Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-310-165/2017

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-10-23
Bylos Nr.: 1A-310-165/2017
Teisminio proceso Nr.: 1-05-1-08002-2014-4
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Valdimaras Bavėjanas, Elena Vainienė, Linas Žukauskas
Nuteistasis: M. G., J. J., A. L., S. L.
Advokatai: Dimitrijus Fomkinas, Edmundas Jonušas, Vidas Vilkas, Jurijus Binevičius

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-310-165/2017Proceso Nr. 1-05-1-08002-2014-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.28.2.1; 2.1.7.1; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.5; 1.1.8.1. (S)

LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 23 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Valdimaro Bavėjano, Elenos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Lino Žukausko,

sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei,dalyvaujant prokurorei Daivai Kazlauskaitei,nuteistajam M. G. ir jo gynėjui advokatui Edmundui Jonušui,nuteistajam J. J. ir jo gynėjui advokatui Jurijui Binevičiui,nuteistojo A. L. (A. L.) gynėjui advokatui Dimitrijui Fomkinui,nuteistojo S. L. gynėjui advokatui Vidui Vilkui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. G. gynėjo advokato Edmundo Jonušo, nuteistojo J. J. gynėjo advokato Jurijaus Binevičiaus (Jurij Binevič), nuteistojo A. L. (A. L.) gynėjo advokato Dimitrijaus Fomkino ir nuteistojo S. L. (S. L.) gynėjo advokato Vido Vilko apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 292 straipsnio 1 dalį – 160 MGL (6 026 eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3, 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-06-12 baudžiamuoju įsakymu paskirta subendrinta – 10 MGL dydžio bauda, ir M. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 170 MGL (6 402 eurų) dydžio bauda. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas – 2 dienos, vieną sulaikymo dieną prilyginant dviejų MGL dydžio baudai (4 MGL) ir sumokėta bauda pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-06-12 baudžiamąjį įsakymą, ir M. G. nustatyta galutinė subendrinta bausmė – 156 MGL (5 874 eurų) dydžio bauda.

S. L. (S. L.) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 1 dalį – 150 MGL (5 649 eurų) dydžio bauda. Į bausmės laiką įskaitytas S. L. suėmimo laikas nuo 2015-05-18 iki 2015-07-31 (75 dienos), vieną suėmimo dieną prilyginant dviejų MGL dydžio baudai (75x2 = 150 MGL), ir S. L. laikomas atlikusiu jam paskirtą bausmę;

A. L. (A. L.) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 1 dalį – 120 MGL (4 519 eurų) dydžio bauda. Į bausmės laiką įskaitytas A. L. laikino sulaikymo laikas 2014-10-31 (viena diena), vieną sulaikymo dieną prilyginant dviejų MGL dydžio baudai, ir nustatyta galutinė bausmė - 118 MGL (4 444 eurų) dydžio bauda.

J. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 1 dalį – 100 MGL (3 766 eurų) dydžio bauda. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas 2014-10-31 (viena diena), vieną sulaikymo dieną prilyginant dviejų MGL dydžio baudai, ir J. J. nustatyta galutinė bausmė – 98 MGL (3 690 eurų) dydžio bauda.

J. J. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. S. L., A. L. ir J. J. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 1 dalį, o M. G. – pagal BK 292 straipsnio 1 dalį, už tai, kad S. L., A. L. ir J. J. padėjo M. G. neteisėtai valstybės sieną perėjusį nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį Baltarusijos Respublikos pilietį A. Y. (A. Y.) gabenti Lietuvos Respublikos teritorijoje, kuris (M. G.) viršijant susitarimo ribas tokį asmenį slėpė Lietuvos Respublikos teritorijoje, o būtent: S. L. laikotarpyje nuo 2014-10-23 iki 2014-10-31 telefonu susitarė su A. L. dėl Baltarusijos Respublikos piliečio A. Y., neturinčio pastovios gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje ir neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną kirtusio, tolimesnio gabenimo į Baltarusijos Respubliką, o A. L. susitarė su M. G., kad pastarasis pasitiks ir nugabens A. Y. prie Lietuvos – Baltarusijos valstybės sienos. M. G. 2014-10-30 susitiko su A. Y. picerijoje, esančioje Vokiečių gatvėje, Vilniuje, prašomas A. Y., nuvežė pastarąjį į viešbutį (duomenys neskelbtini), kur M. G. vardu priregistravo kambaryje Nr. 412, tokiu būdu paslėpdamas užsienietį, neturintį asmens dokumento, atvykusį su suklastota Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortele, o 2014-10-31, paprašęs J. J. parodyti kelią link valstybės sienos, automobiliu ,,Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), lydimas J. J., vykusio automobiliu ,,BMW 323“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), gabeno minėtą užsienietį per Lietuvos Respublikos teritoriją, tačiau (duomenys neskelbtini) kaime esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje pasienio ruože, 2,17 km nuo valstybės sienos, 2014-10-31 14.30 val. M. G., A. Y. ir J. J. Lietuvos pasienio tarnybos pareigūnų buvo sulaikyti.

Šalies argumentai

2. Nuteistojo M. G. gynėjas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2017-02-08 nuosprendį M. G. nuteisimo dalyje panaikinti ir M. G. išteisinti.

2.1. Apelianto teigimu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir neteisingai paskirta bausmė.

2.2. Apeliantas teigia, kad teisminio nagrinėjimo metu nepasitvirtino kaltinimas, kad M. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 292 straipsnyje, ir veikė tiesiogine tyčia. M. G. savo kaltę pripažino iš dalies, davė nuoseklius ir aiškius parodymus. Jis neneigė, kad pasitiko A. Y., apgyvendino jį viešbutyje, tačiau nuosekliai tvirtino, kad nežinojo, jog A. Y. yra nelegaliai atvykęs į Lietuvos Respubliką iš Lenkijos Respublikos ir kad jis ruošiasi neteisėtai pereiti valstybės sieną iš Lietuvos į Baltarusiją. M. G. neklausė A. Y., ar šis turi dokumentus ir jų nematė, o A. Y. jam jų nerodė. A. Y. turėjo sumokėti M. G. už benziną ir pavežiojimą, o ne už nelegalų jo gabenimą. M. G. J. J. prašė parodyti Adutiškio kryptį, kadangi pats to nežinojo.

2.3. Apeliaciniame skunde apeliantas analizuoja liudytojo A. Y. parodymus ir teigia, kad jie yra prieštaringi. A. Y. ikiteisminio tyrimo teisėjui nepatvirtino, kad jis būtų sakęs M. G. apie turimą suklastotą asmens tapatybės kortelę. A. Y., duodamas parodymus baudžiamojoje byloje Nr. 10-9-00770-14, taip pat buvo nenuoseklus. A. Y., apklaustas prieš deportaciją iš Lietuvos kaip liudytojas, iš dalies pakeitė savo ankstesnius parodymus, duotus 2014-11-01 tyrėjai ir 2014-11-06 ikiteisminio tyrimo teisėjui, ir davė nepalankius M. G. parodymus, kad neva M. G. žinojo apie tai, kad A. Y. turi suklastotą asmens tapatybės kortelę ir ją perdavė M. G., kad šis išmestų, o M. G. ją užkišo automobilyje po skydeliu nuo saulės vairuotojo pusėje. Pirmosios instancijos teismas A. Y. neapklausė, jo parodymuose esančių prieštaravimų nepatarė ir nepašalino, tuo pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Teismas, nuosprendyje pasirėmęs A. Y. 2014-11-26 tyrėjai duotais parodymais, pažeidė BPK 276 straipsnio reikalavimus. Apeliantas pažymi, kad gynyba prašė iškviesti ir teisme apklausti A. Y., tačiau toks prašymas nebuvo patenkintas, ir tuo buvo pažeisti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir 3 dalies „d“ punkte nurodyti reikalavimai. Tokie pažeidimai, apelianto nuomone, turi būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, apklausiant A. Y..

2.4. Nuteistieji S. L., A. L. ir J. J. nepatvirtino, kad M. G. veikė tiesiogine tyčia, t.y. kad jis žinojo, jog A. Y. į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, kad turi suklastotą asmens tapatybės kortelę.

2.5. Teisme apklausti liudytojai V. B. ir V. S. iš esmės patvirtino tik M. G. sulaikymo faktą. Be to, liudytojas V. B. parodė, kad M. G. jam sakė, kad asmens tapatybės kortelę užkišo už jo automobilio užuolaidėlės A. Y., kad ji yra jo automobilyje.

2.6. Apelianto teigimu, M. G. kaltės neįrodo ir 2014-11-20 Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolas su pokalbių išklotine, nes byloje esančiuose M. G. telefoniniuose pokalbiuose su A. L., A. Y., J. J., kurie laikytini objektyviais duomenimis, neužfiksuota, jog M. G. buvo pasakyta ir jis konkrečiai žinojo, kad į Lietuvą nelegaliai atvyks asmuo ir jis bus be dokumentų ir pan. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių pagrindą sankcionuoti techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka M. G. atžvilgiu nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. 2014-07-30 Prašyme ir Teikime dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka nenurodytas nei KŽTB numeris, nei sąlyginis pavadinimas, nei KŽTB pradėjimo data, nei faktinis pagrindas. Faktinis pagrindas nenurodytas ir išslaptintoje Vilniaus apygardos teismo 2014-08-01 nutartyje Nr. (duomenys neskelbtini). Todėl, apelianto nuomone, duomenys, gauti atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus, galimai gauti neteisėtai. Byloje esantys duomenys rodo, jog Kriminalinės žvalgybos įstatymo pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 05-1-06175-14, o ne ikiteisminis tyrimas Nr. 05-1-08002-14, todėl kitame ikiteisminiame tyrime gautų duomenų panaudojimas nagrinėjamoje byloje turi atitikti BPK 162 straipsnio reikalavimus.

2.7. Apelianto manymu, teismui pripažinus, jog M. G. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, M. G., kaip ne pirmą kartą teisiamam asmeniui, turėtų būti paskirta laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant.

3. Nuteistojo J. J. gynėjas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2017-02-08 nuosprendį J. J. nuteisimo dalyje panaikinti ir J. J. priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.

