- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-25
- Bylos Nr.
- 2S-2759-431/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-28498-2016-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Gerasičkinienė
- Pareiškėjas
- A. S.
- Ieškovas
- A. S.
- Atsakovas
- M. V.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja L. G., teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo A. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovui M. V. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 4 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-35283-433/2016 išnagrinėjo ieškovo A. S. ieškinį atsakovui M. V. dėl 1 810,12 Eur skolos, 452,53 Eur palūkanų ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo priteisimo ir ieškovo ieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-247-881/2017 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendimą už akių paliko nepakeistą.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas prašė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-35283-433/2016 pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovui M. V. dėl skolos priteisimo. Nurodė, jog apeliacine tvarka buvo patikrinta tik dalis sprendimo už akių, tai yra tik dėl žyminio mokesčio grąžinimo. Todėl sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Ieškovo ieškinys dėl skolos išieškojimo iš esmės nebuvo išspręstas, todėl buvo pažeisti civilinio proceso įstatymai, byloje buvo priimti vienas kitam prieštaraujantys sprendimai. Nors pardavimo-pirkimo sutartį atsakovas sudarė su ieškovo individualia įmone, tačiau ši įmonė yra išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Pagal teismų praktiką ne dėl bankroto likviduotos individualios įmonės prievolės pereina jos dalyviams. Todėl pareiškėjas įgijo teisę reikalauti grąžinti jam jo įmonės skolas.
3. Atsakovas atsiliepimo į prašymą nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-35283-433/2016.
5. Teismas nustatė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 4 d. sprendimu už akių pareiškėjo ieškinį atmetė. Teismo sprendimas už akių buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka, tačiau patikrinta tik jo dalis dėl žyminio mokesčio grąžinimo, nes apeliacine tvarka ginčą nagrinėjęs teismas nevertino ginčo bylos iš esmės, nevertino materialiųjų teisės normų taikymo ginčo byloje. Bylinėjimosi išlaidų klausimas yra sudėtinė teismo sprendimo dalis, šio klausimo išsprendimas priklauso nuo byloje pareikštų reikalavimų tenkinimo apimties. Todėl apeliacine tvarka visas ginčas nebuvo patikrintas. Proceso atnaujinimui pagal CPK 366 straipsnio 9 punktą yra svarbios dvi aplinkybių grupės:1) padaryta aiški teisės normos taikymo klaida; 2) sprendimas neperžiūrėtas apeliacine tvarka. Būtent ginčo byloje sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka dėl materialinio reikalavimo, todėl proceso atnaujinimas galimas pagal 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą.
6. Pareiškėjas apie teismo sprendimą sužinojo, gavęs sprendimą už akių, nes Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 28 d. nutartį, kuria paliko sprendimą už akių nepakeistą, ieškovui išsiuntė dar 2017m. liepos mėn. Ieškovas nepateikė į bylą duomenų, kad savo laiku nebuvo gavęs apeliacinės instancijos teismo nutarties, jo prašymas atnaujinti procesą Vilniaus miesto apylinkės teisme registruotas 2017 m. gruodžio 4 d. Taigi pareiškėjas praleido 3 mėnesių terminą prašymui pateikti. Ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Teismas, spręsdamas ieškinio senaties atnaujinimo klausimą turi išsiaiškinti ginčo šalių materialinių teisinių santykių pobūdį, nustatyti svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę ir, ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą, ar asmuo buvo pakankamai atidus. Konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai.
7. Teismas atsižvelgė į pareiškėjo argumentus bei į aplinkybę, kad pareiškėjas net neprašo atnaujinti terminą, į bylą nepateikia jokių svarių įrodymų, kurie leistų manyti, jog įstatymo nustatytas prašymas atnaujinti procesą per tris mėnesius nuo sužinojimo dienos buvo praleistas dėl objektyvių, svarbių priežasčių. Todėl teismas atsisakė atnaujinti procesą, nes proceso atnaujinimo institutas yra ekstraordinarinis būdas įsiteisėjusiam teismo sprendimui peržiūrėti, siekiant išvengti jo neteisėtumo. Šis institutas negali būti taikomas, siekiant dar kartą pasibylinėti, sudarant sąlygas teikti argumentus ir įrodymus, kurie nebuvo, tačiau galėjo būti pateikti nagrinėjant bylą pirmą kartą, taip tikintis kitokio teismo sprendimo.
II. Atskirojo skundo argumentai
8. Pareiškėjas A. S. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 27 d. nutartį ir perduoti pirmos instancijos teismui prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Teismo nutartis yra nepagrįsta, formali, joje nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo išdėstytas aplinkybes. Civilinėje byloje Nr. 2-35283-433/2016 buvo priimti vienas kitam prieštaraujantys sprendimai ir nutartys, civilinės bylos nagrinėjimas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo vilkinamas, o ieškinys iš esmės nebuvo išspręstas. Pareiškėjo prašyme yra nurodyti visi esminiai pagrindai proceso atnaujinimui pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą.
