- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-02
- Bylos Nr.
- e2S-644-730/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-07981-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Erinija Kazlauskienė
- Pareiškėjas
- O. R.
- Suinteresuotas asmuo
- UAB „Būsto paskolų draudimas“, AB „SEB“
Pranešėja Erinija Kazlauskienė Civilinė byla Nr. e2S-644-730/2015
2015 m. balandžio 2 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erinija Kazlauskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo O. R. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 26 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo O. R. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys UAB „Būsto paskolų draudimas“, AB „SEB“ bankas, L. R., O. R., įstatyminė atstovė L. R., AIR GROUP HEADQUARTERS BANKCENTRE (Airijos Karalystės bankas),
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu prašydamas iškelti jam bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskirti UAB „Principo reikalas“, išduoti teismo leidimą vykdyti individualią veiklą (taksi veikla) iki nutarties patvirtinti mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos šioje byloje. Nurodė pagrindines įsiskolinimų susidarymo aplinkybes – 2013 m. gegužės 20 d. Klaipėdos apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-742-513/2013 priteisė iš pareiškėjo L. R. 20060,00 Lt kompensaciją bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo 2013 m. gegužės 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1402,00 Lt bylinėjimosi išlaidas. 2012 m. spalio 22 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. N2-1170-676/2012 iš pareiškėjo priteisė jo nepilnametės dukters O. R. 4200,00 Lt išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2011-08-21 iki 2011-12-19 ir nuo 2012-01-01 iki 2012-05-31. 2007 m. gegužės 11 d. su UAB „Būsto paskolų draudimas“ pareiškėjas sudarė draudimo sutartį ir prie minėtos sutarties du papildomus susitarimus. Pagal 2007 m. gegužės 5 d. kredito sutartį su AB SEB bankui pareiškėjas iki 2047-05-05 turi grąžinti 292436,93 Lt sumą, taip pat pareiškėjas yra skolingas 3600,00 Eur Aib Group Headquarters Bankcentre. Pareiškėjas teigia, kad nemokumą sukėlė tai, kad skolinių įsipareigojimų prisiėmimo laikotarpiu gimė du vaikai, santuokos su L. R. nutraukimas bei grįžimas dirbti ir gyventi į Lietuvą, dėl ko didele apimtimi sumažėjo pareiškėjo atlyginimas.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015-01-26 nutartimi pareiškėjo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo netenkino. Atsisakė iškelti O. R. fizinio asmens bankroto bylą. Nurodė, kad vaikų gimimas ar išlaikymo vaikams priteisimas negali turėti įtakos pareiškėjo mokumui. Teismas sutinka, su pareiškėjo argumentu, jog vaikams išlaikyti reikalingos nemažos lėšos, tačiau teisės aktuose įtvirtinta, jog tėvai turi pareigą auklėti savo vaikus, užtikrinti gyvenimui tinkamas sąlygas, išlaikyti juos iki pilnametystės. Pareiškėjas būdamas rūpestingas, protingas ir atidus asmuo turėjo įvertinti savo galimybes vaikus išlaikyti, prieš priimdamas sprendimą jų susilaukti. Todėl pareiškėjo nurodyta priežastis, sukėlusi jo nemokumą, nepagrįsta. Tai, kad pareiškėjas nutraukė santuoką ir turi pareigą sumokėti L. R. 20060,00 Lt kompensaciją, galima pripažinti, jog minėta aplinkybė galėjo turėti įtakos tam, kad pareiškėjas tapo nemokiu, tačiau kaip nustatyta, iš suinteresuoto asmens L. R. atsiliepimo į pareiškimą, pareiškėjas niekada net nebuvo pradėjęs vykdyti savo įsipareigojimų nei dukrai O. R., nei buvusiai sutuoktinei. Todėl pripažino, jog prievolė, kurios pareiškėjas net nėra pradėjęs vykdyti, negali turėti įtakos jo nemokumui. Teismas sutiko su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, jog grįžus į Lietuvą pajamos sumažėjo, tačiau pareiškėjas nenurodė priežasčių, kodėl nepasiliko dirbti užsienyje juo labiau žinodamas, jog turi įsipareigojimų bankui bei trims vaikams. Įvertino tai, jog pareiškėjas nuosavybės teise turi 3 kambarių būtą, kurio tiksli rinkos vertė nėra