- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-09
- Bylos Nr.
- A-2089-442/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00323-2019-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Gintaras Kryževičius (pirm.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- G. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. (G. B.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas G. B. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), priteisti 15 330 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2012 m. liepos mėnesio buvo kalinamas Alytaus PN 1 lokalinio sektoriaus 1-ojo ir 20-ojo būrių bendrabučio tipo patalpose.
3. G. B. pažymėjo, kad pritaikius trejų metų senaties terminą, sprendžiant dėl jo skundo reikalavimų pagrįstumo, yra reikšmingos ir turi būti analizuojamos pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos, buvusios nuo 2016 m. sausio 17 d. iki 2019 m. sausio 17 d. G. B. akcentavo, kad nuo 2016 m. sausio 17 d. iki 2018 m. vasario 24 d. jis buvo kalinamas Alytaus PN 1 lokalinio sektoriaus 1-ojo būrio patalpoje Nr. 3, kurios plotas buvo apie 28 kv. m, ir joje gyveno 12 žmonių, taigi, pareiškėjui teko apie 2,3 kv. m patalpos ploto. Be to, dalį patalpos ploto užėmė baldai.
Šalies argumentai
4. G. B. nurodė, kad gyvenamosiose patalpose trūko inventoriaus (stalo, taburečių, spintelės ar lentynos maisto produktams susidėti, dėžių daiktams susidėti, knygų lentynos, laikrodžio, termometro). Prausykloje, sanitariniame mazge bei duše trūko sanitarinių įrenginių (kriauklių, unitazų, dušo galvučių). Pareiškėjas pažymėjo, kad sanitarinėse patalpose nebuvo lango ir mechaninės vėdinimo sistemos. Jis taip pat teigė, kad sanitariniame mazge nebuvo guminių kilimėlių, medinių grotelių, sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos. Dušo patalpose nebuvo įrengti muilo bei šampūno dozatoriai, nebuvo taburetės, turėklų įsikibti. G. B. nurodė, kad yra neįgalus, vaikšto tik su lazdele, o dušo ir sanitarinio mazgo patalpos nebuvo pritaikytos neįgaliesiems ir tai labai apsunkimo pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas, jį fiziškai bei psichologiškai alino.
5. G. B. pažymėjo, kad Alytaus PN patalpose nebuvo įrengto laisvalaikio ir poilsio kambario, nebuvo drabužių ir avalynės džiovyklos. Pareiškėjas nurodė, kad patalpose, nors jos nebuvo kamerų tipo, jis buvo rakinamas. Patalpose nebuvo įrengtas pareigūnų iškvietimo mygtukas bei priešgaisrinės saugos sistemos. G. B. akcentavo, kad gyvenamosios patalpos buvo avarinės būklės, jose viskas byrėjo, krito, buvo supuvę ir surūdiję. Tai 2008 m. vasario 27 d. akte pripažino Alytaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas. Parei6k4jas nurodė, kad Alytaus PN patalpose laikydavosi drėgmė, būdavo šalta, buvo buitinių parazitų, o pasivaikščiojimo kiemelių plotas buvo per mažas.
6. G. B. pažymėjo, kad nuo 201 m. vasario 24 d. buvo laikomas Alytaus PN Socialinės globos skyriaus 20-ajame būryje. Manė, kad šiame sektoriuje laikomam neįgaliam asmeniui turėjo tekti 5,1 kv. m patalpos ploto, tačiau maždaug 35 kv. m ploto patalpoje gyveno 6 asmenys, o apie 4 kv. m plotą užėmė sanitarinis mazgas. Nurodė, kad nuo rugsėjo 24 d. šiame būryje vyko kapitalinio remonto darbai, dėl kurių kaupėsi dulkės, buvo girdimas stiprus triukšmas, jaučiamas nemalonus kvapas. Be to, dėl remonto darbų neliko kabelinės televizijos ir riboto interneto prieigos, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės susipažinti su teisės aktais; neveikė dušas, o prausykloje nebuvo vandens.
7. G. B. nuomone, kalinimo sąlygos buvo kankinančios ir nežmoniškos bei pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį. Dėl nurodytų atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią nepatogumais, emocine depresija, dvasiniais ir psichologiniais išgyvenimais, kančia, pažeminimu bei kita.
Atsiliepimas
8. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus pataisos namai prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Jis taip pat prašė taikyti ieškinio senatį ir G. B. skundo reikalavimą dėl žalos, patirtos nuo 2012 m. liepos 5 d. iki 2016 m. sausio 28 d., atmesti.
9. Atsakovo atstovas nurodė, kad G. B. būnant Alytaus PN bendrabučio tipo patalpose, jam buvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma. Akcentavo, kad pareiškėjas dienotvarkėje nustatytu laiku galėjo laisvai judėti įstaigos teritorijoje, sportuoti, žaisti sportinius žaidimus, dirbti, dvasiškai tobulėti bei užsiimti kita veikla. Alytaus PN pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai nenustato gyvenamojo ploto skaičiavimo su baldais ar be jų. Paaiškino, kad nuteistųjų gyvenamosios ir bendro naudojimo patalpos baldais, apranga, asmens higienos priemonėmis, kitu inventoriumi ir švaros priemonėmis buvo aprūpinami vadovaujantis galiojančiais teisės aktai. Ginčo laikotarpiu G. B. su skundais dėl baldų trūkumo į Alytaus PN administraciją nesikreipė.
10. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad 2016 m. gruodžio 9 d. Alytaus visuomenės sveikatos centras pateikė patikrinimo aktą Nr. PA-309, kurio išvadoje pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) pažeidimų nebuvo nustatyta. Pažeidimų nebuvo nustatyta ir Alytaus visuomenės sveikatos centro 2018 m. gruodžio 21 d. patikrinimo akte. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Alytaus PN teigė, kad vadovaujasi Higienos normos HN 134:2015 reikalavimais ir užtikrina, jog šiltuoju metų laiku bendrabučio tipo patalpose oro temperatūra būtų 18–28 °C, šaltuoju – ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 22 °C, santykinė oro drėgmė šiltuoju metų periodu būna 35–65 procentai, šaltuoju metų periodu – 35–60 procentų, oro judėjimo greitis šiltuoju metų laiku – 0,15 m/s, šaltuoju – 0,05–0,15, dirbtinė apšvieta – 200 lx ir daugiau.
11. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Alytaus PN bendrabučio tipo patalpos ir uždarosios zonos kameros vėdinamos atidarius langus. Patalpas prižiūri patys jose gyvenantys asmenys. Akcentavo, kad Alytaus PN bendrabutis Nr. 2 nėra avarinės būklės, nuo 2018 m. liepos mėnesio šiame bendrabutyje yra atliekami rekonstrukcijos darbai.
12. Alytaus PN teigė, kad pasivaikščiojimo kiemų plotų galiojantys teisės aktai nereguliuoja. Pažymėjo, kad dušuose yra karštas vanduo, visi dušų rageliai gerai veikia, persirengimo patalpoje yra langas, dušinė yra aprūpinta visais teisės aktuose nustatytais baldais ir inventoriumi. Atsakovo atstovas akcentavo, kad G. B. dėl netinkamo ar trūkstamo inventoriaus į pataisos namų administraciją nesikreipė.
13. Alytaus PN nurodė, kad poilsio kambariai bei patalpos rūbams ir batams džiovinti buvo įrengti. Pažymėjo, kad nuo 17.00 val. iki 7.00 val. nuteistieji yra rakinami, tačiau rakinami ne miegamieji, o aukštai. Atsakovo atstovas akcentavo, kad ant bendrabučio tipo miegamojo langų yra išorinės grotos, tačiau kiekviename pastate, kuriame gyvena nuteistieji, yra įrengti evakuaciniai išėjimai. Be to, kiekviename būryje pas būrio viršininką bei kiekviename kontrolės praleidimo punkte yra gesintuvai.