3.1. Apelianto teigimu, J. J. nepagrįstai nuteistas pagal BK 292 straipsnio 1 dalyje, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

3.2. Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad J. J., dirbdamas pasienio apsaugos pareigūnu, suprato, kad gabenamas Lietuvoje neteisėtai esantis asmuo ir to siekė, nepagrįsta byloje surinktais įrodymais. Teismas nenustatė jokių užsieniečio A. Y. gabenimo aplinkybių, kurios leistų pagrįstai teigti, kad nuteistasis J. J. kartu su nuteistuoju M. G., iš Švenčionių miesto į Bačkininkų kaimą gabendamas neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjusį užsienietį, suprato tikrąjį daromos nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, t.y. nusikalstamą veiką padarė tiesiogine tyčia. Nuteistasis J. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdyje neigė supratęs, kad gabena neteisėtai valstybės sieną perėjusį, nuolatinės gyvenamosios vietos neturintį užsienietį, ir tokie nuteistojo parodymai byloje surinktais įrodymais nepaneigti. J. J. iš užsieniečio A. Y. išorės požymių negalėjo suprasti, kad jis nelegaliai pateko į Lietuvos teritoriją. J. J. ir M. G. užfiksuotuose tarpusavio pokalbiuose nėra jokių duomenų, patvirtinančių kaltinimuose nurodytas aplinkybes, jog šie asmenys veikė bendrininkų grupe ir turėjo bendrą tikslą, kad A. Y. galėtų neteisėtai ir nekliudomai kirsti Lietuvos – Baltarusijos valstybės sieną. Byloje nesurinkta duomenų, kurie paneigtų M. G. parodymus apie tai, kad jis paprašė J. J. parodyti kelią iki Adutiškių pasienio kontrolės posto, nes A. Y. per šį postą norėjo sugrįžti į Baltarusijos Respubliką. A. Y. parodė, kad jis nebendravo su J. J., nesakė jam, kad Lietuvos teritorijoje yra netesėtai. J. J. ir A. Y. kelionė iki Bačkininkų kaimo truko iki 5 minučių, nes atstumas yra apie 13 km. Sustojus prie parduotuvės Bačkininkų kaime, J. J. atsisveikino ir išsiskyrė su M. G. ir A. Y.. Šią aplinkybę patvirtino byloje apklausti liudytojai – VSAT pareigūnai V. S. ir V. B., kurie vykdė sulaikymą. Todėl byloje nustatytos aplinkybės rodo, jog J. J. veiksmai nebuvo nusikalstami, juose nebuvo tyčios per Lietuvos Respublikos teritoriją gabenti neteisėtai valstybės sieną perėjusį nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį, todėl J. J. veiksmuose nėra nusikalstamų veikų požymių.

4. Nuteistojo S. L. gynėjas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2017-02-08 nuosprendį S. L. nuteisimo dalyje panaikinti ir priimti naują nuosprendį – S. L. išteisinti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

4.1. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, teigia, kad nuosprendis priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados grindžiamos neleistinais įrodymais ir neatitinka bylos aplinkybių.

4.2. Apelianto teigimu, nuteistojo S. L. veikoje nėra būtino BK 292 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyviosios pusės požymio – tiesioginės tyčios, nes byloje nenustatyta, kad S. L. žinojo, suvokė, jog A. Y. į Lietuvos Respublikos teritoriją įvažiuoja ir joje bus nelegaliai. S. L. viso bylos proceso metu vienodai teigė, kad jis su A. Y. buvo seniai ir gerai pažįstami (kartu užaugo, gyvendami Baltarusijoje buvo kaimynai, susiskambindavo), todėl jų draugiški santykiai buvo veiksnys, nulėmęs S. L. norą padėti A. Y. grįžti į Baltarusiją. Tačiau S. L. nežinojo ir nesuvokė, kad A. Y. yra neteisėtai perėjęs Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės sieną. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog S. L. žinojo, kad A. Y. yra Vokietijoje, kad ankščiau buvo Austrijoje, todėl suvokdamas, kad A. Y. Vokietijoje yra legaliai, negalėjo ir neprivalėjo suvokti, jog pastarasis negali atvykti į kitą ES šalį – Lietuvos Respubliką, o atvykus – pastarojo buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra neteisėtas, ar kad jis privalo turėti Lietuvos Respublikos vizą. A. Y. savo parodymuose niekada neminėjo, kad jis S. L. būtų pasakęs, jog ES yra nelegaliai, kad nelegaliai kirto sieną ir kad Lietuvoje bus nelegaliai ar pan. ir šias aplinkybes patvirtino 2016-09-12 notariškai. Be to, A. Y. į ES pateko ir jos viduje judėjo su suklastota LR asmens tapatybės kortele, todėl A. Y. nebuvo būtinumo sakyti S. L. apie tai, jog jis ES randasi nelegaliai ar neturi dokumentų.

4.3. Apeliantas pažymi, kad S. L. kaltumas grindžiamas A. L. 2014-10-31 parodymais apie tai, kad „telefoninio pokalbio metu S. L. paprašė į Baltarusijos Respubliką išvežti vieną pilietį, kuris yra Lietuvoje, bet neturi Lietuvos Respublikos vizos“. Šiame kontekste apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nustatyta, kad S. L. ir A. L. tarpusavyje bendravo išimtinai tik telefonu, tačiau byloje esančiuose tarp jų užfiksuotuose telefoniniuose kontaktuose nėra duomenų, kad S. L. sako (prašo) A. L. į Baltarusijos Respubliką išvežti vieną pilietį, kuris yra Lietuvoje, bet neturi Lietuvos Respublikos vizos. A. L., duodamas parodymus teisme, nurodė, kad jis tik pagalvojo, kad tas baltarusis neturi vizos, o S. L. nieko apie tai nesakė. Taip pat byloje nėra duomenų, kad A. Y. būtų prašęs S. L., kad šis padėtų kirsti ar surastų, kas galėtų padėti kirsti Lietuvos Respublikos sieną. Todėl, apelianto nuomone, S. L. kaltė dėl neteisėto A. Y. gabenimo Lietuvos teritorijoje nuosprendyje grindžiama prielaidomis (spėjimais).

4.4. Apelianto teigimu, nagrinėjamoje byloje nuteistojo S. L. kaltumas nepagrįstai grindžiamas telefoninių pokalbių ir SMS susirašinėjimų duomenimis, gautais iki 2014-10-23. Šiame kontekste apeliantas pažymi, kad kaltinamajame akte aiškiai yra apibrėžtas laikotarpis, nuo kada iki kada inkriminuojama kaltinamųjų padaryta nusikalstama veika, t.y. nuo 2014-10-23 iki 2014-10-31, ir tai apibrėžė kaltinimo nagrinėjimo teisme ribas bei gynybos ribas. Todėl S. L. su A. L. vykdytas telefoninių pokalbių nuo 2014-10-16 ir SMS susirašinėjimo nuo 2014-10-19 iki 2014-10-22 turinys negali būti vertinamas kaip įrodymas, nes tai nepatenka į kaltinime nurodytą veikos padarymo laiką.

4.5. Apeliantas skunde nurodo, kad dalis byloje esančios ikiteisminio tyrimo informacijos apie privatų gyvenimą, o būtent A. L. telefoninių pokalbių ir susirašinėjimo duomenys yra surinkti kitoje ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 05-1-06175-14 (Vilniaus rajono apylinkės teismo byla Nr. 1-30-269/2016), pradėtoje anksčiau (2014-10-08) nei nagrinėjamos bylos ikiteisminis tyrimas (2014-10-31), tačiau šioje byloje nei aukštesniojo prokuroro nutarimo (ikiteisminio tyrimo metu), nei teismo sprendimo dėl tokios informacijos panaudojimo nagrinėjamoje byloje, kaip to reikalauja BPK 162 straipsnis, nėra. Todėl apeliantas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo (BPK 154 straipsnis, Kriminalinės žvalgybos įstatymo 10 straipsnis) taikymo praktika, teigia, kad A. L. telefoninio ryšio numerio (duomenys neskelbtini) pasiklausymo metu gauti S. L. pokalbių duomenys, taikant teismo nutartimi nuo 2014-08-15 iki 2014-11-15 sankcionuotą pasiklausymą, negalėjo būti pripažinti teisėtu būdu gautais įrodymais ir jais teismas negalėjo grįsti S. L. kaltę.

5. Nuteistojo A. L. gynėjas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2017-02-08 nuosprendį A. L. nuteisimo dalyje panaikinti ir A. L. išteisinti.

5.1. Apelianto teigimu, skundžiamas teismo nuosprendis nepagrįstas, kadangi A. L. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

5.2. Apeliantas teigia, kad byloje neįrodyta, kad A. L. žinojo, kad jo pagalba per Lietuvos Respubliką gabenamas asmuo buvo užsienietis, kuris neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir neturi Lietuvos Respublikoje nuolatinės gyvenamosios vietos. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokią aplinkybę nuteistieji turėjo žinoti ir kad A. L., kaip buvęs pasienio apsaugos pareigūnas, suprato, kad gabenamas Lietuvoje neteisėtai esantis asmuo ir to siekė, paremta tik prielaidomis, kuriomis grįsti apkaltinamąjį nuosprendį negalima.

5.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis A. L. pripažino, kad jis pažįsta S.L. ir M. G., o A. Y. ir J. J. nepažinojo. S. L. paprašė A. L. sutikti žmogų (Baltarusijos Respublikos pilietį), kuris į Lietuvą atvyksta iš Vokietijos, jis sutiko padėti. A. L., sužinojęs baltarusio atvykimo į Lietuvą laiką, suprato, kad pats tą dieną negali padėti ir paprašė M. G. pasitikti tą asmenį ir pavežti iki sienos. S. L. nesakė A. L., kad baltarusis neturi Lietuvos Respublikos vizos, jis pats su šiuo asmeniu susitikęs nebuvo. Tokius A. L. parodymus patvirtino nuteistieji M. G. ir S. L.. Baltarusijos Respublikos pilietis A. Y. ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, jog A. L. žinojo, kad pastarasis Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, neteisėtai kirto sieną iš Lenkijos į Lietuvą. Apklaustas pas notarą Baltarusijos Respublikoje A. Y. nurodė, kad niekam nesakė, kad neteisėtai kirto Lenkijos – Lietuvos sieną, kad turėjo suklastotą Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelę. Kiti byloje apklausti liudytojai: A. K., V. B., V. S. aplinkybės, kad A. L. žinojo, jog jo pagalba per Lietuvos Respubliką gabenamas asmuo buvo užsienietis, kuris neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir neturi Lietuvos Respublikoje nuolatinės gyvenamosios vietos, nenurodė. Byloje esantys: įvykio vietos apžiūros, daiktų ir dokumentų pateikimo, techninių priemonių panaudojimo atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės, daiktų apžiūros protokolai, SMS susirašinėjimai (suvestinės), telefoninių pokalbių įrašai nepaneigia A. L. parodymų, jog jis nežinojo, kad A. Y. neteisėtai kirto Lenkijos – Lietuvos sieną, kad turėjo suklastotą Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelę.

