvykų laiką, kuris nenutraukia 5 metų laikotarpio eigos, arba nustatyti, kad tarnybinės komandiruotės neįtraukiamos į išvykų laiką, tačiau tai nereiškia, kad Įstatymo nuostatos, kurios buvo taikytos pareiškėjai, neatitinka Direktyvos reikalavimų. Taigi, pareiškėjos teiginiai, kad komandiruočių laikas neturėjo būti įskaitytas į bendrą išvykų už Lietuvos Respublikos ribų laiką, yra nepagrįsti. Įstatymo 53 straipsnio nuostatos yra imperatyvios, jos neleidžia laisvai traktuoti gyvenimo be pertraukos trukmės ir esant tam tikroms aplinkybėms, į ją neatsižvelgti. Pagal Įstatymo 53 straipsnio 10 dalies nuostatas buvimas komandiruotėse negali būti išimtimi apskaičiuojant buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laiką.
Teismas pripažino nepagrįstais pareiškėjos skundo teiginius, kad Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju privalėjo vadovautis Aprašo 20 punktu, pagal kurį leidimo nuolat gyventi gavimui užsienietis neturi pateikti dokumentų, patvirtinančių jo gyvenimą Lietuvos Respublikoje reikiamą laikotarpį, jei užsienietis dirba Lietuvos Respublikoje ir (ar) dirbo joje reikiamą laikotarpį. Teismas pažymėjo, kad Apraše nustatomos ne leidimų nuolat gyventi išdavimo ar neišdavimo sąlygos, o tik nustatoma, kokiais dokumentais remiantis gali būti priimami atitinkami sprendimai, kurių priėmimą numato Įstatymo nuostatos. Sprendžiant klausimą dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, vertinamos tik tos aplinkybės, kurios nurodytos Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje, t. y. vertinamos tik šioje normoje nurodytos faktinės aplinkybės, o nagrinėjamu atveju tik 8 punkte nurodytos aplinkybės, kurių viena – buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų trukmė (Aprašo 37 p.). Aprašo 20 punkte nurodytų dokumentų nepateikimas neeliminuoja atsakovo pareigos nustatyti Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytas aplinkybes.
Sprendžiant leidimo nuolat gyventi išdavimo klausimą pareiškėjos prašyme nurodytu teisiniu pagrindu, Įstatymas nereikalauja vertinti, ar užsieniečio asmeninių ir ekonominių interesų centras yra toje valstybėje, šiuo atveju Lietuvos Respublikoje. Dėl šios priežasties teismas sprendė, jog pareiškėjos skundo argumentai ir įrodymai dėl jos nepilnamečių vaikų ugdymo, sutuoktinio gyvenamosios ir darbo vietos, Lietuvos Respublikoje registruoto turto, atstovavimo Lietuvos Respublikai sporto renginiuose nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingi. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja, jos sutuoktinis ir nepilnamečiai vaikai ir toliau turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl jokie jų socialiniai, ekonominiai, kultūriniai interesai nagrinėjamu aspektu nėra pažeidžiami.
Teismas pabrėžė, jog kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą ir pateiktus dokumentus, kitų pagrindų, nustatytų Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje, nenustatė.
Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo panaikinti Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus 2014 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. (15/5-7)31U-31, nes šis sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Sprendime iš esmės tinkamai nurodytos jo priėmimo pagrindu buvusios faktinės aplinkybės ir taikytos teisės aktų nuostatos. Teismas sprendė, jog dėl tos priežasties, kad leidimą nuolat gyventi neišduotas tinkamai pritaikius Įstatymo nuostatas, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą įpareigoti Migracijos departamentą išduoti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, teismui atmetus pareiškėjos skundą, pareiškėja neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
III.
Pareiškėja S. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundo reikalavimus tenkinti. Taip pat, pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinį skundą pareiškėja grindžia tokiais pačiais argumentais, kokius nurodė skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėja apeliaciniame skunde akcentuoja, jog:
1. Vadovaujantis Aprašo 20 punktu, jeigu užsienietis dirba Lietuvos Respublikoje ir (ar) dirbo joje reikiamą laikotarpį ir duomenys apie tai yra Socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinėje sistemoje, tai reikalavimas pateikti Aprašo 19 punkte nurodytus dokumentus jam netaikomas. Atitinkamai leidimo nuolat gyventi gavimui užsienietis neturi pateikti dokumentų, patvirtinančių jo gyvenimą Lietuvos Respublikoje reikiamą laikotarpį, o pragyventas Lietuvos Respublikoje laikotarpis teisės aktų prilyginamas dirbtam Lietuvos Respublikoje laikotarpiui.
