- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-20
- Bylos Nr.
- 2A-742-513/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Irma Čuchraj (pirm.), Albina Pupeikienė, Aušra Maškevičienė
- Atsakovas
- L. R.
- Ieškovas
- O. R.
- Trečiasis asmuo
- AB SEB bankas
- Išvadą teikia
- Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius
- Kategorijos
- 75.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 75.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Irmos Čuchraj, kolegijos teisėjų Albinos Pupeikienės ir Aušros Maškevičienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovės L. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo O. R. ieškinį atsakovei L. R., trečiajam asmeniui AB SEB bankas, institucija teikianti išvadą byloje – Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl santuokos nutraukimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
ieškovas prašė nutraukti santuoką, sudarytą su atsakove dėl jo kaltės, nustatyti dukters O. R. gyvenamąją vietą su atsakove; nustatyti bendravimo su vaiku tvarką; po santuokos nutraukimo palikti santuokines pavardes; priteisti iš ieškovo dukters O. R. išlaikymą po 400 Lt kas mėnesį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki vaiko pilnametystės; butą adresu (duomenys neskelbtini), ir automobilį Opel Ascona, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priteisti ieškovui asmeninės nuosavybės teise.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-10-22 daliniu sprendimu ieškovo ieškinys tenkintinas iš dalies – ieškovo ir atsakovės santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės; po santuokos nutraukimo šalims paliktos pavardės „R.“ ir „R.“; nustatyta nepilnamečio vaiko O. R., gim. 2009-09-28, gyvenamoji vieta su jos motina atsakove L. R.; nustatyta ieškovo ir atsakovės bendravimo su nepilnamečiu vaiku O. R. tvarka: šalių nepilnametė duktė O. R. susitinka ir bendrauja su ieškovu O. R. vieną dieną kiekvieną savaitgalį, kas antrais metais O. R. su ieškovu O. R. švęs Šv. Velykų pirmąją dieną, kiekvienais metais O. R. su ieškovu O. R. švęs Šv. Kalėdų antrąją dieną, O. R. atostogaus su ieškovu O. R., jei vaiko atostogos sutaps su ieškovo atostogomis ir jei tuo metu atsakovė L. R. neatostogaus; priteistas iš ieškovo O. R. išlaikymas nepilnametei dukrai O. R. po 600 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2012-06-01 iki vaiko pilnametystės; priteistas iš ieškovo O. R. nepilnametės dukters O. R. 4200 Lt išlaikymo įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2011-08-21 iki 2011-12-19 ir nuo 2012-01-01 iki 2012-05-31.
Byloje buvo nagrinėjamas ieškovo reikalavimas, kuriuo ieškovas butą, adresu (duomenys neskelbtini), ir automobilį Opel Ascona, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) prašo priteisti ieškovui asmeninės nuosavybės teise. Nurodo, kad butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), įsigytas ieškovo 2007-05-05 pagal jo paimtą banko kreditą, kreditą bankui grąžino tik ieškovas, butas įgytas iki santuokos sudarymo, todėl jis yra ieškovo asmeninė nuosavybė (t.1, b. l. 3–7, 71–75; t.2, b. l. 2–8). Teismo posėdžio metu ieškovas O. R. bei jo atstovai advokato padėjėja K. P., A. E. papildomai paaiškino, kad ginčo butas yra asmeninė ieškovo nuosavybė, įgytas iki santuokos sau asmeniškai, nesant tarp ieškovo ir atsakovės jokio susitarimo dėl ginčo buto įsigijimo kaip bendro turto, atsakovės nurodomos aplinkybės, kad ji mokėjo dalį pinigų kredito padengimui už butą yra neteisingos, atsakovės nurodomi pinigai buvo ieškovo ir jis atsakovei davė su tikslu pervesti iš atsakovės sąskaitos į banką, nes pats dėl savo darbinio užimtumo negalėjo tai padaryti.
