Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Renata Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. birželio 9 d. nutarties, kuria ieškovo M. B. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestas, civilinėje byloje pagal ieškovo M. B. ieškinį atsakovams J. J. (J. J.) ir J. J. dėl skolos už statybos rangos darbus priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas M. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams J. J. ir J. J., kuriame prašė priteisti ieškovui solidariai iš atsakovų 13 300,00 Eur dydžio skolą, 5 procentų dydžio palūkanas už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, skaičiuojant nuo priteistos sumos, bei bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinio reikalavimo įvykdymo užtikrinimui ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovams priklausantį kilnojamąjį/nekilnojamąjį turtą ir/arba pinigines lėšas, esančias tiek pas atsakovus, tiek pas trečiuosius asmenis, taip pat turimas turtines teises 13 300,00 Eur ribose.

2.1. Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovas grindė tuo, kad ginčas yra kilęs iš esmės dėl didelės pinigų sumos, kas gali apsunkinti ieškovui palankaus sprendimo įvykdymą. Be to, aplinkybė, jog atsakovai vengia sumokėti 13 300,00 Eur dydžio skolos sumą, sudaro prielaidą manyti, kad yra didelė grėsmė, kad atsakovai vengs įvykdyti teismo sprendimą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus regiono apylinkės teismas Vilniaus rajono rūmai 2020 m. birželio 9 d. nutartimi nutarė ieškovo M. B. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

4. Teismas sprendė, kad nors ieškovas tikėtinai pagrindė byloje pareikštus ieškinio reikalavimus atsakovams, tačiau nepagrindė aplinkybių, jog egzistuoja grėsmė materialinio ieškinio reikalavimo patenkinimui, t. y. ieškovas nepateikė duomenų apie atsakovų jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu.

5. Pirmosios instancijos teismas taip pat vertino aplinkybę, kad ieškinio sumą prašoma priteisti iš dviejų solidariai atsakingų atsakovų, taip pat, kad atsakovai yra darbingo amžiaus ir kad iš pridėtų dokumentų negalima spręsti apie atsakovų realią turtinę padėtį, ir sprendė, jog ieškovas nepagrindė, jog atsakovams iš jų prašoma priteisti suma yra didelė.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6. Atskiruoju skundu ieškovas M. B. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2020 m. birželio 9 d. nutartį, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

6.1. Ieškovas pirmosios instancijos teismui duomenų apie atsakovų finansinę padėtį negalėjo pateikti, kadangi dėl asmens duomenų apsaugos prie tokio pobūdžio informacijos ieškovas neturi prieigos, todėl atsakovai turėtų patys pateikti teismui tokius duomenis. Tokių duomenų byloje nesant, manytina, jog ieškovas įrodė, kad egzistuoja reali grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui.

6.2. Atsakovų sunki finansinė padėtis pasireiškė jau namo statybos rangos darbų atlikimo pradžioje, ko pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nevertino ir neanalizavo. Atsakovai nesugebėjo atsiskaityti pilnai su ieškovu, nepaisant to, jog jie abu yra darbingo amžiaus žmonės, nes likusi nesumokėta ieškovui suma už statybos rangos darbus yra 13 300,00 Eur, kurios atsakovai negalėjo ir/ar neturėjo galimybės ieškovui sumokėti nei dalimis, nei visos sumos iš karto.

6.3. Kadangi atsakovai, tiek atsižvelgiant į ieškinyje nurodytas aplinkybes, tiek į ieškinio turtinį reikalavimą – 13 300,00 Eur, kuris yra pakankamai didelis fiziniams asmenims, galimai susiduriantiems su dideliais finansiniais sunkumais, tiek į Lietuvoje paskelbto karantino režimą dėl COVID-19, gali nebeturėti, o galimai tikėtina, kad šiuo metu ir neturi pajamų šaltinių ir nebegalės įvykdyti savo finansinio įsipareigojimo ieškovo atžvilgiu, dėl ko akivaizdu, kad palankus ieškovui teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas.

7. Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovai J. J. ir J. J. prašo atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

7.1. Atskiruoju skundu ieškovas nei paaiškina, nei įrodo, kad atsakovai bandė slėpti, slepia ar ketina slėpti savo turtą, tuo tarpu atsakovų turtinė padėtis yra pakankama galimai nepalankiam teismo sprendimui įvykdyti; atskirasis skundas yra pateiktas be jokių priedų, kas rodo, jog ieškovas ne tik nesugebėjo įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę, bet tinkamai ir nebandė to daryti. Ieškovui neįrodžius sprendimo vykdymo grėsmės, laikinosios apsaugos priemonės neturi būti taikomos.

7.2. Atsakovai nuosavybės teise valdo nekilnojamąjį turtą bei abu gauna su darbo santykiais susijusias pajamas, kurios viršija vidutinį paskaičiuotą darbo užmokestį Lietuvoje, kas reiškia, kad ieškinio suma atsakovams nėra didelė ir atsakovai turės galimybę įvykdyti galimai nepalankų teismo sprendimą.

IV. Apeliacininės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

8. Prieš vertindamas atskirojo skundo argumentų pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas išsprendžia atsakovų pateiktų naujų įrodymų, kurie nebuvo pateikti ir vertinami bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, priėmimo klausimą. Atsakovai kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pridėjo naujus įrodymus: pažymas apie priskaičiuotą darbo užmokestį, patvirtinančias, kad abu atsakovai turi su darbo santykiais susijusių pajamų; Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašą apie atsakovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje teisingumui įvykdyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013). Teismas, atsižvelgdamas į prieš tai minėtą teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo išaiškinimus, įvertinęs, kad atsakovai duomenų apie savo finansinę padėtį pateikti pirmosios instancijos teismui neturėjo objektyvios galimybės, kadangi pirmosios instancijos teisme prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išspręstas jiems nepranešus, o šie atsakovų pateikti rašytiniai įrodymai yra reikšmingi sprendžiant atskirajame skunde iškeltus klausimus dėl būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones (vertinant būsimo teismo sprendimo įvykdymo galimumą/pasunkėjimą), sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra kliūčių atsakovų įrodymams priimti ir įvertinti kartu su kita bylos medžiaga.

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, toliau – CPK, 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).

10. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).

11. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atsisakė tenkinti ieškovo M. B. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

12. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra tik numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012).

13. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamos nutarties išvada, kad yra pagrindas konstatuoti, kad ieškinys yra prima facie (tikėtinai) pagrįstas. Teismų praktikoje pažymima, jog vertinant aptariamąją laikinųjų apsaugos priemonių sąlygą, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais, tačiau toks ieškinio prima facie pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-127-516/2017). Kita vertus, pirmosios instancijos teismas atsisakė byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nenustatęs antrosios iš būtinųjų sąlygų – grėsmės ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui.

14. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galimas tik egzistuojant būsimo teismo sprendimo neįvykdymo (apsunkinto įvykdymo) grėsmei.

15. Teismų praktikoje aiškinant nurodytą sąlygą pažymima, jog laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuomet, kai, be kita ko, esama duomenų ir apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, ketinimus / galimybę paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2017 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2017 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-629-302/2017). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovai J. J. ir J. J. ketintų paslėpti, perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkinti savo Lietuvos Respublikoje turimą nekilnojamąjį turtą (pvz., žemės sklypą su pastatu – gyvenamuoju namu, esančius (duomenys neskelbtini)), be kita ko, esančius jų gyvenamąja vieta ir šeimos gyvenamuoju būstu. Nesutiktina su ieškovo pozicija, jog vien duomenų apie realią atsakovų finansinę padėtį nebuvimas ex officio galėtų reikšti sunkią atsakovų finansinę padėtį, ir kuri turėtų būti vertinama kaip bloga ir rizikinga ieškovo atžvilgiu. Kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovai pateikė pakankamai duomenų, leidžiančių spręsti apie pajėgumą įvykdyti galimai palankų ieškovui teismo sprendimą ir grėsmės būsimo sprendimo įvykdymui nebuvimą (turto turėjimas, su darbo santykiais susijusių reguliarių pajamų gavimas). Minėta, atsakovai neturėjo galimybės pateikti duomenų apie savo finansinę padėtį iki klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėjimo.