14. Alytaus PN nurodė, kad visi bendrabučio Nr. 2 sanitariniai mazgai yra įrengti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. 1-ojo, 2-ojo, 4-ojo ir 5-ojo būrių bei 18-ojo būrio sanitariniai mazgai nuo miegamųjų patalpų yra atskirti ne žemesnėmis nei 1,5 m aukščio sienelėmis. Prausyklos, tualetai ir dušai yra tinkamai įrengti. Pataisos namų administracija neturi duomenų, kad nuteistieji būtų neturėję galimybės laiku pasinaudoti sanitariniu mazgu. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Alytaus PN 1 lokalinio sektoriaus sanitariniuose mazguose tualetai nuo grindų iki lubų yra atskirti 2 m aukščio mūrinėmis pertvaromis. Tualetų durelės yra 1,5 m aukštyje nuo žemės.
15. Atsakovo atstovas akcentavo, kad iki 2016 m. gruodžio 27 d. Alytaus PN buvo sudarę sutartį su V. M. individualia įmone, o nuo 2016 m. gruodžio 27 d. Alytaus PN yra sudarę sutartį su UAB Alytaus profilaktine dezinfekcijos stotimi, įstaigoje pagal poreikį yra atliekami dezinfekcijos ir deratizacijos darbai, šios įmonės paslaugomis Alytaus PN pagal poreikį naudojasi nuolat.
16. Alytaus PN pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu Alytaus PN Socialinės globos sektoriuje buvo atliekami patalpų remonto darbai, tačiau jie buvo vykdomi tik dieną ir darbo dienomis, o patalpos buvo remontuojamos po vieną, todėl pareiškėjas negalėjo jausti dažų, pjaunamo metalo kvapo ar dulkių. Nurodė, kad G. B. laisvės atėmimo bausmės metu buvo suteiktos medicinos paslaugos.
17. Alytaus PN nuomone, G. B. rėmėsi abstrakčiais teiginiais, nepateikė jokių skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodė, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis.
Atsiliepimas
18. Atsiliepime į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų atsiliepimą, pareiškėjas nurodė, kad atsakovas pateikė ne tik neteisingus, bet ir prieštaringus duomenis apie kameras, kuriose G. B. buvo laikomas, todėl jais nėra pagrindo tikėti. Jis taip pat tikslino ginčo laikotarpį ir prašė už kalinimo laikotarpį nuo 2016 m. sausio 28 d. iki 2019 m. sausio 28 d. priteisti 15 330 Eur neturtinei žalai atlyginti
II.
19. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. gegužės 16 d. sprendimu G. B. skundą patenkino iš dalies: pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas nuo 2016 m. vasario 13 d. iki 2019 m. sausio 17 d. buvo pažeista, o jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Kita G. B. skundo dalis buvo atmesta kaip nepagrįsta.
20. Aptaręs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalių bei 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatas ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas siekė, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas, kurią jis patyrė nuo 2016 m. sausio 17 d. iki 2019 m. sausio 17 d. atlikdamas bausmę Alytaus PN. Atsižvelgęs į tai, kad G. B. dėl kalinimo sąlygų jautė jo nurodytus išgyvenimus, kančias, depresiją, teismas padarė išvadą, jog jis turėjo suvokti apie galimą teisių pažeidimą, tačiau skundą teismui parengė ir išsiuntė 2019 m. vasario 12 d. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė. Atsižvelgęs į atsakovo atstovo prašymą taikyti ieškinio senatį, teismas padarė išvadą, kad sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 17 d. iki 2016 m. vasario 12 d., yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą ir G. B. reikalavimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 17 d. iki 2016 m. vasario 12 d. atmetė kaip nepagrįstą. Pritaikęs trejų metų ieškinio senaties terminą, teismas akcentavo, kad sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingi ir turi būti analizuojami pareiškėjo nurodyti nuo 2016 m. vasario 13 d. iki 2019 m. sausio 17 d. galbūt padaryti teisės aktų pažeidimai.
21. Aptaręs su neturtinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą, teismas pažymėjo, kad aktualus teisinis reguliavimas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Atsižvelgęs į tai, kad teisinis reguliavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, teismas padarė išvadą, jog skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nebuvo pateikta, vienam asmeniui tenkantį plotą teismas skaičiavo konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą dalindamas iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Žemesnės instancijos teismas
22. Teismas nustatė, kad G. B. ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į šias bendrabučio tipo gyvenamąsias patalpas: nuo 2016 m. vasario 13 d. iki 2016 m. birželio 2 d. – į 1 lokalinio sektoriaus 1-ojo būrio 4-ąjį miegamąjį, kurio plotas – 33,88 kv. m, jame buvo įrengtos 8 miegamosios vietos, taigi, vienam asmeniui teko 4,23 kv. m ploto, nuo 2016 m. birželio 2 d. iki 2017 m. vasario 1 d. – į 1 lokalinio sektoriaus 1-ojo būrio 3-iąjį miegamąjį, kurio plotas – 42,66 kv. m, jame buvo įrengta 11 miegamųjų vietų, taigi, vienam asmeniui teko 3,87 kv. m ploto, nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2018 m. vasario 22 d. – į 1 lokalinio sektoriaus 1-ojo būrio 2-ąjį miegamąjį, kurio plotas – 42,66 kv. m, jame įrengta 11 miegamųjų vietų, taigi, vienam asmeniui teko 3,87 kv. m ploto, nuo 2018 m. vasario 22 d. iki 2018 m. kovo 14 d., nuo 2018 m. kovo 21 d. iki 2018 m. gegužės 23 d. ir nuo 2018 m. gegužės 30 d. iki 2018 m. rugpjūčio 22 d. – į 8 lokalinio sektoriaus 18-ojo būrio 9-ąjį miegamąjį, kurio plotas –35 kv. m., jame buvo įrengtos 9 miegamosios vietos, taigi, vienam asmeniui teko 3,88 kv. m ploto, nuo 2018 m. rugpjūčio 22 d. iki 2018 m. spalio 10 d. pareiškėjas buvo paskirtas į Socialinės globos sektoriaus 2-ojo būrio 9-ąjį miegamąjį, kurio plotas – 36,63 kv. m, jame buvo įrengta 11 miegamųjų vietų, taigi, vienam asmeniui teko 3,33 kv. m ploto, nuo 2018 m. spalio 10 d. iki 2018 m. gruodžio 5 d. G. B. buvo paskirtas į Socialinės globos sektoriaus 2-ojo būrio 2-ąjį miegamąjį, kurio plotas – 21,16 kv. m, jame buvo įrengtos 6 miegamosios vietos, taigi, vienam asmeniui teko 3,52 kv. m ploto, nuo 2018 m. gruodžio 5 d. iki 2019 m. sausio 17 d. pareiškėjas buvo paskirtas į Socialinės globos sektoriaus 2-ojo būrio 5-ąjį miegamąjį, kurio plotas – 35,85 kv. m, jame buvo įrengtos 8 miegamosios vietos, taigi, vienam asmeniui teko 4,48 kv. m ploto. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovo atstovo pateikti rašytiniai duomenys apie G. B. gyvenamąją vietą, jos plotą bei įrengtų miegamųjų vietų skaičių jokiais kitais objektyviais duomenimis nebuvo paneigti, todėl teismas, spręsdamas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, jais vadovavosi. Teismas nurodė, kad Alytaus PN pateikė duomenis apie ginčo patalpas, jų plotą ir miegamųjų vietų skaičių, kurie patvirtina, jog nuteistasis ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į konkrečias patalpas. G. B. jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie tai, jog 1 lokalinio sektoriaus 1-ojo būrio 3 patalpų plotas buvo apie 28 kv. m. ir jose gyveno 12 nuteistųjų, todėl jam teko mažesnė nei teisės aktai nustato 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma, nepateikė. Teismo nuomone, nurodyti oficialūs duomenys paneigia pareiškėjo abstrakčius argumentus dėl gyvenamojo ploto trūkumo. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad G. B. ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma.
23. Vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Nenustatęs minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimo, teismas sprendė, kad nėra pagrindo iš kameros ploto atimti kameroje esančių baldų užimamą plotą, ypač atsižvelgiant ir į tai, kad G. B. turėjo judėjimo laisvę už kameros ribų, jam nebuvo trukdoma naudotis teisės aktų suteiktomis teisėmis: eiti pasivaikščioti gryname ore, naudotis kitomis teisėmis, pareiškėjas nebuvo kalinamas blogesnėmis sąlygomis nei kiti asmenys. Atsižvelgęs į nurodytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus dėl G. B. skundo argumentų, susijusių su ploto, užstatyto baldais, pažeidimu.