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-12-27 sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir nustatė, kad butas, unikalus Nr. 2196-3009-1018:0022, adresu (duomenys neskelbtini), ir automobilis Opel Ascona, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise priklauso ieškovui O. R.. Teismas nurodė, kad iš byloje AB SEB banko pateiktų išrašų matyti, jog atsakovė laikotarpiu nuo 2007-05-10 iki 2009-06-03 pervedė 66 714,15 Lt į ieškovo sąskaitą AB SEB banke, tačiau atsakovės mokėjimų paskirtis nenurodyta, kredito davėjui (bankui) duomenų bei informacijos apie gaunamų ieškovo lėšų sąskaitoje iš trečiojo asmens (atsakovės) skyrimą konkrečiai Kredito sutarties vykdymui nebuvo pateikta, pinigai atsakovės į ieškovo sąskaitą banke tomis pačiomis sąlygomis buvo pervedinėjami ir už ilgesnį laiko tarpą. Pagal AB SEB banko pateiktus duomenis bei įrodymus byloje, pirmasis lėšų nurašymas pagal Kredito sutartį nuo ieškovo sąskaitos banke atliktas 2007-06-15, iki šio nurašymo ieškovas buvo pervedęs į savo sąskaitą AB SEB banke 43 000 Lt, o atsakovė buvo pervedusi tik 1722,10 Lt. Per atsakovės įrodinėjamą ginčo laikotarpį, t.y. nuo 2007-07-13 iki 2008-10-28, AB SEB bankas nurašė nuo ieškovo sąskaitos banke pagal Kredito sutartį iš viso 27 236,62 Lt, todėl ieškovo įmokėtų į savo sąskaitą lėšų pilnai užteko ginčo laikotarpiu kredito sumų grąžinimui AB SEB bankui vykdant ieškovui Kredito sutarties sąlygas pagal ieškovo ir banko patvirtintą grafiką. Bylos nustatyta, kad iš šios sąskaitos buvo apmokamos, tuo pačiu tenkinami, šalių bendravimo laikotarpiu ir kiti pakankamai dideli šalių poreikiai, gautos paslaugos ir kt., kai tuo tarpu AB SEB bankui byloje nurodyto ginčo laikotarpiui Kredito sutarties vykdymui buvo (reikėjo) sumokėti tik 27 236,62 Lt. Teismas nurodė, kad vien tik atsakovės pinigų pervedimo į ieškovo sąskaitą banke faktas negali būti pagrindas dalinės nuosavybės pripažinimui. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė neįrodė savo reikalavimo pagrįstumo, neįrodė kad ginčo butas buvo įgytas ginčo laikotarpiu abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas, jog atsakovės pervestų lėšų į ieškovo sąskaitą ginčo laikotarpiu dalis buvo naudota/susitarta panaudoti šalių Kredito sutarties įmokų mokėjimui.
Šalies argumentai
Atsakovė L. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-12-27 sprendimą dalyje, kurioje teismas nustatė, kad ginčo adresu ginčo butas, adresu Taikos per. 29-27, Klaipėda, asmeninės nuosavybės teise priklauso ieškovui ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pripažinti atsakovei nuosavybės teisę į 17 procentų ieškovo asmeninės nuosavybės teise registruoto buto bei priteisti iš ieškovo atsakovei 20 060 Lt kompensaciją bei 5 procentus metinių palūkanų nuo 20 060 Lt sumos, taip pat priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas pažeidė CPK normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Teismas vertino tik dalį įrodymų, dėl kitų įrodymų nepasisakė. Apelianė teigia, kad šalys nuo 2005 m. gyveno kartu ir tvarkė ūkį. Ginčo butas pirktas 2007-05-11, kai šalys net 2 metus gyveno kartu. Po poros metų šalys susituokė ir susilaukė bendro vaiko. Teismas byloje nevertino faktinių šalių santykių pobūdžio bei aplinkybės, kad šalys kartu gyveno pakankamai ilgai, jog po ginčo buto įsigijimo šalys susituokė ir susilaukė bendro vaiko. Teismo padarytą išvadą, kad byloje neįrodytas bendras buto naudojimas, paneigia gyventojų registro tarnybos pažyma, kurioje konstatuota, jog ginčo bute atsakovė buvo deklaravusi savo gyvenamąją vietą Lietuvoje. Kasacinis teismas pripažįsta, kad atitinkamas sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise registruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jeigu įrodoma, jog toks turtas buvo įgytas abiejų sutuoktinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas. Atsakovė teigia, kad šalys įsigijo butą savo būsimiems poreikiams tenkinti bei gyventi jame, kai grįš gyventi į Lietuvą. Teismas padarė bylos įrodymams prieštaraujančią išvadą, kad ginčo butas iš viso nebuvo šalių naudojamas. Teismas ignoravo aplinkybę, kad ieškovė, išskyrus ginčo butą, Lietuvoje neturėjo jokio kito materialinio intereso, kuriuo būtų buvę galima