Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-224-898/2021

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2021-05-31
Bylos Nr.: 1A-224-898/2021
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-04499-2020-3
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jurgita Kolyčienė, Arūnas Budrys, Eglė Gruodienė
Nuteistasis: S. P.
Nukentėjusysis: L. N.
Advokatai: Julius Jasaitis

Kategorijos

1.1.6.2Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 str
1.2.4.6.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)
2.1.7.3Įrodymų patikimumas (BPK 20 str. 3-5 d. ir kt. str.)
2.4.6.3.2Kai yra BK 36–40, 93 str., 114 str. 3 d., 147 str. 3 d., 147-2 str. 2 d., 157 str. 3 d., 189-1 str. 2 d., 227 str. 4 d., 259 str. 3 d. ir 291 str. 2 ir 3 d. numatyti pagrindai atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės (BPK 327 str. 2 p.)
2.4.6.4.3Jeigu nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 str. 3 p.)
2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-224-898/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-04499-2020-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.2; 1.2.4.6.1; 2.1.7.3; 2.4.6.3.2; 2.4.6.4.3; 2.4.7. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gegužės 31 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Gabijai Alsytei,dalyvaujant prokurorėms Indrei Petkevičiūtei, Ievai Rondomanskaitei,nuteistajam S. P., jo gynėjui advokatui Juliui Jasaičiui,nukentėjusiajai L. N.,ekspertėms R. G., K. G.,vertėjai Jekaterinai Chochlanovai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. P. gynėjo advokato J. Jasaičio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo S. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį 1 metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per bausmės laiką išdirbti 120 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (BK 48 straipsnio 4 dalies 2 punktas).

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Iš S. P. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai priteista 327,56 Eur nukentėjusiosios L. N. atstovavimo išlaidų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. S. P. nuteistas už tai, kad jis 2020 m. sausio 30 d., apie 22.30 val., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), įrengtoje automobilių stovėjimo aikštelėje, kilus žodiniam konfliktui, tyčia vieną kartą įspyrė L. N. į dešinę koją, rankos delnu sudavė jai vieną kartą į kaklo sritį bei vieną kartą per jos rankas. Tokiais veiksmais S. P. padarė L. N. odos nubrozdinimus kakle, odos įbrėžimą kairėje plaštakoje, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu. Šie S. P. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu S. P. gynėjas advokatas J. Jasaitis prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 29 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

2.1. Apelianto teigimu, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai atmetė nuoseklius ir išsamius nuteistojo paaiškinimus ir rėmėsi abejotinais nukentėjusiosios parodymais, keliančiais abejonių dėl sužalojimų padarymo aplinkybių, pobūdžio ir skausmo dydžio, nepagrįstai rėmėsi prieštaringais suinteresuotų bylos eiga liudytojų R. N. ir S. P. paaiškinimais, siekdamas sukelti nepagrįstas abejones liudytojų T. P. ir A. Č. paaiškinimais, netyrė ir neįvertino gynėjo baigiamojoje kalboje nurodytų medicinos specialisto išvados neatitikimų, prieštaravimų dėl nukentėjusiajai padarytų sužalojimų bei nukentėjusiosios tariamai patirtų traumų diagnozavimo ir gydymo rekomendacijų nesilaikymo bei kitų medicininių dokumentų pildymo trūkumų, nesilaikė nešališkumo ir objektyvumo principų, demonstruodamas išankstinį nusistatymą ir padarydamas faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančias išvadas. Skundžiamas teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms, todėl turėtų būti panaikintas.

2.2. Skunde nurodo, kad nuosprendį priėmęs teisėjas viso proceso metu demonstravo savo šališkumą, t. y. išankstinę nuomonę dėl bylos baigties. Nuteistojo gynėjas 2020 m. liepos 10 d. teisiamajame posėdyje pateikė teismui 3 motyvuotus prašymus, tarp jų išreikalauti duomenis iš gydymo įstaigų apie L. N. patirtų sužalojimų aplinkybes bei apklausti liudytoja A. Č. Teisėjas visus prašymus atmetė, o liudytoją A. Č. atsisakė apklausti, motyvuodamas tuo, kad apie minėtą liudytoją ikiteisminio tyrimo metu nesakė apklausta nuteistojo mama, nei pats nuteistasis, susipažįstant su bylos medžiaga nebuvo gauta jokių prašymų, todėl minėto asmens įtraukimas į bylą, praėjus pusei metų, teismui kelia įtarimų. Apelianto vertinimu, tokiu sprendimu teisėjas ne tik nepagrįstai apribojo gynybos teises rinkti teisinančius įrodymus, bet ir pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje nustatytas įrodymų rinkimo ir vertinimo taisykles, pareikšdamas išankstinę nuomonę apie įrodymų šaltinio nepatikimumą.

2.3. Skunde pabrėžiama, kad, pareiškus teisėjui nušalinimą, šis buvo atmestas, tačiau teisėjas patenkino pakartotinį prašymą apklausti minėtą liudytoją, bet ir toliau laikėsi išankstinės nuostatos ir pripažino jos paaiškinimus nepatikimais. Bylos nagrinėjimo metu apklausus nuteistąjį, ikiteisminį tyrimą atlikusią tyrėją G. K. ir liudytoją A. Č. paaiškėjo, kad S. P. pradiniame bylos etape atsisakė gynėjo, todėl 2020 m. vasario 18 d. pranešimas apie įtarimą jam buvo įteiktas, nedalyvaujant gynėjui. Teisinių paslaugų sutartį su advokatu nuteistasis pasirašė 2020 m. vasario 25 d., tačiau gynėjas galėjo su bylos medžiaga susipažinti tik užbaigus ikiteisminį tyrimą, nes prokuroro K. K. nurodymu tyrėja G. K. elektroniniu paštu atsiųsto advokato orderio kopijos nepripažino tinkamu procesiniu dokumentu. Pažymima, jog apie liudytojos A. Č. egzistavimą gynyba sužinojo tik 2020 m. gegužės mėnesį, t. y. jau po kaltinamojo akto surašymo, dėl ko prašymas ją apklausti ir buvo pateiktas pirmajame teisiamajame posėdyje 2020 m. liepos 10 d.

2.4. Pažymima, kad teismas ne tik nevertino, bet net ir neaptarė gynėjo baigiamojoje kalboje nurodytų argumentų bei faktinių aplinkybių, liudijančių nukentėjusiosios L. N., liudytojų R. N. ir S. P. paaiškinimų, specialisto išvados prieštaringumą ir nepatikimumą: L. N. pripažino, kad seniai konfliktuoja su teisiamojo S. P. motina T. S., ne kartą skundė ją policijai ir buvo nuteista už pastarosios sužalojimą. Be to, incidento metu norėjo užfiksuoti mažareikšmį S. P. pažeidimą – automobilio statymą ant vejos. L. N. ir anksčiau ne kartą fiksavo analogiškus jo pažeidimus, todėl, apelianto vertinimu, šios aplinkybės liudija nukentėjusiosios priešiškumą nuteistojo atžvilgiu ir norą atkeršyti jam. Skunde pabrėžiama, kad L. N. sekančią dieną po tiriamo incidento nurodė, kad be S. P. ir jo motinos T. S. įvykio vietoje daugiau nieko nebuvo, todėl vėliau byloje atsiradę liudytojai – nukentėjusios motina R. N. ir buvusi jos draugė S. P., taip pat galimai suinteresuotos bylos baigtimi ir, tikėtina, melagingai liudija mačiusios įvykį. Aplinkybę, kad galimo incidento vietoje daugiau nebuvo jokių žmonių, patvirtino S. P. bei liudytojos T. S. ir A. Č.