Žemesnės instancijos teismas

6. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavę: nuteistasis M. G. ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo M. G. apeliacinį skundą; nuteistasis J. J. ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo J.J. apeliacinį skundą; nuteistųjų A. L. ir S. L. gynėjai prašė tenkinti jų apeliacinius skundus. Prokurorė prašė visų nuteistųjų gynėjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

7. Nuteistojo M. G. gynėjo advokato E. Jonušo, nuteistojo J. J. gynėjo advokato J.Binevičiaus, nuteistojo A. L. gynėjo advokato D. Fomkino ir nuteistojo S. L. gynėjo advokato V.Vilko apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl įrodymų vertinimo ir teismo išvadų pagrįstumo

8. Nagrinėjamoje byloje M. G., J. J., A. L. ir S. L. buvo kaltinami ir perduoti teismui už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, iš savanaudiškų paskatų, A. L. ir S. L. suorganizavus, J. J. padedant, M. G. gabeno ir slėpė nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį ir neteisėtai valstybės sieną perėjusį užsienietį. Pagal ikiteisminio tyrimo metu nustatytas aplinkybes A. L. ir S. L. nusikalstama veika buvo kvalifikuota pagal BK 292 straipsnio 3 dalį, M. G. – pagal BK 292 straipsnio 2 dalį, o J. J. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 1 dalį. Be to, J. J. buvo kaltinamas ir perduotas teismui dar ir už tai, kad piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl ko valstybė patyrė didelės žalos, t.y. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį.

Žemesnės instancijos teismas

9. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal minėtą kaltinimą, konstatavo, kad toks kaltinimas pasitvirtino iš dalies. Teismas, įvertinęs byloje surinktų ir teisme ištirtų bei patikrintų įrodymų visumą, nustatė, kad S. L., A. L. ir J. J. padėjo M. G. gabenti neteisėtai valstybės sieną perėjusį nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį Baltarusijos Respublikos pilietį A. Y. Lietuvos Respublikos teritorijoje, o M. G., viršydamas susitarimo ribas, tokį asmenį dar ir slėpė Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teismas nustatė tokias šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes: S. L. laikotarpyje nuo 2014-10-23 iki 2014-10-31 telefonu susitarė su A. L. dėl Baltarusijos Respublikos piliečio A. Y., neturinčio pastovios gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje ir neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną kirtusio, tolimesnio gabenimo į Baltarusijos Respubliką; A. L. susitarė su M. G., kad pastarasis pasitiks ir nugabens A. Y. prie Lietuvos – Baltarusijos valstybės sienos. M. G. 2014-10-30 susitiko su A. Y. picerijoje, prašomas A. Y. nuvežė pastarąjį į viešbutį (duomenys neskelbtini), kur savo (M. G.) vardu priregistravo, tokiu būdu paslėpdamas užsienietį, neturintį asmens dokumento, atvykusį su suklastota Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortele, o 2014-10-31, paprašęs J. J. parodyti kelią link valstybės sienos ir pastarojo, vykusio automobiliu ,,BMW 323“, lydimas, automobiliu ,,Opel Vectra“ gabeno A. Y. per Lietuvos Respublikos teritoriją, tačiau Švenčionių raj., Bačkininkų kaime esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje pasienio ruože, 2,17 km nuo valstybės sienos, 2014-10-31 14.30 val. M. G., A. Y. ir J. J. buvo sulaikyti Lietuvos pasienio tarnybos pareigūnų. Pagal tokias teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes teismas M. G. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 292 straipsnio 1 dalį, o A. L., S. L. ir J. J. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 1 dalį. Teismas J. J. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį išteisino, konstatavęs, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

10. Pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį apeliacine tvarka apskundė visų nuteistųjų gynėjai. Visi apeliantai savo apeliaciniuose skunduose nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir remiantis juo padarytomis teismo išvadomis dėl nuteistųjų kaltumo padarius BK 292 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Visuose apeliaciniuose skunduose teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, ir toks teiginys argumentuojamas tuo, kad byloje galimai yra neteisėtai gauti nuteistųjų telefoninių pokalbių ir tarpusavio susirašinėjimo duomenys, todėl jie neleistini įrodymai, liudytojo A. Y. parodymai nepatikimi, nes jie yra nenuoseklūs ir prieštaringi, liudytojas neapklaustas teisme, todėl nepašalinti jo parodymuose esantys prieštaravimai, kiti byloje esantys įrodymai nepatvirtina nuteistųjų kaltumo.

11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, apeliantų teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai dėl netinkamo byloje surinktų įrodymų vertinimo prieštarauja bylos medžiagai. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) dar nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010; 2K-455/2014).

12. Nagrinėjamoje byloje M. G., J. J., A. L. ir S. L. nuteisti už vieną bendrai įvykdytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 292 straipsnio 1 dalyje. M. G. pripažintas šios nusikalstamos veikos vykdytoju, o J. J., A. L. ir S. L. jo padėjėjais (BK 24 straipsnio 6 dalis). Visų nuteistųjų kaltumas įvykdžius nusikalstamą veiką grindžiamas iš dalies pačių nuteistųjų, liudytojų A. Y., A. K., V. B., V. S. parodymais, įvykio vietos apžiūros, daiktų, dokumentų pateikimo, daiktų apžiūros, techninių priemonių panaudojimo, atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės protokoluose užfiksuotais duomenimis, www.maps.lt duomenimis. Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo turinys ir bylos medžiaga rodo, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas buvo nuoseklus ir išsamus, teisiamajame posėdyje buvo išsamiai ir bešališkai tiriamos visos su nagrinėjama byla susijusios aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas tiesiogiai ištyrė bylos įrodymus: apklausė kaltinamuosius, liudytojus A. K., V. B., V. S., balsu perskaitė liudytojo A. Y. šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu bei baudžiamojoje byloje Nr. 1-3385-655/2014, kurioje A. Y. nuteistas pagal BK 291 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, teisme duotus parodymus (t. 6, b. l. 32), pagarsino tyrimo veiksmų protokolų turinį ir kitus bylos dokumentus, perklausė garso įrašus. Pirmosios instancijos teismui tiesiogiai tiriant įrodymus visi proceso dalyviai turėjo galimybę užduoti klausimus kitiems apklausiamiems asmenims, žinoti duodamus teisme jų parodymus, betarpiškai dalyvauti tiriant kitus įrodymus ir pareikšti dėl atliekamo tyrimo prašymus bei kitaip naudotis jiems numatytomis procesinėmis teisėmis ir jomis pasinaudojo.

13. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad 2014 m. spalio 30-31 dienomis Lietuvos Respublikos teritorijoje neteisėtai buvo pastovios gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintis ir neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną kirtęs Baltarusijos Respublikos pilietis A. Y.. Visi nuteistieji pripažino, jog kaltinime nurodytu laikotarpiu turėjo tiesioginį arba netiesioginį kontaktą su Lietuvos Respublikos teritorijoje buvusiu Baltarusijos Respublikos piliečiu A. Y., tačiau visi neigia žinoję, kad A. Y. į Lietuvos Respubliką atvyko ir joje buvo nelegaliai. Nuteistasis S. L. teisme parodė, kad jis pažįsta A. Y. nuo vaikystės. Jis, žinodamas, jog A. Y. iš Vokietijos nori per Lietuvą grįžti į Baltarusiją, ir negalėdamas jo pasitikti Lietuvoje, nes tuo metu gyveno Latvijoje, paprašė pažįstamo A. L., kad šis sutiktų A. Y.. A. L. sutiko padėti. Jis telefonu bendravo su A. Y. ir A. L., derindamas jų susitikimo aplinkybes. Nuteistojo teigimu, apie tai, kad A. Y. dokumentai netvarkingi, jis nežinojo, priešingai, jis buvo įsitikinęs, kad A. Y. dokumentai tvarkingi, nes jis ilgą laiką gyveno Vokietijoje (5 t. b. l. 190-193). Nuteistasis A. L. teisme parodė, jog jis pažįsta S. L., A. Y. nepažinojo ir su juo kaltinime nurodytu laikotarpiu susitikęs nebuvo. S. L. jo paprašė Lietuvoje pasitikti A. Y. ir jis sutiko padėti. Iš pokalbio jis suprato, kad reiks žmogų pasitikti, nuvežti iki Baltarusijos valstybės sienos. Jis dėl užimtumo darbe negalėjo padėti S. L., todėl paprašė M. G. pagalbos, t.y. kad šis pasitiktų Vilniuje baltarusį, nuvežtų prie valstybės sienos posto. Jis galvojo, kad A. Y. turi vizą, bet jos galiojimas galimai yra pasibaigęs, tačiau apie tai niekam nesakė (5 t. b. l. 193-195). Nuteistasis M. G. teisme parodė, jog jis nei S. L., nei A. Y. anksčiau nepažinojo, tačiau nuo vaikystės pažinojo A. L., o su J. J. buvo kursiokai. Jam paskambino A. L. ir paprašė pagalbos, t.y. pasitikti iš Vokietijos atvykstantį asmenį ir jį pavežti, nes jis pats to padaryti negalėjo. Jis sutiko. A. Y. jam paskambino ir jie vakare, apie 19 val. susitiko Vilniuje Vokiečių gatvėje esančioje picerijoje. A. Y. paprašė jį nuvežti iki pasienio posto, kad jis galėtų pereiti pasienio postą. Jie kartu su A. Y. buvo nuvažiavę pas A. K., nes šis jam padėdavo dirbti sode. Jam bendraujant su A. K., baltarusis buvo automobilyje. Po to baltarusis paprašė jį nuvežti į viešbutį, nes norėjo pailsėti. Jis nežinojo, kad baltarusis yra nelegalas, ar kad neturi dokumentų, nes jam apie tai nei pats baltarusis, nei A. L. nesakė. Kitą dieną jis paskambino J. J. paklausti, kur yra Adutiškio postas, ir J. J. sutiko parodyti. J. J. atvažiavo savo automobiliu ir parodė kurioje pusėje yra Adutiškio postas. Jis J. J. baltarusio nepristatė. Sulaikymo metu jis nurodė pareigūnams, kad jo automobilyje už užuolaidėlės nuo saulės yra baltarusio asmens tapatybės dokumentas, nes matė kaip baltarusis ją užkišo (6 t. b. l. 29-31). Pirmosios instancijos teisme buvo pagarsinti kaltinamojo M. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (3 t. b. l. 5-6). Nuteistasis šiuos parodymus patvirtino kaip teisingus. Šiuose parodymuose M. G. nuosekliau ir detaliau nurodė į Lietuvos Respubliką atvykusio A. Y. gabenimo Lietuvos Respublikoje, apgyvendinimo viešbutyje (duomenys neskelbtini) aplinkybes. Nuteistasis parodė, kad baltarusiui susitikimo metu išreiškus prašymą nuvežti jį iki pasienio kontrolės posto, jie ten vyko baltarusio atvykimo dieną. Pakeliui užsuko pas jo pažįstamą A. K., tai buvo apie 20 val., jis ten užtruko tik keletą minučių, tačiau jam grįžus į automobilį, baltarusis pasakė, kad apsigalvojo ir šiandien į Baltarusiją nevyks, kad jis šiuo metu neturi su savimi paso, kurį iš Latvijos Respublikos turi atsiųsti kitą dieną, todėl paprašė nuvežti jį į viešbutį. Jis nuvežė baltarusį į (duomenys neskelbtini) viešbutį ir savo vardu užsakė jam kambarį, už kurį sumokėjo pats baltarusis. Kitą dieną jis paėmė baltarusį iš viešbučio ir jie važiavo link pasienio posto ir pasienio zonoje buvo sulaikyti (3 t. 5-6 b. l.). Nuteistasis J. J. teisme parodė, kad jis iš nuteistųjų pažinojo tik M. G., su kuriuo kartu mokėsi. Jis iki įvykio dirbo apie 4 metus pasienyje. M. G. prašymu sutiko parodyti kryptį link pasienio punkto. M. G. važiavo savo automobiliu pirmas, jis važiavo paskui, baltarusis sėdėjo jo automobilyje, kodėl pastarasis įsėdo į jo automobilį – nežino. Apie tai, kad pas jį automobilyje sėdėjęs asmuo yra baltarusis, sužinojo tik po sulaikymo (6 t. b. l. 31-32). Pirmosios instancijos teisme pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus nuteistųjų parodymus, visi nuteistieji patvirtino tokių parodymų teisingumą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad visų nuteistųjų parodymai apie šioje byloje nagrinėjamus įvykius iš esmės nekito viso proceso metu.

