Šiaulių apygardos teismo nutartis, e2A-392-856/2022

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-10-05
Bylos Nr.: e2A-392-856/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-52-3-03689-2021-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, Lina Muchtarovienė, Irena Stasiūnienė
Ieškovas: D. B.-K.
Atsakovas: K. G., D. G.

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-392-856/2022 Teisminio proceso Nr. 2-52-3-03689-2021-3 Procesinio sprendimo kategorijos 2.4.2.9.1; 3.1.1.2.22; 3.1.7.6; 3.2.4.9.1.1; 3.2.4.9.3.3; 3.3.1.18.4. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. spalio 5 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės ir Irenos Stasiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės D. B.-K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. kovo 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-734-723/2022 pagal ieškovės D. B.-K. ieškinį (patikslintą) atsakovams K. G. ir D. G., atstovaujamiems įstatyminių atstovų (tėvų) E. G. ir A. V., dėl nekilnojamojo turto dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir piniginės kompensacijos priteisimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė D. B.-K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, nepilnamečiams atsakovams K. G. ir D. G., kuriuo prašė: nutraukti bendrąją dalinę nuosavybę tarp ieškovės ir atsakovų ir atidalyti ieškovei priklausančias 3/8 dalis bendrosios dalinės nuosavybės, esančios (duomenys neskelbtini), pripažįstant ieškovei nuosavybės teise priklausančias 3/8 nekilojamojo turto dalis, esančias (duomenys neskelbtini), atsakovams, t. y. kiekvienam atsakovui po 3/16 dalis; priteisti ieškovei 43 125 Eur kompensaciją iš atsakovų už atsakovams tenkančią turto dalį, t. y. iš kiekvieno po 21 562,50 Eur; priteisti ieškovei patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinyje nurodė, kad ji 2018-05-25 Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu paveldėjo nekilnojamąjį turtą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), t. y. 3/8 dalis žemės sklypo, kurio bendras plotas 0,1853 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turto vertė 28 000 Eur; 3/8 dalis gyvenamojo namo, kurio bendras plotas 163,94 m², unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turto vertė 46 600 Eur; 3/8 dalis ūkinio pastato, užstatytas plotas 9,00 m², unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turto vertė 468 Eur; 3/8 dalis tvarto, užstatytas plotas 43,00 m², unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turto vertė 2560 Eur; 3/8 dalis garažo, užstatytas plotas 39,00 m², unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turto vertė 2 620 Eur; 3/8 dalis ūkinio pastato, užstatytas plotas 34,00 m², unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turto vertė 2 300 Eur; 3/8 dalis ūkinio pastato, užstatytas plotas 10,00 m², unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turto vertė 231 Eur; 3/8 dalis lauko virtuvės, užstatytas plotas 60,00 m², unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turto vertė 4 130 Eur; 3/8 dalis kiemo statinių, užstatytas plotas 60,00 m², unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turto vertė 16 Eur.

3. Pagal tą patį Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą išvardintą turtą paveldėjo ir kiti bendraturčiai - A. G. paveldėjo ¼ dalį nekilnojamojo turto, o E. G. paveldėjo 3/8 dalis nekilnojamojo turto. Vėliau E. G. 2018-06-13 Dovanojimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) jam priklausančią turto dalį padovanojo savo nepilnamečiams vaikams K. G. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir D. G. (gim. (duomenys neskelbtini)), kuriems atiteko po 3/16 dalį nekilnojamojo turto.

Šalies argumentai

4. Bendraturtė A. G. 2018 m. pabaigoje kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl atidalinimo iš bendrosios nuosavybės ir su atnaujintu bendro turto duomenų įregistravimu susijusių išlaidų. Vilniaus apygardos teismas 2020-02-18 priėmė nutartį Nr. e2-638-577/2020, kuria patvirtino šalių pasirašytą taikos sutartį ir bylą nutraukė, pripažino K. G. ir D. G. asmeninės nuosavybės teisę į priklausančią A. G. - po 1/8 turto dalį kiekvienam. Tokiu būdu atsakovams K. G. ir D. G. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas sudaro lygiomis dalimis, t. y. po 5/16 dalis. Taip pat teismas nurodė, kad atsakovai už jiems perleidžiamą dalį solidariai įsipareigoja sumokėti A. G. 23 000 Eur kompensaciją. Taigi šiai dienai minėtas nekilnojamasis turtas priklauso: ieškovei - 3/8 dalys, o atsakovams - po 5/16 dalis.