žinoma, išieškojimas iš pareiškėjui priklausančio turto ar piniginių lėšų nėra pradėtas, pareiškėjas dirba, apie turimus įsiskolinimus už komunalinius mokesčius, kitas paslaugas įrodymų nėra pateikta, todėl manytina, jog pareiškėjas turi pajamų, iš kurių yra pajėgus išgyventi ir atsiskaityti su kreditoriais, dėl ko darytina išvada, jog pareiškėjo turimas įsiskolinimas bendrąją prasme nėra kritinis. Vien tos aplinkybės, jog pareiškėjas turi tris nepilnamečius vaikus, nutrūkusią santuoką bei yra grįžęs gyventi į Lietuvą, savaime nėra pagrindas pripažinti pateisinančiomis bei objektyviomis priežastimis, leidžiančiomis išvengti ar nevykdyti skolinių įsipareigojimų, juo labiau, jog aukščiau išdėstytos aplinkybės, neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjas yra visiškai nemokus. Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog pareiškėjas prašo iškelti bankroto bylą dėl skolinių įsipareigojimų, kurie viršija 25 MMA, tačiau bylos nagrinėjimo metu įvertinus visus pateiktus įrodymus bei paaiškinimus teismo posėdžio metu, nustatyta, kad pareiškėjo nurodomos nemokumą sukėlusios priežastys nėra pagrįstos. Nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas yra nemokus, kad jo finansinė būklė yra kritinė ir jis iš esmės negali vykdyti skolinių įsipareigojimų. Darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo kaip fizinio asmens būklė atitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalies nurodytą būklę.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015-01-26 nutartį panaikinti, o skundo netenkinus ar esant galimybei, bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
Su teismo išvada, jog vaikų gimimas bei pareigos juos išlaikyti atsiradimas nėra nemokumą lėmusi priežastis negalima sutikti. Pareiškėjas pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo nesiekia panaikinti pareigos išlaikyti savo vaikus, o atvirkščiai, siekia tapti mokus ir juos išlaikyti. Negalima sutikti su teismo išvada, jog pareiškėjas nėra nemokus dėl to, jog nėra pradėjęs vykdyti savo skolinių įsipareigojimų. Pareiškėjas pateikdamas pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įvertino savo galimybes vykdyti įsipareigojimus ir nusprendė, jog nėra galimybės pradėti vykdyti įsipareigojimų.Nesutiktina su teismo išvada, jog pareiškėjas pablogino savo turtinę padėtį grįždamas gyventi ir dirbti į Lietuvą, kadangi asmens apsisprendimas grįžti į tėvynę yra jo apsisprendimo reikalas.Tai, kad kreditoriai nėra išnaudoję visų galimybių dėl kreditorinių įsipareigojimų padengimo iš realizuotino nekilnojamojo turto, nė pareiškėjo atsakomybė, nes pareiškėjas negali priimti sprendimų už kreditorius.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas pagrįstai atsisakydamas iškelti pareiškėjui bankroto bylą, nemokumo priežastimi nelaikė aplinkybės, jog skolinių įsipareigojimų laikotarpiu pareiškėjui gimė du vaikai. Kreditorius neneigia pareiškėjo pareigos išlaikyti nepilnamečius vaikus, tačiau šia pareiga, kuri atsirado dėl pareiškėjo nerūpestingo ir neapgalvoto elgesio, negali būti piktnaudžiaujama, siekiant išvengti kitų įsipareigojimų vykdymo. Nors pareiškėjas nurodo, kad grįžus gyventi į Lietuvą, jo pajamos sumažėjo, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog grįžimas yra paties pareiškėjo apsisprendimas, vadinasi sąmoningai grįždamas gyventi į Lietuvą, pareiškėjas apsunkino savo galimybes vykdyti turimus įsipareigojimus. Toks pareiškėjo elgesys negali būti laikomas sąžiningu kreditorių atžvilgiu.
Atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo AB SEB bankas prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti, Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, jog pareiškėjas atskirajame skunde nepateikė jokių naujų argumentų, galinčių įrodyti, kad pirmosios instancijos teismo atlikta analizė bei išsakyti argumentai klaidingi. Teismas tinkamai ir netgi labai išsamiai išanalizavo fizinio asmens nemokumo priežastis, turimo turto masę, galimybę įvykdyti įsipareigojimus, pareiškėjo sąžiningumo/nesąžiningumo aspektus.
Atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuoto asmens L. R. atstovė prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad sutikti su pareiškėjo argumentu, jog atsisakydamas iškelti bankroto bylą pirmosios instancijos teismas apsunkina pareiškėjo galimybes išlaikyti vaikus, negalima, kadangi pareiškėjas visais įmanomais būdais stengiasi išvengti pareigos išlaikyti dukrą. Toks pareiškėjos elgesys yra nesuderinamas su fizinio asmens bankroto tikslu – atkurti sąžiningo asmens mokumą. Pareiškėjas apsisprendė grįžti gyventi į Lietuvą, neapsirūpinęs darbu ar kitokiu pajamų šaltiniu, žinodamas jog turi finansinių įsipareigojimų, kurių neturės galimybės įvykdyti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokį pareiškėjo poelgį vertino neatsakingu ir nesąžiningu.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta pareiškėjui iškelti bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas atsisakė pareiškėjui iškelti bankroto bylą motyvuodamas tuo, kad nagrinėjamojoje byloje pareiškėjo finansinė būklė nėra kritinė, todėl negalima daryti išvados, jos jis iš esmės negali vykdyti skolinių įsipareigojimų, todėl nėra pagrindo pareiškėjo nemokumo būklei pagal Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymą (toliau – FABĮ) konstatuoti, be to, teismui kėlė abejonių pareiškėjo sąžiningumas, teikiant prašymą iškelti jam bankroto bylą.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pritaria esminei daliai pirmosios instancijos skundžiamoje nutartyje nurodytų motyvų.
Fizinių asmenų bankroto įstatyme nurodyta jo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolimesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka. FABĮ fizinio asmens nemokumas apibrėžiamas kaip tokia asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (FABĮ 2 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Pagal FABĮ 6 straipsnio 1 dalį teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Fizinio asmens bankroto bylą iškelti atsisakoma, jei teismas nustato, kad pareiškėjas yra nesąžiningas (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2-4 punktai); mokus (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punktas); kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo pakartotinai nesuėjus įstatyme nustatytam terminui (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 5 punktas); paaiškėja, kad fiziniam asmeniui yra iškelta neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, kurio dalyvis yra fizinis asmuo, bankroto byla (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 6 punktas). Taigi FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nurodytas atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų sąrašas yra baigtinis.
Dėl nemokumo FABĮ prasme pažymėtina, kad mokumas gali būti suprantamas kaip potencialus skolininko (fizinio ar juridinio asmens) sugebėjimas turimomis priemonėmis sumokėti už tai, kas įsipareigota, t. y. gebėjimas laiku apmokėti įsipareigojimus, grąžinti skolas suėjus jų mokėjimo terminui. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne žodis mokus apibrėžtas kaip „galintis mokėti, turintis iš ko mokėti“, o mokumas „mokamasis pajėgumas“. Taigi nemokumas yra priešinga būsena – nesugebėjimas, neturėjimas iš ko mokėti už tai, kas įsipareigota. Nemokumą būtina skirti nuo nenoro atsiskaityti, laikino mokėjimų sutrikimo, gresiančio nemokumo ir situacijos, kai skolininko turtas nebepadengia jo skolinių įsipareigojimų.
Taigi fizinio asmens nemokumui konstatuoti reikalinga nustatyti, jog fizinio asmens pradelsti įsipareigojimai viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimalias mėnesines algas (toliau – MMA) ir fizinis asmuo negali įvykdyti šių skolinių įsipareigojimų.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad fizinis asmuo laikytinas visiškai nemokiu tada, kai sąžiningo fizinio asmens finansinė būklė yra kritinė ir jis negali vykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių įvykdymo terminai yra suėję. Be to, pripažįstama, kad nemokumui nustatyti reikia atlikti fizinio asmens nemokumo priežasčių analizę, įvertinti fizinio asmens skolinių įsipareigojimų apimtį, turimo turto masę, taip pat galimas skolininko perspektyvas įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus, atitinkamai sprendžiant galimybę kelti ar nekelti fiziniam asmeniui bankroto bylą.