24. Aptaręs su laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialiniu buitiniu aprūpinimu susijusį teisinį reguliavimą, teismas pažymėjo, kad Alytaus PN nurodė, jog pataisos namų patalpos inventoriumi buvo aprūpintos vadovaujantis aktualiu teisiniu reguliavimu. Nenustatęs pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais paaiškinimais, byloje nesant duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl baldų trūkumo būtų kreipęsis į Alytaus PN administraciją, o skunde jis nekonkretizavo, kiek ir kokių baldų trūko, teismas G. B. argumentus dėl baldų gyvenamojoje patalpoje trūkumo laikė deklaratyviais ir juos atmetė.
Atsiliepimas
25. Teismas akcentavo, kad atsakovo atstovas atsiliepime ir 2019 m. gegužės 7 d. rašte dėl patikslintų duomenų pateikimo Nr. 8-4428 nurodė, jog Alytaus PN 1 lokalinio sektoriaus prausykloje yra įrengta 12 praustuvių, tualete – 5 klozetai ir 4 pisuarai, 2-ojo būrio prausykloje – 8 praustuvės, 4 praustuvės kojoms, tualete – 7 unitazai, 7 pisuarai, 1 praustuvas, 5 dušo kabinos, o 18-ojo būrio prausykloje – 8 praustuvės, 4 praustuvės kojoms, 7 unitazai, 6 pisuarai, vienas praustuvas, dušo patalpose – 5 dušo kabinos. Teismas taip pat nustatė, kad nuo 2016 m. vasario 13 d. iki 2018 m. vasario 22 d. 1 lokaliniame sektoriuje bausmę atliko 130 nuteistųjų, o nuo 2018 m. vasario 22 d. iki 2018 m. kovo 14 d., nuo 2018 m. kovo 21 d. iki 2018 m. gegužės 23 d. ir nuo 2018 m. gegužės 30 d. iki 2018 m. rugpjūčio 22 d. 18 lokaliniame sektoriuje bausmę atliko 77 nuteistieji, nuo 2018 m. rugpjūčio 22 d. iki 2019 m. sausio 17 d. Socialinės globos sektoriaus 2-ajame būryje bausmę atliko 61 nuteistasis. Įvertinęs nurodytus duomenis, teismas sprendė, kad jie sudaro pagrindą išvadai, jog unitazų, pisuarų ir praustuvių skaičius 16-ajame būryje iki 2017 m. sausio 1 d., atsižvelgiant į nuteistųjų skaičių, neatitiko teisės aktuose numatytų materialinio buitinio aprūpinimo normatyvų ir dėl to prie sanitarinių įrenginių galėjo susidaryti eilės.
26. Aptaręs su pataisos įstaigų patalpų įrengimu susijusį teisinį reguliavimą, teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog Alytaus PN 1-ojo, 4-ojo ir 5-ojo būrių (1 lokalinio sektoriaus, 1 aukštas, bendrabutis Nr. 2) skalbykla bei drabužių ir avalynės džiovyklos buvo įrengtos atskirose patalpose, todėl šiose patalpose buvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti rūbus. Šiame aukšte buvo įrengtas ir poilsio kambarys, kuriuo pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo galimybę naudotis. Teismas atkreipė dėmesį, kad Alytaus PN argumentus patvirtina ir į bylą pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2018 m. gruodžio 21 d. patikrinimo aktas Nr. (1-12 15.4.8) PA-9545), kuriame nurodyta, kad kiekvienam būriui yra skirtos rūbų džiovyklos. Teismas, nenustatęs pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie drabužių džiovyklos bei poilsio kambario įrengimą, sprendė, kad G. B. argumentai dėl šių aplinkybių yra deklaratyvūs, ir juos atmetė.
Žemesnės instancijos teismas
27. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal nustatytą teisinį reguliavimą, dušų patalpoje turi būti įrengti dušo sieteliai, prausykloje – praustuvės, tualete – klozetai arba unitazai, tačiau teisės aktai sanitarinių patalpų, praustuvių ar tualetų konstrukcinių ypatumų nedetalizuoja. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad 1 lokalinio sektoriaus sanitariniai mazgai yra įrengti atskirai nuo miegamųjų patalpų, tualetai yra atskirti 2 metrų aukščio pertvaromis, tualetuose yra įrengtos 1,5 m aukščio durys. Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog aplinkybės, kai pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje. Įvertinęs nustatytas aplinkybes ir atsižvelgęs į vėliausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui naudotis tualetu, buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentas dėl netinkamo tualetų įrengimo buvo atmestas kaip nepagrįstas.
28. Teismas pažymėjo, kad pagal aktualų teisinį reguliavimą, dušo patalpose turi būti įrengti kūno ir plaukų prausiklio dozatoriai, kurie pildomi pagal poreikį. Dušo patalpose turi būti dušo čiaupai (galvutės), suolas ir / arba kėdė, ir / arba taburetė, kilimėlis arba grotelės (1 vnt. prie kiekvienos sėdimos vietos), veidrodis, sieninė pakaba drabužiams ir lentynėlė higienos priemonėms. Alytaus PN atsiliepime nurodė, kad įstaiga teisės aktų reikalavimų laikosi. Teismas nustatė, kad pateiktos dušo patalpų fotonuotraukos patvirtina, jog įrengtos dušo patalpos atitinka visus teisės aktų reikalavimus, patalpos yra tvarkingos, jose yra visas būtinas inventorius, taip pat ir kilimėliai, dušo persirengimo patalpoje prie kiekvienos sėdimo vietos yra medinės grotelės. Duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas, naudodamasis dušu, dėl slidžių grindų būtų patyręs kokių traumų, byloje nėra. Jis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Alytaus PN administraciją nesikreipė, byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad Alytaus PN dušo patalpų įrengimas neatitinka teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgus į tai, G. B. argumentai dėl netinkamai įrengtų dušo patalpų buvo atmesti kaip nepagrįsti.
29. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas tik konstatavo, jog Alytaus PN yra blogos būklės, ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Teismas pažymėjo, kad G. B. tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės pažeidžia jo teises ir, jo manymu, sudaro pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, sietino būtent su šiais pažeidimais. Teismas atkreipė dėmesį, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą, turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Civilinio kodekso 6.250 straipsnio prasme. Teismas pažymėjo, kad neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kita (Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis).
30. Teismas akcentavo, kad savo teiginiams pagrįsti G. B. pateikė pastato 2008 m. vasario 27 d. pripažinimo avariniu aktą, tačiau konstatavo, kad šis aktas buvo surašytas prieš 10 metų iki ginčo laikotarpio, taigi negali pagrįsti pastato būklės ginčo laikotarpiu, be to, jame nėra konstatuota, kad Alytaus PN pastatas yra avarinės būklės, nurodyta, jog jis yra blogos būklės, o tai savaime nepatvirtina aplinkybės, kad pastatas yra netinkamas gyventi. Be to, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PA.1-309(22.14.3.1.12) yra konstatuota, kad bendrabučio Nr. 2 patalpoms yra reikalingas kapitalinis remontas, tačiau Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nebuvo nustatyta. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo argumentus laikė tik subjektyvia jo paties nuomone ir hipotetinėmis prielaidomis, todėl juos atmetė.
31. Pacitavęs Higienos normos HN 134:2015 17 punkto nuostatą ir remdamasis byloje esančiais įrodymais, teismas padarė išvadą, kad Alytaus PN gyvenamosios patalpos yra vėdinamos per atidaromus langus, mechaninė vėdinimo sistema yra įrengta tualeto ir dušo patalpose. Tai patvirtina Visuomenės sveikatos centro 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PA.1-309 bei Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2018 m. gruodžio 21 d. patikrinimo akte Nr. (1-12 15.4.8) PA-9545) užfiksuoti patikrinimo rezultatai. Teismas sprendė, kad toks patalpų vėdinimo būdas atitiko Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, o G. B. nepateikė objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas per atveriamus langus gyvenamosios patalpos išvėdinti negalėjo. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo patalpų vėdinimo buvo atmesti kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti bylos duomenimis.