2. Pagal Direktyvos 4 straipsnio 3 dalį, valstybės narės gali, apskaičiuodamos užsieniečių buvimo valstybėje narėje laikotarpį, atsižvelgti į tarnybinių komandiruočių, įskaitant teikiant tarpvalstybines paslaugas, išvykų trukmę.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodo, jog su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.
Atsiliepimą atsakovas grindžia argumentais iš esmės tapačiais išdėstytiems atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui. Taip pat, atsakovas akcentuoja, jog:
1. Atsižvelgiant į tai, jog Direktyva nėra tiesiogiai taikomas teisės aktas ir jos nuostatos turi būti perkeltos į nacionalinę teisę bei į tai, jog Direktyvos 4 straipsnio nuostatos tinkamai perkeltos į Įstatymo 53 straipsnio 10 dalį, nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia pareiškėja, taikytini Įstatymo, o ne Direktyvos reikalavimai.
2. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą (administracinė byla Nr. A858-1810/201), teismas negali pakeisti viešojo administravimo institucijos, kuriai pagal įstatymus pavesta spręsti dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, ir, teismo sprendimo rezoliucine dalimi kategoriškai įpareigojant išduoti leidimą nuolat gyventi, iš esmės pačiam priimti sprendimą išduoti leidimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių reikalų skyriaus 2014 m. spalio 9 d. sprendimo Nr. (15/5-7)31U-31 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo Rusijos Federacijos pilietei S. P.“, kuriuo atsisakyta išduoti S. P. Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, pareiškėjos S. P. skundą atmetė. Teismas konstatavo, kad pareiškėja negyveno be pertraukos Lietuvos Respublikoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytą laikotarpį ir Sprendimas atsisakyti išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje priimtas teisėtai ir pagrįstai.
S. P. su anksčiau minėtu teismo sprendimu nesutinka ir teigia, jog jeigu užsienietis dirbo Lietuvos Respublikoje reikiamą laikotarpį, tai leidimo nuolat gyventi gavimui užsienietis neturi pateikti dokumentų, patvirtinančių jo gyvenimą atitinkamą laikotarpį, o pragyventas Lietuvos Respublikoje laikotarpis teisės aktų prilyginamas dirbtam Lietuvos Respublikoje laikotarpiui. Be to, pareiškėjos nuomone, pagal Direktyvos 4 straipsnio 3 dalį, valstybės narės gali, apskaičiuodamos užsieniečių buvimo valstybėje narėje laikotarpį, atsižvelgti į tarnybinių komandiruočių, įskaitant teikiant tarpvalstybines paslaugas, išvykų trukmę.
Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusius teisinius santykius dėl pareiškėjos prašomo leidimo nuolat gyventi išdavimo reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX–2206 redakcija). Šio įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Taigi, kaip teisingai išaiškino pirmosios instancijos teismas, užsieniečiui leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas esant dviem sąlygoms – jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus bei turėjo leidimą laikinai gyventi. To paties Įstatymo 53 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog užsienietis, kuriam išduodamas leidimas nuolat gyventi, turi atitikti šio Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas (leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje).
Lietuvos Respublikos Seimas 2012 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 1, 2, 6, 9, 10, 11, 12¹, 17, 19, 21, 22, 24, 26, 33, 37, 38, 40, 43, 49¹, 50, 53, 54, 55, 57, 58, 89, 97, 98, 99, 100, 101, 102, 104, 106, 113, 128, 131, 133, 139, 140¹, 141¹ straipsnių ir priedo pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 44¹, 49³, 98¹, 99¹, 103¹, 105, 105¹, 105², 105³, 105⁴, 106¹ straipsniais ir 12², 13, 14, 15, 16, 18, 20, 145 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymą. Šiuo įstatymu minėtas Įstatymo 53 straipsnis buvo papildytas nauja 10 dalimi (įsigaliojo nuo 2013 m. sausio 1 d.), kurioje įtvirtinta, jog leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui šio straipsnio 1 dalies 8 ir 8¹ punktuose nustatytais pagrindais, pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už atitinkamai Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių. Jeigu užsienietis, kuris leidimą nuolat gyventi siekia gauti šio straipsnio 1 dalies 8¹ punkte nustatytu pagrindu, įrodo, kad buvo išvykęs į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti, pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 12 mėnesių iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 18 mėnesių.
