Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos teisėjos Alonos Romanovienės, kolegijos teisėjų Albinos Pupeikienės, Žydrūno Bertašiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo S. A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. A. ieškinį atsakovams D. B., Klaipėdos miesto 1-ojo notarų biuro notarei A. K. dėl ½ dalies paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu, nustatyto termino palikimui priimti pratęsimo, paveldėjimo teisės liudijimo į ½ dalį palikimo išdavimo, atsakovės 2012-09-05 įsipareigojimo, notarinio registro Nr. K1AK-7120, įvykdymo, tretieji asmenys M. Š., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškovo apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėja bylą neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

Tarp šalių kilo ginčas dėl notaro išduoto paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą teisėtumo ir termino palikimui priimti pratęsimo.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad notarė turėjo pareigą informuoti ieškovą apie palikimo atsiradimą, be to, žinodama, kad be atsakovės yra dar pirmos eilės įpėdinis pagal įstatymą, turėjo įpareigoti atsakovę aptarti su ieškovu palikimo priėmimo klausimą, o to neatlikusi pažeidė Notariato įstatymo 1 ir 2 str., Notarų garbės kodekso 6, 10, 21 straipsnius.

Notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis įstatymų nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Taigi, Notariato įstatymo 2 straipsnyje įtvirtinta, kad notaras privalo atlikti tai, ką nustato įstatymas ir kaip nustato įstatymas, o tinkamas nustatytų funkcijų atlikimas ir užtikrina sudaromų sandorių ir dokumentų teisėtumą. Notarui suteikta teisė juridiškai įtvirtinti neginčijamas fizinių ir juridinių asmenų subjektines teises ir juridinius faktus bei užtikrinti šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugą. Notaras nenagrinėja asmenų ginčų, nenustatinėja ginčytinų aplinkybių, o tuo atveju, jei dėl asmenų teisių ar juridinių faktų kyla abejonių ar nesutarimų, privalo atsisakyti tvirtinti tokias teises ar faktus. Taigi, notaras tvirtinta tam tikras teises ar faktus tik tokiu atveju, jei dėl jų turinio ir teisėtumo jam nekyla abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-05-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2011).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigos ieškoti galimų įpėdinių ir pranešti jiems apie jų turimą paveldėjimo teisę neturi paveldėjimo bylą vedantis notaras. Pažymėtina, kad nei Notariato įstatymas, nei CK normos, reglamentuojančios paveldėjimo teisinius santykius, neįpareigoja palikimo atsiradimo vietos notaro nustatyti galimus visus palikėjo įpėdinius, informuoti visus įpėdinius pagal įstatymą apie jų teisę priimti palikimą įstatyme nustatytu būdu ir terminais. Notaras neturi pareigos rūpintis visų įpėdinių tinkamu teisių ir pareigų įgyvendinimu ir už juos įgyvendinti jų teisę į palikimą. Pažymėtina, kad civiliniai santykiai tvarkomi protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų pagrindu. Kiekvienas veiksnus civilinių santykių dalyvis turi laisvę spręsti, kaip įgyvendinti savo subjektines teises, ir turi rūpintis savo privačių interesų apsauga. Ši principinė nuostata galioja ir paveldėjimo santykiams. Paveldėjimo, kaip ir kituose civiliniuose teisiniuose santykiuose, galioja civilinių teisių subjektų elgesio dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad asmenys turimas teises įgyvendina savo nuožiūra, išskyrus įstatyme nustatytus ribojimus. Paveldėjimo teisėje šis principas įgyvendinamas, priimant arba atsisakant priimti palikimą (CK 5.50, 5.60 str.), kai asmuo turi teisę paveldėti pagal įstatymą. Paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojantys įstatymai nustato specifinę įpėdinio teisių į palikimą įgyvendinimo tvarką. Palikėjo mirties momentu atsiranda palikimas (CK 5.3 str.). Kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti. Palikimo priėmimas yra įpėdinio valios išreiškimas veiksmais, patvirtinančiais jo sutikimą įgyti teises į palikimą (CK 5.50 str.). Palikimo priėmimas yra aktyvus veiksmas (vienašalis įpėdinio sandoris) (CK 1.63 str. 3 d.), kuris sukelia atitinkamus teisinius padarinius tik tuo atveju, jeigu yra išreikštas (sudarytas) įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Pažymėtina, kad paveldėjimo teisė yra asmeninė. Įpėdinio teisės priimti palikimą turinys – jo valios išreiškimas – priimti palikimą ar jo atsisakyti. Jeigu įpėdinis nusprendžia priimti palikimą, tai pradeda paveldimą turtą valdyti arba pareiškia apie palikimo priėmimą įstatyme nustatyta tvarka (CK 5.50 str. 2 d.). Jeigu įpėdinis atsisako nuo palikimo arba neatlieka jokių veiksmų, kurie patvirtintų, jog jis priėmė palikimą, teismų praktikoje, paveldėjimo teisės doktrinoje pripažįstama, kad jis į paveldėjimo santykius neįstojo arba iš jų pasitraukė ir paveldėjimo santykiai nutrūko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-11-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2007; 2006-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2006).

Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas žinojo apie tėvų mirtį ir po mirties likusį turtą – butą, apie tai, kad jis su atsakove yra pirmos eilės įpėdiniai pagal įstatymą ir turi paveldėjimo teisę į palikėjų turtą, taigi ieškovas turėjo visą informaciją, reikšmingą apsispręsti: priimti palikimą ar jo atsisakyti. Tačiau ieškovas nebuvo aktyvus ir nesiėmė jokių veiksmų savo teisei į palikimą įgyvendinti, savo valios įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nei notarui, nei užsienyje esančios Lietuvos valstybės konsulinėms institucijoms neišreiškė. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad įstatymas neįpareigoja įpėdinio pranešti kitiems įpėdiniams apie jų turimą paveldėjimo teisę ir neleidžia priimti palikimo už kitą. Taigi priimti palikimą kiekvienas įpėdinis turi asmeniškai pats arba per atstovą. Todėl ta aplinkybė, kad atsakovė žinojo, kad ieškovas yra įpėdinis pagal įstatymą, neturi jokios reikšmės, nes, kaip jau minėta, paveldėjimo teisė yra asmeninė teisė, nepriklausoma nuo kitų įpėdinių valios ir atsakovė negalėjo už ieškovą išreikšti jo valios priimti palikimą. Aplinkybė, kad atsakovė nepranešė ieškovui apie jo teisę paveldėti, kai ieškovas žinojo, kad jis yra įpėdinis pagal įstatymą ir yra po tėvų mirties likęs paveldimas turtas – butas, neturi lemiamos reikšmės, nes įstatymas įpėdinio neįpareigoja taip elgtis su kitais įpėdiniais. Ieškovas tam, kad įgytų palikimą, turėjo pats jį priimti, tačiau valios dalyvauti paveldėjimo teisiniuose santykiuose neišreiškė, todėl notarė, vedusi paveldėjimo bylą ir per įstatyme nustatytą trijų mėnesių laikotarpį negavusi ieškovo išreikštos valios priimti palikimą, turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad ieškovas paveldėjimo teisės atsisakė. Pagal Notariato įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 2 punktą paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas yra vienas iš notarų atliekamų notarinių veiksmų. Kadangi ieškovas neatlikto palikimui priimti teisiškai reikšmingų veiksmų (CK 5.50 str. 2 d.), todėl notarė neturėjo jokio teisinio pagrindo, suėjus įstatyme nustatytam trijų mėnesių terminui, atsisakyti išduoti atsakovei, kuri išreiškė savo valią priimti palikimą pagal įstatymą, paveldėjimo teisės liudijimą į palikėjų turtą. Visuma aptartų aplinkybių leidžia daryti išvadą, kad ieškovo ginčijamas paveldėjimo teisės liudijimas išduotas laikantis paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pagrindo notarės veiksmus, išduodant paveldėjimo teisės liudijimą atsakovei, pripažinti neteisėtais nėra.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepratęsė termino palikimui priimti, nes, jo manymu, įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą palikimui priimti praleido dėl svarbių priežasčių, dėl tuo metu dirbamo pamaininio darbo Jungtinėje Karalystėje, dėl griežtų darbo sąlygų negalėjimo bet kada pasiimti atostogų, be to, pasitikėjo seserimi ir tikėjosi palikimą priimti jai sutinkant ir pasibaigus terminui be jokio kreipimosi į teismą, kaip numatyta CK 5.57 str. 1 d.