32. Aptaręs Higienos normos HN 134:2015 16 punkto nuostatą, teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas nepateikė teismui duomenų apie oro temperatūrą pareiškėjo buvimo Alytaus PN laikotarpiu, tačiau nurodė, kad Alytaus PN atskirajame lokaliniame sektoriuje esantis šilumos mazgas yra kompiuterizuotas, nepertraukiamai visa parą palaiko nustatytą temperatūrą, atitinkančią higienos normas, visuose pataisos namuose. Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikė įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar panašiai) ir negali pateikti. Atsižvelgus į tai, G. B. argumentai buvo atmesti kaip nepagrįsti.
33. Pacitavęs Higienos normos HN 134:2015 20 punkto nuostatą, teismas pažymėjo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog Alytaus PN ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sudariusi 2016 m. sausio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 157 su V. M. individualia įmone bei 2016 m. gruodžio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 157 su UAB Alytaus profilaktine dezinfekcijos stotimi. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad Alytaus PN įmonės paslaugomis naudojosi nuolat, pagal poreikį. Nesant įrodymų, patvirtinančių, kad minėti sutartiniai įsipareigojimai buvo nevykdomi ar vykdomi netinkamai, teismas sprendė, kad šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Alytaus PN veiksmus.
Atsiliepimas
34. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, jog Alytaus PN Socialinės globos sektoriuje ginčo laikotarpiu buvo atliekami remonto darbai, tačiau jie buvo vykdomi tik dienos metu ir darbo dienomis, o pačios patalpos remontuojamos ne daugiau, kaip po vieną, todėl pareiškėjas negalėjo jausti dažų, pjaunamo metalo kvapo ar dulkių. Teismas nenustatė pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, todėl jais rėmėsi. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo skundo argumentai dėl remonto darbų, vykdytų Socialinės globos sektoriuje, buvo vertinami kaip nepagrįsti nustatytais bylos duomenimis ir deklaratyvūs, todėl buvo atmesti.
35. Pacitavęs Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 5 dalies ir Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 2 straipsnio 8 dalies ir 3 straipsnio 5 bei 6 punktų nuostatas, teismas pažymėjo, kad neįgaliesiems turi būti sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos. Teismas pažymėjo, kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. liepos 13 d. sprendimu nuo 2017 m. liepos 11 d. iki 2026 m. birželio 1 d. G. B. buvo nustatytas 40 procentų darbingumo lygis. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2018 m. rugpjūčio 22 d. buvo paskirtas gyventi į Socialinės globos sektorių, kuris yra skirtas laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, kuriems dėl turimos fizinės negalios, lėtinių ligų, amžiaus ar kitų priežasčių reikalinga kitų asmenų pagalba buityje ar savitarnoje. Byloje nėra duomenų, kad G. B. ginčo laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 11 d. iki 2018 m. rugpjūčio 22 d. būtų kreipęsis į Alytaus PN administraciją dėl to, kad jam sunku ar jis negali pasinaudoti dušo patalpose ar sanitariniuose mazguose esančiais įrenginiais, ar, kad jam yra reikalinga Alytaus PN pareigūnų pagalba. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad dušo ir sanitarinio mazgo patalpos nebuvo pritaikytos neįgaliesiems, tačiau šių aplinkybių nedetalizavo, neindividualizavo, dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, todėl šie jo argumentai nebuvo vertinami kaip pakankami neturtinei žalai, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatuoti.
36. Pacitavęs Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 7 dalies, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73¹ ir 73² punktų nuostatas, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas kartu su kitais nuteistaisiais gali būti rakinami gyvenamosiose patalpoje ir tai Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 7 daliai neprieštarauja, tačiau turi būti įvykdytos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73¹ punkte nurodytos sąlygos (galimybė pasinaudoti tualetu, prieiti prie geriamojo vandens, iškviesti pataisos pareigūnus).
37. Atsakydamas į pareiškėjo argumentą, kad Alytaus PN patalpose nebuvo pagalbos iškvietimo mygtuko, teismas pažymėjo, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nepakanka deklaratyviai išvardyti galbūt neteisėtas veikas, kadangi turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tik išsakė savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Bylos duomenimis nebuvo nustatyta, kad G. B. dėl neveikiančios iškvietimo sistemos nebūtų galėjęs išsikviesti pagalbos (pareigūnų), todėl teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas dėl šios skundo dalies neįrodė neturtinės žalos egzistavimo fakto.
38. Likusius tiek G. B., tiek Alytaus PN argumentus teismas laikė pertekliniais ir neturinčiais juridinės reikšmės kilusiam ginčui išspręsti, todėl remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, detaliau jų neanalizavo.
Šalies argumentai
39. Teismas akcentavo, kad nors pareiškėjas skunde nurodė, jog kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ir kankinančios, dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis jautė didžiulį diskomfortą, pasitikėjimo savimi sumažėjimą, tačiau nenurodė, kokie įrodymai tokias aplinkybes gali patvirtinti, ir tokių įrodymų į bylą nepateikė. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog kalinimo sąlygos Alytaus PN galėtų būti vertintinos kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinęs G. B. skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (sanitariniuose mazguose ginčo laikotarpį trūko inventoriaus), pažeidimo trukmę ir mastą, teismas padarė išvadą, kad G. B. galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą ir teisės aktuose garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jeigu būtų buvęs kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.
Žemesnės instancijos teismas
40. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 15 330 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktas numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. Civilinio kodekso 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas bet ir tai, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, gindami visuotinai įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavę, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo pažeistai teisei apginti nepakanka.
41. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reguliuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos ir buitinio aprūpinimo sąlygų analizę bei atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, teismas padarė išvadą, kad nors pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, nesant įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti G. B. orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, yra pagrindas šioje byloje nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismas pripažino, kad buvo pažeista G. B. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.
III.
42. Pareiškėjas G. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
43. G. B. nuomone, teismo sprendimas yra nepagrįstas, todėl turėtų būti panaikintas. Nurodo, kad pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, buvo laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinus jo teisę į orumo gerbimą, tenka atsakovui. Pareiškėjas akcentuoja, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 54 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai yra bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis savo poziciją turi pagrįsti įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų atsakovo nurodytoms aplinkybėms patvirtinti, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta. Pažymi, kad atsakovo atstovas, teikdamas dokumentus ir nurodydamas savo argumentus dėl asmeniui tekusio gyvenamojo ploto, sąmoningai, nurodydamas lovų skaičių miegamosiose patalpose, nenurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Alytaus PN 1 lokaliniame sektoriuje bendrabučio Nr. 2 1- ojo būrio patalpose, kuriose buvo kalinamas G. B., lovos buvo dviejų aukštų. Tai įrodo atsakovo atstovo pateikti dokumentai, pagal kuriuos, 1 lokaliniame sektoriuje bendrabučio Nr. 2 patalpose buvo 4 miegamieji, kuriuose buvo 40 lovų. Pagal perkėlimo dokumentus, pareiškėjui nuo 2012 m. liepos 5 d. iki 2016 m. birželio 2 d. buvo paskirta lova Nr. 45. Taigi, darytina išvada, kad 1 lokalinio sektoriaus 1-ojo būrio miegamuosiuose buvo dviejų aukštų lovos ir buvo laikoma beveik dvigubai daugiau nuteistųjų, nei nurodė atsakovo atstovas, o tai reiškia, kad G. B. teko daug mažiau gyvenamojo ploto, nei nustatyta teisės aktuose (vidutiniškai 2,2 kv. m). Teigia, kad duomenys apie nuteistųjų skaičių buvo fiksuojami, tačiau atsakovo atstovas jų nepateikė, siekdamas nuslėpti faktines aplinkybes bei sumenkinti grubaus pažeidimo mastą ir taip klaidino pirmosios instancijos teismą.
44. G. B. akcentuoja, kad atsakovo argumentai, jog patalpose laikomų asmenų skaičius nuolat kito, todėl kito ir jiems tenkanti ploto dalis, nesuponuoja išvados, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusi miegamojo ploto dalis visiškai atitiko nustatytas normas.
