- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-05-15
- Bylos Nr.
- eI-1597-629/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00251-2018-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Kaminskas, Jolita Rasiukevičienė, Milda Vainienė, Ahmed Jawed Fedaee
- Pareiškėjas
- I. A.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Laura Martinaitytė
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Jolitos Rasiukevičienės ir Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
dalyvaujant pareiškėjui I. A. (I. A.) ir jo atstovei advokato padėjėjai Laurai Martinaitytei,
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Eglei Krūminytei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. A. (I. A.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Pakistano Islamo Respublikos pilietis I. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–7) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2018 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. (15/4-1)7U-1 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo Pakistano Islamo Respublikos piliečiui I. A.“ ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.
Pareiškėjas nurodė, kad 6 metus jam buvo keičiami leidimai laikinai gyventi ir visą šį laikotarpį nebuvo nustatyta jokių Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) pagrindų neišduoti ar panaikinti minėtus leidimus. Nagrinėjant pareiškėjo prašymus dėl leidimo išdavimo ar keitimo, atsakovui nekilo įtarimų dėl UAB „Sevenat“ (toliau – ir Bendrovė) veiklos ir nelegalios migracijos grėsmės, nes Migracijos departamentas leidimus išduodavo UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.
Pareiškėjas paaiškino, kad yra UAB „Sevenat“, įsteigtos 2011 m., kurios įstatinis kapitalas 29 000 Eur, vienintelis akcininkas. Bendrovė dirba jau 6 metus, užsiima prekyba pakuotėmis, vykdo krovinių logistiką pagal klientų užsakymus, turi ilgalaikes tarptautines bendradarbiavimo sutartis. Projektai yra ilgalaikio pobūdžio, yra vykdomi ilgiau nei per metų laikotarpį, nuolat vyksta paslaugų teikimas ir atsiskaitymas už paslaugas, darbuotojams mokamas atlyginimas. Šiuo metu Bendrovėje dirba 4 darbuotojai. Bendrovė nuomoja patalpas, pasirašytos patalpų nuomos sutartys, įmonė niekada nėra sustabdžiusi veiklos vykdymo, visada dirbo ir dirba pelningai. Taigi Bendrovė nuo įsteigimo momento vykdė ir vykdo teisėtą veiklą, o įsteigtų darbo vietų niekada nėra panaikinusi. UAB „Sevenat“ skola Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai yra apmokėta. Tačiau atsakovas būtent tada, kai buvo pateiktas prašymas išduoti leidimą nuolat gyventi, nenorėdamas išduoti leidimo nuolat gyventi, skubotai, nesilaikydamas nustatytos tvarkos, atliko nemotyvuotą, formalų patikrinimą. Pareiškėjo vertinimu, sprendimas dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo turi būti paremtas nustatytais pažeidimais, realaus patikrinimo rezultatais, kurie privalo atitikti UTPĮ normas. Įstatymas nenumato, kad nagrinėjant prašymą dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo būtų vertinama, ar užsienietis atitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.
Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas, vertindamas pareiškėjo praleistą už Lietuvos Respublikos ribų laiką, nepagrįstai neįvertino tos aplinkybės, kad iš esmės visas ginčijamas užsienyje
praleistas laikas buvo skirtas tarnybinėms komandiruotėms ir darbo funkcijoms, todėl šis laikotarpis neturi būti vertinamas kaip praleistas už Lietuvos Respublikos ribų. Pareiškėjo įsitikinimu, faktai, jog jis nepertraukiamai nuo 2012 metų iki šiol dirba UAB „Sevanat“ ir nuo 2012 metų deklaruoja savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, turėtų būti vertinami kaip lemiamos aplinkybės nepertraukiamojo gyvenimo Lietuvos Respublikoje faktui nustatyti.
Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, jog prieš priimdamas sprendimus dėl leidimo išdavimo, Migracijos departamentas kiekvieną kartą privalo atlikti patikrinimus. Vertinant tai, kad nuo 2012 m. pareiškėjui leidimai gyventi buvo išduodami, jo buvimas ir gyvenimas Lietuvoje iki 2017 m. gruodžio mėnesio nekėlė jokios realios grėsmės. Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai nevertino pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje trukmės, nekvietė atvykti ir pateikti paaiškinimus, nebuvo atvykęs į Bendrovę atlikti patikrinimo, taigi sprendimas priimtas neobjektyviai, neišnagrinėjus visų aplinkybių. Skundžiamas sprendimas yra formalus ir paremtas tik spėjimais, o ne realiai patikrintais faktais.
Nurodė, kad Vilniaus apygardos administraciniam teismui yra apskundęs ir Migracijos departamento 2017 m. gruodžio 27 d. sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, nes atsakovas, priimdamas minėtą sprendimą, viršijo savo įgaliojimus, nesilaikė teisės aktų, reglamentuojančių leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, pakeitimo, pratęsimo taisyklių, neteisingai vertino dokumentus ir iš kitų institucijų duomenų bazių gautą informaciją, dėl to padarė klaidingas išvadas. Pareiškėjas pabrėžė, jog atsakovui priėmus šį sprendimą, pareiškėjas neteko teisės gauti ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, kuriam prašymą buvo pateikęs 2017 m. rugsėjo 13 d., tuo pagrindu, kad pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Mano, kad ši byla turėtų būti sustabdyta, iki bus priimtas sprendimas administracinėje byloje dėl sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 20–26).
Nurodė, kad sprendimas neišduoti pareiškėjui leidimo nuolat gyventi priimtas įvertinus, kad užsienietis neatitinka UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nes pareiškėjas per pastarųjų 5 metų laikotarpį buvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikui, ilgesniam laikotarpiui negu nurodyta UTPĮ 53 straipsnio 10 dalyje, t. y. daugiau nei 12 mėnesių. Be to, pareiškėjas, gyvendamas Lietuvos Respublikoje su leidimu laikinai gyventi nuo 2017 m. kovo mėnesio iki 2017 m. gruodžio 27 d., neatitiko UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, taigi, teikdamas prašymą dėl leidimo nuolat gyventi, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ne tik apie savo atvykimo tikslą, bet ir nenurodė, kad per pastaruosius 5 metus prieš prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimą jis buvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų daugiau nei 12 mėnesių.
Paaiškino, kad 2016 m. vasario 11 d. pareiškėjas tuo pagrindu, kad jis yra UAB „Sevenat“ vienintelis akcininkas, pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (galiojęs iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatytu pagrindu. 2016 m. kovo 15 d. pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2016 m. rugsėjo 16 d., o pateikus naują pasą – iki 2018 m. kovo 15 d., tačiau vykdant užsieniečių kontrolę ir patikrinus, ar pareiškėjas atitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, buvo nustatyta, kad UAB „Sevenat“ įdarbinti keturi asmenys, t. y. pareiškėjas, leidimą nuolat gyventi turintis užsienietis ir du Lietuvos Respublikos piliečiai. Vienas Lietuvos Respublikos pilietis, dirbantis Bendrovėje nuo 2017 m. spalio mėn., gavo mažesnį negu nustatytas minimalus mėnesinis darbo užmokestis, taigi Bendrovėje jis nedirbo visą darbo dieną. Be to, minėtas Lietuvos Respublikos pilietis taip pat buvo įdarbintas ir kitoje bendrovėje, kurios pagrindu užsieniečiai kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Taigi Migracijos departamento Kontrolės skyrius 2017 m. gruodžio 27 d. priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėjas ir UAB „Sevenat“ neatitinka imperatyvių UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. Bendrovėje nebuvo įsteigtos ne mažiau kaip 3 darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai arba buvo mokamas mažesnis negu nustatytas minimalus mėnesinis darbo užmokestis.