2.5. Skunde nurodoma, jog VTMT Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 390/2020 (01), remiantis L. N. išduotu VšĮ RVUL 2020 m. sausio 31 d. medicininių dokumentų išrašu/siuntimu Nr. LA 2020-15296/1040-V-2020-23050, tiriamojoje dalyje išdėstyti teiginiai, kad L. N. padaryti dauginiai paviršiniai nepatikslinti sužalojimai, akivaizdžiai kertasi su specialisto apžiūros rezultatais, jog L. N. veide ir kakle sužalojimų nėra. Apelianto teigimu, šie prieštaravimai yra nepaaiškinami, nes specialisto apžiūra atlikta praėjus tik 15 valandų nuo tariamo sužalojimo, nepaaiškinamas ir tariamai stiprus 7 balų skausmas dėl paviršinio vos 8 mm įbrėžimo nukentėjusios plaštakoje. Skunde pažymima, kad pagal prieinamą medicininę literatūrą šašai susiformuoja per 5-14 dienų po odos pažeidimo ar nubrozdinimo, todėl specialisto išvada, kad „kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, III-io delnakaulio kūno projekcijoje, yra beveik išilginės krypties, linijinis, 0,8 cm ilgio odos įbrėžimas, pasidengęs rusvu <...> šašu“, leidžia daryti priešingą išvadą, kad šis įbrėžimas negalėjo būti padarytas L. N. galimo incidento metu, o atsirado anksčiau ir visiškai kitomis aplinkybėmis.

2.6. Apeliantas pabrėžia, jog L. N. paaiškino, kad dėl smurto patyrė stresą, skundėsi aukštu spaudimu, pykinimu, dideliu skausmu, kuris VšĮ RVUL 2020 m. sausio 31 d. išraše/siuntime buvo įvertintas 7 balais, kas pagal Skausmo ir būtinosios pagalbos metodines rekomendacijas vertinama kaip stiprus skausmas. Pagal Būtinosios pagalbos teikimo tvarkos ir masto Aprašo antrą Priedą, skubioji medicininė pagalba turi būti pradėta teikti ne vėliau kaip per 30 minučių asmenims, atvykusiems į sveikatos priežiūros įstaigą su stipriu skausmu, vertinamu 6-8 balais, kai reikia skubiai numalšinti skausmą. Tačiau byloje nėra jokių medicininių dokumentų, patvirtinančių, kad būtinąją pagalbą L. N. suteikę medikai būtų laikęsi minėtų rekomendacijų.

2.7. Vertinant L. N. parodymus apie jai suduotų smūgių ir tariamai padarytų sužalojimų pobūdį, sukeltą skausmą, nurodoma, kad incidentas galimai įvyko apie 22.30 val., t. y. sąlyginai ramiu ir gero girdimumo laiku, tačiau nei galimai incidente dalyvavęs S. P., nei incidentą mačiusios liudytojos T. S. ir A. Č., nei tariamai incidentą mačiusios liudytojos R. N. ir S. P. negirdėjo jokio nukentėjusiosios pagalbos šauksmo ar garsaus reagavimo į sukeltą skausmą, kas, apelianto vertinimu, paneigia L. N. parodymus ir specialisto išvadą, kad nukentėjusiajai buvo padaryti daugybiniai sužalojimai, sukėlę stiprų skausmą.

2.8. Iš Bendrojo pagalbos centro (toliau ir – BPC) 2020 m. kovo 20 d., 22.27 val., pokalbio įrašo tarp L. N. ir BPC darbuotojo girdėti, kad L. N. sako, jog jai sudavė per ranką, į veidą, išmušė telefoną, čia viskas guli, ir išėjo. Nukentėjusioji nemini S. P. spyrio jai į koją. Pažymima, kad sausio mėnesį S. P. galimai buvo apsiavęs žieminiais batais, todėl, jeigu, kaip teigia nukentėjusioji, jis būtų jai spyręs į koją, neabejotinai būtų likę kokios nors žymės. Be to, L. N. iš karto po incidento, kurio metu jai iš rankų buvo išmuštas ir nukrito ant žemės mobilusis telefonas, šiuo telefonu skambino policijai, kas duoda pagrindą abejoti, ar iš tikrųjų S. P. sudavė smūgį nukentėjusiajai.

2.9. Skunde nurodoma, jog teisėjo šališkumą ir išankstinį nusistatymą, vertinant nukentėjusiosios L. N. parodymus ir sukritikuojant teisinančius įrodymus, patvirtina ir nuosprendyje padaryta išvada, jog nuteistasis, supratęs, kad telefonu nukentėjusioji skambina į policiją ir praneša apie jo smurtinius veiksmus, sėdo į automobilį ir iš įvykio vietos pasišalino, o pateiktame telefoninio pokalbio įraše aiškiai girdėti nuvažiuojančio automobilio garsas. Iš BPC pokalbio įrašo fragmentų akivaizdžiai matyti, kad pati L. N. pripažino, jog S. P. buvo pasišalinęs iš incidento vietos apie 2 minutes, ką nuosekliai teigė jis pats ir patvirtino liudytojos T. P. ir A. Č.. Be to, L. N. nurodė, kad S. P. išvažiavo šaligatviu, kas patvirtina jo paties ir minėtų liudytojų paaiškinimą, jog teisiamasis išvažiavo iš incidento vietos į priekį, o ne atbulas, kaip kad nepagrįstai teigė liudytojos R. N. ir S. P.

2.10. Vertinant liudytojų R. N. ir S. P. parodymų patikimumą, atkreipiamas dėmesys, jog pirminiuose parodymuose niekas iš incidento vietoje buvusių asmenų nenurodė matę šias liudytojas. Pažymima, kad liudytojos S. P. nurodytos aplinkybės, jog ji žiemos metu 22.30 val. kažkur ėjo iš sūnaus, pas kurį negyvena, o tik viešėjo, buto, nešina šiukšlėmis, ir atsitiktinai matė galimą incidentą, nekelia jokio pasitikėjimo jos aiškinimu, kaip ir R. N. aiškinimas, jog ji iš kitos laiptinės 5-ojo aukšto balkono matė, kaip S. P. smurtauja prieš jos dukrą, tačiau jokios pagalbos nekvietė, kaip netikėtina ir tai, kad S. P., pamačiusi, kaip vyriškis smurtauja prieš jos draugės dukterį, nepriėjo pasiteirauti ar suteikti pagalbos. Abi šios liudytojos nepaminėjo aplinkybės, jog po galimo incidento su L. N. S. P. trumpam buvo nuėjęs namo ir po poros minučių grįžęs išvažiavo atbulas. Apelianto manymu, R. N. ir S. P. galimo incidento ir tariamo smurto panaudojimo nematė.

2.11. Apelianto vertinimu, liudytoja A. Č. patikimai patvirtino S. P. aiškinimą, kad jis nesudavė jokių smūgių nukentėjusiajai ir jos nesužalojo. Pažymima, kad liudytojos R. N. ir S. P. taip pat nefigūravo pirminiuose įrodymuose, o procese atsirado vėliau, be to, tiek jų atsiradimo aplinkybės, tiek pateikti paaiškinimai yra netikslūs, prieštaraujantys kitiems įrodymams. Pažymima, kad BPK nereglamentuoja laikotarpio, per kurį gali būti pateiktas prašymas dėl liudytojo apklausos, o įrodymų vertinimo taisyklės nesuteikia jokio prioriteto asmenims, kurie, kaip liudytojai, procese atsirado anksčiau. Teismas nenurodė jokių motyvų, dėl ko jis liudytojų R. N. ir S. P. parodymus laiko patikimais, o liudytojos A. Č. – nepatikimais.