Jeigu įpėdinis praleidžia įstatyme nustatytus palikimo priėmimo terminus, jo galimybės gauti paveldėtą turtą iš esmės sumažėja. Tuo atveju, jeigu kiti įpėdiniai sutinka, jis gali priimti palikimą, tačiau jeigu palikimą priėmę įpėdiniai gera valia nesutinka dalytis paveldėtu turtu su palikimo laiku nepriėmusiu įpėdiniu, teismas jo teisę į paveldėjimą gali apginti tik tada, kai terminas palikimui priimti praleistas dėl svarbių priežasčių (CK 5.57 str. 1 d.). Kasacinio teismo praktikoje yra suformuluotos esminės įstatymų aiškinimo ir taikymo nuostatos dėl praleisto termino palikimui priimti pratęsimo. Jų esmė tokia, kad tam, jog pasinaudotų CK 5.57 straipsnyje įtvirtinta galimybe pratęsti terminą palikimui priimti, įpėdinis turi įrodyti, kad šis praleistas dėl svarbių priežasčių, pripažintinų pagrindu jam pratęsti, t. y. kad tam tikros priežastys lėmė, jog įpėdinis dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių tinkamai negalėjo įgyvendinti įstatyme nustatytų savo teisių. Nesant realiai sutrukdžiusių kliūčių, konstatuotina, kad, turėdamas apsisprendimo laisvę, įpėdinis nepareiškė noro priimti palikimą. Klausimą, ar konkrečios priežastys pripažintinos svarbiomis, teismai turi spręsti atsižvelgdami į terminų, nustatytų palikimui priimti, paskirtį, teisinius padarinius, konkrečias bylos aplinkybes, byloje dalyvaujančių šalių elgesį, asmens, prašančio pratęsti terminą, teisinį statusą, pareiškėjo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 str.). Vertinant pareiškėjo elgesį, būtina atsižvelgti į tai, ar jis buvo pakankamai atidus, sąžiningas ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Taigi kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo asmens elgesio standartai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2007; 2007-03-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2007; 2011-03-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2011; 2011-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246/2011).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo nurodytos termino praleidimo priežastis – darbas užsienyje ir negalėjimas pasiimti atostogų nepripažintinos svarbiomis ir nepriklausančiomis nuo jo valios. Nors apeliantas pateikė duomenis apie tai, kad nuo 2005-11-29 dirba užsienyje ir norėdamas gauti atostogas turi pranešti darbdaviui apie tai prieš dvi savaites, tačiau jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog jis sužinojęs apie tėvų mirtį bei palikimo atsiradimą, kreipėsi į darbdavį dėl atostogų suteikimo ir darbdavys atsisakė jas suteikti, nėra. Pažymėtina, kad viena ta aplinkybė, kad ieškovas dirba ir gyvena užsienyje negali būti pripažinta svarbia priežastimi atnaujinti įstatymo nustatytą terminą. Nors apeliantas teigia, kad ėmėsi pastangų priimti po tėvų mirties likusį palikimą, tačiau jokių duomenų, pagrindžiančių tai, kad jis ėmėsi aktyvių veiksmų siekdamas išreikšti savo valią priimti palikimą, bandė susisiekti su notaru, kuris vedė paveldėjimo bylą Lietuvoje, kreipėsi į Lietuvos Respublikos konsulinę įstaigoje užsienio valstybėje, nepateikė. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas visiškai nesidomėjo savo paveldėjimo teisėmis, nesiėmė jokių pastangų siekdamas įgyvendinti savo paveldėjimo teises, todėl galima darytina išvadą, kad jis nebuvo suinteresuotas priimti palikimą. Be to, pažymėtina ta aplinkybė, kad ieškovas po tėvo mirties buvo atvykęs į Lietuvą ir tuo metu jau galėjo kreiptis į notarą ir išreikšti savo valią dėl palikimo priėmimo, taip pat galėjo išduoti įgaliojimą, kad jo vardu priimtų palikimą jo paskirtas atstovas, tačiau jokių aktyvių veiksmų neatliko. Apelianto nurodyta termino praleidimo priežastis, kad jis pasitikėjo atsakove, nepateisina ieškovo neveikimo ir visiško nesirūpinimo savo teisėmis ir negali būti laikoma pakankama priežastimi, pateisinančia termino praleidimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad apelianto nurodytos aplinkybės neatitinka svarbioms termino priežastims keliamų kriterijų, ieškovas neįrodė, kokių jis ėmėsi veiksmų palikimui priimti ir dėl kokių nuo jo valios nepriklausančių objektyvių aplinkybių jis negalėjo laiku priimti palikimo (CPK 178 str.). Apibendrindama tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ieškovo nurodytas aplinkybes, dėl kurių jis praleido įstatyme nustatytą terminą, ir pagrįstai jų nepripažino svarbioms ir pateisinamomis termino praleidimo priežastimis, sutrukdžiusiomis ieškovui priimti palikimą, ir pagrįstai atsisakė pratęsti terminą palikimui priimti.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo motyvais keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str.1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.