Atsakovo teigimu, kadangi Bendrovė neatitiko imperatyvių reikalavimų 10 mėnesių, laikytina, kad pareiškėjas sąmoningai nepaisė teisės aktų nustatytų reikalavimų, kad įmonėje būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, bei tokiu būdu siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento įsitikinimu, konstatuoti juridiniai faktai buvo pakankami padaryti pagrįstas išvadas priimat sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi. Atsakovo manymu, nagrinėjamu atveju surinktų duomenų visuma patvirtina, kad kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo tikslo ir sąlygų, jo sąžiningo siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, t. y. konstatuotina, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, o jo tikslas – ne plėtoti verslą ir dirbti Lietuvos Respublikoje, bet tik įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti minėto užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
Migracijos departamentas taip pat nurodė, kad pareiškėjas per pastarųjų 5 metų laikotarpį buvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta UTPĮ 53 straipsnio 10 dalyje laikui, todėl neatitinka UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nes nepragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastarųjų 5 metų. Pažymėjo, kad pagal UTPĮ 53 straipsnio 10 dalies nuostatas buvimas komandiruotėse negali būti išimtimi apskaičiuojant buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laiką. Buvimas įmonės direktoriumi ir gyvenamosios vietos deklaravimas nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėjas fiziškai buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos ir neįrodo faktinio nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje, kuris turi būti pastovus, trunkantis ilgai ir pertraukiamas tik trumpomis išvykomis, kaip tai yra nustatyta UTPĮ 53 straipsnio 10 dalyje. Atkreipė dėmesį, kad priimant ginčijamą sprendimą buvo įvertintas ir pareiškėjo paaiškinimas, kad dirbdamas UAB „Sevenat“ direktoriumi jis privalėjo dažnai išvykti iš Lietuvos. Pabrėžė, kad teisės aktuose nenumatytos išimtys, kurioms esant pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio nepertrauktų buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikotarpis, jeigu jis per 5 metų laikotarpį sudaro daugiau kaip 10 mėnesių. UTPĮ nesuteikia diskrecijos Migracijos departamentui priimti sprendimo išduoti leidimą nuolat gyventi užsieniečiui UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu tuo atveju, jei užsieniečio buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikas iš viso per 5 metų laikotarpį sudaro daugiau kaip 10 mėnesių, nepriklausomai nuo užsieniečio išvykų priežasčių.
Pasak atsakovo, skundžiamame sprendime užfiksuoti duomenys yra tikslūs ir objektyvūs. Migracijos departamentui duomenų sprendimui priimti visiškai pakako, todėl iš pareiškėjo nebuvo reikalaujama pateikti papildomų dokumentų ar paaiškinimų. Pareiškėjas nenurodė ir neįrodė jokių procedūrinių pažeidimų ir konkrečių teisės aktų nuostatų, kuriuos Migracijos departamentas pažeidė neapklausdamas pareiškėjo, taip pat nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių Migracijos departamento išvadas.