2.12. Skunde nurodoma, jog teismas liudytojos T. P. parodymus vertino kaip nepatikimus dėl to, kad ji linkusi nutylėti ar paneigti kaltinamajam nepalankias aplinkybes, tačiau S. P. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad jis apėjo automobilį, paėmė „tašę“, gal kokį piktą žodį pasakė ir nuėjo namo. Pažymima, kad, pasak liudytojos R. N. paaiškinimo 2020 m. liepos 10 d. posėdyje, nukentėjusioji L. N. stovėjo prie automobilio, o S. P. motina buvo už L. N. nugaros maždaug 20 m nuo automobilio, stovėjo nugara. Dėl nurodytų aplinkybių ir trumpo S. P. apsižodžiavimo su L. N. liudytoja T. P. objektyviai galėjo to negirdėti.

2.13. Pabrėžiama, kad teismas nesiaiškino aplinkybės, ar incidento vieta buvo pakankamai apšviesta, taip pat ar iš tikrųjų nukentėjusiosios motina R. N. galėjo tamsoje iš trečios laiptinės nuo įvykio vietos penktojo aukšto balkono matyti, kaip galimai vyko incidentas.

2.14. Skunde, remiantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir BPK nuostatomis, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija, pabrėžiama, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką, o kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama. Apelianto vertinimu, teismas šioje byloje nepagrįstai įrodymus vertino pagal įrodymų patikimumo taisyklę.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis ir nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

4. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, taip pat apylinkės teismo nuosprendžio argumentus, sprendžia, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados dėl kaltinime nurodytų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių visa nuteistajam inkriminuotų veiksmų apimtimi nepasitvirtino. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajų ir padarė neteisingą ir įrodymais nepagrįstą išvadą dėl nuteistojo atliktų veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu ir jai sukeltų sužalojimų, todėl šioje dalyje nuosprendis keistinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, o nuteistasis S. P. atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo BK 37 straipsnio pagrindu.

Dėl įrodymų vertinimo S. P. pripažįstant kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, jog vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tai, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-458/2014, 2K-96-697/2017, 2K-67-699/2018). Vadinasi, teismas privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku, jog yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos ir kad išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. padarytos įvertinus tai aplinkybei nustatyti svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385-507/2016, 2K-84-489/2017, 2K-180-689/2018).

6. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas sugretinęs byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, t. y. nuteistojo S. P., nukentėjusiosios L. N., liudytojų R. N., S. P., T. P., A. Č. parodymus, Bendrojo pagalbos centro garso įrašą, BIRT ataskaitų žiūryklės duomenis bei specialisto išvadą Nr. G 390/2020 (01), juos palyginęs tarpusavyje nustatė, jog nukentėjusiosios L. N. parodymus apie S. P. smurto panaudojimą jos atžvilgiu patvirtino liudytojos R. N. ir S. P., o liudytoja T. P. linkusi nutylėti ar paneigti nuteistajam nepalankias aplinkybes, todėl jos parodymai nėra patikimi. Vertindamas liudytojos A. Č. parodymus pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad nuteistasis ar jo gynyba neįvardino liudytojos A. Č. kaip asmens, galėjusio matyti įvykį ir nepateikė prašymo dėl jos iškvietimo ir apklausos ikiteisminio tyrimo metu, padarė išvadą, jog jie prieštarauja objektyviems bylos duomenims ir galimai yra melagingi. Teismas konstatavo, jog teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad S. P. jam pateiktame kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tyčia vieną kartą įspyrė L. N. į dešinę koją bei rankos delnu sudavė jai vieną kartą į kaklo sritį bei vieną kartą per jos rankas ir tokiu būdu padarė L. N. odos nubrozdinimus kakle, odos įbrėžimą kairėje plaštakoje, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu.

7. Teisėjų kolegija, atlikusi įrodymų tyrimą, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad, nors nuteistasis S. P. kategoriškai neigė kaltę dėl nukentėjusiajai sukelto nežymaus sveikatos sutrikdymo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog nagrinėjamoje byloje S. P. kaltė, rankos delnu suduodant nukentėjusiajai per rankas, padarant nukentėjusiajai nubrozdinimą kairėje plaštakoje, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu, įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Kita vertus, teisėjų kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis dėl nuteistajam inkriminuoto tyčinio smūgio nukentėjusiajai į dešinę koją sudavimo bei L. N. nustatytų odos nubrozdinimų kakle, vertinamų nežymiu sveikatos sutrikdymu, kadangi pripažindamas šias aplinkybes įrodytomis pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino nukentėjusiosios parodymus, išsamiai neįvertino nukentėjusiosios parodymus patvirtinančių liudytojų parodymų patikimumo, jų įrodomosios reikšmės, pastarųjų parodymų visiškai negretino su kitais byloje esančiais įrodymais bei nepašalino juose esančių prieštaravimų, taip pat visiškai neanalizavo byloje esančios specialisto išvados.

8. Šiame kontekste pastebėtina, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję. Vertinant baudžiamojoje byloje iš karto po įvykio surinktus pirminius duomenis, matyti, kad nukentėjusioji nurodė, jog 2020 m. sausio 30 d., 22.25 val. ją kieme „apstumdė“ kaimynas, išmušė iš rankų telefoną, įžeidinėjo. Pokalbio metu kaimynas sėdo į savo automobilį ir pasišalino (pirminiai nukentėjusiosios paaiškinimai užfiksuoti BIRT ataskaitų žiūryklėje (t. 1, b. l. 3). BIRT ataskaitų žiūryklėje taip pat nustatyta, jog Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės slaugytoja pranešė, kad 02.15 val. į ligoninę atvyko nukentėjusioji, kuri paaiškino, jog ją sumušė kaimynas. Nukentėjusiajai diagnozuoti dešinio kelio ir kaklo sumušimai (t. 1, b. l. 4). Įvertinus pastarąsias aplinkybes nėra pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymų apimtimi, jog tiek policijos komisariate, tiek ligoninėje pastaroji nurodė, kad įvykio dieną ją sužalojo būtent nuteistasis – kaimynas S. P., o medicininių dokumentų išraše Nr. LA 2020-15296/1040-V-2020-23050 užfiksuotos traumos aplinkybės „sumušė sugyventinis. Policijai pranešta“ yra klaidingos. Tą patvirtina ir aplinkybė, jog patikrinus Policijos registruojamų įvykių registrą buvo nustatyta, jog į nagrinėjamo įvykio vietą, įvykio dieną policija buvo kviesta tik vieną kartą. Pranešėja prisistatė N. pavarde, bei nurodė, kad ją apstumdė kaimynas, išmušė iš rankų telefoną. Iš esmės analogiškos aplinkybės užfiksuotos ir byloje esančiame Bendrojo pagalbos centro įraše (t. 1, b. l. 60), kuriame užfiksuota, jog nukentėjusioji operatoriui nurodė, kad kaimynas, jai norint nufotografuoti, sudavė per ranką, veidą, išmušė telefoną. Pasiteiravus, kur yra nurodytas kaimynas, pastaroji nurodė, jog jis dabar grįžta, sėdasi į mašiną ir išvažioja (past. – girdimas pravažiuojančios transporto priemonės garsas).

