Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Petkuvienės ir Andriaus Veriko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (atsakovo) M. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-14573-845/2019 pagal ieškovo AB „BnP Finance“ ieškinį atsakovams ŽŪB „Agromodera“ ir M. Č. dėl negrąžinto kredito, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

13. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą atsakovo M. Č. apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

14. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, atsakovo apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).

15. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).

16. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovo reikalavimas dėl skolos iš solidariojo skolininko (atsakovo) M. Č. pagal 2018 m. birželio 22 d. Laidavimo sutartį priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

17. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2018 m. birželio 22 d. ieškovas ir atsakovė ŽŪB „Agromodera“ sudarė paskolos sutartį Nr. AF-6NTK97DS, kuria ieškovas suteikė atsakovei 5 000 EUR paskolą; paskolos grąžinimo terminas 12 mėnesių (e. b .l. 38-43). Paskolos sutarties specialiosiose sąlygose šalys detalizavo paskolos grąžinimo terminus ir kitas sąlygas, o būtent: sutarties sudarymo mokestį, kredito mokestį, sutarties administravimo mokestį (e. b. l. 14). Paskolos suteikimo faktą patvirtina 2018-06-22 Swedbank mokėjimo nurodymas 5000 EUR sumai (e. b. l. 17). Atsakovė įsipareigojo suteiktą vartojimo kreditą grąžinti dalimis ir sumokėti 225,87 EUR mokėjimo (pelno) palūkanų, 150 EUR sutarties sudarymo mokesčio bei 463,56 EUR sutarties administravimo mokesčio iki 2019 m. birželio 22 d., kas mėnesį mokant po 486,62 EUR. Siekiant užtikrinti atsakovės ŽŪB „Agromodera“ įsipareigojimų pagal paskolos sutartį Nr. AF-6NTK97DS tinkamą vykdymą, 2018 m. birželio 21 d. tarp ieškovo ir atsakovo M. Č. buvo sudaryta laidavimo sutartis Nr. BPVL2018-06/10 (e. b. l. 29-30), kuria atsakovas M. Č. įsipareigojo solidariai atsakyti ieškovui, jeigu atsakovė ŽŪB „Agromodera“ neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies pagal 2018 m. birželio 22 d. paskolos sutartį Nr. AF-6NTK97DS. Atsakovė ŽŪB „Agromodera“ savo sutartinių įsipareigojimų pagal paskolos sutartį tinkamai nevykdė, jai ieškovas siuntė pranešimus, jog nesilaikoma paskolos mokėjimo grafiko (e.b.l. 7,8, 12, 19, 20, 36, 37, 44), o 2019-03-13 išsiuntė atsakovams pretenziją dėl netinkamo prievolių vykdymo, nustatydamas terminą iki 2019-03-23 skolai padengti (e. b. l. 31-32). Kadangi skola nurodytu terminu padengta nebuvo, ieškovas kreipėsi į atsakovę dėl paskolos sutarties nutraukimo (e. b. l. 68).

Dėl apeliacinio skundo argumentų

18. Remiantis CK 6.70 straipsnio 1 dalį prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje numatytais būdais. Laidavimas yra vienas iš tiesiogiai CK 6.70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų. Laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Laidavimas yra asmeninis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, jo tikslas – užtikrinti, kad prievolė, už kurią laiduojama, bus tinkamai įvykdyta. Laidavimas padidina tikimybę, kad prievolė kreditoriui bus įvykdyta, nes, skolininkui jos neįvykdžius, kreditorius gali savo reikalavimą pareikšti laiduotojui.