Žemesnės instancijos teismas

14. Pirmosios instancijos teisme Baltarusijos Respublikos pilietis A. Y., dėl kurio neteisėto gabenimo, o M. G. dar ir slėpimo, Lietuvos Respublikos teritorijoje ir yra nuteisti M. G., J. J., A. L. ir S. L., nebuvo apklaustas. Iš teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, kad nuteistieji ir jų gynėjai reiškė prašymą iškvieti į teismo posėdį ir apklausti kaip liudytoją A. Y.. Toks gynybos prašymas buvo apsvarstytas ir motyvuotai atmestas (t. 6, b. l. 32-33). Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad byloje yra duomenys apie atsisakymą A. Y. išduoti vizą atvykimui į Lietuvos Respubliką, taip pat į nagrinėjamoje byloje esančius šio asmens liudijimus (parodymai duoti tyrėjui, ikiteisminio tyrimo teisėjui; teismui A. Y. baudžiamojoje byloje, kurioje buvo nagrinėjami įvykiai, tiesiogiai susiję su šioje byloje nagrinėjamais įvykiais), šioje byloje liudytojo statusą turinčio A. Y. parodymai buvo pagrįstai teisme perskaityti, vadovaujantis BPK 276 straipsnio nuostatomis, ir jais galima tikrinti kitus byloje surinktus įrodymus.

14.1. Nagrinėjamoje byloje A. Y. kaip įtariamasis buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2014-11-06. Šios apklausos metu A. Y. parodė, jog jis 2014 m. buvo nelegaliai Vokietijoje. Dėl asmeninių aplinkybių 2014 m. spalio mėn. nusprendė grįžti į Baltarusiją, todėl spalio viduryje skambino pažįstamam S. L., norėdamas, kad šis jį pasitiktų Lietuvoje. Tačiau S. L. negalėjo jo pasitikti, nes gyveno Latvijoje, bet sutiko padėti ir surasti ką nors, kas jį galėtų pasitikti Vilniuje ir padėtų nuvažiuoti į Baltarusiją. 2014-10-30 jis kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Apie 13 val. atvyko į Vilnių ir jam paskambino M. (byloje nustatyta, kad M. yra M. G.), kurio jis anksčiau nepažinojo. M. G. liepė jam eiti į (duomenys neskelbtini), esančią Vokiečių g., o pats į kavinę atvažiavo apie 18 val. Jis paaiškino M. G., jog jam reikia kažkokiu keliu patekti iki Baltarusijos valstybės sienos. Jie ieškojo vietos, kur eitų kelias netoli valstybės sienos, tačiau jis dėl nuovargio atsisakė tą dieną važiuoti per sieną ir paprašė M. G., kad šis surastų jam viešbutį. M. G. surado viešbutį (duomenys neskelbtini). Prieš važiuojant į viešbutį jis su M. G. buvo nuvažiavę į kažkokį kaimą, kur M. G. kalbėjosi su kažkokiu vyriškiu. Po to M. G. jį nuvežė į viešbutį ir jo prašymu užregistravo viešbutyje savo vardu. Jis nesiregistravo viešbutyje savo vardu, nes neturėjo asmens dokumentų, tačiau apie tai M. G. nesakė. Kitą dieną (2014-10-31) 12 val. atvažiavo M. G. ir jie automobiliu ,,Opel Vectra“ važiavo į vietą, kurią jis M. G. parodė žemėlapyje. Pakeliui jie buvo sustoję, M. G. kažkam skambino telefonu ir kalbėjo lietuviškai. Netrukus prie jų privažiavo automobilis ,,BMW“, į kurį jis persėdo. M. G. važiavo savo automobiliu priekyje, o jis su nepažįstamu vaikinu automobiliu ,,BMW‘ paskui. Pravažiavus 5-8 km jie sustojo prie parduotuvės ir jis vėl persėdo į automobilį pas M. G.. Jis suprato, kad atvažiavo į vietą, kurią jis buvo nurodęs žemėlapyje, ir iš ten jis eis pėsčiomis link valstybės sienos. Tačiau to padaryti nespėjo, nes jam susirinkus daiktus, privažiavo pareigūnai ir juos sulaikė. Jis kišenėje turėjo suklastotą asmens tapatybės kortelę, kurią įgijo Vokietijoje. Šią kortelę jis norėjo duoti M. G., kad šis ją išmestų, bet sulaikymo metu kortelę užkišo po skydeliu nuo saulės (t. 1, b. l. 206-208).

14.2. A. Y. atžvilgiu 2014-11-07 ikiteisminis tyrimas buvo išskirtas į atskirą (1 t. b. l. 5-6) ir jo atžvilgiu byla Nr. 1-3385-655/2014 išnagrinėta Vilniaus miesto apylinkės teisme. Nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-3385-655/2014, teisiamajame posėdyje kaip kaltinamasis apklaustas A. Y. iš esmės davė analogiškus parodymus kaip ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2014-11-06. Jis parodė, kad nelegaliai atvyko į Lietuvos Respubliką 2014-10-30 iš Lenkijos ir planavo savarankiškai pėsčiomis kirsti Lietuvos–Baltarusijos valstybės sieną. Jo prašymu pažįstamas S. (L.) surado M. (G.), kurio jis anksčiau nepažinojo. M. G. turėjo nuvežti jį iki Baltarusijos – Lietuvos valstybės sienos. Jis su M. G. susitiko Vilniuje kavinėje (duomenys neskelbtini), nakvojo Vilniuje (duomenys neskelbtini) viešbutyje, o kitą dieną (spalio 31 d.) M. G. automobiliu ,,Opel Vectra“ jį nuvežė iki pasienio. Važiuojant link pasienio M. G. susitiko su asmeniu, kuris atvyko automobiliu ,,BMW“, šį asmenį jis matė pirmą kartą. Jis (A. Y.) buvo įsėdęs į automobilį ,,BMW“ ir kartu su jo vairuotoju pavažiavo apie 5-8 km, o M. G. savo automobiliu buvo nuvažiavęs į priekį. Po to jis vėl persėdo į M. G. automobilį ir netrukus jie buvo sulaikyti pareigūnų. Jis su savimi turėjo netikrą dokumentą – Lietuvos Respublikos piliečio tapatybės kortelę, kurią įsigijo Vokietijoje. Sulaikymo metu netikrą dokumentą paliko automobilyje, vairuotojo pusėje esančiame dokumentų dėkle, nes manė, kad ten pareigūnai kortelės neras (5 t. b. l. 176-178). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-11-11 nuosprendžiu A. Y. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 291 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (baudžiamoji byla Nr. 1-3385-655/2014) (1 t. b. l. 211-214).

14.3. Ikiteisminio tyrimo metu A. Y. buvo apklaustas pas tyrėją kaip įtariamasis 2014-11-01 ir kaip liudytojas 2014-11-26. Abiem atvejais A. Y. nurodytos atvykimo į Lietuvos Respubliką, susitikimo su M. G. Vilniuje, jo buvimo Vilniuje ir kitą dieną vykimo link Lietuvos–Baltarusijos valstybės sienos aplinkybės iš esmės sutampa su jo parodymais duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui (išdėstyti 14.1 punkte) ir teismui (išdėstyti 14.2 punkte). Esminis skirtumas tarp tyrėjui ir ikiteisminio tyrimo teisėjui bei teismui duotų parodymų yra tas, kad A. Y., duodamas parodymus tyrėjui, parodė, kad jis M. G. susitikimo metu nurodė, jog jis planuoja nelegaliai kirsti Lietuvos – Baltarusijos valstybės sieną ir prašė pastarojo pagalbos, bei kad jis M. G. informavo apie turimą suklastotą dokumentą – asmens tapatybės kortelę, todėl jo prašymu, M. G. jį užregistravo viešbutyje savo vardu, o jis M. G. atidavė suklastotą dokumentą (1 t. b. l. 189-191; 215-217).

14.4. Byloje yra Baltarusijos Respublikos notaro patvirtintas liudytojo A. Y. patvirtinimas, kuriame A. Y. nurodo patvirtinantis parodymus duotus ikiteisminiame tyrime ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, bei atsakydamas į jam pateiktus klausimus, akcentuoja, kad jis S. L. niekada nesakė, kad Vokietijoje yra be vizos, nelegaliai, ir teigia neprašęs S. L. padėti jam nelegaliai kirsti valstybės sieną (6 t. b. l. 58-59; 60-65).

14.5. Teisėjų kolegija, palyginusi tarpusavyje nagrinėjamos bylos medžiagoje esančius A.Y. parodymus apie jo atvykimo į Lietuvos Respubliką 2014-10-30 ir buvimo Lietuvos Respublikoje 2014-10-30 – 2014-10-31 aplinkybes, juos vertina kaip pakankamai išsamius ir dėl esminių aplinkybių nekintančius bei atitinkančius nuteistųjų nurodytas įvykio aplinkybes. Liudytojo A. Y. išimtinai tyrėjui nurodytas aplinkybes apie tai, kad M. G. žinojo, jog jis Lietuvos Respublikos teritorijoje yra nelegaliai, turi suklastotą asmens dokumentą ir planuoja nelegaliai kirsti valstybės sieną iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją Respubliką, teisėjų kolegija vertins kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, ir tokiais liudytojo parodymais vadovausis tik tuo atveju, jei tokios aplinkybės bus nustatytos ir iš kitų šaltinių gautais įrodymais.