45. G. B. pastebi, kad laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti jo teiginių, susijusių su jam tekusiu gyvenamojo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie turi būti laikomi nustatytais. Pažymi, kad tokia įrodinėjimo nuostatą taip pat atsispindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose, pagal kurią nėra būtina nustatyti kiekvieno teiginio tikrumą, nes Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas gali būti nustatytas remiantis teismui pareiškėjo pateiktais faktais, kurių atsakovas nesugeba paneigti.
Šalies argumentai
46. G. B. nurodo, kad saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas yra pagrindinis reikalavimas, kurį laisvės atėmimo vietose laikomiems nuteistiesiems valstybė privalo užtikrinti. Vadinasi, atsakovui nepateikus duomenų apie asmenų skaičių 1 lokalinio sektoriaus 1-ojo būrio bendrabučio Nr. 2 miegamajame bei nuotraukų, kurios patvirtintų, kaip yra įrengti miegamieji, ir kelių aukštų lovos juose yra, turi būti konstatuojamas gyvenamosios ploto normos, tenkančios vienam asmeniui, pažeidimas Konvencijos 3 straipsnio prasme.
47. Pareiškėjas pažymi, kad ginčai dėl saugios sveiktai gyvenamosios aplinkos užtikrinimo yra susiję ne tik su pakankamu gyvenamųjų patalpų ploto dydžiu, bet ir su kitais fiziniais kalinimo sąlygų aspektais – patalpos oro temperatūra, vėdinimu, apšvietimu, sanitarine įranga, tinkamu patalpos įrengimu, saugiu judėjimo kelių užtikrinimu ir kita.
48. Pareiškėjas pažymi, kad jam tik 2018 m. rudenį tapo prieinamas bendrabučio Nr. 2, kuriame jis buvo kalinamas, statinio pripažinimo avarinės būklės aktas, nors jis buvo surašytas 2008 m. vasario 27 d. Šiame akte yra nurodyti neatitikimai teisės aktų reikalavimams: langų ir durų sandarumas, ištrupėjusios laiptų pakopos, bekyšanti armatūra, atvira elektros instaliacija, supuvusios betono bei metalo korozija, išsikraipę langų rėmai ir kita. G. B. akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pažymėdamas apie pateikto akto egzistavimą, tik nurodė, kad jis buvo surašytas prieš 10 metų ir akte nėra nurodyta, jog patalpos nėra tinkamas gyventi. Teigia, kad ištrupėjusios grindys bei byrantis tinkas neužtikrino patalpų švaros bei pažeidė tarptautinius standartus.
49. Pareiškėjas pažymi, kad dėl miegamųjų patalpų perpildymo, netinkamos oro patalpos temperatūros, ypač žiemą, nuolat jautėsi socialinė įtampa, drėgmė nuo betoninių grindų nespėdavo išdžiūti, nes nebuvo apsauginio sluoksnio, kildavo konfliktų, atsirado emocinė depresija. Pareiškėjas nurodo, kad jo pateiktas statinio pripažinimo avarinės būklės aktas yra pagrindinis dokumentas, kuriuo pareiškėjas remiasi ir kurio pirmosios instancijos teismas kaip įrodymo nepripažino. Atkreipia dėmesį, kad Alytaus PN nepateikė jokių dokumentų ar kitokių įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo laikotarpiu buvo atliekami remonto darbai, gerinantys nuteistųjų buities sąlygas.
50. G. B. pažymi, kad pirmosios instancijos teismui nurodė, jog jį laikant 1 lokalinio sektoriaus 1-ojo būrio bendrabučio Nr. 2 patalpose, nebuvo įrengta nei poilsio kambario, nei drabužių ir avalynės džiovyklos. Teismas, atmesdamas šį pareiškėjo teiginį, rėmėsi Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2018 m. gruodžio 21 d. patikrinimo aktu Nr. (1-1215.4.8)PA-9545, nors kaip teigė atsakovo atstovas, 2018 m. liepos mėnesį prasidėjo Alytaus PN bendrabučio Nr. 2 rekonstrukcijos darbai. Teigia, kad ginčui aktualiu laikotarpiu patikrinti poilsio kambario ir džiovyklos buvimo Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos bendrabučio Nr. 2, kuriame buvo laikomas pareiškėjas nuo 2012 m. liepos 5 d. iki 2018 m. vasario 22 d., neturėjo galimybės, kadangi šiame bendrabutyje tuo metu vyko rekonstrukcijos darbai. Pažymi, kad kituose atsakovo atstovo pateiktuose patikrinimo aktuose nėra nurodyta, kad patikrinimas buvo atliktas Alytaus PN bendrabučio Nr. 2 patalpose.
51. G. B. pastebi, kad Alytaus PN bendrabučio Nr. 2 patalpose, skirtingai nei teigė atsakovo atstovas, buvo laikoma nuo 400 iki 500 asmenų, todėl norint pasinaudoti tualetu, susidarydavo eilės, o tai dar labiau kėlė įtampą bei sudarė didelius nepatogumus. Atsakovo atstovas, pateikdamas nuotraukas, neatsakingai jas priskyrė pareiškėjo laikomoms patalpoms, nes jos yra darytos kituose pastatuose įrengtose patalpose.
Šalies argumentai
52. G. B. nurodo, kad tam tikras laisvės atėmimo įstaigos pareigūno sprendimo nenuginčijimas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka reiškia, jog šio įstatymo taikymo požiūriu jis laikomas teisėtu ir pagrįstu, tačiau ši aplinkybė savaime nereiškia, kad tai yra pakankamas pagrindas pripažinti su šiuo sprendimu sietinus pataisos įstaigos pareigūno veiksmus teisėtais Civilinio kodekso 6.271 straipsnio taikymo prasme. Vien aplinkybė, kad pareiškėjas įstatymuose nustatyta tvarka neapskundžia administracinio akto, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog nurodyti, jo nuomone, neteisėti viešojo administravimo subjektų veiksmai yra teisėti, t. y. atitiko teisės aktų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turėjo išsamiai ir visapusiškai išsiaiškinti bylos aplinkybes bei analizuoti atsakovo veiksmus teisėtumo prasme.
Žemesnės instancijos teismas
53. Pirmosios instancijos teismas tik pažymėjo, kad Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, jog neįgaliesiems sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, tačiau neatkreipė pakankamo dėmesio, kad G. B., nuo 2013 m. būdamas neįgalus (vėliau neįgalumas buvo pratęsiamas), turėdamas judėjimo negalią ir judantis su ramentais, buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, neužtikrinus saugių judėjimo kelių ir tinkamos aplinkos. Tai, kad Alytaus PN šiluminis mazgas buvo kompiuterizuotas, nesudaro pagrindo pripažinti, jog buvo užtikrinta tinkama patalpos oro temperatūra, nes kaip pažymėta avarinės būklės pripažinimo akte, langų rėmai bei durys buvo išsikraipę, nesandarūs, laiptų pakopos ištrupėjusios, kyšo armatūra. Per langus ir duris, nesant sandarumo, pūtė vėjas bei į vidų ėjo šaltas oras. Pažymi, kad praktiškai patalpose temperatūra buvo tik keliais laipsniais buvo aukštesnė nei lauke, o dėl drėgmės šaltis jautėsi dar labiau.
54. Tai, kad pareiškėjui, turinčiam judėjimo negalią tekdavo 500–700 m bet kokiu oru eiti į dušinę išsimaudyti ir grįžti atgal, jam sudarė didelių nepatogumų, kadangi pirtis yra įrengta ne lokaliniame sektoriuje, kuriame jis buvo laikomas.
55. G. B. pažymi, kad po ilgų ir intensyvių prašymų bei kreipimųsi, rekomenduojant Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojui, pareiškėjas 2018 m. vasario 22 d. buvo perkeltas į 10 lokalinio sektoriaus 18-ąjį būrį, kuriame buvo geresnės buities sąlygos. 2018 m. rugpjūčio 22 d., gavus leidimą iš Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, G. B. buvo perkeltas į 2-ąjį Socialinės globos būrį, kuriame buvo laikomi negalią turintys asmenys. Pareiškėjas nurodo, kad šis būrys buvo įkurtas 2013 m. spalio 31 d., tačiau G. B., pažeidžiant Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio nuostatas, į šį būrį buvo perkeltas tik 2018 m. rugpjūčio 22 d., visą laiką jį sąmoningai laikant kankinančiomis sąlygomis Konvencijos 3 straipsnio prasme.
