Šiaulių apygardos teismo nutartis

2017-10-03 · Civilinė byla Nr. e2S-771-440/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2017-10-03Šiaulių apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-04-18Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-10-03
Bylos Nr.
e2S-771-440/2017
Teisminio proceso Nr.
2-36-3-01221-2017-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vilija Valantienė
Skolininkas
uždarosios akcinės bendrovės „Raseinių vandenys“
Kreditorius
uždarosios akcinės bendrovės „KRS“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-771-440/2017Teisminio proceso Nr. 2-36-3-01221-2017-0Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1.; 3.1.18.2.1.; 3.1.18.2.3.; 3.1.18.3.; 3.2.4.4.; 3.2.4.9.3.3.; 3.2.4.11.; 3.3.1.18.2.; 3.3.2.3.; 3.3.2.4.; 3.3.2.5. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 3 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininkės uždarosios akcinės bendrovės „Raseinių vandenys“ atskirąjį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eL2-1503-237/2017 pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „KRS“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo ir skolos priteisimo iš skolininkės uždarosios akcinės bendrovės „Raseinių vandenys“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Apeliacinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo ir teisėtumo.Kreditorė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „KRS“ kreipėsi į Raseinių rajono apylinkės teismą dėl teismo įsakymo išdavimo. Prašė priteisti iš skolininkės UAB „Raseinių vandenys“ 1 073 750,43 Eur skolą, 45 887,66 Eur palūkanas, 8 procentų dydžio metines palūkanas nuo kreipimosi į teismą dienos už visą priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, 2 381 Eur žyminio mokesčio.Kreditorės reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – reikalavimo sumai areštuoti skolininkei priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias skolininkei. Nurodė, kad skolininkė tarpusavio susirašinėjimo metu pripažino skolą, tačiau jos negrąžino. Nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, nes reikalavimo suma yra didelė, o pagal teismų praktikoje suformuluotą prezumpciją, kad didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo procesinio sprendimo neįvykdymo riziką. Iš viešai skelbiamų duomenų matyti, kad skolininkės metinė apyvarta sudaro 1 000 000 – 2 000 000 Eur, šioje byloje reiškiamo reikalavimo suma didesnė nei 1 000 000 Eur, todėl, mano, kad reikalavimo suma yra didelė skolininkei. Nuo 2010 m. skolininkė dalyvavo aštuoniolikoje bylų kaip atsakovė, įskaitant 2017 m. pavasario bylą dėl skolos ir palūkanų priteisimo, todėl galimai skolininkė nėra linkusi vykdyti savo piniginių prievolių kreditoriams. Be to, didėjant skolininkės kreditorių skaičiui, didėja ir galimo teismo sprendimo šioje byloje neįvykdymo rizika. Skolininkė pripažino, kad finansavimo šaltinių jai reikia ieškoti, todėl yra rizikos, kad šie šaltiniai taip ir nebus rasti.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Raseinių rajono apylinkės teismas 2017 m. liepos 10 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo skolininkei UAB „Raseinių vandenys“ priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias skolininkui ir esančias pas skolininką arba trečiuosius asmenis, pareikšto reikalavimo 1 119 638,09 Eur sumai, leidžiant atlikti pagal įstatymus privalomus mokėjimus valstybės ar savivaldybės biudžetams, o taip pat atsiskaityti su darbuotojais. Teismas nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės yra preliminarios priemonės, kuriomis siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymą, ir tuo užtikrinti jo privalomumą. Teismas, nenagrinėdamas ir nevertindamas paties ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas į abiejų bylos šalių interesus bei užtikrindamas jų pusiausvyrą, sprendė, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, tai yra ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimas, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, galės būti realiai įvykdytas. Pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti yra pagrįsta teismo abejonė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Įvertinęs kreditorės prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytas aplinkybes bei kartu pateiktus rašytinius įrodymus, teismas konstatavo, kad prievolė turtinė, reikalavimo suma didelė, prievolė nėra užtikrinta kitomis priemonėmis. Teismas padarė išvadą, kad pareiškime nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu skolininkė UAB „Raseinių vandenys“ prašo panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 10 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nepagrįstai konstatavo, kad kreditorės reikalavimai yra pagrįsti, nes skolininkė pareiškė pretenzijas kreditorei dėl atliktų darbų kokybės, todėl ji neturi nebejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į UAB „Raseinių vandenys“ dėl skolos priteisimo.Skolininkės veikla yra susijusi su viešuoju interesu, o tokios veiklos ribojimas, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, neužtikrina tinkamo funkcijų vykdymo. Kyla rizika, kad įvykus geriamojo vandens tiekimo, nuotekų šalinimo sutrikimams, avarijai, skolininkei neturint galimybių tinkamai veikti dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, tiesioginiame pavojuje atsidurtų skolininkės aptarnaujamos teritorijos gyventojai (jų sveikata ir kt.) ir kiti paslaugų vartotojai. Laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas reikšmingai pažeis viešąjį interesą bei sukels dar didesnę žalą nei jų nepritaikymas.Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorė UAB „KRS“ prašo Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:Teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, nes ieškinys yra preliminariai pagrįstas. Kreditorė ir skolininkė sudarė atlygintinę rangos sutartį, kurios pagrindu kreditorė atliko darbus, todėl skolininkei kaip užsakovei kyla pareiga atsiskaityti už suteiktas paslaugas. Darbai buvo perduoti užsakovei (skolininkei UAB „Raseinių vandenys“), rangovė (kreditorė UAB „KRS“) tik gavusi atskirąjį skundą sužinojo apie užsakovės pastebėtus darbų trūkumus. Įvertinusi skolininkės kartu su atskiruoju skundu pateiktus duomenis (nuotraukas), kreditorė nesutiko su skolininkės nustatytais darbų trūkumais. Skolininkė neįrodė, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių patirs didelę žalą. Skolininkės nurodyta rizika yra „kelių mažai tikėtinų įvykių grandinė“, todėl nesudaro pagrindo naikinti laikinąsias apsaugos priemones.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Kreditorė UAB „KRS“ kreipėsi į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo ir skolos išieškojimo, reikalavimų užtikrinimui kreditorė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad skolininkė neatsiskaitė už atliktus statybos rangos darbus pagal PVM sąskaitas faktūras serija KAU Nr. 2402 ir serija KAU Nr. 2426. Raseinių rajono apylinkės teismas 2017 m. liepos 10 d. išdavė teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. eL2-1503-237/2017 ir skundžiama nutartimi teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones. Turto arešto registro pažyma patvirtina, kad taikius laikinąsias apsaugos priemones buvo areštuotas žemės sklypas, dvidešimt trys kelių transporto priemonės bei piniginės lėšos, esančios kredito įstaigose.Raseinių rajono savivaldybės meras 2017 m. liepos 19 d. pareiškė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Nurodė, kad UAB „Raseinių vandenys“ atlieka viešąsias geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas, įmonės steigėjas ir vienintelis akcininkas yra Raseinių rajono savivaldybė. Įmonės įstatinis kapitalas – 10 171 881,44 Eur, įmonė turi turto už 23 800 000 Eur ir gauna pastovias pajamas kiekvieną mėnesį. UAB „Raseinių vandenys“ geriamąjį vandenį tiekia 11 000 vartotojų, o centralizuotai nuotekas tvarko 8 000 vartotojų. Įmonei negalint disponuoti piniginėmis lėšomis ir atsiskaityti su tiekėjais, UAB „Raseinių vandenys“ negalės vykdyti savo kasdieninės veiklos, bus pažeistas viešasis interesas, nukentės Raseinių rajono gyventojai bei verslo subjektai, iškils reali grėsmė didelei žalai atsirasti. Įvertinęs prašyme nurodytas aplinkybes, jog skolininkės steigėjas ir vienintelis akcininkas yra Raseinių rajono savivaldybė, kontroliuojama atitinkamų valstybės institucijų, teismas jas vertino kaip mažinančias grėsmę, kad turtas gali būti perleistas tretiesiems asmenims ar kitaip suvaržytas, kad UAB „Raseinių vandenys“ gyventojams tiekia geriamąjį vandenį, įmonei negalint disponuoti piniginėmis lėšomis, įmonė negalės vykdyti savo kasdieninės veiklos, bus pažeistas viešasis interesas, apsunkinta įmonės veikla, todėl Raseinių rajono apylinkės teismas 2017 m. liepos 20 d. nutartimi panaikino Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 10 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, t. y. areštą skolininkės piniginėms lėšoms ar turtinėms teisėms, bei patikslino, kad Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 10 d. nutartimi areštuojamas skolininkei priklausantis nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, uždraudžiant parduoti, mainyti, dovanoti, kitaip perleisti, įkeisti ar kitokiu būdu suvaržyti šį turtą, pareikšto reikalavimo 1 119 638,09 Eur sumai. Skolininkei UAB „Raseinių vandenys“ per CPK 439 straipsnyje numatytą terminą pareiškė prieštaravimus dėl teismo įsakymo, per teismo nustatytą terminą kreditorė UAB „KRS“ padavė ieškinį dėl 1 119 638,09 Eur skolos priteisimo iš UAB „Raseinių vandenys“. Raseinių rajono apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi priėmė ieškinį, panaikino išduotą teismo įsakymą ir bylą perdavė pagal teismingumą Šiaulių apygardos teismui, nes ieškinio suma didesnė nei 400 000 Eur. Šiuo metu Šiaulių apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-923-883/2017 pagal ieškovės UAB „KRS“ ieškinį atsakovei UAB „Raseinių vandenys“ dėl skolos priteisimo, paskirtas parengiamasis teismo posėdis.Atsižvelgiant į tai, kad atskiruoju skundu prašoma panaikinti visas Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 10 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, t. y. nekilnojamojo ir kilnojamojo turto areštą, areštą piniginėms lėšoms ir turtinėms teisėms, kad iki atskirojo skundo nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme pirmosios instancijos teismas pats panaikino dalį Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 10 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, t. y. areštą skolininkės piniginėms lėšoms ir turtinėms teisėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliacinis procesas dėl dalies taikytų laikinųjų apsaugos priemonių – arešto piniginėms lėšoms ir turtinėms teisėms – panaikinimo nutrauktinas, nes neliko apeliacijos objekto (CPK 306 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Esant tokioms aplinkybėms apeliacinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 10 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių – skolininkės nekilnojamojo ir kilnojamojo turto arešto – pagrįstumo ir teisėtumo.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