16. Ieškovo argumentus, jog atsakovų sunkią finansinę padėtį patvirtina aplinkybė, kad atsakovų namo statybos darbai vyko keturiais etapais, kadangi atsakovai iš karto neturėjo galimybės gauti iš banko 90 000,00 Eur dydžio paskolos, apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstais. Pažymėtina, kad ieškovui prieš sudarant šalių statybų rangos sutartį ši situacija buvo žinoma ir jis turėjo visas galimybes šią aplinkybę įvertinti ir nagrinėjamu atveju su tokiomis sąlygomis sutiko. Taigi, ieškovo nurodoma aplinkybė, kad dar sudarant rangos sutartį, atsakovų finansinė padėtis jau buvo sunki, neįrodo atsakovų nesąžiningumo ar būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo arba negalimumo.

17. Skundžiamoje nutartyje teismas pagrįstai rėmėsi teismų praktika, numatančia, jog vertinant grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, vien ieškinio suma, nepriklausomai nuo to, ar ji būtų vertinama kaip didelė, ar ne, pati savaime nėra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei apsunkina ar/ir padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1724/2013; 2015 m. lapkričio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-1507-330/2015; 2016 m. sausio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-43-186/2016; 2016 m. sausio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-101-407/2016). Teismas pažymi, kad nors nagrinėjamu atveju reikalavimas priteisti 13 300,00 Eur skolą už pagal rangos sutartį atliktus darbus ir gali būti vertinamas kaip reikšminga fiziniams asmenims, tačiau viena vertus, atsakovai turi nekilnojamojo turto ir pastovių pajamų Lietuvoje, kita vertus, kaip sprendė pirmosios instancijos teismas, ieškinio sumą prašoma priteisti iš dviejų solidariai atsakingų atsakovų, kurie yra darbingo amžiaus, o tuo tarpu duomenų apie tai, kad atsakovų turtinė padėtis būtų sunki, byloje nepateikta. Juolab, kad kaip ir nurodoma teismų praktikoje, ir nustatyta nagrinėjamu atveju, byloje nėra jokių duomenų apie atsakovų nesąžiningumą ir ketinimą elgtis nesąžiningai.

18. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog įstatymuose nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog sutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010). Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje išdėstytais motyvais, todėl dėl kitų deklaratyvių ir prielaidomis grįstų apelianto atskirojo skundo argumentų plačiau nepasisako.

19. Remiantis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją, remiantis atskirajame skunde išdėstytais argumentais, nėra pagrindo, todėl apelianto atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista.

20. Atsakovai J. J. ir J. J. pateikė prašymą priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimą į atskirąjį skundą, kurios sudaro 500,00 Eur advokato pagalbai apmokėti. Teismas pažymi, kad nagrinėjamoje stadijoje apeliacinės instancijos teismas nesprendžia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo, kadangi šalių ginčas dar nėra pirmosios instancijos teisme išspręstas iš esmės. Pagal CPK 93 straipsnio bei 270 straipsnio 5 dalies 3 punkto nuostatas, klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, tame tarpe ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl atsiliepimo į atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, teismas išsprendžia priimdamas byloje galutinį procesinį sprendimą byloje, priklausomai nuo to, koks yra bylos išnagrinėjimo rezultatas, todėl šalių prašymai priteisti bylinėjimosi išlaidas šioje proceso stadijoje nenagrinėjami.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovo M. B. atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. birželio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.