9. Nepaisant to, tikslinant pateiktą pirminę informaciją, nukentėjusioji jau nurodė papildomas įvykio aplinkybes, jog kaimynas S. S. (P.) priėjo prie jos ir vieną kartą su dešine koja spyrė jai į dešinę koją bei parodė, kad 2020 m. sausio 30 d., apie 22.30 val., prie pastato (duomenys neskelbtini), pamatė automobilį BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) prie kurio stovėjo kaimynė T. S.. Pastaroji ją pradėjo įžeidinėti, norėjo išprovokuoti konfliktą. Po ko nukentėjusioji mobiliuoju telefonu pradėjo fotografuoti BMW automobilį, kuris priklauso jos sūnui S. S. (P.), nes automobilis stovėjo ant vejos. Pradėjus fotografuoti, iš automobilio išlipo S. S., priėjo prie jos, pasakė: „Ką tu darai, aš tau padarysiu“. Po šių žodžių S. S. vieną kartą dešine koja spyrė jai į dešinę koją (žemiau kelio), dešine ranka vieną kartą delnu, bandydamas iš jos rankų išmušti mobiliojo ryšio telefoną, sudavė per kairę kaklo pusę bei rankas. Nuo smūgio iš rankų telefonas nukrito ant žemės. Papildomos apklausos metu patikslino, jog pakėlusi telefoną, ji skambino į policiją (Bendrajam pagalbos centrui). S. S. tai pamatęs įsėdo į automobilį ir išvažiavo, nukentėjusioji išėjo namo. Parodė, jog konfliktai su T. S. vyksta jau tris metus, tačiau su S. P. iki tol jie nėra bendravę, tarp jos ir S. P. konfliktų nekildavo (t. 1, b. l. 20-23). Apklausta teisme nukentėjusioji L. N. papildomai paaiškino, jog jai buvo suduoti du smūgiai. Pirmiausia, kaltinamasis smūgiavo koja, kitą smūgį jai sudavė ranka. Rankos judesiu kaltinamasis taikėsi į jos telefoną, kurį ji laikė krūtinės lygyje, ir tuo pačiu pataikė į jos kaklą. Nukentėjusioji nurodė, jog po smūgio suklupo ant kelių ir pradėjo skambinti policijai. Po ko ji parėjo namo, persirengė ir išvažiavo į policijos komisariatą, kadangi jos motina ją privertė nuvažiuoti į policijos komisariatą, pati nenorėjo važiuoti.

10. Aptartų aplinkybių kontekste pabrėžtina tai, jog nukentėjusioji pakankamai detaliai ir nuosekliai nurodo aplinkybes, susijusias su smūgio sudavimu dešine ranka, be kita ko, tvirtindama, jog nuteistasis taikėsi būtent į jos telefoną, galimai siekdamas iš rankų šį išmušti, kuriuo nukentėjusioji užfiksavo nuteistojo automobilį, t. y. šias aplinkybes nukentėjusioji nurodė tiek pirminių paaiškinimų metu, tiek vėlesnių apklausų metu. Tačiau aplinkybė dėl spyrio į dešinę koją, nuteistajam spiriant dešine koja, neužfiksuota nei Bendrojo pagalbos centro įraše (t. 1, b. l. 60), nei BIRT ataskaitų žiūryklėje (t. 1, b. l. 3), kurioje, be kita ko, užfiksuotos aplinkybės ir dėl pastarosios įžeidinėjimo. Svarbu ir tai, jog nagrinėjamoje byloje apie proceso dalyvių – nukentėjusios ir nuteistojo motinos konfliktinius santykius byloja tiek aptartos nukentėjusiosios apklausų protokoluose užfiksuotos aplinkybės dėl tiriamo įvykio, be kita ko, ir apie neįrodytą ankstesnį nukentėjusiosios automobilio apgadinimą, įžeidinėjimą (t. 1, b. l. 43), tiek ir liudytojos ? nuteistojo motinos T. P. nurodytos aplinkybės apie ankstesnį nukentėjusiosios smurtą jos atžvilgiu, dėl ko nukentėjusioji Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 14 d. nuosprendžiu buvo pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Todėl šiuo atveju būtina atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti jų parodymus kitų bylos įrodymų kontekste. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas, detaliau neanalizuodamas nukentėjusiosios parodymų patikimumo, formaliai nurodė, jog šios parodymus patvirtino ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apklaustos liudytojos R. N., S. P., iš esmės išsamiau neanalizuodamas jų parodymų, liudytojų atsiradimo aplinkybių, neatskleisdamas šių parodymų turinio ir jų įrodomosios reikšmės.

11. Nukentėjusioji pirmosios apklausos metu tvirtino, jog konflikto metu daugiau nieko be nuteistojo S. P., jo motinos ? liudytojos T. P. ir jos – jų trijų, nebuvo (t. 1, b. l. 20-23). T. y., šios apklausos metu, įvykusios iš karto po įvykio (2020 m. sausio 31 d., nuo 00.04 val. iki 00:57 val.) nukentėjusioji nurodė, kad įvykį galėjo matyti tik nuteistojo motina T. P. Tik vėlesnėje 2020 m. vasario 14 d. apklausoje nukentėjusioji nurodė, jog buvo kitų įvykio liudytojų – įvykį matė jos mama ir moteris, kuri buvo prie šiukšlių konteinerių (t. 1, b. l. 43-45). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji patikslino, kad praėjus kelioms dienoms po įvykio, prie jos priėjo moteris – liudytoja S. P. ir pasakė, kad matė, kaip viskas įvyko, tačiau pastarosios įvykio metu ji asmeniškai nematė. Šiame kontekste pagrįstų abejonių kelia ir liudytojos, nukentėjusiosios motinos R. N. parodymų patikimumas. Ši ikiteisminio tyrimo metu 2020 m. kovo 6 d. parodė, jog įvykio dieną dukra išėjo pavedžioti katino, o ji išėjo į balkoną ir betarpiškai stebėjo visą įvykį. R. N. nurodė, kad, kai jos dukra priklaupė, ji apsirengė ir bėgo link L., ją susitiko laiptinėje. Parsivedė ją namo ir liepė skambinti policijai, įkalbėjo ją važiuoti į policijos komisariatą. Šias aplinkybės iš esmės patvirtino ir nukentėjusioji, nurodydama, jog nenorėjo vykti į policijos komisariatą, tačiau ją privertė jos motina. Taigi, remiantis pastarųjų parodymais nukentėjusioji pirmosios apklausos metu žinojo, jog jos motina matė visą nagrinėjamą įvykį, tačiau tvirtino, jog konflikto niekas nematė. Abejonių šios liudytojos parodymų patikimumu kelia ir tai, jog nukentėjusiosios motina, sausio mėnesį, apie 22.30 val., nukentėjusiosios L. N. teigimu, stovėdama neįstiklintame balkone, pamačiusi, kaip jos dukros atžvilgiu yra smurtaujama, nuėjo rengtis, nes balkone buvo prastai apsirengusi, be striukės: „Kai aš pamačiau, kad Liudą muša, aš išėjau rengtis“, t. y. pastebėjusi, jog yra smurtaujama jos šeimos nario atžvilgiu ši nekvietė pagalbos, saugos tarnybų, tačiau išėjo rengtis, kadangi buvo „prastai apsirengusi“, o nukentėjusiąją sutiko jau leisdamasi laiptais. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pastarosios liudytojos parodymais galima remtis tik tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, kadangi tikėtina, jog pastarosios parodymai yra išvestiniai iš nukentėjusiosios parodymų. Dėl tiriamo įvykio aplinkybių ši liudytoja nurodė, jog nematė, ar nuteistasis sudavė dešine koja nukentėjusiajai, tačiau vėliau matė paburkimą L. dešinėje kojoje ant kelio. R. N. atkreipė dėmesį, kad šviečiantis telefonas krito ant žemės, t. y. kadangi nukentėjusioji laikė telefoną, nuteistasis dešine ranka jai užkabino per veidą ir telefoną, dėl to telefonas ir nukrito (t. 1, b. l. 55-57). Atsakydama į proceso dalyvių klausimus teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme liudytoja R. N. patvirtino, kad nuteistojo spyrio dukrai ji nematė, matė tik kaip kaltinamasis sudavė dukrai ranka per veidą, o po įvykio priėjo žmogus (liudytoja S. P.) ir pasakė, kad pagal katiną atpažino juos.