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2013 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. 1V-456 nauja redakcija išdėstytas Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Bendrijoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Bendrijoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašas. Pagal šio Aprašo 36 punktą, jei užsienietis siekia gauti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 ar 8¹ punkte nustatytu pagrindu tai įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas turi įvertinti ir nustatyti, ar užsienietis, atsižvelgus į Įstatymo 53 straipsnio 9 ir 9¹ dalis, pragyveno atitinkamai Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 ar 8¹ punkte nurodytą laikotarpį ir ar per šį laikotarpį nebuvo išvykęs atitinkamai už Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje. Pagal minėto Aprašo 38 punktą, jeigu įvertinus Aprašo 37 punkte nurodytus duomenis ir informaciją nustatoma, kad užsienietis buvo išvykęs atitinkamai už Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje, tai užsieniečio pragyventas atitinkamai Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje laikotarpis skaičiuojamas: jeigu užsienietis buvo išvykęs ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės – nuo pirmos atvykimo atitinkamai į Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritoriją po šio laikotarpio dienos (38.1 punktas); jeigu užsienietis per 5 metų laikotarpį buvo išvykęs daugiau kaip 10 mėnesių – nuo paskutinio atvykimo atitinkamai į Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritoriją dienos (38.2 punktas).
Kaip teisingai pasisakė pirmosios instancijos teismas, iš esmės byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog pareiškėja per pastaruosius 5 metus prieš prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimą buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų daugiau nei 15 mėnesių. Minėta, jog pagal Įstatymo 53 straipsnio 10 dalį maksimalus laikas bendrai praleistas už atitinkamos valstybės narės ribų per aptartą 5 metų laikotarpį yra 10 mėnesių.
Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjos argumentu, jog pagal Aprašo nuostatų aiškinimą, jai kaip dirbusiai Lietuvos Respublikoje, norint gauti leidimą nuolat gyventi, buvimo Lietuvos Respublikoje privalomasis terminas netaikomas. Kaip minėta, leidimo nuolat gyventi sąlygos aiškiai ir imperatyviai yra įtvirtintos aukštesnės galios akte – Įstatyme, ir nagrinėjamu atveju jos negali būti interpretuojamos atsižvelgiant į poįstatyminį aktą. Aprašo 20 punkte buvusi įtvirtinta galimybė netaikyti prašančiam išduoti leidimą nuolat gyventi užsieniečiui reikalavimo pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje ar pragyveno joje reikiamą laikotarpį, nereiškia, jog tokiam užsieniečiui netaikoma Įstatyme nustatyta sąlyga realiai pragyventi Lietuvos Respublikoje apibrėžtą laiką. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2015 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 1V-14 dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. IV-445 „Dėl Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Sąjungoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Sąjungoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo 1.3.12 punktu Aprašo 20 punktas pripažintas netekusiu galios.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 10 dalies norma įgyvendina 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso 4 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos, įtvirtinančios, kad buvimo už valstybės narės teritorijos laikas nepertraukia šio straipsnio 1 dalyje nurodyto laikotarpio (t. y. 5 metų laikotarpio teisėto ir nuolatinio gyvenimo valstybės narės teritorijoje prieš pat paduodant atitinkamą pareiškimą (Direktyvos 4 str. 1 d.) ir įskaičiuojamas į jį, jei tokia išvyka netrunka ilgiau nei šešis mėnesius iš eilės ir iš viso per šio straipsnio 1 dalyje nurodytą laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių, nuostatą. Pažymėtina, jog ši Direktyvos nuostata yra imperatyvi, nustatanti aiškią taisyklę, kaip turi būti skaičiuojamas teisėtas ir nuolatinis gyvenimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje 5 metų laikotarpis. Pripažintina, kad Direktyvos to paties 4 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtinta, jog ypatingais ar išskirtiniais laikino pobūdžio atvejais valstybės narės gali pagal savo nacionalinės teisės aktus leisti, kad straipsnio 1 dalyje nurodyto laikotarpio nepertrauktų ilgesnė išvykos trukmė, nei nurodyta pirmojoje pastraipoje. Tokiais atvejais valstybės narės, apskaičiuodamos 1 dalyje nurodytą laikotarpį, neįskaičiuoja tokios išvykos trukmės. Taip pat, Direktyvos 4 straipsnio 3 dalies trečiojoje pastraipoje nustatyta, kad nukrypstant nuo antrosios pastraipos, valstybės narės gali, apskaičiuodamos visą 1 dalyje nurodytą laikotarpį, atsižvelgti į tarnybinių komandiruočių, įskaitant teikiant tarpvalstybines paslaugas, išvykų trukmę.