15. Vienas iš įrodymų šaltinių nagrinėjamoje byloje yra elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu gauta informacija. Apeliantai teigia, kad byloje esanti tokiu būdu gauta informacija neatitinka įrodymams keliamo teisėtumo reikalavimo, dėl to visi elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu gauti duomenys šios bylos kontekste yra gauti neteisėtai ir teismas jais negalėjo grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Tokį teiginį apeliantai argumentuoja tuo, kad: 1) elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu gauta informacija buvo surinkta kitoje ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 05-1-06175-14, todėl šioje byloje galėjo būti panaudota tik taikant BPK 162 straipsnio nuostatas, tačiau nei aukštesniojo prokuroro nutarimo, nei teismo sprendimo leisti tokią informaciją panaudoti šioje byloje nėra; 2) byloje nėra pateiktą duomenų, patvirtinančių faktinį pagrindą sankcionuoti techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka M. G. atžvilgiu; 3) nuteistųjų kaltumas grindžiamas telefoninių pokalbių ir SMS susirašinėjimų duomenimis, kurie yra už nuteistiesiems pareikšto kaltinimo ribų, t.y. gautais iki 2014-10-23, kai tuo tarpu kaltinimo ribos apibrėžtos laikotarpiu nuo 2014-10-23 iki 2014-10-31.

Žemesnės instancijos teismas

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su 15 punkte nurodytais apeliantų argumentais sutinka iš dalies. Pagal BPK 20 straipsnio 1 dalį įrodymais gali būti pripažįstami ne tik BPK, bet ir kitų įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Apkaltinamojo nuosprendžio pagrindimas duomenimis, gautais atlikus Kriminalinės žvalgybos įstatyme numatytus veiksmus, pagal teismų praktiką nelaikomas BPK pažeidimu, jei tokie duomenys teismo posėdyje yra tinkamai ištirti ir šiais duomenimis įrodinėjamos svarbios bylai aplinkybės nustatomos ir BPK nustatyta tvarka gautais įrodymais. Nuoseklioje teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus (anksčiau - operatyvinį tyrimą), privalo patikrinti tris pagrindinius aspektus: ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas kriminalinės žvalgybos veiksmams (operatyvinio tyrimo veiksmams) atlikti; ar tokie veiksmai atlikti nepažeidžiant KŽĮ (anksčiau OVĮ) nustatytos tvarkos; ar duomenis, gautus atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus (operatyvinį tyrimą), patvirtina duomenys, gauti Baudžiamojo proceso kodekso numatytais veiksmais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-168-139/2015, 2K-P-94-895/2015). Tais atvejais, kai kriminalinės žvalgybos veiksmus (operatyvinio tyrimo veiksmus) sankcionavo apygardų teismų pirmininkai ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai, nagrinėjantis bylą teismas faktinio kriminalinės žvalgybos veiksmų (operatyvinio tyrimo veiksmų) atlikimo pagrindo paprastai neturėtų tikrinti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-313/2010, 2K-413/2011, 2K-168-139/2015, 2K-P-94-895/2015). Tačiau, jei nagrinėjant baudžiamąją bylą kyla pagrįstų abejonių dėl faktinio pagrindo kriminalinės žvalgybos (operatyvinio tyrimo) veiksmams atlikti, nagrinėjantis bylą teismas turi imtis priemonių patikrinti, ar buvo faktinis pagrindas, t.y. informacijos ne apie bet kokią, o apie įstatyme nurodytą nusikalstamą veiką ar veikas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-168-139/2015, 2K-57-696/2017).

17. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, grįsdamas S. L., A. L., M. G. ir J.J. kaltumą dėl jų bendrai įvykdyto neteisėto valstybės sieną perėjusio nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčio Baltarusijos Respublikos piliečio A. Y. gabenimo Lietuvos Respublikos teritorijoje, skundžiamame nuosprendyje, be kitų įrodymų, rėmėsi ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu gauta informacija, kuri buvo gauta, atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus (techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka) A. L. ir M. G. atžvilgiu ir ėmėsi visų priemonių patikrinti, ar tokiems veiksmams atlikti buvo teisinis ir faktinis pagrindas.

17.1. Iš nagrinėjamoje byloje esančio Vilniaus apygardos prokuratūros 2014-05-13 teikimo dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka ir sekimo sankcionavimo turinio matyti, kad VSAT prie LR VRM Vilniaus rinktinės Kriminalinės žvalgybos skyrius disponavo informacija, kad A. L. galimai pasinaudodamas tarnybine padėtimi padeda vykdyti kontrabandinių cigarečių gabenimą, laikymą ir realizavimą Lietuvos Respublikoje (BK 228 straipsnio 2 dalis, 199 straipsnio 1 dalis, 199² straipsnio 1 dalis). Dėl to Vilniaus apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroras kreipėsi į teismą, prašydamas sankcionuoti techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka bei sekimą A. L. atžvilgiu (6 t. b. l. 15-16). Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas 2014-05-15 nutartimi „Dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka ir sekimo“ Nr. (duomenys neskelbtini), siekiant patikrinti kriminalinės žvalgybos tyrimo bylos medžiagoje minimų asmenų dalyvavimą teikime nurodytoje nusikalstamoje veikoje, vadovaujantis KŽĮ 10 straipsniu, 15 straipsnio 8 dalimi, sankcionavo A. L. atžvilgiu techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka bei sekimą nuo 2014-05-05 iki 2014-08-15 (6 t. b. l. 20). Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas 2014-08-13 nutartimi „Dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka ir sekimo pratęsimo“ Nr. (duomenys neskelbtini), pagal 2014-08-11 Vilniaus apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroro teikimą, vadovaujantis KŽĮ 10 straipsniu, 15 straipsnio 8 dalimi, pratęsė A. L. atžvilgiu techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka bei sekimą nuo 2014-08-15 iki 2014-11-15 (1 t., b. l. 131). Faktinis pagrindas, dėl kurio minėtomis teismo nutartimis buvo leista slapta A. L. telefoninių pokalbių kontrolė, buvo turimi duomenys apie galimai daromas BK 228 straipsnio 2 dalyje, 199 straipsnio 1 dalyje, 199² straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Šią aplinkybę patvirtina byloje esantis išslaptintas 2014-05-13 teikimas dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka ir sekimo sankcionavimo, 2014-08-11 prašymas dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka ir sekimo termino pratęsimo (1 t. 117-119; 6 t. 15-16). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad daliai tokių įtarimų pasitvirtinus, 2014-10-08 A. L. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 05-1-06175-14 pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 300 straipsnio 2 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį (2 t. b. l. 134). Dėl kitų nusikalstamų veikų, numatytų BK 199 straipsnio 1 dalyje, 199² straipsnio 1 dalyje, kurios taip pat buvo kriminalinės žvalgybos objektu, kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo tęsiami (2014-08-13 teismo nutartimi A. L. atžvilgiu techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka bei sekimas buvo nustatytas iki 2014-11-15 (1 t., b. l. 131)). Tęsiant teismo sankcionuotus kriminalinės žvalgybos veiksmus, 2014-10-16 buvo gauta kriminalinio pobūdžio informacija apie tai, kad S. L. organizuoja nenustatyto asmens, kuris galimai neteisėtai perėjo valstybės sieną, gabenimą Lietuvos Respublikos teritorijoje bei vėliau per Lietuvos Respublikos valstybės sieną už atlygį, kad šiame gabenime galimai dalyvauja bendrininkas A. L., kuris organizuoja ir kontroliuoja užsieniečio buvimą ir gabenimą Lietuvos Respublikos teritorijoje, kad tokį asmenį automobiliu galimai gabens M. G. bei dar vienas nenustatytas asmuo (tarnybinis pranešimas dėl duomenų išslaptinimo (1 t. b. l. 115-116)). Taigi atliekant slaptą A. L. telefoninių pokalbių kontrolę dėl anksčiau minėtų nusikalstamų veikų, buvo gauti ir tam tikri duomenys, leidžiantys įtarti apie kitas A. L. daromas sunkias nusikalstamas veikas, dėl kurių pagal įstatymus taip pat gali būti atliekami kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmai, taip pat duomenys apie kitų asmenų S. L. ir M. G. galimai daromą sunkią nusikalstamą veiką. Todėl duomenys, gauti nuo 2014-10-08 (po to, kai A. L. atžvilgiu 2014-10-08 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 05-1-06175-14) nelaikytini kriminalinės žvalgybos duomenys gauti ikiteisminiame tyrime Nr. 05-1-06175-14, ir tokiems duomenims panaudoti aptariamoje byloje leidimas, numatytas BPK 162 straipsnyje, nereikalingas. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal teismų praktiką įstatymų pažeidimu paprastai nelaikytinos situacijos, kai atliekant operatyvinius veiksmus dėl galbūt daromų vienos rūšies nusikalstamų veikų atsiranda pagrindas manyti, kad gali būti daromi ir kitos rūšies ne mažiau pavojingi nusikaltimai, ir nusprendžiama atliekant operatyvinius veiksmus patikrinti ir naujai paaiškėjusią informaciją (kasacinės nutartys bylose Nr. 2K-P-178/2012; 2K-P-94-895/2015). Taip pat baudžiamajame procese įrodymais laikytini tokie duomenys, kurie gauti apie asmens, dėl kurio buvo atliekama slapta elektroniniais ryšiais (telekomunikacijų tinklais) perduodamos informacijos turinio kontrolė, nusikalstamos veikos bendrininkus ar kitus su jo daroma nusikalstama veika susijusius asmenis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-246/2013, 2K-194/2014, 2K-168-139/2015).