5. Ieškovė gyvena Turkijoje, kur yra sukūrusi šeimą. Ieškovė ginčo turtu visiškai nesunaudoja jau 3 metus, todėl jai turėti tik 3/8 dalis yra neracionalu ir nuostolinga. Buvusi turto bendrasavininkė A. G. 2018 m. teismui pateiktu ieškiniu siekė, jog visas nekilnojamasis turtas būtų priteistas jai vienai, kitiems bendraturčiams išmokant kompensacijas. Tačiau byla baigėsi taikos sutartimi. Pasibaigus bylai, atsakovams K. G. ir D. G. atiteko didžioji dalis nekilnojamojo turto, o pačiai A. G. buvo sutarta išmokėti kompensaciją pinigais. Taigi, iš atsakovų, taip pat jų įstatyminio atstovo E. G. veiksmų akivaizdu, jog šie bendraturčiai parodė aiškią valią išpirkti nekilnojamąjį turtą. Po teismo proceso ginčo objekte apsigyveno atsakovai su savo įstatyminiais atstovais, todėl akivaizdu, jog ieškovei turėti tik formalias tokio turto 3/8 dalis labai neapsimoka ir nenaudinga. Juolab, jog turto naudojimosi tvarkos nustatyta nėra, vadinasi, kiti nekilnojamojo turto bendrasavininkai naudojasi visu nekilnojamuoju turtu, o ne tik jiems priklausančia turto dalimi. Ieškovė net raktų neturi nuo namo ir paprasčiausiai būtų ten neįleista. Naudojimosi tvarkos nustatymas nekilnojamuoju turtu neišspręstų visų ginčų, nes norint namą remontuoti, statyti naują tvorą ar atlikti kitus svarbesnius kapitalinio remonto darbus, būtų reikalingas kito bendraturčio sutikimas.

6. Ieškovės įgaliotas asmuo ne kartą kalbėjosi su nekilnojamojo turto pardavimo brokeriu dėl 3/8 dalių turto pardavimo, tačiau brokeris nurodė, kad tokį turtą parduoti kitiems pirkėjams, o ne bendraturčiams, praktiškai neįmanoma, juolab, kad nėra nustatyta turto naudojimosi tvarka. Be to, nauji pirkėjai turėtų teisę reikšti pretenzijas atsakovams į bet kurią namo kambario ar kitų statinių dalį, kas sudarytų didelių nepatogumų ne tiek ieškovei ar naujiesiems turto savininkams, kiek patiems atsakovams.

7. Ieškovės užsakymu 2022-02-22 buvo atliktas nekilnojamojo turto vertinimas, kurio išvadoje nurodyta bendra viso turto vertė 115 000 Eur, todėl ieškovei tenkanti kompensacija yra 43 125 Eur (115 000 Eur/8 x 3), t. y. iš kiekvieno atsakovo po 21 562,50 Eur. Ieškovės nuomone, jos reikalavimo tenkinimas nelaikytinas pažeidžiančiu kitų bendraturčių interesus, nes patys bendraturčiai ar jų įstatyminiai atstovai išreiškė norą ir valią gauti didesnę turto dalį iš kitos bendraturtės A. G., taigi, akivaizdu, jog šiuo metu atsakovai su tėvais gyvendami ginčo name naudojasi visu turtu - namu, žeme ir kitais pastatais pilna apimtimi. Tai yra naudojasi ir ieškovės dalimis neatlygintinai.

Atsiliepimas

8. Atsakovų K. G. ir D. G. įstatyminiai atstovai A. V. bei E. G. atsiliepimu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovė su atsakovų atstovais nesvarstė ir nederino variantų dėl savo dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad kreipėsi pas bendraturčius ir išnaudojo visas galimybes dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės be teismo, dėl ko proceso dalyviams gali atsirasti papildomu nepagrįstų finansinių išlaidų. Ieškovė nuolat gyvena Turkijoje, labai retai atvyksta į Lietuvą, paveldėtu turtu pati faktiškai nesinaudoja, turtą išlaiko tik atsakovai. Ieškovės prašymas atidalyti jai priklausančias 3/8 dalis bendrosios dalinės nuosavybės, atitinka CK 4.80 straipsnio 1 dalies reikalavimą su sąlyga, kad tam neprieštarauja atsakovai. Tačiau ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovų tokią didelę kompensaciją, yra neteisėtas ir reiškia atsakovų nuosavybės teisių pažeidimą, nes atsakovai neprašė atidalyti ieškovei priklausančio turto išmokant jai kompensaciją. Iš pateikto ieškinio matyti, jog ieškovė nesiekia atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, bet faktiškai nori parduoti savo turtą kaip galima brangiau. Atsakovų atstovas E. G. dėl COVID-19 pandemijos prarado darbą ir buvo priverstas registruotis darbo biržoje, jau daugiau kaip metai jis be pajamų ir darbo, todėl šeimai ir nepilnamečiams vaikams atsirado papildomų finansinių problemų. Atsakovų atstovė A. V. laikinai nedirba, nes prižiūri mažametį vaiką. Taigi, atsakovai kol kas netgi neturi priežasčių svarstyti galimybę apie kompensacijos sumokėjimą ieškovei, nebent kompensacijos sumokėjimą galima bus išdėstyti ilgesniam laikotarpiui. Nesutinka su ieškovės paskaičiuota jos dalies turto verte, nes ji yra nepagrįsta. Iš 2021-09-07 VĮ Registrų centras išrašo matyti, kad viso ginčo turto vertė bylos nagrinėjimo metu yra 82 414 Eur. Vidutinės rinkos vertės nustatymas atliktas 2018-05-24. Nekilnojamojo turto registre nurodyta rinkos kaina, kol nenuginčyta teisme, laikytina teisinga. Pagal Nekilnojamojo turto registre nurodyta rinkos vertę, bendras ieškovės turtas sudaro 30 905,25 Eur. Ieškovės į bylą pateikta turto vertinimo ataskaita, nesant bendraturčių sutikimo, nebuvo tinkamai įregistruota viešame Nekilnojamojo turto registre. Be to, ši ataskaita yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, o joje nurodyta turto vertė yra gerokai didesnė nei turto vertė, nurodyta notaro patvirtintuose 2018-05-24 ieškovės paveldėjimo teisės liudijime, taip pat VĮ Registrų centro 2021-09-07 išduotame pažymėjime. Atsakovų nuomone, ieškovė siekia tik praturtėjimo atsakovų sąskaita. Visi ieškovės veiksmai aiškiai rodo, jog naudojimasis paveldėtu turtu nėra jai esminis interesas, asmeniniam faktiniam gyvenimui ginčo butas jai nėra būtinybė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2022 m. kovo 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – nutraukė bendrąją dalinę nuosavybę tarp ieškovės D. B.-K. ir atsakovų K. G. ir D. G. ir priteisė ieškovei priklausančias 3/8 dalis bendrosios dalinės nuosavybės, esančios (duomenys neskelbtini), pripažįstant ieškovei nuosavybės teise priklausančias 3/8 nekilojamojo turto dalis, esančias (duomenys neskelbtini), atsakovams K. G. ir D. G., t. y. kiekvienam atsakovui po 3/16 turto dalis bendroje dalinėje nuosavybėje; priteisė ieškovei D. B.-K. 30 905,25 Eur kompensaciją iš atsakovų K. G. ir D. G. (įstatyminiai atsakovų atstovai – E. G. ir A. V.) už atsakovams tenkančią turto dalį, t. y. iš kiekvieno po 15 452,62 Eur, sumokant kompensaciją per 48 mėnesius, mokant ieškovei iš kiekvieno kas mėnesį po 321,93 Eur; priteisė ieškovei D. B.-K. 400 Eur bylinėjimosi išlaidų iš atsakovų K. G. ir D. G. (įstatyminiai atsakovų atstovai – E. G. ir A. V.) solidariai, kitoje dalyje ieškinio netenkino.