19. Laidavimo teisiniuose santykiuose dalyvauja trys asmenys – kreditorius, skolininkas ir laiduotojas; greta paprastai jau egzistuojančių (arba būsimų) kreditoriaus ir skolininko prievolinių santykių sukuriami nauji kreditoriaus ir laiduotojo prievoliniai santykiai. Laiduotojas yra asmuo, kuris įsipareigoja atsakyti kito asmens (skolininko) kreditoriui, jeigu asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Taigi laidavimo sutartimi laiduotojas prisiima pareigą kito asmens (skolininko) kreditoriui, o kreditorius įgyja papildomą reikalavimo teisę savo pradinės reikalavimo teisės, susijusios tik su skolininku, atžvilgiu. Pagal laidavimo sutartį laiduotojas įgyja tik pareigą įvykdyti užtikrintą prievolę, kai skolininkas jos neįvykdo ar tai padaro netinkamai, o kreditorius – tik teisę reikalauti, kad laiduotojas atliktų šią savo pareigą. Laiduotojo pareiga įvykdyti prievolę kreditoriaus naudai, o kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas įvykdytų skolininko prievolę, gali būti įgyvendinta tik tada, kai skolininkas neįvykdo laidavimu užtikrintos prievolės arba netinkamai tai padaro (CK 6.81 straipsnio 1 dalis).

20. Jeigu kitaip nenustatyta laidavimo sutartyje, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Esant laidavimui, yra dvi prievolės: pagrindinė prievolė, siejanti skolininką ir kreditorių, bei šios pagrindinės prievolės akcesorinė (papildoma, šalutinė) prievolė, siejanti laiduotoją ir kreditorių (CK 6.76 straipsnio 2 dalis). Nors CK 6.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laiduotojas ir pagrindinis skolininkas atsako solidariai, tačiau laiduotojo solidarioji pareiga atsiranda tik tuo atveju, jeigu pagrindinis skolininkas neįvykdo prievolės.

21. Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia faktinė situacija, kai, atsakovei ŽŪB „Agromodera“ pažeidus paskolos sutarties vykdymo sąlygas, t. y. laiku nemokėjus jai suteiktos paskolos, jos kreditorius (ieškovas) savo reikalavimą nukreipė į pačią skolininkę, t. y. atsakovę ŽŪB „Agromodera“ ir skolininkės laiduotoją, t. y. apeliantą M. Č. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškiniu prašomas sumas solidariai priteisė ir iš apelianto M. Č. (CK 6.6. straipsnio 4 dalis, 6.78 – 6.81 straipsniai).

22. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo buvo patenkintas ieškovės reikalavimas dėl skolos iš solidariojo skolininko (atsakovo) M. Č. pagal 2018 m. birželio 22 d. Laidavimo sutartį priteisimo, apeliantas nurodo, jog ieškovas nepaaiškino apeliantui visos sudarytos 2018-06-21 Laidavimo sutarties esmės. Apeliantui buvo pateiktas Laidavimo sutarties projektas ir prašymas jį pasirašyti. Jokios Sutarties sąlygos su atsakovu M. Č. nebuvo iš anksto suderintos. Laidavimo sutarties projektas tiesiog buvo atsakovui atsiųstas elektroninių paštu ir atsakovas M. Č., jį pasirašęs, grąžino ieškovui. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, nėra jokio objektyvaus pagrindo sutikti su tokia apelianto skunde dėstoma pozicija.

23. Pažymėtina, jog sutarties laisvės principas ne tik reiškia, kad negalima asmens priversti sudaryti sutartį prieš jo valią, bet ir tai, kad kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, todėl kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Kertinis civilinis teisės principas – protingumo principas – reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, rūpestingai, atidžiai, domėtųsi savo teisėmis ir pareigomis. Taigi atsakovas M. Č., būdamas atidus, rūpestingas ir protingas asmuo privalėjo domėtis, ką pasirašo. Be to, kaip teigia pats apeliantas, Laidavimo sutarties projektas jam buvo atsiųstas elektroniniu paštu. Vadinasi, atsakovas turėjo pakankamai laiko susipažinti su Sutarties turiniu, jos sąlygomis ir prisiimamais įsipareigojimais. Priešingų įrodymų atsakovas nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nepateikė. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad apeliantas nesuprato, jog sudaro Laidavimo sutartį, kuria atsakovas M. Č. įsipareigojo solidariai atsakyti ieškovui, jeigu atsakovė ŽŪB „Agromodera“ neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies pagal 2018 m. birželio 22 d. paskolos sutartį Nr. AF-6NTK97DS. Apeliantas susipažino (turėjo galimybę susipažinti) su Laidavimo sutarties sąlygomis, prieš pasirašydamas sutartį galėjo įvertinti savo įsipareigojimų pobūdį ir mastą. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad ieškovas kėlė reikalavimus apeliantui kuo greičiau pasirašyti Laidavimo sutartį, kad buvo naudojamas psichologinis, ar fizinis spaudimas, ar, kad apeliantas negalėjo (neturėjo galimybės) įvertinti ketinamą pasirašyti sandorį ir su juo susijusias rizikas, konsultuotis su profesionalais, jeigu jo turimų žinių nepakako sudaromam sandoriui (jo rizikai) įvertinti. Kaip minėta, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis, iškilus poreikiui konsultuotis su profesionalais dėl prisiimamų įsipareigojimų arba susilaikyti nuo tokio veiksmo atlikimo, juo labiau, kai apeliantas teigia neturėjęs nei patirties, nei žinių sudarant tokius sandorius. Priešingu atveju, jei asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai bei neatidžiai ir taip veikdamas pats prisiima galimus neigiamus savo veiksmų padarinius.