Pažymėtina, kad CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi skundžiamoje nutartyje teisingai nurodoma, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei nustatytos abi CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos.Teismų praktikoje pripažįstama, kad laikinąsias apsaugos priemones teismas turi ir gali taikyti tik tuomet, kai yra pakankamas pagrindas manyti, jog teismo sprendimą įvykdyti bus sunku arba visiškai neįmanoma tuo atveju, jeigu pareikštas prašymas, skundas būtų patenkintas. Asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi prašymą pagrįsti ir motyvuoti, pateikti tam tikrus įrodymus, iš kurių būtų matyti, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iš tikrųjų reikalingas (CPK 147 straipsnio 5 dalies 3 punktas). Taigi jam tenka pareiga įrodyti sąlygų, dėl kurių prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1539/2014). Minėta išvada paremta bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, pagal kurią šalys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones pareiškėjas turi pateikti tiek įrodymų, kad teismui pakaktų įvertinti, kad galimas ieškovui (pareiškėjui) palankaus teismo sprendimo priėmimas, kad egzistuoja preliminari grėsmė, jog teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, todėl nepagrįsti skundo argumentai, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, patvirtinančių prašyme nurodytas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju kreditorė laikosi nuomonės, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2017 m. liepos 10 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones, todėl nėra pagrindo jų panaikinti, ar dar labiau susiaurinti laikinųjų apsaugos priemonių mastą nei tai buvo padaryta Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 20 d. nutartimi, kuria panaikintas areštas skolininkės piniginėms lėšos ir turtinėms teisėms.