Sprendžiant dėl asmens sąžiningumo, vertinami du aspektai: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).
Žemesnės instancijos teismas
Nustatyta, kad pareiškėjas 2007 m. gegužės 5 d. AB SEB Vilniaus bankas (dabartinis pavadinimas – AB SEB bankas) ir pareiškėjas O. L. (dabartinė pavardė – R.) sudarė būsto kredito sutartį Nr. 0450718012257-50, kuria kredito gavėjui buvo suteiktas 95813,25 Eur dydžio kreditas buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimui. Minėtas butas 2007 m. gegužės 17 d. hipotekos lakštu buvo įkeistas bankui. Minėtas kreditas 2007 m. gegužės 11 d. buvo apdraustas UAB „Būsto paskolų draudimas“, draudimo liudijimo Nr. BPD033941. Pareiškėjui tinkamai nevykdant kredito sutarties, bankas 2014 m. lapkričio 21 d. kreipėsi į UAB „Būsto paskolų draudimas“. Įsiskolinimas AB SEB bankui – 85304,37 Eur. Pareiškėjas ir R. R. su bendrove 2013 m. gruodžio 13 d. sudarė mokėjimų draudimo susitarimą Nr. BPD 033941-1/3432 prie 2007 m. gegužės 11 d. draudimo sutarties su vėlesniais pakeitimais, kuriuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ įsipareigojo išmokėti draudimo išmoką bankui laikinai vykdydama kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, o pareiškėjas ir R. R. įsipareigojo grąžinti bendrovei išmokėtas draudimo išmokas pagal suformuotą grąžinimo grafiką, pradelstų mokėjimų suma – 44,76 Eur. Taip pat pareiškėjas pateikė teismui antstolio Jono Petriko patvarkymą dėl 4200,00 Lt (1216,40 Eur) išlaikymo nepilnamečiui vaikui įsiskolinimo išieškojimo iš pareiškėjo L. R. naudai. Papildomai teigia turintis 3600,00 Eur skolą Airijos Karalystės bankui. 2013 m. gegužės 20 d. Klaipėdos apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-742-513/2013 pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisė iš pareiškėjo L. R. 20060,00 Lt kompensaciją bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo 2013 m. gegužės 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1402,00 Lt bylinėjimosi išlaidas. Informacinės teismų sistemos „Liteko“ duomenimis, Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2014 m. vasario 21 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gegužės 20 d. nutartį paliko nepakeistą. 2012 m. spalio 22 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismas daliniu sprendimu civilinėje byloje Nr. N2-1170-676/2012 iš pareiškėjo priteisė jo nepilnametės dukters O. R. išlaikymą po 600,00 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, 4200,00 Lt išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2011-08-21 iki 2011-12-19 ir nuo 2012-01-01 iki 2012-05-31. Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. balandžio 5 d. nutartimi paliko pirmosios instancijos teismo dalinį sprendimą nepakeistą.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatė, jog pareiškėjo skoliniai įsipareigojimai sudaro – 92699,15 Eur. Ginčo byloje dėl to, jog pareiškėjo turimi įsipareigojimai viršija 25 MMA nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako.
Atskirajame skunde pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog finansinių įsipareigojimų prisiėmimo laikotarpiu gimusių vaikų išlaikymas, nėra nemokumą lėmusi priežastis.