12. Dėl nukentėjusiosios nurodomo nuteistojo sudavimo į kaklo sritį bei ranką ikiteisminio tyrimo metu liudytoja S. P. parodė, kad įvykio metu ji išėjo iš savo sūnaus namų, pasiėmė išnešti šiukšles, pamatė nuo L. nueinančią moterį su šuniu, tada iš mašinos iššoko vyras, sudavė dešine ranka per veidą nukentėjusiajai ir tuo metu jai iš rankų iškrito telefonas, nukentėjusioji nukrito. Pabrėžė, jog matė nukentėjusiąją, nes švietė telefono ekranas (t. 1, b. l. 51-52). Teisme paaiškino, kad užėjusi už konteinerių pamatė, kad iš netoliese stovėjusio automobilio išlipo vyras ir priėjęs prie L. N. savo ranka jai sudavė. L. N. iš rankos iškrito telefonas. Tada L. pasilenkė pakelti telefoną. Po ko L. N. sudavęs asmuo išvažiavo. Pastaroji liudytoja patvirtino, jog suprato, kad nuteistasis sudavė nukentėjusiajai, nes šiai iškrito iš rankos telefonas, kuris buvo su šviečiančiu ekranu, tada L. pasilenkė pakelti telefoną. Po ko, liudytoja S. P. nuėjo namo, o nuteistasis iš karto po incidento išvažiavo.

13. Sugretinus nukentėjusiosios L. N. parodymus su liudytojų R. N. ir S. P. parodymais pastebėtina tai, jog nukentėjusiosios vėlesnių parodymų metu nurodytos aplinkybės dėl smūgio sudavimo į jos dešinės kojos (kelio) sritį nepatvirtino nei jos motina liudytoja R. N., nurodydama, jog spyrio dukrai ji nematė, matė tik kaip kaltinamasis sudavė dukrai ranka per veidą, nei tiesiogiai įvykį mačiusi liudytoja S. P., tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nurodydama, jog matė tik nuteistojo smūgio sudavimą ranka. Analizuojant nukentėjusiosios nurodomą aplinkybę dėl nuteistojo smūgio sudavimo rankos delnu į kaklo sritį bei rankas pastebėtina tai, jog nors tiek R. N., tiek S. P. nurodė, kad matė vieną smūgį, suduotą ranka, pastarosios tai grindžia būtent aplinkybe, jog iš nukentėjusiosios rankų iškrito jos telefonas, kuris buvo šviečiančiu ekranu, t. y. pastarosios liudytojos iš esmės nematė tikslaus smūgio mechanizmo. Taigi, šių liudytojų parodymai, neneigiant smūgio sudavimo fakto, nepatvirtina nukentėjusiosios nurodomos aplinkybės, jog nuteistasis delnu sudavė jai būtent į kaklo sritį bei vieną kartą per jos rankas. Tai taip pat patvirtina apeliaciniame skunde nurodomą aplinkybę, jog nagrinėjamo įvykio vieta nebuvo pakankamai apšviesta, tai užfiksuota ir byloje esančiame 2020 m. sausio 31 d. įvykio vietos ir vietovės apžiūros, atliktos nakties metu – 03.40 – 03.55 val. protokole ir fotolentelėje (t. 1, b. l. 15-18), kurioje matyti, jog apšvietimas yra įrengtas tik šalimais esančioje gatvėje.

14. Siejant nustatytas aplinkybes su byloje esančia specialisto išvada Nr. G 390/2020 (01) atkreiptinas dėmesys į tai, jog atlikus objektų tyrimą specialisto išvadoje, atliktoje 2021 m. sausio 31 d. 13.30 val., t. y. praėjus 15 val. po nagrinėjamo įvykio, priešingai nei nustatyta tyrimui pateiktame medicininių dokumentų išraše Nr. LA 2020-15296/1040-V-2020-23050, t. y. kaklo paviršinių nubrozdinimų ar dešinio kelio patinimo, apžiūros metu dešinėje kojoje, veide ir kakle sužalojimų nenustatyta. Apžiūrint nukentėjusiąją buvo nustatytas tik kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, III-io delnakaulio kūno projekcijoje, beveik išilginės krypties, linijinis, 0,8 cm ilgio odos įbrėžimas. Specialisto išvadoje konstatuojant, jog L. N. nustatyti odos nubrozdinimai kakle ir odos įbrėžimas plaštakoje tiek visumoje, tiek atskirai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 29-30). Apeliacinės instancijos teisme, nustačius prieštaravimus tarp specialisto išvados tiriamosios dalies – faktinių aplinkybių ir atliktos apžiūros rezultatų bei jos išvadų, buvo atliktas įrodymų tyrimas.

Žemesnės instancijos teismas

15. Teisiamojo posėdžio metu apeliacinės instancijos teisme ekspertė R. G. parodė, jog išvados faktines tiriamosios dalies aplinkybes, susijusias su nukentėjusiosios nurodomu kaklo ir dešinio kelio skausmu, aprašė gydytojai klinicistai, kurie, konstatuodami faktus, nenurodė, koks nubrozdinimų laikas kakle, nenurodė morfologinių požymių. Todėl tikėtina, jog specialisto išvados faktinės aplinkybės, surašytos iš medicinos dokumentų, pagal nukentėjusiosios pasakymus, nes nurodoma – anamnezė (past. – duomenys, kuriuos surenka gydytojas iš paciento žodžių). Specialisto išvados dalį – „Apžiūra. Veide ir kakle sužalojimų nėra“ surašė ekspertas, apžiūrėjęs nukentėjusiąją ir nematęs jokių sužalojimų. Analizuojant apeliaciniame skunde ginčijamą aplinkybę dėl nuteistajam inkriminuoto odos įbrėžimo kairėje plaštakoje pastebėtina, jog ekspertė R. G. nurodė, kad nustatytas aplinkinio lygio šašas parodo tai, kad yra nepraėjusi net para iki to sužalojimo padarymo nuo apžiūros. Virš paros šašas arba jau susilygina su aplinkine oda, kuri nėra pažeista, arba jis pradeda kilti. Šiuo atveju jis yra žemiau aplinkinio odos lygio, nedaug žemiau, tikriausiai, odos įbrėžimas negilus. Taigi, atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, III-io delnakaulio kūno projekcijoje, nustatytas išilginės krypties, linijinis, 0,8 cm ilgio odos įbrėžimas, negalėjo būti padarytas nagrinėjamo įvykio metu. Analizuojant specialistų išvadoje nustatytus neatitikimus ekspertė nurodė, jog buvo fiksuojami visi sužalojimai, kurie buvo tiek medicininėje dokumentacijoje, tiek nustatyti apžiūros metu. Ekspertės vertinimu, nukentėjusiajai nustatyti nubrozdinimai kakle turėjo būti padaryti seniau, kadangi per 12 valandų neturėjo išnykti. Ekspertė R. G. parodė, kad užfiksuotas kelio sumušimas su patinimu nenustatytas specialisto išvadoje galimai dėl to, kad nebebuvo nieko kelyje, o jeigu jis būtų buvęs trauminis, mechaninės kilmės, jis būtų nepranykęs iki paros. Jeigu patinimas yra susijęs su uždegimo požymiais, kuris nėra trauminės kilmės, jis kitaip atrodo, todėl matomas skirtumas.