Dėl preliminaraus kreditorės reikalavimų pagrįstumo

Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas visų pirma atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (liet. preliminarų) vertinimą. Pagal prima facie doktriną ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovei (kreditorei) palankus teismo sprendimas. Kai vertinamas ieškinio prima facie (liet. preliminarų) pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015). Tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovės (kreditorės) nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016). Taigi teismo atliekamas preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovės (kreditorės) reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovė (kreditorė) pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-364-241/2017).Nagrinėjamu atveju savo reikalavimą dėl skolos priteisimo kreditorė UAB „KRS“ grindžia tuo, kad ji atliko Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros (defektų šalinimo ir darbų užbaigimo) Šiluvos, Betygalos, Girkalnio, Viduklės miesteliuose darbus. Skolininkė UAB „Raseinių vandenys“ neatsiskaitė už atliktus statybos rangos darbus pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras, nors darbai priimti. UAB „Raseinių vandenys“ neneigia fakto, kad iki šiol nėra atsiskaičiusi su kreditore UAB „KRS“, tačiau, jos nuomone, kreditorė UAB „KRS“ neturi neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į UAB „Raseinių vandenys“. Atskirajame skunde skolininkė UAB „Raseinių vandenys“ tvirtino, kad darbai atlikti nekokybiškai, todėl buvo pareikšta pretenzija dėl darbų kokybės. Atsiliepime į ieškinį UAB „Raseinių vandenys“ nurodė, kad kompetentingos valstybės institucija, t. y. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, atlikusi patikrinimą nustatė, kad UAB „KRS“ deklaravo ir dabar reikalauja atsiskaitymo už sudvigubintus darbus, t. y. už darbus, kurių UAB „KRS“ faktiškai neatliko, o tik „prirašė“, todėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2017 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. D1-628 nustatyta, kad UAB „Raseinių vandenys“ dėl netinkamo pirkimo būdo, vykdant viešąjį pirkimą „Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtra (defektų šalinimo ir darbų užbaigimo) Šiluvos, Betygalos, Girkalnio, Viduklės miesteliuose“ ir dėl dvigubo darbų finansavimo Europos Sąjungos fondų lėšomis pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 dalį, 9 straipsnio 1 ir 3 dalį, 39 straipsnio 2 dalies 3 punktą bei Vykdomų pagal Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos naudojimo strategiją ir ją įgyvendinančias veiksmų programas projektų išlaidų ir finansavimo reikalavimų atitikties taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 31 d. nutarimu Nr. 1179 „Dėl vykdomų pagal Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos naudojimo strategiją ir ją įgyvendinančias veiksmų programas projektų išlaidų ir finansavimo reikalavimų atitikties taisyklių patvirtinimo“, 20 punktą. Taip pat pripažino, kad projekto vykdytojai UAB „Raseinių vandenys“ nepagrįstai išmokėta 221 150,17 Eur bei įpareigojo nurodytą sumą grąžinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai. Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla Nr. eI-5030-968/2017 pagal UAB „Raseinių vandenys“ skundą dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2017 m. liepos 26 d. įsakymo Nr. D1-628 panaikinimo, taigi tik panaikinus minėtą įsakymą ar jo dalį UAB „Raseinių vandenys“ galės atsiskaityti su UAB „KRS“ už atliktus darbus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju tarp bylos šalių kyla ginčas ar UAB „KRS“ materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, tačiau į klausimą ar UAB „KRS“ turi galiojančią reikalavimo teisę bus galima atsakyti tik nustačius bylai teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, tai yra išnagrinėjus bylą iš esmės ir priėmus joje sprendimą. Skolininkė UAB „Raseinių vandenys“ kreditorės UAB „KRS“ reikalavimų nepagrįstumą sieja su tokiu UAB „KRS“ pareikštų reikalavimų ištyrimo ir įvertinimo mastu, kuris būdingas bylos nagrinėjimo iš esmės stadijai, todėl šie argumentai negali būti nagrinėjami laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje, nes yra ginčo iš esmės nagrinėjimo dalykas. Taigi, šiuo metu, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, nėra teisinio ir (ar) faktinio pagrindo pripažinti, kad procesas pagal UAB „KRS“ ieškinį pradėtas akivaizdžiai neteisėtai ir (ar) ieškinys akivaizdžiai negalėtų būti tenkintas. Kaip jau buvo minėta, preliminariai vertinant ieškinio pagrįstumą, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas neturi išsamiai pasisakyti dėl ginčo esmės, nes faktinės bylos aplinkybės, šalių pozicija ginčo klausimu ir jai pagrįsti pateikti įrodymai bus visapusiškai įvertinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėjant iš esmės (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1131-516/2017).