Žemesnės instancijos teismas
Kaip nustatyta, pareiškėjas turi pareigą išlaikyti tris nepilnamečius vaikus - G. R., gim. (duomenys neskelbtini), O. R., gim. (duomenys neskelbtini), R. R., gim. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodo, jog dukrai O. R. išlaikyti teismas 2012-10-22 sprendimu priteisė 600,00 Lt (173,77 Eur) dydžio kasmėnesines išmokas iki dukters pilnametystės. Pareiškėjas paaiškino, jog dukteriai išlaikymo neteikia, kadangi neturi tokių galimybių. Be to pareiškėjas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl išlaikymo dydžio nepilnametei dukrai O. R. pakeitimo, tai yra sumažinimo, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-12-02 sprendimu pareiškėjo ieškinys atmestas, pareiškėjas dėl minėto teismo sprendimo yra pateikęs apeliacinį skundą, kuris dar nėra išnagrinėtas. Kitų nepilnamečių vaikų išlaikymui pareiškėjas prisideda piniginėmis išmokomis pagal savo galimybes. Apeliantas teigia, jog jo pareiga išlaikyti nepilnamečius vaikus mažina įsipareigojimų kredito įstaigoms ir L. R. įvykdymo galimybes. Taigi, apeliantas pripažįsta, jog vaikų išlaikymo pareiga yra tiesiogiai susijusi su neturėjimu galimybės vykdyti skolinių įsipareigojimų. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šeimos sukūrimas ir vaikų išlaikymas negali turėti įtakos asmens mokumui. Lietuvos Respublikos CK 3.192 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tėvai privalo išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Šios nuostatos imperatyvas išplaukia tiek iš vaikų teises nustatančių ir saugančių nacionalinių bei tarptautinių teisės aktų nuostatų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalis), tiek ir iš bendrųjų šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), kurių esmė yra ta, kad visų pirma užtikrinti normalias vaiko augimo, vystymosi, jo įgimtų ir įgytų gabumų lavinimo sąlygas yra tėvų pareiga, kuri įgyvendinama tiek naudojantis tėvų valdžios suteiktomis teisėmis, tiek vykdant atitinkamas prievoles, įskaitant ir išlaikymo vaikams teikimą. Todėl pareiškėjas, būdamas protingas, atsakingas, rūpestingas tėvas, turėjo pareigą apsvarstyti savo galimybes išlaikyti vaikus, prieš priimdama sprendimą jų susilaukti. Nagrinėjamu atveju, darytina išvada, jog apeliantas negali minėtomis aplinkybėmis remtis įrodinėdamas savo nemokumą.
Nesutikdamas su skundžiama nutartimi, apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas pablogino savo turtinę padėtį grįždamas gyventi ir dirbti į Lietuvą, kadangi asmens apsisprendimas grįžti į tėvynę yra jo apsisprendimo reikalas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentu.
Kaip nustatyta, pareiškėjas į Lietuvą gyventi ir dirbti grįžo 2013 m. liepos mėnesį. Įsidarbino UAB „(duomenys neskelbtini)“, atlyginimą sudarė 1000,00 Lt, nuo 2014 m. pareiškėjas užsiima individualia taksi veikla, pajamas sudaro apie 1000,00 Lt (289,62 Eur). Iki grįžimo gyventi į Lietuvą pareiškėjas nurodė dirbęs užsienyje – nuo 2006 m. išvyko iš Lietuvos dirbti fabrike (duomenys neskelbtini), jo atlygį sudarė apie 500 Eur per savaitę, po metų 2007 m. bankrutavus įmonei, pradėjo dirbti pas ūkininką fermoje – atlyginimą sudarė 400 Eur per savaitę. Minėtoje fermoje pradirbo 4 metus, vėliau apie 1,5 metų dirbo statybos kompanijoje vairuotoju – atlygį sudarė 350 Eur.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatos įtvirtina kiekvieno žmogaus teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Pareiškėjui nėra ribojama konstitucinė laisvė pasirinkti darbą, tačiau nagrinėjamoje byloje vertintinas pareiškėjo elgesys pagal FABĮ nuostatas, protingumo ir teisingumo principus.
Pareiškėjas grįžimą į Lietuvą motyvavo tuo, jog 2013 m. pradžioje patyrė traumą, dėl kurios jam buvo atlikta kojos šleivikaulio operacija bei įstatytas metalinis strypas į koją, dėl įstatyto metalinio strypo negali dirbti stovimo darbo ir tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurios apeliantas buvo priverstas grįžti į Lietuvą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas į Lietuvą sugrįžo gyventi 2013 m. liepos mėnesį, tai yra praėjus pusei metų po patirtos traumos. Be to, iki grįžimo į Lietuvą pareiškėjas apie 1,5 metų dirbo (duomenys neskelbtini) vairuotoju statybų verslu užsiimančioje firmoje ir kaip pats nurodė, uždirbdavo apie 350 Eur per savaitę. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas negali dirbti stovimo darbo, nors byloje medicininių dokumentų, kurie pagrįstų tokias aplinkybes, nėra, patirta kojos trauma negali būti laikoma pateisinama priežastimi atsisakyti ženkliai geriau apmokamo vairuotojo darbo ir grįžimo į Lietuvą.
Nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo teikiant informaciją apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal I. J. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-516/2014). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas neturėdamas objektyvių priežasčių atsisakė darbo užsienio valstybėje, kurioje atlyginimas per vieną mėnesį sudarytų apie 1400 Eur, grįžo gyventi į Lietuvą, šiai dienai uždirbdamas 1000,00 Lt. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei formuojamą teismų praktiką, toks pareiškėjo elgesys vertintinas kaip neprotingas nerūpestingas ir pažeidžiantis kreditorių interesus. Pareiškėjas sąmoningai (įrodymų apie kitokių, išskyrus kojos trauma, priežasčių grįžti į Lietuvą svarbumą nėra) priimdamas sprendimą atsisakyti pelningesnio darbo, elgėsi neatsakingai, sąmoningai pablogino savo finansinę padėtį bei galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams.
Viena iš FABĮ 16 straipsnyje nurodytų fizinio asmens pareigų bankroto proceso metu – pagal savo galimybes dirbti arba užsiimti kita pajamų duodančia veikla, aktyviai siekti įsidarbinti arba siekti susirasti geriau apmokamą darbą (FABĮ 16 straipsnio 10 punktas). Pareiškėjas nei pareiškime, nei per bylos nagrinėjimo laikotarpį pirmosios instancijos teisme, nei atskirajame skunde nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo veiksmus ir norą, realiai pagerinti finansinę padėtį. Pažymėtina, jog šiuo metu pareiškėjas dirba taksi vairuotoju, tai yra sėdimą darbą, kas pareiškėjo teigimu, nekenkia jo sveikatai. Būdamas protinas, rūpestingas, atsakingas asmuo, pareiškėjas turi visas galimybes siekti įgyti teisę vairuoti atitinkamos kategorijos transporto priemonę patvirtinantį pažymėjimą, jog turėtų galimybę įsidarbinti tarptautiniais pervežimais užsiimančiose įmonėse, tokiu būdu pagerinti savo finansinę situaciją. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. lapkričio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. J. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-516/2014, išaiškino, kad asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant FABĮ, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2015).
Nustatyta, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismas nutraukė pareiškėjo ir jo sutuoktinės L. R. santuoką. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-12-27 galutiniu sprendimu pareiškėjo ieškinys patenkintas, nustatyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), ir automobilis O. A. asmeninės nuosavybės teise atitenka pareiškėjui, tačiau Klaipėdos apygardos teismo 2013-05-20 nutartimi galutinis sprendimas pakeistas ir pareiškėjo buvusiai sutuoktinei L. R. priteista 20060,00 Lt kompensacija, 5 procentų dydžio metinės palūkanos, Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014-02-21 nutartimi minėta nutartis palikta nepakeista.
Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad nesąžiningu asmuo pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais leidžia daryti išvadą, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi nepakankamai rūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014).
Pareiškėjas atskirajame skunde pats pripažįsta, jog prieš pateikdamas pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, sąmoningai nesistengė įvykdyti savo prievolės L. R., nuspręsdamas, jog galimybės įvykdyti prievolės neturi. Atsižvelgiant į paties pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir formuojamą teismų praktiką, yra pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjo mokumui galėjo turėti įtakos teismo priteista kompensacija, tačiau tai, kad pareiškėjas net nepradėjo jos vykdyti, laikytina nesąžiningu pareiškėjo elgesiu, kadangi darytina pagrįsta išvada, jog pareiškėjas sąmoningai tikėjosi, kad nepatenkintas kreditorės reikalavimas bus nurašytas.
Atskirajame skunde pareiškėjas nurodo, jog tai, kad kreditoriai nėra išnaudoję visų galimybių dėl kreditorinių įsipareigojimų padengimo iš realizuotino nekilnojamojo turto, nė pareiškėjo atsakomybė, nes pareiškėjas negali priimti sprendimų už kreditorius. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pareiškėjo argumentu.