16. Teisme apklausus tiriamą specialisto išvadą Nr. G 390/2020 (01) surašiusią ekspertę K. G. ši patvirtino, jog duomenys apie odos nubrozdinimus kakle buvo perrašyti iš medicininių dokumentų, šie nubrozdinimai buvo matomi tik priėmimo skyriuje, o nukentėjusiajai atvykus po įvykio praėjus 15 valandų, kakle matomų nubrozdinimų nebebuvo, tačiau nurodė, jog nubrozdinimai kakle galėjo būti padaryti ir įvykio metu, tai yra 2020 m. sausio 30 d., 22 val. 30 min., kadangi paviršiniai odos nubrozdinimai gali išnykti per pirmąsias 6 valandas po įvykio. K. G. pabrėžė, jog buvo remtasi ir medicinos dokumentais, ir apžiūros metu matomais sužalojimais. Dešinio kelio patinimas nebuvo nustatytas, kadangi patinimai nėra vertinami, kaip sužalojimai. Turi būti kraujosruva, nubrozdinimas arba žaizda. Dėl įbrėžimo rankos srityje parodė, jog odos įbrėžimas, pasidengęs rusvu šašu, yra žemiau aplinkinės odos lygio, kas reiškia, jog susiformavo iki paros laiko prieš kreipiantis į gydymo įstaigą, todėl tikėtina, kad sužalojimo padarymo laikas atitinka.

17. Aptartos aplinkybės rodo, jog nukentėjusiosios tik vėlesnių parodymų metu nurodytą nuteistojo spyrį į dešinę koją nepatvirtina ne tik byloje esančių liudytojų, betarpiškai mačiusių įvykį, parodymai, bet ir specialisto išvada, kadangi, remiantis tiek ekspertės R. G., tiek ekspertės K. G. paaiškinimais, nukentėjusiosios nurodomas kelio patinimas buvo netrauminės kilmės, nes mechaninės kilmės sužalojimas nepranyktų iki paros. Šių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija daro išvadą, jog kaltinimo dalis dėl kojos sužalojimo, grindžiama išimtinai nenuosekliais nukentėjusiosios parodymais, todėl nustačius minėtų parodymų prieštaringumą kitiems byloje esantiems duomenims, kaltinime nurodyta aplinkybė, jog S. P. tyčia vieną kartą įspyrė L. N. į dešinę koją, šalintina, kadangi ją laikyti įrodyta nėra jokio objektyvaus pagrindo.

18. Kolegijos vertinimu neįrodyta laikytina ir kaltinimo dalis, susijusi su L. N. padarytais nubrozdinimais kakle. Eksperčių išvados dėl šių sužalojimų yra prieštaringos ? ekspertės R. G. teigimu, nukentėjusiajai kaklo nubrozdinimai nebuvo nustatyti apžiūros metu, praėjus vos 15 val. nuo nagrinėjamo įvykio, nes jie buvo padaryti seniau negu 3 paros, o specialisto išvadoje nustatyti odos nubrozdinimai kakle buvo perkelti iš medicininių dokumentų išrašo Nr. LA 2020-15296/1040-V-2020-23050, kuriame nurodyti odos nubrozdinimai kakle galėjo būti surašyti pagal nukentėjusiosios pasakymus; ekspertės K. G. teigimu, paviršiniai nubrozdinimai galėjo išnykti per 6 val. nuo įvykio. Tokios eksperčių išvados neleidžia daryti kategoriškos išvados, jog L. N. nubrozdinimus kakle patyrė aptariamo įvykio metu. Be kita ko, abejonių kelia ir nukentėjusiosios nurodomas sužalojimų padarymo mechanizmas ? įvertinus jos nurodomų sužalojimų lokalizaciją ir kojoje, ir kakle, ir kairėje plaštakoje, ? iš esmės negalimas suduodant tik vieną smūgį. Taigi, teisėjų kolegija, daro išvadą, jog kaltinime nurodyta aplinkybė, kad nuteistasis rankos delnu sudavė nukentėjusiajai vieną kartą į kaklo sritį, tokiu būdu padarydamas odos nubrozdinimus kakle, neįrodyta ir šalina ją iš kaltinimo.

19. Nepaisant aptartų neįrodytų aplinkybių, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti specialisto išvadoje Nr. G 390/2020 (01) nukentėjusiajai konstatuotu įbrėžimu kairėje plaštakoje, padarytu prieš kreipiantis medicininės pagalbos į VšĮ RVUL 2020 m. sausio 31 d., 01.00 val., vertinamu nežymiu sveikatos sutrikdymu, bei nukentėjusiosios nurodoma aplinkybe, jog nuteistasis S. P., nukentėjusiajai mobiliuoju telefonu pradėjus fotografuoti jo automobilį, bandydamas iš jos rankų išmušti mobiliojo ryšio telefoną, sudavė jai per ranką. Iš savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolo (t. 1, b. l. 35), apžiūros protokolo (t. 1, b. l. 29) matyti, jog nukentėjusioji pateikė savo mobiliojo ryšio telefoną, kuriame buvo užfiksuotos įvykio metu padarytos nuotraukos. Nuotraukose: IMG_20200130_222519, padarytoje 2020 m. sausio 30 d. 22.25 val., užfiksuota nuteistojo transporto priemonė; IMG_20200130_222529, padarytoje 2020 m. sausio 30 d. 22.25 val., užfiksuotas nuteistasis S. P. savo transporto priemonėje, sėdintis vairuotojo vietoje; IMG_20200130_222540, padarytoje 2020 m. sausio 30 d. 22.25 val., užfiksuotas nuteistasis S. P. išlipantis iš savo transporto priemonės; IMG_20200130_222615, padarytoje 2020 m. sausio 30 d. 22.26 val., užfiksuotas nuteistasis prie savo transporto priemonės keleivio pusės galinių durelių (past. – pastarosios nuotraukos buvo peržiūrimos pakeičiant nuotraukos spalvų kontrastą). Taigi, nustatyta, jog nuteistasis S. P. iš savo transporto priemonės išlipo 2020 m. sausio 30 d. 22.25 val., o nukentėjusioji Bendrajam pagalbos centrui paskambino 2020 m. sausio 30 d. 22.27 val., nurodydama, jog nuteistasis jai sudavė per ranką, išmušė telefoną, 22 val. 27 min. 54 sek. ( 22.27:05 val. + 00.00.49 val.), jog nuteistasis grįžta ir sėdasi į mašiną, po ko girdimas išvažiuojančios transporto priemonės garsas. Pastarosios aplinkybės paneigia nukentėjusiosios L. N. ir S. P. nurodytą aplinkybę, jog nuteistasis, išlipęs iš transporto priemonės, iš karto „prišoko“ prie nukentėjusiosios, kadangi iš pateiktų nuotraukų matyti, jog pastarasis išlipęs iš savo transporto priemonės nuėjo į kitą transporto priemonės pusę – prie keleivio pusės galinių durelių. Visgi, nėra pagrindo abejoti specialisto išvadoje nustatytu odos nubrozdinimu nukentėjusiosios plaštakoje, kuris atitinka nukentėjusiosios parodymų dalį dėl suduoto smūgio per ranką, siekiant išmušti mobiliojo ryšio telefoną, kuriuo nukentėjusioji fotografavo nuteistąjį. Pastebėtina ir tai, jog smūgio sudavimo faktą patvirtino liudytoja S. P., nurodydama, kad nukentėjusiosios telefonas iškrito iš rankų, o pastaroji pasilenkė šį pakelti. Šią išvadą netiesiogiai patvirtina ir nukentėjusiosios bei liudytojos S. P. reakcijos: liudytoja, pamačiusi nustatyto smūgio sudavimo aplinkybes, objektyviai pasireiškusias smūgio sudavimu per ranką, dėl ko iškrito nukentėjusiosios telefonas, nematė objektyvaus būtinumo suteikti pagalbą nukentėjusiajai nuteistajam išvažiavus, o nukentėjusioji nešaukė pagalbos – nenustatytas pagalbos šauksmas ar garsus reagavimas.