protingai pagrįsti jos lėšų pervedimą į ieškovo banko sąskaitą Lietuvoje. Ieškovo argumentus, kad tai buvo ne atsakovės, o jo pinigai, paneigė paties ieškovo pateiktas rašytinis įrodymas – jo darbdavio 2007 m. pažyma, kuri patvirtina, jog ieškovas tik 2007 m. darbo užmokestį gavo grynais. Be to iš pažymos matyti, kad 2007 m. ieškovas dirbo tik nuo rugpjūčio mėn. Jokių kitų dokumentų, patvirtinančių, kad ieškovas būtų gavęs kokias nors darbines pajamas iki 2007 m. rugpjūčio mėn., ieškovas byloje nepateikė. Atsakovė, tuo tarpu šiuo laikotarpiu dirbo ir gavo pastovias pajamas. Tai patvirtina byloje pateiktos atsakovės darbo sutartys ir jos banko sąskaitos išrašas. Tai įrodo, kad atsakovė savo asmeninėmis lėšomis ženkliai prisidėjo prie kredito ir palūkanų tiek pagal kredito sutartį, tiek pagal vartojimo sutartį grąžinimo. Atsakovė teigia, kad lyginti ieškovo ir atsakovės nuo 2010-08-24 iki 2012-11-07 į ieškovo sąskaitą pervestų pinigų sumas yra neteisinga. Atsakovei nustojus pervedinėti pinigus įmokoms dengti, ieškovas pats privalėjo rūpintis, kad sąskaitoje būtų pakankamai lėšų kredito ir palūkanų įmokoms mokėti. Pažymėtina, kad šalys teismo nurodyto laikotarpio antroje dalyje jau konfliktavo ir bylinėjosi teisme. Todėl, šiuo laikotarpiu ieškovo pervestų pinigų suma buvo ženkliai didesnė nei atsakovės. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovė nenuginčijo ieškovo nurodytos aplinkybės, jog atsakovei skirta 6250 Lt vienkartinė išmoka, nebuvo panaudota kredito sumų AB SEB bankui pagal kredito sutartį grąžinimui. Šią teismo išvadą paneigia byloje surinkti įrodymai: Šilutės rajono savivaldybės administracijos 2012-08-28 raštas, kuris įrodo, jog visa atsakovei skirta vienkartinė išmoka buvo pervesta į ieškovo sąskaitą, iš kurios buvo mokamos kredito įmokos ir palūkanos.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas O. R. prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-12-27 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad atsakovės nurodytos aplinkybės nesudaro pakankamai pagrindo pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Pirmosios instancijos teismas padarė tinkamą išadą, kad butas buvo pirktas ieškovo vien tik savo asmeninėmis, o ne bendriems būsimos šeimos poreikiams tenkinti. Atsakovė gyvenamąją vietą ginčo bute deklaravo tik tam, kad gimus jų nepilnamečiui vaikui šalys būtų galėjusios gauti iš valstybės vienkartinę išmoką. Šalys ginčo bute negyveno ir bendro ūkio netvarkė, ginčo buto atsakovė nei savo asmeninėmis lėšomis, nei darbu nepagerino, prie įsigijimo neprisidėjo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Byloje nustatyta, kad ieškovo vardu nuosavybės teise nuo 2007-05-15 registruotas nekilnojamas turtas – 51.50 kv. m. bendro ploto butas, adresu (duomenys neskelbtini), 2007-05-11 pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu. Iš trečiojo asmens AB SEB banko pateiktų įrodymų bei paaiškinimų byloje matosi, kad ieškovas sudarė su banku 2007-05-05 kredito sutartį, pagal kurią ieškovui buvo suteiktas 95 813,25 EUR būsto kreditas. Iš pateiktos AB SEB banko 2012-06-07 pažymos matyti, kad laikotarpiu nuo 2007-05-05 iki 2012-06-07 ieškovo grąžinta 6 867,43 EUR kredito, sumokėta 14 354,47 EUR palūkanų, 31,46 EUR delspinigių, ieškovo negrąžintas kredito likutis sudaro 88 945,82 EUR, 105,34 EUR nesumokėtų palūkanų. Ieškovas taip pat sudarė su banku 2007-05-11 vartojimo kredito sutartį, pagal kurią ieškovui buvo suteiktas 40 000 Lt vartojimo kreditas. Įmokos pagal Kredito sutartį ir Vartojimo sutartį laikotarpiu nuo 2007-05-05 iki 2010-08-24 banko buvo nurašomos iš ieškovo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) AB SEB banke, o nuo 2010-08-24 – nuo sąskaitos banke Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos buvo nurašomos automatiškai pagal mokėjimo grafiką, mokėtojas pagal nurodytas sutartis buvo ieškovas, tretieji asmenys bankui nebuvo pateikę mokėjimo nurodymų ar mokėjimų paskirties dėl lėšų pervedimo konkretaus kredito padengimui. Atsakovė laikotarpiu nuo 2007-05-10 iki 2009-06-03 pervedė 66 714,15 Lt į ieškovo sąskaitą banke Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2010-12-15 pervedė 3 000 Lt į ieškovo sąskaitą banke Nr. (duomenys neskelbtini).
Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl buto, adresu (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo ieškinio reikalavimą, nustatė, kad butas priklauso ieškovui asmeninės nuosavybės teise. Atsakovė nesutiko su tokiu pirmosios instancijos teismo skundžiamu teismo sprendimu tuo aspektu, kad nepagrįstai ginčo butas buvo nepripažintas bendrąja jungtine abiejų sutuoktinių nuosavybe, taip pat, prašo pripažinti nuosavybės teisę į 17 procentų ieškovo asmeninės nuosavybės teise registruoto buto, priteisti piniginę 20 060 Lt kompensaciją iš ieškovo atsakovei bei 5 procentus metinių palūkanų nuo 20 060 Lt sumos. Darytina išvada, kad iš esmės atsakovė nesiekia nuosavybės teisių į butą, ji prašo kompensacijos, nes savo lėšomis iki santuokos sudarymo pervedė 66 714,15 Lt bei 3 000 Lt – šalių santuokos metu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad tuo atveju, kai nesusituokę asmenys gyvena drauge (ypač jei bendras gyvenimas yra ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), kartu tvarko ūkį, asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu kuria bendrą turtą, pripažįstama egzistuojant asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo mėn. 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio mėn. 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2011; ir kt.). Pažymėtina, jog minėtos aplinkybės (t.y. nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu) gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais, pavyzdžiui, liudytojų (kaimynų, giminaičių, draugų ir kt.) parodymais, įvairiais rašytiniais įrodymais (pvz.: laiškais, siuntų pristatymo kvitais, sąskaitomis už prekes ar paslaugas, adresuotomis sugyventinių bendros gyvenamosios vietos adresu, nuotraukomis) ir kt.
Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). CK 6.969 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos. Jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvai įrodymų leistinumo taisyklių taikymo aspektu šios kategorijos bylose reiškia, kad teismai turi teisę atsisakyti įrodymų leistinumo ribojimo, kai yra pagrindas konstatuoti, jog gyvenusių kartu ir tvarkiusių bendrą ūkį nesusituokusių asmenų turtinės teisės bus neapgintos vien dėl to, kad nėra jungtinę veiklą patvirtinančio rašytinio susitarimo, nors šalių tarpusavio santykių praktika, susiklosčiusi situacija, šalių ketinimai, jų elgesys siekiant tikslo ir kiti veiksmai leistų teisinius santykius kvalifikuoti kaip jungtinę veiklą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2008, 2010-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010). Taigi, tokia teismų pozicija lemia tai, jog nėra reikalaujama, kad bendrai gyvenančių nesusituokus asmenų susitarimas dėl jungtinės veiklos sukūrimo būtų rašytinis. Tuo pačiu nėra reikalaujama ir to, kad sugyventiniai, bendrai įgydami turtą, sudarytų tarpusavyje rašytinį susitarimą, numatantį, jog tas turtas įgyjamas bendrojon nuosavybėn.
Nagrinėjamoje byloje atsakovė įrodinėja, kad jos pervedamos lėšos į ieškovo sąskaitą AB SEB banke buvo tikslinės – būtent kredito įmokų grąžinimui. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovė neįrodė savo reikalavimo pagrįstumo, neįrodė, jog atsakovės pervestų lėšų į ieškovo sąskaitą ginčo laikotarpiu dalis buvo panaudota šalių kredito sutarties įmokų mokėjimui. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada. Byloje nustatyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), 2007-05-15 įregistruotas O. R. (buvusi pavardę „duomenys neskelbtini“) vardu, yra įsigytas pagal 2007-05-11 pirkimo – pardavimo sutartį, ieškovo iki santuokos. Atsakovė teigė, o ieškovas nepaneigė, kad faktiškai sutuoktiniai ėmė kartu gyventi ir vesti bendrą šeimos ūkį nuo 2005 m., kartu dirbo ir gyveno Airijoje, gavo pastovių pajamų. Šalims gyvenant kartu ir dirbant Airijoje ieškovui buvo suteiktas kreditas ginčo buto pirkimui ir gauto kredito sumos bankui buvo grąžinamos iš ieškovo vardu registruotos sąskaitos AB SEB banke. Atsakovė į šią ieškovo sąskaitą banke Nr. (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2007-07-13 iki 2008-10-28 pervedė 56 436 Lt (t. 1, b. l. 47). Be to, Šilutės rajono savivaldybės socialinės paramos skyriaus 2012-08-28 raštas patvirtina, kad atsakovei 2007-07-16 buvo paskirta 6250 Lt vienkartinė išmoka būstui įsigyti arba įsikurti. Atsakovė L. R. 2009-01-15 pateikė nuomos sutartį sudarytą tarp L. R. ir buto savininko O. L.. Vadovaujantis šia sutartimi, 2009-02-11 lėšos pervestos į O. L. sąskaitą (duomenys neskelbtini) esančią AB SEB banke (t. 2, b. l. 113). Teisėjų kolegija pažymi, kad ir pats santuokos sudarymo faktas patvirtina jau žymiai anksčiau atsiradusį šalių ketinimą kurti bendrus šeimos santykius ir bendrą nuosavybę būsimos šeimos poreikiams tenkinti. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina, kad atsakovė įrodė, jog ginčo butui įgyti ir išlaikyti buvo panaudotos jos asmeninės lėšos, būtent atsakovės sąskaitos išrašai įrodo, kad pervestos lėšos į ieškovo sąskaitą dalis buvo panaudota kredito už būstą įmokų mokėjimui.