17.2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia apeliantai, duomenys, gauti vykdant slaptą M. G. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę ir fiksavimą nuo 2014-08-01 iki 2014-11-01, yra gauti teisėtu būdu ir nagrinėjamos bylos kontekste tokie duomenys yra leistini bylos įrodymai. Byloje yra Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūros prokuroro 2014-07-30 teikimas, kuriuo jis kreipėsi į teismą dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka sankcionavimo M. G. atžvilgiu, nurodydamas tokiems veiksmams pagrindą KŽĮ 8 straipsnio 1 dalį. Pagal KŽĮ 8 straipsnio 1 dalies 1 punktą (nusikalstamos veikos padarymo metu galiojo 2014 m. kovo 13 d. įstatymo Nr. XII-778 redakcija) kriminalinės žvalgybos tyrimas atliekamas, kai turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie apysunkius nusikaltimus, išvardintas KŽĮ, arba apie šias veikas rengiančius, darančius ar padariusius asmenis. Vilniaus apygardos teismo 2014-08-01 nutartimi „Dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka“ Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad siekiant patikrinti M. G. dalyvavimą nusikalstamoje veikoje, turinčioje sunkių nusikaltimų požymių, sankcionuojamas M. G. atžvilgiu techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka nuo 2014-08-01 iki 2014-11-01 (6 t., b. l. 8). Kontroliuojant M. G. telefoninius pokalbius buvo užfiksuoti pastarojo telefoniniai kontaktai su A. L., A. Y. ir J. J., kurie patvirtino įtarimus apie M. G. galimą dalyvavimą nusikalstamoje veikoje, turinčioje sunkaus, BK 292 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių (pirminis įtarimas, o vėliau ir kaltinimas M. G. buvo pareikštas pagal BK 292 straipsnio 2 dalį) (1 t. b. l. 97-112). Taigi dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmai M. G. atžvilgiu buvo atlikti nepažeidžiant KŽĮ nuostatų, esant faktiniam ir teisiniam pagrindui jiems atlikti.

Žemesnės instancijos teismas

17.3. Iš bylos medžiagos matyti, kad patikrinus minėtą kriminalinės žvalgybos metu gautą informaciją, ji pasitvirtino: 2014-10-31 buvo sulaikytas M. G., kuris savo automobiliu Lietuvos Respublikos teritorijoje gabeno neteisėtai perėjusį valstybės sieną, nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį Baltarusijos Respublikos pilietį A. Y., pastarasis bei juos savo automobiliu lydėjęs J. J.. Tokių duomenų pagrindu 2014-10-31 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas (1 t. b. l. 1-2). Įtarimai, o vėliau ir kaltinimai, dėl neteisėto žmonių gabenimo per sieną (BK 292 straipsnis) buvo pareikšti A. L., S. L., M. G. ir J. J.. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai duomenis, gautus atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus, patikrinęs juos BPK gautasi įrodymais, vertino kaip teisėtu būdu gautus ir patikimus įrodymus.

17.4. Nuteistiesiems A. L., S. L., M. G. ir J. J. pareikštame kaltinime, o taip pat ir skundžiamu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad šią nusikalstamą veiką jie bendrai įvykdė laikotarpyje nuo 2014-10-23 iki 2014-10-31. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad kaltinime nurodytas nusikalstamos veikos laikotarpis: nuo 2014-10-23 iki 2014-10-31 apibrėžia ir kaltinimo ribas, todėl teisūs yra apeliantai apeliaciniuose skunduose nurodydami, kad nagrinėjamoje byloje nuteistųjų kaltumas negali būti grindžiamas telefoninių pokalbių ir SMS susirašinėjimų duomenimis, gautais iki 2014-10-23. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas kaltinimo ribas: nuo 2014-10-23 iki 2014-10-31, analizuoja ir šioje byloje vertina tik tuos nuteistųjų telefoninius kontaktus (pokalbius, SMS žinutes), kurie patenka į jiems pareikšto kaltinimo ribas.

17.5. Iš techninių priemonių panaudojimo, atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus A.L. atžvilgiu, protokolo turinio matyti, kad 2014-10-27 užfiksuotas telefoninis kontaktas tarp A. L. ir S. L.. S. L. atsiunčia SMS pranešimą A. L., kuriame nurodo, kad ,,ketvirtadienį iki pietų jis bus pas tave“, į tokį pranešimą A. L. atsako ,,OK (gerai)“. 2014-10-29 S. L. skambina A. L. ir nurodo, kad ,,rytoj jis ten bus“, ,,<...jis kai atvažiuos, jis tau paskambins, tu ten kai viską padarysi, paskambink man ir aš atvažiuosiu ir atiduosiu tau šituos daikčiukus“, bei nurodo, kad <... pas jį kaip ir nieko neimk.“ Šio pokalbio metu A. L. informuoja S. L., kad bus ne jis (,,<...ne aš būsiu, kitas bus“), o S. L. A. L. atsako, kad ,,be skirtumo, aš ten pas tave atvažiuosiu, tau atiduosiu, o ten žiūrėk pats tada“; A. L. atsakius teigiamai (,,gerai tada“), S. L. prašo, kad šis viską padarytų tiksliai (,,gerai tada susitarėm, viską tik padaryk tiksliai, gerai?“), o A. L. į tai atsako, kad pasistengs (,,na pasistengsime“). 2014-10-29 12:24:22 S. L. informuoja A. L., kad ,,jis už 40 minučių atvažiuos iš Kauno autobusu“ ir prašo, kad jį sutiktų ir viską padarytų gražiai (,,<...padaryk viską gražiai“). A. L. liepia atsiųsti jo numerį ir nurodo, kad jam paskambins. S. L. atsiunčia A. L. telefono ,,Nr. (duomenys neskelbtini)“. 2014-10-30 13:14:49 S. L. skambina A. L. ir klausia ,,kodėl niekas neskambina, jis jau vietoje“, į ką pastarasis atsako, kad ,,<...tuoj..>“; S. L. nurodo ,,tegul surenka, kad jis ten neslampinėtų, gerai?“, o A. L. atsako ,,gerai, gerai“. 2014-10-30 23:43:02 S. L. skambina A. L. ir teiraujasi <...kaip reikalai?<...<na ten jau ar ne?>, A. L. atsako, kad ,,na ne. <...> rytoj jis ten eis“ ir patikina, kad ,,jie ten šnekėjo ir jis pasakė, kad rytoj“. S. L. nurodo, kad suprato (,,supratau. Gerai.“). A. L. pasiteiravus, ar S. L. yra Vilnioj, atsako ,,aš kaip ir čia“ bei prašo padaryti viską be problemų (,,bet tu man padaryk ir kaip, o ten be problemų kaip ir“, A. L. patvirtina ,,gerai“. S. L. nurodo, kad ,,aš pats privažiuosiu arba ten privažiuos“(1 t. b. l. 125-129).

17.6. Iš 2014-11-20 elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės jos fiksavimo ir kaupimo protokolo turinio matyti, kad vykdant techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka M. G. atžvilgiu, buvo užfiksuoti tyrimui reikšmingi M. G. pokalbiai su A. L., A. Y. ir J. J.. Teisėjų kolegija analizuoja ir vertina tik tuos nuteistųjų telefoninius kontaktus, kurie patenka į kaltinimo ribas ir kurie yra aktualūs nagrinėjamos bylos kontekste. 2014-10-30 12:26:25 M. G. skambina A. L. ir praneša, kad atsiųs numerį (<...siųsiu aš jo numerį bet ten ant jo baltarusiškas atrodo ar koks ten numeris) ir kad jis atvažiuoja į Vilnių už 40 minučių, nurodo pasitikti arba susiskambinti (<...jis atvažiuos <...> į Vilnių 40 minučių sakė bus, tai nežinau pasitiksi ar kaip susiskambinsit...>), M. G. atsako teigiamai (,,gerai“). 12:30:16 M. G. gauna SMS tekstą ,, ((telefono Nr. (duomenys neskelbtini))“. 13:17:20 M. G. skambina A. L. ir klausia, ar šis paskambino, M. G. atsakius, kad dar ne, A. L. nurodo, kad šis paskambintų, nes jis laukia. 13:17:55 M. G. skambina A. Y. ir M. G. pastarojo teiraujasi, ar čia jį reikia pavežti, šiam atsakius teigiamai, klausia ,,<...į kokią pusę...>, <...į kokią vietą tave reik nuvežti.“ A. Y. atsako ,,kaip ir į teritoriją“, M. G. teiraujasi ,,tave paims iš tos pusės ar nepaims“, A. Y. atsako, kad nepaims, bet jam ,,svarbu tenai papult“. A. Y. nurodo, kad jis yra stotyje ir klausia, kur jam geriausia eiti, kad mažiau būtų pastebėtas, M. G. pataria, kad geriausia į miesto centrą, į Vokiečių gatvę, ,,<...ten bus ramiau“. 13:27:53 M. G. informuoja A. L., kad jis priskambino ir jis (baltarusis) laukia. 17:13:09 M. G. skambina A. Y. ir informuoja pastarąjį, kad už 40 min. bus, A. Y. atsako, kad ,,gerai, nes aš čia vienas, į mane jau žiūri...>, M. G. pataria eiti pasivaikščioti po miestą ir nurodo, kad ,,ten nieko baisaus“. A. Y. atsakius, kad jam šalta ir jis neturi jėgų dėl nuovargio vaikščioti, M. G. pažada atvažiuoti greičiau. 18:38:30 M. G. skambina A. L. ir pastarajam pasiteiravus, ar jis buvo susitikęs, M. G. informuoja, kad dabar su juo sėdi, laukia, nes baltarusis turi atvažiuoti iš Minsko pusės. M. G. klausia A. L., ar šis nenori padėti biški, į ką pastarasis atsako, kad nenori, nes užsiėmęs ir keikdamasis akivaizdžiai nerimauja, kad iš Baltarusijos pusės ilgai važiuojama. 19:59:08 M. G. skambina A. L. ir teiraujasi, ar pastarasis Vilniuje, ir informuoja, kad jie vis dar laukia baltarusio, kuris tuoj turi atvažiuoti. A. L. dėl to reiškia savo nepasitenkinimą. M. G. A. L. praneša, kad baltarusis panikuoja (,,šitas...<>...kaip panikuoja), A. L. pasiteiravus ,,ko panikuoja“, M. G. rusiškai pasako, kad ,,nepraeis, nepraeis“. A. L. į tai atsako <...paimk tą <> kuris žino, ten tą ,,kapilą“, tegul parodys“ . M. G. atsako, kad jis paėmė, o A. L. jam nurodo, kad ,,žiūrėk, kad viskas ten normaliai būtų“. 20:39:44 M. G. skambina A. L., bet prieš pastarajam atsiliepiant kalba rusiškai ne į ragelį ,,<...pagal šitą asmens kodą, ID, tavo pramušinėja.... taip, ir gali ten būti problemų ....nereikia šito, taip, taip galiu.“ 20:40:30 M. G. skambina A. L., M. G., A. L. pasiteiravus ,,tai kas su šituo ten“, atsako, kad ,,rytoj, šiandien nenori“, A. L. paklausus, kur jis bus, atsako ,,viešbuty“, dėl to A. L. išreiškia savo nepasitenkinimą ir M. G. nurodo, ,,jei tu nenori, tai aš kitą rasiu“, o M. G. atsako, kad tai ne jis sugalvojo, taip nori jis, tai jis pasakė, kad rytoj, ir nuramina A. L., kad viskas bus gerai. 2014-10-31 09:06:17 M. G. skambina A. Y. ir tariasi dėl susitikimo ir tolesnių planų, A. Y. pasiūlo galvoti vietoje ne telefonu. 11:15:26 M. G. skambina A. Y. ir informuoja, kad neužilgo atvažiuos pas jį. 2014-10-31 12:31:56 M. G. skambina J. J. ir pasako, kad galvoja pas jį užvažiuot. J. J. nurodo, kad jis nuo šešių vakare dirba. M. G. sako, kad jam labai trumpai reikia susitikt, J. J. atsako, kad jis gali atvažiuot. M. G. atsako, kad jie bus dviese ir klausia ,,o klausyk o ten išteitų, kaip nors ką nors“, J. J. atsako, kad ,,nežinau, neįsivaizduoju žinok, reikia, reikia susitikt“, į tai M. G. atsako, kad ,,gerai tada, tai prilėksim mes“, ir klausia ,,nu, jeigu ką galėsi biški padėt?“, J. J. atsako ,,nu galėsiu, aišku“. 13:48:27 M. G. informuoja J. J., kad jis jau atvažiavęs, lauks prie ,,M“, o 14:08:51 siunčia žinutę J.J., nurodydamas ,,aš gale miesto kur išvažiavimas į ten“. 14:10:27 J. J. M. G. praneša, kad jis jau atvažiuoja, o M. G. nurodo savo buvimo vietą. 14:20:10 M. G. skambina J. J. ir nurodo, kad jis pasuktų jam ir pasakytų yra ten kas, ar nėra, M. G. atsako, kad jis gali palaukt, jis atlėks atgal tada. Susitaria susitikti prie parduotuvės. 14:23:32 M. G. skambina J. J. ir teiraujasi ,,nu ką, kaip, kaip ten“ M. G. atsako ,,nieko va važiuoju jau“, J. J. pasiteiravus, kas per mašina ant kalno stovėjo, atsako, kad džipas kažkoks numestas. M. G. nurodžius, kad jis važiuoja prie žvyrkelio, J. J. atsako, kad ir jis tada jau važiuoja. 14:29:04 M. G. skambina J. J., klausia, kur jis yra, M. G. atsako, kad tuoj bus (1 t. b. l. 97-112).