20. Vertinant apeliacinio skundo argumentus pastebėtina ir tai, jog, remiantis bylos duomenimis, 2020 m. sausio 31 d. išraše/siuntime nukentėjusiajai nustatytas skausmas, įvertintas 7 balais, būtent nukentėjusiosios parodymų pagrindu, t. y. iš esmės žodinės analogijos skale. Nepaisant to, ginčijamas Skausmo ir būtinosios pagalbos metodinių rekomendacijų nesilaikymas, nagrinėjamu atveju neturi jokios tiesioginės įtakos byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrįstumui, t. y. pastarosios nebuvo vertinamos nei surašant specialisto išvadą, nei konstatuojant kitas bylai reikšmingas aplinkybes.

21. Aptartų teismo išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde nurodomi nei nuteistojo S. P., nei liudytojų T. P. ir A. Č. parodymai. Nors nuteistasis tvirtino, kad iš automobilio pasiėmęs rankinę bei užrakinęs automobilį nuėjo į namus, pastarasis iš esmės neneigė fakto, jog išlipęs iš automobilio pamatė šalia jo stovinčią nukentėjusiąją, kuri telefonu fotografavo stovintį jo automobilį; paklausus, ką ji čia daro, L. N. atsakius, kad fiksuoja neleistinai priparkuotą jo transporto priemonę, atsakydamas jai pasakė „piktesnį žodį“. Taigi, įvertinusi byloje neginčijamai nustatyto konflikto faktą, nukentėjusiajai specialisto išvadoje nustatytą sužalojimą bei jos parodymus patvirtinančius liudytojos parodymus bei kitą aptartą rašytinę bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje surinktų įrodymų visuma, juos sugretinus tarpusavyje bei susiejus į vientisą loginę grandinę, patvirtina, kad nuteistasis S. P. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, kilus žodiniam konfliktui, tyčia vieną kartą rankos delnu sudavė nukentėjusiajai per jos rankas. Tokiais veiksmais S. P. padarė L. N. odos įbrėžimą kairėje plaštakoje, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu, todėl šie S. P. veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje. Šių išvadų pagrįstumui neturi įtakos ir apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kokiu būdu nuteistasis išvyko iš įvykio vietos po incidento, t. y. į priekį, ar atbulas.

22. Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos išvada, jog nuteistojo motinos T. P. parodymai nėra patikimi, visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, ši pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta. Šios liudytojos parodymus teismas pripažino nepatikimais, kadangi ji linkusi nutylėti nuteistajam nepalankias aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu T. P. parodė, kad nukentėjusioji nebuvo priėjusi prie jų, jokio kontakto nebuvo, nei jai, nei sūnui nieko nesakė. Pabrėžė, kad sūnus su ja nesikalbėjo, prie jos priėjęs nebuvo, prieš ją nesmurtavo (t. 1, b. l. 46-48). Teisiamojo posėdžio metu ši paaiškino, kad eidama pamatė, kaip iš automobilio išlipo sūnus, iš galinės sėdynės pasiėmė rankinę ir nuėjo namo. Tuo metu nukentėjusioji stovėjo netoli sūnaus automobilio. Liudytoja sustojo, norėdama pažiūrėti, kaip elgsis nukentėjusioji, tačiau ji kažkur nuėjo. Po kiek laiko ji vėl pamatė kieme sūnų, kuris sugrįžęs prie automobilio jį perstatė į kitą vietą. Taigi, pastaroji iš esmės neigia nuteistojo S. P. pripažintas aplinkybes, jog tarp jo ir nukentėjusiosios nagrinėjamo įvykio dieną kilo žodinis konfliktas. Vėlesnių parodymų metu ši liudytoja tvirtino, jog S. P. jai nurodė, kad perstatė automobilį į kitą vietą, nes nukentėjusioji galėjo jį nufotografuoti kaip netinkamai priparkuotą ir už tai jam gali skirti baudą, kas taip prieštarauja byloje esančiam garso įrašui, kuriame užfiksuota, jog šiam sugrįžus perstatyti transporto priemonę, nukentėjusioji buvo įvykio vietoje ir skambino Bendrajam pagalbos centrui.

23. Teisėjų kolegija sutinka su apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, jog BPK nereglamentuoja laikotarpio, per kurį gali būti pateiktas prašymas dėl liudytojo apklausos, o įrodymų vertinimo taisyklės nesuteikia jokio prioriteto byloje esantiems įrodymams, tačiau pastebi tai, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojos A. Č. parodymų patikimumą, pastarąjį analizavo ir kitų asmenų parodymų ir surinktų rašytinių įrodymų kontekste, dėl ko padarė pagrįsta išvadą, jog jie prieštarauja objektyviems bylos duomenims. Sugretinus šiuos parodymus su nagrinėjamoje byloje ištirtomis įvykio nuotraukomis bei garso įrašu, pateiktu iš BPC, matyti, jog liudytojos parodymai pasitvirtino tik iš dalies, t. y. dėl to, kad S. P. išėjęs iš stovinčio automobilio – vairuotojo pusės, apėjo savo automobilį, atidarė galines dureles, pasiėmė rankinę ar kuprinę. Po ko, nuteistasis nurodė, jog kilo konfliktas tarp jo ir nutenėjusiosios L. N., nors liudytoja A. Č. tvirtino, jog nuteistasis nuėjo link namo laiptinės. Pastebėtina ir tai, jog šios liudytojos parodymai prieštarauja ir pateiktame BPC įraše užfiksuotoms aplinkybėms bei vėlesniems nuteistojo parodymams, kad S. P. grįžo perstatyti savo transporto priemonės, o tuo metu nukentėjusioji pranešė BPC darbuotojui apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes. Pastarosios liudytojos parodymų patikimumu verčia abejoti ir aplinkybė, jog aptartas aplinkybes skyrė pakankamai trumpas laiko tarpas – nuo 1 iki 2 minučių. Taigi, S. P. advokato iniciatyva į teismo posėdį iškviesta liudytoja A. Č. iš esmės davė palankius parodymus tik nuteistajam. Šiame kontekste, įvertinus jau aptartą aplinkybę, jog nagrinėjamo įvykio vieta nebuvo pakankamai apšviesta, bei tai, kad proceso dalyvius ši liudytoja taip pat identifikavo pagal rankoje laikomą šviečiantį daiktą – mobiliojo ryšio telefoną, darytina išvada, kad kaip ir nukentėjusiosios motina R. N., ši liudytoja galėjo tamsoje nematyti, kaip vyko incidentas.

Dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.

24. BK 37 straipsnyje nurodyta, kad padaręs nusikalstamą veiką asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo sudėties požymių ypatumų padarytas nusikaltimas pripažįstamas mažareikšmiu. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017).

25. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis S. P., nukentėjusiajai mobiliuoju telefonu fotografuojant pastarojo automobilį, kilus tarpusavio konfliktui, siekdamas iš jos rankų išmušti mobiliojo ryšio telefoną, suvokdamas, kad smūgiuodamas savo veika kėsinasi į kito žmogaus sveikatą, numatė, jog gali sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą, ir nors, siekdamas išmušti šios telefoną, nenorėjo pastarajai sukelti fizinio skausmo, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, t. y. veikdamas netiesiogine tyčia sukėlė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą. Pabrėžtina tai, kad veika objektyviai pasireiškė nežymaus sužalojimo padarymu asmenų tarpusavio konflikto metu, kurio metu nukentėjusiajai konstatuotas tik plaštakos nugariniame paviršiuje 0,8 cm ilgio odos įbrėžimas. Pastebėtina, jog sužalojimo pobūdis, jo lokalizacija – padaryti ne gyvybiškai svarbioje kūno vietoje, dėl patirtų sužalojimų liekamųjų reiškinių nenustatyta, konstatuotas sužalojimas iš esmės nereikalavo būtinumo kreiptis į gydymo įstaigą, vartoti medikamentus. Šių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad nusikaltimo sudėties požymiai, apibūdinantys veikos objektyviuosius požymius – saugomų vertybių pažeidimo laipsnį, byloje įrodytus, realiai kilusius padarinius, tiek veikos subjektyvieji požymiai leidžia teigti, jog nagrinėjamos veikos pavojingumas nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo veiką pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo principus, daro išvadą, jog yra pagrindas S. P. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, pritaikius BK 37 straipsnį, neskiriant jam BK 67 straipsnio 2 dalyje nustatytų baudžiamojo poveikio priemonių.