10. Teismas pažymėjo, kad ieškovė pripažįsta, jog parduoti tretiems asmenims jai priklausančio turto negalinti ir vieninteliai suinteresuoti asmenys dėl šio turto gali būti tik bendrasavininkai. Tai reiškia, kad ieškovė negali parduoti turto pagal maksimalią rinkos kainą, nes jis yra nepaklausus, realiai niekam, išskyrus bendrasavininkus, nereikalingas. Tokiu būdu reikalauti maksimalios rinkos kainos yra neteisinga ir nesąžininga.

11. Teismas atkreipė dėmesį, jog ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad prieš šį teismo procesą būtų kreipusis į atsakovų įstatyminius atstovus dėl šio teisinio santykio sureguliavimo derybų keliu, turto atidalijimo abiejų šalių sutarimu – ieškovė su atsakovų atstovais nesvarstė ir nederino variantų dėl savo dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės; nesikreipė į bendraturčius ir neišnaudojo visų galimybių dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės be teismo, kas akivaizdžiai brangina šalių išlaidas, kad pasiekti kompromisą. Atsakovų atstovai pripažįsta, kad tarp šalių ginčas dėl turto visgi egzistuoja, nes jie laiko, jog prašoma kompensacija yra galima tik jos kaina yra ženkliai per didelė atsižvelgiant ne tik į buvusią turto rinkos kainą, bet ir į realią padėtį, kai objektyviai realių kitų pirkėjų nebuvo ir nėra.

12. Teismas darė išvadą, jog ieškovė iš esmės siekia ne atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, bet faktiškai nori parduoti savo turtą atsakovams be jokio ginčo dėl turto realios kainos, nes ji remiasi formaliomis turto vertėmis, o ne nustatyta realia kaina, kai turtas už tą kainą galėtų būti parduotas bet kokiems tretiems asmenims, t. y. ieškovė siekia atsikratyti paveldėto nekilnojamojo turto už jį gaunant maksimalią ir teismo nuomone neteisingą piniginę kompensaciją.

13. Teismas nurodė, kad ieškovė pateikė į bylą 2022-02-22 Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, jog viso ginčo turto vertė yra 115 000 Eur, todėl ieškovės dalies vertė - 43 125 Eur (115 000 Eur/8 x 3). Gi atsakovai nesutinka su ieškovės paskaičiuota jos dalies turto verte ir prašo vadovautis 2021-09-07 VĮ Registrų centras išrašo duomenimis, kad viso ginčo turto vertė yra 82 414 Eur (vidutinės rinkos vertės nustatymas atliktas 2018-05-24), tad ieškovės 3/8 turto dalys yra vertos 30 905,25 Eur. Teismas kritiškai vertino ieškovės pateiktą turto vertinimą, nes jis yra ne tik formalus, bet ir yra ieškovės užsakymo pasekmė, kas negali būti objektyvu, kai šiame turto vertinime neužsimenama apie objektyvią 3/8 turto dalies pardavimo galimybę, kuri realiai neegzistuoja. Kai negalima daikto parduoti už rinkos kainą, tai kaina nepasilieka to paties dydžio, kurio pardavėjas pageidauja, o krenta, jau nekalbant apie tai, kad to daikto iš viso niekas nepirktų ir už mažesnę kainą.

14. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra įrodymų, kad atsakovai sugebėtų sumokėti ieškovės reikalaujamo dydžio kompensaciją iš karto arba bent per metus laiko. Be to, atsakovai nurodė, kad susiduria su tikrais finansiniais sunkumais – atsakovų atstovas E. G. dėl COVID-19 pandemijos prarado darbą ir buvo priverstas registruotis darbo biržoje, jau daugiau kaip metai jis be pajamų ir darbo, todėl šeimai ir nepilnamečiams vaikams atsirado papildomų finansinių problemų; atsakovų atstovė A. V. laikinai nedirba, nes prižiūri mažametį vaiką. Taigi, atsakovai gebėtų kompensaciją mokėti tik tokiu atveju, jei jos sumokėjimas būtų išdėstytas ilgesniam laikotarpiui.

15. Teismas nurodė, kad jeigu tenkinti bet kokios kompensacijos priteisimą nenustatant ilgesnio jos termino išmokėjimo, tai toks sprendimas sukeltų viso turto pardavimo varžytinėse situaciją ir tai sumažintų gaunamą turto kainą bei suponuotų situaciją, kai mažesnio turto savininko interesai būtų patenkinti, o didesnio turto dalies bendrasavininkai netektų nekilnojamojo turto, o gautų tik dalį turto vertės pinigais, lyginant su formalia kaina, kurią siekia gauti ieškovė. Tai akivaizdžiai pažeistų visų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą. To teismas šiuo atveju negali leisti įvykti.

16. Teismas vertino, kad atsisakant tenkinti ieškovės reikalavimus dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, šalys paliekamos tęstinio ginčo situacijoje. Šiuo atveju ieškovė negali naudotis jai priklausančiu turtu, to turto negalima atidalyti natūra visais įmanomais būdais nesukeliant kitam bendrasavininkui nepatogumų. Lieka vienintelis būdas, kad išvengti ginčų ateityje, tai priteisti ieškovės turto 3/8 dalis atsakovams, priteisiant po 3/16 jos turto dalies, ir priteisiant ieškovei piniginę kompensaciją, kuri bus teisinga šioje situacijoje neatsižvelgiant į formalią turto dalies rinkos kainą, o atsižvelgiant į realią situaciją, kai kitų pirkėjų nėra ir kai kompensacijos išmokėjimas būtų ilgesnį laiką, kas leistų įvykdyti teismo sprendimą atsakovų atstovams.

17. Teismas nurodė, kad atsakovai paaiškino, jog nesutinka su ieškovės paskaičiuota jos dalies turto verte ir prašo vadovautis 2021-09-07 VĮ Registrų centro išrašo duomenimis, kad viso ginčo turto vertė yra 82414 Eur (vidutinės rinkos vertės nustatymas atliktas 2018-05-24).Tokiu būdu galima ieškovės 3/8 turto dalis būtų 30 905,25 Eur. Esant šioms aplinkybėms, teismas darė išvadą, kad tokia piniginė kompensacija yra atsakovų atstovams teisinga, o su didesne kompensacija jie nesutinka. Todėl teismas priteisė ieškovei 30905,25 Eurų piniginė kompensaciją už jos turto dalį bendroje dalinėje nuosavybėje su atsakovais.

18. Teismas sutiko su atsakovų atstovų pozicija, kad jie neturi realios galimybės sumokėti kompensacijos iš karto dėl savo realios materialinės padėties. Taip pat jie negali sumokėti priteistą sumą ir per artimiausius dvylika mėnesių. Todėl atsakovai gebėtų kompensaciją mokėti tik tokiu atveju, jei jos sumokėjimas būtų išdėstytas ilgesniam laikotarpiui. Teismas suteikė atsakovams 48 mėnesių laikotarpį sumokėti ieškovei 30905,25 Eur piniginę kompensaciją, mokant kas mėnesį jai 643,86 Eur, t. y. po 321,93 Eur.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

19. Ieškovė D. B.-K. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. kovo 22 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti pilna apimtimi; priteisti apeliantei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

19.1. Atsakovai gauna maksimalią naudą, jie naudojasi pilna apimtimi visu turtu (tame tarpe ir apeliantės dalimi nemokamai) ir galės parduoti visą turtą, kaip paklausų už rinkos kainą, o apeliantė negali naudotis turtu ir negali gauti rinkos turto vertės. Juk atsakovams būnant turto bendrasavininkais, nebus jokių kliūčių parduoti visą turtą ir gauti 115 000 Eur, o tuo tarpu apeliantei bus išmokėję kompensaciją tik 30 905,25 Eur (t. y. 3/8 dalys nuo 82 414 Eur vidutinės rinkos vertės, nustatymas atliktas 2018-05-24). Tokiu būdu atsakovams atsiranda galimybė akivaizdžiai pasipelnyti apeliantės sąskaita, kas negali būti laikoma teisinga ir sąžininga.

19.2. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai apeliantės veiksmus – kad ji nesikreipė prieš teismo procesą į atsakovus dėl turto atidalinimo ir neišnaudojo visų galimybių dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės be teismo – laikė kaip nesąžiningu elgesiu. Visų pirma, tai ne pirma byla dėl turto atidalinimo, ir jau tuomet tarp visų šalių buvo ginčai, ir pats teismas konstatuoja, kad atsakovų atstovai pripažįsta, kad tarp šalių ginčas dėl turto visgi egzistuoja, nes jie laiko, kad prašoma kompensacija yra galima tik jos kaina yra ženkliai per didelė. Teismo minima kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-780/2003, Nr. 3K-3-213/2011; Nr. 3K-3-255-248/2018; Nr. e3K-3-204-248/2019) yra netinkama šiam ginčui, nes minėtose bylose tarp šalių buvo ginčas, kokiu būdu baigti bendrą dalinę nuosavybę – ar natūra, ar priteisiant vienam bendraturčiui visą turtą, o kitam kompensaciją. Visose šiose bylose būtent buvo ginčai ir todėl kasacinis teismas formavo praktiką, kad bendraturčiai turi išnaudoti visas galimybes suderinti valią dėl turto atidalinimo ir nepiktnaudžiauti. Šiuo atveju ginčo dėl atidalijimo būdo nėra.