17.7. Apibendrinant aukščiau išanalizuotus elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės jos fiksavimo ir kaupimo protokolų turinius, byloje nustatytų aplinkybių kontekste, galima daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistųjų tarpusavio intensyvus bendravimas kaltinime nurodytu laikotarpiu buvo susijęs su A. Y. atvykimu į Lietuvos Respubliką ir buvimu joje. Aplinkybė, kad A. Y. į Lietuvos Respublikos teritoriją atvyko ir joje buvo neteisėtai, nustatyta įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu priimtu A. Y. atžvilgiu. 17.5. ir 17.6. punktuose aptartų telefoninių pokalbių ir SMS pranešimų turinys, įvertinus jį kartu su nuteistųjų ir liudytojo A. Y. parodymų turiniu, leidžia daryti išvadą, kad A. Y. atvykimui į Lietuvos Respubliką buvo ruošiamasi iš anksto. Telefoninių kontaktų turinys liudija ir tai, kad atvykstančio asmens tapatybė buvo kruopščiai slepiama, nes nei viename pokalbyje nenurodomas atvykstančio asmens, kurį reikia pasitikti Lietuvos Respublikoje ir kuriam reikia padėti nuvykti iki valstybės sienos, vardas, pavardė, vartojami tik įvardžiai (jis, šitas). Iš M. G. pokalbių ir susirašinėjimų su A. L. ir A. Y. turinio matyti, kad ir į Lietuvą atvykęs baltarusis vengė būti viešumoje ir nerimavo dėl galimybės patekti į Baltarusiją, bijodamas, kad gali nepavykti. M. G. su A. L. šią situaciją žinojo ir ją aptarinėjo tarpusavyje. Iš M. G. ir A. L. bei pastarojo ir S. L. telefoninių kontaktų turinio akivaizdu, kad ir S.L. bei A. L. nerimavo dėl baltarusio per ilgo buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje, A. L. pokalbyje su M. G. reiškė nepasitenkinimą, kad baltarusis neišvyko į Baltarusiją atvykimo dieną ir liko nakvoti viešbutyje. M. G. nuolat informavo A. L. apie savo ir baltarusio judėjimą Lietuvos Respublikoje, o pastarasis palaikė telefoninį ryšį su S. L. ir šiam perdavinėjo informaciją gautą iš A.L.. Iš 2014-10-30 20:39:44, iki atsiliepiant A. L., užfiksuoto M. G. telefoninio monologo rusų kalba ,,<...pagal šitą asmens kodą, ID, tavo pramušinėja.... taip, ir gali ten būti problemų ....nereikia šito, taip, taip galiu“, įvertinus tai, kad šiuo metu M. G. kartu su A. Y. buvo viešbutyje (duomenys neskelbtini), kur M. G. užsakė viešbučio numerį savo vardu ir apgyvendino jame A. Y., taip pat tai, kad M. G. ikiteisminio tyrimo metu pats nurodė, kad A. Y. atvykimo dieną atsisakė vykti į Baltarusiją, nes neturėjo su savimi paso (teisme patvirtino šių parodymų teisingumą), bei tai, kad jo automobilyje buvo rasta suklastota Lietuvos Respublikos piliečio ID, kurią turėjo į Lietuvos Respubliką neteisėtai atvykęs A. Y., spręstina, kad M. G. žinojo, kad Lietuvos Respublikoje A. Y. yra be asmens dokumento ir dėl to legaliai grįžti į Baltarusijos Respubliką negalės. Apie tai, kad A.Y. galimai Lietuvos Respublikoje nėra visiškai legaliai, nurodė supratęs ir A. L., kuris buvo tarpininkas tarp S. L. ir M. G., pastarajam gabenant Lietuvos Respublikoje A. Y., jis tik teigė manęs, kad galimai baltarusis neturi galiojančios vizos. Atsižvelgiant į tai, kad A. L. tiesiogiai su Baltarusijos piliečiu A. Y. nebendravo, informaciją apie pastarojo atvykimą į Lietuvos Respubliką gavo iš S. L., kuris pažinojo A. Y. daug metų ir asmeniškai derino baltarusio atvykimo į Lietuvos Respubliką, buvimo joje ir išvykimo į Baltarusijos Respubliką aplinkybes, darytina išvada, kad apie tai, kad A. Y. neturi reikalingų dokumentų, A. L. galėjo būti žinoma tik iš S. L.. Nors nuteistasis M.G. nurodė, kad jis J. J. prašė tik pagalbos parodyti kelią į Adutiškio pasienio postą, o J. J. patvirtino šią aplinkybę, tokios aplinkybės nepatvirtina šių nuteistųjų tarpusavio pokalbių turinys. Priešingai šių nuteistųjų tarpusavio pokalbio turinys liudija, kad nuteistieji vengia kalbėti telefonu apie reikalus, dėl kurių M. G. ne vienas nori trumpam atvažiuoti pas J. J. pasikalbėti, ir susitaria reikalus aptarti susitikimo metu ir suderina tik susitikimo vietą ir laiką. Iš nuteistųjų M. G. ir J. J., liudytojo A. Y. parodymų bei telefoninių pokalbių išklotinių duomenų matyti, kad susitikus M. G. ir J. J., A. Y. buvo persėdęs į J. J. automobilį, kuriuo važiavo keletą kilometrų, paskui A. L. automobilį, todėl akivaizdu, kad J. J. vaidmuo buvo ne parodyti A. L. kelią link pasienio zonos, o padėti M. G. gabenti neteisėtai Lietuvos Respublikoje esantį užsienietį, siekiant išvengti galimos akistatos su pasienio pareigūnais. Šiame kontekste pažymėtina, kad įvykio metu J. J. buvo pasienio pareigūnas, tačiau veikė ne tarnybos metu.

18. Nagrinėjamoje byloje yra ir kitų teisėtu būdu gautų įrodymų, kurie kartu su aukščiau aptartais bylos įrodymais, patvirtina visų nuteistųjų dalyvavimą aptariamoje nusikalstamoje veikoje, tai yra: liudytojų V. B., V. S., kurie dalyvavo M. G., J. J. ir A. Y. sulaikyme pasienio ruože, parodymai, liudytojo A. K., kuris gyvena pasienio zonoje, parodymai apie tai, kad M. G. kartu su Baltarusijos piliečiu buvo atvykę pas jį 2014-10-30 vakare; 2014-10-31 įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys apie M. G., J. J. ir A. Y. sulaikymą; daiktų, dokumentų pateikimo protokole užfiksuoti duomenys apie viešbučio (duomenys neskelbtini) priėmimo tarnybos vadovo pateiktus registracijos viešbutyje ir užsakymo duomenis, iš kurių matyti, kad 2014-10-30 užsakymas atliktas ir registracijos kortelė užpildytą M. G. vardu; daiktų apžiūros protokolai, kuriuose užfiksuoti duomenys apie pas nuteistuosius Z. L., M. G., J. J. surastus ir paimtus mobiliojo ryšio telefonus it SIM korteles, taip pat kiti byloje esantys rašytiniai dokumentai, kurių teisėtumo ir patikimumo apeliantai neginčija.

19. Teisėjų kolegija, susiejusi visus bylos įrodymus į vientisą loginę grandinę, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje yra surinkta pakankamai patikimų įrodymų iš skirtingų šaltinių, patvirtinančių pirmosios instancijos teismo išvadą, kad visi šioje byloje nuteisti asmenys dalyvavo neteisėtame valstybės sieną perėjusio nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčio užsieniečio – Baltarusijos Respublikos piliečio A. Y. gabenime Lietuvos Respublikos teritorijoje, o nuteistasis M. G. tokį asmenį dar ir neteisėtai slėpė Lietuvos Respublikos teritorijoje, ir tokios teismo išvados pagrįstos laikantis BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje nustatytų reikalavimų ištirtų ir patikrintų įrodymų visuma.

Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo

20. BK 2 straipsnio 4 dalis nustato, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, t.y. baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visumą. Nesant bent vieno iš nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį sudarančio požymio, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

20.1. BK 292 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį arba neteisėtai valstybės sieną perėjusį tokį užsienietį gabeno ar slėpė Lietuvos Respublikos teritorijoje. BK 292 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl šis nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia. BK 15 straipsnyje nustatyta, kad nusikaltimas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Aptariamu atveju, darant išvadą dėl subjektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimo nuteistųjų veikoje turi būti nustatytas toks tyčinės kaltės turinys: kad nuteistieji suprato, jog gabena neteisėtai valstybės sieną perėjusį, nuolatinės gyvenamosios vietos neturintį Lietuvos Respublikoje asmenį ir norėjo taip veikti.