26. Nagrinėjamu atveju konstatavus, jog nukentėjusiajai nuteistojo veiksmais buvo sukeltas nežymus sveikatos sutrikdymas, pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl S. P. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos naudai priteistų 327,56 Eur nukentėjusiosios L. N. atstovavimo išlaidų paliekamas galioti.

Dėl teisės į nešališką teismą pažeidimo.

27. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismo teisėjas viso proceso metu demonstravo savo šališkumą, kuris pasireiškė išankstine nuomone dėl bylos baigties bei gynybos prašymų atmetimu. Teisėjų kolegija pažymi, jog baudžiamojo procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstino nusistatymo prieš proceso dalyvius. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 58, 59 straipsniuose įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, 2K-414/2010, 2K-187/2011). Pastebėtina, jog nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia nuomonė gali būti laikoma objektyviai pagrįsta, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017).

28. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo pateiktus argumentus, iš esmės susijusius su proceso dalyvių teisiamojo posėdžio metu pateiktų prašymų netenkinimu, sprendžia, kad nagrinėjamos bylos duomenys nesuteikia pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, turėjo išankstinę nuomonę ar neužtikrino proceso objektyvumo.

29. Remiantis byloje esančiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 7 d. teisiamojo posėdžio protokolu, teisiamojo posėdžio pabaigoje nuteistojo gynėjas pateikė rašytinį prašymus: 1) iškviesti į kitą teismo posėdį ir apklausti liudytoja A. Č., 2) išreikalauti iš VšĮ RVUL medicinos dokumentų išrašą/siuntimą Nr. 202-15296/2040-V-2020-23050; 3) išreikalauti iš Vilniaus AVPK Pirmojo Policijos komisariato duomenis apie nukentėjusiosios L. N. skundus 2016-2018 m. pateiktus policijos komisariatui. Pirmosios instancijos teismo teisėjas, išklausęs advokato prašymus, bei visų proceso dalyvių nuomonę, advokato prašymų netenkino. Teismas nurodė, jog liudytojos A. Č. įtraukimas į bylą, praėjus pusei metų, teismui kelią įtarimų. Atkreipė dėmesį į pati pirmą pranešimą, kai nukentėjusioji paskambino BPC, kuriame ji nurodė, kad ją sumušė kaimynas, tai, kad nukentėjusioji paaiškino, jog ji kalbėjo rusiškai, taigi, galėjo jos nesuprasti, todėl atmetė ir prašymą dėl medicininių dokumentų išreikalavimo. Dėl skundų išreikalavimo teismas nurodė, jog posėdyje buvo išklausyti asmenys, kurie parodė, kad jų santykiai priešiški, byloje taip pat pateiktas nuosprendis priimtas nukentėjusiosios atžvilgiu. Pastebėtina ir tai, jog 2020 m. spalio 20 d. teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teismas, be kita ko, išsprendęs pareikšto nušalinimo klausimus taip pat ir prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, protokoline nutartimi nutarė nenusišalinti nuo bylos nagrinėjimo bei gynėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą atmetė motyvuodamas, tuo jo nušalinimo klausimas buvo išspręstas BPK nustatyta tvarka, pastarajam išaiškindamas teisę kreiptis su individualiu konstituciniu skundu. Šiame kontekste svarbu ir tai, jog teisiamojo posėdžio metu sprendžiant, ar galima baigti įrodymų tyrimą, aptartas prašymas į kitą teismo posėdį kviesti liudytoją A. Č. buvo patenkintas. Taip pat siekiant objektyviai ištirti byloje ginčijamas aplinkybes į teismo posėdį buvo iškviesta ir tyrėja G. K., prokurorė įpareigota informuoti prokurorą K. K., kad šis pateiktų, nuteistojo gynėjo siųstus elektroninius laiškus.

30. Taigi, įvertinus ginčijamą teisiamojo posėdžio eigą, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo teisėjas iš esmės neišreiškė išankstinės pozicijos, neišdėstė teiginių, kurie parodytų jo nuomonę dėl bylos baigties, t. y. skunde nurodomo išankstinio nusistatymo. Atmestini ir apeliacinio skundo argumentai, jog teismas apribojo gynybos teises rinkti teisinančius įrodymus, pastarųjų prašymai pateikti papildomus duomenys buvo tenkinami, tuo tarpu pertekliniai prašymai, siekiant nevilkinti baudžiamosios bylos nagrinėjimo – ne. Skunde pabrėžiama aplinkybė dėl išankstinio pirmosios instancijos teismo liudytojos A. Č. parodymų vertinimo taip pat nepagrįsti bylos duomenimis, kaip matyti prašymas apklausti šią liudytoją vėlesnio proceso metu buvo patenkintas, o šios liudytojos parodymai, priimant galutinį teismo sprendimą, buvo vertinami kitų byloje surinktų įrodymų kontekste. Todėl skunde nurodomos aplinkybės nesuteikia jokio objektyvaus pagrindo abejoti teisėjo nešališkumu. Teisėjų kolegija pažymi, jog aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepalankius sprendimus, savaime nereiškia, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai, – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-137/2008). Be to, nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-425/2012, 2K-486/2014 ir kt.).

31. Nagrinėjant apeliaciniame skunde nurodomą aplinkybę, jog nuteistojo gynėjas neturėjo galimybės ikiteisminio tyrimo metu susipažinti su nagrinėjamos bylos medžiaga, atkreiptinas dėmesys į tai, jog 2020 m. kovo 30 d., 9.52 val., iš ikiteisminio tyrimo pareigūnės tarnybinio elektroninio pašto į nuteistojo elektroninį paštą buvo išsiųsta ikiteisminio tyrimo medžiaga (t. 1, b. l. 78), pastarasis patvirtino, jog elektroniniu paštu bylos dokumentus gavo, o byloje esantis nuteistojo gynėjo advokato J. Jasaičio orderis, buvo išrašytas dar 2020 m. vasario 25 d. (t. 1, b. l. 104), kuriame nurodyta, kad pagal šios dienos sudarytą teisinių paslaugų sutartį jis gina nuteistąjį ikiteisminiame tyrime ir pirmos instancijos teisme. Taigi, akivaizdu, kad pastarasis teisę į gynybą galėjo užtikrinti, susipažindamas ir su jo ginamajam pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu, 328 straipsnio 3 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo S. P. gynėjo advokato Juliaus Jasaičio apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 29 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio dalį, kuria S. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį 1 metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per bausmės laiką išdirbti 120 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu, S. P., padariusį nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsnį, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.

Pašalinti iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio aprašomosios dalies nusikalstamos veikos aplinkybes, jog S. P. tyčia vieną kartą įspyrė L. N. į dešinę koją bei rankos delnu sudavė jai vieną kartą į kaklo sritį. Tokiais veiksmais padarydamas L. N. odos nubrozdinimus kakle.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjai Arūnas BudrysEglė GruodienėJurgita Kolyčienė