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, bet kuris netgi vidutiniškai išsilavinęs ir tiek pat rūpestingas asmuo pasidomėtų, kokia yra sandorio sudarymo prasmė ir tikslas apskritai. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kurie leistų manyti, kad apeliantas dėl savo amžiaus, išsilavinimo, sveikatos būklės ar kitų aplinkybių negalėjo suvokti sudaromo sandorio esmės ar galėjo suvokti tik ribotai. Apeliantas neginčijo aplinkybių, kad Laidavimo sutartyje yra jo parašas, o iš sutarties teksto matyti, kad ji nėra didelės apimties (3 lapai), sąlygos yra konkrečios ir aiškios, t. y. aiškiai apibrėžtas sutarties dalykas, laiduotojo įsipareigojimai, ieškovo reikalavimo patenkinimas iš laiduotojo turto, laiduotojo pareiškimai ir garantijos. Pažymėtina ir tai, kad kaip nurodė ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą, ieškovas niekada negavo pretenzijų iš atsakovo M. Č. dėl sudarytos Laidavimo sutarties. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, susipažinęs su ginčo sutartimi, kiekvienas atidus asmuo sutarties nuostatas būtų supratęs vienareikšmiškai – kaip prievolę atsakyti savo turtu už kito asmens prievoles, jei pastarasis jų neįvykdys. Kitaip tariant, atsakovui, kaip vidutiniam vartotojui, turėjo būti suprantama sudaromos sutarties esmė, jos nevykdymo rizika, todėl apelianto teiginius, jog Laidavimo sutarties sąlygos jam nebuvo išaiškintos ir jis sutarties turinio nesuprato, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino tik kaip siekį išvengti civilinės atsakomybės, kylančios iš Laidavimo sutarties. Priešingai nei nurodo atsakovas M. Č. apeliaciniame skunde, jis turėjo galimybę apsvarstyti Laidavimo sutarties sudarymo neigiamas pasekmes savo turtinei padėčiai ir esant abejonėms dėl tokio sandorio tikslingumo, sandorio atsisakyti, todėl nėra jokio pagrindo visą atsakomybę, susijusią su Laidavimo sutarties pasirašymu, perkelti išimtinai tik ieškovui, kaip kad pateiktu apeliaciniu skundu siekia apeliantas. Atsižvelgiant į tai, atsakovo teiginiai, jog ieškovas nepaaiškino apeliantui visos sudarytos 2018-06-21 Laidavimo sutarties esmės, jokios Sutarties sąlygos su atsakovu M. Č. nebuvo iš anksto suderintos atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

25. Kitokio aiškinimo, remiantis aukščiau išdėstytu, nelemia ir atsakovo apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismui tinkamai atkleidus bylos esmę ir nustačius esmines bylos aplinkybes, būtų kilusi pareiga ex officio (pagal pareigas) pripažinti Laidavimo sutartį kaip sandorį niekiniu bei taikyti niekinio sandorio pasekmes.