19.3. Pirmosios instancijos teismas padarė visiškai nepagrįstą išvadą sprendimo 13 punkte, nurodydamas, kad apeliantei, kaip bendraturtei, nevykdžius pareigos bendradarbiauti, kooperuotis ir aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo bei optimaliausio atidalijimo varianto, teismas atsižvelgia į tokią ieškovės poziciją ir ją vertins bylos kontekste atsakovų naudai. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2014, tačiau šios bylos faktinės aplinkybės yra visiškai kitos.

19.4. Tuo metu, kai atsakovai mokėjo kompensaciją bendrasavininkei A. G., jai už 1/8 dalį buvo sumokėta 23 000 Eur. Ši suma buvo nustatyta ne pagal vidutinę rinkos kainą, kurią skelbia VĮ Registrų centras, o pagal ir šioje byloje esančią 2018 m. liepos 4 d. Turto vertinimo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini)(viso ginčo nekilnojamojo turto vertė buvo įvertinta 103 000 Eur suma, kas atitiktų 25 750 Eur (103 000 Eur/4, nes priklausė ¼ dalis). Kadangi šalys bylą baigė taikos sutartimi, tai akivaizdu, kad 2 750 Eur buvo nusiderėta suma iki 23 000 Eur. Jeigu skaičiuotume nuo VĮ Registrų centro 82 414 Eur vidutinės rinkos vertės, kurios nustatymas atliktas 2018-05-24, kompensacija būtų 20 603,50 Eur.

19.5. Teismas visiškai nepagrįstai nesivadovavo turto vertės nustatymo ataskaita, o vadovavosi VĮ Registrų centro pasenusiais duomenimis. Kodėl teismas nesivadovavo 2018 m. liepos 4 d. Turto vertinimo ataskaita Nr. 18/07-04:02, kurios pagrindu buvo pareikštas pirminis ieškinys ir buvo prašoma 38 625 Eur kompensacijos, skundžiamame sprendime nėra nurodyta. Šiuo atveju priteisus kompensaciją pagal VĮ Registrų centro senus duomenis, apeliantės turtiniai interesai yra akivaizdžiai pažeisti, nes kompensacija yra gerokai mažesnė nei jos turima turto vertė. Apeliantei turto priklausė už 43 125 Eur, todėl ir kompensacija turėjo būti priteista būtent tokia.

19.6. Su priteistos kompensacijos išdėstymu apeliantė nesutinka, nes terminas yra per ilgas. Apeliantė sutiktų, kad 43 125 Eur kompensaciją atsakovai išmokėtų per vienerių metų terminą, mokant po 3 595,75 Eur, t. y. kiekvienas po 1 796,88 Eur. Patys atsakovų atstovai net nenurodė konkretaus termino ir teismo neprašė išdėstyti būtent 4 metams. Atsakovų atstovai tik abstrakčiai nurodė, kad nėra galimybių sumokėti iš karto visą sumą, tačiau domėjosi paskolos galimybėmis. Atsakovų atstovas (tėvas) teismo posėdžio metu nurodė, kad konsultavosi dėl paskolos gavimo įkeičiant būtent ginčo turtą, tik šiuo metu trukdo tai, kad yra bendrasavininkė – apeliantė. Tačiau byla ir yra dėl to, kad apeliantė nebūtų turto savininkė. Teismui atidalinus turtą, nebeliko apeliantės kaip savininkės, vadinasi, nebeliko kliūties gauti banko paskolą ir sumokėti kompensaciją visą iš karto. Šių aplinkybių pirmos instancijos teismas visiškai nevertino, o tik savo iniciatyva išdėstė priteistą sumą 48 mėnesiams, nors atsakovai nebuvo pateikę jokių savo finansinę padėtį pagrindžiančių dokumentų.

19.7. Toks sprendimo išdėstymas pažeidžia jos teisėtus lūkesčius, nes ji turto nebeturi, tačiau neturi ir pinigų sumos, kurią galėtų panaudoti savo ir savo šeimos poreikių tenkinimui (apeliantė taip pat turi du nepilnamečius vaikus). Apeliantė, gavusi kompensaciją, galėtų ją panaudoti turto įsigijimui Lietuvoje, kadangi jokio turto apeliantė Lietuvoje neturi, o grįžti gyventi norėtų, tačiau kol kas nėra jokių galimybių. Gavus visą kompensaciją iš karto, tokios galimybės akivaizdžiai atsirastų.

Atsiliepimas

20. Atsakovų K. G. ir D. G. įstatyminiai atstovai A. V. bei E. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Šalies argumentai

20.1. Apeliantė, prašydama iš atsakovų tokio dydžio kompensacijos, siekia tik praturtėjimo atsakovų sąskaita. Visi ieškovės veiksmai aiškiai rodo, jog naudojimasis paveldėtu turtu nėra jai esminis interesas, apeliantė nori parduoti savo turtą kaip galima brangiau, o ne pusvelčiui, kaip ieškinyje nurodė ieškovė.