Dėl galimo UAB „KRS“ palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės

Antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – reali grėsmė, kad ieškovei (kreditorei) palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas arba jo įvykdymas pasunkės (CPK 144 straipsnis). Šios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimą UAB „KRS“ grindžia iš esmės tik didele ieškinio suma, teikdama, kad grėsmė būsimam teismo sprendimui preziumuojama, kai ginčas tarp šalių kyla dėl didelės pinigų sumos. Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina tokį apeliantės argumentą, kadangi aktualiausioje Lietuvos apeliacinio teismo laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje yra pasisakoma, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovei (kreditorei) yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutas tik padeda išsaugoti atsakovės (skolininkės) turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės ir savaime materialinių vertybių nesukuria, todėl net ir tuo atveju, jeigu ieškinio reikalavimai būtų tenkinami, ir jiems įvykdyti atsakovės (skolininkės) turto neužtektų, tai negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su atsakovės (skolininkės) turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne atsisakymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-900-464/2017). Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovės (skolininkės) nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai (Lietuvos apeliacinio 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1073-464/2017). Nagrinėjamu atveju skolininkė UAB „Raseinių vandenys“ atskiruoju skundu nesiekia įrodyti, kad jos turtinė padėtis yra pakankamai gera. Ji nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių duomenų apie savo turtinė padėtį, tačiau įvertinus viešai skelbiamus duomenis matyti, kad tai nuo 1995 m. birželio 22 d. veikiantis juridinis asmuo, kurios steigėjas yra Raseinių rajono savivaldybės taryba. UAB „Raseinių vandenys“ teikia vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas Raseinių rajono gyventojams bei kitiems paslaugų gavėjams, bendrovės metinė apyvarta yra apie 1 000 000 – 2 000 000 Eur (CPK 179 straipsnis); iš Turto areštų registro pažymos matyti, kad įmonei priklauso 6/112 dalis žemės ūkio paskirties žemės sklypo, esančio Raseinių r. sav., Ariogalios sen., Geluvos k. 8, bei dvidešimt trys kelių transporto priemonės. Pažymėtina, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip, todėl laikinąsias apsaugos priemones prašantis taikyti ieškovė (kreditorė) turi įrodyti (ar bent pateikti įtikinamus argumentus) apie atsakovės (skolininkės) nesąžiningumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-364-241/2017). Tačiau apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad ši praktika nereiškia, jog nesąžiningumas turi būti neabejotinai įrodytas. Sprendžiant dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui pakanka ir nesąžiningo elgesio rizikos, kurią patvirtina konkretūs ar bent jau labiau tikėtini duomenys apie atsakovės (skolininkės) nesąžiningą elgesį, atliktus ar ketinamus atlikti veiksmus, galinčius ateityje sukliudyti teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-71-186/2017; 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1073-464/2017). ). Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos ir nepagrįstai suteikė išskirtinę reikšmę ieškinio sumos dydžiui.Prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones argumentai, kad UAB „Raseinių vandenys“ atsisako sumokėti jos nepripažįstamą skolą arba ginčą spręsti taikiai, savaime nepatvirtina jos nesąžiningumo ar ketinimų vengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-900-464/2017). Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, leidžiančių manyti, kad UAB „Raseinių vandenys“ ketina perleisti įmonei priklausantį turtą ir tokiu išvengti prievolės, susijusios su pareiga atsiskaityti už atliktu statybos rangos darbus.Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, UAB „KRS“ teigimu, skolininkė neapmokėjo 2016 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaitos faktūros serija KAU Nr. 2402 ir 2016 m. spalio 31 d. PVM sąskaitos faktūros serija KAU Nr. 2426. Taigi kreditorė į teismą kreipėsi praėjus beveik metams nuo šios prievolės atsiradimo, taigi ji neskubėjo kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų teisių gynimo teisme, be to, neskundė Raseinių rajono apylinės teismo 2017 m. liepos 20 d. nutarties, kuria sumažintas laikinųjų apsaugos priemonių mastas.Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad skolininkė UAB „Raseinių vandenys“ yra savivaldybės įmonė, todėl įmonės turtas gali būti perleistas tik laikantis Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 14 straipsnyje nustatytos tvarkos, pagal kurią apie savivaldybės tarybos sprendimą perduoti įmonės turto dalį įmonės vadovas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo turi viešai paskelbti šio įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nurodytame leidinyje arba raštu pranešti kiekvienam įmonės kreditoriui; įmonė privalo suteikti papildomą prievolių įvykdymo užtikrinimą to pareikalavusiam kreditoriui, jeigu yra pagrindas manyti, kad prievolę įvykdyti bus sunkiau; kreditorius reikalavimus papildomai užtikrinti prievolių įvykdymą gali pateikti ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo viešo paskelbimo apie sprendimą perduoti įmonės turto dalį dienos arba nuo rašytinio pranešimo įteikimo jam dienos. Pažymėtina, kad įvertinęs griežtus teisės aktų reikalavimus, susijusius su savivaldybės įmonės turto perdavimu pirmosios instancijas teismas 2017 m. liepos 20 d. nutartimi pripažino, kad minėtoji aplinkybė mažina grėsmę, kad UAB „Raseinių vandenys“ turtas gali būti perleistas tretiesiems asmenims ar kitaip suvaržytas.Nagrinėjamu atveju UAB „KRS“ teigimu, grėsmę teismo sprendimo įvykdymui rodo aplinkybė, kad UAB „Raseinių vandenys“ kaip atsakovė dalyvavo aštuoniolikoje bylų (http://rekvizitai.vz.lt). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien aplinkybė, kad UAB „Raseinių vandenys“ anksčiau ne kartą dalyvavo civilinėse bylose kaip atsakovė savaime nereiškia, kad UAB „Raseinių vandenys“ turi daug kreditorių, kad ji nėra linkusi atsisakyti su kreditoriais už suteiktas prekes ir (ar) paslaugas, kadangi dalis bylų yra susijusi su UAB „Raseinių vandenys“ kaip perkančiosios organizacijos sprendimų ginčijimu. Be to, 2017 m. buvo nagrinėtos tik keturios bylos, kurios dalyvavo UAB „Raseinių vandenys“ ir tik vienoje iš jų buvo priimtas UAB „Raseinių vandenys“ nepalankus teismo sprendimas. Įvertinus Lietuvos Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, manytina, kad prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo minima 2017 m. pavasario byla dėl skolos ir palūkanų priteisimo, kreditorė UAB „KRS“ turi omenyje civilinę bylą pagal AB-F „VITI“ ieškinį atsakovei UAB „Raseinių vandenys“ dėl skolos už atliktus statybos rangos darbus ir palūkanų priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors minėtoje byloje pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinį ir priteisė iš UAB „Raseinių vandenys“ skolą, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. gegužės 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-243-516/2017 panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžino klausimą iš nagrinėti iš naujo, taigi klausimas dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, t. y. UAB „Raseinių vandenys“ pareigos grąžinti skolą dar nėra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Atitinkamai nėra pagrindo išvadai, kad UAB „Raseinių vandenys“ nėra linkusi atsiskaityti su kreditoriais už suteiktas prekes ir paslaugas, ar kad didelis kreditorių skaičius didina galimai UAB „KRS“ palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką.Teismų praktikoje pripažįstama, kad vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, juolab kai nėra objektyvių duomenų, jog atsakovė (skolininkė) vengs ar negalės vykdyti teismo sprendimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-881-186/2017), todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad kreditorė UAB „KRS“ nenurodė ir nepagrindė aplinkybių, lemiančių sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą, t. y. antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos.