56. Aptaręs aktualų teisinį reguliavimą, susijusį su neįgaliųjų teisėmis į aplinkos prieinamumą bei kitomis teisėmis, ir Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjas pastebi, kad perkėlus jį į Socialinės globos 2-ąjį būrį, jam nebuvo užtikrinta vienam asmeniui tenkanti gyvenamosios patalpos norma, t. y. teko mažiau nei 5,1 kv. m patalpos ploto, kadangi šiame būryje laikomi asmenys, turintys ir judėjimo negalią, kuriems yra reikalingi specialūs poreikiai (neįgaliojo vežimėliai, vaikštynės, ramentai). Teigia, kad taikant minimalią 3.1 kv. m ploto normą, yra sudaromos netinkamos gyvenimo sąlygos.
57. Pareiškėjas pažymi, kad 2018 m. rugsėjo 24 d. Socialinės globos sektoriuje buvo pradėti kapitalinio remonto darbai. G. B. buvo 1 lokalinio sektoriaus 2-ajame miegamajame, kurio plotą sudarė 21,16 kv. m, ir šioje patalpoje buvo laikomi 6 asmenys, nuo 2018 m. spalio 10 d. iki 2018 m. gruodžio 5 d. vienam asmeniui teko 3,5 kv. m. Pastebi, kad atliekant remonto darbus, buvo keičiama patalpų paskirtis – vietoje bendrabučio tipo patalpų buvo įrengtos kamerų tipo patalpos, įrengiant sanitarinius mazgus (tualetus), todėl patalpos Nr. 5 plotas buvo nurodytas kartu su sanitarinio mazgo užimamu plotu, nors teismų praktikoje yra nustatyta, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas neįskaičiuojamas į bendrą kameros plotą.
58. Pažymi, kad kalinant G. B. Socialinės globos sektoriuje, kuriame nuo 2018 m. rugsėjo 24 d. iki 2019 m. kovo 27 d. buvo atliekami remonto darbai, nebuvo užtikrinta sveikatai saugi gyvenamoji aplinka, kaip nustato teisės aktai. Pažymi, kad elektrinių kalimo, pjovimo, gręžimo įrankių triukšmas viršijo nustatytas normas. Apie tai yra pažymėta Alytaus miesto savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus 2019 m. sausio 23 d. rašte Nr. SD-689(6.17). Pareiškėjas nurodo, kad tarakonų, blakių buvimas ir užterštumas buvo užfiksuoti Nacionalinio sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento 2019 m. sausio 24 d. patikrinimo akte Nr. (1-12.4.80)-3443. Alytaus PN 2018 m. gruodžio 4 d. rašte Nr. 363-1895 skundas dėl dažų kvapo buvo pripažintas pagrįstu. Pareiškėjo nuomone, šie ir kiti pateikti dokumentai įrodo, kad jis ginčo laikotarpiu, kai vyko remonto darbai, gyveno statybos aikštelėje, pažeidžiant jo teises ir teisėtus interesus. Keliant statybines medžiagas keltuvu, skirtu žmonėms su negalia pakelti, jis du kartus buvo sugedęs ir taip sukėlė nepatogumų, norint paskambinti telefonu, kuris buvo įrengtas pirmame aukšte, o G. B. buvo laikomas antrame aukšte, taip pat pasiekti įstaigos parduotuvę, kurios darbo laikas buvo ribotas. Teigia, kad Alytaus PN 2-ojo būrio nuteistieji buvo diskriminuojami kitų nuteistųjų atžvilgiu. Pagal grafiką apsipirkimo dieną buvo penktadienis, kai praktiškai reikalingų prekių nelikdavo. Kreipiantis dėl prekių asortimento, buvo siūloma kreiptis į parduotuvės tiekėją uždarąją akcinę bendrovę „Pontem“.
59. G. B. akcentavo, kad nepakeliamas triukšmas, dulkės ir nemalonus kvapas aštrino socialinę įtampą. Pareiškėjo nuomone, aplinkybė, kad jis prideda dokumentus į skundus bei pareiškimus, gautus kitų nuteistųjų vardu, neįrodo, kad G. B. teisės nebuvo pažeistos. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jis yra rusų tautybės, todėl valstybine lietuvių kalba sunkiai rašo bei skaito.
60. G. B. pažymi, kad Alytaus PN teiginys, jog remonto darbai buvo atliekami gerinant nuteistųjų gyvenimo ir buities sąlygas, yra niekiniai, kadangi pareiškėjas, pabaigus remonto darbus, 2019 m. balandžio 9 d. buvo perkeltas į 5 lokalinį sektorių ir po ilgų bei intensyvių skundų ir pareiškimų rašymo jis buvo perkeltas į Laisvės atėmimo vietų ligoninės 3-ąjį korpusą, kuriame yra įrengtas Socialinės globos sektorius. Į Laisvės atėmimo vietų ligoninę G. B. buvo perkeltas 2019 m. gegužės 22 d.
Šalies argumentai
61. Pareiškėjo nuomone, Alytaus PN teiginys, kad patalpų remontas negalėjo sudaryti nepatogumų, neatitinka tikrovės, kadangi triukšmas, dulkės bei kvapas sklido po visą sektorių, nors buvo remontuojama tik po vieną miegamąjį, nes nebuvo kur apgyvendinti visų nuteistųjų (neįgaliųjų). Nuo 2019 m. sausio 6 d. buvo atliekamas kapitalinis remontas dušo patalpose, todėl pareiškėjui tekdavo iki 2019 m. kovo 27 d. naudotis bendrą pataisos namų dušine, kuri buvo įrengta už 700 m 6 lokaliniame sektoriuje ir dėl to pareiškėjas peršalo bei turėjo vartoti medikamentus, kurie alino jo organizmą.
62. G. B. akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nepakankamai įsigilino į bylos aplinkybes, buvo subjektyvus bei palaikė ir pripažino tik atsakovo deklaratyvius teiginius. Pažymi, kad teismas turi išsamiai išnagrinėti ir įvertinti pareiškėjo nurodytas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą.
63. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad netinkamos kalinimo sąlygos buvo tiek Alytaus PN 1 lokalinio sektoriaus 1-ame būryje, tiek kalinant G. B. Socialinės globos būryje. Nurodo, kad neužtikrinant gyvenamojo ploto normos, tinkamo naudojimosi sanitariniais įrenginiais, kaip buvo pripažinta pirmosios instancijos teismo ir laikymas patalpose atliekant remonto darbus pareiškėjui sukėlė didelių nepatogumų bei išgyvenimų, jis realiai pajautė emocinę depresiją. G. B. teigia, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ar smulkmeniškas, todėl mano, kad teismo sprendimas jam nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo yra neteisėtas.
Atsiliepimas
64. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus pataisos namai prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
65. Alytaus PN pažymi, kad visa teismui pateikta su nagrinėjamu ginču susijusi medžiaga buvo tinkamai įvertinta. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis, ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. G. B. teiginiai apie neva padarytą žalą nėra paremti jokiai faktiniais įrodymais. Kadangi pareiškėjas siekė žalos atlyginimo, jis privalėjo visas aplinkybes tinkamai įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, jis taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti G. B. padarytą tariamą neturtinę žalą. Atsakovo nuomone, pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių, o nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo jam priteisti žalos atlyginimą. G. B. nurodyti neturtinės žalos atsiradimą galintys lemti veiksniai neįrodė realaus neturtinės žalos atsiradimo ir egzistavimo fakto.
66. Atsiliepime į atsakovo atsiliepimą pareiškėjas akcentuoja, kad Alytaus PN nepateikė naujų motyvų bei į jo apeliacinį skundą neatsakė. G. B. iš esmės kartoja tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodyti jo apeliaciniame skunde. Teigia, kad teismas neskyrė pakankamai dėmesio jo, kaip neįgaliojo, teisių neužtikrinimo įvertinimui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
67. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl pareiškėjo G. B. prašymo priteisti jam 15 330 Eur neturtinei žalai, kurią kildina iš netinkamų kalinimo Alytaus PN sąlygų, atlyginti.