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė prašė skundą tenkinti, remdamiesi skunde išdėstytais argumentais. Pareiškėjas papildomai paaiškino, kad jo šeima gyvena Ispanijoje, todėl kas du mėnesius jis vyksta į Ispanija ir būna ten ilgiausiai apie 1 mėn., o paskui važiuoja tikrinti prekių. Daug keliauja verslo reikalais, tokios kelionės trunka nuo 15 dienų iki mėnesio. Verslo reikalais tenka keliauti į Lenkiją, Prancūziją, Italiją, Rumuniją, Čekiją, Jungtinę Karalystę, Portugaliją, Braziliją. Pareiškėjo atstovė papildomai pažymėjo, kad atsakovas nesikreipė į pareiškėją dėl paaiškinimų apie kelionių laikotarpius pateikimo, o Migracijos departamento pateikta lentelė neatspindi tikros situacijos, nes nėra aiškus sienos kirtimo laikas. Abejonės turi būti aiškinamos pareiškėjo naudai.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovė teismo posėdyje prašė pareiškėjo skundą atmesti, remdamasi Migracijos departamento atsiliepime išdėstytais argumentais. Papildomai nurodė, kad Migracijos departamento lentelėje nurodytas ilgas pareiškėjo išvykimo laikas nereiškia, kad visą tą laiką jis buvo Ispanijoje. Tai reiškia, kad pareiškėjas keliavo po Europą ir nebuvo Lietuvoje. Atkreipė dėmesį, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką būtent pareiškėjas turi pateikti duomenis apie savo buvimą Lietuvoje.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilęs dėl atsakovo Migracijos departamento 2018 m. sausio 5 d. sprendimo Nr. (15/4-1)7U-1 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo Pakistano Islamo Respublikos piliečiui I. A.“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad pareiškėjui buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galioję nuo 2012 m. kovo 12 d. iki 2013 m. kovo 12 d., nuo 2013 m. kovo 13 d. iki 2014 m. kovo 13 d., nuo 2014 m. kovo 14 d. iki 2015 m. kovo 14 d., nuo 2015 m. kovo 15 d. iki 2016 m. kovo 15 d., nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. rugsėjo 16 d. ir nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. iki 2018 m. kovo 15 d.
2017 m. rugsėjo 13 d. pareiškėjas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje bei nurodė, kad pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (b. l. 57).
2017 m. gruodžio 27 d. atsakovas Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. (15/5-7)11U-2078(52185) panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2018 m. kovo 15 d., nes pareiškėjas ir UAB „Sevenat“ neatitinka imperatyvių UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų (b. l. 107–108).
2018 m. sausio 5 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, 55 straipsnio 2 dalimi ir 53 straipsnio 10 dalimi bei Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Sąjungoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Sąjungoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445, (toliau – ir Aprašas) 38.2 papunkčiu, atsižvelgdamas į UTPĮ 53 straipsnio 1 dalyje nustatytus leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindus, priėmė skundžiamą sprendimą Nr. (15/4-1)7U-1 neišduoti pareiškėjui leidimo nuolat gyventi. Sprendimą motyvavo tuo, kad pareiškėjas formaliai pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus, turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „Sevenat“ veiklą, jos darbuotojus ir pagrindinį jo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą, taigi pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti šio užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Be to, pareiškėjas per pastaruosius 5 metus prieš prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimą buvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų daugiau kaip 372 dienas (t. y. daugiau nei 12 mėnesių), vadinasi jis neatitinka UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo (b. l. 10– 15).
Pažymėtina, jog pareiškėjas leidimą nuolat gyventi siekė gauti UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto, nustatančio, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi, pagrindu. Pagal UTPĮ 53 straipsnio 3 dalį užsienietis, kuriam išduodamas leidimas nuolat gyventi, turi atitikti šio Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas. Leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui šio straipsnio 1 dalies 8 ir 8¹ punktuose nustatytais pagrindais, pragyventas laikotarpis apskaičiuojamas vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka. Vadovaujantis UTPĮ 53 straipsnio 10 dalimi, leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui šio straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu, pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už atitinkamai Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių. Pagal Aprašo 38 punktą, jeigu įvertinus Aprašo 37 punkte nurodytus duomenis ir informaciją nustatoma, kad užsienietis buvo išvykęs atitinkamai už Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta UTPĮ 53 straipsnio 10 dalyje, tai užsieniečio pragyventas atitinkamai Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje laikotarpis skaičiuojamas: 1) jeigu užsienietis buvo išvykęs ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės – nuo pirmos atvykimo atitinkamai į Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritoriją po šio laikotarpio dienos; 2) jeigu užsienietis per 5 metų laikotarpį buvo išvykęs daugiau kaip 10 mėnesių – nuo paskutinio atvykimo atitinkamai į Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritoriją po šio laikotarpio dienos.