Dėl neproporcingai didelės žalos grėsmės

Remiantis CPK 145 straipsnio 2 dalimi laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo ir proporcingumo principais. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos ar parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Kaip minėta, laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas, o tai suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, aptariant šalių interesų derinimo taisykles, yra pasisakyta ir dėl to, jog teisminio proceso pradžioje taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti tik tokios, kad jos iš esmės nestabdytų ir netrikdytų įmonių komercinės ūkinės veiklos, t. y. įmonės komercinė ūkinė veikla negali nukentėti dėl pradėtų teisminių procesų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-651-178/2015; 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-213-178/2016). Taikant tokias varžančiais procesines priemones, kaip turto areštas, visuomet egzistuoja poreikis nepažeisti proceso šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo principo. Proporcingumas yra vienas iš bendrųjų teisės principų. Šio principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienai iš šalių nesuteikti nepagrįsto pranašumo. Taigi įvertinant atskirojo skundo argumentų pagrįstumą ir vertinant galinčią kilti didelę žalą kaip atsakovės teisių suvaržymas, lyginant su ieškovės interesais, nekilnojamo ir kilnojamojo turto areštas yra pernelyg neproporcinga priemonė, kuri gali lemti padarinių, akivaizdžiai neatitinkančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslų, atsiradimą. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, aptariant šalių interesų derinimo taisykles, yra pasisakyta ir dėl to, jog teisminio proceso pradžioje taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti tik tokios, kad jos iš esmės nestabdytų ir netrikdytų įmonių komercinės ūkinės veiklos, t. y. įmonės komercinė ūkinė veikla negali nukentėti dėl pradėtų teisminių procesų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-651-178/2015; 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-213-178/2016; 2017 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-973-196/2017).Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ginčas kilo dėl atliktų statybos rangos darbų apimties (kokie darbai faktiškai atlikti), kokybės ir atsakovės pareigos atsiskaityti už atliktus darbus, paprastai tokio pobūdžio bylose ginčai gali užtrukti ilgesnį laiką, taigi taikyti bei išviešinti apribojimai disponuoti turtu galėtų turėti įtakos skolininkės, kaip verslininkės, reputacijai, kenkti jos ūkinei komercinei, kas, atitinkamai, menkintų ir jos galimybes atsiskaityti su savo kreditoriais, įskaitytinai ir su pačia kreditore. Taigi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininkei kiltų kur kas daugiau neigiamų padarinių, nei kreditorei, jeigu turto areštas nebūtų taikomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-881-186/2017). Esant tokioms aplinkybėms pripažintina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas būtų neproporcingas skolininkės teisių suvaržymas.

Dėl procesinės bylos baigties

Įvertinęs byloje esančius duomenis, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui reikšmingų sąlygų visumos. Nagrinėjamu atveju kreditorė UAB „KRS“ nenurodė ir nepagrindė aplinkybių, lemiančių sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą, pirmosios instancijos teismas nukrypdamas nuo aktualiausios teismų praktikos nepagrįstai suteikė išskirtinę reikšmę ieškinio sumos dydžiui, todėl negrįstai tenkino kreditorės UAB „KRS“ prašymą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, skundžiama nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – kreditorės UAB „KRS“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad paduodant atskirąjį skundą dėl nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones skolininkė sumokėjo 38 Eur žyminio mokesčio, kitų duomenų apie proceso dalyvių patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, nepateikta. Tenkinus atskirąjį skundą, 38 Eur žyminio mokesčio priteistina skolininkei UAB „Raseinių vandenys“ iš kreditorės UAB „KRS“ (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 306 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nutraukti apeliacinį procesą, pradėtą pagal skolininkės uždarosios akcinės bendrovės „Raseinių vandenys“ atskirąjį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 10 d. nutarties dalies, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės skolininkės uždarosios akcinės bendrovės „Raseinių vandenys“ piniginėms lėšoms ir turtinėms teisėms.

Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 10 d. nutartį dalyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininkės uždarosios akcinės bendrovės „Raseinių vandenys“ nekilnojamajam ir kilnojamajam turtui panaikinti ir išspręsti klausimą šioje dalyje iš esmės – atmesti kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „KRS“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo uždarosios akcinės bendrovės „Raseinių vandenys“ atžvilgiu.

Priteisti skolininkei uždarajai akcinei bendrovei „Raseinių vandenys“, juridinio asmens kodas 172380181, iš kreditorės „KRS“, juridinio asmens kodas 133630961, 38 Eur (trisdešimt aštuonis eurus) žyminio mokesčio už atskirąjį skundą dėl nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.

Teisėja Vilija Valantienė