Žemesnės instancijos teismas
68. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: pripažino, kad G. B. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas nuo 2016 m. vasario 13 d. iki 2019 m. sausio 17 d. buvo pažeista, o jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
69. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme tąsa. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos G. B. apeliacinio skundo ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
70. G. B. apeliacinio skundų turinys patvirtina, kad jis iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu jo skunde nurodytų aplinkybių vertinimu ir mano, kad nagrinėdamas bylą, teismas nepakankamai įsigilino į bylos aplinkybes, buvo subjektyvus bei palaikė ir pripažino tik atsakovo deklaratyvius teiginius.
71. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo santykius reguliuoja Civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis), tačiau Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
72. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje G. B. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Alytaus PN – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumui Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reguliuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.
73. Teisėjų kolegija pažymi, kad skunde G. B. nurodė keletą, jo nuomone, netinkamų ir teises pažeidžiančių kalinimo sąlygų: minimalaus patalpos ploto, baldų, inventoriaus bei sanitarinių įrenginių trūkumą, netinkamą sanitarinio mazgo įrengimą ir netinkamą jo atskyrimą nuo gyvenamųjų patalpų, dušo netinkamą įrengimą ir netinkamą pritaikymą neįgaliesiems, higienos priemonių duše nebuvimą, laisvalaikio ir poilsio kambario bei drabužių ir avalynės džiovyklos nebuvimą, pareigūnų iškvietimo mygtukų bei priešgaisrinės saugos sistemų nebuvimą, patalpų rakinimą, avarinės būklės patalpas, tinkamų drėgmės ir temperatūros neužtikrinimą, buitinių parazitų buvimą patalpose, per mažus pasivaikščiojimo kiemelius. Jis taip pat akcentavo dėl remonto darbų vykdymo patirtus nepatogumus. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs kiekvieną G. B. nurodytą galimą pažeidimą, sprendė, kad nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpiu iki 2017 m. sausio 1 d. sanitariniuose mazguose trūko inventoriaus – unitazų, pisuarų ir praustuvių skaičius 16-ajame būryje, atsižvelgiant į nuteistųjų skaičių, neatitiko teisės aktuose nustatytų materialinio buitinio aprūpinimo normatyvų ir dėl to prie sanitarinių įrenginių galėjo susidaryti eilės. Kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų teismas nenustatė.
74. Prieš vertindama G. B. apeliacinio skundo pagrįstumą, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į atsakovo reikalavimą taikyti ieškinio senatį bei nenustatęs priežasčių jai atnaujinti, pagrįstai taikė trejų metų ieškinio senatį ir analizavo G. B. kalinimo Alytaus PN sąlygas nuo 2016 m. vasario 13 d. iki 2019 m. sausio 17 d.
75. Apeliaciniame skunde pareiškėjas kaip vieną iš jo teisių pažeidimų akcentuoja jam tekusio patalpų ploto trūkumą.
76. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas vienam asmeniui privalomo ploto normą, pagrįstai vadovavosi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punktu, kuris nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Nustatydamas vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto dydį, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis bei atsižvelgęs į tai, kad nebuvo nurodyta, kiek asmenų konkrečiu laikotarpiu buvo konkrečioje patalpoje, pagrįstai visą patalpos plotą dalino iš joje buvusių lovų skaičiaus ir padarė pagrįstą išvadą, kad visą ginčo laikotarpį G. B. buvo užtikrinta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma. Atsakovo atstovo pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjui Alytaus PN patalpose teko mažiausiai 3,33 kv. m jų ploto. Be to, neatmetama galimybė, kad tam tikrais laikotarpiais ne visos lovos buvo užimtos, todėl G. B. galėjo tekti ir daugiau gyvenamosios patalpos ploto. G. B. teiginių, kad atsakovo atstovas specialiai nepateikė duomenys apie nuteistųjų skaičių, kuris buvo fiksuojamas, nėra niekuo pagrįsti. Atkreiptinas dėmesys, kad galiojantis teisinis reguliavimas nenustato, jog vertinant vienam asmeniui tenkantį patalpos plotą, iš bendro ploto turi būti atimamas baldų užimamas plotas. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pareiškėjo argumentą, jog jam nebuvo užtikrintas tinkamas patalpų plotas, atmeta kaip nepagrįstą. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti valstybės institucijos oficialiai pateikta informacija. Nors pareiškėjas su atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie jam tekusį patalpų plotą nesutiko, tačiau jokių tai paneigiančių įrodymų nepateikė, o G. B. pateikti paaiškinimai yra abstraktūs, todėl nėra pagrindo jais vadovautis.
77. Teisėjų kolegija pažymi, kad Alytaus PN Socialinės globos sektorius negali būti prilyginamas Laisvės atėmimo vietų ligoninei, todėl pareiškėjo teiginiai, kad jam esant šiame sektoriuje, turėjo būti užtikrinta 5.1 kv. m ploto norma, atmetami kaip nepagrįsti. Pareiškėjas taip pat niekuo nepagrindė teiginių, kad patalpose, kuriose jis ginčo laikotarpiu buvo laikomas, buvo dviaukštės lovos. Be to, iš Alytaus PN atsiliepime pateiktų duomenų matyti, kad buvo kalbama ne apie lovas, o apie miegamąsias vietas, todėl negalima daryti išvados, kad atsakovas pateikė neteisingą informaciją.
78. Pareiškėjas nurodo, kad Alytaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. (1.4)-ST-13 sudarytos komisijos pripažinimo avariniu akte yra konkrečiai konstatuotos ir jo skunde nurodytas netinkamas kalinimo sąlygas patvirtinančios aplinkybės. Teisėjų kolegija su tokia pareiškėjo išvada sutinka. Byloje esantis 2008 m. vasario 27 d. Alytaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. (1.4)-ST-13 sudarytos komisijos pripažinimo avariniu aktas patvirtina, jog atlikus Alytaus PN bendrabučio Nr. 2 apžiūrą, jo būklė buvo pripažinta bloga. Šiame akte nurodyta, kad yra žymi vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynų sistemos elementų korozija, nesandarūs sujungimai, pažeista sanitarinių mazgų grindų izoliacija. Praustuvai, klozetai ir visi esantys tualeto vamzdynai yra stipriai pažeisti korozijos, estetinė išvaizda labai bloga. Bendrabučio patalpų vidaus sienos ir lubos pažeistos grybelio, daug kur nukritęs tinkas (atplyšę betono lopiniai), nuo drėgmės pajuodusios ir apipelijusios sienos. Laiptų pakopos ištrupėjusios, iš dalies nukritę darbo armatūros apsauginis betono sluoksnis. Langų rėmai supuvę, nesandarūs. Durų staktos ir pačios durys nesandarios. Vidaus patalpų sienos, lubos, grindys, langai ir durys fiziškai susidėvėję (fizinio susidėvėjimo procentas – 58). Stogas vietomis praleidžia vandenį, danga susidėvėjusi, iškeltos oro pūslės. Minėtame akte pažymėta, kad yra reikalinga rekonstruoti vandentiekio ir kanalizacijos sistemas, elektros instaliaciją, pakeisti langus bei duris, būtinas vidaus, sienų ir grindų, laiptinių remontas, pamato, lauko sienų, stogo kapitalinis remontas (b. l. 14–15). Kaip nurodė atsakovo atstovas, reikalingi remonto darbai nebuvo atlikti iki pat 2018 m. liepos mėnesio.
79. Teisėjų kolegijos nuomone, aptarti byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina pareiškėjo skunde nurodytus argumentus dėl Alytaus PN bendrabučio Nr. 2 blogos būklės, taip pat pagrindžia G. B. nurodytus blogos patalpų būklės jam sukeltus nepatogumus. Tai, kad Alytaus PN bendrabučio Nr. 2 patalpoms yra reikalingas kapitalinis remontas, 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PA.1-309(22.14.3.1.12) patvirtino ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Alytaus departamentas (b. l. 60–62). Taigi, pirmosios instancijos teismas nurodyto pažeidimo nepagrįstai nenustatė.
80. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat akcentuoja poilsio kambario ir drabužių džiovyklos neįrengimą. Pažymėtina, kad administracinėje byloje nesant jokių duomenų apie nurodytų patalpų neįrengimą, G. B. argumentas dėl šios kalinimo sąlygos neužtikrinimo buvo pagrįstai atmestas. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis, kad tokios patalpos Alytaus PN buvo. Administracinėje byloje nėra jokių nurodytus pareiškėjo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų. Pažymėtina, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2018 m. gruodžio 21 d. patikrinimo akte Nr. (1-12 15.4.8) PA-9545) yra nurodyta, kad kiekvienam būriui yra skirtos rūbų džiovyklos (b. l. 57–59). Nors pareiškėjas teigė, kad tuo metu bendrabutyje Nr. 2 vyko rekonstrukcijos darbai ir Nacionalinis visuomenės centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos negalėjo patikrinti poilsio kambario ir džiovyklos buvimo, tačiau jis nepagrindė, kad atliekami darbai iš tikrųjų galėjo užkirsti kelią tai padaryti, o Nacionalinis visuomenės centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2018 m. gruodžio 21 d. patikrinimo akte pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją. Taip pat nebuvo nustatyta, kad G. B. dėl jo netenkinusių kalinimo sąlygų teikė skundus Alytaus PN administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, o šiuo metu dėl praėjusio ilgo tarpo nuo ginčo laikotarpio tuo metu buvusių patalpų įrengimo objektyviai negalima nustatyti. Pareiškėjas taip pat neįrodė, kad Alytaus PN buvo buitinių parazitų ar kad dėl Alytaus PN atliekamų remonto darbų jis patyrė kokių nors neigiamų pasekmių. Alytaus PN Turto ir valdymo skyriaus inžinieriaus 2019 m. kovo 5 d. rašte Nr. 4-1330 (b. l.68) (b. l. 68) yra nurodyta, kad nuo 2018 m. gruodžio 10 d. atliekami darbai buvo vykdomi saugiai, patalpose nesukeliant dulkių ir pašalinių kvapų, kurie galėtų kenkti nuteistiesiems ar jų sveikatai, o darbai, kurie galėtų kenkti ar trukdyti nuteistųjų rimtį, buvo atliekami ne patalpose, t. y. lokalinio sektoriaus kieme. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo netikėti šiame pranešime nurodyta informacija. G. B. pažymėjo, kad elektrinių kalimo, pjovimo, gręžimo įrankių triukšmas viršijo nustatytas normas ir apie tai yra pažymėta Alytaus miesto savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus 2019 m. sausio 23 d. rašte Nr. SD-689(6.17).
81. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Vertinant pareiškėjo su apeliaciniu skundu pateiktą Alytaus miesto savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus 2019 m. sausio 23 d. raštą Nr. SD-689(6.17) akcentuotina, jog atsižvelgus į jo datą, šis dokumentas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui ir šiuo atveju G. B. nepagrindė, kodėl jis nebuvo pateiktas laiku. Įvertinus tai, kad nebuvo nustatyta, jog pareiškėjui buvo užkirstas kelias šį įrodymą teikti pirmosios instancijos teismui, aptartas dokumentas nevertinamas. Dėl to pačios priežasties nevertinamas ir Nacionalinio sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento 2019 m. sausio 24 d. raštas Nr. (1-12.4.80)-3443 bei kiti G. B. su apeliaciniu skundu pateikti dokumentai.
82. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados, tačiau apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodytų aplinkybių dėl poilsio kambario ir džiovyklos neįrengimo, o taip pat dėl kamerose buvusių parazitų ar netinkamai atliekamų remonto darbų pirmosios instancijos teismui tinkamai nepagrindė ir įtikinančių argumentų nepateikė, o tik apsiribojo deklaratyviais argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais. Atsižvelgus į tai, G. B. argumentai laikytini per daug abstrakčiais ir deklaratyviais; darant išvadą, kad Alytaus PN privalo tokius nekonkrečius teiginius paneigti, atsakovo atstovui būtų nustatoma neproporcinga pareiga įrodyti savo veiksmų teisėtumą. Pareiškėjas taip pat nepagrindė, kad buvo ribojamos jo, kaip neįgalaus asmens, teisės ar jis buvo diskriminuojamas, ir apeliaciniame skunde nenurodė jokių įrodymais pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti suabejota pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.
83. G. B. kitų pirmosios instancijos teismo nenustatytų pažeidimų neginčijant ir nenurodžius, su kokių pirmosios instancijos nustatytų ar nenustatytų pažeidimų vertinimu jis nesutinka, nėra pagrindo iš naujo vertinti visas pareiškėjo skunde nurodytas ir pirmosios instancijos teismo aptartas kalinimo sąlygas, kadangi, kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu ir nenustatė akivaizdžiai neteisingo tam tikrų apelianto neginčijamų aplinkybių įvertinimo.
84. Teisėjų kolegija pažymi, kad specifinė kalinamo asmens teisinė padėtis suponuoja ir tam tikrus procesinių taisyklių taikymo ypatumus. Tai, kad asmens laisvė yra ribojama, administracinių teismų praktikoje atsižvelgiama taikant įrodinėjimo naštos dėl reikalavimų atlyginti kalinimo metu kilusią neturtinę žalą taisykles (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-521-492/2020, 2019 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2065-624/2019). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-789-502/2020, 2019 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1685-822/2019). Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas šių taisyklių būtų nepaisęs ir pareiškėjui taikęs per didelę įrodinėjimo naštą. Iš G. B. nebuvo reikalaujama pateikti įrodymų, kurių jis objektyviai negalėtų pateikti, o pareiškėjo tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nėra pakankamai aiškios bei detalios ir vien tokio aplinkybių nurodymo atsakovo atstovo neteisėtiems veiksmams konstatuoti nepakanka.
85. Atsižvelgusi į konstatuotą Alytaus PN veiksmų neteisėtumą dėl pareiškėjo G. B. laikymo blogos būklės patalpose bei pirmosios instancijos padarytą išvadą, kad ginčo laikotarpiu iki 2017 m. sausio 1 d. sanitariniuose mazguose trūko inventoriaus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad valstybės institucijos veiksmai Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme buvo neteisėti, o G. B. teisės buvo pažeistos, todėl jam turi būti atlyginta patirta neturtinė žala. Kita vertus, nagrinėjamu atveju Alytaus PN veiksmai negali būti prilyginami kankinimui, žiauriam ar nežmoniškam bei asmens orumą žeminančiam elgesiui, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovo atstovas pažeidė Konvencijos 3 straipsnio nuostatas.
86. Nors administracinėje byloje nėra duomenų, kad G. B. sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuoti teisės pažeidimai, tačiau jam neužtikrinus tinkamų kalinimo sąlygų, teisėjų kolegijos nuomone, nustatyti atsakovo atstovo padaryti pažeidimai sudarė prielaidas patirti pareiškėjo nurodytus neigiamus išgyvenimus, t. y. kilti neturtinei žalai. Taigi, tarp nurodytų atsakovo atstovo pažeidimų ir G. B. kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys.
87. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, ir ar pažeistai teisei apginti nepakanka teisės pažeidimo fakto pripažinimo.
88. Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai turi būti kompensuojami didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti turi būti skiriama mažesnė suma. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1124-1062/2020, 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-716-261/2020).
89. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kaip jos buvo pažeistos, pažeidimo trukmė, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir taip toliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.
90. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo trukmę, intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija, ir sprendžia, jog G. B. pagrįstai nebuvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
91. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ne visus Alytaus PN padarytus pažeidimus, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamo teismo sprendimo rezoliucinė dalis, kurioje buvo nuspręsta pripažinti, kad Alytaus PN buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą, yra teisinga. Atsižvelgęs į tai, apeliacinės instancijos teismas keičia skundžiamo teismo sprendimo motyvaciją, tačiau skundžiamą Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 16 d. sprendimą palieka nepakeistą, o pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą atmeta.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo G. B. (G. B.) apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.