Nagrinėjamu atveju vienas iš pagrindų, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, buvo pareiškėjo neatitiktis UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytam pagrindui. Migracijos departamento teigimu, pareiškėjas per pastaruosius 5 metus prieš prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimą buvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų 375 dienas (t. y. daugiau nei 12 mėnesių) (b. l. 145). Nors atsakovo pateikta lentelė su pareiškėjo išvykų laikotarpių skaičiavimais iš tiesų nėra labai tiksli, nes kaip matyti iš spaudų pareiškėjo pase, pareiškėjas vyko ir į daugiau užsienio valstybių ir šių kelionių laikotarpiai lentelėje neatsispindi, tačiau bendras nebuvo Lietuvoje laikotarpis, teismo vertinimu, apskaičiuotas iš esmės tinkamai. Visų pirma pažymėtina, kad pareiškėjas teismo posėdyje paaiškino, kad danai vyksta į Ispanija lankyti šeimos bei keliauja verslo reikalais. Dažnas pareiškėjo keliones patvirtina ir spaudai jo pase (b. l. 36–55). Pareiškėjas patvirtino, kad aplankęs šeimą iškart į Lietuvą negrįžta, dar keliauja ir verslo reikalais. Minėtus duomenis patvirtina atsakovo pateikta lentelė (b. l. 145) bei spaudai pareiškėjo pase. Nors pareiškėjo atstovė kvestionuoja Migracijos departamento apskaičiuotus pareiškėjo išvykų laikotarpius, tačiau teismas, pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių atsakovo išvadas. Nors pareiškėjo atstovė kvestionuoja atsakovo apskaičiuotus ilgus pareiškėjo išvykų laikotarpius, tačiau teismas pažymi, jog tai, kas pareiškėjas šiais laikotarpiai keliavo ir negrįžo į Lietuvą patvirtina duomenys apie jo lankymąsi kitose valstybėse. Pavyzdžiui, laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 9 d. iki 2015 m. rugpjūčio 26 d. pareiškėjas lankėsi ne tik Ispanijoje, bet ir Brazilijoje (b. l. 48). Spaudai pareiškėjo pase įrodo, jog laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 15 d. iki 2016 m. liepos 24 d. pareiškėjas buvo Prancūzijoje, Ispanijoje, 4 kartus lankėsi Brazilijoje. Be to, teismas atkreipia dėmesį, jog Migracijos departamentas į savo skaičiavimus neįtraukė kai kurių pareiškėjo išvykų: nuo 2015 m. rugpjūčio 27 d. iki 2015 m. rugsėjo 13 d. (17 dienų) pareiškėjas buvo Pakistane, 2015 m. lapkričio 16–26 d. – Brazilijoje (10 dienų), 2016 m. lapkričio 19–23 d. – Pakistane (4 dienos), nuo 2017 m. sausio 14 d. iki 2017 m. vasario 5 d. – Brazilijoje (22 dienas), 2017 m. liepos 14–26 d. – Pakistane (12 dienų). Minėti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas iš Lietuvos išvykęs buvo dar ilgesniam laikotarpiui nei apskaičiavo Migracijos departamentas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas neatitinka UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų, todėl atsakovas, vadovaudamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui Lietuvos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje. Pažymėtina, kad vien minėtos aplinkybės apie pareiškėjo išvykų iš Lietuvos laikotarpį pakanka konstatuoti, jog pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gauti, todėl teismas papildomai nenagrinėja pareiškėjo argumentų dėl, jo nuomone, nepagrįstai panaikinto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kurie, be kita ko, yra administracinės bylos Nr. eI-1458-764/2018 nagrinėjimo dalykas.
Teismo vertinimu, skundžiamo Migracijos departamento sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, skundžiamas sprendimas pagrįstas priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo panaikinti skundžiamą atsakovo 2018 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. (15/4-1)7U-1 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo Pakistano Islamo Respublikos piliečiui I. A.“ bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniai, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo I. A. (I. A.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.