20.2. Pirmos instancijos teismo sprendimas dėl 30 905,25 Eur priteisimo iš atsakovų ieškovei, yra pagrįstas, objektyvus, teisėtas ir atitinkantis teismų praktikai bei bylos medžiagai.

20.3. Akivaizdu, kad netgi pardavus esamą turtą, atsakovai negalės už gautus pinigus įsigyti bent kokio naujo būsto normaliam gyvenimui ir vystymui. Jie tokiu atveju taptų benamiais.

20.4. Apeliantė nei ieškininiam pareiškime, nei teismo posėdžio metu nėra pasisakuosi dėl termino kompensacijos išmokėjimui, tokio reikalavimo iš apeliantės nebuvo.

Atsiliepimas

20.5. Būtent atsakovai savo atsiliepime į ieškinį ir teismo posėdžio metu akcentavo, kad atsakovai kol kas neturi realios galimybės sumokėti kompensacijos iš karto dėl savo realios materialinės padėties, nebent kompensacijos sumokėjimą galima bus išdėstyti ilgesniam laikotarpiui. Taigi, pirmos instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai priėmė sprendimą dėl kompensacijos mokėjimo išdėstymo.

20.6. Kadangi apeliantės pateiktas naujas reikalavimas apie kompensacijos išmokėjimą per vienerių metų terminą nebuvo svarstytas pirmos instancijos teisme, todėl ir negali būti nagrinėjimas apeliacine tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl kompensacijos dydžio

22. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Taigi, įstatymas pirmenybę teikia atidalijimui natūra ir tik nesant atidalijimo natūra galimybės, t. y. nesant galimybės suformuoti atskirą nekilnojamąjį daiktą, atidalijama paskiriant kompensaciją pinigais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės paskiriant kompensaciją pinigais yra bendrojo daikto atidalijimo reikalavimo išimtis – visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba jei atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008).

23. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad atidalijimas priteisiant piniginę kompensaciją yra teisėtas ir nepažeidžia bendraturčių teisių tik tuo atveju, kai kompensacija atitinka tikrąją atidalijamos dalies vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Dėl to, prieš atidalijant bendraturčio dalį, būtina išsiaiškinti, ar nėra ginčo dėl dalies dydžio ir parinkti teisingą kompensacijos dydį. Paprastai kompensacija pripažįstama teisinga, jeigu ji atitinka daikto dalies rinkos vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008; 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2014; 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-556-687/2017; 2017 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-416-969/2017). Nors paprastai kompensacija gali būti pripažinta teisinga jei ji atitinka daikto dalies rinkos vertę, tačiau tai neeliminuoja teismo pareigos, atsižvelgiant į būtinumą užtikrinti bendraturčių, kaip turto savininkų, interesus, sprendžiant, kokia kompensacija konkrečiu atveju yra teisinga, atsižvelgti ir į kitus reikšmingus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-416-969-2017).

24. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistinos kompensacijos dydį, rėmėsi atsakovų paaiškinimais, kad jie nesutinka su ieškovės paskaičiuota jos dalies turto verte ir prašo vadovautis 2021-09-07 VĮ Registrų centro išrašo duomenimis, jog viso ginčo turto vertė yra 82 414 Eur, tokiu būdu galima ieškovės 3/8 turto dalis būtų 30 905,25 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, kad tokia piniginė kompensacija yra atsakovų atstovams teisinga, o su didesne kompensacija jie nesutinka. Be to, pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo, kodėl būtent VĮ Registrų centro nustatyta turto verte vadovavosi. Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad nustatydamas priteistinos kompensacijos dydį pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi aukščiau nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais. Apeliantės apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų nepaneigia, todėl teisėjų kolegijai nesudaro pagrindo daryti priešingos išvados dėl priteistinos kompensacijos dydžio.

Dėl atsakovų galimybės sumokėti kompensaciją

25. Piniginės kompensacijos sumokėjimas yra leistinas esant atidalijamo bendraturčio sutikimui, tuo tarpu nesant bendraturčių sutarimo dėl šio nuosavybės teisės įgyvendinimo būdo, jis paprastai gali būti taikomas tik tuo atveju, kai nėra galimybės nei atidalyti turtą natūra nepadarius jam neproporcingos žalos, nei nustatyti naudojimosi turtu tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2012).

26. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad esant interesų išsiskyrimui, labai svarbu ieškoti visoms šalims priimtino sprendimo būdo, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita. Interesų suderinimui būtinas bendraturčių kooperavimasis, o siekis maksimaliai patenkinti tik savo interesus, ignoruojant kitą bendraturtį, neatitinka CK 1.5 ir 4.75 straipsnių nuostatų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-96/2012; 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2012). Taigi, teismas, nagrinėdamas šios kategorijos bylas ir spręsdamas skirtingų savininkų tarpusavio interesų suderinimo klausimą, taip pat turi siekti interesų pusiausvyros, interesus įvertinti nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos kontekste, pasverti, ar vieno iš bendraturčių interesų prioriteto pripažinimas nesukels esminio kito bendraturčio nuosavybės teisės pažeidimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-695/2016, 34 punktas; 2018 m. sausio 11 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-107-248/2018).

27. Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, kad ieškovė ieškinį pareiškė nepilnamečiams vaikams, o pagal teismų praktiką, vaikų interesų viršenybės principo įgyvendinimas yra viešojo intereso apsaugos sudedamoji dalis. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vaikas turi teisę į nuosavybę, kurią saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis ir kiti įstatymai. Nepilnametis, nesvarbu kokio jis yra amžiaus, gali būti turto savininkas. Nors nepilnametis yra lygiateisis nuosavybės teisinių santykių subjektas, tačiau dėl visiško civilinio veiksnumo neturėjimo jo nuosavybės teisės įgyvendinimas turi tam tikrą specifiškumą, t. y. nepilnametis vaikas, būdamas nuosavybės teisinių santykių subjektas, turi su turtu susijusias teises bei pareigas, kurias dažniausiai įgyvendina per savo atstovus pagal įstatymą ar jų sutikimu (CK 2.7, 2.8 straipsniai). CK 3.185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtą, kuris yra nepilnamečių vaikų nuosavybė, tvarko jų tėvai uzufrukto teisėmis. Teisė turi saugoti, kad tėvai nešvaistytų vaikams priklausančio turto, kurio vaikas dėl neveiksnumo ar dalinio veiksnumo negali tvarkyti savarankiškai; kad tvarkant turtinius klausimus nepilnamečio vaiko vardu, vaikui neatsirastų daugiau žalos negu naudos (2011 m. birželio 30 d. Nepilnamečių turtinių teisių apsauga paveldėjimo teisiniuose santykiuose (Teismų praktika Nr. 35).

28. Pagal CK 3.157 straipsnio 1 dalį, tėvai yra savo neveiksnių nepilnamečių vaikų atstovai pagal įstatymą. CK 2.7 straipsnio 1 dalis nustato, kad už nepilnamečius iki keturiolikos metų sandorius jų vardu sudaro tėvai arba globėjai, o to paties straipsnio 2 dalis nustato, kad tėvai ar globėjai, sudarydami ir vykdydami sandorius, privalo veikti išimtinai dėl nepilnamečių interesų. CK 3.188 straipsnyje nustatyta, kad be išankstinio teismo leidimo tėvai neturi teisės perleisti, įkeisti savo nepilnamečių vaikų turtą ar kitaip suvaržyti teises į jį; sudaryti nepilnamečių vaikų turto nuomos sutartį ilgesniam nei penkerių metų terminui; nepilnamečių vaikų vardu sudaryti paskolos sutartį, jeigu sutarties suma viršija keturių minimalių algų dydį; investuoti nepilnamečių vaikų pinigines lėšas, jeigu jų suma viršija dešimties minimalių mėnesinių algų dydį. Taigi, išvardytiems sandoriams su vaikui priklausančiu turtu, tarp jų ir įgytu paveldėjimo būdu, reikalingas teismo leidimas.

29. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad atsakovus, kurie yra nepilnamečiai vaikai (dešimties ir keturių metų amžiaus), atstovaujantys tėvai (įstatyminiai atstovai) sutiko su kompensacijos mokėjimu ieškovei, tačiau svarbu pažymėti, kad ši kompensacija priteista iš nepilnamečių vaikų, o pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo, ar kompensacijos priteisimas iš nepilnamečių vaikų nepažeis nepilnamečių vaikų teisių ir interesų, nepablogins jų padėties. Nors CK 3.186 straipsnio 1 dalis ir numato, kad tėvai (įstatyminiai atstovai) privalo tvarkyti savo nepilnamečių vaikų turtą išimtinai vaikų interesais, todėl pareiga padengti įsiskolinimą tenka būtent nepilnamečio atstovams pagal įstatymą (žr. pvz., Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-161-154/2014), tačiau pažymėtina, kad šiuo konkrečiu bylos atveju nepilnamečių vaikų įstatyminiams atstovams nemokant priteistos kompensacijos, šios kompensacijos mokėjimo (įsiskolinimo) išieškojimas būtų nukreipiamas į pilnametystės sulaukusius atsakovus. Teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant visapusiškai ir teisingai išnagrinėti bylą, pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis vaikų interesų viršenybės principu, tačiau to nepadarė, dėl ko iš esmės galėjo būti neteisingai išnagrinėta byla.

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl atsakovų galimybės sumokėti kompensaciją ieškovei, sprendime apsiribojo bendrų faktinių aplinkybių išdėstymu, be kita ko, nurodydamas, jog byloje nėra įrodymų, kad atsakovai (iš sprendimo formuluotės galima suprasti, jog turima omenyje ne nepilnamečius vaikus, o jų tėvus) sugebėtų sumokėti ieškovės reikalaujamo dydžio kompensaciją iš karto arba bent per metus laiko, tačiau nedetalizuodamas, ar toks atidalijimo būdas priteisiant ieškovei 30 905,25 Eur kompensaciją iš atsakovų apskritai atitiktų pačių atsakovų, kaip nepilnamečių vaikų, interesus, taip pat ar atsakovai, atstovaujami įstatyminių atstovų (savo tėvų), realiai būtų pajėgūs sumokėti tokio dydžio kompensaciją net ir išdėsčius kompensacijos mokėjimą 48 mėnesių terminui. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino nei nepilnamečių atsakovų galimybių mokėti kompensaciją (galimai jie turi kito turto ar pajamų, iš kurių būtų galima mokėti kompensaciją), nei įstatyminių atstovų finansinių galimybių sumokėti kompensaciją ieškovei, teismas, nagrinėdamas bylą, nereikalavo aktualių duomenų apie atsakovų pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą, transporto priemones. Kaip matyti iš bylos duomenų, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021-12-14 pateikė teismui 2021-12-13 Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos duomenų bazės išrašo kopiją, 2021-12-14 SODRA – duomenų bazės išrašo kopijas, 2021-12-14 NDNT informacinės sistemos – duomenų bazės išrašo kopijas, 2021-12-14 Užimtumo tarnybos – duomenų bazės išrašo kopijas. Atsižvelgiant į tai, kad nuo minėtų domenų teismui pateikimo iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo dienos praėjo daugiau nei trys mėnesiai, šie duomenys yra neaktualūs vertinat atsakovų įstatyminių atstovų finansinę padėtį ir pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, negalėjo jais vadovautis.