Kaip nustatyta, pareiškėjui nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas – butas esantis (duomenys neskelbtini). Minėtam nekilnojamajam turtui įsigyti pareiškėjas sudarė 2007-05-05 kredito sutartį Nr. 0450718012257-50 su AB SEB banku. Bankas pareiškėjui suteikė 95813,25 Eur (330823,98 Lt) kreditą. Pareiškėjas įrodinėdamas buto vertę pateikė pažymą iš VĮ "Registrų centras" apie pareiškėjui priklausantį nekilnojamąjį turtą, kurioje nurodyta, jog turto vidutinė rinkos vertė 187663,00 Lt (54350,96 Eur). Pateiktas dar vienas išrašas nurodo, kad turto vidutinė rinkos vertė pagal unikalų numerį numatyta - 115000,00 Lt (33,306,30 Eur). Negalima sutikti su pareiškėjo teikiamų išrašų duomenimis, kadangi kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nustatyti tikrąją pareiškėjui priklausančio turto rinkos kainą gali tik nepriklausomi turto vertintojai. Minėtas turtas pareiškėjui nuosavybės teise priteistas 2012-12-27 Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimu, kuris buvo pakeistas 2013 m. gegužės 20 d. Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-742-513/2013 nutartimi, kuria priteisė iš pareiškėjo L. R. 20060,00 Lt kompensaciją, informacinės teismų sistemos „Liteko“ duomenimis, Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2014 m. vasario 21 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gegužės 20 d. nutartį paliko nepakeistą.
Atsižvelgiant į tas aplinkybes, jog butas yra trijų kambarių, pareiškėjas yra nutraukęs santuoką, duomenų apie sukurtą naują šeimą byloje nėra, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo, protingumo principais, pareiškėjas, kaip turintis įsipareigojimų kreditoriams, turi galimybę pats realizuoti trijų kambarių butą ir sumažinti turimus įsipareigojimus. Pagal kasacinio teismo praktiką nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų, tiek dėl jo neveikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2015). Be to, atkreiptinas dėmesys, jog šiuo metu išieškojimas nei iš pareiškėjo pajamų, nei iš hipoteka įkeisto turto nėra prasidėjęs, todėl pareiškėjui realizavus turtą iki priverstinio skolos išieškojimo, pareiškėjas išvengtų papildomų vykdymo proceso išlaidų. Todėl pareiškėjo neveikimas, tai yra nedėjimas pastangų parduoti turimo turto, bei dalinai sumažinti paskolos sumą, tokiu būdu įtakojant savo nemokumą, vertintinas kaip nesąžiningas.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertinęs, tai kad pareiškėjas prašo iškelti bankroto bylą dėl skolinių įsipareigojimų, kurie viršija 25 MMA, tačiau pareiškėjas net nėra pradėjęs vykdyti savo įsipareigojimų suinteresuotam asmeniui L. R., skolinių įsipareigojimų kitiems kreditoriams, išskyrus kreditorius, susijusius su būsto paskola, asmuo neturi, įvertinęs pareiškėjo elgesį, jog pareiškėjas turėdamas pelningą darbą užsienyje ir dėl neobjektyvių priežasčių grįžo dirbti į Lietuvą, tačiau nesiekia užsidirbti didesnio atlyginimo, nekelia savo kvalifikacijos, neparduoda nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas kreipdamasis į teismą su pareiškimu buvo nesąžiningas. Įvertinus tai, jog pareiškėjas nuosavybės teise turi 3 kambarių būtą, visų skolinių įsipareigojimų suma sudaro 92699,15 Eur, išieškojimas iš pareiškėjui priklausančio turto ar piniginių lėšų nėra pradėtas, pareiškėjas dirba, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog realizavęs nekilnojamąjį turtą, būdamas darbingo amžiaus, dėdamas pastangas įgyti geriau apmokamą darbą yra pajėgus išgyventi ir atsiskaityti su kreditoriais, dėl ko pareiškėjo padėtis bendrąją prasme nėra kritinė.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, bei atsižvelgęs į formuojamą teismų praktiką, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo šiuo atveju laikyti nemokiu negalima, taip pat nėra pagrindo ir išvadai padaryti, jog pareiškėjas yra sąžiningas savo kreditorių atžvilgiu, ir konstatavo, jog yra pagrindai atsisakyti iškelti apeliantui fizinio asmens bankroto bylą, numatyti FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 ir 2 punktuose.
Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas atsisakydamas pareiškėjui iškelti bankroto bylą nepažeidė materialinės ir procesinės teisės normų, iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios atskirojo skundo argumentais naikinti nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, teismas
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.