26. CK 1.78 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio.

27. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad teismas, nesant pareikšto reikalavimo, savo iniciatyva (ex officio) konstatuoja sandorį niekiniu tik tada, kai niekinis sandoris yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, toks konstatavimas yra būtinas, ginant asmens pažeistas teises ir taikant niekinio sandorio padarinius, ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, nes tokio sandorio negaliojimo pagrindas yra akivaizdus. Tam, kad pagrindas pripažinti sandorį niekiniu būtų akivaizdus (ir kad jį teismas galėtų konstatuoti procesiniame sprendime), būtina, jog tokį pagrindą patvirtinančios aplinkybės būtų nustatytos (ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) laikantis CPK įtvirtintų reikalavimų arba išvadą dėl tokio pagrindo egzistavimo patvirtintų kitoje byloje nustatytos, t. y. CPK nustatyta tvarka ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos aplinkybės (CPK 263 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalies 1, 2 punktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-248/2018).

28. Taigi, teismas niekinio sandorio faktą gali konstatuoti ir taikyti tokio sandorio pasekmes neatsižvelgdamas į tai, ar šalis yra pareiškusi reikalavimą dėl sandorio pripažinimo niekiniu, jeigu iš bylos duomenų yra akivaizdus niekinio sandorio faktas, ir toks teismo veikimas nelaikomas bylos ribų peržengimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-486-611/2016). Jeigu aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių. Kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2012; 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-248/2015; 2017 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-248/2017).

29. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau aptartą teismų praktiką dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ex officio, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo jokio pagrindo konstatuoti, kad 2018 m. birželio 21 d. Laidavimo sandoris akivaizdžiai niekinis, kadangi apelianto argumentai, jog Laidavimo sutarties sąlygos jam nebuvo išaiškintos ir jis sutarties turinio nesuprato, tėra prielaidos, kurios nėra pagrįstos įrodymais ir nereiškia akivaizdaus niekinio sandorio sudarymo fakto. Kaip minėta, kiekvienas asmuo, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, pats privalo rūpintis savo teisėmis ir pareigomis, apsvarstyti galimus teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, todėl kiekvienas asmuo prieš sudarydamas sandorį, turi pasitikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Jokių kitų aplinkybių, sudarančių pagrindą konstatuoti akivaizdų niekinio sandorio faktą ir taikyti niekinio sandorio pasekmes, apeliantas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė ir nenurodė.

30. Be to, pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga (CPK 13 straipsnis). Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Taigi teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju ieškovas pareiškė ieškinį, kuriuo prašė teismo priteisti iš atsakovų skolą. Tuo tarpu atsakovas M. Č. nebuvo pareiškę priešieškinio reikalavimo dėl 2018 m. birželio 21 d. Laidavimo sutarties, kurios pagrindu ieškovas prašė priteisti iš apelianto skolą, pripažinimo negaliojančia. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas turėjo bylą nagrinėti pareikšto ieškinio ribose ir, nesant kitų reikalavimų bei nesant akivaizdaus niekinio sandorio fakto, neturėjo analizuoti klausimų dėl 2018 m. birželio 21 d. Laidavimo sutarties sudarymo aplinkybių. Dėl nurodytų priežasčių apelianto teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas turėjo ex officio pripažinti Laidavimo sutartį kaip sandorį niekiniu bei taikyti niekinio sandorio pasekmes, taip pat atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

31. Apibendrinusi išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nustatytos aplinkybės neleidžia spręsti, kad apeliantas nesuprato sudaromos sutarties esmės. Pažymėtina, jog atsakovas Laidavimo sutartį pasirašė, nurodytos sutarties sąlygų neginčijo, priešieškinio dėl jos pripažinimo negaliojančia nereiškė, todėl apelianto argumentai, jog Laidavimo sutarties sąlygos jam nebuvo išaiškintos ir jis sutarties turinio nesuprato, tėra prielaidos, kurios nėra pagrįstos jokiais įrodymais ir vertintinos tik kaip siekis išvengti civilinės atsakomybės, kylančios iš Laidavimo sutarties. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią, todėl turi būti vykdoma (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Kadangi pagrindinis skolininkas (atsakovė) ŽŪB „Agromodera“ prievolės pagal paskolos sutartį neįvykdė, akivaizdu, jog atsakovui M. Č., kaip laiduotojui pagal laidavimo sutartį, atsirado solidarioji pareiga įvykdyti prievolę. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovo ieškiniu prašomas sumas, t. y. 4.194,22 EUR negrąžintą kreditą, 159,97 EUR palūkanas, 125,82 EUR sutarties sudarymo mokestį, 365,70 EUR sutarties administravimo mokestį, 71,63 EUR kompensuojamas palūkanas ir 121 EUR ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidas, solidariai priteisė ir iš apelianto M. Č. Tokia išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis bei yra padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių.