8.2. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjas neprašo atnaujinti termino pareiškimui paduoti ir nepateikė jokių svarių įrodymų, kurie patvirtintų, jog įstatymo nustatytas terminas prašymui paduoti buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Pirmos instancijos teismas nuo 2017 m. vasario 24 d. iki 2018 m. rugpjūčio 27 d. priėmė nutartis, kurios buvo panaikintos aukštesnės instancijos teismo. Dėl šių aplinkybių bylos nagrinėjimo procesas buvo vilkinamas ir pareiškėjas dėl objektyvių priežasčių praleido terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
9. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atmestas pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo dėl aiškios teisės taikymo klaidos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis atskirojo skundo ribų ir ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis).
10. Proceso atnaujinimo institutas – išimtinis įsiteisėjusių teismų sprendimų peržiūrėjimo būdas. Jį galima taikyti konstatavus vieną iš CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas baigtinis. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad šie proceso atnaujinimo pagrindai turi būti taikomi neformaliai, laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms. Proceso atnaujinimas dažniausiai taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo nebeturi galimybės apginti savo pažeistas teises ir interesus kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės instancinės sistemos būdais. Dėl to procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2014; 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-31-611/2018).
Dėl prašymo atnaujinti procesą pateikimo termino
11. Pagal CPK 368 straipsnio 1 dalį prašymas atnaujinti procesą gali būti pateikiamas per 3 mėnesius nuo tos dienos, kurią jį pateikiantis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą. Pirmos instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje sprendimas už akių nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka dėl materialinio reikalavimo, todėl proceso atnaujinimas galimas pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Tačiau teismas atsisakė atnaujinti procesą, kadangi pareiškėjas praleido 3 mėnesių terminą prašymui pateikti, neprašė teismo atnaujinti termino ir nepateikė teismui jokių duomenų, patvirtinančių, jog terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo buvo praleistas dėl objektyvių ir svarbių priežasčių.
Žemesnės instancijos teismas
12. Pažymėtina, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo jau buvo kartą nagrinėtas Vilniaus miesto apylinkės teisme, kuris 2018 m. kovo 7 d. nutartimi pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-35283-433/2016 atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gegužės 29 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartį panaikino ir perdavė klausimą dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog pirmos instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, praleidęs trijų mėnesių terminą prašymui pateikti dėl proceso atnaujinimo, tačiau nesuformulavo išvados, jog tuo pagrindu atsisako procesą atnaujinti. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad teismas pasisakė dėl ginčo šalių materialinių teisinių santykių pobūdžio, vertindamas proceso atnaujinimo galimybę dėl įrodinėjamos padarytos aiškios teisės normos taikymo klaidos, apeliacinės instancijos teismas nusprendė, jog išvados dėl paduoto prašymo termino nesuformulavimas nėra proceso teisės normos pažeidimas. Cituoti apeliacinės instancijos teismo motyvai patvirtina, jog buvo pripažinta, kad pačios proceso atnaujinimo galimybės vertinimas reiškia, kad iš esmės yra pripažinta praleisto prašymui pateikti termino atnaujinimo galimybė teismo iniciatyva.
13. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gegužės 29 d. nutartyje nustatė, jog nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas už akių nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka dėl materialinio reikalavimo, o tai reiškia, kad teismo išvada, jog proceso atnaujinimas pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą yra negalimas – neteisinga. Teismas, atmesdamas pareiškėjo prašymą, nenurodė jokių motyvų dėl pareiškėjo prašyme nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo ir nevertino, ar yra padaryta aiški teisės taikymo klaida Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendime už akių. Apeliacinės instancijos teismas grąžino pareiškėjo prašymą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo dėl to, jog skundžiamoje nutartyje nebuvo net minimalių (sutrumpintų) motyvų, kuriais vadovaujantis būtų galima teigti, jog nėra pagrindo atnaujinti proceso pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Taigi, iš naujo gavęs nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo, pirmos instancijos teismas turėjo spręsti ne termino prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti atnaujinimo klausimą, o analizuoti, ar yra pagrindas atnaujinti patį procesą pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Tačiau pirmos instancijos teismas nevertino galimos teismo padarytos teisės taikymo klaidos įtakos priimto teismo sprendimo už akių teisėtumui, bet pakartotinai pasisakė dėl praleisto įstatyme nustatyto trijų mėnesių termino prašymui pateikti atnaujinimo galimybės.
14. Apeliacinės instancijos teismas papildomai atkreipia dėmesį į aplinkybes, jog Vilniaus apygardos teismas nutartį dėl apeliacinio skundo civilinėje byloje Nr. 2-35283-433/2016 priėmė 2017 m. birželio 28 d., tačiau šioje byloje pareiškėjo pateiktas atskirasis skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 8 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, buvo išnagrinėtas tik Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 19 d. nutartimi. Pareiškėjas minėtoje byloje neturėjo atstovo, o teisės taikymo klaidos padarymo konstatavimui yra būtinos išsamios teisinės žinios. Todėl aplinkybės, jog pareiškimą dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas pateikė teismui tik 2017 m. gruodžio 4 d., nenurodydamas jame aplinkybių, kuriomis grindžiamas CPK 368 straipsnyje nurodytų terminų skaičiavimas, taip pat neprašydamas atnaujinti termino pareiškimui pateikti, nepripažintinos užkertančiomis kelią pagal CPK 78 straipsnio 1 dalį teismui savo iniciatyva atnaujinti praleistą terminą.