31. Dar daugiau, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų apeliacinės instancijos tesimas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2020 m. vasario 18 d. nutartimi patvirtino 2020 m. vasario 17 d. taikos sutartį, sudarytą tarp ieškovės A. G. ir atsakovų K. G. bei D. G., atstovaujamų įstatyminių atstovų E. G. ir A. V., civilinę bylą Nr. e2-638-577/2020 nutraukė. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartimi pradinė ieškovė A. G. pakeista jos teisių perėmėja O. D. ir nutarta išduoti ieškovei O. D. vykdomąjį raštą dėl 11 500 Eur kompensacijos išieškojimo iš atsakovų K. G. ir D. G. pagal Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 18 d. nutarties 6.2 punktą civilinėje byloje Nr. e2-638-577/2020. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. lapkričio 11 d. nutartimi išdavė ieškovei O. D. vykdomąjį raštą dėl 0,05 procentų dydžio delspinigių, skaičiuojamų nuo 11 500 Eur nesumokėtos kompensacijos dalies už kiekvieną vėlavimo dieną, ir dėl 0,05 procentų dydžio delspinigių, skaičiuojamų nuo 5 000 Eur nesumokėtos kompensacijos dalies už kiekvieną vėlavimo dieną, išieškojimo iš atsakovų K. G. ir D. G., kurių įstatyminiai atstovai A. V. ir E. G., pagal Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-638-577/2020 patvirtintos taikos sutarties 7 punktą. Nutartis įsiteisėjusi. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos faktinės aplinkybės aktualios vertinant atsakovų galimybę mokėti priteistą kompensaciją ir nagrinėjamos bylos atveju.

32. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog priteisdamas iš atsakovų ieškovei 30 905,25 Eur kompensaciją ir išdėstydamas atsakovų prievolę sumokėti ieškovei kompensaciją per 48 mėnesių terminą, pirmosios instancijos teismas neįvertino nei nepilnamečių atsakovų, nei jų įstatyminių atstovų finansinių galimybių – nereikalavo duomenų apie jų pajamas, nekilnojamąjį turtą, transporto priemones, todėl nepagrįstai padarė išvadą, kad atsakovai, atstovaujami įstatyminių atstovų, pagal savo turtinę padėtį turi galimybę sumokėti ieškovei 30 905,25 Eur už jiems tenkančias nekilnojamojo turto dalis, kompensacijos mokėjimą išdėstant per 48 mėnesių laikotarpiui.

Dėl bylos procesinės baigties

33. Aukščiau nurodytos aplinkybės apeliacinės instancijos teismui leidžia daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų ieškinio reikalavimo dėl kompensacijos priteisimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių, nesivadavo vaikų interesų viršenybės principu, buvo nustatytos ne visos bylai reikšmingos aplinkybės, neišreikalauti įrodymai, dėl ko buvo neatskleista bylos esmė – nebuvo iš esmės tinkamai įvertinta nepilnamečių atsakovų/jų įstatyminių atstovų galimybė sumokėti ieškovei kompensaciją (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis). Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Kadangi, atsižvelgiant į byloje tirtinų aplinkybių mastą bei pobūdį, byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, o tai neatitiktų apeliacijos tikslų, apribotų šalių teisę į pačią apeliaciją (šalis, nesutikdama su teismo išvadomis, prarastų galimybę jas skųsti apeliacine tvarka), o apeliacinės instancijos teismas turėtų nagrinėti tai, ko pirmosios instancijos teismas net nenagrinėjo, teisėjų kolegija, remdamasi CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, daro išvadą, kad pagal byloje pateiktus įrodymus šios bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Dėl nurodytų motyvų pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nagrinėjant šį ginčą iš naujo būtina nustatyti šioje nutartyje nurodytas aplinkybes, pareikalauti iš atsakovų, atstovaujamų jų įstatyminių atstovų, papildomų įrodymų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

34. Kadangi byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. kovo 22 d. sprendimą panaikinti ir civilinę bylą pagal ieškovės D. B.-K. ieškinį (patikslintą) atsakovams K. G. ir D. G., atstovaujamiems įstatyminių atstovų (tėvų) E. G. ir A. V., dėl nekilnojamojo turto dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir piniginės kompensacijos priteisimo perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Pirmosios instancijos teismui kartu su perduodama nagrinėti iš naujo byla perduoti spręsti šalių byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos Jurga Kramanauskaitė-ButkuvienėLina MuchtarovienėIrena Stasiūnienė