22.2. Šioje byloje nustatyta, kad nuteistieji veikė kaip bendrininkai. Bendrininkavimas pagal BK 24 straipsnio 1 dalį yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimo būtinieji subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t.y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai daromą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2008, 2K-5/2009).

23. Nagrinėjamoje byloje teismas nuteistųjų bendrą nusikalstamą veiką konstatavo vadovaudamiesi byloje surinktais ir teisme ištirtais bei patikrintais įrodymais. Nors nuteistieji, tiek duodami parodymus ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiami teismo posėdyje, neigė savo kaltę, teigdami, kas jie nesuprato, kad dalyvauja neteisėtai valstybės sieną perėjusio, nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčio Lietuvos Respublikoje užsieniečio gabenime, jų kaltė įrodyta byloje surinktų įrodymų visetu, remiantis kuriuo nustatytos ir objektyvios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės. Pažymėtina, kad apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą, o kaltė, kaip ir kitos byloje įrodinėtinos aplinkybės, nustatoma ne tik pagal kaltininkų parodymus, bet vadovaujantis ir kitais bylos duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais. Šioje byloje nuteistųjų tyčinė kaltė įvykdžius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką nustatyta įrodymų visuma, kurią sudaro: iš dalies pačių nuteistųjų parodymai, techninių priemonių panaudojimo atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus protokoluose užfiksuotų nuteistųjų tarpusavio ir pokalbių su A. Y. bei SMS žinučių turinys, viešbučio (duomenys neskelbtini) administracijos pateikti duomenys, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, byloje apkaustų liudytojų parodymai. Byloje neginčijamai nustatyta, kad užsieniečio - Baltarusijos Respublikos piliečio A. Y. atvykimu į Lietuvos Respubliką rūpinosi, jo atvykimą ir judėjimą Lietuvos Respublikos teritorijoje organizavo ir kontroliavo nuteistasis S. L., kuris asmeniškai pažinojo A. Y., bei S. L. prašymu A. L., kuris sutikęs padėti S. L., surado asmenį, galinti pasitikti ir Lietuvos Respublikos teritorijoje gabenti A. Y., t.y. M. G., kuris sutiko tai padaryti ir savo automobiliu vežiojo atvykusį užsienietį Lietuvos Respublikos teritorijoje. S. L. per A. L., o pastarasis tiesiogiai kontroliavo M. G. veiksmus ir davė jam nurodymus. Nuteistasis M. G. asmeniškai dvi dienas bendravo, gabeno Vilniuje ir Vilniaus rajone savo automobiliu A. Y. bei savo vardu užregistravo ir viešbutyje (duomenys neskelbtini) apgyvendino užsienietį, nes pastarasis su savimi turėjo tik suklastotą Lietuvos Respublikos piliečio tapatybės kortelę. Nuteistasis M. G., neteisėtai gabendamas Lietuvos Respublikos teritorijoje esantį užsienietį, pagalbos kreipėsi į Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūną – pasienietį J. J., kad šis padėtų jam gabenti užsienietį. J. J., ne tarnybos metu, tokią pagalbą suteikė ir pats asmeniškai savo automobiliu keletą kilometrų gabeno užsienietį link pasienio zonos. M. G., J. J. ir užsienietis A. Y. buvo sulaikyti įvykio vietoje. Taigi visų nuteistųjų atlikti veiksmai, jų telefoniniai kontaktai ir pokalbių bei susirašinėjimų turinys, įvertinus šiuos duomenis objektyviai byloje nustatytų aplinkybių kontekste, leidžia daryti vienareikšmę ir kategorišką išvadą, kad visi nuteistieji veikė bendrai ir siekė bendro tikslo – Lietuvos Respublikos teritorijoje gabenti užsienietį – Baltarusijos pilietį A. Y., stengiantis tokį faktą slėpti. Tokios byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti logišką išvadą, kad nuteistieji suprato, kad jie dalyvauja neteisėtoje veikoje ir norėjo taip veikti. Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad visi nuteistieji suvokė, kad jie dalyvauja neteisėtame per Lietuvos Respublikos valstybės sieną neteisėtai perėjusio ir nuolatinės gyvenamos vietos Lietuvos Respublikoje neturinčio užsieniečio gabenime Lietuvos Respublikos teritorijoje, o nuteistais M. G. dar ir tokio užsieniečio slėpime, ir norėjo taip veikti, todėl visi jie veikė tiesiogine tyčia.

24. Teisėjų kolegijos nuomone, pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes M. G. pagrįstai pripažintas nusikalstamos veikos vykdytoju ir jo nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 292 straipsnio 1 dalį.

25. Nuteistojo J. J. nusikalstami veiksmai pagal byloje pateiktą kaltinimą kvalifikuoti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo J. J. veiksmuose galima įžvelgti ir šioje byloje aptariamos nusikalstamos veikos vykdytojo požymių, nes byloje objektyviai nustatyta, kad jis savo automobiliu gabeno Baltarusijos pilietį A. Y., suvokdamas, kad pastarasis Lietuvos Respublikos teritorijoje randasi neteisėtai. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje J. J. pateiktas kaltinimas tik dėl padėjimo vykdytojui padaryti BK 292 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, ir toks kaltinimas bylos proceso metu nekito, nuteistojo J. J. nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 1 dalį, pareikšto kaltinimo kontekste, pripažįstama teisinga.

26. Minėta (8 punkte), kad nuteistieji S. L. ir A. L. buvo kaltinami tuo, kad jie organizavo neteisėtai Lietuvos valstybės sieną kirtusio asmens slėpimą ir gabenimą Lietuvos Respublikos teritorijoje, t.y. jie buvo kaltinami pagal BK 292 straipsnio 3 dalį. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs bylos įrodymus ir juos įvertinęs, padarė išvadą, jog S. L. ir A. L. jokių nusikalstamos veikos planų neaptarinėjo, A. Y. gabenime Lietuvos Respublikos teritorijoje nedalyvavo, jie tik padėjo neteisėtai Lietuvoje esančiam asmeniui būti Lietuvoje ir surado žmogų, kuris nuveš A. Y. iki Lietuvos – Baltarusijos Respublikų valstybės sienos, todėl tokius S. L. ir A. L. veiksmai kvalifikavo ne kaip organizatorių (pagal BK 292 straipsnio 3 dalį), o kaip padėjėjų pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 1 dalį, t.y. teismas nuteistiesiems S. L. ir A. L. pritaikė švelnesnį baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra prieštaringa ir neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nusikalstamos veikos vykdytojas buvo M. G., todėl pirmosios instancijos teismas, pripažindamas S. L. ir A. L. vykdytojo M. G. padėjėjais, turėjo nurodyti kokiais konkrečiai, BK 24 straipsnio 6 dalyje nurodytais veiksmais pastarieji padėjo M. G. įvykdyti nusikalstamą veiką. Tokie S. L. ir A. L. veiksmai skundžiamame teismo nuosprendyje nenurodyti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia teigti, kad S. L. ir A. L. atliko šioje byloje aptariamos nusikalstamos veikos organizatorių, o ne padėjėjų, vaidmenį. Pagal BK 24 straipsnio 4 dalį organizatorius yra asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs. Byloje surinkti įrodymai rodo, kad būtent S. L. ir A. L. organizavo A. Y. neteisėtą gabenimą Lietuvos Respublikos teritorijoje ir tokiam gabenimui vadovavo. Nuteistasis S. L. per nuteistąjį A. L., o pastarasis tiesiogiai davė nurodymus vykdytoju pripažintam nuteistajam M. G., kontroliavo jo veiksmus. Todėl teisėjų kolegijos nuomone, nuteistųjų S. L. ir A. L. vaidmuo aptariamo nusikaltimo padaryme ikiteisminio tyrimo metu buvo pagrįstai įvertintas kaip organizatorių. Apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant bylą tik pagal nuteistųjų gynėjų apeliacinius skundus ištaisyti aptartą baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą nėra galimybės, nes tokiu atveju būtų pasunkinta nuteistųjų A. L. ir S. L. teisinė padėtis ir būtų pažeistos BPK 320 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos. Todėl esant byloje paduotiems vien tik nuteistųjų gynėjų apeliaciniams skundams, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nuteistųjų A. L. ir S. L. nusikalstamos veikos kvalifikacijos nekeičia.

Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių

27. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal teismų praktiką individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojama reikšmė (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-148/2014, 2K-481/2014, 2K-477-746/2015). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

28. Baudžiamasis įstatymas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 292 straipsnio 1 dalyje, padarymą numato tris alternatyvias bausmės rūšis: baudą, areštą arba laisvės atėmimą iki šešerių metų. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BK 41, 54, 61 straipsniuose išdėstytų reikalavimų, visiems nuteistiesiems motyvuotai parinko bausmės rūšį – baudą. Apeliantai – nuteistųjų S. L., A. L. ir J. J. gynėjai šiems nuteistiesiems paskirtų bausmių rūšies ir jos dydžių atskirai neginčija, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstytiems bausmės skyrimo motyvams ir jų nekartodama, sprendžia, kad nuteistiesiems S. L., A. L. ir J. J. paskirtos teisingos bausmės.

29. Nuteistojo M. G. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismui pripažinus, jog M.G. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, M. G., kaip ne pirmą kartą teisiamam asmeniui, turėtų būti paskirta laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant. Toks apelianto teiginys vertinamas kaip prašymas nuteistajam M. G. sunkinti teisinę padėtį, todėl netenkinamas. Terminuota laisvės atėmimo bausmė yra griežtesnė bausmės rūšis už teismo nuteistajam skirtą bausmės rūšį – baudą (BK 42 straipsnio 1 dalis). BPK 320 straipsnio 4 dalyje imperatyviai nurodyta, kad pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam bylą nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nagrinėjamoje byloje prokuroras apeliacinio skundo dėl nuteistajam M. G. paskirtos aiškiai per švelnios bausmės paskyrimo nepadavė, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nuteistajam M. G. skirti griežtesnę bausmės rūšį. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam M. G. šioje byloje paskirta bausmė atitinka BK 41, 54, 61 straipsniuose išdėstytus reikalavimus ir yra teisinga.

30. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad tenkinti nuteistųjų S. L., A. L., M. G. ir J. J. gynėjų apeliacinius skundus, juose nurodytais argumentais, nėra teisinio pagrindo, todėl visi apeliaciniai skundai atmetami.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo M. G. gynėjo advokato Edmundo Jonušo, nuteistojo J. J. gynėjo advokato Jurijaus Binevičiaus, nuteistojo A. L. (A. L.) gynėjo advokato Dimitrijaus Fomkino ir nuteistojo S.L. (S. L.) gynėjo advokato Vido Vilko apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai Valdimaras BavėjanasLinas ŽukauskasElena Vainienė