Teisėjų kolegija akcentuoja, jog kaip matyti iš aptartų Europos Sąjungos teisės akto formuluočių, nurodytos Direktyvoje numatytos išimtys yra ne įpareigojančios, o atvirkščiai, suteikiančios valstybėms narėms diskrecijos teisę savo nuožiūra, tačiau nustatytais atvejais, nukrypti nuo aptartų imperatyvių nepertraukiamų 6 mėnesių ar 10 mėnesių per penkerius metus terminų, t. y. šiuos terminus prailginti bei atitinkamų laikotarpių neįskaičiuoti į 5 metų laiką.
Pažymėtina, jog vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsniu, direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus. Aiškindamas šią nuostatą Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra pasisakęs, jog jei direktyva yra teisingai perkelta į nacionalinę teisę, jos poveikis pasiekia asmenis per atitinkamos valstybės narės priimtas priemones (1980 m. gegužės 6 d. Sprendimas Komisija prieš Belgiją, 102/79, Rink. p. 1473).
Kaip minėta, Direktyvos nuostatos, leidžiančios taikyti kitus, nei Direktyvos 4 straipsnio 3 dalyje pirmojoje pastraipoje nustatyti, terminus, valstybėms narėms nėra privalomos, t. y., valstybės narės neprivalėjo šių nuostatų perkelti į savo nacionalinę teisę.
Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas įgyvendindamas aptartas Direktyvos nuostatas ir nustatydamas leidimo nuolat gyventi išdavimo tuo pagrindu, jog užsienietis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi (Įstatymo 53 str. 1 d. 8 p.), sąlygas, išimčių, apskaičiuojant užsieniečio pragyventą valstybės teritorijoje bendrą 5 metų laikotarpį, kai išduodamas leidimas būtent šiuo pagrindu, nenumatė. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti, kad aptariamu aspektu Direktyva į nacionalinę teisę perkelta netinkamai. Dėl šios priežasties, taikomos būtent nacionalinės teisės normos, t. y. Įstatymo nuostatos, netaikant Direktyvoje numatytų išimčių. Taigi, nagrinėjamu atveju taikytinas Įstatyme įtvirtintas aiškus reikalavimas 5 metų nepertraukiamo pragyvento laikotarpio pripažinimui išduodant leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu neviršyti nebuvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje 6 mėnesių iš eilės ar 10 mėnesių per 5 metus laikotarpių, nepriklausomai nuo nebuvimo priežasties.
Apibendrinant konstatuotina, jog pareiškėjos prašymo išduoti jai Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje padavimo momentu nebuvo įvykdyta viena iš Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų sąlygų – pragyventi Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus, ir, nenustačius kitų Įstatyme įtvirtintų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų, atsakovas pagrįstai 2014 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. (15/5-7)31U-31 atsisakė tenkinti nurodytą pareiškėjos prašymą, todėl šis Sprendimas nenaikintinas.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog pareiškėja, jos sutuoktinis ir nepilnamečiai vaikai ir toliau turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl jokie jų socialiniai, ekonominiai, kultūriniai interesai nagrinėjamu aspektu nėra pažeidžiami. Be to, pažymėtina, jog ginčijamas atsakovo sprendimas neužkerta kelio pareiškėjai prabuvus Lietuvos Respublikoje reikiamą laikotarpį bei esant kitoms atitinkamoms Įstatyme nustatytoms sąlygoms pakartotinai kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo.
Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes ir išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo nustatytas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės aktus, todėl teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atitinkamai, pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas. Netenkinus pareiškėjos skundo reikalavimų pareiškėja neįgyja teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjos S. P. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.