Dėl proceso atnaujinimo pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą
15. Pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje, įsakyme ar nutarime) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą ar nutarimą), ir sprendimas (nutartis, įsakymas ar nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje pripažįstama, kad tai, kokia teisės normos taikymo klaida kvalifikuotina kaip aiški CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto prasme, įstatyme neatskleista, ši sąvoka yra vertinamoji. Klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Pirmosios instancijos teismo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2008; 2011 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2011).
16. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gegužės 29 d. nutartyje nustatė, jog nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas už akių buvo peržiūrėtas tik dėl jo dalies, kuria ieškovui buvo grąžintas žyminis mokestis. Apeliacinės instancijos teismas nevertino ginčo iš esmės, netikrino materialiųjų teisės normų taikymo ginčo teisiniams santykiams. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 7 d. nutartyje, atmesdamas pareiškėjo prašymą, nenurodė jokių motyvų dėl pareiškėjo prašyme nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo ir nevertino, ar yra padaryta aiški teisės taikymo klaida Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendime už akių. Todėl klausimas dėl proceso atnaujinimo buvo perduotas iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui.
17. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje 2018 m. rugpjūčio 27 d. nutartyje visiškai neatsižvelgė į apeliacinės instancijos teismo išaiškinimus bei įpareigojimus ir nepasisakė dėl galimos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendime už akių padarytos teisės normos taikymo klaidos. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo atskirąjį skundą dėl tų pačių aplinkybių, dėl kurių turėjo pasisakyti pirmos instancijos teismas pakartotinai nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, atsižvelgia į proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus (CPK 7 straipsnis) ir sprendžia, jog dar kartą perduoti klausimą dėl prašymo atnaujinti procesą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo netikslinga, todėl pasisako dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytų pagrindų taikymo nagrinėjamoje byloje iš esmės.
18. Pareiškėjas ieškiniu prašė priteisti skolą iš atsakovo pagal 2006 m. rugsėjo 19 d. pardavimo-pirkimo sutartį, sudarytą individualios įmonės „Fredona“ su atsakovu. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 4 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-35283-433/2016 ieškovo ieškinį atmetė, kadangi nustatė, jog byloje reikalavimo teisė dėl skolos ir palūkanų priklauso ieškovo įmonei „Fredona“, o ne pačiam ieškovui. Šios bylos nagrinėjimo metu ieškovo prašymo dėl netinkamos šalies pakeitimo tinkama nebuvo gauta. Tačiau byloje tuo metu buvo pateikti duomenys, patvirtinantys, jog ieškovo įmonė „Fredona“ 2010 m. gegužės 17 d. buvo likviduota ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro juridinio asmens savininkų sprendimu.
19. Pagal CK 6.128 straipsnio 3 dalį, kai juridinis asmuo (kreditorius arba skolininkas) likviduojamas, prievolė baigiasi, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys. Pagal Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 6 straipsnio 6 dalies 4 punktą individualios įmonės savininkas turi teisę gauti likviduojamos individualios įmonės turtą, likusį atsiskaičius su individualios įmonės kreditoriais. Sistemiškas aptartų teisės normų aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog likvidavus individualią įmonę, jos turtines teises, tai yra ir reikalavimo teises skolininkams pagal su įmone sudarytas sutartis, perima šios įmonės savininkas. Todėl nagrinėjamoje byloje kyla pagrįstų abejonių Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu.
20. Aplinkybė, jog teismas nevertino likviduotos IĮ „Fredona“ reikalavimo teisių pagal 2006 m. rugsėjo 19 d. pardavimo-pirkimo sutarties Nr. 07 perėjimo jos savininkui, atsižvelgiant į Individualių įmonių įstatymo bei CK 6.128 straipsnio nuostatas, kvalifikuotina pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą kaip pagrindas procesui atnaujinti, t. y. kaip aiški teisės normos (šiuo atveju – proceso) taikymo klaida. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmos instancijos teismas, priimdamas nutartį, neatsižvelgė į Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 29 d. nutartyje nurodytus pirmos instancijos teismo padarytus pažeidimus, nesiaiškino tų aplinkybių, kurias nustatyti įpareigojo apeliacinės instancijos teismas, todėl atskirasis skundas tenkintinas, panaikinant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 27 d. nutartį ir klausimą išsprendžiant iš esmės – pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo tenkinant.
21. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 315 straipsnio 5 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu ir 339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 27 d. nutartį panaikinti.
Pareiškėjo A. S. prašymą tenkinti ir atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-35283-433/2016, išnagrinėtoje pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovui M. V. dėl skolos priteisimo.