Apibendrinus šias bei kitas byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog šalys nuo 2005 metų iki pat santuokos sudarymo veikė santykyje, kuriam galima taikyti bendros jungtinės veiklos taisykles. Šalys siekė turėti šeimos gyvenamąjį būstą ir sutarė, kad kreditą ginčo butui įsigyti paims ieškovas. Byloje įrodyta, kad atsakovė savo lėšomis dalyvavo rūpimo buto įsigijimu (kredito grąžinimu), o kita pervestų lėšų į ieškovo sąskaitą AB SEB banke paskirtis neįrodyta. Taigi, šalys sukūrė bendrąją jungtinę veiklą, susitarė, jog ieškovui atitenka butas, esantis (duomenys neskelbtini), tačiau atsakovė turi teisę į savo įnašo dalį. Sprendžiant klausimą dėl sugyventinių bendro gyvenimo metu įgyto turto padalijimo, galioja CK 6.970 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, numatanti, kad partnerių (sugyventinių) įnašai į bendrą turtą yra lygūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio mėn. 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010). Pažymėtina, kad ši prezumpcija gali būti paneigta ir turtas padalytas ne lygiomis dalimis, įrodžius, kad iš tikrųjų vieno sugyventinio įnašas į bendrą turtą buvo didesnis nei kito.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs sutuoktinių gaunamas pajamas ir įsipareigojimus kreditoriui AB SEB bankui, kad 2013-02-05, negrąžinto kredito už būsto įgijimą AB SEB bankui likutis 87 400,18 EUR (t. 3, b. l. 32), ieškovas ir toliau vykdys prievolę pagal 2007-05-05 kredito sutartį su AB SEB banku dėl paskolos grąžinimo, AB SEB banko atsiliepimą į ieškinį, kuriuo kreditorius su ieškovo reikalavimu sutiko, daro išvadą, kad atsakovė į šalių bendrą veiklą įnešė savo pinigus, todėl jai turi būti grąžintina įnašo dalis (CK 6.970 straipsnis), kuris kolegijos nuomone, apeliaciniame skunde paskaičiuota teisingai. Apeliantė kompensaciją už įnašą pagrįstai skaičiavo nuo 2007-07-13 iki 2008-10-28 pervestos 56 436 Lt sumos dalies į ieškovo sąskaitą ir ieškovo paimto kreditos už ginčo butą (330 000 Lt). Kadangi buto vertė šiuo metu yra 118 000 Lt, todėl atsakovei tenkanti kompensacija yra 20 060 Lt.
Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, dalydamas sutuoktinių turtą, netinkamai aiškino ir taikė materialinės normas ir nepagrįstai nepriteisė atsakovei iš ieškovo 20 060 Lt kompensacijos. Todėl pirmosios instancijos teismo 2012-12-27 sprendimo dalis keistina (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, proporcingai teismo patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliantės apeliacinis skundas buvo tenkintas, todėl jai iš ieškovo priteistina 602 Lt žyminis mokestis už apeliacinį skundą (t. 3, b. l. 94). Atsakovės pateikti dokumentai patvirtina, kad už apeliacinio skundo surašymą atsakovė L. R. advokatei sumokėjo 800 Lt, todėl ši suma priteistina iš ieškovo (t. 3, b. l. 95).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą pakeisti.
Priteisti iš ieškovo O. R. atsakovei L. R. 20 060 Lt kompensaciją bei 5 procentus metinių palūkanų nuo šios priteistos sumos, skaičiuojant nuo 2013 m. gegužės 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti iš ieškovo O. R. atsakovei L. R. 1 402 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.