32. Teisėjų kolegija išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, atsakovo apeliacinio skundo argumentus, bei faktinius bylos duomenis taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl skolos priteisimo, iš esmės pakartoja jau anksčiau į bylą teiktuose procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus. Nors apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra tikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnio 1 dalis), tačiau tai nereiškia pakartotinio bylos ar atskiro procesinio klausimo nagrinėjimo. Vien apelianto nesutikimas su tuo, kaip šias aplinkybes įvertino teismas, nesuponuoja išvados, jog teismas netinkamai išnagrinėjo ieškovo reikalavimus. Apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, nepagrindžia teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo faktinių aplinkybių interpretaciją. Taigi apeliantas iš esmės siekia, kad remiantis byloje pateiktais įrodymais būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas. Kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir (ar) faktinių aplinkybių interpretavimo neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis bylos medžiaga.

33. Kiti apelianto argumentai vertintini kaip neturintys esminės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.

34. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei konstatuoja, jog kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kurie iš esmės jau kartojasi arba ta pati mintis aprašoma kitais sakiniais, teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui ir byloje skundžiamo pirmosios instancijos teismo priimto teisinio rezultato neįtakoja, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą, reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias laidavimo teisinius santykius, bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą dėl skolos iš solidariojo skolininko (atsakovo) M. Č. pagal 2018 m. birželio 22 d. Laidavimo sutartį priteisimo (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis), kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į atsakovo apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apelianto teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija atsakovo apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

36. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

37. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, ieškovas turi teisę į jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą. Tačiau ieškovas įrodymų, pagrindžiančių jo apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas nepateikė, todėl klausimas dėl jų priteisimo nespręstinas.

38. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020-01-23), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Dėl rašymo apsirikimo klaidos ištaisymo

39. Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo iš apelianto priteistiną sumą. Sudėjus pirmosios instancijos sprendimo rezoliucinėje dalyje išvardintas pinigų sumas, jų bendra suma yra 5038,34 EUR, o ne 5161,94 EUR, kaip tai nurodyta pirmosios instancijos sprendime.

40. CPP 276 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas savo iniciatyva ar dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu gali ištaisyti sprendime rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas, kurių ištaisymas nekeičia sprendimo esmės. Šiuo procesiniu institutu gali naudotis ir apeliacinės instancijos teismas (CPK 302 straipsnis).

41. Apeliantas apeliaciniame skunde tik identifikavo klaidą, tačiau neprašė jos ištaisyti, todėl ji ištaisoma apeliacinės instancijos teismo iniciatyva.

42. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų ŽŪB „Agromodera“ ir M. Č. 4.194,22 EUR negrąžinto kredito, 159,97 EUR palūkanų, 125,82 EUR sutarties sudarymo mokesčio, 365,70 EUR sutarties administravimo mokesčio, 71,63 EUR kompensuojamųjų palūkanų ir 121 EUR ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų. Tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo rezoliucinės dalies antroje pastraipoje sudėdamas priteistiną sumą padarė aritmetinę klaidą ir nurodė, kad bendra priteista skolos suma yra 5.161,94 EUR, vietoje 5.038,34 EUR. Kadangi pirmosios instancijos teismas suklydo nurodydamas bendrą priteistą skolos sumą, šis rašymo apsirikimas ištaisomas nurodant, kad bendra ieškovui AB „BnP Finance“ solidariai iš atsakovų ŽŪB „Agromodera“ ir M. Č. priteista skolos suma yra 5.038,34 EUR (CPK 276 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 276 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Ištaisyti rašymo apsirikimą, padarytą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo rezoliucinės dalies antroje pastraipoje, nurodant, kad bendra ieškovui AB „BnP Finance“ solidariai iš atsakovų ŽŪB „Agromodera“ ir M. Č. priteista skolos suma yra 5.038,34 EUR.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis yra neatsiejama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 29 sprendimo dalis.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.